2023-10-05 Nr. AB-17601-3-61-3-00959-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-369-520/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00959-2021-1

Procesinio sprendimo kategorija 33

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „BRC finance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „BRC finance“ skundą atsakovui Lietuvos bankui (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos realizacijos centras“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „BRC finance“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos banko (toliau – ir atsakovas) Finansų rinkos priežiūros tarnybos direktoriaus 2021 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. V 2021/(34.3.E-3400)-419-41 „Dėl poveikio priemonės taikymo UAB „BRC finance“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Atsakovas Sprendimu Bendrovei skyrė 80 000 Eur baudą už Sprendimo aprašomojoje dalyje nurodytą pažeidimą ir nurodė nedelsiant nutraukti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 22 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Atsakovas konstatavo pažeidimą, nurodydamas, kad Bendrovė, sudarydama nuomos ir išperkamosios nuomos sutartis, pagal kurias vartotojo pasirinkto automobilio kaina išdėstoma dalimis kaip nuomos mokestis, tikslingai siekė išvengti Įstatymo reikalavimų taikymo, todėl neturėjo teisės naudotis šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta Įstatymo taikymo išimtimi, nes, kaip nurodyta Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, Įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti Įstatymo nuostatų taikymo. Vertinta, kad Bendrovė, sudarydama sutartis su fiziniais asmenimis, vertėsi Įstatyme reglamentuojama vartojimo kredito davėjo veikla, neturėdama tam teisės, nes nebuvo įrašyta į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, ir tuo pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatas.

2.2. Bendrovė nėra vartojimo kredito davėja, neteikia ir neįsipareigoja teikti vartojimo kreditų, nuomos sutartys nėra vartojimo kredito sutartys, jos yra sudarytos dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų (nuomos) teikimo, kai už teikiamas paslaugas (nuomą) nuomininkas moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. Nuomos arba išperkamosios nuomos sutartimis nuomotojas (Bendrovė) įsipareigoja nuomininko prašymu ilgalaikės nuomos pagrindu daiktą suteikti naudotis ir valdyti nuomininkui už sutartyje nustatytą mokėjimo dydį, nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje nustatytas mokėtinas sumas visą nuomos laikotarpį sutartyje nustatyta tvarka ir terminais bei tinkamai ir laiku vykdyti kitas sutartyje nustatytas pareigas. Nuomos sutartyje numatyta, kad tuo atveju, kai tarp nuomininko ir nuomotojo buvo sudarytas susitarimas dėl daikto išpirkimo už šalių sutartą kainą, nuomos laikotarpiui pasibaigus nuomininkas turi teisę išsipirkti arba grąžinti daiktą sutartyje ir (ar) susitarime nustatytomis sąlygomis ir nuomininkui sumokėjus visas mokėtinas sumas pagal sutartį.

2.3. Bendrovės su klientais sudaromos nuomos sutartys ir susitarimai neprieštarauja jokiam teisės aktui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.503 str.), o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad išperkamosios nuomos sutartys turi būti aiškinamos vadovaujantis CK normomis, tačiau ne Įstatymu. Sudaromose nuomos sutartyse ir susitarimuose nėra nustatyta pareiga klientui įsigyti nuomojamą daiktą. Bendrovė, sudarydama nuomos sutartį su klientu, suteikia klientui galimybę naudotis automobiliu, o klientas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį už naudojimąsi juo. Be to, klientas gali automobiliu naudotis tol, kol moka nuomos mokestį, ir bet kada gali grąžinti automobilį Bendrovei, jei nusprendžia, kad automobilis yra nebereikalingas.

2.4. Vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, t. y. netaikomas sutartims dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. Bendrovės sudarytose nuomos sutartyse ir yra numatytas nuolatinis tos pačios rūšies paslaugų teikimas (automobilio nuoma), kai nuomininkas už teikiamas paslaugas (automobilio nuomą) moka dalimis jų teikimo metu, todėl šios sutartys nėra laikytinos vartojimo kredito sutartimis ir joms Įstatymas nėra taikomas (nustatyta taikymo išimtis). Dėl to Bendrovė nėra vartojimo kredito davėja, kadangi neteikia ir neįsipareigoja teikti vartojimo kreditų (ji teikia nuomos paslaugas), sudarytos nuomos sutartys nėra vartojimo kredito sutartys.

2.5. 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių, panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL 2008 L 133, p. 66; klaidų ištaisymas – OL 2009 L 207, p. 14) (toliau – ir Direktyva 2008/48/EB) ir Įstatymo 2 dalies 4 punktas aiškiai nustato, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, todėl pareiškėjas, atlikdamas teisėtus veiksmus (sudarydamas nuomos sutartis), nesiekė ir negalėjo siekti išvengti Įstatymo nuostatų taikymo.

2.6. Vadovaujantis Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio 2 dalies d pastraipoje ir Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytomis išimtimis (t. y. aptariama direktyva ir Įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objektą), Bendrovės sudarytoms nuomos ir išperkamosios nuomos sutartims nei Direktyva 2008/48/EB, nei Įstatymas negalėjo būti taikomi, todėl Sprendimas neteisėtas ir dėl šių argumentų, o Lietuvos banko išvada, kad Bendrovė, sudarydama aptariamas sutartis, siekė išvengti Įstatymo nuostatų taikymo, yra prieštaraujanti teisiniam reguliavimui.

2.7. Atsakovas, be kita ko, vadovavosi CK 6.193 straipsniu, t. y. kad aiškinant sutartis, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, ir darė išvadą, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta išimtimi galima naudotis tik tuo atveju, kai ja nėra siekiama išvengti Įstatymo nuostatų taikymo. Sprendime pažymėta, kad Bendrovės veiklos tikslas buvo automobilių pardavimas išsimokėtinai (išperkamoji nuoma), o ne įprasta transporto priemonių nuoma. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar Bendrovės tikslas būtų išperkamoji nuoma, ar įprasta nuoma, nei vienu, nei kitu atveju tai negali būti laikoma vartojimo kreditu ir šiai veiklai Įstatymas netaikomas.

2.8. Atsakovas išperkamąją nuomą prilygino automobilių pirkimui išsimokėtinai, tačiau tokia pozicija ydinga ir prieštarauja teisiniam reguliavimui, kadangi pardavimas išsimokėtinai ir išperkamoji nuoma, nors ir turi panašumų, tačiau tai yra skirtingos sutarčių rūšys. Palyginus CK 6.411 straipsnį „Daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis“ su CK 6.503 straipsniu „Nuomojamo daikto išpirkimas“, darytina išvada, kad daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis nėra tapati išperkamosios nuomos sutarčiai. Pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties atveju pirkėjui sumokėjus visą sutartyje numatytą kainą jam pereina nuosavybės teisės į parduodamą daiktą. Tačiau nuomos sutartyje galimybė tapti išsinuomoto daikto savininku apskritai gali būti nenumatyta, o jeigu tokia galimybė vis dėlto yra numatyta, tai vis tiek nesudaro pagrindo nuomos sutartį prilyginti pirkimo–pardavimo sutarčiai.

2.9. Iki 2011 m. balandžio 1 d. galiojusioje CK 6.886 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad vartojimo kredito sutartimi taip pat laikoma pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (išperkamosios nuomos) ar kita panašaus pobūdžio sutartis, kai daiktai, esantys sutarties dalyku, vartotojo nuosavybėn pereina per šioje sutartyje nustatytą terminą sumokėjus daikto kainą, kredito palūkanas bei kitus sutartyje nustatytus mokesčius. Tačiau aktualiu laikotarpiu išperkamąją nuomą reguliuoja būtent CK 6.503 straipsnis, o pakeitus CK 6.886 straipsnį, vartojimo kredito sutarties samprata iš esmės pasikeitė – vartojimo kredito sutarčiai išperkamosios nuomos sutartis nebėra prilyginama. Be to, CK 6.886 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vartojimo kredito sutartimis nelaikomos sutartys dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu, t. y. nustatyta išimtis, kuri apima nuomos sutartis ir išperkamosios nuomos sutartis.

2.10. Įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje įtvirtinta vartojimo kredito sąvoka yra identiška CK 6.886 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai sąvokai, Įstatyme aiškiai nurodyta, kad jis netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto.

2.11. Lietuvos banko nurodytas teiginys, jog susitarime nustatyta nuomininko teisė, bet ne pareiga, įsigyti daiktą, negali būti esminiu kriterijumi, lemiančiu Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintos išimties taikymą, yra deklaratyvus ir prieštaraujantis teisiniam reguliavimui.

2.12. Taip pat atsakovo teiginys, kad įprastos nuomos atveju vartotojo tikslas yra tik išsinuomoti automobilį, nesiejant to su tikslu įsigyti tą patį nuomojamą automobilį, yra nepagrįstas ir prieštaraujantis CK 6.503 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisiniam reguliavimui. Nors atsakovas teigė, kad nuomos sutarties nutraukimo nuomininko iniciatyva sąlygos yra ekonomiškai itin nenaudingos nuomininkui, tačiau tai yra įprasta praktika paskirstyti ar sumažinti nuomotojo nuostolius, kuriuos jis neabejotinai patirtų nuomininkui anksčiau termino nutraukus sutartį. Nepagrįsta Lietuvos banko pozicija, kad jeigu pagrindinis terminuotos nuomos sutarties tikslas būtų daikto nuoma, nuomos sutartyse neturėtų būti tokių sąlygų, kurios suvaržo vartotojo teisę nutraukti sutartį anksčiau nustatyto termino ir (arba) atsisakyti pasinaudoti teise išpirkti sutarties objektą tokiu būdu, kad nutraukus sutartį jis atsidurtų ekonomiškai nenaudingoje padėtyje ir pan., kadangi toks aiškinimas reiškia, jog nuomininkas turi turėti galimybę nesilaikyti nuomos sutarties sąlygų ir nutraukti sutartį anksčiau laiko be jokių finansinių nuostolių.

2.13. Atsakovo argumentai, kad sutartyse nuomininkams nustatyti neproporcingi įpareigojimai, susiję su transporto priemonių draudimu ir reikalavimu papildomai sumokėti užstatą, kad sutartyse nustatytas (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) procentų automobilio vertės užstatas laikytinas ne Bendrovės interesų apsaugos priemone, o pradine įmoka pagal išperkamosios nuomos sutartį, neatitinka sutarčių laisvės ir dispozityvumo principų. Lietuvos bankas nenurodė teisės akto, kuris draustų nuomotojui reikalauti iš nuomininko sumokėti ne tik užstatą, tačiau ir visiškai apdrausti turtą. Bendrovė yra pelno siekiantis verslo subjektas, todėl siekia maksimaliai apsisaugoti nuo galimų nuostolių. Lietuvos bankas neturi įgaliojimų spręsti, kokios teisinės priemonės verslo subjektų interesų apsaugai ar rizikos sumažinimui yra pakankamos.

2.14. Lietuvos bankas nesilaikė Lietuvos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto objektyvumo principo, nepilnai pacituodamas Įstatymo 2 straipsnio 22 dalį ir darydamas išvadą, kad visi paslaugų teikimo ar prekių tiekimo sandoriai, kurie turi atidėto finansavimo elementą, laikytini vartojimo kredito (finansavimo) sutartimis, kadangi minimoje teisės normoje nustatyta išimtis. Minėta, kad ir Direktyva 2008/48/EB, ir Įstatymas išperkamosios nuomos sutarčių, kurios turi atidėto finansavimo elementą, vartojimo kredito sutartimis nelaiko. Be to, atsakovas vadovaujasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2011 m. gruodžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011), kuri suformuota aiškinant iki 2011 m. balandžio 1 d. galiojusią, t. y. nagrinėjamam atvejui neaktualią ir netaikytiną CK 6.886 straipsnio 2 dalies redakciją.

2.15. Pagal Įstatyme nustatytą šio įstatymo netaikymo išimtį (t. y. jis netaikomas, kai nuomos ar išperkamosios nuomos sutartyse, ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objektą) reiškia, kad pagrindinis kriterijus, kuriuo turi būti vadovaujamasi sprendžiant, ar Įstatymas turi būti taikomas nuomos ir išperkamosios nuomos sutartimis, yra ne sutarties šalių tikslas, o pareigos įsigyti sutarties objektą buvimas arba nebuvimas. Jeigu nuomos ar išperkamosios nuomos sutartyje yra numatyta pareiga išsipirkti nuomos objektą – tai vartojimo kredito sutartis ir jai taikytinas Įstatymas, jeigu tokios pareigos nėra – tai nėra vartojimo kredito sutartis ir šis įstatymas netaikytinas.

2.16. Atsakovas Sprendime vadovaujasi Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 241-69 (2017 m. spalio 2 d. sprendimo Nr. 241-176 redakcija) patvirtintomis Vartojimo kredito teikimo gairėmis (toliau – ir Gairės), kurios negali būti vertinamos kaip oficialus teisės aktų aiškinimas, jos yra tik Lietuvos banko nuomonė. Sprendžiant dėl Sprendimo teisėtumo, turi būti vadovaujamasi teisės aktais, o ne paties atsakovo formalizuota nuomone dėl teisės aktų taikymo, kuri aiškinamų teisės aktų neatitinka.

2.17. Direktyva 2008/48/EB ir Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punktas aiškiai nustato, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, o Bendrovė, atlikdama teisėtus veiksmus (sudarydama nuomos sutartis), nesiekė ir negalėjo siekti išvengti Įstatymo nuostatų taikymo, todėl Įstatymas šioms sutartims nėra taikomas, kas lemia, kad Lietuvos banko priimtas Sprendimas yra neteisėtas.

2.18. Bendrovė atsižvelgė į Lietuvos banko tyrimo išvadose nurodytas pastabas ir iki Sprendimo priėmimo atliko pakeitimus, todėl taikyti poveikio priemones nebebuvo teisinio pagrindo. Bendrovė po Lietuvos banko 2020 m. lapkričio 17 d. surašytos tyrimo išvados Nr. 289-05 (toliau – ir Tyrimo išvada), atsižvelgė į Lietuvos banko nurodytas pastabas ir pakoregavo nuomos sutarties nuostatas, siekdama pašalinti bet kokias abejones dėl vykdomos veiklos teisėtumo. Be to, atsakovas iki tyrimo atlikimo Bendrovei nebuvo davęs jokių įspėjimų, nurodymų sustabdyti neva daromus teisės aktų pažeidimus.

2.19. Sprendimas turi būti panaikintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kaip prieštaraujantis aukštesnės teisinės galios aktams (Direktyvos 2008/48/EB, Įstatymo, CK ir VAĮ nuostatoms).

3. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

4.1. Vykdydamas Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkte, Įstatymo 28 straipsnyje bei kituose teisės aktuose nustatytas finansų rinkos priežiūros funkcijas, Lietuvos bankas atkreipė dėmesį į interneto svetainėje https://lt.brcauto.eu/ viešai skelbiamą informaciją apie UAB „Baltijos realizacijos centras“ ir Bendrovės (abi įmonės priklauso tai pačiai įmonių grupei) fiziniams asmenims teikiamas automobilių išperkamosios nuomos paslaugas. Šioje interneto svetainėje buvo pristatomi automobilių pirkimo išsimokėtinai būdai (pvz., <...> tik BRC autocentras siūlo išskirtinę paslaugą – pirkimą išsimokėtinai be banko, t. y. sudarant pirkimo išsimokėtinai sutartį tiesiogiai tarp BRC ir pirkėjo; lizingas be banko – tai automobilio finansavimas, kai klientas neturi nieko bendro su banku, o automobilis finansuojamas tiesiogiai per UAB „BRC finance“).

4.2. Įstatymo 2 straipsnio 22 dalies nuostata, nustatanti, kas yra laikoma vartojimo kredito sutartimis ir kas tokiomis sutartimis nelaikoma (t. y. vartojimo kredito sutartimis nelaikomos sutartys dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu) atitinka Direktyvos 2008/48/EB 3 straipsnio c punktą. Paaiškinimas, kas yra laikoma sutartimis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių teikimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimu metu, yra įtvirtintas Gairėse. Vis dėlto, išperkamosios nuomos sutartys Gairėse nėra nurodytos kaip sutartys, nepatenkančios į vartojimo kredito sutarties sampratą, todėl nėra pagrindo pareiškėjo sudaromoms išperkamosios nuomos sutartims taikyti Įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje nustatytą išimtį ir jų nelaikyti vartojimo kredito sutartims, kai šios sutartys atitinka anksčiau minėtus vartojimo kredito sutarties požymius.

4.3. Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostata turėtų būti aiškinama ir taikoma sistemiškai, atsižvelgiant į Įstatymo paskirtį bei tikslus ir ypač į Įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatą, pagal kurią Įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Ši teisės norma reiškia, kad tais atvejais, kai sudaromi susitarimai ar jiems sudaryti naudojamos juridinės ar lingvistinės konstrukcijos (atitinkami susitarimai) sukonstruotos taip, kad jų paskirtis yra išvengti Įstatymo nuostatų taikymo, nors pagrindinė sutartis ir (arba) papildomi šalių sudaryti susitarimai patvirtina, jog sutarties šalys išreiškė valią ir susitarė dėl vartojimo kredito sutarties požymius atitinkančio sandorio sudarymo, tokiai pagrindinei sutarčiai ir jos neatskiriama dalimi esantiems papildomiems susitarimams taikomos Įstatymo nuostatos. Be to, Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto negali būti aiškinama siaurinamai ir tokia pareiga negali būti pripažįstamas tik vartojimo kredito davėjo aiškiai prisiimtas įsipareigojimas įsigyti sutarties objektą.

4.4. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta pareiga įsigyti sutarties objektą apima ne tik aiškiais žodžiais išreikštą nuomininko pareigą, bet taip pat ir tuos atvejus, kai nuomos (išperkamosios nuomos) sutarties šalys susitaria dėl sutarties objekto perleidimo, o toks susitarimas yra pakankamai išsamus ir dėl to gali būti įgyvendintas nesudarant jokių papildomų susitarimų, reikalingų sutarties objekto perleidimui, nepriklausomai nuo to, ar susitarimas dėl sutarties objekto įsigijimo įvardijamas kaip nuomininko pareiga, ar kaip nuomininko teisė. Atsakovo atlikto tyrimo metu buvo įvertinta 20 sutarčių, sudarytų tarp pareiškėjo ir jo klientų, ir buvo nustatyta, jog sudarant automobilių nuomos sutartis, tą pačią dieną buvo pasirašomas papildomas susitarimas prie sutarties dėl daikto išpirkimo, kuriame nustatyta, kad šalys susitaria, jog daikto nuomos laikotarpiu ar jam pasibaigus, nuomininkas turi teisę įsigyti pagal sutartį naudojamą ir valdomą daiktą šiame susitarime nustatytomis sąlygomis ir tvarka, susitarime aptartos kitos esminės daikto išpirkimo sąlygos.

4.5. Priešingai nei teigė pareiškėjas, skundžiamame Sprendime išperkamoji nuoma nėra prilyginama pirkimui–pardavimui išsimokėtinai. Vien tai, kad pareiškėjo sudaromos sutartys vadinamos nuomos sutartimis, neužkerta kelio įtraukti į jas nuostatas, būdingas išperkamosios nuomos ar daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartims. Teisės aktai nedraudžia sudaryti mišrių sutarčių, turinčių kelių sutarčių požymių. Jei tokia sutartis, turinti kelių sutarčių požymių, atitinka vartojimo kredito sutarties požymius, nustatytus Įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje, jai taikomos Įstatymo nuostatos, o vartojimo kreditus teikiantiems asmenims – ir pareiga būti įrašytiems į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą bei laikytis Įstatyme nustatytų reikalavimų.

4.6. Po atlikto tyrimo nustatyta, kad pareiškėjo sudarytos automobilių nuomos sutartys neatitiko CK 6.504–6.511 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Minėtose sutartyse nustatytas CK reikalavimų neatitinkantis maksimalus vartojimo nuomos terminas, įtvirtintos nuomininko iniciatyva nutraukimo sąlygos yra akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingos nuomininkui, nes norėdamas nutraukti sutartį ir grąžinti automobilį nuomotojui anksčiau sutartyje nustatyto termino, jis turi sumokėti visą užstatą, kuris sudaro nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) procentų automobilio vertės, ir dar mokėti pusės metų nuomos įmokas pagal sutartį už laikotarpį, kurį nebus naudojamasi nuomos paslauga. Jeigu pagrindinis nuomos sutarties tikslas būtų daikto nuoma, tai nuomos sutartyje neturėtų būti nustatytos sąlygos, suvaržančios vartotojo teisę nutraukti sutartį anksčiau nustatyto termino ir (arba) atsisakyti pasinaudoti teise išpirkti sutarties objektą tokiu būdu, kad nutraukus sutartį jis atsidurtų akivaizdžiai ekonomiškai nepalankioje padėtyje, nes turėtų sumokėti nuomotojui nuomoto objekto vertę atitinkančią arba didesnę sumą.

4.7. Pareiškėjas teigė, kad anksčiau teisės aktuose išperkamoji nuoma buvo gretinama su vartojimo kreditu, tačiau šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas (ir CK, ir Įstatymas) nepateikia pavyzdinio vartojimo kredito sutarčių sąrašo, o sutartis, kuri atitinka vartojimo kredito sutarties požymius (t. y. sutartis, pagal kurią vartojimo kredito davėjas suteikia vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu), laikoma vartojimo kredito sutartimi ir jai taikomi CK ir Įstatyme nustatyti reikalavimai (CK 6.886 str. 3 d.).

4.8. Išperkamosios nuomos sutartis, jei ji atitinka vartojimo kredito sutarties požymius, taip pat patenka į Įstatymo taikymo sritį, išskyrus tuos atvejus, kai Įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto (Įstatymo 3 str. 2 d. 4 p.). Pareiga įsigyti sutarties objektą negali būti aiškinama siaurinamai, todėl pareiga įsigyti sutarties objektą taip pat laikytinas ir susitarimas, pagal kurį susitariama dėl visų esminių sutarties objekto perleidimo sąlygų, ir toks susitarimas yra pakankamai konkretus, kad galėtų būti įgyvendintas be papildomų sandorių sudarymo.

4.9. Nagrinėjamu atveju susitarimo dėl daikto išpirkimo sudarymas tą pačią dieną (visais tikrintais atvejais) atspindi tikrąją sutarties šalių valią sudaryti ne daikto nuomos sutartį, bet išperkamosios nuomos sutartį, atitinkančią vartojimo kredito sutarties požymius (vartojimo kreditą atidėto mokėjimo būdu). Lietuvos bankas nekvestionuoja CK 6.503 straipsnyje nustatytos sutarties šalių teisės sudaryti papildomą susitarimą dėl daikto išpirkimo – tokią teisę suteikia sutarties šalių laisvės principas, įtvirtintas civilinėje teisėje. Tačiau šalių sudarytas sandoris, vertinant ir pagrindinę sutartį, ir jos pagrindu sudarytus papildomus susitarimus, atitinka vartojimo kredito sutarties požymius.

4.10. Įvertinus Bendrovės sutartis, nustatyta, kad nuomininkui tenka pareiga visiškai apdrausti automobilį, t. y. galimus pareiškėjo nuostolius dėl automobilio sugadinimo ar praradimo padengtų Kasko draudimas. Sutiktina su pareiškėju, kad nutraukus anksčiau laiko nuomos sutartį, nuostolius patiria pareiškėjas, tačiau reikalauti 6 mėnesių nuomos mokesčio dydžio baudos nėra nei pagrįsta, nei teisinga. Toks nuostolių kompensavimas galėtų būti pagrįstas, jei pareiškėjo nuostoliai būtų siejami su planuotu, bet neįvykusiu automobilio pardavimu, tačiau ne su nuomininko įsipareigojimų nevykdymu, kadangi nuomininkas kiekvieną mėnesį moka nuomos mokestį.

4.11. Ir CK, ir Įstatyme pateikiama iš esmės ta pati vartojimo kredito sutarties turinio apibrėžtis, o jos požymius atitinkantys sandoriai laikomi vartojimo kredito sutartimis. Nesant sąlygų, kurias atitinkančios išperkamosios nuomos sutartys nepatenka į Įstatymo taikymo sritį, tokios sutartys laikytinos vartojimo kredito sutartimis ir joms taikomas Įstatyme nustatytas reguliavimas.

4.12. Nepagrįsti skundo argumentai, kad Gairėse pateiktas aiškinimas neatitinka aukštesnės teisinės galios teisės aktuose įtvirtinto teisinio reguliavimo. Tais atvejais, kai sudaromos sutarties (sutarčių) tikrasis tikslas yra ne sutarties objekto nuoma su teise jį išpirkti (įsigyti), o vartojimo kredito (finansavimo) klientui suteikimas, tokiai sutarčiai (ir nuomos, ir išperkamosios nuomos) nebūtų taikoma Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta išimtis, t. y. jai būtų taikomi visi vartojimo kreditų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai.

4.13. Nors skunde Bendrovė teigė, jog buvo atvejų, kai klientai grąžino automobilius (t. y. jų neišpirko), tačiau pareiškėjas nenurodė, o atsakovas taip pat neturi duomenų apie tai, ar šiais pareiškėjo nurodytais atvejais buvo sudarytas papildomas susitarimas dėl automobilio išpirkimo, jei toks susitarimas buvo – dėl kokių priežasčių klientas nepasinaudojo teise automobilį išpirkti ir pan.

4.14. Kadangi pareiškėjas niekada nesikreipė į atsakovą dėl konsultacijų ar metodinės pagalbos, susijusios su jo vykdoma veikla, todėl pareiškėjo skundo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti. Lietuvos bankas dar 2020 m. gruodžio 11 d. paskelbė konsultaciją (įspėjimą) dėl prekių nuomos sutarčių. Tai, jog pareiškėjas atliko tam tikras korekcijas interneto svetainėje https://lt.brcauto.eu/ ar su klientais sudaromose sutartyse, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas nutraukė pažeidimą ar ėmėsi priemonių sustabdyti neteisėtą veiklą.

4.15. Atsakovas pagrindė, kad pareiškėjo veikla patenka į Įstatymo taikymo sritį, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Sprendimas neteisėtas ir naikintinas, kaip prieštaraujantis teisės aktų nuostatoms.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Baltijos realizacijos centras“ atsiliepime į pareiškėjo skundą, palaikydamas skundo argumentus, prašė jį tenkinti.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo UAB „BRC finance“ skundą atmetė.

7. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad:

7.1. Pareiškėjas yra dukterinė UAB „Baltijos realizacijos centras“ įmonė, kuri verčiasi automobilių nuoma, su klientais sudaro nuomos arba išperkamosios nuomos sutartis, kuriomis nuomotojas įsipareigoja nuomininko prašymu ilgalaikės nuomos pagrindu daiktą suteikti naudotis ir valdyti nuomininkui už sutartyje nustatytą mokėjimo dydį, o nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje nustatytas mokėtinas sumas visą nuomos laikotarpį sutartyje nustatyta tvarka ir terminais bei tinkamai ir laiku vykdyti kitas sutartyje nustatytas pareigas.

7.2. Lietuvos bankas 2020 m. gegužės 11 d. raštu informavo pareiškėją ir UAB „Baltijos realizacijos centras“, kad vykdydamas teisės aktuose nustatytas finansų rinkos priežiūros funkcijas, jis atkreipė dėmesį į interneto svetainėje viešai skelbiamą informaciją apie fiziniams asmenims teikiamas automobilių išperkamosios nuomos paslaugas. Lietuvos bankas išreiškė nuomonę, kad pareiškėjo interneto svetainėje skelbiama informacija ir siūlomos paslaugos galbūt atitinka Įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje nustatytą vartojimo kredito davėjo veiklą, tačiau Lietuvos bankas neturi duomenų, kad trečiasis suinteresuotas asmuo ir pareiškėjas yra įrašyti į Lietuvos banko tvarkomą ir prižiūrimą viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, todėl padarė išvadą, kad, tikėtina, minėta veikla yra neteisėta.

7.3. Pareiškėjas ir UAB „Baltijos realizacijos centras“ 2020 m. gegužės 22 d. pateikė paaiškinimus dėl Lietuvos banko išsakytų pastebėjimų dėl bendrovių vykdomos veiklos, nesutiko, kad Bendrovės veikla galbūt atitinka vartojimo kredito davėjo veiklą. Pareiškėjas ir UAB „Baltijos realizacijos centras“ teikė Lietuvos bankui paaiškinimus ir kitus duomenis, atsakydami į vėlesnius Lietuvos banko paklausimus.

7.4. Lietuvos bankas, atlikęs pareiškėjo veiksmų, sudarant transporto priemonių̨ nuomos sutartis, tyrimą, surašė Tyrimo išvadą, kuria konstatavo, kad Bendrovė, sudarydama sutartis, pagal kurias vartotojo pasirinkto automobilio kaina išdėstoma dalimis kaip nuomos mokestis, tikėtina, tikslingai siekė išvengti Įstatymo taikymo, todėl ji neturi teisės naudotis Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta Įstatymo taikymo išimtimi, nes, kaip nurodyta Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, Įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti Įstatymo nuostatų taikymo. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos bankas padarė išvadą, kad Bendrovė, sudarydama sutartis su fiziniais asmenimis, vertėsi Įstatyme reglamentuojama vartojimo kredito davėjo veikla, neturėdama tam teisės, nes nebuvo išrašyta į viešąjį̨ vartojimo kredito davėjų̨ sąrašą̨, ir tuo galbūt pažeidė̇ Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatas.

7.5. Lietuvos bankas, atsižvelgęs į Tyrimo išvadą, Bendrovės paaiškinimus ir papildomą informaciją, paaiškinimus dėl Tyrimo išvados, 2021 m. kovo 1 d. vykusiame posėdyje žodžiu pateiktus Bendrovės atstovų paaiškinimus, priėmė Sprendimą, kuriuo Bendrovei skyrė 80 000 Eur baudą už Sprendimo aprašomojoje dalyje nurodytą pažeidimą ir nurodė nedelsiant nutraukti Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Sprendime konstatuota, kad Bendrovė, sudarydama sutartis, pagal kurias vartotojo pasirinkto automobilio kaina išdėstoma dalimis kaip nuomos mokestis, tikslingai siekia išvengti Įstatymo ir Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų reikalavimų taikymo, todėl ji neturi teisės naudotis Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta Įstatymo taikymo išimtimi, nes, kaip nurodyta Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, Įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti Įstatymo nuostatų taikymo. Bendrovė, sudarydama sutartis su fiziniais asmenimis, vertėsi Įstatyme reglamentuojama vartojimo kredito davėjo veikla, neturėdama tam teisės, nes nebuvo įrašyta į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, ir tuo pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatas.

8. Teismo vertinimu, byloje iš esmės kilo ginčas, ar pareiškėjo veikla, sudarant sutartis su fiziniais asmenimis, patenka į Įstatymo taikymo sritį.

9. Teismas vadovavosi CK 6.503 straipsnio 1 dalimi, CK 6.886 straipsnio 1 dalimi, apžvelgė Įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje, 3 straipsnio 1 dalyje išdėstytą teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad pareiškėjas savo poziciją dėl Sprendimo neteisėtumo grindžia Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punktu, pagal kurį Įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Atkreipęs dėmesį į Įstatymo 1 straipsnio 2 dalį (joje nustatyta, kad šio Įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio Įstatymo nuostatų taikymo), teismas darė išvadą, jog Įstatymas turi būti taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio Įstatymo reguliavimo sritį. Teismo įsitikinimu, vertinimas, ar konkreti analizuojama sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į Įstatymo reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo.

10. Atsižvelgdamas į CK įtvirtintas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotas sutarčių aiškinimo taisykles, teismas pažymėjo, kad siekiant atriboti išperkamosios nuomos ir vartojimo kredito sutartis, vertintina tai, kokiu tikslu šalys šią sutartį sudaro ir kokios jos sąlygos. Teismo vertinimu, nuomos sutartimi nuomininkas visų pirma siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius, o vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi „nuomininko“ pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti ir tik antrinis jo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento.

11. Teismas sutiko su Lietuvos banko pozicija, kad pareiškėjas pasirinko sutarties formas, t. y. sudaromas sutartis pavadino nuomos sutartimis, kurioms bendruoju atveju taikytina Įstatymo 3 straipsnyje numatyta išimtis, tačiau sudaromų sutarčių turinys ir tikrieji sandorių šalių ketinimai, t. y. susitarimai dėl sutarties objekto įsigijimo ir finansavimo tokiam įsigijimui teikimas, reiškia, kad pagal sutarčių turinį tai nebuvo daikto nuoma (išperkamoji nuoma), o būtent turto įsigijimas išsimokėtinai, kas yra vartojimo sutartis. Buvo konstatuota, kad veikdamas pagal tokią schemą pareiškėjas akivaizdžiai siekė išvengti Įstatymo nuostatų taikymo.

12. Tokią teismo išvadą, teismo vertinimu, patvirtino pareiškėjo interneto svetainėje https://lt.brcauto.eu/ pristatomi automobilių pirkimo išsimokėtinai būdai, kai klientams, ketinantiems pirkti automobilį, tačiau nenorintiems mokėti visos sumos iš karto, arba galvojantiems apie paskolą automobiliui, pristatoma informacija akcentuoja būtent automobilio įsigijimą (pirkimą), bet ne nuomą. Pareiškėjo vykdytos Akcijos 50/50 sąlygos, kita pateikta informacija apie šią akciją įrodė, kad Akcija 50/50 taip pat yra siūlomas pirkimo išsimokėtinai būdas, o ne automobilio nuoma, kaip kad nurodė pareiškėjas, kadangi iš šios akcijos teiginių galima suprasti, kad jos tikslas yra susijęs su automobilio įsigijimu.

13. Teismas sutiko su pareiškėjo teiginiu, kad interneto svetainė https://lt.brcauto.eu/ yra naudojama ne tik pareiškėjo teikiamoms paslaugoms reklamuoti, tačiau ir kitų grupės įmonių (pvz., UAB „Baltijos realizacijos centras“) teikiamų paslaugų reklamai, todėl šioje svetainėje reklamuojamos ir automobilių lizingo, ir turto vertinimo, ir kitos paslaugos. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad Sprendime buvo analizuota būtent pareiškėjo minėtoje interneto svetainėje teikta informacija apie automobilių pirkimo išsimokėtinai būdus ir vykdomas akcijas.

14. Tai, kad pagal sutarčių turinį tai nebuvo daikto nuoma (išperkamoji nuoma), o būtent turto įsigijimas išsimokėtinai, kas yra vartojimo sutartis, teismo vertinimu, patvirtino ir Lietuvos banko atlikto tyrimo metu įvertintų 20 sutarčių, sudarytų tarp pareiškėjo ir jos klientų, analizė, kurios metu nustatyta, kad visais atvejais tą pačią dieną, kai buvo sudaroma automobilio nuomos sutartis, tarp pareiškėjo ir kliento buvo pasirašomas ir papildomas susitarimas prie sutarties dėl daikto išpirkimo.

15. Teismas aptarė minėtų susitarimų dalyką, nustatytas esmines daikto išpirkimo sąlygas ir darė išvadą, kad papildomas susitarimas turėtų būti vertinamas kaip neatsiejama nuomos sutarties dalis, o vien tik ta aplinkybė, kad susitarime nustatyta nuomininko teisė, o ne pareiga įsigyti daiktą, vertintina kaip formali, ir, atsižvelgiant į kitas sutarties šalių prisiimtas teises bei įsipareigojimus, įtvirtinta siekiant išvengti Įstatymo nuostatų taikymo. Teismas nurodė, kad nuomos sutartimi nuomininkas visų pirma siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius, o nagrinėjamu atveju, nuomos sutarties ir susitarimo sudarymas vienu metu bei kitos sutarties sąlygos leidžia konstatuoti, kad šia sutartimi „nuomininko“ pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti ir tik antrinis jo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento.

16. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas skunde pabrėžė, kad 87 sutartys, pasirašytos tarp pareiškėjo ir klientų, yra neaktyvios ir kad 49 iš minėtų 87 atvejų klientai grąžino automobilius pareiškėjui, tačiau šiuos duomenis patvirtinančių įrodymų nei Lietuvos bankui, nei teismui pareiškėjas nepateikė, taip pat nenurodė, ar šiais 49 atvejais buvo sudarytas papildomas susitarimas dėl automobilio išpirkimo, jei toks susitarimas buvo, – dėl kokių priežasčių klientas nepasinaudojo teise automobilį išpirkti. Dėl to teismas atmetė šį pareiškėjo argumentą.

17. Teismo vertinimu, priešingai nei teigė pareiškėjas, užstatas, kuris sudaro nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) procentų automobilio vertės, nebuvo skirtas pareiškėjo nuostoliams, susijusiems su rizika, kad automobilis bus sugadintas ar prarastas, padengti. Teismas pažymėjo, jog pagal sutarčių sąlygas galimus pareiškėjo nuostolius dėl automobilio sugadinimo ar praradimo padengtų Kasko draudimas. Teismas vertino, kad pareiškėjo interesai teikiant automobilio nuomos paslaugas būtų visiškai apsaugoti atsižvelgiant į sutartyje nustatytą reikalavimą apdrausti automobilį Kasko draudimu, dėl to sutartyse nustatytas (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) procentų automobilio vertės užstatas laikytinas ne pareiškėjo interesų apsaugos priemone, o pradine įmoka už automobilį.

18. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad prie minėtų sutarčių tam tikrais atvejais papildomai siekiant prievolių įvykdymo užtikrinimo dar buvo sudaromos laidavimo sutartys (pvz., 2020 m. birželio 16 d. sutartis Nr. LT-2020/7666, 2020 m. birželio 19 d. sutartis Nr. LT-2020/7681; kt.), kurios taip pat buvo sudaromos tą pačią dieną kaip ir pagrindinė sutartis bei susitarimas dėl daikto išpirkimo. Visose laidavimo sutartyse nurodytas skolininko prievolės atsiradimo pagrindas – tą pačią dieną sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas darė išvadą, kad laidavimu buvo užtikrinami ne nuomos, o pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimti įsipareigojimai, kas dar kartą įrodo, jog tikrieji šalių ketinimai buvo susiję su daikto įsigijimu (išpirkimu), o ne nuoma.

19. Teismas pažymėjo, kad tokią jo išvadą patvirtino ir nuomos sutarties sąlygos dėl nuomos nutraukimo nuomininko iniciatyva, kurios ekonomiškai nenaudingos nuomininkui, kadangi jis, norėdamas nutraukti sutartį ir grąžinti automobilį nuomotojui anksčiau sutartyje nustatyto termino, turi sumokėti visą užstatą, kuris sudaro nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) procentų automobilio vertės bei dar papildomai pusės metų nuomos įmokas pagal sutartį už laikotarpį, kurį nebus naudojamasi nuomos paslauga (sutarties Bendrosios dalies 9.11 p.). Teismo įsitikinimu, sutartyse numatytos baudos vertintinos ne kaip prevencinė priemonė, skirta paveikti nuomininkus nuo siekio nutraukti sutartį anksčiau laiko be pagrindo, bet kaip priemonė, užtikrinanti nuomininko įsipareigojimo įsigyti (išpirkti) nuomojamą automobilį vykdymą (nors pačioje sutartyje tai įvardyta kaip nuomininko teisė, o ne pareiga). Teismo vertinimu, aptartos sąlygos neproporcingos – jeigu pagrindinis terminuotos nuomos sutarties tikslas būtų daikto nuoma, nuomos sutartyse neturėtų būti tokių sąlygų, kurios suvaržo vartotojo teisę nutraukti sutartį anksčiau nustatyto termino ir (arba) atsisakyti pasinaudoti teise išpirkti sutarties objektą tokiu būdu, kad nutraukus sutartį jis atsidurtų ekonomiškai nenaudingoje padėtyje, nes turėtų sumokėti nuomotojui nuomoto objekto vertę atitinkančią arba didesnę sumą.

20. Įvertinęs Lietuvos banko išanalizuotas pareiškėjo su vartotojais sudarytas automobilių nuomos sutartis, teismas darė išvadą, kad jos neatitinka tokio pobūdžio sandoriams CK įtvirtintų reikalavimų, nors pareiškėjas deklaravo, kad verčiasi automobilių nuoma.

21. Akcentuodamas, kad aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 str. 1 d.), kitas sutarčių aiškinimo taisykles, teismas darė išvadą, kad tarp pareiškėjo ir pirkėjų sudarytų sutarčių nuostatos sudarė pagrindą spręsti, kad šių sutarčių tikslas buvo atidėto mokėjimo forma gauti (suteikti) finansavimą sutarties objektui – automobiliui – įsigyti. Šiomis sutartimis pareiškėjas ir pirkėjai iš esmės susitarė ne dėl naudojimosi automobiliais, o dėl jų finansavimo sąlygų – jų įsigijimo išdėstyto mokėjimo būdu. Teismas sprendė, kad tokios sutartys laikytinos vartojimo kredito sutartimis ir šioms sutartims privalomai taikytinos Įstatymo nuostatos, o vartojimo kreditus teikiantiems asmenims – ir pareiga būti įrašytiems į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą ir laikytis Įstatyme nustatytų reikalavimų, taikomų vartojimo kredito davėjų veiklai.

22. Vertindamas į bylą pareiškėjo pateiktą Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros profesoriaus dr. Ramūno Birštono pasirašytą Teisinę išvadą dėl teisės normų, susijusių su išperkamąja nuoma ir vartojimo kreditu, taikymo (toliau – ir Teisinė išvada), teismas vadovavosi ABTĮ 61 straipsniu ir konstatavo, kad ji negali būti vertinama kaip ekspertinė išvada. Teismas sutiko su atsakovu, kad teisės klausimų sprendimas yra teismo prerogatyva. Be to, teismo vertinimu, Teisinė išvada parengta neturint visos bylos medžiagos. Minėtos aplinkybės įrodė, kad prie Teisinėje išvadoje padarytų išvadų buvo prieita neįvertinus tikrųjų šalių ketinimų ir nesiaiškinant sutarčių sąlygų, t. y. ir nepaneigta teismo išvada dėl Bendrovės sudarytų sutarčių kvalifikavimo ir Įstatymo taikymo.

23. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad jis atsižvelgė į Lietuvos banko pastabas ir iki Sprendimo priėmimo atliko sutarčių pakeitimus, nesudarė pagrindo teigti, kad pareiškėjas nutraukė pažeidimą ar ėmėsi priemonių sustabdyti neteisėtą veiklą, kas galėtų būti vertinama kaip teisiškai reikšminga ir į ką turėtų būti atsižvelgta priimant skundžiamą Sprendimą.

24. Teismas apibendrino, kad pareiškėjo veikla patenka į Įstatymo taikymo sritį ir Įstatyme nustatytos išimtys negali būti taikomos pareiškėjo sudaromoms sutartims, todėl pripažino Sprendimą teisėtu ir pagrįstu, o pareiškėjo skundą atmetė.

25. Teismas netenkino pareiškėjo pateikto prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) priimti prejudicinį sprendimą dėl pareiškėjo suformuluotų klausimų.

26. Teismas nurodė, kad nagrinėjamojoje byloje buvo konstatuota, jog iš tarp pareiškėjo ir pirkėjų sudarytų sutarčių matyti, kad tikrieji šalių ketinimai buvo susijęs su daikto įsigijimu (išpirkimu), o ne nuoma, todėl darė išvadą, kad pareiškėjo keliami klausimai dėl Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio 2 dalies d punkte numatytos išlygos aiškinimo ir taikymo nėra aktualūs nagrinėjamam ginčui ir neturi įtakos bylos baigčiai.

27. Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 28. Pareiškėjas UAB „BRC finance“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

29. Pareiškėjas prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo šiais klausimais: 1) Kaip turi būti aiškinama Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta išlyga, kurioje teigiama, kad: „Ši direktyva netaikoma: nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai nei pačioje sutartyje, nei atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objektą; laikoma, kad tokia pareiga yra, jei kreditorius vienašališkai taip nusprendžia“; 2) Ar Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio, 2 dalies, d punktas turi būti aiškinamas taip, kad jei sudarytoje išperkamosios nuomos sutartyje nėra numatytos pareigos įsigyti sutarties objektą, tačiau yra sudaromas papildomas susitarimas, kuriame yra numatyta teisė jį įsigyti, tokia išperkamosios nuomos sutartis nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.

30. Pareiškėjas, pakartodamas skunde nurodytas faktines aplinkybes, apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

30.1. Teismas sprendime iš esmės perrašė atsakovo Lietuvos banko procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus net nepateikdamas savo atskiro teisinio įvertinimo, o tiesiog pritardamas atsakovui. Teismų jurisprudencija, pagal kurią nebūtina atsakyti į kiekvieną ginčo šalių argumentą, nereiškia, kad teismas atleidžiamas nuo pareigos motyvuoti sprendimą. Teismas visiškai nevertino pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytų teisinių argumentų, dėl jų apskritai nepasisakė, todėl pažeidė rungtyniškumo ir teisės būti išklausytam principus bei priėmė nemotyvuotą, nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris turi būti panaikintas.

30.2. Pareiškėjas nėra vartojimo kredito davėjas, neteikia ir neįsipareigoja teikti vartojimo kreditų, sudarytos nuomos sutartys nėra vartojimo kredito sutartys, todėl jos patenka į Įstatymo taikymo išimtį. Su klientais sudaromos nuomos arba išperkamosios nuomos sutartys, kuriomis nuomotojas įsipareigoja nuomininko prašymu ilgalaikės nuomos pagrindu daiktą suteikti naudotis ir valdyti nuomininkui už sutartyje nustatytą mokėjimo dydį, nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje nustatytas mokėtinas sumas visą nuomos laikotarpį sutartyje nustatyta tvarka ir terminais bei tinkamai ir laiku vykdyti kitas sutartyje nustatytas pareigas. Sudaromose nuomos sutartyse ir susitarimuose nėra numatyta pareiga klientui įsigyti nuomojamo daikto

30.3. Bendrovės su klientais sudaromos nuomos sutartys ir susitarimas neprieštarauja jokiam teisės aktui, t. y. atitinka CK 6.503 straipsnio reikalavimus. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, kad išperkamosios nuomos sutartys turi būti aiškinamos vadovaujantis CK normomis, tačiau ne Įstatymu (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011; 2013 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013; 2019 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-248/2019).

30.4. Kadangi Bendrovės sudarytose nuomos sutartyse yra numatytas nuolatinis tos pačios rūšies paslaugų teikimas (automobilio nuoma), kai nuomininkas už teikiamas paslaugas (automobilio nuomą) moka dalimis jų teikimo metu, todėl šios sutartys nėra laikytinos vartojimo kredito sutartimis ir joms Įstatymas nėra taikomas (galioja įstatymo išimtis).

30.5. Teismas nepateikė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, nustatančios Įstatymo taikymo išimtį sutartims dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu, teisinio įvertinimo.

30.6. Teismas sprendime tik pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas siekė išvengti Įstatymo taikymo, tačiau neanalizavo Direktyvos 2008/48/EB ir Įstatymo, nevertino Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjų teisės aktuose aiškiai išreikštos valios vartojimo kredito sutartimis nelaikyti ne tik nuomos, tačiau ir išperkamosios nuomos sutarčių. Vadovaudamasis Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta išimtimi, pareiškėjas įrodinėjo, kad jo veiklai Įstatymas netaikomas.

30.7. Teismas nepagrįstai pareiškėjo sudarytas išperkamosios nuomos sutartis kvalifikavo turto įsigijimo išsimokėtinai sutartimis, todėl padarė klaidingą išvadą, kad jos yra vartojimo kredito sutartys. Teismas, nusprendęs, jog pareiškėjo sudaromos nuomos (išperkamosios nuomos) sutartys pagal jų turinį ir tikruosius sandorių šalių ketinimus nebuvo daikto nuoma (išperkamoji nuoma), o turto įsigijimas išsimokėtinai, kas yra vartojimo kredito sutartis, iš esmės paneigė išperkamosios nuomos institutą, be teisinio pagrindo jį sutapatino su turto įsigijimu išsimokėtinai. Teismas, pažeisdamas konstitucinį valdžių padalijimo principą, iš esmės pakeitė Direktyvoje 2008/48/EB ir Įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą.

30.8. Pareiškėjo sudaromos nuomos ir išperkamosios nuomos sutartys atitinka visus nuomos sutartims ir išperkamosios nuomos sutartims būdingus požymius, todėl pareiškėjui, atliekančiam teisėtus veiksmus, nebuvo jokio tikslo ir motyvo siekti išvengti Įstatymo nuostatų taikymo.

30.9. Iš pateiktos į bylą pareiškėjo tipinės sutarties ir iš susitarimo dėl daikto išpirkimo matyti, kad ginčas vyko dėl nuomos sutarčių – ne tik sutarties pavadinimas, vartojami šalių pavadinimai, bet, svarbiausia, sutarties objektas – laikinas daikto perdavimas valdyti ir naudotis juo už užmokestį (CK 6.477 str. 1 d.) – leidžia daryti akivaizdžią išvadą, kad šalys susitaria dėl daikto nuomos. Kitos pareiškėjo tipinės sutarties nuostatos (nuomos laikotarpis, konkrečia pinigų suma periodiškai mokamas nuomos mokestis, pareiga grąžinti daiktą nuomotojui sutarčiai pasibaigus), nuostatos dėl daikto pagerinimų ir pan. taip pat visiškai atitinka nuomos sutarties esmines ir įprastines sąlygas.

30.10. Skiriamieji išperkamosios nuomos sutarties požymiai, greta bendrųjų̨ nuomos sutarties požymių, yra nuosavybės teises į nuomojamą daiktą̨ perleidimas nuomininkui, šiam sumokėjus visą sutartyje numatytą kainą. Pareiškėjas pasirinko ne tik išperkamosios nuomos sutarties formą, tačiau ir turinį.

30.11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.503 straipsnį, yra konstatavęs, jog CK 6.503 straipsnyje, reglamentuojančiame nuomojamo daikto išpirkimą̨, nustatyta: 1) įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma); 2) jeigu sutartyje daikto išpirkimo sąlyga nenumatyta, ji gali būti nustatyta šalių papildomu susitarimu, kuriame šalys gali nurodyti, kad anksčiau sumokėtas nuomos mokestis įskaitomas į daikto kainą (žr., pvz., 2016 m. birželio 3 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-301-469/2016). Teisės doktrinoje taip pat teigiama, kad išperkamosios nuomos atveju nuomininkas siekia įgyti nuosavybės teisę į nuomojamą daiktą̨, kuris būna žinomas jau nuomos sutarties sudarymo pradžioje, nors dėl to gali būti susitarta ir vėliau.

30.12. Aptartus išperkamosios nuomos požymius būtina taikyti kartu su Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytu požymiu, jog išperkamoji nuoma neturi numatyti nuomininko pareigos įsigyti daiktą̨, t. y. pareiškėjo sudaryti papildomi susitarimai šią sąlygą atitinka. Pateiktuose dokumentuose nėra jokių duomenų, kad nuomininkas turi pareigą įsigyti nuomojamą daiktą.

30.13. Išperkamosios nuomos sutarties šalių tikslas – galbūt įsigyti nuomojamą daiktą – šios sutarčių rūšies skiriamasis požymis ir teisėtas tikslas. Atsakovas ir teismas akcentavo, jog tyrimo metu buvo siekiama nustatyti, ar pareiškėjo sudaromos nuomos sutartys atspindi tikruosius šalių ketinimus ir ar pareiškėjas nesiekia išvengti Įstatymo reikalavimų taikymo. Atsakovas ir teismas savo sprendimuose nurodė, kad reklaminė medžiaga interneto svetainėje https://lt.brcauto.eu/ patvirtina, jog tikrieji šalių ketinimai buvo ne automobilio nuoma, o automobilio įsigijimas ir finansavimo šiam daiktui automobiliui suteikimas.

30.14. Tokios atsakovo ir teismo išvados yra nepagrįstos ne tik dėl to, kad šia interneto svetaine naudojasi visa įmonių grupė, tačiau ir dėl to, kad atsakovas (o taip pat ir teismas) visiškai ignoravo faktą, kad išperkamosios nuomos atveju automobilio įsigijimas yra teisėtas lūkestis ir ketinimas. Išperkamosios nuomos instituto esmė ir yra daikto nuoma su galimybe tokį daiktą įsigyti (jeigu nuomininkas to pageidaus). Atsakovas ir teismas, ignoravo Direktyvoje 2008/48/EB ir Įstatyme nustatytą šių teisės aktų taikymo išimtį.

30.15. Išperkamosios nuomos atveju nuomininko lūkestis, tikėtina, įsigyti nuomojamą daiktą yra visiškai teisėtas bei atspindintis pačio išperkamosios nuomos instituto esmę ir paskirtį – galimas nuomojamo daikto įsigijimas yra vienos iš nuomos rūšių (išperkamosios nuomos) esminis elementas.

30.16. Pareiškėjas nėra gavęs iš reklamos atitikimą teisės aktų reikalavimams prižiūrinčių ar vartotojų teises ginančių viešojo administravimo subjektų jokių pretenzijų dėl netinkamos reklamos ar vartotojų klaidinimo.

30.17. Atsakovas ir teismas sutapatino išperkamosios nuomos sąvoką su pirkimu–pardavimu išsimokėtinai, paneigė galimybę sudaryti išperkamosios nuomos sutartį, kuri nepatektų į Įstatymo taikymo sritį̨, tačiau toks aiškinimas prieštarauja teisiniam reguliavimui. Teismas sprendime nepasisakė dėl šių pareiškėjo argumentų. CK norma, kuri anksčiau leido sutapatinti išperkamąją̨ nuomą su daikto pirkimo–pardavimo sutartimi, yra panaikinta būtent dėl nacionalinės teisės suderinimo su Direktyvos 2008/48/EB nuostatomis ir vartojimo kredito sutarčių̨ reguliavimą̨ iš esmės perkeliant į Įstatymą, kuriame numatytas kitoks reguliavimas, pašalinantis išperkamąją̨ nuomą, kuomet nėra pareigos įsigyti objektą, iš Įstatymo taikymo srities.

30.18. Teismo sprendimo išvada, kad tikrieji šalių ketinimai buvo ne automobilio nuoma, o automobilio įsigijimas ir finansavimo įsigyjamam automobiliui suteikimas, yra teisine prasme klaidinga ir prieštaraujanti įtvirtintam teisiniam reguliavimui.

30.19. Susitarimo dėl daikto išpirkimo sudarymas, jo sudarymo momentas negali paneigti išperkamosios nuomos sutarties sudarymo fakto ir tikslo, t. y. teismo išvada, kad įprastos nuomos atveju vartotojo tikslas yra tik išsinuomoti automobilį, nesiejant to su tikslu įsigyti tą patį nuomojamą automobilį, yra nepagrįstas ir prieštaraujantis CK 6.503 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai galimybei (teisei) nuomininkui įsigyti nuomos objektą.

30.20. Nepagrįsti atsakovo ir teismo teiginiai dėl išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo ekonominio nenaudingumo. Atsakovo ir teismo išvados suponuoja, kad nuomininkui turi būti sudaromos galimybės nesilaikyti nuomos sutartis sąlygų ar ją nutraukti be jokių nuostolių. Jeigu vertinti, kad ir kitos sandorių sąlygos nuomininkui yra nepalankios, tai nėra pagrindas netaikyti aiškios Įstatymo teisės normos ir / ar perkvalifikuoti išperkamosios nuomos sutartis į kitos rūšies sutartis. Tokiu atveju kompetentingos valstybės institucijos turi įgaliojimus taikyti bendrąsias vartotojų gynimo nuostatas ir kelti klausimą dėl sutarčių̨ sąlygų̨, kurios, tikėtina, nesąžiningos, galiojimo. Bet kuriuo atveju, pareiškėjo sudaromų sutarčių̨ sąlygų̨ naudingumas ar nenaudingumas nuomininkui nėra argumentas, kuriuo remiantis būtų̨ galima pagrįsti Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkto netaikymą̨.

30.21. Pagrindinis kriterijus, kuriuo turi būti vadovaujamasi sprendžiant, ar Įstatymas turi būti taikomas nuomos ir išperkamosios nuomos sutartimis, yra ne sutarties šalių tikslas, o pareigos įsigyti sutarties objektą buvimas arba nebuvimas. Išperkamosios nuomos sutarties sudarymo atveju sutarties šalių ketinimas gali būti ne tik nuoma, tačiau ir nuomos objekto įsigijimo nuosavybėn galimybė. Tačiau toks sutarties šalių ketinimas nėra neteisėtas ar sudarantis pagrindą išperkamosios nuomos sutartį tokiu atveju prilyginti vartojimo kredito sutarčiai, nes ir Europos Sąjungos, ir nacionalinis įstatymo leidėjas yra numatęs išimtį, kad išperkamosios nuomos sutartys nėra laikomos vartojimo kredito sutartimis, kai jose nėra įtvirtinta pareiga išsipirkti nuomos objektą.

30.22. Klaidinga ir niekuo nepagrįsta teismo išvada, kad nuomos sutarties ir susitarimo sudarymas vienu metu bei kitos sutarties sąlygos leidžia konstatuoti, kad šia sutartimi nuomininko pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti ir tik antrinis jo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento. Išperkamosios nuomos atveju nuomininko siekis nuomojamą daiktą galbūt įsigyti ateityje yra teisėtas. Tačiau pagal atsakovo ir teismo argumentus visos išperkamosios nuomos sutartys (nepriklausomai nuo to, ar jose nustatyta pareiga įsigyti sutarties objektą, ar nenustatyta) patenka į Įstatymo taikymo sritį, t. y. pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartys. Nei Lietuvos bankas, nei teismas Įstatymo negali aiškinti taip, kad akivaizdi įstatymų leidėjo valia būtų paneigta.

30.23. Lietuvos banko ir teismo atliktas Įstatymo aiškinimas ir pareiškėjo sudarytų išperkamosios nuomos sutarčių kvalifikavimas pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (ir atitinkamai, vartojimo kredito) sutartimis, be kita ko, pažeidžia konstitucinį valdžių padalijimo principą, kitus konstitucinius bei civilinės teisės principus – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principus (CK 1.2 str.). Įstatyme esant numatytai aiškiai normai, ūkio subjektai turi teisėtus lūkesčius vykdyti savo veiklą ir sudaryti tokios rūšies sutartis nerizikuodami, jog priežiūros institucija atsisakys taikyti įstatymo normą ir konstatuos padarytą teisės pažeidimą, o teismas tokius institucijos veiksmus pripažins teisėtais.

30.24. Nuomojamo daikto įsigijimas mokant kasmėnesines įmokas yra išperkamosios nuomos požymis, todėl teismo išvada, kad pagal šį kriterijų išperkamosios nuomos sutartys yra vartojimo kredito sutartys, yra nepagrįsta. Kad išperkamosios nuomos sutarties tikslas – sumokėjus visas sutartyje nurodytas įmokas įgyti nuosavybės teisę į sutarties dalyku esantį daiktą, konstatuota ir kasacinio teismo praktikoje.

30.25. Lietuvos banko ir teismo nurodytas požymis (nuomojamo daikto vertės ar didžiosios jos dalies išskaidymas ir sumokėjimas kaip nuomos kaina) iš tiesų yra įprastinis išperkamosios nuomos požymis ir jis negali paneigti Įstatyme įtvirtintos išimties taikymo. Tą patvirtina ir Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas.

30.26. Laidavimo (šalutinės prievolės) sutarčių sudarymas negali lemti išperkamosios nuomos sutarčių kvalifikavimo pirkimo–pardavimo sutartimis, kadangi pagal CK nuostatas laidavimas yra šalutinė prievolė, ja galima užtikrinti įvairių prievolių įvykdymą. Todėl aplinkybė, kad tam tikrais atvejais pareiškėjas sudarydavo ir laidavimo sutartis, negalėjo jokiu būdu patvirtinti, kad tikrieji šalių ketinimai buvo susijęs su daikto įsigijimu (išpirkimu), o ne nuoma.

30.27. Išperkamosios nuomos sutarčių galimas / tariamas neatitikimas vartojimo nuomos sutartims taikomiems reikalavimams nebuvo nurodytas skundžiamame administraciniame akte, todėl nepatenka į administracinės bylos nagrinėjimo ribas.

31. Pareiškėjas būtinybę kreiptis į ESTT grindžia šiais argumentais:

31.1. Nagrinėjamoje byloje yra keliamas klausimas dėl vartojimo kredito teisinius santykius reglamentuojančios Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio 2 dalies d punkte numatytos išimties taikymo, kuri numato, kad vartojimo kredito sutartimi nėra laikomos nuomos ar išperkamosios nuomos sutartys, kuriose nėra numatyta pareiga įsigyti sutarties objektą. Lietuvos Respublika, įgyvendindama Direktyvą 2008/48/EB, 2010 m. gruodžio 23 d. priėmė Įstatymą, kuriuo į nacionalinę teisę perkėlė šios direktyvos nuostatas, taip pat kartu perkeldama ir minėtą išimtį.

31.2. Pareiškėjas atliko dviejų Europos Sąjungos šalių – Ispanijos ir Vokietijos – teisinio reguliavimo, susijusio su Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio 2 dalies d punkto išimtimi ir jos perkėlimu į nacionalinę teisę, analizę, kurios išdavoje paaiškėjo, kad minėtose valstybėse, kaip ir Lietuvos Respublikoje, Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta išimtis yra perkelta į šių šalių nacionalinę teisę ir išperkamosios nuomos sutartys, nenumatančios įsipareigojimo pirkti nuomojamą daiktą, nėra kvalifikuojamos kaip vartojimo kreditų sutartys. Todėl šiuo atveju, ESTT prejudicinis sprendimas dėl minėtos direktyvos išimties yra reikalingas siekiant išvengti skirtingo Direktyvos 2008/48/EB taikymo Europos Sąjungoje. Šiuo atveju ne tik pareiškėjui, bet ir atsakovui yra tikslinga, kad ESTT pateiktų išaiškinimus dėl byloje minimos Direktyvos 2008/48/EB taikymo išimties.

31.3. Pareiškėjas įsitikinęs, kad pateikti klausimai nėra hipotetiniai ar patariamojo pobūdžio, nes byloje akivaizdžiai vyrauja ginčas su atsakovu dėl teisės taikymo. ESTT pateikti išaiškinimai būtų reikšmingi sprendžiant ginčą, nėra pagrindo atsisakyti tenkinti šį pareiškėjo prašymą. Galiausiai, klausimai yra susiję su Europos Sąjungos teisės aktų taikymu ir nėra prašoma įvertinti faktinius duomenis.

32. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

33. Atsakovas atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

33.1. Nepagrįsta pareiškėjo pozicija, kad teismas pažeidė rungtyniškumo ir teisės būti išklausytam principus, kadangi teismo procesas vyko laikantis ABTĮ reikalavimų, pareiškėjui buvo užtikrinta teikė teismui teikti paaiškinimus ir įrodymus. Teismas atliko šiai bylai aktualių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų teisinį vertinimą, nustatė, kokios faktinės aplinkybės yra teisiškai svarbios ir dėl jų pasisakė, o vien tai, kad toks vertinimas neatitinka pareiškėjo lūkesčių ar teisės normų ir faktinių aplinkybių vertinimo, nesudaro pagrindo teismo sprendimą pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu. Teismas gali sutikti su vienos iš ginčo šalių pozicija ir ja remtis. Nagrinėjamu atveju teismas atliko išsamų ir objektyvų bylos aplinkybių vertinimą, o išdėstytos teismo išvados, net jei jos sutapo su Lietuvos banko pozicija, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas padarė kokius nors esminius procesinius pažeidimus, dėl kurių teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas. Pareiškėjas nenurodė, kokių jo skunde išdėstytų argumentų teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė.

33.2. Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad jis nėra vartojimo kredito davėjas, o jo sudaromos sutartys nepatenka į Įstatymo taikymo sritį. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostata turėtų būti aiškinama ir taikoma sistemiškai, atsižvelgiant į Įstatymo paskirtį bei tikslus ir ypač į Įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatą. Ši teisės norma reiškia, kad tais atvejais, kai yra sudaromi susitarimai, kuriais siekiama išvengti Įstatymo nuostatų taikymo, nors pagrindinė sutartis ir (arba) papildomi šalių sudaryti susitarimai akivaizdžiai patvirtina, jog sutarties šalys išreiškė valią ir susitarė dėl vartojimo kredito sutarties požymius atitinkančio sandorio sudarymo, tiek pagrindinei sutarčiai, tiek ir jos neatskiriama dalimi esantiems papildomiems susitarimams taikomos Įstatymo nuostatos.

33.3. Išperkamosios nuomos sutartys Gairėse nėra nurodytos kaip sutartys, nepatenkančios į vartojimo kredito sutarties sampratą, todėl pareiškėjo sudaromoms išperkamosios nuomos sutartims nėra pagrindo taikyti Įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje nustatytą išimtį ir jų nelaikyti vartojimo kredito sutartimis, kai šios sutartys atitinka vartojimo kredito sutarties požymius.

33.4. Jei šalių sudarytas sandoris, vertinant ir pagrindinę sutartį, ir sudarytus papildomus susitarimus, atitinka vartojimo kredito sutarties požymius (ypač atsižvelgiant į tai, kad pagrindinės sutarties sudarymo metu sandorio šalys buvo išreiškusios valią sudaryti išperkamosios nuomos sutartis; pareiškėjas tokį ketinimą išreiškė pristatydamas pirkimo išsimokėtinai būdus savo interneto svetainėje, o klientas – priimdamas pasiūlytas pirkimo išsimokėtinai sąlygas), tokiam sandoriui turi būti taikomos Įstatymo nuostatos ir jame nustatytas reguliavimas, siekiant užtikrinti vartojimo kredito gavėjo teises ir teisėtus interesus.

33.5. Vien aplinkybė, jog kad pareiškėjo sudarytos sutartys buvo vadinamos nuomos sutartimis, neužkerta kelio į nuomos sutartis įtraukti nuostatų, būdingų ir išperkamosios nuomos, ir daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartims. Atitinkamai, jei tokia sutartis, turinti kelių sutarčių požymių, atitinka vartojimo kredito sutarties požymius, nustatytus Įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje, jai taikomos Įstatymo nuostatos.

33.6. Neatitinka faktinių aplinkybių pareiškėjo pozicija, kad išperkamosios nuomos sutarties šalių tikslas – galbūt įsigyti nuomojamą daiktą – yra šios sutarčių rūšies skiriamasis požymis ir teisėtas tikslas. Reklaminio pobūdžio informacijoje, kuri buvo skelbiama interneto svetainėje https://lt.brcauto.eu/, buvo pristatomi automobilių pirkimo išsimokėtinai būdai. Minėtoje reklaminio pobūdžio informacijoje pabrėžiamas būtent automobilio įsigijimas (pirkimas), bet ne nuoma. Vartojimo kredito davėjų veiklą Lietuvos Respublikoje prižiūri tik Lietuvos bankas, todėl jokia kita institucija ar viešojo administravimo subjektas ir negalėjo turėti pretenzijų pareiškėjui dėl skelbiamos informacijos, todėl pareiškėjo teiginiai, kad dėl skelbtos informacijos negavo pretenzijų iš kompetentingų institucijų, nepagrįsti.

33.7. Sutarčių teisė leidžia šalims sudaryti mišrią, t. y. kelių sutarčių požymių turinčią, sutartį. Tai reiškia, kad vartojimo kredito sutarties požymius atitinkanti sutartis, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų išperkamosios nuomos, ar kita panašaus pobūdžio sutartis, patenka į Įstatymo taikymo sritį ir tokioms sutartims taikomos apsauginės Įstatymo nuostatos. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad teismas sutapatino išperkamosios nuomos ir pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis, nepagrįsti.

33.8. Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad nereikšmingas susitarimų dėl daikto išpirkimo sudarymo momentas. Susitarimai dėl daikto išpirkimo buvo sudaryti visų Lietuvos banko nagrinėtų sutarčių (iš viso 20 sutarčių) atveju ir visi susitarimai dėl daikto išpirkimo buvo sudaryti tą pačią dieną (tuo pačiu metu). Šis faktas dar kartą patvirtina, kad susitarimo dėl daikto išpirkimo sudarymas tą pačią dieną atspindi tikrąją sutarties šalių valią ne susitarti dėl daikto nuomos, bet sudaryti susitarimą dėl daikto pirkimo išsimokėtinai. Be to, atsižvelgiant į Sprendime išsamiai aptartas ir nuomininkui akivaizdžiai nenaudingas nuomos sutarties nutraukimo sąlygas, kai nuomos sutartis nutraukiama nuomininko iniciatyva arba sutartis nutraukiama prieš terminą, sutarties ir susitarimo dėl daikto išpirkimo sudarymas tuo pačiu metu taip pat atspindi ir nuomotojo siekį užsitikrinti savo interesų apsaugą, t. y. siekį užsitikrinti teisės išpirkti nuomojamą daiktą realizavimą.

33.9. Nors sutarties šalys yra laisvos nusistatyti savo teisių ir pareigų ribas, taip pat pagal CK 6.503 straipsnį turi teisę sudaryti papildomą susitarimą dėl daikto išpirkimo, tačiau jei šalių sudarytas sandoris, vertinant ir pagrindinę sutartį, ir papildomus susitarimus, atitinka vartojimo kredito sutarties požymius (ypač atsižvelgiant į tai, kad pagrindinės sutarties sudarymo metu sandorio šalys buvo išreiškusios valią susitarti dėl daikto įsigijimo išsimokėtinai), tokiam sandoriui privalo būti taikomos Įstatymo nuostatos ir jame nustatytas teisinis reguliavimas. Šiuo atveju nuomos nutraukimo nuomininko iniciatyva sąlygos yra akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingos nuomininkui, neproporcingos nuostoliams, kuriuos gali patirti nuomotojas.

33.10. Pareiškėjo pozicija, kad pagrindinis kriterijus, kuriuo turi būti vadovaujamasi sprendžiant, ar Įstatymas turi būti taikomas nuomos ir išperkamosios nuomos sutartims, yra ne sutarties šalių tikslas, o pareigos įsigyti sutarties objektą buvimas arba nebuvimas, nepagrįsta. Ja siekiama įtvirtinti galimybę išvengti Įstatymo nuostatų taikymo vartojimo kredito sutarties požymius atitinkančioms sutartims ir paneigti galimybę taikyti Įstatymo 1 straipsnio 3 dalį.

33.11. Kadangi pareiškėjo sutarčių dominuojantis požymis buvo daikto įsigijimas (ne nuoma), todėl teiginiai, kad nuomojamo daikto įsigijimas mokant kasmėnesines įmokas – išperkamosios nuomos požymis, yra nepagrįsti. Šie argumentai galėtų būti priimtini tik tuo atveju, jei sutartimi ir papildomu susitarimu šalys būtų susitarusius ne dėl automobilio išpirkimo, o dėl laikino naudojimosi automobiliu (nuomos sutarties esminis požymis), kartu numatant galimybę daiktą išpirkti arba tokios galimybės nenumatant. Tačiau pareiškėjo veiksmai buvo nukreipti į vartojimo kredito teikimą neva nuomojamiems automobiliams įsigyti, taip išvengiant Įstatymo nuostatų taikymo. Dėl to atsakovas ir teismas visiškai pagrįstai aptariamas sutartis vertino kaip patenkančias į Įstatymo taikymo sritį.

33.12. Aplinkybė, kad atsakovo tirtais atvejais laidavimo sutartys buvo sudaromos tą pačią dieną kaip ir pagrindinė sutartis bei susitarimas dėl daikto išpirkimo, o visose laidavimo sutartyse nurodytas skolininko prievolės atsiradimo pagrindas – tą pačią dieną sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, laikytina, kad laiduotojas prisiima įsipareigojimą laiduoti ne už nuomos, o už pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

33.13. Atsakovas ginčijamą Sprendimą priėmė ne dėl to, kad pareiškėjo sudaromos sutartys neatitiko CK 6.504–6.511 straipsniuose nustatytų reikalavimų, o dėl to, kad pareiškėjas vertėsi vartojimo kredito davėjo veikla nebūdamas įrašytas į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą ir nesilaikydamas vartojimo kredito davėjams taikomų teisės aktų reikalavimų. Šis sutarčių neatitikimas vertintinas ne kaip naujas kaltinimas, o kaip atsikirtimai į skundo argumentus, kuriais įrodinėjama, kad pareiškėjo su fiziniais asmenimis sudaromos automobilių nuomos sutartys nelaikytinos susitarimu dėl finansavimo suteikimo automobiliui įsigyti, o susitarimu dėl automobilio nuomos (su galimybe automobilį įsigyti).

33.14. Pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į ESTT neturėtų būti tenkinamas, kadangi nagrinėjamoje administracinėje byloje aktualūs ne Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimai, bet fakto klausimai, t. y. ar pareiškėjo sudarytos sutartys laikytinos vartojimo kredito sutartimis ir dėl to patenka į Įstatymo taikymo sritį.

33.15. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 16 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2932-430/2021, kurioje taip pat buvo vertinama tarp šalių sudaryta išperkamosios nuomos sutartis. Esminės faktinės aplinkybės, nustatytos minėtoje civilinėje byloje, atitinka nagrinėjamos administracinės bylos faktines aplinkybes. Dėl to turėtų būti atsižvelgiama į bendrosios kompetencijos teismų (įskaitant ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo) suformuotą praktiką ir pateiktus išaiškinimus, o pareiškėjo sudarytų susitarimų dėl daikto išpirkimo nuostata, numatanti teisę, bet ne pareigą nuomininkui įsigyti sutarties objektą, už kurį jis jau yra sumokėjęs visas įmokas, viršijančias sutarties objekto (automobilio) vertę, vertintina kaip formali ir nustatyta sutartyje siekiant išvengti Įstatymo nuostatų taikymo.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Baltijos realizacijos centras“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį ir jame suformuluotus procesinius prašymus tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Vartojimo kredito teisinius santykius reglamentuoja CK 6.886 straipsnis (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. balandžio 1 d.). CK 6.886 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vartojimo kredito sutarties samprata (vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu); 2 dalyje nurodyta, kad kredito davėjas, teikdamas vartojimo kredito paslaugą, privalo užtikrinti tinkamą atsakingo skolinimo principo įgyvendinimą.

36. CK 6.886 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad su vartojimo kreditu susijusius santykius reglamentuoja CK ir kiti įstatymai. Prie kitų įstatymų, reglamentuojančių su vartojimo kreditu susijusius santykius, priskirtinas Vartojimo kredito įstatymas, kuriuo įgyvendinta 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB, taip pat Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas, kuriuo buvo įgyvendinta 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010, su paskutiniais pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2021/2167.

37. Direktyva 2008/48/EB priimta siekiant suderinti valstybių narių įstatymus vartojimo kredito srityje, tokiu būdu didinant vartotojų pasitikėjimą ir užtikrinant tinkamą vidaus rinkos veikimą. Vartotojų apsauga finansinių paslaugų, o ypač kredito srityje yra itin aktuali, kadangi daugeliu atvejų sprendimas paimti kreditą turi svarbių ir ilgalaikių finansinių pasekmių tiek patiems vartotojams, tiek jų šeimos nariams. Vartojimo kredito sutarčių direktyvos nuostatos taikomos teisiniams santykiams tarp verslininko (kreditoriaus) ir vartotojo, todėl kiekvienu konkrečiu atveju tiek konkrečios kredito sutarties šalys, tiek tikslai, kuriais jos veikia, turi būti identifikuoti siekiant įvertinti, ar apsauga, numatyta sudarant vartojimo kredito sutartis, taikytina. Kartu pažymėtina, kad Direktyva 2008/48/EB suderinamos valstybių narių taisyklės, skirtos vienam iš vartotojams prieinamų kredito tipų (rūšių) – būtent vartojimo kreditui, reglamentuoti, Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio 2 dalyje nustatant išimtis, ribojančias šios direktyvos taikymo sritį turinio atžvilgiu.

38. Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio 2 dalies d punktas nustato, jog ši direktyva netaikoma nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai nei pačioje sutartyje, nei atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objektą; laikoma, kad tokia pareiga yra, jei kreditorius vienašališkai taip nusprendžia.

39. Įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje nustatyta, kad vartojimo kredito sutartis – sutartis, pagal kurią vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nurodo, kad šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, o 2 dalyje nustatytos išlygos, kokiems santykiams šis įstatymas netaikomas. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą, Įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto (šia nuostata pareiškėjas grindžia nesutikimą su atsakovo Sprendimu). Atsakovas savo argumentus grindžia Įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, nurodančia, jog šio Įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio Įstatymo nuostatų taikymo. Įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisę verstis vartojimo kreditų teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai priežiūros institucija įrašo jį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą.

40. Pareiškėjas, ginčydamas atsakovo Sprendimo bei pirmosios instancijos teismo išvadą, kad jis (pareiškėjas), sudarydamas nuomos (išperkamosios nuomos) sutartis su fiziniais asmenimis, vertėsi Įstatyme reglamentuojama vartojimo kredito davėjo veikla, neturėdamas tam teisės, ir pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, akcentuoja, jog jis su klientais (fiziniais asmenimis) sudarė nuomos ir išperkamosios nuomos sutartis, kuriomis nuomotojas (pareiškėjas) įsipareigoja nuomininko prašymu ilgalaikės nuomos pagrindu daiktą suteikti naudotis ir valdyti nuomininkui už sutartyje nustatytą mokėjimo dydį, nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje nustatytas mokėtinas sumas visą nuomos laikotarpį sutartyje nustatyta tvarka ir terminais be tinkamai ir laiku vykdyti kitas sutartyje nustatytas pareigas (sutarties Bendrosios dalies 2.1 p.), o susitarime, kuris pasirašomas prie nuomos / išperkamosios nuomos sutarties, nurodoma, kad daikto nuomos laikotarpiu ar jam pasibaigus, nuomininkas turi teisę, bet ne pareigą įsigyti pagal sutartį naudojamą ir valdomą daiktą šiame susitarime nustatytomis sąlygomis ir tvarka, nuomininkui nepageidaujant įsigyti daikto, jis turi teisę jį grąžinti pagal sutartyje numatytas sąlygas (susitarimo 1 p.). Apie ketinimą įsigyti daiktą susitarime nustatytomis sąlygomis, nuomininkas privalo informuoti nuomotoją ne vėliau kaip prieš 30 kalendorinių dienų nuomos laikotarpiu arba 30 kalendorinių dienų iki sutartyje nurodytos daikto nuomos termino pabaigos (susitarimo 2 p.); jeigu nuomininkas pasinaudoja teise daiktą išpirkti anksčiau nei prieš nuomos laikotarpio pabaigą likus 30 kalendorinių dienų, nuomininkas privalo sumokėti susitarime nurodytą sumą (susitarimo 3 p.). Pareiškėjas akcentuoja, jog nuomos sutartyse ir susitarimuose nėra numatyta pareiga klientui įsigyti nuomojamo daikto, todėl jo su klientais sudarytos sutartys nelaikytinos vartojimo kredito sutartimis ir joms nėra taikomas Įstatymas (galioja išimtis).

41. Teisėjų, kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad CK išperkamosios nuomos sutarties sąvoka nepateikiama, o CK 6.503 straipsnyje nurodyta galimybė nuomojamą daiktą išpirkti. Pagal šio straipsnio 1 dalį įstatymai arba nuomos sutartis gali nustatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje nustatytą kainą (išperkamoji nuoma), o 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu sutartyje daikto išpirkimo sąlyga nenumatyta, ji gali būti nustatyta šalių papildomu susitarimu, kuriame šalys gali nurodyti, kad anksčiau sumokėtas nuomos mokestis įskaitomas į daikto kainą. CK 6.886 straipsnio 2 dalyje (iki 2011 m. balandžio 1 d. galiojusi redakcija) buvo įtvirtinta, kad vartojimo kredito sutartimi taip pat laikoma pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (išperkamosios nuomos) ar kita panašaus pobūdžio sutartis, kai daiktai, esantys sutarties dalyku, vartotojo nuosavybėn pereina per šioje sutartyje nustatytą terminą sumokėjus daikto kainą, kredito palūkanas bei kitus sutartyje nustatytus mokesčius. Aiškindamas šias teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad kaip išperkamosios nuomos sutartis gali būti kvalifikuojama sutartis, kai fizinis asmuo asmeniniams poreikiams tenkinti siekia įsigyti daiktą, perimdamas jo valdymą ir naudojimą, o už daiktą jo savininkui sumoka periodinėmis įmokomis (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011; 2013 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013). Išperkamosios nuomos sutarties tikslas – sumokėjus visas sutartyje nurodytas įmokas įgyti nuosavybės teisę į sutarties dalyku esantį daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-684/2023).

42. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo atliktu jo sudarytų sutarčių / susitarimų vertinimu, ginčija pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog nors pareiškėjas sudaromas sutartis pavadino nuomos sutartimis, kurioms bendruoju atveju taikytina Įstatymo 3 straipsnio numatyta išimtis, tačiau vis dėlto, sudaromų sutarčių turinys ir tikrieji sandorių šalių ketinimai, t. y. susitarimai dėl sutarties objekto įsigijimo ir finansavimo tokiam įsigijimui teikimas reiškia, kad pagal sutarčių turinį tai nebuvo daikto nuoma (išperkamoji nuoma), o sutartys pagal jų turinį ir tikruosius sandorių ketinimus atitiko Įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje nurodytos vartojimo kredito sutarties sąvoką (pareiškėjo su klientu sudarytų sutarčių „nuomininko“ pagrindinis tikslas buvo gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti ir tik antrinis jo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento). Pažymėtina, kad šią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs byloje šalių pateiktus įrodymus ir vadovaudamasis CK 6.193–6.195 straipsniuose nurodytomis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis.

43. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai suponuoja išvadą, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant, jog pareiškėjo sudarytos sutartys pagal šių sutarčių turinį ir tikruosius sandorių šalių ketinimus atitinka vartojimo kredito sutartis, kurioms taikomos Įstatymo nuostatos.

44. Nagrinėjant šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

45. Akcentuotina, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.

46. ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija (ABTĮ 140 str. 1 d.), kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

47. Įvertinus šioje byloje bylos šalių pateiktus įrodymus ir pirmosios instancijos teismo atliktą šių įrodymų vertinimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir pagrįstai nustatė, jog nors pareiškėjas sudarytas sutartis pavadino nuomos sutartimis (išperkamosios nuomos sutartimis), tačiau tarp pareiškėjo ir jo klientų sudarytų sutarčių / susitarimų nuostatos sudaro pagrindą spręsti, kad šių sutarčių tikslas buvo atidėto mokėjimo forma gauti (suteikti) finansavimą sutarties objektui – automobiliui – įsigyti, t. y. šiomis sutartimis pareiškėjas ir jo klientai iš esmės susitarė ne dėl naudojimosi automobiliais, o dėl jų finansavimo sąlygų – jų įsigijimo išdėstyto mokėjimo būdu pareiškėjui mokant kasmėnesines įmokas („nuomininko“ pagrindinis tikslas buvo gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti ir tik antrinis jo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento), todėl šios sutartys laikytinos vartojimo kredito sutartimis ir šioms sutartims privalomai taikytinos Įstatymo nuostatos.

48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, remdamasis tam tikromis sutarčių ir susitarimų sąlygomis, įrodinėja, kad buvo sudarytos nuomos (išperkamosios nuomos) sutartys, nesutinka su tuo, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas jo sudarytas išperkamosios nuomos sutartis kvalifikavimo kaip vartojimo kredito sutartis. Vertinant šiuos pareiškėjo argumentus, akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo nurodomas sąlygas kartu su kitomis sąlygomis, sudarytas laidavimo sutartis, interneto svetainėje viešai paskelbtą informaciją apie automobilių pirkimo išsimokėtinai būdus, kai klientai, ketinantys pirkti automobilį, nenori mokėti visos sumos iš karto arba galvoja apie paskolą automobiliui. Pažymėtina, kad skelbtoje informacijoje iš tiesų buvo pabrėžiamas būtent automobilio įsigijimas (pirkimas), bet ne nuoma: „geresnė alternatyva – naudoto automobilio įsigijimas lizingu – tai paprastas ir pigus būdas nusipirkti automobilį mokant kainą dalimis. Taip Jūs sutaupysite ir galėsite įsigyti naujesnį automobilį. Tik BRC autocentras siūlo išskirtinę paslaugą – pirkimą išsimokėtinai be banko, t. y. sudarant pirkimo išsimokėtinai sutartį tiesiogiai tarp BRC ir pirkėjo.“ Pareiškėjo interneto svetainėje taip pat buvo nurodoma, kad „lizingas be banko – tai automobilio finansavimas, kai klientas neturi nieko bendro su banku, o automobilis finansuojamas tiesiogiai per „BRC Finance“ <...>“; kad teikiamos finansavimo paslaugos, be banko, kt. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ir pareiškėjo vykdytą akciją „50/50“ bei jos sąlygas ir nustatė, kad akcija 50/50 taip pat yra siūlomas pirkimo išsimokėtinai būdas, o ne automobilio nuoma, kaip kad nurodo pareiškėjas, kadangi iš šios akcijos teiginių galima suprasti, kad jos tikslas yra susijęs su automobilio įsigijimu. Taip pat buvo įvertinta pareiškėjo pateikta Teisinė išvada.

49. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo priimto Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, įvertino tiek atsakovo Sprendimo argumentus, tiek pareiškėjo byloje pateiktus paaiškinimus dėl šiai bylai reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių nustatymo, sprendime nurodė išsamius ir aiškius motyvus, dėl kurių netenkintas skundas. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, laikydamasis pozicijos, kad Sprendimas turėjo būti panaikintas dėl skunde ir bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo išsakytų argumentų, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo priimtas nemotyvuotas pirmosios instancijos teismo sprendimas, pažeisti rungtyniškumo bei teisės būti išklausytam principai.

50. Teismų praktikoje akcentuojama, kad Įstatymas turi būti taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį, vertinimas, ar konkreti analizuojama sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines išmokas, patenka į Įstatymo reglamentavimo sritį; priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo, ar sudaryta sutartis, kuri pavadinta išperkamosios nuomos sutartimi galėtų būti pripažinta vartojimo kredito sutartimi, aiškinamasi, ar šia sutartimi siekta išsinuomoti daiktą ir naudotis juo pagal sutarties sąlygas, ar atidėto mokėjimo forma gauti (suteikti) finansavimą sutarties objektui (daiktui) įsigyti, vertinamos aplinkybes, susijusios su daiktų, dėl kurių sudaromi sandoriai, pobūdžiu, nuomininko galimybėmis pasirinkti daikto nuomos terminą, sumokėti daikto kainą nepasibaigus nuomos terminui, santykiu tarp turto kainos ir per sutarties vykdymo laikotarpį mokėtinų įmokų, neapmokėta daikto verte nuomos termino pabaigoje, taip pat tinkamo pareigos atlikti sutartinius mokėjimus nevykdymo pasekmėmis, analizuojamos sutarčių sąlygos, susijusios su nustatytais mokėjimais už įsigyjamą daiktą ir daikto verte sutarties sudarymo dieną, mokėtina pinigų suma, už kurią daiktas įsigyjamas, tinkamai įvykdžius sutartį, taip pat sutarties sąlygos, susijusios su sutarties objekto grąžinimu (atsisakymu jį išpirkti) (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2932-430/2021; Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2532-866/2022; Kauno apygardos teismo 2023 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-64-343/2023; Panevėžio apygardos teismo 2023 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-26-425/2023; kt.).

51. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje įvertinus automobilio išperkamosios nuomos sutarties sąlygas, yra nustatyta, jog sudarytos sutarties tikslas buvo atidėto mokėjimo forma gauti (suteikti) finansavimą sutarties objektui (automobiliui) įsigyti, nors sutarties formuluotėje tiesiogiai neįtvirtinta tos bylos atsakovo pareiga įsigyti sutarties objektą, o sutarties sąlygos, numatančios teisę, bet ne pareigą, vartotojui įsigyti sutarties objektą, už kurį jis jau yra sumokėjęs įmokas, įvertintos kaip formalios sąlygos ir numatytos, siekiant išvengti Įstatymo nuostatų taikymo (Įstatymo 1 str. 2 d.) (žr. Šiaulių apygardos teismo 2023 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-23-372/2023).

52. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas atlikto tyrimo metu įvertino ir išanalizavo 20 sutarčių, sudarytų tarp pareiškėjo ir jo klientų, ir nustatė, jog visais atvejais tą pačią dieną, kai buvo sudaroma automobilio nuomos sutartis, tarp pareiškėjo ir kliento buvo pasirašomas ir papildomas susitarimas prie sutarties dėl daikto išpirkimo. Iš susitarimo sąlygų nustatyta, kad susitarimu šalys susitardavo, jog daikto nuomos laikotarpiu ar jam pasibaigus, nuomininkas turi teisę įsigyti pagal sutartį naudojamą ir valdomą daiktą šiame susitarime nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Susitarimo 3 punkte yra nurodoma daikto kaina, už kurią nuomininkas turi teisę įsigyti daiktą nuomos laikotarpio pabaigoje (ši kaina visais nagrinėjamais atvejais sutapo su daikto verte, nustatyta sutarties Specialiosios dalies 2 punkte). Susitarimo 3 punkte taip pat nustatyta, kad iš nurodytos daikto kainos yra išskaičiuojami nuomos mokėjimai, sutarties administravimo mokesčiai, išskyrus pirmąjį sumokėtą administravimo mokestį dėl sutarties sudarymo; jei nuomininkas pasinaudoja teise daiktą išsipirkti anksčiau nei prieš nuomos laikotarpio pabaigą likus 30 kalendorinių dienų, iš šiame sutarties punkte numatytos kainos yra išskaičiuojami sumokėti nuomos mokėjimai, taip pat nesumokėti sutarties administravimo mokesčiai, kurie būtų sumokėti, jei sutartis būtų vykdoma iki sutartyje numatyto termino; daikto išpirkimo kaina nustatyta šalių susitarimu ir šalių nuomone, nuomos laikotarpio pabaigoje atitiks tikrąją daikto rinkos vertę, kurią įsipareigoja sumokėti nuomininkas, jei nusprendžia pasinaudoti galimybe išpirkti daiktą; jeigu nuomininkas pagal sutartį mokėjo nuomotojui užstatą, sumokėta užstato suma taip pat įskaitoma į daikto išpirkimo kainą; likusią daikto kainos dalį nuomininkas privalo sumokėti per 7 darbo dienas nuo nuomotojo apskaičiuotos ir pateiktos mokėti daikto kainos, kuri apskaičiuojama pagal šiame sutarties punkte numatytą tvarką.

53. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad susitarimo sąlygos patvirtina, jog susitarimas yra neatsiejama nuomos sutarties dalis (visais atvejais susitarimai buvo sudaromi tą pačią dieną kaip ir sutartys), o nurodyta aplinkybė, kad susitarime nustatyta nuomininko teisė, o ne pareiga įsigyti daiktą, yra formali atsižvelgiant į kitas sutarties šalių prisiimtus įsipareigojimus. Nors pareiškėjas akcentuoja būtent tą aplinkybę, kad nei sutartyse, nei susitarimuose nebuvo nustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto, o tai reiškia, kad fiziniai asmenys, sudarę tokio pobūdžio sutartis ir susitarimus, galėjo nepasinaudoti teise išpirkti automobilį, tačiau pareiškėjas byloje neteikė įrodymų, kad iš tiesų tokio pobūdžio sutartis ir susitarimus sudarę asmenys naudojosi teise neišpirkti automobilio.

54. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad sutarties sąlygos dėl nuomos nutraukimo nuomininko iniciatyva yra ekonomiškai nenaudingos nuomininkui, kadangi jis, norėdamas nutraukti sutartį ir grąžinti automobilį nuomotojui anksčiau sutartyje nustatyto termino, turi sumokėti visą užstatą, kuris sudaro nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) procentų automobilio vertės, bei dar papildomai 6 mėnesių mokėjimų sumą (įmokas pagal sutartį už laikotarpį, kurį nebus naudojamasi nuomos paslauga) (sutarties Bendrosios dalies 9.11 p.). Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad numatytos baudos vertintinos ne kaip prevencinė priemonė, skirta paveikti nuomininkus nuo siekio nutraukti sutartį anksčiau laiko be pagrindo, bet kaip priemonė, užtikrinanti nuomininko įsipareigojimo įsigyti (išpirkti) nuomojamą automobilį vykdymą (nors pačioje sutartyje tai įvardyta kaip nuomininko teisė, o ne pareiga). Ši sąlyga vertintina kaip pareiškėjo siekis įpareigoti vartotoją įsigyti sutarties objektą (automobilį).

55. Pirmosios instancijos teismas, atlikdamas sutarčių ir susitarimų sąlygų analizę, pagrįstai ir tinkamai įvertino ir kitus dokumentus, kuriuose „nuomininkai“ įvardijami „pirkėjais“ (turto priėmimo perdavimo aktai), o sudarytos nuomos sutartys „pirkimo–pardavimo“ sutartimis (laidavimo sutartys, sudarytos tą pačią dieną kaip ir sutartis ir susitarimas). Taip pat pagrįstai buvo įvertintos ir sutarčių sąlygos, susijusios su nuomininko pareiga apdrausti automobilį transporto priemonės civilinės atsakomybės ir Kasko draudimais (sutarčių Specialiosios dalies 4 p.), kitos sutarčių sąlygos, susijusios su nustatytomis automobilių vertėmis, mokėjimais, kurios detaliai aptartos Sprendime.

56. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Pareiškėjas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia pareiškėjo nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik pareiškėjo nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

57. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT ir prašyti pateikti prejudicinį sprendimą klausimais: kaip turi būti aiškinama Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta išlyga, kurioje teigiama, kad „Ši direktyva netaikoma: nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai nei pačioje sutartyje, nei atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objektą; laikoma, kad tokia pareiga yra, jei kreditorius vienašališkai taip nusprendžia“?; ar Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio 2 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad jei sudarytoje išperkamosios nuomos sutartyje nėra numatytos pareigos įsigyti sutarties objektą, tačiau yra sudaromas papildomas susitarimas, kuriame yra numatyta teisė jį įsigyti, tokia išperkamosios nuomos sutartis nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį?. Pirmosios instancijos teismas netenkino šio prašymo, nustatęs, kad šioje byloje konstatuota, jog iš sutarčių matyti, kad tikrieji šalių ketinimai buvo susijęs su daikto įsigijimu (išpirkimu), o ne nuoma, pareiškėjo keliami klausimai dėl Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio 2 dalies d punkte numatytos išlygos aiškinimo ir taikymo nėra aktualūs nagrinėjamam ginčui ir neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai.

58. Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo analogiškus prašymus dėl kreipimosi į ESTT apeliacinės instancijos teismui. Pareiškėjo teigimu, ESTT prejudicinis sprendimas dėl Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio 2 dalies d punkte numatytos išimties yra reikalingas siekiant išvengti skirtingo Direktyvos 2008/48/EB taikymo Europos Sąjungoje, byloje akivaizdžiai vyrauja ginčas su atsakovu dėl teisės taikymo, o ESTT pateikti išaiškinimai būtų reikšmingi sprendžiant ginčą, nėra pagrindo atsisakyti tenkinti šį pareiškėjo prašymą.

59. ABTĮ 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad <...> įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pagal ESTT praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 p.). Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81, 9 p.).

60. Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Pažymėtina, kad ESTT procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra aiškinti Europos Sąjungos teisę arba nuspręsti dėl jos galiojimo, o ne taikyti šią teisę faktinei situacijai, kuria grindžiama pagrindinė byla. Šis vaidmuo tenka nacionaliniam teismui, todėl ESTT nepriklauso nei nagrinėti vykstant pagrindinei bylai iškeltų fakto klausimų, nei priimti sprendimo dėl galėjusių atsirasti skirtingų nuomonių, kaip aiškinti ar taikyti nacionalinės teisės normas.

61. Atsižvelgiant į šioje byloje apeliacine tvarka pagal pareiškėjo apeliacinį skundą patikrintas pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, į tai, kad šioje byloje įvertinus įrodymus, pritaikius CK 6.193–6.195 straipsniuose nurodytas sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisykles, pareiškėjo su klientais sudarytos sutartys pripažintos vartojimo kredito sutartimis, ginčas byloje yra kilęs dėl pareiškėjo su klientais sudarytų sutarčių vertinimo (fakto nustatymo), dėl ko pareiškėjo keliami klausimai dėl Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio 2 dalies d punkte numatytos išlygos aiškinimo ir taikymo nagrinėjamo ginčo kontekste nėra aktualūs, nėra faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

62. byloje kilęs dėl pareiškėjo su klientais sudarytų sutarčių vertinimo (fakto nustatymo) ir šiai bylai išnagrinėti pareiškėjo keliami klausimai dėl Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio 2 dalies d punkte numatytos išlygos aiškinimo ir taikymo nėra aktualūs, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

63. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

64. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir proceso normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

65. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, todėl netenkinamas pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „BRC finance“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė