2016-04-26 Nr. AB-9193-3-61-3-01260-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-409-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01260-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 11.2; 11.4.2; 11.10; 11.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Š. (K. Š.) skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas K. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), vėliau su patikslintu skundu (b. l. 20–22), prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir atsakovas arba NŽT Vilniaus miesto skyrius) 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 49SF-(14.49.104)-1767 ir 2014 m. vasario 24 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-475 bei įpareigoti NŽT įtraukti pareiškėją į Piliečių eilę, pagal kurią, A. Š. turėtų galimybę gauti lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste.

Paaiškino, kad Vilniaus miesto valdyba 1993 m. rugpjūčio 5 d. potvarkiu Nr. 1416V jo tėvui A. Š. suteikė neatlygintinai, ekvivalentine natūra 0,1800 ha žemės sklypą individualiai statybai prie (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2008 m. balandžio 7 d. raštu Nr. S22-305 pranešė, jog A. Š. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu bus įtrauktas į Vilniaus apskrities viršininko patvirtintą eilę lygiaverčiam žemės sklypui Vilniaus mieste gauti. Rašte nurodyta, kad kai eilės tvarka bus siūlomi lygiaverčiai žemės sklypai, A. Š. paveldėtoja – pareiškėjo motina S. Š., bus informuota atskiru Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus raštu. Pareiškėjo motina S. Š. mirė 2011 m., nesulaukusi jokio rašto ar pranešimo. Būdamas jos teisių paveldėtoju, pareiškėjas kreipėsi telefonu į NŽT, norėdamas sužinoti, kurioje eilėje yra įtraukta jo mama. NŽT darbuotojos A. R. ir I. B. telefonu jam pranešė, jog į eilę nei A. Š., nei jo paveldėtoja S. Š. įtraukti nebuvo. Tai padaryti tiesiog pamiršo atsakingi asmenys. Todėl 2013 m. lapkričio 8 d. pareiškėjas kreipėsi raštu į NŽT, prašydamas įtraukti jį, kaip S. Š. paveldėtoją, lygiaverčiam žemės sklypui individualiai statybai Vilniaus mieste gauti. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 49SF-(14.49.104)-1767 atsisakė tenkinti jo prašymą, nurodydamas, jog neva nebuvo išreikšta valia dėl lygiaverčio naujo žemės sklypo individualiai statybai gauti. Nesutikdamas su priimtu sprendimu, pareiškėjas apskundė jį NŽT direktoriui, tačiau 2014 m. vasario 24 d. NŽT sprendimu jo skundas buvo atmestas.

Pareiškėjo teigimu, kuomet buvo gautas 2008 m. balandžio 7 d. kompetentingos institucijos raštas Nr. S22-30, informuojantis, kad jo tėvas A. Š. bus įtrauktas į eilę sklypui Vilniaus mieste gauti, tuomet jis įgijo subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, suteikiant žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste. Pasak pareiškėjo, ši teisė buvo įgyta įstatymo nustatytu laikotarpiu ir pagrindais, todėl turi būti ginama. Pareiškėjas pažymėjo, kad S. Š. nuosavybės teisių atkūrimą tvarkė valstybės institucijos, kurios yra atsakingos už tinkamą teisės aktų taikymą, piliečių informavimą apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą bei jų pateiktų prašymų trūkumų šalinimą. Pasitikėdamas valstybės institucijomis ir jų darbuotojų kompetencija, pareiškėjas tikėjosi, kad bus įtrauktas į piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises, suteikiant žemės sklypų individualiai statybai, eilę Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 2.3-907-1 pagrindu. Dėl kokių priežasčių tai neįvyko, pareiškėjas nežino, tačiau mano, jog institucijų nesusikalbėjimas ar klaidos neturėtų būti vertinamos jo nenaudai.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 91–97) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad A. Š. 1991 m. spalio 10 d. Vilniaus rajono Avižienių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į J. Š. turėtą žemę, buvusią Fabijoniškių kaime, Vilniuje. Prašymo skiltyje „Pretendentų į žemę valia“ nurodyta „gauti žemę tame pačiame ūkyje, bet nebūtinai toje pačioje vietoje“. A. Š. 1992 m. vasario 6 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises ir prašymo skiltyje „Pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas“ pabraukta „ekvivalentine natūra“ ir visi nuosavybės teisių atkūrimo būdai palikti. 1996 m. rugpjūčio 12 d.

A. Š. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises ir prašymo 2 punkte „Naują žemės sklypą individualiai statybai“ nurodytas brūkšnys, prašymo 3 punkte „Už likusią žemę prašau kompensuoti šiais būdais“ pabraukta „suteikiant lygiavertį miško plotą“, kiti būdai išbraukti. Pareiškėjas, 2003 m. kovo 28 d. teikdamas prašymą, pageidavo žemę susigrąžinti natūra, (duomenys neskelbtini), kuo arčiau miesto. Pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus nustatyta, kad 1998 m. spalio 10 d. mirus pareiškėjo tėvui A.

Š. Vilniaus miesto 1 notarų biure 1999 m. balandžio 6 d. pareiškėjo motinai S. Š. buvo užvesta paveldėjimo byla. Taigi, 2003 m. kovo 28 d. pateikdamas prašymą ir išreikšdamas valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pareiškėjas neturėjo teisės atlikti veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu A. Š. į buvusio savininko J. Š. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę, nes paveldėjimo byla 1999 m. balandžio 6 d. buvo užvesta S. Š. vardu. Pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą galėjo tik S. Š., tačiau iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatyto termino – 2003 m. balandžio 1 d., suteikta galimybe nepasinaudojo ir valios dėl atkūrimo būdo nepakeitė.

Pareiškėjo 2003 m. kovo 28 d. prašymas institucijoms, vykdžiusioms ir vykdančioms nuosavybės teisių atkūrimą, jokių teisinių pasekmių nesukėlė ir negalėjo sukelti. Todėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. rašte Nr. 49SF-(14.49.104.)-1767 neteisingai nurodyta, kad pareiškėjas, pasinaudojęs Atkūrimo įstatymo suteikta galimybe, 2003 m. kovo 28 d. pateiktu prašymu pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir pageidavo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą atkurti grąžinant žemę natūra (duomenys neskelbtini) kuo arčiau miesto.

Pažymėjo, kad A. Š. nuosavybės teisės atkurtos: Vilniaus miesto valdybos 1993 m. rugpjūčio 5 d. potvarkiu Nr. 1416V suteikiant neatlygintinai naują 0,18 ha žemės sklypą individualiai statybai (duomenys neskelbtini), Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. 01-33 suteikiant lygiavertį miško plotą, Vilniaus apskrities viršininko sprendimais grąžinant žemę natūra (turėtoje vietoje) – 2005 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3272, 2006 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3525, 2007 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 2.4-01-4833, 2009 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 2.4-01-7652, Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 49S-223 ir 2005 m. liepos 28 d. parengta Vilniaus apskrities išvada dėl žemės miško ir vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 01-2.12-87. A. Š. likusios negrąžintos žemės plotas buvusiame (duomenys neskelbtini) – 0,9456 ha, buvusiame (duomenys neskelbtini) – 5,0188 ha. Nuosavybės teisės į neatkurtą žemės plotą turėtų būti atkuriamos pagal paskutiniame iki teisės aktų nurodyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) pateiktame prašyme, t. y. A. Š. 1996 m. rugpjūčio 12 d. prašyme, išreikštą valią – gauti lygiavertį turėtajam miško žemės plotą. Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 8 d. NŽT Vilniaus miesto skyriui pateikė prašymą, kuriame pageidavo, kad A. Š. pavardė būtų įrašyta į Piliečių, kurie pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai Vilniaus mieste, eilę (toliau – ir Piliečių eilė). Tačiau atsakovas 2013 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-1767 prašymo netenkino.

Nurodė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsniu (redakcija, galiojusia iki 2012 m. sausio 31 d., bei redakcija, galiojančia nuo 2012 m. vasario 1 d.), galima teigti, kad pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau, t. y. po 2003 m. balandžio 1 d., pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu. Be to, jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, būdą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo savo iniciatyva iki 2012 m. sausio 31 d. turėjo teisę parinkti institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo darbus (iki 2010 m. birželio 30 d. apskrities viršininkas, nuo 2010 m. liepos 1 d. Nacionalinė žemės tarnyba). Nuo 2012 m. vasario 1 d. buvo įtvirtintas naujas reglamentavimas, nebepaliekant Nacionalinei žemės tarnybai teisės parinkti atkūrimo būdo. Todėl pareiškėjo nurodyto būdo – gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, institucija, vykdžiusi nuosavybės teisių atkūrimą, neparinko, t. y. laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. A. Š. pavardės neįtraukė į Piliečių eilę. Taigi, nors tuometės Vilniaus apskrities viršininko administracijos (likviduota nuo 2010 m. liepos 1 d.) Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2008 m. balandžio 7 d. rašte Nr. S22-305 nurodė, kad įrašys į Piliečių eilę, tačiau šiuo metu atsakovas nurodo, kad tokio veiksmo NŽT atlikti neturi teisės. Apie minėtą įstatymo pakeitimą ir galimybę pakeisti valią bei prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais NŽT Vilniaus miesto skyrius informavo visus pretendentus, pageidaujančius atkurti nuosavybės teises į Vilniaus mieste turėtą žemę, kuriems nuosavybės teisių atkūrimas nebuvo baigtas, taip pat ir A. Š. įpėdinę S. Š.. Ji apie tai buvo informuota 2012 m. vasario 1 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104.)-543.

Atsakovo teigimu, kadangi A. Š. valios gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais (iki 2003 m. balandžio 1 d.) nebuvo išreiškęs, jam mirus, pareiškėjo motina S. Š. taip pat neišreiškė valios gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą Vilniaus mieste, nustatytas terminas yra naikinamasis, todėl NŽT Vilniaus miesto skyrius 2013 m. gruodžio 3 d. rašte Nr. 49SF-(14.49.104.)-1767 pagrįstai nurodė, kad negali A. Š. pavardę įrašyti į Piliečių eilę, pagal kurią A. Š. turėtų galimybę gauti lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 23 d. sprendimu (b. l. 113-118) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 49SF-(14.49.104.)-1767 bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-475. Įpareigojo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio misterijos Vilniaus miesto skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 8 d. prašymą (reg. Nr. 49GF-4002). Likusią skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2008 m. kovo 13 d. raštu (b. l.

36) pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių su prašymu informuoti, ar yra įtrauktas į sąrašą sklypui gauti. 2008 m. balandžio 7 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius raštu Nr. S22-305 pranešė pareiškėjui, jog jo tėvas A. Š. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu bus įtrauktas į Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 2.3-907-1 „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtintą eilę, lygiaverčiam žemės sklypui Vilniaus mieste gauti.

Apie tai bus informuota A. Š. turto paveldėtoja S. Š. atskiru Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus raštu (b. l. 4). 2009 m. spalio 26 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.4-01-7652 buvo atkurtos nuosavybės teisės į piliečiui A. Š. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0010 ha žemės, grąžinant ją natūra (b. l. 31–32). 2012 m. balandžio 5 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-580 (b. l. 47-48) NŽT Vilniaus miesto skyrius informavo pareiškėją, kad A. Š. likęs neatkurtas žemės plotas: 0,9820 ha (duomenys neskelbtini) kaime ir 5,0188 ha (duomenys neskelbtini). 2012 m. gegužės 22 d. raštu pareiškėjas NŽT Vilniaus miesto skyriui nurodė pageidaujantis buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, Vilniaus mieste, 0,9820 ha žemės plotą atkurti natūra, (duomenys neskelbtini), 2,0188 ha žemės plotą atkurti natūra, o už likusią dalį – 3 ha gauti kompensaciją pinigais (b. l. 46). 2013 m. kovo 18 d.

NŽT sprendimu Nr. 49S-223 buvo atkurtos nuosavybės teises į piliečiui A. Š. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,03645 ha žemės, grąžinant žemę natūra (b. l. 44–45). 2013 m. lapkričio 8 d. NŽT Vilniaus skyriuje buvo gautas pareiškėjo prašymas įtraukti jį, kaip S. Š. paveldėtoją, A. Š. atkurtam lygiaverčiam žemės sklypui Vilniaus mieste gauti (b. l. 5–6). 2013 m. gruodžio 3 d. NŽT Vilniaus miesto skyrius sprendimu Nr. 49SF-(14.49.104)-1767 pareiškėjo prašymo netenkino, nurodydamas, kad pareiškėjas neišreiškė valios dėl lygiaverčio naujo žemės sklypo individualiai statybai perdavimo nuosavybėn (b. l. 7–8).

Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu sprendimu, apskundė jį NŽT direktoriui, prašydamas įpareigoti NŽT Vilniaus skyriaus darbuotojus atlikti įstatymo nustatytus veiksmus, t. y. įtraukti jį į Piliečių eilę (b. l. 9–10). 2014 m. vasario 24 d. NŽT, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, sprendimu Nr. 1SS-(7.5)-475 jo skundą atmetė (b. l. 11–14).

NŽT Vilniaus skyrius, atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. lapkričio 8 d. prašymą (b. l. 5-6) ginčijamu 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 49SF-(14.49.104.)-1767 (b. l. 7-8) nurodė, jog pareiškėjui negali būti suteiktas naujas lygiavertis žemės sklypas individualiai statybai Vilniaus miesto teritorijoje. NŽT Vilniaus miesto skyrius ginčijamą sprendimą pagrindė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 37 ir 38 punktų nuostatomis, kuriose nustatyta, kad piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę eilė sudaroma pagal piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises, prašymų padavimo datą, o lygiaverčiai žemės sklypai suteikiami piliečiams tokia pat eilės tvarka ir tik po to, kai piliečiams bus suteikti nauji žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai. Be to, atsakovas rėmėsi ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojančio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais (2003 m. balandžio 1 d.) piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Ginčijamas sprendimas taip pat pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, kad Vilniaus miesto valdybos 1993 m. rugpjūčio 5 d. potvarkiu Nr. 1416V buvo suteiktas neatlygintinai, ekvivalentine natūra 0,1800 ha žemės sklypas individualiai statybai prie Didlaukio g., Vilniuje ir kad, atsakovo vertinimu, pareiškėjas, pasinaudojęs Atkūrimo įstatymo suteikta galimybe, 2003 m. kovo 28 d. prašymu pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo bei pageidavo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą atkurti natūra (duomenys neskelbtini) kuo arčiau miesto.

NŽT Vilniaus miesto skyrius ginčijamu sprendimu nurodė galiojančius teisės aktus, kuriais yra apibrėžiama piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilės sudarymo tvarka ir piliečių valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atlyginama už valstybės išperkamą turtą, išreiškimo terminai. Atkreiptas dėmesys, kad ginčijamame sprendime nurodytas teisinis reglamentavimas yra aktualus sprendžiant dėl naujai pateiktų prašymų žemės sklypui individualiai statybai suteikti.

Byloje nustatyti faktiniai duomenys: Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1993 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. 342-1157 (b. l.

84) ir Vilniaus miesto valdybos 1993 m. gegužės 6 d. potvarkis Nr. 827V (b. l.

83) bei 1993 m. rugpjūčio 5 d. potvarkis Nr. 1416V (b. l. 84) įrodo, kad A. Š. buvo parinktas nuosavybės atstatymo būdas – ekvivalentine natūra, neatlygintinai suteikiant 0,20 h neviršijantį žemės sklypą individualiai statybai. NŽT Vilniaus miesto skyrius ginčijamame sprendime nurodo, kad pareiškėjas dar 2003 m. kovo 28 d. pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tačiau byloje esantis pareiškėjo 2003 m. kovo 28 d. prašymas (b. l.

98) negali būti vertinamas, kaip nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimas. Iš minėto prašymo turinio akivaizdu, kad pareiškėjas informavo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, jog 1993 m. gruodžio 14 d. sprendime Nr. 481-427-2 (b. l.

82) klaidingai nurodytas grąžintinos žemės plotas – 7,89 ha, vietoj archyvo dokumentuose nurodytų 25 ha žemės. Šiuo prašymu pareiškėjas ir I. Š., be kita ko, nurodė, jog pageidauja likusią žemę (kurios atžvilgiu sprendimas dar nepriimtas) grąžinti natūra (duomenys neskelbtini) kuo arčiau miesto. Kadangi minėtame prašyme pareiškėjas nenurodo jokio pageidavimo dėl priimto sprendimo 7,89 ha žemės klypo grąžinimo ekvivalentine natūra, neatlygintinai suteikiant 0,20 ha neviršijantį žemės sklypą individualiai statybai, atsakovo išvada, jog pareiškėjas pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, vertintina kaip nepagrįsta. Tai, jog pareiškėjo valia nebuvo pakeista, rodo jo 2008 m. kovo 13 d. prašymas (b. l.

56) informuoti, ar yra įtrauktas į sąrašą sklypui gauti, kelintas yra eilėje ir kada gali tikėtis sklypą gauti. Tai, kad pareiškėjo valios pakeitimas nebuvo fiksuojamas ir institucijose, įrodo ir į bylą pateiktas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2008 m. balandžio 7 d. raštas Nr. S22-305 (b. l. 4). Visi šie nustatyti ir teismo sprendime aptarti faktiniai duomenys leidžia neabejotinai spręsti, kad pareiškėjas turėjo pagrįstų lūkesčių, jog atsakingos ir atitinkamus įgaliojimus turinčios institucijos veiks taip, kaip buvo įsipareigojusios, t. y. jis, kaip S. Š. paveldėtojas, bus įtrauktas į Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 2.3-907-01 patvirtintą eilę, lygiaverčiam žemės sklypui Vilniaus mieste gauti.

Nagrinėjamu atveju administracinė procedūra buvo pradėta pareiškėjo 2013 m. lapkričio 8 d. prašymo (b. l. 5-6) pagrindu, kuriame pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kokiais administraciniais aktais buvo įtvirtinta jo teisė būti įtrauktam į pretendentų gauti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste ir paprašė, kad šie aktai būtų įgyvendinti. NŽT Vilniaus miesto skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, ginčijamu 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 49SF-(14.49.104.)-1767 pareiškėjui nurodė galiojantį teisinį reglamentavimą, tačiau nepateikė išaiškinimo dėl anksčiau priimtų administracinių aktų vykdymo, tuo pažeisdamas atsakomybės už priimtus sprendimus principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 11 punkte. Tuo pačiu teismas pripažino, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius ginčijamą sprendimą pagrindė ne objektyviais duomenimis (dėl pareiškėjo valios pakeitimo) ir tokiu būdu pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas sprendė, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimas Nr. 49SF-(14.49.104.)-1767 laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu, todėl naikintinas. Kadangi neteisėtu ir naikintinu pripažintas NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimas, tais pačiais motyvais naikintinas ir ginčijamas NŽT 2014 m. vasario 24 d. sprendimas Nr. 1SS-(7.5)-475 (b. l. 11-14), kuris iš esmės pagrįstas tais pačiais faktiniais duomenimis, tomis pačiomis teisės aktų nuostatomis ir argumentais.

Nagrinėti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius bei priimti sprendimus pavesta Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos diskrecijai (Atkūrimo įstatymo 17, 18 str.). Teismas neturi įgaliojimų vykdyti viešojo administravimo subjekto funkcijų, todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti NŽT įtraukti jį į piliečių eilę, pagal kurią A. Š. turėtų galimybę gauti lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, atmestas.

III. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius pateikė apeliacinį skundą (b. l. 125-131), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjo 2003 m. kovo 28 d. prašymas institucijoms, vykdžiusioms ir vykdančioms nuosavybės teisių atkūrimą, jokių teisinių pasekmių nesukėlė ir negalėjo sukelti. Todėl nesutiktina su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad pareiškėjas, kaip A. Š. įpėdinis, turėjo pagrįstų lūkesčių, jog bus įtrauktas į patvirtintą eilę lygiaverčiam žemės sklypui Vilniaus mieste gauti, nes prašymo pateikimo metu pareiškėjas negalėjo būti laikomas A. Š. turto paveldėtoju.

2. Nuosavybės teisės į neatkurtą žemės plotą turėtą būti atkuriamos pagal paskutiniame iki teisės aktų nurodyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) pateiktame prašyme, t. y. A. Š. 1996 m. rugpjūčio 13 d. prašyme, išreikštą valią – gauti lygiavertį turėtajam miško žemės plotą. Pirmosios instancijos teismas nevertino minėto prašymo turinio, kitaip tariant, teismas neatsižvelgė į tai, kad valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo A. Š. pakeitė dar 1996 m. rugpjūčio 13 d. prašymu.

3. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d., bei redakcijos, galiojančios nuo 2012 m. vasario 1 d., sisteminė analizė leidžia teigti, kad pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d., pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu institucijai, vykdžiusiai (vykdančiai) nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimą. Be to, jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, būdą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo savo iniciatyva iki 2012 m. sausio 31 d. turėjo teisę parinkti institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo darbus (iki 2010 m. birželio 30 d. apskrities viršininkas, nuo 2010 m. liepos 1 d. – Nacionalinė žemės tarnyba). Taigi, priėmus Atkūrimo įstatymo pakeitimus nuo 2012 m. vasario 1 d. buvo įtvirtintas naujas reglamentavimas, nebepaliekant Nacionalinei žemės tarnybai teisės parinkti atkūrimo būdo. Pareiškėjo nurodyto būdo – gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, institucija, vykdžiusi nuosavybės teisių atkūrimą, neparinko, t. y. laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. A. Š. pavardės neįtraukė į piliečių, kurie pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai Vilniaus mieste, eilę.

A. Š. pagal pateiktą paskutinį 1996 m. rugpjūčio 12 d. prašymą iki Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje nustatytos datos — 2003 m. balandžio 1 d. pageidavo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. Š. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemės dalį, perduodant lygiavertį miško plotą. NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. rašto Nr. 49SF-(14.49.104)-1767 rengimo metu galiojusio Atkūrimo tvarkos 3 punkte buvo nustatyta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Nuo 2014 m. sausio 1 d. galiojančiame Atkūrimo tvarkos 3 punkte nustatyta, kad jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus. Atsižvelgiant į tai, kad A. Š. valios gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais nebuvo išreiškęs, jam mirus, pareiškėjo motina S. Š. taip pat neišreiškė valios gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą Vilniaus mieste, todėl NŽT Vilniaus miesto skyrius 2013 m. gruodžio 3 d. rašte Nr. 49SF-(14.49.104.)-1767 pagrįstai nurodė, kad negali A. Š. pavardę įrašyti į piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai Vilniaus mieste, eilę.

4. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, kad nustatytas terminas yra naikinamasis (2013 m. liepos 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1375/2013; 2014 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2501/2013; 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-384/2014), o jam suėjus pasibaigė pareiškėjo teisė atkurti nuosavybės teises jo pageidaujamu būdu – gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai, NŽT Vilniaus miesto skyrius, 2013 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. 49SF-(49.49.104.)-1767 atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. lapkričio 8 d. prašymą, pagrįstai nurodė, kad valia dėl lygiaverčio žemės sklypo individualiai statybai perdavimo neatlygintinai nuosavybėn neišreikšta, todėl A. Š. pavardė neįtraukta į Piliečių eilę.

5. Pirmosios instancijos teismas iš esmės vertino tik NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. rašte Nr. 49DF-(14.49.104.)-1767 išdėstytus argumentus, tačiau neįvertino Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. vasario 24 d. rašto Nr. 1SS-(7.5.)-475, nepagrįstai nurodydamas, kad šis sprendimams „iš esmės pagrįstas tais pačiais faktiniais duomenimis, tomis pačiomis teisės aktų nuostatomis ir argumentais“ kaip ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimas. Teismas neįvertino Nacionalinės žemės tarnybos argumentų, kad pareiškėjo 2003 m. kovo 28 d. pateiktas prašymas nesukūrė jokių teisinių padarinių bei to, kad nuosavybės teisių atkūrimas A. Š. turi būti vykdomas atsižvelgiant į paskutiniame prašyme, pateiktame 1996 m. rugpjūčio 12 d., pasirinktą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Minėtos aplinkybės buvo nurodytos ir ginčijamame Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. vasario 24 d. rašte Nr. 1SS-(7.5)-475 bei atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų aktualių ginčo faktinių aplinkybių ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas atskirai nevertino Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. vasario 24 d. rašto, neanalizavo jo turinio, todėl neatsižvelgė į tai, kad minėtame rašte remiamasi iš esmės kitomis aplinkybėmis, nei NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. rašte, kitaip tariant, Nacionalinė žemės tarnyba minėtu raštu ištaiso Vilniaus miesto skyriaus apsirikimą dėl netinkamo 2003 m. kovo 28 d. prašymo įvertinimo ir vadovaudamasi nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiais duomenimis, pažymi, jog valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeista ne pareiškėjo 2003 m. kovo 28 d. prašymu, kuris yra pateiktas netinkamo subjekto, todėl nesukuria teisinių padarinių, bet A. Š. 1996 m. rugpjūčio 12 d. prašymu.

6. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išdėstytais teiginiais, kad ginčijami Nacionalinės žemės tarnybos ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus raštai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui. Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. vasario 24 d. rašte yra išdėstytos faktinės aplinkybės, susijusios su nuosavybės teisių atkūrimu A. Š., kurios yra paremtos aktualių teisės aktų nuostatomis, t. y. minėtame rašte atliekama teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, kaitos analizė, taip pat nagrinėjamas A. Š. pateiktų prašymų turinys, vertinama, kokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą A. Š. pasirinko paskutiniame prašyme, pateiktame nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai iki naikinamojo termino pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pasibaigimo, taip pat analizuojamos pareiškėjo 2003 m. kovo 28 d. prašymo pateikimo aplinkybės, atsižvelgiant į tai, negalima teigti, kad minėtas raštas yra nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis, todėl prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui. Vadovaujantis imperatyviomis Atkūrimo įstatymo normomis, numatančiomis, jog valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pilietis galėjo pareikšti iki 2003 m. balandžio 1 d. bei remiantis išdėstytu, manytina, kad skundžiamame Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. vasario 24 d. rašte Nr. 1SS-(7.5)-475 „Dėl skundo nagrinėjimo“ išdėstytas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas kompetentingos institucijos, todėl nėra jokių Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų, lemiančių skundžiamo administracinio akto panaikinimą.

Pareiškėjas K. Š. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 135-137) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Tačiau teismų praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įstatymo ar jo konkrečių nuostatų pripažinimas netekusiais galios reiškia, jog šie neveikia į ateitį, tačiau nereiškia, jog išnyksta teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą. Taigi, ir pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta jam galiojant.

Nagrinėjamu atveju dar iki minėto Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio naikinamojo termino – 2003 m. balandžio 1 d., pareiškėjas, veikdamas savo motinos S. Š. vardu, 2003 m. kovo 28 d. pateikė prašymą, kuriuo buvo pakeista valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – jame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra (duomenys neskelbtini) kuo arčiau miesto. Atsakovas nurodo, jog toks pareiškėjo prašymas negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių, nes tuo metu tokį prašymą galėjo pateikti tik pareiškėjo motina.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas visuomet veikė savo motinos vardu pagal įgaliojimą ir nuosavybės teisių atkūrimą vykdantiems pareigūnams tai buvo žinoma. Per visą nuosavybės teisių atkūrimo procesą, kol pareiškėjo motina buvo gyva, pareiškėjas turėjo ne vieną ir ne du įgaliojimus (kai baigėsi terminai vieno, važiuodavo naujo). Kiek ir kokių jų buvo pateikta į nuosavybės teisių atkūrimo bylą, šiuo metu pasakyti negali, nes praėjo labai daug laiko, o ankstesnių įgaliojimų kopijų neišsaugojo. Tačiau iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos akivaizdžiai matyti, jog nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujantiems pareigūnams nekilo klausimo, jog minėtas 2003 m. kovo 28 d. prašymas yra paduotas S. Š. vardu.

Toks prašymas buvo priimtas, niekas jo negrąžino ar nenurodė taisyti kažkokius prašymo trūkumus. Maža to, 2008 m. balandžio 7 d. atsakymu Nr. S22-305 buvo pranešta, jog vadovaujantis Atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 37 punktu, pareiškėjo tėvas A. Š. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu bus įtrauktas į Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d.

įsakymu Nr. 2.3-907-1 „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio I d. priskirtoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtintą eilę, lygiaverčiam žemės sklypui Vilniaus mieste gauti. Šis atsakymas buvo adresuotas pareiškėjui, nurodant, jog jis yra S. Š. įgaliotas asmuo, be to, atsiųstas pareiškėjo ((duomenys neskelbtini)), o ne jo mamos ((duomenys neskelbtini)) gyvenamosios vietos adresu. Atsakymą pasirašiusi skyriaus vedėjos pavaduotoja A.

R. nurodė, jog, kai eilės tvarka bus siūlomi lygiaverčiai žemės sklypai, A. Š. paveldėtoja – pareiškėjo motina S. Š., bus informuota atskiru Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus raštu. 2011 m. pareiškėjo motina mirė, nesulaukusi jokio rašto ar pranešimo. Kaip jos teisių paveldėtojas, pareiškėjas kreipėsi telefonu į Nacionalinę žemės tarnybą, norėdamas sužinoti, kuri eilėje yra įtraukta mama. Tiek A. R., tiek I. B. telefonu pareiškėjui pranešė, jog per klaidą į eilę nei A. Š., nei jo paveldėtoja S. Š. įtraukti nebuvo, nes tai padaryti tiesiog pamiršo atsakingi asmenys.

2. Atsakovas savo apeliaciniame skunde iš viso nepasisako dėl 2008 m. balandžio 7 d. atsakymo reikšmės, lyg pastarasis nesukėlė ar negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių. Tačiau nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra ilgas ir sudėtingas procesas, kuriame paprastam žmogui susigaudyti yra itin sunku. Tuo labiau, kai keičiasi procese dalyvaujantys subjektai, o anksčiau dalyvavusių subjektų sprendimus neigia vėliau į procesą įstoję subjektai. Gavę 2008 m. balandžio 7 d. atsakymą, tiek pareiškėjo motina, tiek pareiškėjas buvo ramūs, jog iki šiol iš savo pusės viską atliko tinkamai ir to paties tikėjosi iš nuosavybės teisių atkūrimą vykdančių institucijų. Pagal įstatymą viešojo administravimo subjektų priimtiems sprendimams apskųsti numatytas 30 dienų senaties terminas. Šiuo atveju nuo gauto 2008 m. balandžio 7 d. atsakymo (sprendimo) praėjo daugiau nei 7 metai, tačiau tai netrukdo atsakovui neigti ir nepaisyti jame priimtų sprendimų ir jų pagrindu susiformavusių lūkesčių. Būtent toks elgesys prieštarauja atsakomybės už priimtus sprendimus principui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Bylos ginčas kilo dėl valios išreiškimo atkurti nuosavybės teises į žemę pareiškėjo skunde nurodytu būdu, perduodant nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą iš dalies patenkino ir pripažino, kad atsakovo atsisakymas atkurti nuosavybės teises į žemę pareiškėjo nurodytu būdu yra nepagrįstas.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ir prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia nesutikimu dėl faktinių aplinkybių vertinimo bei teisės taikymo ginčo santykiams.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas yra suinteresuotas asmuo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nacionalizuotą žemę, todėl teismas šių aplinkybių netiria.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo tėvas A. Š. 1991 m. spalio 10 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybes teises, suteikiant 9 ha žemės individualiai ūkininkauti, 1992 m. vasario 6 d. jis pateikė prašymą atkurti nuosavybes teises ekvivalentine natūra, 1995 m. lapkričio 20 d. prašyme už valdytos 25 ha žemės ir 3 hektarus miško nurodė „išmokėti kompensaciją, o nesant galimybės ....“, (toliau seka neįskaitomas žodis), 1996 m. rugpjūčio 12 d. prašymu A. Š. prašė atkurti nuosavybės teises (kaip nurodyta prašyme) į 7 ha, 0896 m2 žemės suteikiant lygiavertį miško plotą.

Atsakovas nurodo, kad pretendento valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo nulėmė 1996 m. rugpjūčio 12 d. A. Š. prašymas, kuriuo buvo pakeisti ankstesni prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūrą ir atsakovas nepripažino pareiškėjo 2003 m. kovo 28 d. prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę natūrą, kaip pateikto neįgalioto asmens (b. l. 98).

Pareiškėjas atsiliepime į skundą nurodo, kad po tėvo A. Š. mirties jis atstovavo savo motiną, turinčią teisę į nuosavybės atkūrimą, ir 2003 m. kovo 28 d. teikė prašymą atsakovui, atstovaudamas savo motiną S. Š., turėdamas įgaliojimą ją atstovauti prašymo teikimo metu, tačiau į bylą tokio dokumento nepateikė.

Pažymėtina, kad byloje yra pateiktas 2003 m. balandžio 9 d. S. Š. įgaliojimas pareiškėjui vesti papildomai paveldėjimo bylą. Įgaliojimo turinys patvirtina, kad S. Š. pareiškėjui suteikė teisę atlikti veiksmus, susijusius su jo tėvo A. Š. nuosavybės teisių atkūrimu (b. l. 68). Šis įgaliojimas vertintinas kaip pritarimas 2003 m. kovo 28 d. pareiškėjo atliktam veiksmui. Todėl remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.136 straipsnio 2 dalies nuostata, kad paskesnis atstovaujamojo pritarimas sandoriui padaro jį galiojantį nuo sandorio sudarymo, daroma išvada, jog pareiškėjo 2003 m. kovo 28 d. prašymas yra išreiškiantis S. Š. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kadangi nėra S. Š. paneigtas, pateiktas nustatytais terminais, dėl ko nėra niekinis.

Prašyme nurodyta, kad pareiškėjas pageidauja, jog nuosavybės tesiės būtų atkurtos grąžinant žemės sklypą natūra, (duomenys neskelbtini), kuo arčiau Vilniaus miesto. Prašymo reikalavimas nėra pakankamai aiškus dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tačiau yra pakankamas pripažinti, jog asmuo siekia atkurti nuosavybes teises perduodant žemės sklypą natūra. Esant neaiškumams, institucija įgaliota nagrinėti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, privalėjo vadovaudamasi Lietuvos Respublikos atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr.142 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. vasario 5 d.) 3 punkto nuostatomis paprašyti patikslinti nuosavybės teisų atkūrimo būdą, tačiau byloje nėra duomenų, kad toks veiksmas buvo atliktas.

Teisėjų kolegijos manymu, toks atsakovo neveikimas vertinamu atveju negali būti laikomas nereikšmingu ir vėliau, kilus ginčui, negali būti panaudotas prieš pareiškėją bei turi būti vertinamas pareiškėjo naudai, kaip patvirtinantis jo siekį atkurti nuosavybes teises šios bylos skunde nurodytu būdu.

Vertinant pareiškėjo 2003 m. kovo 28 d. prašymo turinį, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad nuosavybės teisių įstatymuose atkūrimo būdų sąvokos „ekvivalentine natūra“ ir „lygiaverčiu žemės sklypu“ iš esmės yra tapačios. Pagal Atstatymo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą buvo atlyginama tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra);, o pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktą atlyginama lygiaverčiu žemės sklypu. Vienu ir kitu atveju turi būti paisoma nacionalizuoto ir perduodamo turto vertės ekvivalentiškumo, be to, šiuos atkūrimo būdus vienija esminis nuosavybės teisių atkūrimo būdo požymis, kad tokio atlyginimo atveju, pagal minėtas teisės normas, žemės sklypas suteikiamas kitoje pretendento pasirinktoje vietoje, o ne tas pats nacionalizuotas žemės sklypas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-868-261/2015). Pažymėtina, kad teismai laikosi pozicijos, jog vien tik teisinių formuluočių, kuriomis įstatymų leidėjas Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo raidoje apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti grąžintas turėtoje iki nacionalizacijos vietoje (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu), ar už jį atlyginama, nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi (žr. Administracinė byla Nr. A146-590/2014).

Viešojo administravimo subjektai turi būti nuoseklūs, priimdami administracinius aktus, kad būtų gerbiami asmenų teisėti lūkesčiai. Pareiškėjas turėjo pagrindą tikėtis ir tikėjosi, kad jo 2003 m. kovo 28 d. prašymas pradėtas realizuoti, kadangi jokio paneigimo į pateiktą prašymą atsakovas nepateikė ir priešingai jį patvirtino. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo valią taip pat įrodo jo 2008 m. kovo 13 d. prašymas informuoti, ar yra įtrauktas į sąrašą sklypui gauti, kelintas yra eilėje ir, kada gali tikėtis sklypą gauti (b. l. 56). Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2008 m. balandžio 7 d. atsakymas Nr. S22-305 patvirtina, kad buvo sutikta atkurti nuosavybės teises pareiškėjo nurodytu būdu – suteikiant lygiavertį sklypą Vilniaus mieste (b. l. 55). Tai patvirtina ir aplinkybė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 2.401-7652 atsakovas vykdė nuosavybės teisių atkūrimą į žemę A. Š., grąžindamas žemės sklypus natūra (b. l. 31).

Pareiškėjas nurodo, kad jis ir jo motina S. Š., tikėjosi, kad atsakovo nurodytu būdu bus atkurtos nuosavybės teisės ir į likusią žemę.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad pretendentas į nuosavybės teisų atkūrimą įgijo teisėtą lūkestį, kad jam nuosavybės teisės bus atkurtos, perduodant suteikiant lygiavertį sklypą Vilniaus mieste.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dėl teisėto lūkesčio yra pažymėjęs, kad nuo tinkamo valios išreiškimo pretendentas gali pagrįstai tikėtis, kad jam nuosavybės teisės bus atkurtos šio įstatymo numatytais būdais, laikantis Įstatymo nustatytos tvarkos, ir kad atkuriant nuosavybės teises, nebus pažeistos jame numatytos procedūros (įgaliotos institucijos nevilkins atlikti jų kompetencijai priklausančių veiksmų), ( Konstitucinio Teismo 2008 m. liepos 4 d. nutarimas).

Atsakovas 2008 m. balandžio 7 d. atsakymo Nr. S22-305 pareiškėjui pateikimo metu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr.1057 Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr.142 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. vasario 5 d.) 3 punktu turėjo teisę ir pareigą siūlyti nuosavybės atkūrimo būdą, jei pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių ir, kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, atkurti nuosavybės teises prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

Pretendento A. Š. 1996 m. rugpjūčio 12 d. prašyme nurodytas nuosavybės atkūrimo būdas atlyginti mišku už valstybės išperkamą miesto žemę naujos redakcijos nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme nebuvo numatytas (1997 m. liepos 1 d. įstatymas Nr. VIII-359). Todėl pareiškėjas, vadovaudamasis minėtu teisiniu pagrindu, nustatančiu atsakovo veiklos teisėtumą, turėjo pagrindą vertinti atsakovo 2008 m. balandžio 7 d. atsakymą Nr. S22-305 kaip teisėtą siūlymą ir sutikimą atkurti nuosavybės pareiškėjui priimtinu būdu ir įgijo pagrįstą teisėtą lūkestį, kad nuosavybės teisės bus atkurtos, suteikiant eiliškumo tvarka lygiavertį žemės sklypą Vilniaus mieste. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pareiškėjo teisėtai įgytas lūkestis pagrįstai apgintas pareiškėjo pasirinktu būdu, panaikinant atsakovo sprendimus, ribojančius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą bei pripažįstant pagrįsta pareiškėjo reikalavimo teisę atkurti nuosavybės teises į žemę A. Š. pagal pareiškėjo 2003 m. kovo 28 d. prašymą, remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytomis sąlygomis ir tvarka, tai yra perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, bei teismų suformuotą praktiką analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė