2015-12-22 Nr. AB-25036-3-64-3-00906-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-4005-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00906-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (teisių perėmėjas – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja S. S. (toliau – ir pareiškėja) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Šiaulių VGTPT, atsakovas) 2015 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. SP-1005-(7.0712) (toliau – ir Šiaulių VGTPT sprendimas Nr. SP-1005-(7.0712)).

Pareiškėja paaiškino, jog Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I-880-243/2015 pagal Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Klaipėdos VGTPT) prašymą priteisti iš jos 983,94 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pareiškėja 2015 m. vasario 24 d. kreipėsi į Klaipėdos VGTPT su prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo administracinėje byloje Nr. I-880-243/2015. Jos prašymas buvo persiųstas Šiaulių VGTPT, kuri 2015 m. kovo 18 d. priėmė sprendimą Nr. SP-1005-(7.0712) neteikti antrinės teisinės pagalbos. Pareiškėjos nuomone, Šiaulių VGTPT sprendime Nr. SP-1005-(7.0712) nurodytas atsisakymas teikti antrinę teisinę pagalbą nurodant, esą ji neapmokėjo 983,94 Eur antrinės teisines pagalbos išlaidų neteisėtas (pareiškėja teigia tokių paslaugų negavusi), prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šiaulių VGTPT sprendimas Nr. SP-1005-(7.0712) užkerta kelią kvalifikuotai gintis teisme.

Pareiškėja taip pat paaiškino, kad jos turtinė padėtis yra sunki: ji neturi gyvenamosios vietos ir lėšų pragyvenimui, nuo 2014 m. liepos mėnesio negauna paskirtos 285,09 Lt senatvės pensijos. Pasak pareiškėjos, visas jai priklausantis turtas ir dokumentai „užgrobti 2000–2013 metais“.

Atsakovas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-147 Šiaulių VGTPT reorganizuota jungimo būdu – prijungta prie Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, kuriai perėjo Šiaulių VGTPT teisės, pareigos ir funkcijos ir kurios pavadinimas po reorganizavimo yra Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba) prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad Šiaulių VGTPT 2015 m. kovo 3 d. gavo Klaipėdos VGTPT persiųstą pareiškėjos S. S. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą. 2015 m. kovo 9 d. pareiškėja buvo informuota apie prašymo nagrinėjimo eigą ir jos paprašyta pateikti papildomus dokumentus dėl antrinės teisinės pagalbos apmokėjimo. 2015 m. kovo 12 d. gavus informaciją, kad pareiškėja neturi teisės gauti antrinę teisinę pagalbą, per keturias darbo dienas, t. y. 2015 m. kovo 18 dieną, priimtas sprendimas Nr. SP-1005-(7.0712) atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą. Šiaulių VGTPT nustatė, kad Klaipėdos VGTPT yra priėmusi du sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimo (2010 m. sausio 20 d. sprendimą Nr.(1.31)TPD-9-10 ir 2012 m. sausio 31 d. sprendimą Nr.(1.31)TPD-9-12). Duomenų apie tai, kad šios išlaidos ar jų dalis buvo apmokėta, nėra. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba yra viešojo administravimo subjektas ir savo veikoje turi vadovautis įstatymo viršenybės principu. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą, antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų ar jų dalies. Remdamasis minėta įstatymo norma, atsakovas teigė, kad Šiaulių VGTPT neturi teisės teikti antrinę teisinę pagalbą. Sprendimas Nr. SP-1005-(7.0712) priimtas išsamiai ir objektyviai įvertinus aplinkybių visumą bei pateiktus įrodymus, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl šio sprendimo panaikinimo atmestinas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjos S. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Šiaulių VGTPT 2015 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. SP-1005-(7.0712), kuriuo pareiškėjai atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl antrinės teisinės pagalbos apmokėjimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, nustato Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (2005 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-78 redakcija). Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia valstybė savo iniciatyva ir savo nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. kovo 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2015 m. kovo 3 d. kreipėsi į Šiaulių VGTPT, pateikdama prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo. Šiaulių VGTPT surinko papildomus įrodymus ir nustatė, kad pareiškėja S. S. 2010 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPD-9-10 buvo įpareigota sumokėti 20 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų per 30 dienų nuo sprendimo gavimo datos, o 2012 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPD-9-12 buvo įpareigota sumokėti 3377 Lt 35 ct antrinės teisinės pagalbos išlaidų per 30 dienų nuo sprendimo gavimo datos. Šios išlaidos ar jų dalis apmokėta nebuvo.

VGTPĮ 3 straipsnio 2, 4 punktuose įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principai numato, jog valstybės garantuojama teisinė pagalba turi būti teikiama kokybiškai, efektyviai bei vadovaujantis ekonominiais sumetimais, taip pat draudžiama piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Siekdamas šių principų įgyvendinimo bei atsižvelgdamas į tai, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama, įstatymų leidėjas VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje numatė sąrašą atvejų, kai tarnyba turi teisę atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą. Minėto straipsnio 7 dalies 11 punkte numatyta, kad antrinės teisinės pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų ar jų dalies. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, yra pažymėjęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (LVAT 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010, 2011 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2848/11).

Atsižvelgdamas į minėtus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas nustatinėjo, ar Šiaulių VGTPT pagrįstai nusprendė pasinaudoti VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta teise atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai.

Ištyręs pateiktus dokumentus, teismas nustatė, kad pareiškėja per 30 dienų nuo sprendimo gavimo datos nesumokėjo ne tik antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 3377 Lt 35 ct ar jos dalies, kurią ji buvo įpareigota sumokėti 2012 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPD-9-12 ir kurios pagrįstumas yra ginčijamas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, bet ir 2010 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPD-9-10, kuris nebuvo ginčijamas, nurodytą sumokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą – 20 Lt. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, teismas konstatavo, kad pareiškėja neturi teisės gauti antrinę teisinę pagalbą, todėl Šiaulių VGTPT 2015 m. kovo 18 d. sprendimas Nr. SP-1005-(7.0712) yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas pažymėjo, kad šis sprendimas neatima iš pareiškėjos teisės kreiptis į teismą tiesiogiai ar per jos pačios pasirinktą atstovą.

Atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje yra pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir teisės normas, teismas nusprendė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėja S. S. (toliau – ir apeliantė) elektroninių ryšių priemonėmis paduotame apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl teisės gauti antrinę teisinę pagalbą aplinkybių.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo bylos visapusiškai, priėmė formalų sprendimą, tinkamai neįvertino aplinkybių, kad Šiaulių VGTPT 2015 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. SP-1005-(7.0712) iš jos buvo atimta galimybė gintis byloje nuo nepagrįstų reikalavimų, pažeistos jos konstitucinės teisės, kad neturėdama lėšų ji diskriminuojama dėl savo materialinės padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių VGTPT 2015 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. SP-1005-(7.0712), kuriuo atsisakyta teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas atmetė jos skundą dėl šio administracinio akto panaikinimo, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas išnagrinėjo bylą formaliai, neįvertino bylai reikšmingų aplinkybių, kad skundžiamu sprendimu jai buvo atimta galimybė gintis byloje nuo nepagrįstų reikalavimų, pažeistos jos konstitucinės teisės.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šiuos įstatymo reikalavimus.

Iš Šiaulių VGTPT 2015 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. SP-1005-(7.0712) matyti, kad šis administracinis aktas priimtas vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnio 2 punktu ir 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu dėl Klaipėdos VGTPT persiųsto nagrinėti pareiškėjos 2015 m. vasario 24 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-880-243/2015 Klaipėdos apygardos administraciniame teisme.

Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (bylai aktuali 2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-270 redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo principas. VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

Byloje nustatyta, kad atsakovas, priimdamas 2015 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. SP-1005-(7.0712) VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą taikė atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja per Klaipėdos VGTPT nustatytą 30 dienų terminą nesumokėjo antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal du sprendimus, kuriais jai buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalvos teikimas įpareigojant sumokėti antrinės pagalbos teikimo išlaidas (20 Lt pagal Klaipėdos VGTPT 2010 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPD-9-10 ir 3377, 35 Lt pagal Klaipėdos VGTPT 2012 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPD-9-12).

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad teisminį procesą Klaipėdos apygardos administraciniame teisme pareiškėjos nurodytoje administracinėje byloje Nr. I-880-243/2015 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00085-2015-6) inicijavo pareiškėja Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos VGTPT, prašydama priteisti iš atsakovės S. S. 983,94 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, t. y. tą antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą, kurią Klaipėdos VGTPT buvo įpareigojusi sumokėti Klaipėdos VGTPT 2010 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPD-9-10 ir 2012 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPD-9-12).

Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad S. S. 2015 m. vasario 24 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-880-243/2015 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00085-2015-6) pateikė kaip atsakovė šioje byloje, prašydama suteikti jai antrinę teisinę pagalbą administraciniame ginče su Lietuvos valstybe, atstovaujama Klaipėdos VGTPT, dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo pagal tuos pačius Klaipėdos VGTPT sprendimus, kuriuos Šiaulių VGTPT, priimdama 2015 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. SP-1005-(7.0712), vertino kaip pagrindą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte numatytu pagrindu. Taigi šiuo konkrečiu atveju Šiaulių VGTPT 2015 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. SP-1005-(7.0712) atsisakydama tenkinti pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, šio atsisakymo faktiniu pagrindu nurodė ginčo administracinėje byloje Nr. I-880-243/2015 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00085-2015-6), kurioje S. S. (atsakovė) prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, dalyką. Teisėjų kolegija pažymi, kad faktai. dėl kurių vyksta ginčas teisme ir nėra įsiteisėjusio juos patvirtinančio ar paneigiančio teismo sprendimo, negali būti traktuojami kaip nustatyti. Į tai neatsižvelgė nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių VGTPT 2015 m. kovo 18 d. sprendime Nr. SP-1005-(7.0712) nurodytos faktinės aplinkybės, jog Klaipėdos VGTPT pirmiau minėtais dviem 2010 ir 2010 metų sprendimais nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą S. S. ir įpareigojo šios pagalbos gavėją per nustatytą terminą sumokėti paskirtos (100 proc.) antrinės teisinės pagalbos išlaidas, t. y. aplinkybės, dėl kurių nagrinėjamas ginčas teisme, nepatenka į VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto taikymo sritį.

Šiaulių VGTPT 2015 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. SP-1005-(7.0712) baigiamojoje dalyje nurodyta, kad priimant šį administracinį aktą vadovautasi ir VGTĮ 3 straipsnio 2 punktu, tačiau motyvuojamojoje dalyje šiuo aspektu nėra jokių argumentų. Minėtoje įstatymo normoje įtvirtintas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo principas. Šios įstatymo normos, kaip ir bet kurios kitos, taikymas VGTPT sprendime turi būti motyvuotas. Ginčo atveju į Šiaulių VGTPT 2015 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. SP-1005-(7.0712) VGTĮ 3 straipsnio 2 punktas įrašytas formaliai, be jokių motyvų.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, palikdamas galioti Šiaulių VGTPT 2015 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. SP-1005-(7.0712), netinkamai vertino bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (ABTĮ 143 straipsnis). Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą - patenkinant pareiškėjos skundą ir panaikinant Šiaulių VGTPT 2015 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. SP-1005-(7.0712)

Pirmosios instancijos teismo cituojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuotos VGTPĮ nuostatų aiškinimo taisyklės, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir ji teikiama remiantis VGTPĮ 3 straipsnyje numatytais principais, nėra pagrindas pripažinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 1 d. sprendimą pagrįstu ir teisėtu, nes kiekvienu atveju individualioje byloje, kurioje ginčijamas VGTPT sprendimas atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, turi būti įvertintos aplinkybės, lėmusios atsisakymą teikti antrinę teisinę pagalbą, o bendraisiais principais gali būti remiamasi tik tų nustatytų aplinkybių kontekste. Pirmosios instancijos teismas, kaip minėta pirmiau, šiuo atveju netinkamai vertino bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas.

Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ nuostatas (ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis), jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Proceso dalyvių prašymai individualią bylą nagrinėjančiam administraciniam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu, nėra privalomi, nes pagal minėtą įstatymo normą kreipimasis į Konstitucinį Teismą yra individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, o pagrindu kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu yra teismo pagrįstos abejonės, kad byloje taikytinas teisės aktas galbūt prieštarauja Konstitucijai. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai nekilo pagrįstų abejonių dėl taikytinų įstatymo normų atitikties Konstitucijai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą tenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos S. S. skundą tenkinti. Panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. SP-1005-(7.0712).

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė