2024-08-28 Nr. AB-12284-3-61-3-00533-2024-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1754-629/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00533-2024-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.2; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. (V. T.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. (V. T.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. T. (V. T.) (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 24S41105, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Lietuva) (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 24S45486, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) (toliau – ir Sprendimai); 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas atsisakyti pakeisti (išduoti) leidimą gyventi dėl to, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui nesant jokių to nustatymo kriterijų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1 474,50 Eur už advokato teisines paslaugas bei sumokėtą žyminį mokestį.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Sprendimas Nr. 1 yra nepagrįstas ir neteisėtas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ ) 10 straipsnio, 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, nes jį priimant buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Migracijos departamentas į Sprendimą Nr. 1 perrašė Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadą, pateiktą pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, ir, neatlikęs savarankiško pareiškėjo individualaus atvejo vertinimo, visiškai formaliai, nepagrįstai ir neteisingai pritaikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

2.2. Sprendimas Nr. 1 priimtas atsakovui nukrypus nuo teismų praktikoje suformuotų užsieniečio galimos grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimo pagrindinių taisyklių. Sprendime Nr. 1 nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo precedentai pareiškėjo atveju nėra aktualūs, kadangi visais atvejais valstybės institucijų pažymos, į kurias Migracijos departamentas atsižvelgė, priimdamas atitinkamus administracinius sprendimus, nebuvo abstraktaus turinio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašiose į pareiškėjo atvejį administracinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1959-1182/2023; 2023 m. virželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1610-822/2023) suformavo pagrindines gaires, į kurias Migracijos departamentas turėtų atsižvelgti, taikydamas Įstatymo normas, reglamentuojančias užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų VSD išvados automatiškai perkelti į savo sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas turi būti vertinamas laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu. Tačiau Migracijos departamentas neatliko tokio vertinimo. Vien aplinkybė, kad Migracijos departamentas patikrino pagrindinius faktus apie pareiškėjo gyvenimą Lietuvoje, nesuponuoja išvados apie individualų pareiškėjo atvejo vertinimą.

2.3. Pareiškėjas neneigė, kad Migracijos departamentas vykdė jo apklausas, tačiau apklausų metu nebuvo nustatyta jokių galimų grėsmių valstybės saugumui. Į Sprendimą Nr. 1 atsakovas surašė klaidingą, tikrovės neatitinkančią informaciją. Pareiškėjas niekada negyveno Minske (Baltarusijos Respublika (toliau – ir Baltarusija)). Pareiškėjas gimė ir visą gyvenimą gyveno Ukrainoje. Pareiškėjas gimė Dnepropetrovske, kai jam buvo vieneri metai, su tėvais persikraustė į Chmelnicką (Ukraina), kur iki šiol gyvena jo sesuo ir tėvas. Toks realių faktų iškraipymas valstybės institucijai, priimančiai sprendimus, lemiančius žmonių gyvenimą, nėra toleruotinas ir nekelia pasitikėjimo institucijos priimamų sprendimų patikimumu.

2.4. Sprendime Nr. 1 nepateikta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas savo kokiais nors veiksmais būtų skleidęs informaciją, kuri skatintų nesantaiką, pateisintų vykdomus karo nusikaltimus ar pan. Migracijos departamentas nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl pakeitė savo nuomonę (vertinimą) dėl pareiškėjo, kuris Lietuvoje gyvena daugiau nei 20 metų. Migracijos departamentas vadovavosi išimtinai VSD 2023 m. spalio 30 d. rašte Nr. 18-11484 (toliau – ir VSD raštas, VSD išvada) pateikta informacija, kurioje pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui siejama tik su pareiškėjo darbu Rusijos Federacijos (toliau – ir Rusija) bausmių vykdymo sistemoje bei privačioje apsaugos tarnyboje „Lukom-A“, tačiau tai niekaip nepagrindžia nei pareiškėjo turimų politinių pažiūrų ar palaikymo Rusijos vykdomai agresyviai politikai, nei jo keliamos realios ir akivaizdžios grėsmės nacionaliniam saugumui. Pareiškėjo šeima, t. y. tėvas ir sesuo šiuo metu gyvena Ukrainoje, todėl pareiškėjas kategoriškai nepalaiko Rusijos vykdomos agresijos. Teksto perkėlimas (kopijavimas) iš VSD išvados į Sprendimą Nr. 1 nelaikytinas tinkamu viešojo administravimo funkcijų atlikimu.

2.5. Kai pareiškėjas pradėjo dirbti Rusijos Federacijos bausmių vykdymo sistemoje, buvo Sovietų Sąjungos egzistavimo laikotarpis, tuo metu nebuvo pasirinkimo kur dirbti, pabaigus mokslus, paskirdavo į tam tikrą įstaigą, tuo metu taip buvo priimtina. Pareiškėjas tiek Rusijos Federacijos bausmių vykdymo sistemoje, tiek privačioje apsaugos tarnyboje „Lukom-A“ dirbo daugiau nei prieš 20 metų, praėjus tiek metų visi ryšiai su buvusiais kolegomis seniai nutrūko, pareiškėjas neturi jokių ryšių su Rusija ar ten gyvenančiais asmenimis. Nors pareiškėjas ir turi žinių, kad ten (Rusijoje) galbūt dar gyvena jo giminaičiai, tačiau su jais nepalaiko jokio kontakto.

2.6. Atsakovas nevertino pareiškėjo individualaus atvejo laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausioje praktikoje tais atvejais, kai teismas nustatė, jog nuo užsieniečio darbo ar tarnybos kilmės valstybėje (Rusijos Federacijoje ar Baltarusijos Respublikoje) yra praėję 19–20 ir daugiau metų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2136-822/2023; 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2315-602/2023; 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2388-821/2023; 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2407-789/2023), o kai kuriais atvejais ir mažiau (12–14 m.) laiko (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2304-822/2023; 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023), o VSD išvadose ir Migracijos departamento sprendimuose nebuvo užsienietį individualizuojančių duomenų, galinčių suteikti objektyvų pagrindą išvadoms, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvoje gali kelti realią grėsmę valstybės saugumui, konstatuota, jog vien tik užsieniečio darbo ar tarnybos veiklos atitinkamoje kilmės šalies institucijoje faktas yra nepakankamas pripažinti užsieniečio grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo atvejis iš esmės yra analogiškas kaip nurodytose administracinėse bylose.

2.7. Sprendime Nr. 1 nurodoma, kad V. T. darbinės veiklos vykdymas Lietuvos Respublikoje negali būti vertinamas kaip prioritetinis, svarbesnis aspektas grėsmės valstybei kontekste. Toks Migracijos departamento teiginys dar kartą parodo, kaip aplaidžiai atsakovas priima sprendimus, nulemiančius asmens gyvenimą. Pareiškėjas Lietuvoje gyvena ne dėl darbo santykių, iki šiol jo galioję leidimai laikinai gyventi buvo išduodami šeimos susijungimo atveju, todėl nesuprantama, kodėl Migracijos departamentas kaip prioritetą kelia darbinius santykius. Pareiškėjas su šeima Lietuvoje gyvena daugiau nei 20 metų. Pareiškėjo žmona ir sūnus yra Lietuvos Respublikos piliečiai, čia tiek pareiškėjas, tiek jo šeimos nariai dirba, gyvena. Kartu su žmona jie turi nepilnametę globotinę, kuria rūpinasi ir augina nuo 2013 m. Pareiškėjo žmonos mama sunkiai serga, jai yra reikalinga nuolatinė priežiūra, todėl šeima rūpinasi ir ja. 2021 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas išlaikė valstybinės kalbos ir Konstitucijos egzaminus, šiuo metu dirba sargu darželyje, darbovietėje apie jį atsiliepiama teigimai. Pareiškėjui nesuprantama, kaip po 20 metų gyvenimo Lietuvoje, be jokių svarių argumentų ar įrodymų, nepasikeitus jokioms pareiškėjo gyvenimo esančioms ir buvusioms aplinkybėms, jis staiga tapo asmeniu, keliančiu grėsmę Lietuvos saugumui. Nagrinėjamu atveju nebuvo vertintos pareiškėjo šeiminės aplinkybės, Sprendime Nr. 1 tik formaliai nurodoma, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

2.8. Atsakovas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad užsieniečiai Lietuvos Respublikoje yra lygūs pagal įstatymus, neatsižvelgiant į jų lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras. Atsakovo pozicija, kad, priimdamas sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, Migracijos departamentas rėmėsi vieninteliu dokumentu – VSD išvada, kuri paremta vien tik samprotavimais ir prielaidomis, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pareiškėjui yra pakankamas pagrindas teigti, kad atsakovas diskriminavo pareiškėją dėl jo tautybės, atsižvelgiant vien į tai, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis.

2.9. Sprendimo Nr. 2 priėmimo faktinis pagrindas yra tas pats VSD raštas, kuris nurodytas Sprendime Nr. 1, o Sprendimas Nr. 2 yra susijęs su Sprendimo Nr. 1 priėmimu, todėl, remiantis nurodytais motyvais, naikintinas ir Sprendimas Nr. 2.

2.10. Pareiškėjas prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas atsisakyti pakeisti (išduoti) užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nesant įtvirtintų jokių tokių aplinkybių nustatymo kriterijų, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams. Šiuo atveju, nors grėsmės viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai vertinimo kriterijai yra teisės aktuose apibrėžti, tačiau nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenustato sąvokos „grėsmė valstybės saugumui“ turinio ir jos vertinimo kriterijų.

Taigi, yra situacija, kuomet teisės aktų leidėjas išskyrė skirtingas grėsmes, kaip atisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi pagrindus, tačiau tik dalis jų yra aiškiai apibrėžtos. „Grėsmė valstybės saugumui“, kaip ir grėsmės viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, gali ir turi turėti aiškius vertinimo kriterijus ir nėra teisėtos bei pateisinamos priežasties tokiai itin stipriai asmens teises ribojančiai priemonei nesuteikti tinkamo apibrėžtumo. Laikytina, kad aptariama teisės norma šiuo metu yra pagrindas išreikšti subjektyvią nuomonę ar įsitikimus taip pat įrankis, kuriuo naudojantis, gali būti vertinama išimtinai tik asmens (užsieniečio) pilietybė ir susiklosčiusi geopolitinė situacija, taip asmeniui (užsieniečiui) sukuriant itin reikšmingus teisinius padarinius.

Konstitucinė jurisprudencija ir Europos Sąjungos teisės aktai reikalauja skaidraus ir apibrėžto grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimo, kuris negali būti grindžiamas vien asmens pilietybe. Teisinės valstybės ir teisingumo principai, be kita ko, apima pareigą ir būtinybę nustatyti bei įtvirtinti konkrečius kriterijus, kuriais remiantis, asmuo (užsienietis) gali būti pripažintas keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui, tokiu būdu užtikrinant teisinį tikrumą, skaidrumą ir apsaugant individų teises. Prašomas ištirti teisinis reguliavimas turi legislatyvinės omisijos požymių.

Legislatyvinės omisijos egzistavimą šiuo atveju rodo tai, kad iš trijų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų atsisakymo pakeisti leidimą gyventi pagrindų (grėsmės valstybės saugumui, grėsmės viešajai tvarkai ir grėsmės žmonių sveikatai) vienintelis grėsmė valstybės saugumui pagrindas neturi jokios apibrėžties ar vertinimo kriterijų. Nacionalinio saugumo klausimas yra tokios svarbos visuomenei, kad jo vertinimas turi būti paremtas tiksliais, aiškiais ir teisiškai saistomais kriterijais. Teismų interpretacija gali lemti subjektyvius sprendimus, kurie nepakankamai atsižvelgia į nacionalinio saugumo svarbą ir gali būti neproporcingi.

Vertinimo kriterijų nenustatymas nėra protingai pateisinamas ir sudaro valstybės institucijoms (VSD ir Migracijos departamentui) sąlygas ir prielaidas subjektyviam užsieniečio grėsmės valstybės saugumui vertinimui, teisiniam neaiškumui ir netikrumui, užsieniečio diskriminavimui dėl jo pilietybės, etninės ar socialinės kilmės ar kitu užsienietį diskriminuojančiu aspektu.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustato, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis nustato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu 5 metai. Nors esminis Sprendimo pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius, padarė 2 apklausas). Migracijos departamento atliktą vertinimą ir padarytą išvadą sustiprina ir kitos nustatytos aplinkybės: pareiškėjas gauna pensiją iš Rusijos Federacijos ir nuolat vyksta į Rusijos Federaciją ją pasiimti, turėjo majoro laipsnį, per visą buvimą Lietuvos Respublikoje, t. y. nuo 2002 m. pareiškėjas dėl leidimo nuolat gyventi prašymą pateikė tik 2023 m., lietuvių kalbos nemoka. Iš šių aplinkybių galima daryti išvadą, kad pareiškėjas nėra pasiekęs aukštą integracijos lygį Lietuvos Respublikoje bei nepaneigia VSD konstatuotos galimos grėsmės.

4.2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad, sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai, kiek tai yra susiję su grėsmėmis valstybės saugumui, nes, turėdamas leidimą nuolat gyventi, savo teisėmis yra priartinamas prie Lietuvos Respublikos piliečio su iš to išplaukiančiomis teisėmis. Ilgalaikio gyventojo statusą turintis asmuo gali dalyvauti rinkimuose, Lietuvos politiniame gyvenime, o leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turintis asmuo neturi tokių galimybių. Užsieniečiui, keliančiam grėsmę valstybės saugumui, neturi būti sudarytos sąlygos dalyvauti rinkimuose ir tokiu būdu daryti įtaką valstybės politikai, ypač šiuo Lietuvai jautriu geopolitiniu laikotarpiu, kai suaktyvėjusios priešiškų valstybių žvalgybos ir karinis parengtumas. Tokių užsieniečių turima pozicija, kuri yra susijusi su agresyvia Rusijos Federacijos politika ir jų lojalumu, vertintina kaip galima grėsmė valstybės saugumui. Būtent tokie asmenys gali būti išnaudoti priešiškų valstybių žvalgybos ir taip galbūt pakenkti Lietuvos Respublikos saugumui.

4.3. Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad Sprendimai priimti spėjimais ar įtarimais. Išvada yra pagrįsta darbu Rusijos Federacijos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbinė veikla). Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir neatitinka nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Migracijos departamentas taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad pareiškėjas nėra padaręs jokio nusižengimo Lietuvoje, todėl Sprendimai yra nepagrįsti. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.

4.4. Pareiškėjo galimi ryšiai su atitinkamomis Rusijos tarnybomis bylos nebuvo niekaip paneigti. Nors pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną, pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o Krymas, jo nuomone, priklauso Ukrainai, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas 1989–2000 m. dirbo Rusijos Federacijos bausmių vykdymo sistemoje, 2000–2002 m. dirbo privačioje apsaugos tarnyboje „Lukom-A“. Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimus, surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta išvada, pripažindamas, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumu. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėjo darbo laikotarpiu buvo susiklosčiusi kitokia geopolitinė situacija, teisiškai nėra reikšminga. Be to, laiko tarpas, praėjęs nuo pareiškėjo darbo pabaigos, nėra toks didelis, kad pats savaime lemtų tarnybos metu susiklosčiusių ryšių ir galimo poveikio išnykimą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kur kas didesnis laikotarpis nėra laikytinas pakankamu grėsmei paneigti.

4.5. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad sprendimas dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką buvo priimtas formaliai. Priešingai, iš Sprendimo Nr. 2 turinio matyti, kad Migracijos departamentas atsižvelgė į pareiškėjo šeimos padėtį ir priėmė sprendimą, atitinkantį Įstatymo reikalavimus ir kriterijus. Vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui.

4.6. Migracijos departamentas prašo netenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tiek nacionalinių teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA2764-815/2022; EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07); nėra jokio teisinio pagrindo teiginiams, kad toks teisinis reguliavimas apskritai turi būti bendro pobūdžio, t. y. nustatytas norminiuose teisės aktuose (įstatymuose ar poįstatyminiuose teisės aktuose).

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė, kad:

6.1. Vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, įpareigojančia VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD 2023 m. spalio 30 d. raštu Nr. 18-11484 Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas (Rusijos Federacijos pilietis) 1989–2000 m. dirbo Rusijos Federacijos bausmių vykdymo sistemoje. Taip pat pareiškėjas 2000–2002 m. dirbo privačioje apsaugos tarnyboje „Lukom-A“, kuri yra ilgametė Rusijos koncerno „Lukoil“ partnerė, teikianti koncernui priklausančios infrastruktūros apsaugos paslaugas. „Lukom-A“ apsaugos veiklą vykdo pagal Rusijos nacionalinės gvardijos (Rosgvardijos) išduotą licenciją. Įmonėje dirba ir buvę Rusijos žvalgybos tarnybų bei jėgos struktūrų darbuotojai. „Lukoil“ dėl strateginės reikšmės Rusijoje ir materialinės paramos Rusijos invazijai taikomos Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV), Kanados ir Ukrainos sankcijos.

6.2. Pareiškėjo darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėjas turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.

6.3. Rusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Rusijos valstybės institucijose ar tarnaujantys šių šalių ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) ir Europos Sąjungos (ES) valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui.

6.4. Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).

6.5. VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

6.6. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo gyventi neišdavimo klausimą. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai. Šios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1266-602/2023).

6.7. Pareiškėjas nepagrįstai mano, kad Migracijos departamento Sprendimai ir VSD išvada yra grindžiami bendro pobūdžio informacija, spėlionėmis ir prielaidomis. Kadangi sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas, VSD išvadoje, kuria pagrįsti Migracijos departamento Sprendimai, nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Rusijos valdžios ir jos institucijų, įmonių veiklą bei pareiškėjo ryšį su šiomis institucijomis. Būtent taip analogiškas situacijas aiškina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2049-463/2023).

6.8. Pareiškėjas buvo aukšto rango Rusijos pareigūnas. Jis Migracijos departamento apklausos metu nurodė, kad Rusijoje yra įgijęs aukštą majoro tarnybinį laipsnį, todėl iš Rusijos gauna pensiją. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad buvę aukšto rango Rusijos ar Baltarusijos pareigūnai ar kariškiai potencialiai gali būti išnaudoti Rusijos ar Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi Rusijos ar Baltarusijos valdžiai asmenys ir jų keliama grėsmė Lietuvos valstybės saugumui savaime yra dar didesnė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1824-525/2023).

6.9. Grėsmės Lietuvos valstybės saugumui nebuvimo nepatvirtina aplinkybė, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Tai, kad užsieniečiui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra pakankamas pagrindas paneigti VSD teisės reikšmingas užsieniečio biografijos aplinkybes vėliau vertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).

6.10. Priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (Migracijos departamentas) neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas, kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Migracijos departamento Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo juos naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais motyvais.

II. 7. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. balandžio 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. T. (V. T.) skundą.

8. Teismas nustatė, kad:

8.1. Pareiškėjas V. T. yra Rusijos Federacijos pilietis, Jis Lietuvos Respublikoje gyvena (savo gyvenamąją vietą deklaruoja nuo 2003 m. lapkričio 3 d.) turėdamas nuo 2002 m. lapkričio 5 d. leidimus laikinai gyventi, išduotus šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėjas 1989 m. rugpjūčio 12 d. yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete. Pareiškėjo sūnus yra Lietuvos Respublikos pilietis (pilnametis).

8.2. Byloje yra pateikti klausimynai, kuriuos 2023 m. birželio 27 d. bei 2023 m. liepos 6 d. pareiškėjas užpildė ir pasirašė. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1989 m. mokėsi Vidaus reikalų ministerijos (MVD) Vilniaus mokykloje teisininko profesijos, 1989–2000 m. dirbo Rusijos Baudžiamosios-vykdomosios sistemos organuose operatyviniu įgaliotiniu, 2000–2002 m. dirbo Rusijos privačioje apsaugos paslaugų įmonėje „Lukom-A“ apsaugininku, nuo 2003 m. vasario 17 d. dirba Lietuvos įmonėse. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, taip pat nurodė, kad Krymas priklauso Ukrainai.

8.3. Atsakovas 2023 m. gruodžio 5 d. atliko pareiškėjo apklausą žodžiu, 2024 m. sausio 29 d. atliko pakartotinę apklausą žodžiu. Apklausų metu pareiškėjas bendravo rusų kalba, pažymėjo, kad namuose bendrauja rusų kalba, dirbdamas vairuotoju, neturėjo praktikos bendrauti lietuvių kalba. Pareiškėjas 2023 m. gruodžio 5 d. apklausos metu nurodė, kad jis gimė Ukrainoje, kai buvo 1 metai, su tėvais persikraustė į Baltarusiją, į Minską, čia įgijo vidurinį išsilavinimą, karinę tarnybą atliko Ukrainoje. Pareiškėjas studijavo Vilniuje, tuometinėje J. Bartašiūno mokykloje, įgijo specialųjį vidurinį išsilavinimą, po studijų buvo nukreiptas į Rusijos Federaciją, Komijos sritį, paskirtas dirbti į koloniją, dirbo operatyviniu darbuotoju, ten dirbo 13 metų ir įgijo teisę į minimalią pensiją, įgijo majoro laipsnį, Lietuvoje mirus sutuoktinės tėvui ir likus vienai motinai, kartu su šeimos nariais nusprendė grįžti į Lietuvos Respubliką. 2023 m. gruodžio 5 d. apklausos metu pareiškėjas paaiškino, kad apsaugos tarnyboje „Lukom-A“ Rusijoje dirbo dauguma samdomi civiliai, buvo ir kariškių, savo pamainoje dirbo su kolegomis iš buvusios darbovietės kolonijoje. Pareiškėjas teigė, kad nepalaiko ryšių su buvusiais bendradarbiais, buvusiais pažįstamais. Pareiškėjas patikslino, kad Ukrainoje (šalies vakaruose) gyvena jo sesuo ir tėvas, juos lankydavo iki 2020 m., šiuo metu bendrauja telefonu. Dėl lankymosi Rusijos Federacijoje pareiškėjas apklausų metu nurodė, kad vyksta į Kaliningrado sritį norėdamas pasiimti pensiją (paaiškino, kad neturi galimybės pinigų gauti Lietuvoje).

8.4. VSD išvadoje nurodė, kad, VSD vertinimu, Rusijos Federacijos pilietis V. T., dirbdamas Rusijos Federacijos bausmių vykdymo sistemoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Pareiškėjas, 2023 m. liepos 6 d. pildydamas Migracijos departamento klausimyną, nurodė, kad 1989–2000 m. dirbo Rusijos Federacijos bausmių vykdymo sistemoje, 2000–2002 m. dirbo privačioje apsaugos tarnyboje „Lukom-A“, kuri yra ilgametė Rusijos koncerno „Lukoil“ partnerė, teikianti koncernui priklausančios infrastruktūros apsaugos paslaugas.

„Lukom-A“ apsaugos veiklą vykdo pagal Rusijos nacionalinės gvardijos (Rosgvardijos) išduotą licenciją. Įmonėje dirba ir buvę Rusijos žvalgybos tarnybų bei jėgos struktūrų darbuotojai. „Lukoil“ dėl strateginės reikšmės Rusijoje ir materialinės paramos Rusijos invazijai taikomos JAV, Kanados ir Ukrainos sankcijos. Pareiškėjo darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus.

Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėjas turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Atsižvelgdamas į visą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertina, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

8.5. VSD raštų pagrindu Migracijos departamentas priėmė ginčijamus Sprendimus. Migracijos departamentas priėmė Sprendimus, remiantis tuo, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

9. Teismas nurodė, kad užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Įstatymas. Teismas aptarė Įstatymo 4 straipsnio 4, 7 dalių, 33 straipsnio 2–3 dalių, 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 133 straipsnio 1, 5, 7, 8 dalių nuostatas. Teismas taip pat aptarė Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 5, 37, 38, 39 punktų, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 79 punkto nuostatas. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

10. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad, priešingai nei nurodė pareiškėjas, nagrinėjamoje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, jog pareiškėjo darbas Rusijos bausmių vykdymo sistemoje, privačioje apsaugos tarnyboje „Lukom-A“ VSD surinktos informacijos kontekste kelia grėsmę valstybės saugumui. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas Rusijos bausmių vykdymo sistemoje ir privačioje apsaugos tarnyboje pareigų nebeina, savaime nereiškia, jog jo ryšiai yra nutrūkę nuo 2000–2002 m. (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. Teismas darė išvadą, kad, vertinant grėsmę pagal Įstatyme nustatytą atitinkamą grėsmės lygmenį, pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Sprendimuose išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali. Pareiškėjas pakankamai ilgą laikotarpį (t. y. nuo 1989 m. iki 2002 m.) dirbo Rusijoje. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023), asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui dėl jo tarnavimo profesionalioje kariuomenėje vertinimui itin svarbus susiklostęs geopolitinis kontekstas, be kita ko, susijęs su besitęsiančia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos karine agresija prieš Ukrainą, todėl pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jo darbo metais Lietuva nelaikė Rusijos priešiška valstybe, nėra teisiškai reikšminga.

11. Teismas akcentavo, kad nėra pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjo lojalumo Rusijos valdžiai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų atsisakęs Rusijos pilietybės. Pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti VSD, kaip kompetentingos institucijos, galinčios vertinti kylančią grėsmę valstybės saugumui, pateiktos informacijos teisingumu bei pagrįstumu. Be to, kaip pats pareiškėjas nurodė apklausų metu ir teismo posėdyje, jis turi nuvykti į Kaliningrado sritį pasiimti pensiją, o tai papildomai patvirtina pareiškėjo pažeidžiamumą (galimybę pareiškėją verbuoti, šantažuoti), taip pat ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės saugumo interesams.

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad, nors ginčijami Sprendimai iš esmės yra grindžiami VSD pateikta informacija ir aplinkybėmis, tačiau iš jų turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika vertinimą – Sprendimuose buvo įvertinta, jog pareiškėjas nuo 2003 m. vasario 17 d. iki dabar dirba Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento vertinimu, tai, kad pareiškėjas daugiau nei 20 m. gyvendamas Lietuvoje nekalba lietuviškai reiškia silpną jo integraciją į lietuvių bendruomenę, kultūrą. Jis, gyvendamas Lietuvos Respublikoje nuo 2003 m. iki 2023 m. nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi, keisdavo leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, tai reiškia, kad integracija į gyvenimą Lietuvoje nebuvo jo prioritetas. Pareiškėjas 1989 m. rugpjūčio 12 d. yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, šiuo pagrindu nuo 2003 m. lapkričio 3 d. jis gyvena (deklaruoja savo gyvenamąją vietą) Lietuvos Respublikoje, turėdamas leidimus laikinai gyventi. Pareiškėjo sūnus, Lietuvos Respublikos pilietis, yra pilnametis. Taigi, atsakovas nustatė ir kitas su pareiškėjo gyvenimu Lietuvoje susijusias aplinkybes, t. y. socialinius, ekonominius, šeiminius ryšius. Tai, kad pareiškėjas 2021 m. lapkričio 25 d. išlaikė valstybinės kalbos ir Konstitucijos egzaminus (su skundu teismui pateikti pažymėjimai), nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą dėl pareiškėjo integracijos. Migracijos departamento Sprendimų turinys taip pat patvirtina, kad buvo įvertinti ir kiti atsakymai į klausimynų klausimus (asmeninė pozicija dėl požiūrio į Rusijos Federacijos vykdomus karinius veiksmus Ukrainos teritorijoje bei Krymo priklausymo Ukrainai ar Rusijos Federacijai). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad Migracijos departamentas neatliko individualaus situacijos vertinimo.

13. Teismas pažymėjo, kad atsakovas įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjo šeiminiais ryšiais. Šiuo atveju yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, interesas likti gyventi Lietuvoje negalėjo būti pateisintas vien tuo faktu, kad Lietuvoje gyvena jo šeima. Pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių argumentų, kodėl teisės į šeimos susijungimą negali įgyvendinti kilmės valstybėje, su kuria pareiškėją siejo ryšiai ir kurioje anksčiau gyveno su sutuoktine. Pagal Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2019 m. gegužės 23 d. pažymą Nr. 1SD-3574 pareiškėjo sutuoktinė, o ne pareiškėjas, yra paskirta nepilnametės nuolatine globėja.

14. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamento Sprendimas Nr. 1, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, yra teisėtas bei pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

15. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento Sprendimu Nr. 2 draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nustatytas tik 2,5 metai, nors pagal galiojančius teisės aktus maksimalus terminas galėtų būti 5 metai, todėl teismas vertino, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjui taikomos priemonės yra neproporcingos.

16. Įvertinęs Sprendimų turinį, teismas darė išvadą, kad jie atitinka VAĮ reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo turinys patvirtina, jog pareiškėjas suprato, kodėl Sprendimai priimti, tačiau pareiškėjo nesutikimas nedaro šių Sprendimų neišsamiais, nemotyvuotais ar neteisėtais. Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad atsakovas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo situaciją, įvertino visus tiek pareiškėjo pateiktus, tiek VSD nurodytus, tiek Migracijos departamento surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl Sprendimai laikytini teisėtais bei pagrįstais ir nėra pagrindo jų naikinti, remiantis pareiškėjo nurodytais argumentais.

17. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo prašymu iš esmės kelia legislatyvinės omisijos klausimą, nurodydamas, jog Įstatyme turėtų būti nurodyti kriterijai, kurie apibrėžtų asmens keliamą grėsmę valstybės saugumui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai teisinių argumentų, leidžiančių abejoti konkrečių teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams bei pagrindžiančių, jog pagal Konstituciją kriterijai, kurie apibrėžtų asmens keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui, turėtų būti išdėstyti būtent Įstatyme. Šiuo atveju teismui nekilo abejonių dėl Įstatymo ta apimtimi, kuria numatytas pagrindas atsisakyti pakeisti (išduoti) leidimą gyventi dėl to, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui nesant jokių to nustatymo kriterijų, galimo neatitikimo konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas pažymėjo, kad nėra jokio teisinio pagrindo teiginiams, kad toks teisinis reguliavimas apskritai turi būti bendro pobūdžio, t. y. nustatytas norminiuose teisės aktuose (įstatymuose ar poįstatyminiuose teisės aktuose). Nacionalinis saugumas ir grėsmės pirmiausia yra fakto klausimai, kurie yra kintantys ir sunkiai apibrėžiami. Teismas nenustatė būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismas pažymėjo, kad toks vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 28 d. nutartis administracinėse bylose Nr. eA-1157-552/2024 ir Nr. eA-1139-552/2024).

18. Teismas nurodė, kad sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas.

III. 19. Pareiškėjas V. T. (V. T.) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2024 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 24S41105 bei Migracijos departamento 2024 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 24S45486. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 979,25 Eur už advokato teisines paslaugas bei sumokėtą žyminį mokestį.

20. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

20.1. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023; 2023 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2136-822/2023; 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2304-822/2023). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis. Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali.

20.2. Šiuo atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas nei Migracijos departamente, nei pirmosios instancijos teisme – nebuvo individualiai ištirtos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Teismas vadovavosi vienintele prielaida, kad pareiškėjas, 1989–2000 m. dirbdamas Rusijos Federacijos bausmių vykdymo sistemoje, 2000–2002 m. dirbamas privačioje apsaugos tarnyboje „Lukom-A“, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai. Tokia teismo prielaida prieštarauja teisinei ir faktinei situacijai, kadangi administracinėje byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjas tikrai yra ar buvo lojalus Rusijos Federacijai, vien faktas, kad jis dirbo valstybinėje įstaigoje dar nepadaro pareiškėjo lojaliu režimui. Teismas skundžiamame sprendime nenurodė, kokia metodika ar metodologija vadovavosi, vertindamas grėsmės valstybės saugumui tikėtinumą analizuodamas pareiškėjo situaciją.

20.3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nes: nepaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose; bylą išnagrinėjo formaliai; nenagrinėjo ir nevertino pareiškėjo individualiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumos; nepagrįstai ir neteisingai nurodė, kad atsakovas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą; neteisėtai suteikė VSD išvadai išskirtinę įrodomąją galią; priėmė ABTĮ 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų neatitinkantį procesinį sprendimą, kuriuo deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, prielaidomis ir samprotavimais formaliai pritarė Migracijos departamento Sprendimams.

20.4. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tais atvejais, kai nustatoma, jog nuo užsieniečio darbo ar tarnybos kilmės valstybėje (Rusijos Federacijoje ar Baltarusijos Respublikoje) yra praėję 19–20 ir daugiau metų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2136-822/2023; 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2315-602/2023; 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2388-821/2023; 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2407-789/2023), o kai kuriais atvejais ir mažiau (12–14 m.) laiko (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2304-822/2023; 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023), o VSD išvadose ir Migracijos departamento sprendimuose nebuvo užsienietį individualizuojančių duomenų, galinčių suteikti objektyvų pagrindą išvadoms, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvoje gali kelti realią grėsmę valstybės saugumui, konstatuojama, jog vien tik užsieniečio darbo ar tarnybos veiklos atitinkamoje kilmės šalies institucijoje faktas yra nepakankamas pripažinti užsieniečio grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo atvejis iš esmės yra analogiškas kaip nurodytose administracinėse bylose. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

20.5. EŽTT savo praktikoje akcentuoja teismų pareigą tinkamai motyvuoti priimamus sprendimus. Bylą nagrinėjantys teismai privalo tinkamai išnagrinėti ir pasisakyti dėl esminių bylos šalių argumentų. Pareiga teismams tinkamai motyvuoti priimamus sprendimus yra įtvirtina ir ABTĮ bei Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. Pareiškėjas pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamai išklausytas, kaip to reikalaujama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje. Todėl skundžiamas teismo sprendimas negali būti laikomas teisingu ne tik ABTĮ, bet ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu.

20.6. Byloje nebuvo surinka jokių duomenų, kurie būtų pagrindas išvadai, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas Sprendime Nr. 1 neįrodė, kad egzistuoja konkretūs faktai dėl pareiškėjo keliamos grėsmės, Sprendime Nr. 1 yra nurodoma tik hipotetinė ateityje galinčios kilti grėsmės tikimybė. Jei ne aplinkybė, kad pareiškėjas kas kelis metus turi važiuoti atsiimti jo uždirbtos pensijos, kertant valstybės sieną su Rusija, pareiškėjo daugiau niekas nesietų su šia valstybe. Iš Migracijos departamento pateiktų apklausos protokolų matyti, kad pareiškėjas ir apklausų metu aiškiai nurodė, kad neturi jokių ryšių su šia valstybe, jo šeima gyvena Ukrainoje, jo kilmės šalis yra Ukraina. Nors pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad VSD surinkti duomenys leidžia teigti, jog Migracijos departamentas turėjo pagrindą priimti Sprendimą Nr. 1, tačiau nei Migracijos departamentas, nei pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino pareiškėjo pareigų ar darbo pobūdžio. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas turi Rusijos pilietybę, negali būti išimtinai siejama su grėsme nacionaliniam saugumui, net egzistuojant šiandieninei geopolitiniai situacijai.

20.7. Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 straipsnio 5 ir 6 dalių reikalavimus administraciniame sprendime turi būti nuodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui priimti įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai. Šie VAĮ reikalavimai iš esmės yra pakartoti Įstatymą įgyvendinančio Tvarkos aprašo 131 punkte, kuriame yra aiškiai išreikšta Migracijos departamento pareiga atlikti savarankišką vertinimą. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, nevertindamas Sprendimų atitikties minėtiems teisės aktų reikalavimams.

20.8. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino jam pateiktų duomenų laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu. Pareiškėjui ne kartą buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, o Migracijos departamentas galėjo išduoti leidimą tik esant VSD išvadai, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui (Įstatymo 4 str. 4 d.). Nors pirmosios instancijos teismas nurodo, kad pasikeitė geopolitinė situacija, tačiau faktinės aplinkybės apie pareiškėją liko tos pačios. Teismas taip pat neatsižvelgė į faktą, kad nei VSD išvadoje, nei Migracijos departamento Sprendimuose nėra duomenų, kurie objektyviai patvirtintų, jog VSD ar Migracijos departamentas nustatė, kad per daugiau nei 20 metų, kai pareiškėjas gyvena ir dirba Lietuvoje, nuolat gaunant leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, įvyko kokios nors su pareiškėju susijusios aplinkybės, kurios 2023 m. spalio mėn. objektyviai galėjo lemti priešingos VSD išvados pateikimą. Teismas, nenustatęs, kad byloje yra objektyvių duomenų, kurie laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu patvirtintų, jog dėl pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje egzistuotų reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, netinkamai taikydamas ir pažeisdamas materialiosios teisės normas (Įstatymo 50 str. 1 d. 14 p. ir 133 str. 5 d., VAĮ 10 str. 5 d. 5 ir 6 p.), priėjo prie nepagrįstų ir neteisingų išvadų, jog atsakovui buvo pagrindas Sprendimu Nr. 1 panaikinti pareiškėjo leidimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytu pagrindu, o Sprendimu Nr. 2 uždrausti jam 2,5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką kaip asmeniui, keliančiam grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 133 str. 5 d.).

20.9. Kritiškai vertintinas klaidinantis teismo sprendimo teiginys, kad pareiškėjas nemoka lietuvių kalbos. Pats savaime kalbos mokėjimo / nemokėjimo argumentas nėra teisiškai reikšmingas nagrinėjamoje byloje, nes Migracijos departamentas savo sprendimą grindžia pareiškėjo keliama grėsme, o ne kalbos (ne)mokėjimu. Yra daugybė Lietuvos Respublikos piliečių bei užsieniečių, turinčių leidimus gyventi nuolat, kurie dėl skirtingų aplinkybių nekalba lietuviškai, todėl lietuvių kalbos (ne)mokėjimas nėra esminė aplinkybė, rodanti integracijos į Lietuvos visuomenę ir kultūrą lygį.

20.10. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai, jog pareiškėjas 2021 m. lapkričio 25 d. išlaikė valstybinės kalbos ir Konstitucijos egzaminus (su skundu teismui pateikti pažymėjimai), nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą dėl pareiškėjo integracijos. Pareiškėjas šiuos egzaminus išsilaikė, ketindamas gauti Lietuvos pilietybę, būtent šiuos egzaminus reikalaujama išsilaikyti asmenims, siekiantiems gauti Lietuvos pilietybę, todėl teismo išvada, kad tai nėra pagrindas sieti šio fakto su jo integracija, yra nelogiškas ir vertintinas kritiškai. Teismo posėdžio metu teismas nevertino nei pareiškėjo valstybinės kalbos, nei Konstitucijos žinių, todėl negalėjo padaryti savarankiškų išvadų dėl šių aplinkybių.

20.11. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad pareiškėjo procesiniuose dokumentuose teismui ir teismo posėdyje nurodytos kitos aplinkybės nekeičia atlikto vertinimo dėl jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, t. y. dabartinės situacijos kontekste savaime nesudaro pagrindo teigti, kad jis negali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, tik dar kartą įrodo tai, kad jokie pareiškėjo pateikti įrodymai negalėtų pakeisti teismo vertinimo. Tokie teismo argumentai leidžia daryti prielaidą apie teismo subjektiškumą ir išankstinį nusistatymą dėl bylos baigties.

20.12. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo šeimyninius ryšius įvertino paviršutiniškai, o ypač svarbią aplinkybę, kad pareiškėjo šeima turi globotinę, vertino deklaratyviai, nurodydamas, jog pareiškėjo sutuoktinė, o ne jis yra mergaitės globėja. Toks tendencingas aplinkybių, susijusių su pareiškėjo šeima, vertinimas verčia abejoti skundžiamo teismo sprendimo objektyvumu ir teismo nešališkumu, kai kiekviena pareiškėjo biografijos ir gyvenimo aplinkybė vertinama išskirtinai neigiamai. Teismo motyvas, kad pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių argumentų, kodėl teisės į šeimos susijungimą negali įgyvendinti kilmės valstybėje, patvirtina, kad teismas yra neigiamai nusistatęs prieš pareiškėjo pilietybės valstybę, nes toks teismo pasiūlymas, nurodant Lietuvos pilietei (pareiškėjo sutuoktinei) prieš savo valią išvykti iš Lietuvos, paliekant namus, globotinę, darbą ir visą per 20 metų sukurtą gyvenimą, yra sunkiai paaiškinamas.

20.13. Galima grėsmė valstybės saugumui turi būti įrodyta tokiu tikėtinumo laipsniu, kad ji būtų pakankamai reali ir akivaizdi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023 79 p.). Kadangi pareiga nustatyti grėsmės valstybės saugumui aplinkybes ir objektyvius pagrindus tenka Migracijos departamentui, todėl būtent šiam viešojo administravimo subjektui, o ne pareiškėjui, teko įrodinėjimo našta byloje. Pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje negali būti laikomas keliančiu grėsmę valstybės saugumui vien dėl to, kad jis yra Rusijos Federacijos pilietis, ar dėl to, kad pareiškėjas dirbo šios šalies valstybinėje įstaigoje. VSD išvadoje ir atsakovo Sprendimuose nurodyta bendro pobūdžio informacija apie Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, kuriuos šios tarnybos, siekdamos savo tikslų naudoja užsienio valstybėse, taip pat negali būti pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

20.14. Pirmosios instancijos teismas nesigilino į pareiškėjo skundo esmę, bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, formaliai, pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą teismą ir teisingą bylos nagrinėjimą, priėmė formalų, ABTĮ 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų, teisingumo ir protingumo kriterijų neatitinkantį procesinį sprendimą.

21. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 18 d. sprendimą.

22. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, papildomai pažymi, kad:

22.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei pareiškėjas nurodo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

22.2. Pareiškėjas niekuo nepagrindžia savo apeliacinio skundo argumento, kad jis nebuvo tinkamai išklausytas pirmosios instancijos teisme, todėl jo argumentai yra atmestini. Pareiškėjas pats asmeniškai dalyvavo teismo posėdyje ir jam buvo sudarytos galimybės nurodyti visas, jo manymu, svarbias aplinkybes.

22.3. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose, kuriose buvo vertinama asmenų galima grėsmė, nurodyta, jog asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai, Migracijos departamento sprendimuose yra pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje eA-2111-415/2023).

22.4. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių argumentų, kodėl teisės į šeimos susijungimą negali įgyvendinti kilmės valstybėje, su kuria pareiškėją siejo ryšiai ir kurioje anksčiau gyveno su sutuoktine. Pagal Tarnybos 2019 m. gegužės 23 d. pažymą Nr. 1SD-3574 pareiškėjo sutuoktinė, o ne pareiškėjas, paskirta nepilnametės nuolatine globėja. Ši pirmos instancijos teismo išvada yra grindžiama paties pareiškėjo pateiktas įrodymais, todėl, priešingai nei teigia pareiškėjas, nėra įvertinta paviršutiniškai.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, papildomai akcentuoja, kad:

24.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą (taip pat ir pačią naujausią) praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1042-624/2024; 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023; 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2504-463/2023). Apeliaciniame skunde pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra pagrindo vadovautis, nes ji buvo suformuota bylose, kuriose susiklostė skirtingos aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje bei prieštarauja vyraujančiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

24.2. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos bausmių vykdymo sistema ir Rusijai strateginę reikšmę turinčio sektoriaus įmone. Šie pareiškėjo ryšiai nebuvo atsitiktiniai, tokį darbą pareiškėjas pasirinko sąmoningai. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. Nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, turėjo suabejoti jo lojalumu Rusijos valdžiai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose pareiškėjas privalėjo pateikti teismui konkrečius įrodymus, paneigiančius VSD išvadoje bei skundžiamame Migracijos departamento sprendime nurodytas aplinkybes. Pareiškėjui VSD ir Migracijos departamento nurodytų aplinkybių įrodymais nepaneigus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui.

24.3. Pareiškėjas be pagrindo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo individualią situaciją. Iš Migracijos departamento Sprendimų turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, t. y. vertinti jo šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, iš kurių matyti, kad pareiškėjas nėra pasiekęs ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje. Tai, kad pareiškėjas, gyvendamas Lietuvoje daugiau nei 20 metų, iki šiol nėra pakankamai integravęsis į Lietuvos visuomenę, papildomai patvirtina jo keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Lietuvių kalbos neišmokimas per daugiau nei 20 metų reiškia, kad pareiškėjas, nors formaliai ir gyvena Lietuvoje, tačiau de facto (faktiškai) jis tebėra Rusijos informacinio lauko dalyvis. Pareiškėjas nuolat, periodiškai vyksta į Rusiją (taip pat ketina į Rusiją vykti ir ateityje), kur jam yra mokama pensija. Tai patvirtina pareiškėjo iki šiol išlaikytas pakankamai stiprias socialines / ekonomines sąsajas su Rusija. Šias aplinkybes vertinant pareiškėjo eitų pareigų Rusijos institucijose / įmonėse kontekste, jos neabejotinai patvirtina pareiškėjo buvimo Lietuvoje keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, ypač atsižvelgiant į Rusijos keliamą egzistencinę (tautos sunaikinimo) grėsmę Lietuvai.

24.4. Nėra jokio pagrindo pareiškėjui remtis pažyma dėl valstybinės kalbos egzamino išlaikymo, kuri akivaizdžiai nepagrindžia jo lietuvių kalbos mokėjimo. Pareiškėjas Migracijos departamento apklausos metu vienareikšmiškai nurodė, kad blogai kalba lietuviškai, nors ir išlaikė lietuvių kalbos egzaminą (pareiškėjo žodžiais tariant „vienas dalykas egzaminas, o kitas dalykas kalbėti“). Pareiškėjas šeimoje bendrauja tik rusų kalba. Valstybinės kalbos mokėjimas tokiu lygiu, kurio nepakanka net susikalbėti ir bendrauti (pvz., Migracijos departamento apklausos ar teismo posėdžio metu), nėra pakankamas lygis, patvirtinantis tinkamą kalbinę integraciją į Lietuvos visuomenę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. 24S41105, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, ir Migracijos departamento 2024 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 24S45486, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėn., t. y. 2,5 m., pagrįstumo ir teisėtumo.

26. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. balandžio 18 d. sprendimu V. T. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino byloje nustatytus pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, todėl pagrįstai sprendė, jog šios aplinkybės nesudaro pagrindo paneigti padarytą išvadą dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui bei pareiškėjo atžvilgiu taikytas ribojimas atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metų yra proporcingas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis.

27. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 4 straipsnio 3, 4 ir 7 dalies, 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 133 straipsnio 1, 5, 7, 8 dalių, Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37, 38, 39 punktų bei Tvarkos aprašo 79 punkto nuostatos. Šios nuostatos išsamiai aptartos pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas šiame sprendime jų nebekartoja.

28. Iš ginčijamo Sprendimo Nr. 1 turinio matyti, kad buvo nuspręsta pareiškėjui neišduoti leidimo laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Ginčijamas sprendimas grindžiamas VSD 2023 m. spalio 30 d. išvadoje Nr. 18-11484 pateikta informacija. Atitinkamai pareiškėjui Sprendimu 2 uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėn. (2,5 metų) laikotarpiui.

29. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

30. Įstatymo 4 straipsnio (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija, galiojusi skundžiamų atsakovo sprendimų priėmimo metu) 4 dalyje nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 7 dalį VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

31. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje grėsmės valstybės saugumui atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui tikimybė, sudaranti pagrindą atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023 ir kt.).

32. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su pareiškėjo ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kuri padaryta atsižvelgiant ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, taip pat Rusijos Federacijos politinio režimo priešiškumo Lietuvos Respublikai tiek kaip suvereniai šaliai, tiek kaip NATO ir Europos Sąjungos narei. Pažymėtina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

33. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įvertinus ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, darytina išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

34. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Vien tai, kad pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas atliko VSD Išvadoje nurodytos pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimą, nesant pagrindo teigti, kad šiam įrodymui buvo suteikta išskirtinė reikšmė bylos įrodymų visumoje.

35. Atkreiptinas dėmesys, jog nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendime byloje Nr. eA-2585-629/2023 ir kt.).

36. Nustatyta, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus Sprendimus, vadovavosi VSD Išvada, kurioje, įvertinus paties pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog jis 1989–2000 m. dirbo Rusijos Federacijos bausmių vykdymo sistemoje, o 2000–2002 m. dirbo privačioje apsaugos tarnyboje „Lukom-A“, konstatuota, jog jis, dirbdamas Rusijos Federacijos bausmių vykdymo sistemoje ir privačioje apsaugos tarnyboje „Lukom-A“, kuri yra ilgametis Rusijos koncerno „Lukoil“ partneris, teikiantis koncernui priklausančios infrastruktūros apsaugos paslaugas, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžia bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl jis ir ateityje, gavęs leidimą nuolat gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.

37. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į Rusijos keliamą grėsmę Lietuvai ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos Federacijos institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamuose Migracijos departamento sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

38. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (darbas Rusijos bausmių vykdymo sistemoje bei strateginių įmonių apsaugos struktūrose (dirbo „Lukom-A“, kuris yra ilgametis Rusijos koncerno „Lukoil“ partneris, teikiantis koncernui priklausančios infrastruktūros apsaugos paslaugas. „Lukom-A“ apsaugos veiklą vykdo pagal Rusijos nacionalinės gvardijos (Rosgvardijos) išduotą licenciją. Įmonėje dirba ir buvę Rusijos žvalgybos tarnybų bei jėgos struktūrų darbuotojai)) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vien faktas, jog pareiškėjas esant kitokiai geopolitinei situacijai (1989–2002 m.) dirbo Rusijos bausmių vykdymo sistemoje bei specifinę veiklą vykdančioje Rusijos bendrovėje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas, dirbdamas Rusijos bausmių vykdymo sistemoje, įgijo majoro laipsnį ir užsitarnavo pareigūno pensiją, o buvę aukšto rango Rusijos kariškiai potencialiai gali būti panaudoti Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi Rusijos valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1824-525/2023 ir kt.). Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Rusijos atitinkamomis tarnybomis, kurie nebuvo niekaip paneigti.

39. Ginčijami Migracijos departamento sprendimai tik iš dalies grindžiami VSD Išvadoje pateikta informacija, susijusia su pareiškėjo darbo Rusijos bausmių vykdymo sistemoje (1989–2000 m.) bei apsaugos paslaugų įmonėje bendrovėje (2000–2002 m.) vertinimu valstybės saugumo aspektu, tačiau iš sprendimų turinio taip pat matyti, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, be kita ko, įvertino pareiškėjo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Migracijos departamentas nustatė, kad V. T. nuo 2003 m. vasario 17 d. iki dabar dirba Lietuvos Respublikoje, jo darbovietės keitėsi; jis daugiau nei 20 metų gyvena Lietuvoje, bet nekalba lietuviškai; jis, gyvendamas Lietuvos Respublikoje nuo 2003 m., iki 2023 m. nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi, keisdavo leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu; V. T. nuo 1989 m. yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, šiuo pagrindu nuo 2003 m. lapkričio 3 d. jis gyvena (deklaruoja gyvenamąją vietą) Lietuvos Respublikoje, turėdamas leidimus laikinai gyventi; jo sūnus (Lietuvos Respublikos pilietis) yra pilnametis.

40. Migracijos departamentas Sprendimu Nr. 2 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėn. (2,5 metų). Įvertinus šio sprendimo turinį, konstatuotina, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reglamentavimu. Priimant Sprendimą Nr. 2 buvo įvertintas ne tik pareiškėjo darbo Rusijoje, bet ir socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje, pobūdis, atsižvelgta į tai, kad jis, dirbdamas Rusijos bausmių vykdymo sistemoje, įgijo majoro laipsnį ir užsitarnavo pareigūno pensiją, tarnybą paliko ne dėl ideologinių priežasčių, o sukakus stažui, kuris reikalingas pensijai gauti, jis nuosekliai kilo karininko karjeros laiptais, jis nuo 2003 m. vasario 17 d. iki dabar dirba Lietuvos Respublikoje, jo darbovietės keitėsi, jis daugiau nei 20 metų gyvendamas Lietuvoje nekalba lietuviškai, iki 2023 m. nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi, jo žmona ir pilnametis sūnus yra Lietuvos piliečiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje, šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikos piliečiais, socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas bei negali būti pateisinti tuo faktu, kad Lietuvos Respublikos gyvena jo sutuoktinė ir pilnametis sūnus – Lietuvos Respublikos piliečiai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Sprendimu Nr. 2 pareiškėjui nustatytas 2,5 metų (30 mėn.) draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas. Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021).

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis apeliaciniame skunde pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nes ji buvo suformuota bylose, kuriose susiklostė skirtingos faktinės aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje bei prieštarauja vyraujančiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą (taip pat ir pačią naujausią) praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1042-624/2024; 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023; 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2504-463/2023).

42. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ginčijamais Sprendimais teisėtai ir pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Ginčijamuose Migracijos departamento Sprendimuose pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami, jie atitinka tokio pobūdžio administraciniams aktams keliamus VAĮ reikalavimus.

43. Pareiškėjas kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Sprendimų kokybės standartų dėl motyvavimo, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi sprendimo turinį, daro išvadą, kad sprendimas yra tinkamai motyvuotas, nes jame išsamiai nurodytos nustatytos esminės faktinės aplinkybės, reikšmingos šiai bylai išnagrinėti, nurodyti teisiniai argumentai, dėl kurių netenkintas skundas. Sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

44. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

45. Kadangi sprendimas šioje byloje priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. T. (V. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė