2018-10-24 Nr. AB-19428-3-61-3-04486-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-861-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04486-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. K. ( mirusio pareiškėjo V. K. teisių perėmėjos) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. S., M. Š., V. A., G. V., M. S., M. V., D. A., G. R., V. M., A. L., A. K., T. S., V. G., E. A., R. G., V. S., R. J., A. M., G. K., D. J. ir R. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros, ir Generalinei prokuratūrai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo bei sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai T. S., M. Š., V. A., G. V., M. S., M. V., D. A., G. R., V. M., A. L., A. K., T. S., V. G., E. A., R. G., V. S., R. J., A. M., V. K., D. J. ir R. M. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami priteisti iš atsakovų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei panaikinti Generalinės prokuratūros 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimus Nr. 17.2-16930, Nr. 17.2-16936, Nr. 17.2-16933, Nr. 17.2-16937, Nr. 17.2-16939, Nr. 17.2-16962, Nr. 17.2-16932, Nr. 17.2-16957, Nr. 17.2-16953, Nr. 17.2-16955, Nr. 17.2-16961, Nr. 17.2-16951, Nr. 17.2-16940, Nr. 17.2-16956, Nr. 17.2-16950, Nr. 17.2-16931, Nr. 17.2-16952, 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimus Nr. 17.2-17015, Nr. 17.2-17017, Nr. 17.2-17016.

2. Pareiškėjai nurodė, kad ginčijamu laikotarpiu ėjo Kauno miesto apylinkės prokuratūros bei Kauno apygardos prokuratūros prokurorų pareigas. Lietuvos Respublikos Seimui 2009 m. balandžio 23 d. priėmus Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) pakeitimus nuo 2009 m. gegužės 1 d. sumažinti pareiginės algos koeficientai 15 ir aukštesnės kategorijos valstybės tarnautojams, o 2009 m. liepos 17 d. pakeitimais, kurie įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d., dar kartą sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams bei priedai už kvalifikacinę klasę. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (pareiginės algos (koeficientų) ir priedų už kvalifikacinę klasę) sumažinimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjams nepagrįstai buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis.

3. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, ir Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kad neatliko jokių neteisėtų veiksmų, apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjams darbo užmokestį veikė pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjų reikalavimui dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjų skundus, prašė išdėstyti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjai ginčijamu laikotarpiu ėjo prokurorų pareigas Kauno miesto apylinkės prokuratūroje bei Kauno apygardos prokuratūroje. Ginčo dėl faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjų tarnybiniais santykiais, nėra. Nustatė, kad pareiškėjui T. S. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta 27 293,02 Lt darbo užmokesčio dalis, pareiškėjui M. Š. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta 9 085,86 Lt darbo užmokesčio dalis, pareiškėjui V.

A. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta 11 508,47 Lt darbo užmokesčio dalis, pareiškėjai G. V. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. nebuvo išmokėta 13 496,18 Lt darbo užmokesčio dalis, pareiškėjui M. S. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. nebuvo išmokėta 15 688,35 Lt darbo užmokesčio dalis, pareiškėjui M. V. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta 11 237,41 Lt darbo užmokesčio dalis, pareiškėjai D.

A. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta 8 865,37 Lt darbo užmokesčio dalis, pareiškėjai G. R. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta 17 041,18 Lt darbo užmokesčio dalis, pareiškėjai V. M. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta 5 835,65 Lt darbo užmokesčio dalis, pareiškėjai A. L. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta 3 207,26 Lt darbo užmokesčio dalis, pareiškėjui A.

K. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta 6 132,17 Lt darbo užmokesčio dalis, pareiškėjui T. S. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta 11 991,14 Lt darbo užmokesčio dalis, pareiškėjui V. G. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta 9 905,28 Lt darbo užmokesčio dalis, pareiškėjui E. A. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. nebuvo išmokėta 8 957,95 Lt darbo užmokesčio dalis, pareiškėjui R.

G. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta 16 296,17 Lt darbo užmokesčio dalis, pareiškėjui V. S. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. nebuvo išmokėta 13 335,07 Lt darbo užmokesčio dalis, pareiškėjai R. J. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta 3 784,49 Lt darbo užmokesčio dalis, pareiškėjui A. M. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta 9 738,39 Lt darbo užmokesčio dalis, pareiškėjui V.

K. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta 30 155,87 Lt darbo užmokesčio dalis, pareiškėjui D. J. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta 10 616,79 Lt darbo užmokesčio dalis, pareiškėjui R. M. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. nebuvo išmokėta 11 241,24 Lt darbo užmokesčio dalis.

7. Teismas nurodė, kad pareiškėjai į teismą su skundu dėl darbo užmokesčio nepriemokos iš priteisimo kreipėsi 2013 m. spalio 2 d. Atsižvelgdamas į atsakovų prašymą pareiškėjų reikalavimui išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalį, teismas sprendė, kad pareiškėjai skundą teismui pateikė praleidę ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. spalio 1 d.

8. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases sumažinimas buvo nepagrįstas, kadangi tokiu teisiniu reglamentavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjui iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia (be kita ko) atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Praradimų kompensavimo mechanizmą nustatyti iš pradžių buvo numatyta iki 2014 m. gegužės 1 d., tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d.

9. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

10. Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, vertino, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Generalinei prokuratūrai, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjų reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.

11. Teismas, nenustatęs atsakovo veiksmų neatitikties tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatoms, pareiškėjų reikalavimo panaikinti skundžiamus Generalinės prokuratūros sprendimus netenkino.

12. Teismas netenkino ir pareiškėjo V. K. atstovės per teismo posėdį pareikšto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir tuo pagrindu nagrinėjamą administracinę bylą sustabdyti. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjų teisės į darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo nuostatų taikymo. Tuo tarpu byloje nėra ginčo dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų taikymo pareiškėjo atžvilgiu, Grąžinimo įstatyme nustatytas neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo mechanizmas nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

III. 13. Pareiškėjas V. K. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį, kurioje pareiškėjo skundas atmestas ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo Nr. XII-1927 2 straipsnio 2 dalis, ta apimtimi, kurioje numatyta apskaičiuojant grąžintino užmokesčio dydį taikyti koeficientą Pk, kuris skaičiuojant mėnesio grąžintiną dydį už 2009 metų mėnesius, yra 0,98, o už 2010–2013 metų mėnesius – 0,955, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, 48 straipsnio 1 dalies nuostatą „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.

14. Pareiškėjas nurodė, kad vienas iš pareiškėjo skundo atmetimo motyvų buvo būtent Grąžinimo įstatymo normų taikymas, todėl minėto įstatymo normų atitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, yra būtent šios bylos nagrinėjimo dalykas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

15. Pažymi, kad Grąžinimo įstatymu, o būtent jo 2 straipsnio 2 dalyje, nėra pasiektas tiek Konstitucinio Teismo nutarimuose nurodytas, tiek paties įstatymo preambulėje iškeltas tikslas. Pareiškėjas mano, kad Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kurioje numatyta apskaičiuojant grąžintino užmokesčio dydį taikyti koeficientą Pk, kuris skaičiuojant mėnesio grąžintiną dydį už 2009 metų mėnesius, yra 0,98, o už 2010-2013 metų mėnesius - 0,955, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui, kadangi minėtu teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjas nustatė neteisingą ir neproporcingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo dydžių požiūriu).

16. Pareiškėjas teigia, kad pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą kompensacinį mechanizmą nustatytas neproporcingas prokurorų atlyginimų mažinimo mastas, paliktos galioti pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų skirtingų prokurorų pareigų atlyginimų dydžių proporcijos, tokiu būdu pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstitucinį teisinės valstybės principą.

17. Atsakovai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

18. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog valstybėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai tam tikrų teisėtų lūkesčių neįgyvendinimas dėl ekonomikos krizės gali būti laikomas konstituciškai pateisinamu. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjui tenka pareiga nustatyti tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai - tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, - juos kompensuos. Tai rodo, kad įstatymų leidėjui nekilo pareiga kompensuoti absoliučiai visus prokurorų ar valstybės tarnautojų patirtus praradimus dėl atlyginimų sumažinimo (įskaitant ir tokius, kurie buvo proporcingai patirti visų valstybės pareigūnų ir tarnautojų grupių), taigi gali teisėtai susidaryti tokios faktinės situacijos, kai prokurorams ar kitiems valstybės tarnautojams, kurių atlyginimų sumažinimo mastas buvo mažesnis, pagal Grąžinimo įstatymą nebus išmokama darbo užmokesčio nepriemoka ir šiuo aspektu Grąžinimo įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas nėra ydingas.

19. Pažymi, kad atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią LVAT praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teismas pagrįstai konstatavo, jog prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi.

20. Pareiškėjai T. S., M. Š., V. M., G. V., A. K., M. V., D. A., M. S., A. L., E. A., V. A., T. S., D. J., V. S., V. G., R. J., R. M. atsiliepimuose į pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą prašė jį tenkinti visiškai.

21. Atsiliepime nurodė, kad sutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, laiko juos pagrįstais, todėl apeliacinis skundas turėtų būti tenkinamas. Taip pat palaiko ir prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

22. Apeliantui V. K. mirus, teismo nutartimi jo teisių perėmėja ir pareiškėja buvo įtraukta G. K., kuri informavo, kad palaiko paduotą apeliacinį skundą ir prašo jį tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams (prokurorams) 2009–2013 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, taikant Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintą teisinį reglamentavimą, priteisimo.

24. Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, ginčo laikotarpiu pareiškėjų darbo užmokestį apskaičiuodavo taikydama tuo metu galiojusiuose teisės aktuose įtvirtintus pareiginės algos koeficientus. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jiems visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų / netaikant padidintų pareiginės algos koeficientų) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėjai iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją.

25. Iš pareiškėjų procesinių dokumentų turinio matyti, kad pareiškėjai laikosi pozicijos, jog jų darbo užmokestis 2009–2012 metais buvo sumažintas dėl Įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, reglamentuojančių prokurorų pareiginės algos koeficientų dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo, t. y. dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų taikymo, o 2013 metais – dėl to, kad nebuvo taikomi padidinti pareiginių algų koeficientai, nes padidintų koeficientų įsigaliojimą nustatančio teisės akto įsigaliojimas buvo atidėtas, tačiau ir šis teisinis reglamentavimas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą, sprendė, kad atsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, pareiškėjų dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo patirti praradimai turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl skundą atmetė.

27. Apeliantas apeliaciniame skunde, prašydami panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą, laikosi pozicijos, kad jiems nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteista teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją, t. y. kad apeliantui darbo užmokesčio nepriemoka turi būti kompensuojama ne pagal nustatytą mechanizmą, o teismo sprendimu priteisiama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Apeliantas tokią poziciją grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai, todėl negali būti taikoma, be to, Grąžinimo įstatymu nebuvo nustatytas kompensacinis netektų pajamų, susijusių su prokuratūros reforma ir padidėjusiais pareiginės algos koeficientais, atlyginimo mechanizmas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė darbo užmokesčio nepriemokos už 2013 metus.

28. Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjų teisių tokiu būdu negynė ir nepriteisė jiems darbo užmokesčio nepriemokos.

29. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime įvertino tiek iki prokuratūros pertvarkos, tiek ir po jos nustatytus prokurorų pareiginės algos koeficientus ir konstatavo, jog įvykdžius Lietuvos Respublikos prokuratūros pertvarką, buvo ne tik pakeista prokuratūros sandara ir įsteigtos naujos prokurorų pareigybės, bet ir, atsižvelgiant į šią pertvarką, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio 2 straipsnyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) buvo nustatyti nauji prokurorų pareiginės algos koeficientai, o ginčijamame Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija, įsigaliojusi 2012 m. gegužės 1 d.) – dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, nustatytieji atlikus prokuratūros pertvarką. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pažymėjo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija, įsigaliojusi 2012 m. gegužės 1 d.), kuriame įtvirtinti sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, nustatytieji atlikus prokuratūros pertvarką, nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas.

30. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime išaiškino, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų ir Įstatymo priedėlio IV skirsnyje išvardytų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravusiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti nurodytų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

31. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III ir IV skirsnių nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d.–2013 m. gruodžio 31 d. Taigi Grąžinimo įstatymas apima ir apeliaciniame skunde akcentuojamų 2013 metais patirtų praradimų kompensavimą.

32. Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, susijusius su tiek iki prokuratūros pertvarkos, tiek ir po jos nustatytais prokurorų pareiginės algos koeficientais, į Grąžinimo įstatyme įtvirtiną teisinį reglamentavimą, kuris apima ir 2013 metais prokurorų patirtų praradimų kompensavimą, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė darbo užmokesčio nepriemokos už 2013 metus. Apelianto patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti apelianto reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes ginčo laikotarpiu apeliantui darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad apelianto skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėjai skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamiesi Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

33. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti apelianto (prokuroro) reikalavimus priteisti 2009–2013 metais dėl tam tikrų pareiginės algos koeficientų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką atitinka nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1583-520/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1648-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Apelianto teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).

34. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apelianto prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

35. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

36. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apelianto iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, turi būti tenkinamas apelianto prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

37. Konstitucinis Teismas, vertindamas atlyginimo už darbą mažinimą proporcingumo aspektu, 2013 m. liepos 1 d. nutarime paminėjo toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro R. Š. raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo bei jais rėmėsi 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais yra remiamasi ir Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota).

38. Akcentuotina, kad kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto teiginiai apie tai, jog Grąžinimo įstatyme nustatyta vienoda formulė, taikoma tiek teisėjams, tiek prokurorams, tiek kitiems pareigūnams ir valstybės tarnautojams, taip pat nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta.

39. Pažymėtina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1583-520/2017). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina apeliantų prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

40. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių apelianto apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. K. ( mirusio pareiškėjo V. K. teisių perėmėjos) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė