2025-11-19 Nr. AB-20170-3-61-3-02352-2025-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2637-492/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02352-2025-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. V. B. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. V. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Techniniai inžinerijos sprendimai“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas H. V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2025 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 25S93880 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas 2024 m. balandžio 18 d. sudarė darbo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Techniniai inžinerijos sprendimai“ (toliau – ir Bendrovė), pagal kurią pareiškėjui turėjo būti mokamas 1 800 Eur mėnesinis atlyginimas. Darbo sutartis įsigaliojo, kai pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi, 2025 m. balandžio 25 d. atvyko į darbovietę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), tačiau pasirodė, jog darbovietė yra butas, priklausantis buvusiam UAB „Techniniai inžinerijos sprendimai“ savininkui, kuris paaiškino, kad Bendrovę pardavė UAB „Verslas123“.

2.2. Departamentas 2025 m. balandžio 15 d. priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą laikiną leidimą gyventi, nes su juo nėra sudaryta darbo sutartis ir duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Pareiškėjas 2025 m. balandžio 16 d. gavo Departamento sprendimą, iš kurio sužinojo, kad apie sudarytą 2024 m. balandžio 18 d. darbo sutartį darbdavys nepranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – ir VSDFV).

2.3. Pareiškėjas 2025 m. balandžio 29 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydamas įpareigoti darbdavį pranešti VSDFV apie darbo sutarties sudarymą ir išmokėti iki šiol neišmokėtą darbo užmokestį nuo 2025 m. balandžio 25 d. iki sprendimo įsiteisėjimo, o jei paaiškėtų, kad darbdavys sutartį nutraukė, pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, grąžinti pareiškėją į darbą, išmokėti kompensaciją už laiku neišmokėtą atlyginimą ir priverstines pravaikštas.

2.4. Pareiškėjas atitinka visus reikalavimus, keliamus užsieniečiui, norinčiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, t. y. turi galiojančią darbo sutartį, pagal kurią mokėtinas 1 800 Eur darbo užmokestis, todėl atsakovo Sprendimas yra neteisėtas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Pareiškėjui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2025 m. sausio 17 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantis iki 2027 m. sausio 17 d., kuris pareiškėjui įteiktas 2025 vasario 18 d. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui išduotas dėl darbo UAB „Techniniai inžinerijos sprendimai“. Bendrovės, tarpininkavusios dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, ir pareiškėjo darbo sutartis, kaip numatyta jos 7 punkte, nėra sudaryta. Jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas nedirba. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas dirbti, tačiau darbo sutartis nėra sudaryta, Departamentas sprendė, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Atsižvelgiant į tai, 2025 m. balandžio 15 d. sprendimu buvo panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.

4.2. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta. Nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neįpareigoja atsakovo aiškintis aplinkybės dėl darbo sutarties nesudarymo (įsigaliojimo). Neįsigaliojus darbo sutarčiai su Bendrove, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sistemoje nesant duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuojama, kad pareiškėjui yra žinomi UTPĮ įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas turėjo pareigą kreiptis į atsakovą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal UTPĮ 40 straipsnio 5 dalį.

4.3. UTPĮ 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. Pareiškėjas, Indijos pilietis, ketindamas įsidarbinti Lietuvoje veikiančioje įmonėje UAB „Techniniai inžinerijos sprendimai“ metalinių konstrukcijų montuotoju, 2024 m. liepos 3 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Prašyme, be kitų aplinkybių, pareiškėjas nurodė, jog jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus 1 800 Eur dydžio darbo užmokestis, dirbant pagal darbo sutartį. Prašymui pagrįsti Bendrovė Departamentui pateikė tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20240718-137160 (toliau – ir tarpininkavimo raštas), kuriame įsipareigojo įdarbinti pareiškėją pagal neterminuotą darbo sutartį ir darbo sutarties laikotarpiu jam mokėti 2 100 Eur dydžio mėnesinį darbo užmokestį.

6.2. Departamentas 2025 m. sausio 17 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2027 m. sausio 17 d., įteiktas 2025 vasario 18 d.

6.3. Į bylą pateikta 2024 m. balandžio 18 d. darbo sutartis Nr. 148, sudaryta tarp UAB „Techniniai inžinerijos sprendimai“ ir pareiškėjo H. V. B., pagal kurią pareiškėjas turėjo būti įdarbintas metalinių konstrukcijų montuotoju, jam turėjo būti mokamas 1 800 Eur mėnesinis atlyginimas.

6.4. Departamentas atliko duomenų apie pareiškėją patikrinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas jokiose Lietuvos Respublikos įmonėse nedirba. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Sprendime nurodyta, kad įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo išdavimo, darbo sutarties su pareiškėju nesudarė, o pastarasis nedirba jokioje kitoje Lietuvos įmonėje. Kadangi leidimas buvo išduotas darbo pagrindu, o darbo santykiai nebuvo įtvirtinti, manyta, kad pateikti duomenys neatitiko tikrovės.

7. Teismas akcentavo, kad pagal UTPĮ 62 straipsnio 3 dalį, darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas tik 2025 m. sausio 17 d. ir įteiktas 2025 m. vasario 18 d., todėl vertino, kad 2024 m. balandžio 18 d., kai, pareiškėjo teigimu, buvo sudaryta darbo sutartis, jis dar neturėjo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, tokiu atveju, vadovaujantis imperatyviomis įstatymo normomis, darbo sutartis su pareiškėju, jam neturint leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, negalėjo būti sudaryta, o vien galimai būsimo darbdavio kreipimosi į Departamentą aplinkybė savaime neįrodo darbo sutarties sudarymo fakto. Šiuo aspektu teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais (žr., 2025 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-1120/2025).

8. Be to, teismas vertino, kad vien darbo sutarties pasirašymas, joje nustatant sąlygas apie darbo pradžią po leidimo gyventi gavimo, nereiškia galiojančių darbo santykių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalimi, darbo sutartis įsigalioja tik tada, kai darbuotojas faktiškai pradeda dirbti. Ši įstatymo nuostata aiškiai apibrėžia, kad pasirašyta, bet faktiškai neįgyvendinta darbo sutartis savaime nesukuria darbo teisinių santykių. To paties straipsnio 2 dalis nustato darbdaviui imperatyvią pareigą – ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki darbuotojo darbo pradžios pranešti apie sudarytą darbo sutartį VSDFV teritoriniam skyriui. Ši nuostata skirta užtikrinti, kad darbo santykiai būtų vieši, skaidrūs ir apskaityti. Kadangi darbdavys šios pareigos neatliko, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog darbo santykiai buvo faktiškai pradėti. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad šalių pasirašyta darbo sutartis galimai laikytina tik preliminaria intencija bendradarbiauti ateityje, tačiau nesukuria teisiškai reikšmingų pasekmių, todėl pareiškėjo argumentas dėl 2024 m. balandžio 18 d. sudarytos ir galiojančios darbo sutarties neturi teisinio pagrindo ir atmestinas kaip nepagrįstas.

9. Teismas, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, konstatavo, kad aplinkybė, jog Bendrovė su pareiškėju nesudarė galiojančios darbo sutarties, buvo teisėtas imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl Departamentas teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tokia išvada daryta įvertinus Departamento atliktus veiksmus – patikrą oficialiose informacinėse sistemose, kurios metu nustatytų duomenų pakako sprendimui priimti. Teismo vertinimu, Departamentas neturėjo diskrecijos netaikyti minėtų UTPĮ nuostatų.

10. Teismas, vadovaudamasis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2002 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 129², 130 punktų nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota jų aiškinimo ir taikymo praktika, sprendė, kad Departamentas pagrįstai priėmė Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, išduotą 2025 m. sausio 17 d., praėjus beveik 3 mėnesiams nuo leidimo išdavimo (išrašymo) datos ir nesant duomenų, kad su pareiškėju yra sudaryta bei galiojanti darbo sutartis.

11. Teismas pareiškėjo argumentus, kad 2025 m. balandžio 25 d. į darbą jis atvyko, turėdamas galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kadangi ginčijamas Sprendimas nebuvo įsiteisėjęs, atmetė kaip neturinčius teisinės reikšmės, kadangi šie pareiškėjo nurodyti argumentai susiję su aplinkybėmis po ginčijamo Sprendimo priėmimo ir negali turėti įtakos teismo sprendimo priėmimui.

12. Teismas pareiškėjo argumentus dėl šiuo metu nagrinėjamo darbo ginčo bylos (Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-2332-11162/2025, dabartinis bylos numeris e2-5-1162/2026) vertino kaip neturinčius įtakos nagrinėjamam ginčui. Tokią išvadą teismas darė atsižvelgdamas į tai, kad darbo sutartis pareiškėjui neturint leidimo gyventi Lietuvoje negalėjo būti sudaryta; nagrinėjamoje byloje ginčijamas Departamento 2025 m. balandžio 15 d. sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Sprendimo priėmimo metu galiojusiais ir departamentui prieinamais duomenimis, t. y. kad pareiškėjas nebeatitiko leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, nes su pareiškėju nebuvo sudaryta galiojanti darbo sutartis. Teismas pažymėjo, kad civilinėje byloje pareiškėjas siekia įrodyti, jog darbo sutartis su juo buvo sudaryta 2024 m. balandžio 18 d., tačiau įsigaliojo nuo 2025 m. balandžio 25 d., t. y. iš esmės pats pareiškėjas pripažįsta, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu, t. y. 2025 m. balandžio 15 d., darbo sutartis nebuvo įsigaliojusi, todėl pripažintina, kad pasirašyta, bet faktiškai neįgyvendinta darbo sutartis (neįsigaliojusi), savaime nesukuria darbo teisinių santykių ir negali būti pagrindu, vertinant ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

13. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų. Teismo vertinimu, Sprendime yra aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtinti Sprendime konstatuoti privalomieji leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, numatyti UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 50 straipsnio 1 dalies 2 bei 6 punktuose, todėl darytina išvada, kad Departamento 2025 m. balandžio 15 d. sprendimas Nr. 25S93880, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

III. 14. Pareiškėjas H. V. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundo reikalavimus. Pareiškėjas taip pat prašo sustabdyti administracinę bylą iki įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-5-1162/2026.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:

15.1. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti panaikintas ne todėl, kad darbo sutartis nebuvo įsigaliojusi, o todėl, kad nebuvo sudaryta, todėl atsakovas, priimdamas Sprendimą viršijo savo kompetenciją, o teismas nepagrįstai sutarties įsigaliojimą sutapatino su Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytu leidimo panaikinimo pagrindu – sutarties nesudarymu. Teismas nepagrįstai sprendė klausimą dėl darbo sutarties įsigaliojimo, kuris yra šiuo metu nagrinėjamos civilinės bylos dalykas. Be to, į bylos nagrinėjimą nėra įtraukta Bendrovė. Pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo sustabdyti administracinę bylą iki įsiteisės sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-5-1162/2026, tačiau teismas nepagrįstai šį prašymą atmetė.

15.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad darbo sutartis sudaryta su užsieniečiu, neturinčiu leidimo laikinai gyventi Lietuvoje (Įstatymo 62 str. 3 d.); nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-108-1120/2025, kadangi iš esmės skiriasi bylų aplinkybės – šioje byloje, priešingai, nei nagrinėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, yra sudaryta rašytinė darbo sutartis.

15.3. Pareiškėjo vertinimu, leidimo laikinai gyventi išrašymo diena Aprašo 1292 punkto prasme laikytina jo įteikimo pareiškėjui diena, t. y. 2025 m. vasario 18 d., todėl atsakovas neturėjo ir formalaus pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

15.4. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamoje byloje turėtų būtu vadovaujamasi teismo praktika, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-2509-520/2025.

16. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

17. Migracijos departamentas remiasi Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2002 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 129² ir 130 punktų aiškinimo ir taikymo praktika, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-2823-261/2021. Departamentas pažymi, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nepradėjo dirbti nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo 2025 m. sausio 17 d. iki 2025 m. balandžio 25 d. – taigi, vadovaujantis aukščiau išdėstytomis Aprašo nuostatomis ir nuosekliai formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Migracijos departamentas pagrįstai priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, praėjus beveik 3 mėnesiams nuo leidimo išdavimo (išrašymo) datos ir nustačius, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų, kad su pareiškėju sudaryta darbo sutartis. Atsakovas, remdamasis 2025 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2467-815/2025 pateiktais išaiškinimais, mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylos sustabdymo. Taip pat mano, kad teismas pagrįstai vadovavosi šioje nutartyje cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

18. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentai, jog 2024 m. balandžio 18 d. su pareiškėju buvo sudaryta darbo sutartis, negali būti vertinami kaip pagrįsti, o argumentai, susiję su Lietuvos Respublikos Darbo kodekso normų taikymu, atmestini – visų pirma, todėl, kad užsieniečiui neturint leidimo dirbti Lietuvos Respublikoje (jei jis nėra atleistas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, kaip tai numato Įstatymo 58 str.), darbdavys negali sudaryti darbo sutarties su užsieniečiu, o antra – todėl, kad apeliacinis skundas teikiamas dėl ginčijamo administracinio sprendimo, o ne dėl darbo teisės normų taikymo.

19. Departamento vertinimu, pareiškėjui neįvykdžius imperatyvių Įstatymo reikalavimų buvo pagrįstai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyti imperatyvūs atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindai, o Įstatymo nuostatos nenumato išimčių, kada šie pagrindai gali būti netaikomi. Todėl Migracijos departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą priimti ginčijamą Sprendimą, o pirmosios instancijos teismas teisingai vertino su pareiškėju susijusias aplinkybes ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2025 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 25S93880, kuriuo panaikintas pareiškėjui 2025 m. sausio 17 d. darbo pagrindu išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, konstatavus, kad pareiškėjas neįsidarbino Lietuvos Respublikoje.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas nedirbo, konstatavo, kad 2024 m. balandžio 18 d. pareiškėjo ir UAB „Techniniai inžinerijos sprendimai“ sudaryta darbo sutartis Nr. 14B nebuvo įsigaliojusi, todėl atsakovas pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą turėjo pagrindą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

22. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju darbo sutartis buvo sudaryta, todėl nei atsakovas, nei teismas neturėjo pagrindo vadovautis 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Teismo nustatyta aplinkybė, kad darbo sutartis neįsigaliojo negali būti prilyginama darbo sutarties nesudarymui. Be to, pareiškėjo teigimu, ginčas dėl darbo sutarties įsigaliojimo šiuo metu nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo sustabdyti bylą, o ne daryti savarankiškas išvadas dėl darbo sutarties įsigaliojimo.

23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas bus tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

24. Byloje nustatyta, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo nuostatomis (50 str. 1 d. 2 p., 6 p., 35 str. 1 d. 2 p.) atsižvelgiant į tai, jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, taip pat įvertinus tai, kad tarpininkaujanti Bendrovė nesudarė su pareiškėju darbo sutarties, pareiškėjas jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse nedirba.

25. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Valstybinės darbo inspekcijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Valstybės duomenų agentūros paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija arba apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu, ir jo turimą ne mažesnę negu vienų metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu, arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos ir darbo patirties.

26. Aiškindamas minėtas Įstatymo nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pareiškėjas turi būti ne tik formaliai sudaręs sutartį, bet ir dirbti realiai (iš tikrųjų) (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2467-815/2025).

27. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

28. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Sprendimo priėmimo metu darbo sutartis su UAB „Techniniai inžinerijos sprendimai“ buvo sudaryta (2024 m. balandžio 18 d.), o ji įsigaliojo 2025 m. balandžio 25 d., kai pareiškėjas atvyko į darbovietę, todėl atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Darbo kodekso 42 straipsnio 1 dalimi, darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (šio kodekso 34 straipsnis). Apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Šis reikalavimas netaikomas tais atvejais, jeigu asmuo priimamas į darbą pagal darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad asmens darbo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, ir kai pagal Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus arba Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis šiam asmeniui yra taikomi ne Lietuvos Respublikos teisės aktai socialinio draudimo srityje (Darbo kodeksas 42 str. 2 d.). Darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti. Jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau ji neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavys privalo sumokėti darbuotojui kompensaciją, kurios dydis ne mažesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu vienas mėnuo. Jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau neįsigaliojo dėl darbuotojo kaltės – darbuotojui iš anksto neinformavus darbdavio prieš tris darbo dienas iki sutartos darbo pradžios, darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui padarytą žalą, kurios dydis ne didesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu dvi savaitės (Darbo kodeksas 42 str. 3 d.).

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į pareiškėjo ir UAB „Techniniai inžinerijos sprendimai“ sudarytos darbo sutarties įsigaliojimo momentą. Pažymėtina, kad sutarties šalių teisės ir pareigos kyla tik iš sudarytos ir galiojančios sutarties, todėl nepaisant to, kad darbo sutartis buvo sudaryta 2024 m. balandžio 18 d., pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo realiai Bendrovėje dirbti nepradėjo, todėl jis Sprendimo priėmimo metu neatitiko Įstatymo keliamų reikalavimų asmeniui, turinčiam darbo pagrindu išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Tokią išvadą patvirtina ir Aprašo 1292 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį yra vertinami būtent VSDFV duomenys apie leidimą gavusio asmens įdarbinimą. Taigi sprendžiant, ar yra pagrindas taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, vertinama, ar darbo teisiniai santykiai yra realiai susiklostę, ar asmuo realiai dirba pas darbdavį, tarpininkavusį išduodant leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjui išduoto leidimo galiojimas tiesiogiai priklauso nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimas negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti (šiuo aspektu žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2553-1047/2024).

31. Pareiškėjo nurodomu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2509-520/2025 negali būti remiamasi kaip precedentu, kadangi skiriasi tiek faktinės bylų aplinkybės, tiek taikomos teisės normos – leidimo laikinai gyventi panaikinimo teisinis pagrindas.

32. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui realiai neįsidarbinus UAB „Techniniai inžinerijos sprendimai“ atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti pareiškėjui darbo pagrindu išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024; kt.).

33. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024; kt.).

34. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus dėl netinkamo Aprašo nuostatų taikymo. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, Aprašo 1292, 130 punktų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kur išaiškinta, kad užsieniečiui darbo pagrindu išduoto leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrįstumo vertinimas gali būti atliekamas ir sprendimas dėl tokio leidimo panaikinimo priimamas esant šioms sąlygoms: 1) nuo leidimo išrašymo dienos praėjus 2 mėnesiams; ir 2) nustačius, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie užsieniečio įdarbinimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad šios sąlygos nėra fakultatyvios, t. y. siekiant pradėti užsieniečiui išduoto leidimo įvertinimo bei panaikinimo procedūras, turi egzistuoti abi pirmiau minėtos aplinkybės. Aptartas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei Aprašo 1292 ir 130 punktų nuostatas vertinant sistemiškai, daroma išvada, jog Aprašo 1292 punkte įtvirtintas 2 mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi išrašymo terminas nėra savitikslis, juo iš esmės yra apibrėžtas protingas laikotarpis, per kurį užsienietis ir jį dirbti pasikvietęs darbdavys turi susitvarkyti visus su užsieniečio įdarbinimu bei darbo sutarties sudarymu susijusius formalumus, kurių nustatytu terminu nepabaigus Departamentas privalo imtis Aprašo 130 punkte įtvirtintų veiksmų, t. y. įvertinęs su konkrečiu atveju susijusias faktines aplinkybes, spręsti, ar egzistuoja kuris nors iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2823-261/2021 ir kt.). Minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime leidimo išrašymu (Aprašo1292 p.) laikoma būtent leidimo išdavimo, o ne jo įteikimo užsieniečiui diena, kaip nepagrįstai nurodo pareiškėjas.

35. Spręsdama dėl Sprendime nurodyto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindo, įtvirtinto Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte, teisėjų kolegija vertina, kad atsakovas iš esmės nenurodė jokių motyvų, jog duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, prašydamas išduoti jam leidimą laikinai gyventi (konkrečiai – duomenys, kad pareiškėjas turi tikslą dirbti būtent UAB „Techniniai inžinerijos sprendimai“), neatitinka tikrovės, todėl vertina, kad atsakovas padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, nurodydamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vietoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ginčijamame Sprendime atsakovas privalėjo nurodyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu) ir taikyti jame įtvirtintą teisinį reguliavimą. Todėl teisėjų kolegija pakeičia ginčijamame Sprendime nurodytą leidimo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisinį pagrindą iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

36. Pareiškėjo prašymas dėl nagrinėjamos bylos sustabdymo iki įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-5-1162/2026 (nagrinėjamas ginčas tarp pareiškėjo ir UAB „Techniniai inžinerijos sprendimai“, prašoma pripažinti 2024 m. balandžio 18 d. sutartį įsigaliojusia nuo 2025 m. balandžio 25 d.) netenkintinas. Šioje byloje nustačius, kad pareiškėjas iki pat 2025 m. balandžio 25 d., kai jis prisistatė į darbovietę, realiai nedirbo, nors leidimas laikinai gyventi Lietuvoje jam buvo išduotas 2025 m. sausio 17 d. (įteiktas 2025 m. vasario 18 d.), o ginčijamas Sprendimas priimtas 2025 m. balandžio 15 d., darytina išvada, kad civilinėje (darbo) byloje nustatytos aplinkybės neturės reikšmės šiai bylai. Be to, priešingai, nei nurodo pareiškėjas, Bendrovė yra nagrinėjamos bylos proceso šalis (Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartis), todėl pareiškėjo argumentas, kad šioje byloje nėra pagrindo vertinti aplinkybių, susijusių su darbo sutarties sudarymu ir / ar įsigaliojimu, atmestinas kaip nepagrįstas.

37. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors atsakovas padarė teisės taikymo klaidą, susijusią su pareiga motyvuoti, skundžiamą Sprendimą, nurodydamas, kad Leidimo panaikinimo pagrindas yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas, vietoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto, tai negali būti pagrindas panaikinti Sprendimą, kuris, be kita ko, pagrįstas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Kiekvienas iš šių pagrindų atskirai yra pakankamas pagrįsti administracinio sprendimo teisėtumą, nes minėti pagrindai yra savarankiški, o ne kumuliatyvūs. Todėl Migracijos departamento padaryta teisės klaida, turinti įtakos tik vienam iš ginčijamo administracinio sprendimo motyvavimo ramsčių, negali būti pakankama sprendimo panaikinimui, nes ši klaida negalėjo turėti lemiamos įtakos ginčijamo administracinio sprendimo teisėtumui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024 32-33 p.).

38. Atsižvelgiant į tai, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai taikė teisės aktus, todėl, atsižvelgiant į šioje teismo nutartyje nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas. Šios teismo nutarties 35 punkte nurodytų motyvų pagrindu Sprendime nurodytas leidimo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisinis pagrindas iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pakeičiamas į Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo H. V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 4 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. balandžio 15 d. sprendime Nr. 25S93880 nurodytą pareiškėjui H. V. B. išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą iš Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė