2022-06-15 Nr. AB-16182-3-61-3-00780-2022-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2742-654/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00780-2022-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. K. A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. K. A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas O. K. A. A. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 21S38463 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą, arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą. Jis Lietuvos sieną kirto siekdamas pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus, tad šis jo veiksmus jam neturėtų sukelti neigiamų teisinių pasekmių.

3. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti šiais motyvais:

3.1. Pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Taip pat nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos, konstatuotina, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.2. Informacijos, kuri patvirtintų pareiškėjo teiginius (duomenys neskelbtini), nerasta.

3.3. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Migracijos departamentas nenustatė, o pareiškėjas nenurodė persekiojimo vykdytojų ar tai, kad valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjo O. K. A. A. skundą tenkino iš dalies ir pakeitė 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 21S38463 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus – sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 3 metų ir C.SIS II perspėjimo terminą nuo 3 iki 2 metų. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas paaiškino, (duomenys neskelbtini).

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė teismų praktiką ir teisės aktų nuostatas, kuriomis grindė savo sprendimą. Teismas rėmėsi bylai aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Konvencija, Įstatymu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas). Teismas taip pat įvertino atsakovo surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę.

7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad EPPB eksperto nuomonėje nurodyta, jog informacijos, kuri patvirtintų pareiškėjo teiginius apie (duomenys neskelbtini), nerasta. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini).

8. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl pareiškėjo asmeninių savybių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Vien tai, kad (duomenys neskelbtini), automatiškai nereiškia, jog pareiškėjui turi būti suteiktas prieglobstis Lietuvoje. Jokių individualių grėsmių, įtvirtintų Įstatyme, kurios sąlygotų tarptautinės apsaugos poreikį pareiškėjui, nenustatyta.

9. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė padarytam pažeidimui. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti termino taikymą, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ar kitų aplinkybių, kurios lemtų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Remiantis šiais argumentais terminas sutrumpintas iki 2 metų. Remiantis analogiškais argumentais sutrumpintas C.SIS II perspėjimo terminas nuo 3 iki 2 metų.

III. 10. Pareiškėjas O. K. A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.

11. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus. Jis nurodė konkrečiais ir objektyvias aplinkybes, kurios pagrindžia jam kylančią grėsmę kilmės valstybėje.

12. Pagal kilmės šalies informaciją pareiškėjo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini). Taip pat pareiškėjas detaliai nurodė duomenis, kurie pagrindžia pavojingą situaciją jo kilmės valstybėje.

13. Atsakovas rėmėsi 2021 metų EPPB ataskaita, kurioje nurodyta, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini). Iš esmės EPPB ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio. Be to, apibendrintoji informacija yra iki 2020 metų spalio mėnesio, taigi, vienerių metų senumo. Atsižvelgiant į tai, atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius nėra pagrindo atsakovo išvadai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje dėl beatodairiško smurto nekyla pavojus.

14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Atsiliepime akcentuoja, kad tyrimo metu nenustatyta, o ir pareiškėjas nenurodė, kokios realios grėsmės jam gresia kilmės valstybėje. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

16. Nors pareiškėjas teigia, kad ESPA 2021 metų ataskaita grįsta duomenimis, surinktais iki 2020 metų spalio mėnesio, taigi apeliacinio skundo rengimo metu informacija yra mažiausiai 10 mėnesių senumo, tačiau pareiškėjas nepateikė duomenų, kuriais remiantis galima būtų konstatuoti, jog saugumo situacija (duomenys neskelbtini) per 10 mėnesių laikotarpį pasikeitė tiek, kad pareiškėją grąžinus į kilmės teritoriją, būtų reali grėsmė jam patirti rimtą žalą, t. y. pareiškėjas galėjo ir turėjo pateikti informaciją, kuri iš esmės pakeistų Migracijos departamento pateiktas išvadas, tačiau tokių duomenų nepateikė nei teikiant skundą pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinei instancijai, o skunde vadovaujasi išimtinai Migracijos departamento tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija (ištraukomis).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

19. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

20. Teisėjų kolegija nenustatė kokių nors aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta ir apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

V. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visa apimtimi. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovas nesurinko aktualių duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, tinkamai neįvertino individualių aplinkybių dėl pareiškėjui galinčios kilti grėsmės kilmės valstybėje.

24. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

25. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

26. 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalis įtvirtina pabėgėlio statuso taikymo nuostatas: 1) asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo; 2) persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais; 3) asmuo turi būti už savo kilmės valstybės ribų; 4) jis negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo. Asmeniui pabėgėlio statusas gali būti suteiktas tik tuomet, kuomet visos paminėtos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos įvykdytos visos kartu, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi įstatymo aiškinimo nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

28. Atsižvelgiant į EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

29. Pareiškėjas jam kylančią grėsmę iš esmės grindžia bendra pavojinga situacija jo kilmės valstybėje bei teigia, kad (duomenys neskelbtini).

30. 2021 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pasirašė pagalbos planą su EPPB2, kurio pagrindu, siekiant padidinti Migracijos departamento pajėgumus, EPPB pradėjo teikti ekspertinę pagalbą atliekant pirmines ir esmines prieglobsčio prašytojų apklausas bei, įvertinus individualias prieglobsčio prašytojo pateiktas aplinkybes, rengiant nuomones dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo. Vadovaujantis minėtu susitarimu, 2021 m. rugsėjo 20 d. EPPB ekspertas atliko pirminę pareiškėjo apklausą, o vėliau – išsamią apklausą. 2021 m. spalio 21 d. buvo pateikta ekspertinė nuomonė.

31. Įvertinęs prieglobsčio prašytojo pasakojimą EPPB nustatė, kad pagal prieglobsčio prašytojo teiginius apie tai, kad jis išvyko, nes (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad jie pasižymėjo tiek vidiniu, tiek išoriniu nuoseklumu, todėl yra laikomi tikėtinais, tik tyrimo metu nepavyko rasti informacijos, patvirtinančios pareiškėjo teiginius (duomenys neskelbtini). Įvertinus prieglobsčio prašytojo nurodytas aplinkybes ir atsižvelgus į informaciją apie kilmės valstybę, taip pat prašytojo asmenines aplinkybes, jo deklaruojama baimė patirti persekiojimą Konvencijos prasme nėra visiškai pagrįsta, todėl konstatuota, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Taip pat tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės tikimybės prieglobsčio prašytojui ir, atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.

32. Konstatuota, kad pareiškėjo kilmės šalyje jo gyvenamojoje vietovėje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

33. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia atsakovo surinkta ir įvertinta informacija. Matyti, kad Sprendimas yra grindžiamas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei aktualia kilmės valstybės informacija. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė faktus, kurie patvirtina pavojingą situaciją jo kilmės valstybėje, tačiau akcentuoja įvykius, kurie buvo mažiausiai prieš du metus. Kaip pagrįstai nurodė atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, ESPA 2021 metų ataskaita grįsta duomenimis, surinktais iki 2020 metų spalio mėnesio, taigi apeliacinio skundo rengimo metu informacija nėra pati naujausia, tačiau pareiškėjas nepateikė duomenų, kuriais remiantis galima būtų konstatuoti, jog saugumo situacija (duomenys neskelbtini) per tą laikotarpį pasikeitė tiek, kad pareiškėją grąžinus į kilmės teritoriją, būtų reali grėsmė jam patirti rimtą žalą.

34. Informacijos, kuri patvirtintų pareiškėjo teiginius apie (duomenys neskelbtini), tyrimo metu nebuvo rasta.

35. Vertinant individualią pareiškėjo situaciją atsižvelgta ir į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių išimtinai asmeninio pobūdžio priežasčių, dėl kurių galėtų jausti grėsmę. Neigiama pareiškėjo patirtis yra grindžiama (duomenys neskelbtini), tačiau daugiau jokių konkrečių grėsmių pareiškėjas nenurodė patyręs. Be to, ir pats pareiškėjas jam kilusio pavojaus nesieja su „konvencinėmis“ priežastimis – rase, religija ar pan. Baimė dėl (duomenys neskelbtini) yra suprantama ir neginčijama, tačiau ji pati savaime nesąlygoja prieglobsčio ar papildomos apsaugos suteikimo pagrindų. Pareiškėjo gynimu turi užsiimti jo kilmės valstybės teisėsaugos institucijos.

36. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, jog asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Tad vien tai, kad I(duomenys neskelbtini), automatiškai nereiškia, jog pareiškėjui turi būti suteikta laikina apsauga Lietuvoje. Jokių individualių grėsmių, įtvirtintų Įstatyme, kurios sąlygotų tarptautinės apsaugos poreikį pareiškėjui, nenustatyta.

37. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Migracijos departamento sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, yra motyvuotas, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas. Taigi, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo O. K. A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Alenas Piesliakas

Milda Vainienė