2016-07-14 Nr. AB-14467-3-64-3-01368-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1500-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01368-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. N. (D. N.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. N. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 8 000 eurų neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI periodiškai buvo kalinamas nuo 2006 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. perpildytose kamerose su 8–16 asmenų, o kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų: kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu. Tokiose patalpose jis, būdamas sveikas, buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, gamtinius reikalus atlikinėti visų akivaizdoje, o tai žemino jo orumą. Nebuvo galimybės nei judėti, nei sportuoti. Dėl tokių Šiaulių TI veiksmų buvo pažeminta jo garbė ir orumas. Be to, pareiškėjas tik neseniai sužinojo, jog dėl tokių kalinimo sąlygų gali kreiptis dėl neturtinės žalos atlyginimo. Prašo priteisti jam iš atsakovo 8 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 27–33) prašė taikyti reikalavimo senaties terminą, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą, o skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas skundžiamu periodu įstaigoje buvo laikomas nuo 2006 m. balandžio 14 d. iki 2008 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl, nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsakovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015 m. balandžio 27 d.

Dėl skunde nurodytų kalinimo sąlygų, atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimų. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI kamerose langai yra skaidraus stiklo, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose sanitariniai mazgai yra įrengti, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan. Visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą. Dėl nepakankamo biudžeto finansavimo Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams.

Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu (b. l. 43–48) pareiškėjo D. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje yra pateikta Šiaulių TI 2015 m. gegužės 12 d. pažyma Nr. 69/09-15841 „Dėl D. N.“ (b. l. 13), iš kurios matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko 2006 m. balandžio 14 d. ir laikytas periodiškai iki 2008 m. birželio 26 d. Sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį adm. byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A556-150/2011).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų, t. y.

įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį adm. byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 27 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 5), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2006 m. balandžio 14 d. iki 2008 m. birželio 26 d.

Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos su reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 14 d. iki 2008 m. birželio 26 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Šiuo atveju pareiškėjas savo skunde nurodė, kad neseniai sužinojo, jog dėl tokių kalinimo sąlygų gali kreiptis dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismo nuomone, pareiškėjo nurodytos termino praleidimo kreiptis į teismą priežastys yra subjektyvios ir atkreipia dėmesį, jog tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo, o pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 14 d. iki 2008 m. birželio 26 d. Teismas šiuo atveju vadovaujasi nacionaline teise – CK nuostatomis dėl senaties termino ir jo praleidimo pasekmių, o LVAT yra ne kartą akcentavęs, kad pareiškėjas privalo nurodyti objektyvias aplinkybes, pateisinančias 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymą, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartis adm. byloje Nr. A-575-1559/2014).

Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

III. Pareiškėjas D. N. apeliaciniu skundu (b. l. 52) prašo jo skundą tenkinti. Pareiškėjas pažymi, kad nesutinka su Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu ir jame taikytu 3 metų ieškinio senaties terminu, prašo jį panaikinti.

Nurodo, kad Šiaulių TI nesuteikė jam teisės susipažinti nei su baudžiamąjį procesą, nei civilinį procesą reglamentuojančiais teisės aktais. Su minėtais įstatymais pareiškėjas susipažino tik šiais metais ir iš karto nusprendė ginti savo pažeistas teises. Be to, pasak pareiškėjo, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), jos 3 straipsnis, nenustato jokių terminų, per kuriuos asmuo galėtų ginti savo pažeistas teises. Į teismą pareiškėjas laiku nesikreipė ir todėl, kad į lietuvių kalbą nebuvo išversti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose išaiškinti europietiški kalinimo standartai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniu skundu skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas, kuriuo teismas atmetė pareiškėjo D. N. skundą.

Apeliacine tvarka byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui D. N. už kalinimą Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio 14 d. iki 2008 m. birželio 26 d. (žr., Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus pateiktą 2015 m. gegužės 12 d. pažymą Nr. 60/09-15841, b. l. 13) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Šiuo atveju skundą teismas atmetė tenkinęs atsakovo prašymą taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindė iš esmės tik teiginiu, kad nesutinka su taikytu ieškinio senaties terminu, nes Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokių senaties terminų šiame straipsnyje nustatytos teisės gynimui, Šiaulių TI nesuteikė jam galimybės susipažinti su civilinį bei baudžiamąjį procesus reglamentuojančiais teisės aktais, taip pat tuo, kad į lietuvių kalbą nebuvo išversti aktualūs Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo ribų, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostata, taikytu ieškinio senaties terminu bei teismo vertinimu, kad pareiškėjo nurodyta termino praleidimo priežastis – tai, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą nežinojo, nėra pakankama priežastis šį terminą atnaujinti (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1189-822/2015). Teisėjų kolegija iš naujo teismo išdėstytų argumentų nekartoja.

Atmesdama apelianto teiginį, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams konstatuoti, apeliacinio teismo teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, jog Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Vadinasi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Pažymėtina, kad išvardintų nuostatų kontekste dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę).

Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas.

Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings prieš Jungtinę Karalystę).

Vadinasi, ir nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį. Todėl ir pareiškėjo teiginiai, kad jam ilgą laiką dėl kalbos barjero nebuvo prieinama EŽTT praktika tokios kategorijos bylose, vėlgi nebuvo pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2330-624/2015; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1189-822/2015).

Pareiškėjo teiginys, kad Šiaulių TI nesuteikė jam teisės susipažinti su civilinį bei baudžiamąjį procesą reglamentuojančiais teisės aktais, nepagrįstas jokiais byloje esančiais duomenimis. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, pagrindžiančių, kad kreipėsi į Šiaulių TI su prašymu leisti susipažinti su minėtais teisės aktais ir jo prašymą buvo atsisakyta tenkinti. Taigi ši pareiškėjo nurodyta priežastis taip pat negali būti laikoma pakankama ieškinio senaties termino atnaujinimui pagrįsti. Pareiškėjas nepateikė jokių kitų įrodymų (ar argumentų) dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo.

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pareiškėjas skunde nurodė šiuos savo teisių pažeidimus – kalinimą kamerose pažeidžiant vienam asmeniui nustatytą ploto reikalavimą, tai, kad kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, nebuvo vietos judėti, sportuoti, gamtinius reikalus teko atlikinėti visų akivaizdoje, o tai žeidė jo garbę ir orumą. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad apie tokius pažeidimus, kuriuos nagrinėjamu atveju savo skunde nurodė ir pareiškėjas, asmuo turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį adm. byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A444-343/2013, ir kt.). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio 14 d. iki 2008 m. birželio 26 d., ir D. N. skundą atmetė.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinį skundą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. N. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė