2019-11-20 Nr. AB-21897-3-64-3-00809-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2025-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00809-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2017 m. sausio 25 d. iki 2017 m. birželio 5 d. buvo periodiškai laikomas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kameros buvo perpildytos, jose gyveno po keturis–šešis asmenis. Gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti minimalus plotas (5 kv. m). Kamerose šalta, drėgna, tamsu. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra apie 14 kv. m ploto, jose yra stalas, užimantis 2 kv. m grindų ploto, 3 dviejų aukštų gultai, užimantys 3 kv. m grindų ploto. Tokiose patalpose sveikas žmogus priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, o tai yra nepakeliama. Gyvenamosiose patalpose nėra užtikrintas natūralus apšvietimas, kas kenkia regėjimui, rūkantieji laikomi su nerūkančiaisiais. Pareiškėjas pabrėžė, kad yra nerūkantis. Pareigūnai tyčia sudaro konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų. Konfliktinės situacijos iškyla esant psichologiniams ir fiziniams nepatogumams dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio ploto. Atvykstant etapu į Šiaulių TI, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, nes asmenys, esant žemai oro temperatūrai, verčiami nusirengti, o daiktai dedami į nešvarias dėžes. Pareiškėjo teigimu, 20 kv. m. patalpoje turėtų būti įrengti 4 miegamieji gultai. Dėl nežmoniškų, kankinančių gyvenimo sąlygų Šiaulių TI pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją ir sukrėtimą, pažeminimą, nepatogumus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 21, Nr. 25, Nr. 62, Nr. 65 ir Nr. 95, kuriose jam teko nuo 3,74 kv. m iki 6,32 kv. m., t. y. nebuvo pažeista teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui turinti tekti 3,6 kv. m. ploto norma. Pagal Įsakymo Nr. V-124 reikalavimus neprivaloma atsižvelgti į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą.

5. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimai, taip pat Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) taikoma tik tiek, kiek tai nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais. Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai. Kameros vėdinamos natūraliu būdu, kas atitinka minėtos higienos normos 17 punkto reikalavimus, natūralaus apšvietimo koeficientas šiame teisės akte nenustatytas. Pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose atlikti atitikimo higienos normoms patikrinimai ir jų metu pažeidimų dėl oro drėgmės, apšvietimo, oro temperatūros, pelėsio nustatyta nebuvo. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas ir kiti šiose kamerose laikomi asmenys dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nesikreipė.

6. Nuo 2010 metų Šiaulių TI įgyvendinamos Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo, Higienos normos HN 134:2015 nuostatos ir taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras − rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs. Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių TI 2017 m. sausio 15 d. apklausos anketoje nurodyta, kad pats pareiškėjas pažymėjo neprieštaraująs būti laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Atsakovas pažymėjo, kad higienos normose nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Pareiškėjas trumpalaikio laikymo kamerose buvo tik du kartus, laikymas buvo trumpalaikis, kas pareiškėjui tikrai negalėjo sukelti neigiamų pasekmių ar negrįžtamų sveikatos sutrikdymų.

7. Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikia jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nurodė, kad reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą.

10. Vertindamas ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, teismas vadovavosi Įsakymu Nr. V-124 ir nurodė, kad Šiaulių TI laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su pertraukomis Šiaulių TI buvo nuo 2017 sausio 24 d. iki 2017 m. birželio 5 d., iš viso 132 dienas. Įvertinęs Šiaulių TI pateiktus duomenis apie kameras, jų plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių konkrečiais laikotarpiais, taip pat atsižvelgęs į sanitarinio mazgo konkrečioje kameroje užrimtą plotą, teismas konstatavo, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad kamerose buvo laikoma po 6 asmenis, nes tai paneigė byloje esantys rašytiniai įrodymai. Atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotą minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, teismas pažymėjo, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nereikalaujama, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. Įvertinęs Šiaulių TI 2017 m. rugsėjo 6 d. pažymą Nr. 62/08-265 „Apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą“, teismas darė išvadą, kad kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, esantys baldai nevaržė pareiškėjo judėjimo laisvės.

11. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, nėra užtikrinimas natūralus apšvietimas, teismas nurodė, kad į bylą Šiaulių TI pateikti įrodymai, t. y. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento (toliau – ir VSC) patikrinimo aktai, patvirtino, kad ginčo laikotarpiu kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitiko Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, pažeidimų dėl santykinės oro drėgmės, temperatūros, dirbtinės apšvietos, pelėsio, nesaugaus inventoriaus nebuvo nustatyta, sudarytos sąlygos gyvenamąsias kameras vėdinti per langus. Kad kratos patalpa ir joje esantis inventorius yra švarūs, konstatuota VSC 2017 m. gegužės 3 d. patikrinimo akte. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo natūralaus apšvietimo, nes Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja natūralaus apšvietimo normų (koeficientų). Teismas taip pat laikė nepagrįstais pareiškėjo teiginius, kad kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, nes VSC specialistai tikrino Šiaulių TI kameras įvairiais metų laikais, esminių higienos reikalavimų pažeidimų nenustatė. Kadangi byloje nebuvo duomenų apie pareiškėjo skundus Šiaulių TI administracijai apie netinkamas sąlygas kamerose, teismas darė išvadą, kad tokių skundų nebuvo, o pareiškėjo nusiskundimai šiuo klausimu yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais.

12. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad jis buvo apgyvendintas su rūkančiais asmenimis, nors pats, kaip teigė, buvo nerūkantis, teismas nustatė, kad VSC patikrinimo dokumentuose patvirtino, kad organizuojant Šiaulių TI laikomų asmenų apgyvendinimą atsižvelgiama į suimtųjų įpročius, t. y. nerūkantieji laikomi atskirai nuo rūkančiųjų, Šiaulių TI pateiktais duomenimis, pareiškėjas su atitinkamais skundais nesikreipė, atvykęs į Šiaulių TI anketoje nurodė, kad sutinka būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir tai, kad skunde pareiškėjas abstrakčiai nurodė, jog rūkantieji laikomi su nerūkančiais, teismas nenustatė pagrino konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

13. Dėl patalpų, kuriose atliekama krata, teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad pareiškėjas laikinojo suleikymo patalpoje buvo 2 kartus, ir nurodė, kad tokios paskirties patalpoms netaikoma Higienos norma HN 134:2015. Nors VSC 2017 m. vasario 20 d. patikrinimo akte buvo konstatuota, kad kratos patalpose naudojamas inventorius (vonelės) nešvarus, tačiau vėlesnių patikrinimų metu šis pažeidimas nenustatytas. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo buvimas šiose patalpose buvo trumpalaikis, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo atvežimo į Šiaulių TI metu tokie pažeidimai būtų nustatyti, teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo teiginiai dėl oro temperatūros trumpalaikio sulaikymo patalpose yra subjektyvaus pobūdžio.

14. Įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl blogų kalinimo sąlygų įtakos pareiškėjo sveikatai (regėjimo pablogėjimas, dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija), teismas iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenų nenustatė, kad jis galėjo patirti tokias pasekmes. Teismas kaip nepagrįstus jokiais objektyviais duomenimis atmetė pareiškėjo argumentus, kad Šiaulių TI pareigūnai tyčiniais veiksmais sudaro konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų. Nenustatęs neteisėtų atsakovo veiksmų, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui nebuvo padaryta neturtinė žala.

III. 15. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo pareiškėjo skundą patenkinti.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismui paduoto skundo argumentus dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, užimto baldais kameros ploto, natūralaus apšvietimo trūkumo, laikymo kartu su rūkančiais.

17. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad kamerose buvo per stiprus dirbtinis apšvietimas, kurio savarankiškai išjungti neturėjo galimybės, ir dėl to skaudėjo galvą. Kameros buvo neremontuotos, ant lubų ir sienų veisėsi pelėsis, sienų dažai atsilupę, paviršiai nepritaikyti valymui. Dėl šių sąlygų pareiškėjui taip pat kildavo galvos skausmai. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi, nebuvo šiukšliadėžių, peleninių, sienos paveiktos pelėsio. Šiaulių TI pastatų konstrukcijose buvo asbesto, kuris yra nuodingas ir kenkia sveikatai. Dėl išvardintų nežmoniškų sąlygų pareiškėjas patyrė stiprų emocinį sukrėtimą, buvo pažemintas jo orumas, o pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo patirtos dvasinės skriaudos ir nepagrįstai atmetė skundą. Vien tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų neturtinei žalai pagrįsti, nesikreipė psichologo pagalbos, nereiškia, kad jis nepatyrė dvasinių sukrėtimų.

18. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas subjektyviu aplinkybių, kurias išanalizavo pirmosios instancijos teismas, vertinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų suėmimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2017 m. sausio 24 d. iki 2017 m. birželio 5 d.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nurodydamas, kad pareiškėjas neįrodė Šiaulių TI ar jo darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), o nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo vertinimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog pareiškėjui turi būti atlyginta neturtinė žala.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo aplinkybes, t. y. kad dėl per stipraus dirbtinio apšvietimo, pelėsio, netinkamos kamerų sienų ir lubų būklės jam skaudėjo galvą, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi, Šiaulių TI aplinkoje buvo asbesto, kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir iš to kildinamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teisme nagrinėjami nebus.

23. Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

24. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

25. Pareiškėjas skunde teigė, kad jo teisės Šiaulių TI buvo pažeistos, nes nebuvo užtikrinta vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma kameroje, kameros neatitiko higienos reikalavimų, trumpalaikio laikymo patalpose buvo nešvarus inventorius, pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors skunde teigė, kad yra nerūkantis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos argumentus, byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjo laikymo sąlygas, nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų ar aplinkybių, kad ginčo laikotarpiu kaip nors būtų pažeistos pareiškėjo teisės, bei konstatavo, kad laikant pareiškėją Šiaulių TI buvo laikytasi teisės aktų reikalavimų.

26. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

27. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas netenkintas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertintas kiekvienas pareiškėjo argumentas dėl jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde apibendrintai teigia, kad Šiaulių TI buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis ir jam priteistina neturtinė žala, tačiau nepateikia jokių argumentų ar įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo atliktą pareiškėjo suėmimo Šiaulių TI sąlygų vertinimą. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizavo, su kuriomis, atsižvelgiant į pareiškėjo skunde nurodytus laikymo sąlygų neatitikimus, pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą pinigais buvo netenkintas ne todėl, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų neturtinei žalai pagrįsti, o todėl, kad išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog pareiškėjo laikymo sąlygos šioje laisvės atėmimo vietoje neatitiko teisės aktų reikalavimų pareiškėjo skunde nurodytais aspektais, t. y. nekonstatavo atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios sąlygos viešajai atsakomybei kilti pagal CK 6.271 straipsnį. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus pripažino nepagrįstais, paneigtais byloje esančiais įrodymais, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

29. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas, todėl naikinti teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan