2021-09-22 Nr. AB-19171-3-62-3-01394-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-814-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01394-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Alytaus PN.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2020 m. gegužės 25 d. iki 2020 m. birželio 22 d. jis Alytaus PN buvo laikomas kameroje Nr. 4 kartu su nuteistuoju I. M., kuris serga sunkiomis lėtinėmis ligomis – (duomenys neskelbtini), dėl to pareiškėjas patiria diskomfortą ir nepatogumus, nuolatinį stresą, įtampą, baimę užsikrėsti. Anot pareiškėjo, nuteistasis I. M. jam paaiškino ir parodė Alytaus PN direktoriaus bei kitų pareigūnų aktus, kurie patvirtinta, jog nuteistasis I. M. yra ne kartą kreipęsis į Alytaus PN administraciją, kad jį izoliuotų, hospitalizuotų nuo sveikų nuteistųjų, tačiau atsakovo atstovas nesiėmė veiksmų. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių tyčinių neteisėtų Alytaus PN veiksmų jis patyrė nežmonišką ir jo orumą žeminantį elgesį, negalėjo užmigti naktį, tai jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, pablogėjo psichologinė būklė bei fizinė sveikata, sutriko psichika. Kadamgi jo galimybės rinkti įrodymus yra ribotos, pareiškėjas skunde prašė teismo išreikalauti iš atsakovo savo ir nuteistojo I. M. sveikatos korteles bei į teismo posėdį pakviesti liudytoju I. M..

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, I ir II grupių invalidus, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. Nėra teisinio reglamentavimo, draudžiančio ŽIV infekuotus asmenis laikyti, apgyvendinti kartu su sveikais nuteistaisiais. BVK 174 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatomis (8 str.) duomenys apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, gydymą sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ar gydymą turi būti laikoma konfidencialia ir suteikiama kitiems asmenims tik turint rašytinį paciento sutikimą. Taigi, apie tai ar nuteistasis yra infekuotas ŽIV, žino jį gydantis gydytojas ir jis pats. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galbūt neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Atsakovo atstovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo G. K. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos laikant pareiškėją netinkamomis sąlygomis Alytaus PN nuo 2020 m. gegužės 25 d. iki 2020 m. birželio 22 d. atlyginimo.

7. Teismas aptarė ir įvertino teisinį reglamentavimą dėl neturtinės žalos, kilusios dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 str., 6.271 str. 1 d.), nuteistųjų sveikatos patikrinimo ir izoliavimo nuo kitų nuteistųjų pagrindus (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 62 p.).

8. Teismas pažymėjo, kad Nuteistųjų profilaktinių tyrimų organizavimo tvarką ir periodiškumą reglamentuoja Asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, sveikatos profilaktinio tikrinimo dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamų ligų tvarkos aprašo, patvirtinto teisingumo ir sveikatos apsaugos ministrų 2002 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 343/191 3 punktas, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. birželio 13 d. įsakymas Nr. 278 „Dėl Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami, izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašo patvirtinimo“, BVK 70 straipsnis, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ 1 punktas.

9. Teismas konstatavo, kad teisinis reguliavimas nenustato atsakovo atstovo pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis (taip pat ir sergančius AIDS asmenis), išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Nagrinėjamoje byloje tokių duomenų nėra. Be to, pareiškėjas skunde neteigė, kad ŽIV infekuoti asmenys elgėsi kaip nors neatsargiai arba tyčia norėjo pareiškėją užkrėsti ŽIV. Pareiškėjas tik teigė, kad jam buvo didelis pavojus užsikrėsti nuo ŽIV infekuoto asmens kasdieninių buitinių kontaktų metu.

10. Teismas, aptaręs teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, padarė išvadą, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, jog jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu. Dėl to teismas sprendė, kad priverstinis ŽIV infekuotų asmenų izoliavimas nesant pagrindo laikytinas diskriminacija, o tai yra draudžiama.

11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė jokių esamų pasekmių, neteigė, jog jis užsikrėtė (duomenys neskelbtini), taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo diagnozuoti sveikatos sutrikimai, susiję su nusiskundimais dėl sveikatos pablogėjimo dėl baimės užsikrėsti (duomenys neskelbtini), susirgti (duomenys neskelbtini). Taip pat teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis atlieka bausmę su asmeniu, kuris serga sunkiomis lėtinėmis ligomis – (duomenys neskelbtini) ir kt., paremti prielaidomis. Teismas nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus. Pareiškėjo skundo argumentai, susiję su užsikrėtimu, susirgimu (duomenys neskelbtini), yra deklaratyvūs, abstraktūs, todėl teismas juos atmetė kaip nepagrįstus. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė Alytaus PN ar jų darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, o pareiškėjas neįrodė ir žalos padarymo fakto.

III. 12. Pareiškėjas G. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 5 000 Eur neturtinės žalos.

13. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus ir nesiėmė iniciatyvos iš Alytaus PN išreikalauti duomenis apie I. M. charakteristiką (ar asmuo neturi įpročio savęs žaloti, ar įkalinimo įstaigoje asmuo nebuvo linkęs užpulti asmenų). Taip pat pareiškėjas teigia, kad Alytaus PN nepagrįstai nurodo, jog jis į įkalinimo įstaigą nesikreipė su prašymais dėl jo perkėlimo į kitą kamerą, kur nuteistieji nesirgo užkrečiamomis ligomis. Pareiškėjo teigimu, Alytaus PN veikia tendencingai prieš jį, neregistruoja jo prašymų, ignoruoja jį, gąsdina ir šantažuoja jį, tokiu būdu sudaro jam blogas kalinimo sąlygas.

14. Pareiškėjas teigia, kad jam nurodžius reikšmingas aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis yra laikomas jam saugioje gyvenamoje aplinkoje ir užtikrinant jo teisę į jo orumo gerbimą, tenka atsakovui.

15. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. Alytaus PN nurodo, kad visa su byla susijusi medžiaga buvo pateikta pirmosios instancijos teismui, jo tinkamai išnagrinėta ir įvertinta. Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Taip pat pareiškėjas neįrodė valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje nagrinėjmas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas G. K. teigia patyręs dėl netinkamų laikymo sąlygų Alytaus PN nuo 2020 m. gegužės 25 d. iki 2020 m. birželio 22 d., atlyginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti jam 5 000 Eur neturtinę žalą.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Apeliacinės instancijos teismas, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti. Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas įvertino byloje pateiktus įrodymus, sprendime išdėstė nuoseklius ir išsamius motyvus, kurių pagrįstumu nėra pagrindo abejoti, todėl, jų nebekartodama, teisėjų kolegija pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teikia naują prašymą išreikalauti nuteistojo I. M. charakteristiką, kad būtų įvertinta ar asmuo neturi įpročio saves žaloti, ar įkalinimo įstaigoje asmuo nebuvo linkęs užpulti asmenų. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikia duomenų, jog kartu kalintis nuteistasis būtų linkęs elgtis nesaugiai ir neatsargiai, tačiau prašo tai ištirti apeliacinės instancijos teismo. Be to, pareiškėjas šias prielaidas iškėlė tik apeliaciniame procese, jų nenurodė nagrinėjant bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalis numato, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. ABTĮ 11 straipsnio 2 dalis įpareigoja proceso dalyvius sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis ir jomis nepiktnaudžiauti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių priežasčių, kurios trukdė pareiškėjui kreiptis dėl tokių įrodymų anksčiau. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.). Todėl pareiškėjo prašymo išreikalauti minėtus duomenis tenkinti nėra pagrindo. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų, kad I. M. būtų linkęs elgtis nesaugiai, jų iš esmės nepatvirtina ir kartu gyvenęs pareiškėjas.

22. BVK 70 straipsnio 2 dalis nustato asmenų grupes, kurie gali būti izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. BVK 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, nuteistus užsieniečius, neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius.

23. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ 1 punkte nurodoma laikyti atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose infekuotus ŽIV ir sergančius AIDS asmenis, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. ŽIV liga yra įtraukta į Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi areštinėse izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-250, tačiau su pastaba, kad nuteistieji asmenys, sergantys ŽIV liga, izoliuojami nuo kitų nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio areštinės direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti.

24. Iš aptarto reglamentavimo matyti, kad ŽIV liga sergantis asmuo gali būti izoliuotas jo prašymu arba esant atvejui, kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio areštinės direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sąlyga – esant ŽIV infektuoto prašymui – nesuteikia teisės tokio prašymo formuluoti kitam asmeniui. Todėl nesant duomenų, kad kartu su pareiškėju kalėjęs asmuo būtų nesaugiai ar neatsargiai elgęsis ar būtų išreiškęs prašymą laikyti jį izoliuotą, nėra pagrindo spręsti, kad Alytaus PN atliko neteisėtus veiksmus.

25. Vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Nagrinėjamu atveju nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų bei neturtinės žalos padarymo fakto, t. y. būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą.

26. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė