6a382869-d005-44e3-b18b-dfd41c502dc3 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 2A-190/2011

Procesinio sprendimo kategorija: 44.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Gintaro Pečiulio,

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, dalyvaujant ieškovui R. J. ir jo atstovei advokatei Silvai Balčiūnienei,

atsakovo atstovui V. V. ,

viešame teismo posėdyje

apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo R. J. apeliacinį skundÄ dėl

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1916-104/2010 pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretieji asmenys antstolė R. A. ir V. J. , dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Byloje keliamas valstybės deliktinės civilinės atsakomybės už teismo antstolių neteisėtus veiksmus, padarytus galiojant 1964 m. CK, iki ir po antstolių sistemos reformos, kuri įgyvendinta nuo 2003 m. sausio 1 d., taikymo klausimas.

IeÅ¡kovas R. J. 2009 m. gegužės 29 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismÄ su ieÅ¡kiniu, kurį patikslinęs prašė iÅ¡ atsakovo Lietuvos valstybės priteisti 179 248,04 Lt turtinės žalos ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimÄ , 5 % dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidas (CK 6.250 str., 6.271 str. 1 d.) (t. 1, b. l. 157-164). Nurodė, kad teismo antstolių kontoros prie RadviliÅ¡kio rajono apylinkės teismo antstolės R. A. 2000 m. kovo 14 d. paskelbtose varžytinėse jis iÅ¡ varžytinių už 30 900 Lt įsigijo sandėlį su priestatu, esantį (duomenys neskelbtini), priklausiusį UAB „Vitaminas“ (toliau - pastatai) (t. 1, b. l. 16). Kadangi pastatai buvo prastos bÅ«klės, ieÅ¡kovas juos rekonstravo; rekonstrukcijos darbai kainavo 24 140 Lt (t. 1, b. l. 107).

LAB „Vakarų bankas“ 2000 m. balandžio mėn. RadviliÅ¡kio raj. apylinkės teismui paduotu ieÅ¡kiniu prašė pripažinti 2000 m. kovo 14 d. turto pardavimo iÅ¡ varžytinių aktÄ negaliojančiu. RadviliÅ¡kio rajono apylinkės teismas 2000 m. birželio 15 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė. Å iaulių apygardos teismas 2000 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi RadviliÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2000 m. birželio 15 d. sprendimÄ paliko nepakeistÄ . IeÅ¡kovo teigimu, teismo antstolė R. A. tikino ieÅ¡kovÄ , kad ginčijami vykdymo veiksmai atlikti teisėtai, kad ieÅ¡kovui niekas negresia. Tačiau  Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. sausio 24 d. nutartimi panaikino žemesnių instancijų teismų procesinius sprendimus ir priėmė naujÄ procesinį sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkino, o restitucijos klausimÄ perdavė spręsti RadviliÅ¡kio rajono apylinkės teismui. Kasacinis teismas nustatė, kad teismo antstolė R. A. , 1998 m. liepos 10 d. iÅ¡ iÅ¡ieÅ¡kotojo ir įkaito turėtojo LAB „Vakarų bankas“ gavusi vykdomÄ jį raÅ¡tÄ , įkeitimo dalykÄ (pasatus) areÅ¡tavo pagal kitus vykdomuosius raÅ¡tus, o LAB „Vakarų bankas“ vykdomÄ jį raÅ¡tÄ 1999 m. liepos mėn. persiuntė Å iaulių apygardos teismui ir vykdomÄ jÄ bylÄ sustabdė. Kasacinis teismas konstatavo, kad paskelbusi įkeistų daiktų (pastatų) varžytines antstolė neįvykdė CPK 428 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes apie varžytinių laikÄ ir vietÄ nepranešė įkaito turėtojui ir taip pažeidė jo teisėtus interesus. Todėl 2000 m. kovo 14 d. turto pardavimo iÅ¡ varžytinių aktÄ kasacinis teismas pripažino negaliojančiu. RadviliÅ¡kio rajono apylinkės teismas 2001 m. gegužės 28 d. nutartimi taikė abiÅ¡alę restitucijÄ natÅ«ra: sandėlį su priestatu grÄ Å¾ino skolininkui UAB „Vitaminas“, o ieÅ¡kovui iÅ¡ antstolių kontoros priteisė jo sumokėtÄ kainÄ - 30 900 Lt. Tačiau ieÅ¡kovas ir toliau naudojosi pastatais, nes, pasak jo, antstolė tvirtino, kad pastatų nuosavybė liks ieÅ¡kovui už jo atliktus pagerinimus. Kadangi UAB „Vitaminas“ delsė įregistruoti nuosavybės teises į sandėlį su priestatu, LAB

„Vakarų bankas“ 2007 m. gruodžio 1 d. pareiškė netiesioginį ieškinį dėl pastatų

įregistravimo. 2008 m. kovo 4 d. ieÅ¡kovas gavo UAB „Vitaminas“ raÅ¡tÄ , kuriuo Å¡is pranešė, kad VÄ® Registrų centras įregistravo ginčo pastatus UAB „Vitaminas“ vardu, ir prašė ieÅ¡kovo iki 2008 m. balandžio 1 d. atlaisvinti patalpas. Teismo antstolė R. A. 2002 m. gruodžio 31 d. buvo atleista iÅ¡ darbo, nes teismo antstolių kontora prie RadviliÅ¡kio rajono apylinkės teismo likviduota. RadviliÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 28 d. nutarties dalį dėl 30 900 Lt grÄ Å¾inimo 2008 m. balandžio 30 d. įvykdė LR teisingumo ministerija. 2008 m. gegužės 6 d. ieÅ¡kovas vėl įsigijo tÄ patį sandėlį su priestatu pagal turto pardavimo skolininko pasiÅ«lytam pirkėjui aktÄ ir keliskart brangiau - už 195 000 Lt, nes per 8 m. nekilnojamojo turto kainos ženkliai pakilo.

Pagal LR antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnį iki 2003 m. sausio 1 d. neteisėtais antstolių veiksmais padarytÄ Å¾alÄ atlygina valstybė.

Ieškovo skaičiavimais, dėl teismo antstolės R. A. neteisėtų veiksmų jis patyrė 179 248,04 Lt

turtinę žalÄ , kuriÄ sudaro: iÅ¡laidos už pastatų remonto darbų įvertinimÄ â€“ 2

360 Lt; iÅ¡laidos, susijusius su pastatų teisine registracija – 64,27 Lt; nuostoliai dėl pastatų kainos skirtumo – 164 000 Lt (195 000 Lt – 30 900 Lt); nuostoliai, kuriuos sudaro 5 % metinės palÅ«kanos, skaičiuojant už 30 900 Lt sumÄ nuo 2001 m. birželio 5 d. iki 2008 m. balandžio 30 d. Neturtinę žalÄ ieÅ¡kovas kildina iÅ¡ to, kad pritaikius restitucijÄ antstolė jį apgaudinėjo, teigdama, jog teisėtu bÅ«du įgytų pastatų iÅ¡ jo niekas neatims. IeÅ¡kovas kreipėsi į turto vertintojus, norėdamas prisiteisti bent pastatų pagerinimo iÅ¡laidas. Užuot rÅ«pinęsis Å¡eima, vaikų auklėjimu, ieÅ¡kovas daug laiko sugaiÅ¡o dalyvaudamas teismo posėdžiuose, važinėdamas į VÄ® Registrų centrÄ , aiÅ¡kindamasis, ar antstolė sako tiesÄ . Bylinėjimosi metu tvyrojusi įtampa pakenkė ieÅ¡kovo ir jo Å¡eimos narių gerai savijautai bei sveikatai. Teko atsisakyti pramogų, suplanuotų kelionių; sutriko normali Å«kio veikla, nebuvo aiÅ¡kÅ«s Å«kio reikalai (pvz., kur supilti derlių, kur padėti žemės Å«kio inventorių). IeÅ¡kovas ketino įsigyti kombainÄ , bet iÅ¡augus nekilnojamojo turto kainoms sutaupytas lėšas teko panaudoti kitur - pakartotinai įsigyjant pastatus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepimu į ieÅ¡kinį (t. 2, b. l. 190-192) ieÅ¡kiniui prieÅ¡taravo ir prašė jį atmesti. Teigė, kad ieÅ¡kovas praleido sutrumpintÄ 3 m. ieÅ¡kinio senaties terminÄ ; neįrodė deliktinės civilinės atsakomybės sÄ lygų. Civilinė atsakomybė netaikoma, jei žala atsirado dėl paties nukentėjusio asmens veiksmų (CK 6.253 str.). Teisingumo ministerija sumokėjo ieÅ¡kovui 30 900 Lt tik 2008 m. todėl, kad anksčiau ieÅ¡kovas į jÄ nesikreipė ir pervesti pinigų neprašė. IeÅ¡kovas, siekdamas, kad jam bÅ«tų atlygintos rekonstrukcijos iÅ¡laidos, šį reikalavimÄ dėl nepagrįsto praturtėjimo ieÅ¡kovo sÄ skaita turėjo pareikÅ¡ti UAB „Vitaminas“.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo

23 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė (t. 1, b. l. 240-242). Pirmosios instancijos teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad nuostolių ieÅ¡kovas patyrė dėl savo paties neapdairumo bei nepagrįsto delsimo. Tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

2001 m. sausio 24 d. nutartyje konstatavo, jog teismo antstolė R. A. pažeidė CPK 428 str. reikalavimus, dėl ko

2000 m. kovo 14 d. turto pardavimo iÅ¡ varžytinių aktas, pagal kurį ieÅ¡kovas įsigijo sandėlį su priestatu, pripažintas negaliojančiu, teismo vertinimu nesudaro pagrindo priteisti ieÅ¡kovui žalÄ , nes tarp antstolės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios

229 248,04 žalos nėra priežastinio ryšio.

Teismas sprendė, kad ieÅ¡kovo subjektinę teisę, kuri buvo pažeista 2000 m. kovo 14 d. turto pardavimo iÅ¡ varžytinių aktÄ pripažinus negaliojančiu, RadviliÅ¡kio rajono apylinkės teismas atkÅ«rė 2001 m. gegužės 28 d. nutartimi, taikydamas restitucijÄ ir priteisdamas ieÅ¡kovui jo sumokėtÄ pastatų įsigijimo kainÄ - 30 900 Lt. IeÅ¡kovas pats pasirinko priteistus

30 900 Lt atgauti tik 2008 m. IeÅ¡kovas neįrodė, kad antstolė įtikinėjo jį, jog pastatai liks jo nuosavybėje (CPK 178 str.), o net jei taip ir bÅ«tų buvę – Å¡i aplinkybė neturi teisinės reikÅ¡mės, nes teismo sprendimas turi įstatymo galiÄ , tad tikėtis, kad turtas liks ieÅ¡kovo nuosavybėje, nebuvo teisinio pagrindo. Todėl, teismo vertinimu,  ieÅ¡kovas iÅ¡ dalies elgėsi neapdairiai ir neprotingai. Teismas nenustatė antstolės kaltės dėl to, kad 2008 m. gegužės 6 d., kai nekilnojamojo turto kainos jau buvo ženkliai didesnės, ieÅ¡kovas pakartotinai įsigijo sandėlį pagal turto pardavimo skolininko UAB „Vitaminas“ pasiÅ«lytam pirkėjui aktÄ už

195 000 Lt.

Pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo reikalavimo, teismas vadovavosi ieÅ¡kovo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo metu (2000 m. kovo 14 d.) galiojusiu 1964 m. CK, kuriame, teismo vertinimu, neturtinės žalos atlyginimas už valdžios institucijų neteisėtus veiksmus nebuvo numatytas. Teismas rėmėsi 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsniu. Nustatęs, kad ieÅ¡kovo teisių pažeidimas paaiÅ¡kėjo 2001 m. gegužės 28 d., kai turto pardavimo iÅ¡ varžytinių aktas buvo pripažintas negaliojančiu ir pritaikyta restitucija, teismas sprendė, kad dėl to ieÅ¡kovas galėjo iÅ¡gyventi ir pajusti dvasinį nepatogumÄ , tačiau tokiÄ neturtinę žalÄ jis galėjo patirti tik iki 2000 m. CK 6.250 straipsnio įsigaliojimo, todėl Å¡ios normos nuostatų netaikė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

IeÅ¡kovas R. J. apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 14-17) praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį patenkinti. Apeliacinį skundÄ motyvuoja tuo, kad:

1. Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad tarp teismo antstolės R. A. neteisėtų veiksmų ir ieÅ¡kovui atsiradusios žalos nėra priežastinio ryÅ¡io, nes 2000 m. kovo 14 d. turto pardavimo iÅ¡ varžytinių aktas buvo pripažintas negaliojančiu bÅ«tent dėl neteisėtų vykdymo veiksmų, kuriuos atliko teismo antstolė R. A. . Pripažinto negaliojančiu sandorio teisinės pasekmės susijusios su Å¡alių turtinės padėties, kurioje jos buvo iki sandorio sudarymo, atstatymu. Jeigu to, kÄ pagal sandorį Å¡alis yra gavusi, negalima grÄ Å¾inti natÅ«ra, ji privalo kitai Å¡aliai atlyginti to vertę pinigais (1964 m. CK 47 str. 2 d.). Taigi pagal nurodytÄ bendro pobÅ«džio taisyklę varžytinių aktÄ , prilygintÄ pirkimo-pardavimo sutarčiai, pripažinus negaliojančia, Å¡alys grÄ Å¾inamos į pradinę padėtį, t. y. turto savininkui (skolininkui) grÄ Å¾inamas turtas, o pirkėjui iÅ¡ teismo antstolių kontoros depozitinės sÄ skaitos priteisiama pinigų suma, gauta už parduotÄ turtÄ ir neiÅ¡mokėta iÅ¡ieÅ¡kotojams.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino ieÅ¡kovÄ po 2001 m. gegužės 28 d. elgusis neapdairiai ir neprotingai, nes: ieÅ¡kovas yra fizinis asmuo, žmogus iÅ¡ kaimo, silpnoji Å¡alis; teismo antstolė R. A. nevykdė RadviliÅ¡kio raj. apylinkės teismo 2001 m. gegužės 28 d. nutarties ir 30 9000 Lt negrÄ Å¾ino; klaidino ieÅ¡kovÄ , sakydama, kad pastatai VÄ® Registrų centre tebėra įregistruoti jo vardu, kad jis yra teisėtas pastatų savininkas. Teismo iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovas pats yra kaltas dėl jam padarytos žalos, prieÅ¡tarauja CK 6.271 straipsniui, pagal kurį civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, o vieÅ¡as asmuo – valstybė arba savivaldybė.

3. IeÅ¡kovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad neturtinę žalÄ jis galėjo patirti iki 2000 m. CK 6.250 straipsnio įsigaliojimo – 2001 m. liepos 1 d. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalimi. Pasak ieÅ¡kovo, vykdymo procesas užsitęsė dėl antstolės kaltų veiksmų, todėl žala jam atsirado vėliau, nei buvo padaryti neteisėti veiksmai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundÄ (t. 2, b. l. 25-27) skundÄ laiko nepagrįstu. Akcentuoja, kad RadviliÅ¡kio rajono apylinkės teismas, 2001 m. gegužės 28 d. nutartimi priteisdamas ieÅ¡kovui 30 900 Lt, atkÅ«rė iki teisės pažeidimo (2000 m. kovo 14 d.) buvusiÄ padėtį. Ta aplinkybė, kad teismo antstolė R. A. geranoriÅ¡kai nevykdė minėtos nutarties, nereiÅ¡kia, kad dėl to jai ir/ar valstybei kyla civilinė atsakomybė, nes įsiteisėjusi nutartis gali bÅ«ti vykdoma priverstinai. IeÅ¡kovas nesiėmė jokių veiksmų, kad RadviliÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 28 d. nutartis bÅ«tų įvykdyta priverstine tvarka. IÅ¡skyrus ieÅ¡kovo teiginius, kurie prieÅ¡tarauja antstolės parodymams, daugiau byloje nėra jokių įrodymų, kad antstolė nuolat aiÅ¡kino ieÅ¡kovui, jog pastatai liks jo nuosavybėje.

Nors ieÅ¡kovas nėra teisiÅ¡kai iÅ¡prusęs, tačiau civilinėje byloje dėl 2000 m. kovo 14 d. turto pardavimo iÅ¡ varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo naudojosi net dviejų atstovų paslaugomis, iÅ¡ kurių bent vienas tikrai buvo profesionalus teisininkas – adv. J. N. IÅ¡kilusius teisinius klausimus ar problemas ieÅ¡kovas galėjo aptarti su savo advokatu, kuris teikia kvalifikuotÄ teisinę pagalbÄ . Teismo antstoliams teisės aktai nepriskiria pareigos konsultuoti proceso dalyvius teisės klausimais. Dvasiniai iÅ¡gyvenimai, kuriuos ieÅ¡kovas patyrė pakartotinai įsigydamas pastatus, sÄ lygoti jo paties veiksmų.

Tretysis asmuo V. J., ieÅ¡kovo sutuoktinė, atsiliepimu į apeliacinį skundÄ (t. 2, b. l. 22-23) su skundu sutinka ir praÅ¡o jį tenkinti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar buvo atstatyta ieškovo turtinė padėtis, kuri egzistavo iki nuginčyto sandorio sudarymo, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovui tenka pareiga prisiimti neigiamus padarinius už dalį jam padarytos žalos, ir dėl neturtinės žalos priteisimo.

IeÅ¡kinio faktinį pagrindÄ nagrinėjamoje byloje sudaro teismo antstolės veiksmais vykdymo procese ieÅ¡kovui padaryta turtinė ir neturtinė žala. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartis, kuria 2000 m. kovo 14 d. turto (pastatų) pardavimo iÅ¡ varžytinių

aktas pripažintas negaliojančiu, nes teismo antstolė R. A. vykdymo procese pažeidė imperatyviÄ normÄ , patvirtina

prejudicinį faktÄ , kurio nebereikia įrodinėti (CPK 182 str. 2 p.). Dalyvaujantys byloje asmenys iÅ¡ esmės vienodai nurodo faktines bylos aplinkybes, iÅ¡skyrus susijusias su tuo, kÄ teismo antstolė R.

A. pasakė (ar nepasakė) ieškovui dėl pastatų nuosavybės teisių registracijos po to, kai Radviliškio rajono apylinkės teismas 2001 m. gegužės

28 d. nutartimi pritaikė restitucijÄ .

Kaip teisingai pastebėjo atsakovas, oficialus kliento patarėjas ir atstovas teisės klausimais (iki 2003 m.) galėjo bÅ«ti tik advokatas (AdvokatÅ«ros įstatymo 4 str. 1 d.). Advokato teisinė pagalba apima klientų konsultavimÄ , įvairių dokumentų rengimÄ , atstovavimÄ ar gynimÄ . Teismo antstolių tiesioginė profesinė pareiga buvo vykdyti teismų sprendimus (nutartis) (Teismo antstolių įstatymo 19 str. 4 p.). Iki 2002 m. pabaigos likviduotos visos antstolių kontoros prie apylinkių teismų. Nuo 2003 m. sausio 1 d. teismo antstolius pakeitė privačiai veikiantys antstoliai. Tarp jų skirtumas tas, kad teismo antstoliai - statutiniai karjeros valstybės tarnautojai (Teismo antstolių įstatymo 6 str.), už žalÄ , padarytÄ neteisėtais jų veiksmais, atsako valstybė (1964 m. CK 485 str., 2000 m. CK 6.271 str. 1-3 d.), o antstoliai – tai asmenys, valstybės įgalioti atlikti vieÅ¡Ä sias funkcijas, susijusias su vykdomųjų dokumentų vykdymu, faktinių aplinkybių konstatavimu, dokumentų perdavimu ar įteikimu, teisinių konsultacijų teikimu, iÅ¡skyrus atstovavimÄ teismuose ir atstovavimÄ santykiuose su trečiaisiais asmenimis (Antstolių įstatymo 2 str. 1 d., 21 str.), antstoliai privalo drausti profesinę civilinę atsakomybę (Antstolių įstatymo 8

str.). Ieškinyje ieškovas nurodė, kad teismo antstolė R. A. 2002 m. gruodžio 31 d. buvo atleista iš

darbo teismo antstolių kontoroje. Nuo tada valstybės atsakomybė už teismo antstolės veiksmus baigėsi. Nepaisant to, ieškovas teigia (t. 2, b. l. 39), kad ir vėliau (pvz., 2006 m.) jis bendravo su R. A. , kuri jį suklaidino.

Nei ieÅ¡kovas, nei teismo antstolė R. A. įsiteisėjusios RadviliÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 28 d. nutarties dėl restitucijos nevykdė: teismo antstolė negrÄ Å¾ino ieÅ¡kovui 30 900 Lt, o Å¡is grÄ Å¾inti sumokėtus pinigus ir nereikalavo bei toliau naudojosi pastatais tol, kol UAB „Vitaminas“

2008 m. paprašė patalpas atlaisvinti. Neatsižvelgiant į tai, kÄ R. A. , bÅ«dama teismo antstole, ieÅ¡kovui patarė, ji

nebuvo įgaliota teikti konsultacijas teisės klausimais. Anot ieÅ¡kovo, kÄ daryti esant RadviliÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 28 d. nutarčiai dėl restitucijos, jis tarėsi su teismo antstole R. A. , o ne samdė advokatÄ , nes teismo antstolė jam kėlė didesnį pasitikėjimÄ negu advokatai. Tai nesuderinama su bonus pater familias (protingo, atidaus žmogaus) elgesio standartu. Kaip minėta, teismo antstoliai iki 2003 m. nebuvo įgalioti konsultuoti teisės klausimais, todėl valstybė negali atsakyti už R.

A. veiksmus, kuriuos ji atliko ne kaip valstybės tarnautoja, bet neoficialiai, t. y. kaip bet koks asmuo, turintis teisinių žinių. IÅ¡ to, kad nė vienas - ieÅ¡kovas ir/arba teismo antstolė R. A. - RadviliÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 28 d. nutarties dėl restitucijos nevykdė, akivaizdu, jog jie veikė iÅ¡vien. IeÅ¡kovas, bÅ«damas subrendęs žmogus, nors ir iÅ¡ kaimo, žinojo arba turėjo žinoti, kad įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus bÅ«tina vykdyti (1964 m. CPK 14 str., 2002 m. CPK 18 str.), jų nevykdymo negalima pateisinti teisiniu neiÅ¡prusimu. Kadangi iÅ¡ neteisės teisė nekyla (lot. ex in iuria non oritur ius), o ieÅ¡kovo elgesys negali bÅ«ti pateisinamas, tai, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo argumentai dėl ieÅ¡kovo veiksmų vertinimo laikytini pagrįstais, o iÅ¡vados, susijusios su ieÅ¡kovo teisių gynimu (atsisakymu jas ginti), teisėtos. Susiklosčius tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindÄ pripažinti, kad dėl padarytos turtinės ir neturtinės žalos iÅ¡ dalies kaltas pats ieÅ¡kovas (CK 6.253 str. 5 d.) ir atleisti valstybę nuo deliktinės civilinės atsakomybės.

Pasisakydama dėl priežastinio ryÅ¡io tarp teismo antstolės R. A. neteisėtų veiksmų ir ieÅ¡kovo patirtos žalos buvimÄ , teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas Å¡iuo klausimu teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas iÅ¡vadas. IeÅ¡kovas teisus, kad varžytinių aktÄ , prilyginamÄ pirkimo-pardavimo sutarčiai, pripažinus negaliojančia, sandorio Å¡alys turi bÅ«ti grÄ Å¾inamos į pradinę padėtį: turto savininkui (UAB „Vitaminas“)

- grÄ Å¾inamas turtas (pastatai), o pirkėjui (ieÅ¡kovui) - iÅ¡ teismo antstolių kontoros depozitinės sÄ skaitos priteista pinigų suma, gauta už parduotÄ turtÄ (30 900 Lt) ir neiÅ¡mokėta iÅ¡ieÅ¡kotojams. Ä® pradinę padėtį nuginčyto sandorio Å¡alis de jure grÄ Å¾ino RadviliÅ¡kio rajono apylinkės teismas, priimdamas 2001 m. gegužės 28 d. nutartį. 30 900 Lt ieÅ¡kovas atgavo, Teisingumo ministerijai pervedus pinigų sumÄ Ä¯ ieÅ¡kovo nurodytÄ sÄ skaitÄ (Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 3 d.), ir Å¡i žalos dalis neįeina į ieÅ¡kinio dalykÄ . IeÅ¡kiniu ieÅ¡kovas praÅ¡o priteisti kitÄ turtinės žalos dalį - 179 248,04 Lt, teigdamas, jog Å¡ie nuostoliai susiję su teismo antstolės R. A. 2000 m. kovo 14 d. atliktais veiksmais taip, kad nuostoliai pagal savo prigimtį laikytini skolininko (teismo antstolės R. A. ) veiksmų rezultatu, t. y. teismo antstolės neteisėti veiksmai lėmė minėtas pasekmes ieÅ¡kovui (CK 6.248 str.).

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovo patirta 179 248,04 Lt turtinė žala yra ne tiesioginė, o išvestinė 2000 m. kovo

14 d. turto pardavimo iÅ¡ varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu pasekmė. Neigiamos pasekmės laiko aspektu yra labai nutolusios nuo priežasties, davusios impulsÄ atsirasti neigiamoms pasekmėms ateityje, arba vėliau į neteisėto teismo antstolės R. A. veiksmo ir rezultatų grandinę įsiterpė kitų gretutinių veiksnių, kurie priežastinį ryšį nutraukė. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ , jog nėra priežastinio ryÅ¡io tarp neteisėto R. A. veiksmo ir ieÅ¡kovui atsiradusių nuostolių.

Išlaidos, kurias ieškovas patyrės siekdamas apskaičiuoti pastatų pagerinimo išlaidas (2 360 Lt), yra ne materialinio, o procesinio pobūdžio. Pastarasis reikalavimas yra susijęs su materialiniu reikalavimu sumokėti pastatų pagerinimo išlaidas (24 140 Lt). Ieškovas nemano, jog pastatų pagerinimo išlaidas turėtų atlyginti valstybė, ir tokio materialinio reikalavimo jai nereiškia, tai juo labiau valstybė neprivalo atlyginti su šiuo konkrečiu materialiniu reikalavimu susijusių procesinio pobūdžio išlaidų.

IeÅ¡kovas praÅ¡o priteisti nuostolius, kurie susidarė pabrangus nekilnojamojo turto kainoms (164 000 Lt), ir iÅ¡laidas, susijusias su pastatų teisine registracija iÅ¡ naujo (64,27 Lt). Nuostolių, susijusių su pastatų įsigijimu už didesnę kainÄ , atsiradimÄ lėmė kainų nekilnojamojo turto rinkoje kilimas dėl ekonominių priežasčių; tai yra objektyvus, nuo Å¡alių valios nepriklausantis veiksnys, už kurį valstybė negali bÅ«ti atsakinga. Kadangi ieÅ¡kovas 7 m. (nuo 2001 m. iki 2008 m.) delsė ieÅ¡koti ir įsigyti kitÄ panaÅ¡ios paskirties turėtajam pastatÄ , kuriame galėtų sandėliuoti derlių, laikyti žemės Å«kio inventorių ir t. t., o per tÄ laikÄ nekilnojamojo turto kainos Å¡oktelėjo nuo kelių iki keliolikos kartų, tai remiantis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, laikytina, kad taip ieÅ¡kovas prisidėjo prie atsiradusių nuostolių ir iÅ¡laidų (1964 m. CK 497 str. 1 d., 2000 m. CK 1.5 str. 1, 4 d., 6.259 str. 2 d.), taigi jie neatlyginami.

PrieÅ¡ingai nei skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, 1964 m. CK 485 straipsnio 2 dalis numatė valstybės pareigÄ , be turtinės žalos, atlyginti ir neturtinę žalÄ ; jos dydis negali bÅ«ti mažesnis kaip 300 Lt ir didesnis kaip 5 000 Lt. Be to, kad ieÅ¡kovas pats iÅ¡ dalies kaltas dėl įvairių nepatogumų (gaiÅ¡o laikÄ , teko visiÅ¡kai atsisakyti ar pakeisti asmeninius (Å¡eimos) bei verslo planus), neturtinės žalos atlyginimas nepriteisiamas dar ir todėl, kad nebuvo pažeistos fundamentalios, teisės aktų ginamos vertybės (pvz., gyvybė, garbė) ir kad jis neįrodė neturtinės žalos (pvz., paÅ¡lijusios sveikatos).

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors pirmosios instancijos teismas neįsigilino į 1964 m. CK 485 straipsnio 2 dalies turinį, pažeidimas neturėjo jokios įtakos bylos iÅ¡nagrinėjimo rezultatui. Pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginÄÄ , ir padarė teisingas iÅ¡vadas, kad nėra priežastinio ryÅ¡io tarp teismo antstolės neteisėtų veiksmų ir ieÅ¡kovo patirtos žalos taip, kaip jis jÄ apibrėžia ieÅ¡kinyje, kad už žalÄ yra atsakingas pats ieÅ¡kovas.

Atmetus apeliacinį skundÄ , ieÅ¡kovui tenka pareiga atlyginti apeliacinės instancijos teisme turėtas su procesinių dokumentų įteikimu susijusias iÅ¡laidas, kurias nagrinėjamoje byloje sudaro 3,10 Lt (t. 2, b. l. 32). Kadangi tokio dydžio iÅ¡laidų iÅ¡ieÅ¡kojimo sÄ naudos bus ženkliai didesnės už iÅ¡ieÅ¡komÄ sumÄ , remiantis proceso ekonomiÅ¡kumo principu jos iÅ¡ apelianto nepriteisiamos (CPK 7 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Teisėjai                                                                                                      Danutė

Gasiūnienė

                                                                                                                 Â

Vytas Milius

                                                                                                                 Â

Gintaras Pečiulis