2021-01-13 Nr. AB-933-3-61-3-01020-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5210-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01020-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 27.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Delfi“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Delfi“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – L. B. (buvusi pavardė B.), V. V.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Delfi“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2019 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (SK-207) SPR-25 „Dėl publikacijose „Palangoje sulaikyta sukčiavimu ir vagystėmis įtariama grožio salono savininkė L. B.“ (www.15min.lt, 2018-08-09), „Artima V. S. draugė ir verslo partnerė L. B. įkliuvo dėl tapatybės ir pinigų vagysčių“ (www.alfa.lt, 2018-08-09), „Sulaikyta L. B.: svetimais vardais grynindavo tūkstančius“ (www.lrytas.lt, 2018-08-09), „Dėl vagysčių ir sukčiavimo policija sulaikė žinomą vizažistę L. B.“ (www.delfi.lt, 2018-08-09), „Policija sulaikė verslininkę L. B.: kaltina vagystėmis“ (www.tv3.lt, 2018-08-09) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas, Sprendimas) dalį, kuria Inspektorius pripažino L. B. skundą dėl publikacijos „Dėl vagysčių ir sukčiavimo policija sulaikė žinomą visažistę L. B.“ (www.delfi.lt, 2018-08-09) iš dalies pagrįstu, įspėjo viešosios informacijos rengėją (skleidėją) dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 14 straipsnio 1 ir 2 dalies, 19 straipsnio 2 dalies pažeidimo ginčo publikacijoje ir pareikalavo pažeidimą pašalinti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Inspektorius Sprendime konstatavo, jog informacija, kad L. B. yra įtariama nusikaltimų padarymu, tenkina viešąjį interesą. Tačiau Inspektorius dirbtinai atskyrė teiginius apie L. B. pareikštus įtarimus nuo kelių teiginių, kuriuose cituojama nuo L. B. galbūt nukentėjusi moteris, kuri sąžiningai kreipėsi į kompetentingą instituciją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir kurios pareiškimo pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas. Portale www.delfi.lt paskelbtas straipsnis prasideda sakiniu „Žinoma vizažistė, grožio salono „Studio LB“ savininkė L. B. atsidūrė teisėsaugos akiratyje – moteriai pareikšti įtarimai dėl vagysčių ir sukčiavimo“, o baigiasi sakiniu „Delfi bandė susisiekti su vagystėmis ir sukčiavimu įtariama L. B., tačiau nesėkmingai – moters telefonas išjungtas“. Straipsnyje vienareikšmiškai nurodoma, kad L. B. pareikšti įtarimai, kad ji įtariama padariusi tam tikrus nusikaltimus. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) išaiškino, kad publikaciją reikia vertinti kaip visumą, atsižvelgiant į jos kontekstą ir ryšį su viešojo intereso klausimu. Taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktikoje reikalaujama vertinti straipsnį kaip visumą. Straipsnyje nėra skleidžiamos kategoriškos žinios, kad L. B. tikrai padarė nusikaltimus.

2.2. Inspektorius, atlikdamas tyrimą, nerinko informacijos ir nesurinko pakankamai faktinių duomenų skundui išnagrinėti, nors ginčo straipsnyje aiškiai įvardytas vienas iš informacijos šaltinių – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) poskyrio specialistas P. R.. Inspektorius iki sprendimo priėmimo privalėjo surinkti visą prieinamą informaciją, ypač iš policijos ir prokuratūros. Pasitvirtinę ir toliau tiriami įtarimai negali būti laikomi neatitinkančiais tikrovės. Inspektorius L. B. skundą dėl garbės ir orumo pažeminimo klaidingai sutapatino su skundu dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo.

2.3. Inspektorius aiškiai klaidingai išsprendė viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) UAB „Delfi“ atleidimo nuo redakcinės atsakomybės klausimą. Inspektorius konstatavo: „Šiuo atveju viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) ... aiškiai išskyrė, jog pareiškėjos ginčijamus teiginius išsakė ne publikacijos autorius, o su pareiškėja galimai susijęs (nukentėjęs) asmuo“. Taigi akivaizdu, kad ginčo teiginiai yra ne žurnalisto, o straipsnyje tiksliai apibrėžto („galimai nuo L. B. nukentėjusi moteris, kurios tapatybė redakcijai yra žinoma“; dirbo salone, kurio šeimininkė L. B.; bendras nuostolis siekia 31 000 Eur), bet neįvardyto asmens. Tačiau Inspektorius manė, kad redakcinė atsakomybė viešosios informacijos rengėjams taikoma, nes jie „neįvardijo konkretaus asmens“. Tokia Inspektoriaus klaidinga išvada nesuderinama su VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Nekelia abejonių, kad L. B. pažįsta ir tiksliai žino savo buvusią darbuotoją, kuri bendravo su žiniasklaida. To ji neneigė ir savo skunde Inspektoriui. Taigi L. B. be jokių kliūčių gali ginti savo teises, jeigu mano, kad minėta moteris tas teises pažeidė. Tokioje situacijoje nėra reikšminga, kad minėtos moters vardas ir pavardė, žinomi L. B., nebuvo paviešinti. Remiantis EŽTT praktika, žurnalistų baudimas už pareiškimų, kuriuos padarė kiti asmenys (pavyzdžiui, interviu metu), skleidimą rimtai apribotų žiniasklaidos vaidmenį diskutuojant visuomenei svarbiais klausimais, todėl toks baudimas negalimas, nebent tam būtų ypatingai svarbios priežastys. Pareiškėjas turėjo pagrindą pasitikėti kaip šaltiniu ne tik Vilniaus AVPK poskyrio specialistu P. R., bet ir galbūt nuo L. B. veikos nukentėjusia moterimi, kuri kreipėsi į kompetentingą instituciją, pagal kurios pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas prieš L. B. ir kuri davė detalų interviu.

2.4. EŽTT nuosekliai išaiškina, kad ypatingos apsaugos savo teisei į privatų gyvenimą gali reikalauti privatus individas, nežinomas visuomenei. Nors L. B. nėra viešasis asmuo, ji nėra ir „privatus asmuo, nežinomas visuomenei“. L. B. žinomumas reikšmingai visuomenės daliai nekelia abejonių. Taigi nepriklausomai nuo to, ar konkretus asmuo pripažintas viešuoju asmeniu, draudžiama riboti visuomenės prieigą prie informacijos viešojo intereso klausimu. Tuo metu įtarimai L. B., kad ji galbūt vogė iš savo klienčių ir darbuotojų, yra viešosios teisės sritis ir pagrįstai domina visuomenę. L. B. skundas yra nesusijęs su teisėtais privataus gyvenimo neliečiamumo lūkesčiais, todėl VIĮ 14 straipsnis negalėjo būti pažeistas. Visos fotografijos padarytos viešoje vietoje viešų renginių metu, akivaizdžiai pozuojant fotografuojamiems asmenims. Ginčo straipsnis ir jį iliustruojančios nuotraukos paskelbtos ginant viešąjį interesą.

3. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjas, būdamas viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), privalo užtikrinti, jog skelbiamoje informacijoje būtų gerbiamos visų asmenų (net ir įtariamų ar nuteistų) teisės ir interesai. Nors publikacijoje skelbiama informacija apie trečiajam suinteresuotam asmeniui pareikštus įtarimus, tačiau joje vienareikšmiškai konstatuojama, jog trečiasis suinteresuotas asmuo padarė nusikalstamas veikas. Viešąjį interesą sudaro informacijos apie pareikštus įtarimus paskelbimas, bet ne kategoriškas konstatavimas apie padarytas teisei priešingas veikas, kai asmens atžvilgiu nėra priimto apkaltinamojo nuosprendžio. Vadovaujantis pareiškėjo logika, tik visa publikacija galėtų pažeisti asmens garbę ir orumą, o ne konkretus jos teiginiai. Tokia situacija nebūtų nei proporcinga, nei adekvati trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu.

3.2. Inspekcija Sprendime nevertino nei trečiojo suinteresuoto asmens baudžiamosios atsakomybės klausimo, nei galimos įtakos nešališkam teismo procesui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skelbė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo padarė teisei priešingas veikas dar tik pačioje pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje. Jokių duomenų, jog pareiškėjas skelbė tikrovę atitinkančią informaciją paaiškinimuose Inspektoriui ir skunde teismui nebuvo pateikta. Tokių duomenų negali būti, kol nėra priimto apkaltinamojo nuosprendžio trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu. Atsakovas negali ištirti ir nustatyti, jog trečiasis suinteresuotas asmuo padarė / nepadarė nusikalstamas veikas, apie kurių kategorišką įvykdymą skelbė pareiškėjas. Tai nustatyti gali tik teismas.

3.3. Publikacijoje buvo skelbiama itin neigiama informacija, jog trečiasis suinteresuotas asmuo tam tikrą laiką atliko aktyvius veiksmus, kurie prieštarauja teisės normoms, todėl privalėjo itin atidžiai patikrinti skleidžiamą informaciją, tačiau pareiškėjui informaciją teikė ne oficialus šaltinis. Pareiškėjas skunde teismui painioja viešąjį interesą sudarančią informaciją (trečiojo suinteresuoto asmens vardą, pavardę ir jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas) ir faktus (trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdą, nuotrauką), kurie tenkina tik visuomenės smalsumą. Nors trečiasis suinteresuotas asmuo yra visuomenei žinomas, tačiau dėl to jo teisė ginti savo privatumą negali būti panaikinta.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. B. (buvusi pavardė B.) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog vertinant ginčo straipsnį kaip visumą turėjo būti laikoma, jog straipsnyje nėra skleidžiamos kategoriškos žinios, kad L. B. tikrai padarė nusikaltimus. Publikacijoje vartojami žodžiai „vogė“, „ištuštino“. Trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu nėra priimtas ir įsiteisėjęs joks apkaltinamasis nuosprendis. Šiai dienai ikiteisminiame tyrime nėra surašytas kaltinamasis aktas, byla nėra perduota į teismą, kas gali suponuoti išvadą, kad galbūt nėra pakankamai duomenų pareikštiems įtarimams pagrįsti ir tyrimas bus nutrauktas. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, jog iš oficialaus šaltinio – Vilniaus AVPK poskyrio specialisto – viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) negavo jokios informacijos, dėl kokių konkrečių veiksmų yra pareikšti įtarimai L. B., už kokį laikotarpį, kokia apimtimi, koks konkretus asmuo pateikė pareiškimą, todėl neturėjo pagrindo spręsti, ar nenurodytas šaltinis sako tiesą ir šių duomenų skelbti kaip konstatuojamojo pobūdžio žinių. Pažymėjo, kad be jos sutikimo nebuvo pagrindo naudoti jos nuotraukas. Nuotraukų paskelbimo tikslas galbūt buvo padidinti publikacijos skaitomumą, siekiant privačių viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo), o ne viešų tikslų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 3 d. sprendime, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ginčo klausimą reglamentuojančių teisės aktų ir teismų praktikos kontekste, konstatavo, kad Inspektorius iš esmės tinkamai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 6. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimą ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

7. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodė, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu nebuvo įtraukta straipsnio autorė – žurnalistė V. V.. Kadangi teismas pareiškėjo skundą atmetė, tai reiškia, kad ginčo straipsnyje padaryti pažeidimai ir kyla straipsnio autorės atsakomybės klausimas. Straipsnį parašęs žurnalistas privalo būti įtrauktas į bylos nagrinėjimą trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

8. Atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos Inspektorius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. B. (buvusi pavardė B.) atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

IV. 10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. nutartimi pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Delfi“ apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

11. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 46 straipsnio 2 dalimi, 146 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nustatė, kad Inspektorius skundžiamu Sprendimu pripažino L. B. skundą dėl publikacijos „Dėl vagysčių ir sukčiavimo policija sulaikė žinomą vizažistę L. B.“ (www.delfi.lt, 2018 m. rugpjūčio 9 d.) iš dalies pagrįstu, įspėjo viešosios informacijos rengėją (skleidėją) dėl VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalių, reglamentuojančių asmens privataus gyvenimo apsaugą, 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo platinti informaciją, žeminančią žmogaus garbę ir orumą, pažeidimo ginčo publikacijoje ir pareikalavo pažeidimą pašalinti. Sprendimu buvo konstatuota, kad pareiškėjo paskelbtoje ginčo publikacijoje buvo padaryti VIĮ pažeidimai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Sprendime konstatuotų galbūt ginčo publikacijoje padarytų VIĮ pažeidimų pobūdį, darė išvadą, kad jie yra susiję ir su visuomenės informavimo etikos (VIĮ 43 str.) pažeidimu. Neabejojo pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad ginčo publikaciją parengė žurnalistė V. V..

12. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į VIĮ 2 straipsnio 80 punkte, 43 straipsnio 1 dalyje, 51 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, įvertinęs Inspektoriaus skundžiamame Sprendime konstatuotų VIĮ pažeidimų pobūdį, sprendė, kad nagrinėjamas ginčas yra susijęs su ginčo publikacijos rengėjos (žurnalistės) interesais. Taigi teismo sprendimas dėl Inspektoriaus Sprendimo (apeliaciniame skunde ginčijamos pirmosios instancijos teismo sprendimu nepanaikintos Sprendimo dalies, kurioje pripažinta, kad ginčo publikacija buvo pažeistos VIĮ nuostatos) gali turėti įtakos žurnalistės V. V. teisėms ir pareigoms. Todėl paminėta žurnalistė turėjo būti įtraukta į šios administracinės bylos nagrinėjimą kaip trečiasis suinteresuotas asmuo (ABTĮ 46 str. 2 d.). Nei pareiškėjas, teikdamas skundą teismui, nei pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva (ABTĮ 33 str. 5 d.) ginčo publikaciją parengusios žurnalistės į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu neįtraukė. Todėl pirmosios instancijos teismas šioje byloje nusprendė ir dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens teisių ir pareigų.

V. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartį, 2020 m. birželio 25 d. nutartimi įtraukė į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu V. V. ir pasiūlė trečiajam suinteresuotam asmeniui pateikti atsiliepimą į skundą ir visą turimą su ginču susijusią medžiagą.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. V. atsiliepime į skundą prašė skundą patenkinti. Nurodė, kad prasidėjus L. B. (tuo metu – L. B.) baudžiamosios bylos nagrinėjimui, pastaroji savo kaltę pripažino visiškai, todėl straipsnyje „Dėl vagysčių ir sukčiavimo policija sulaikė žinomą visažistę L. B.“ paskleista informacija, jos įsitikinimu, neginčijamai atitinka tikrovę. L. B. (L. B.) skundas Inspektoriui buvo grindžiamas melagingomis faktinėmis aplinkybėmis, neigiant savo atliktus veiksmus ir kaltę.

15. Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjo atstovas pabrėžė, kad pareiškėjas nepaskleidė tikrovės neatitinkančių duomenų apie trečiajį suinteresuotąjį asmenį L. B.. Nuotraukos atitiko viešąjį interesą, todėl jas publikuojant nereikėjo sutikimo. Atsakovo atstovė akcentavo, kad trečiajį suinteresuotąjį asmenį L. B. žeminančios žinios buvo paskleistos nesant duomenų, kad jos atitiko tikrovę. Vėlesnis aplinkybių pasikeitimas negali turėti įtakos sprendimui. Šaltinis sprendime nustatytas. Informacija, siekiant patenkinti smalsumą, nepriskirtina prie viešosios informacijos teikimo. Trečiojo suinteresuoto asmens L. B. atstovė atkreipė dėmesį, kad nėra įrodymų, jog jos atstovaujamoji melavo, teikdama skundą Inspektoriui. Tuo metu jos procesinė padėtis buvo įtariamoji.

VI. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Delfi“ skundą atmetė.

17. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui aktualias faktines aplinkybes, vertindamas skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, vadovaudamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 1 dalimi, VIĮ 3 straipsnio 3 dalimi, 14 straipsnio 3 dalimi, 19 straipsnio 2 dalimi, 22 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 41 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 50 straipsniu, akcentuodamas EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aiškinant teisės skleisti informaciją turinį bei skleidžiamai informacijai taikytinus kriterijus, pažymėjo, kad VIĮ pažeidimu laikomas ne tik dezinformacijos skleidimas, bet ir vien šmeižiančios, įžeidžiančios žmogų, žeminančios jo garbę ir orumą, informacijos skleidimas. Tokiu atveju nereikalaujama, kad tai būtų tik tikrovės neatitinkanti informacija. Pagal VIĮ subjektų, kurie paskleidė informaciją, nors ir atitinkančią tikrovę, tačiau šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, atžvilgiu Inspektorius taip pat turėtų taikyti VIĮ numatytas už šį VIĮ pažeidimą numatytas poveikio priemones. Todėl nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar viešosios informacijos skleidėjas UAB „Delfi“ nepažeidė VIĮ nuostatų, t. y., ar ginčo publikacijoje paskleista informacija L. B. atžvilgiu nėra žeminančio pobūdžio, ar atitinka tikrovę, ar ja nepažeista jos reputacija, nekaltumo prezumpcija.

18. Teismas nurodė, kad L. B. skunde Inspektoriui tvirtino, jog publikacijoje pateikta informacija žemina jos garbę ir orumą, ji nėra viešas asmuo, todėl privatumas turi būti saugomas, o atvaizdas negali būti naudojamas be jos sutikimo. Teismas vertino, kad nuotrauka yra privataus pobūdžio informacija, todėl jai taikoma VIĮ 14 straipsnyje įtvirtinta privataus gyvenimo apsauga. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas, paviešinęs tokią informaciją, turėjo gauti L. B. sutikimą. Teismas, įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, darė išvadą, kad rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą, t. y. kiekvienas informacijos rengėjas ir skleidėjas turi vadovautis minėta norma kiekvienos konkrečios informacijos paskelbimo atveju ir platinti privataus pobūdžio informaciją tik turint asmens, kurio privati informacija yra skelbiama, sutikimą. VIĮ pažeidimu yra laikomas ne tik dezinformacijos skleidimas, bet ir informacijos, šmeižiančios, įžeidžiančios žmogų, žeminančios jo garbę ir orumą, skleidimas. Pastaruoju atveju nereikalaujama, kad tai būtų neatitinkanti tikrovės informacija.

19. Teismas, įvertinęs publikacijoje „Dėl vagysčių ir sukčiavimo policija sulaikė žinomą visažistę L. B.“ (www.delfi.lt, 2018-08-09) paskelbtos informacijos turinį, priėjo prie išvdos, kad joje pateikta informacija apie tai, kad L. B. (L. B.) buvo sulaikyta, jai pareikšti įtarimai dėl vagysčių ir sukčiavimo. Teismas pažymėjo, kad publikacijoje pateikiamas Vilniaus AVPK poskyrio specialisto komentaras, jog tuo metu trečiasis suinteresuotas asmuo buvo sulaikytas ir sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės skyrimo. Taip pat nurodoma, kad trečiojo suinteresuoto asmens ieškota dėl sukčiavimo ir vagysčių bei galimai dėl kitų nusikalstamų veikų. Delfi publikacijoje taip pat pateikta informacija, gauta iš anoniminio šaltinio, nurodant, kad komentarą pateikė nuo trečiojo suinteresuoto asmens nukentėjusi moteris. Komentare nurodoma: „Situacija yra tokia, kad salono šeimininkė, kuriame dirbau, vogė mano dokumentus metų laikotarpyje ir ištuštino mano sąskaitas bankuose, taip pat prisiėmė paskolų. Bendras nuostolis siekia 31 000 eurų. Trys bankai buvo apgauti, atiduoti prisijungimai, grynieji išduoti visiškai ne tam žmogui... Tai protu nesuvokiama. Ji linksminasi už mano pinigus. Parašiau pareiškimą, netrukus ji turėtų grįžti į Lietuvą“.

20. Teismas, akcentuodamas, kad skleidžiamai informacijai taikomi kriterijai skiriasi priklausomai nuo paskleistos informacijos rūšies (žinia ar nuomonė), pažymėjo, kad byloje spręstinas klausimas dėl straipsnyje pateiktos informacijos rūšies. Teismas, vadovaudamasis VIĮ 2 straipsnio 36 ir 89 dalimis, kuriuose yra pateikiamos nuomonės ir žinios apibrėžimai, akcentuodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus dėl šioms informacijos rūšims taikomų kriterijų, pabrėždamas, kad žiniai, skirtingai negu nuomonei, taikomas tiesos kriterijus, įvertinęs publikacijos turinį, darė išvadą, kad pateikta informacija apie tai, kad trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas, atitinka teismų praktikoje suformuotus žinios kriterijus, kadangi ši informacija skaitytojui pateikiama kaip įvykęs faktas. Teismas akcentavo, kad iš publikacijos turinio, leksikos stiliaus, naudojamų raiškos priemonių matyti, jog publikacijoje siekiama pateikti trečiajam suinteresuotam asmeniui nenaudingą informaciją. Publikacijoje asmuo, kurio vardas ir pavardė nenurodyti, pateikia vertinimą, jog trečiasis suinteresuotas asmuo vogė dokumentus, apgaulės būdu pavogė pinigus iš banko ir šiais veiksmais padarė 31 000 Eur dydžio žalą.

21. Teismas pabrėžė, kad publikacijos paskelbimo metu pareiškėjas neturėjo duomenų, jog trečiasis suinteresuotasis asmuo įvykdė nusikalstamas veikas. Bendrovė neginčija faktų, kad publikacijos paskelbimo metu dėl L. B. (L. B.) tik buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ši pilietė teismo nuosprendžiu nėra pripažinta kalta dėl nusikalstamų veikų padarymo. Teismas atkreipė dėmesį, kad neįvardinto asmens pateikti komentarai „vogė“, „ištuštino“, „trys bankai buvo apgauti“, „prisiėmė paskolų“, suformuluoti taip, kad skaitytojas susidarytų įspūdį, jog L. B. tikrai įvykdė nusikalstamas veikas. Taip pat įvardijama didelė pinigų suma.

22. Teismas pažymėjo, kad pateikti teiginiai apie trečiojo suinteresuoto asmens L. B. neva įvykdytas nusikalstamas veikas turi būti pagrįsti įrodymais, konkrečiomis aplinkybėmis, kurios patvirtintų pareiškėjo publikacijos turinį. Šiuo atveju paskelbti kategoriški teiginiai apie tai, kad L. B. įvykdė nusikalstamas veikas, nors įsiteisėjusio teismo nuosprendžio jos atžvilgiu aktualiu laikotarpiu nebuvo priimta. Pareiškėjas privalėjo ir galėjo patikrinti informaciją, kad pastaroji nebūtų skelbiama kategoriškai įvardijant teisei priešingus veiksmus.

23. Teismas akcentavo, kad nusprendusi viešinti aptariamą informaciją ir teiginius, Bendrovė privalėjo pabrėžti, kad dėl L. B. nėra priimtas ir jau įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Publikacijoje pateiktos informacijos pareiškėjas, kaip informacijos rengėjas ir skleidėjas, nepagrindė konkrečiais įrodymais. Vadovaudamasis šiais faktais, teismas konstatavo pareiškėjo neobjektyvų, neetišką elgesį ir pripažino, kad publikacijoje pareiškėjas itin negatyviai pateikė informaciją apie L. B. veiksmus, nors pastaroji nebuvo pripažinta kalta dėl nusikaltimo padarymo ir nebuvo nuteista. Pareiškėjo publikacijoje ištransliuota informacija neatitiko realybės, ja sukeltos neigiamos pasekmės trečiajam suinteresuotam asmeniui, pažeista garbė ir orumas.

24. Teismas, vadovaudamasis LAT išaiškinimais, pagal kuriuos, be kita ko, turi būti vertinamas asmens vaidmuo visuomenėje (veiklos pobūdis ir pan.) bei kilusios diskusijos svarba visuomenėje, vertino, kad pareiškėjo argumentai, kad L. B. yra viešas asmuo, yra nepagrįsti. Nurodė, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad L. B. yra verslininkė. Akcentavo, kad asmens viešumą sąlygoja ne žinomumas ir (ar) populiarumas, bet vykdomos veiklos pobūdis (užimamos pareigos, įgaliojimai, priimamų sprendimų galia, įtaka visuomenei ar tam tikrai jos daliai). Teismas vertino, kad trečiojo suinteresuoto asmens veikla ir veiksmai visuomenės viešajame gyvenime nėra tokie reikšmingi, kad publikacijoje būtų viešinami faktai apie asmeninį gyvenimą. Pasisakydamas dėl trečiojo suinteresuotojo asmens atvaizdo viešinimo be sutikimo, teismas akcentavo, kad publikacijoje „Dėl vagysčių ir sukčiavimo policija sulaikė žinomų visažistę L. B.“ (www.delfi.lt, 2018-08-09) be trečiojo suinteresuotojo asmens sutikimo pateiktos fotografijos nesusijusios su straipsnyje viešinama informacija apie sulaikymą, pateiktus įtarimus. Teismas pripažino, kad L. B. nėra viešas asmuo, todėl atvaizdo naudojimas publikacijoje be jos sutikimo pažeidė VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus.

25. Teismas pažymėjo, kad Inspektorius turi teisę taikyti VIĮ numatytas poveikio priemones, viena iš jų – įspėjimas dėl VIĮ pažeidimo ir reikalavimas jį pašalinti (VIĮ 50 str. 3 d. 1 p.). Įtvirtindamas Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetenciją taikyti poveikio priemonę – įspėjimą dėl VIĮ pažeidimo, įstatymų leidėjas nedetalizuoja, už kurį VIĮ nustatytą pažeidimą gali būti ji taikoma, todėl ši kompetencija gali būti įgyvendinta dėl bet kurio pažeidimo. Teismas sprendė, kad paskelbta publikacija pareiškėjas pažeidė VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalies, 19 straipsnio 2 dalies normas. Teismas sutiko su atsakovo Sprendimu pritaikytomis poveikio priemonėmis.

26. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų taikymo individualiam teisės aktui kontekste, priėjo prie išvados, kad pareiškėjas, įgyvendindamas teisę į saviraiškos laisvę, nesilaikė VIĮ įtvirtintų apribojimų, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai įspėjo jį dėl nustatytų pažeidimų. Ginčijamas Sprendimas pagrįstas surinktais duomenimis ir teisės normomis, todėl atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, jį naikinti nėra pagrindo.

27. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 41 straipnsio 1 dalimi bei nustatęs, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė teismo posėdyje prašomų priteisti išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl išlaidų atlyginimo atmetė.

28. Vilniaus apygardos administracinis teismas, esant trečiojo suinteresuoto asmens prašymui ir nustatęs, kad bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys dokumentai buvo pateikti teismui 2019 m. gruodžio 17 d., 2020 m. lapkričio 11 d. papildomu sprendimu priteisė iš pareiškėjo trečiajam suinteresuotam asmeniui L. B. 150 Eur bylinėjimosi išlaidų.

VII. 29. Pareiškėjas UAB „Delfi“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundo reikalavimus tenkinti.

30. Pareiškėjas nesutikimą su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

31. L. B. kaltės pripažinimas ir nuosprendis jos byloje turi įrodomąją galią nagrinėjant administracinę bylą, kadangi pagal LAT išaiškinimus, aiškinantis, ar žinios atitinka tikrovę, būtina atsižvelgti į visas ginčo faktines aplinkybes, įvykusias tiek iki žinių paskelbimo, tiek ir po jų paskelbimo;

31.1. Pareiškėjas pabrėžė pirmosios instancijos teismo posėdyje, kad įtariamosios skundas turi būti nagrinėjamas ne kaip skundas dėl garbės ir orumo gynimo, bet kaip skundas dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įtariamųjų skundai paprastai vertinami nekaltumo prezumpcijos aspektu, o ne garbės ir orumo gynimo aspektu. Nagrinėjant įtariamojo skundą garbės ir orumo gynimo aspektu dažnai gali susidaryti situacija, kai nukentėjusiojo ar liudytojo žodžiai iš pradžių Inspektoriaus ir administracinio teismo bus pripažinti neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais įtariamojo / kaltinamojo garbę ir orumą (ypač jei klaidingai taikoma neatitikimo tikrovei prezumpcija), o vėliau bus pripažinti patikimu įrodymu priimant baudžiamojoje byloje apkaltinamąjį nuosprendį kaltinamojo atžvilgiu. Be to, toks klaidingas požiūris iš esmės reiškia draudimą žiniasklaidai cituoti nuo nusikaltimo betarpiškai nukentėjusį asmenį arba nusikaltimą betarpiškai mačiusį liudytoją, kadangi jie savo patirtį perteikia buitine, o ne teisine kalba. Pagal pirmosios instancijos teismo logiką nukentėjusiojo ar liudytojo žodžiai žiniasklaidai žinomai neatitinka tikrovės, kadangi dar nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Administraciniai teismai ir Inspektorius nėra saistomi skundą pateikusio asmens ginčo santykių teisinės kvalifikacijos. Net ir L. B. savo skunde išreiškus norą, kad skundas būtų vertinamas garbės ir orumo aspektu, Inspektorius turėjo vertinti, ar jos skundas nagrinėtinas nekaltumo prezumpcijos aspektu. Todėl nagrinėjamu atveju įtariamosios L. B. skundas turi būti nagrinėjamas ne garbės ir orumo, bet nekaltumo prezumpcijos aspektu. Nesant teismo padarytos išvados, kad pažeista įtariamojo nekaltumo prezumpcija, negali būti padaryta ir išvada, kad pažeista įtariamojo garbė ir orumas;

31.2. Pareiškėjo paskelbtoje publikacijoje pabrėžiamas L. B., kaip įtariamosios, statusas, todėl reikalavimas straipsnyje pabrėžti, kad apkaltinamasis nuosprendis dar nepriimtas, yra perteklinis. Žurnalistė straipsnyje vadovavosi asmeniškai nuo L. B. nukentėjusiosios L. A. paaiškinimais, kurie atitinka policijos atstovo paaiškinimus, todėl žurnalistė elgėsi sąžiningai, pagrįstai pasitikėdama informacijos šaltiniu ir cituodama nukentėjusiosios žodžius be pakeitimų. Straipsnyje nėra skleidžiamos kategoriškos žinios, kad L. B. tikrai padarė nusikaltimus. Inspektorius ir teismai turi vertinti ne vieno (ar kelių) dirbtinai išskirto teiginio sukeliamą įspūdį, bet publikaciją kaip visumą. Todėl Inspektorius ir teismas turėjo konstatuoti, kad straipsnis informuoja skaitytojus apie L. B. pareikštus įtarimus ir jų pobūdį, kad straipsnis subalansuotas ir jame nėra paskleistos kategoriškos, tikrovės neatitinkančios žinios;

31.3. Nepagrįsta iš pareiškėjo reikalauti paskleistą informaciją patvirtinti apkaltinamuoju nuosprendžiu, nes pagal EŽTT ir LAT praktiką nepriimtina, kad vienintelis kelias teiginiui, jog kažkas padarė nusikaltimą, patvirtinti – reikalavimas įrodyti, jog jis arba ji buvo dėl to nuteistas; tvirtinimai (kaltinimai) spaudoje negali būti lygiaverčiai prilyginami kaltinimams baudžiamajam procese;

31.4. Sprendime Inspektorius suabsoliutino L. B. interesus (kurie nelaikytini teisėtais ir sąžiningais), nors pats konstatavo viešąjį interesą ginčo publikacijoje. Inspektorius pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir LAT išaiškinimus, be kita ko, skundų nagrinėjimą turi atlikti užtikrindamas viešojo intereso – žodžio ir spaudos laisvės, visuomenės informavimo – tinkamą įgyvendinimą, o ne privačių asmenų teises ir interesus; VIĮ įtvirtina visuomenės teisę žinoti apie tiriamas nusikalstamas veikas, kiek tai leidžia ikiteisminis tyrimas. Todėl Inspektorius privalo ginti viešąjį interesą ir saugoti žiniasklaidos teisę bei pareigą informuoti visuomenę apie tiriamus rezonansinius nusikaltimus;

31.5. Atsakomybės dėl neįvardinto konkretaus asmens pareiškėjui taikymas neatitinka VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatų. L. B. pažįsta ir tiksliai žino savo buvusią darbuotoją, kuri bendravo su žiniasklaida. Šios aplinkybės ji neneigė ir skunde Inspektoriui. Taigi L. B. be jokių kliūčių gali ginti savo teises, jeigu mano, kad minėta moteris tas teises pažeidė. Tokioje situacijoje, vadovaujantis EŽTT išaiškinimais, nėra reikšminga, kad nukentėjusios vardas ir pavardė, žinomi L. B., nebuvo paviešinti. Pareiškėjas turėjo pagrindą pasitikėti kaip šaltiniu ne tik Vilniaus AVPK poskyrio specialistu, bet ir galimai nuo L. B. veikos nukentėjusia moterimi, kuri kreipėsi į kompetentingą instituciją, pagal kurios pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas ir kuri davė detalų interviu;

31.6. Tiek Inspektorius, tiek pirmosios instancijos teismas svarbia aplinkybe laikė tai, kad straipsnio paskelbimo metu ikiteisminis tyrimas tik prasidėjo. Pagal LAT ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką nagrinėdami ginčą dėl garbės ir orumo teismai negali atsiriboti nuo reikšmingų aplinkybių, net ir atsiradusių vėliau, nes teisingumas negali būti vykdomas formaliai ir būtina atsižvelgti į visas aplinkybes. Nei teisme, nei ikiteisminėje institucijoje negalima paversti procesą formaliu. Inspektorius formaliai traktavo, kad ginčo informacija yra neatitinkanti tikrovės, nors visa turima informacija (ypač L. B. visiškas kaltės pripažinimas jos baudžiamojoje byloje) rodo priešingai. Pažeidimų formalus konstatavimas ir įspėjimas už pažeidimus yra nesuderinami su teisingumo ir protingumo principais. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus Inspektorius iki Sprendimo priėmimo privalėjo surinkti visą prieinamą informaciją iš policijos ir prokuratūros. Pasitvirtinę ir toliau tiriami įtarimai negali būti laikomi neatitinkančiais tikrovės. Atsakovo atstovė pripažino, kad jokie veiksmai renkant įrodymus nebuvo atlikti;

31.7. Teismas nepagrįstai suabsoliutino aplinkybę, kad pareiškėjas negavo įtariamosios L. B. sutikimo paskelbti nuotrauką ginčo straipsnyje. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms dėl viešojo intereso buvimo, vadovaujantis LAT išaiškinimais, L. B. sutikimas nebuvo reikalingas. Teismui viešojo intereso klausimas atrodė nereikšmingas, todėl bylos esmė nebuvo atskleista;

31.8. L. B. pozicija, kad buvo pažeista jos teisė į privataus gyvenimo apsaugą, prieštarauja Konstitucinio Teismo ir LAT išaiškinimams, pagal kuriuos: asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo; privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su žmogaus teisėtais privataus gyvenimo neliečiamumo lūkesčiais; nei nuotraukos išspausdinimas, nei pateikimas informacijos apie ieškovo teistumo praeityje faktą nėra ieškovo privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimas. Akivaizdu, kad L. B. skundas su teisėtais privataus gyvenimo neliečiamumo lūkesčiais nesusijęs. Teisė į atvaizdą ginama kaip privataus gyvenimo dalis. Todėl ir teisė į atvaizdą negali būti pažeista, kai atvaizdas padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas (VIĮ 2 straipsnio 46 dalis ir 14 straipsnio 3 dalis). Be to, visos nuotraukos padarytos viešoje vietoje, viešų renginių metu, akivaizdžiai pozuojant fotografuojamiems asmenims, tuo pačiu išreiškiant sutikimą visuomenės informavimo priemonei daryti nuotrauką ir ją skelbti konkrečiu atveju ginant viešąjį interesą. L. B. ir Inspektorius siaurai aiškina CK 2.22 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį;

31.9. Prieštaringas ir nenuoseklus Inspektoriaus sprendimas sukėlė prieštaravimą ir su analogišką ginčą išnagrinėjusios Visuomenės informavimo etikos komisijos 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu, kuriame konstatuota, kad „visuomenės informavimo priemonės turi teisę remtis įvairiais informacijos šaltiniais. Pareiškėja yra gerai žinomas visuomenei asmuo, nevengianti dalyvauti viešajame gyvenime, todėl buvo viešas interesas paskelbti apie jos galimai padarytas nusikalstamas veikas. Pareiškėjos nuotraukos darytos viešose vietose arba viešuose renginiuose, todėl redakcijos turi teisę jas skelbti. Niekas jokių etikos pažeidimų skundžiamose publikacijose neįžvelgia“. Šio sprendimu konstatuotas etiškas pareiškėjo elgesys, todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo išvada dėl neetiško ir neobjektyvaus pareiškėjo elgesio nepagrįsta.

32. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui padavė prašymą pridėti prie administracinės bylos ir vertinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 4 d. apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-363-1123/2020, kuris, pareiškėjo teigimu, patvirtina, kad ginčo publikacijoje užfiksuota informacija, kurią L. B. iš pradžių melagingai ginčijo, pasitvirtino nagrinėjant baudžiamąją bylą.

33. Atsakovas Tarnyba, atstovaujama Inspektoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, netenkinti pareiškėjo prašymo pridėti prie bylos papildomą įrodymą ir jį vertinti.

34. Atsakovas nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

34.1. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pagal kuriuos viešai skleidžiama informacija įstatymo požiūriu turi atitikti VIĮ nustatytus reikalavimus būtent jos paskelbimo metu, nagrinėjamam ginčui yra svarbios aplinkybės ir įrodymai, kurie pareiškėjui buvo žinomi ir aktualūs publikacijos parengimo metu, t. y. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d.;

34.2. Nėra ginčo dėl to, kad tvirtinimai spaudoje negali būti prilyginami kaltinimams baudžiamajame procese ir būtų nepagrįsta reikalauti paskleistą informaciją patvirtinti apkaltinamuoju nuosprendžiu. Vis dėlto, tai nepanaikina pareiškėjo, kaip viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo), pareigos užtikrinti, jog skelbiamoje informacijoje būtų gerbiamos visų asmenų (net ir įtariamų, ar nuteistų) teisės ir interesai. Pareiškėjas nepaisė pareigos itin atidžiai patikrinti skleidžiamą informaciją – ginčo teiginius pareiškėjui pateikė ne oficialus šaltinis (ne pareigūnas, ar valstybinės institucijos vadovas ir pan.), kuriuo be abejonių būtų galima pasitikėti. Pareiškėjui išsakyti teiginiai buvo paskelbti ne tiesioginio eterio metu (kai negalima daryti įtakos pateikimo būdui) ir pareiškėjas turėjo ir galėjo patikrinti, susisteminti ar kitaip adaptuoti informaciją, jog ji nebūtų skelbiama kategoriškai įvardijant trečiojo suinteresuoto asmens teisei priešingus veiksmus. Tokiu atveju svarbus viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) sąžiningas elgesys, kurio turinys atskleidžiamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Publikacijoje vartojamais žodžių junginiais „vogė dokumentus“, „ištuštino sąskaitas bankuose“ nebuvo skelbiama viešąjį interesą atitinkanti informacija, jog trečiasis suinteresuotas asmuo yra įtariamas, tačiau vienareikšmiškai konstatuojama, jog jis atliko priešingus teisei veiksmus, nors publikacijos paskelbimo metu nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, o ikiteisminis tyrimas buvo pradinėje stadijoje;

34.3. Pareiškėjas yra pasirinkęs netinkamą viešai paskleistos informacijos teisėtumo pagrindimo būdą, t. y. apie trečiąjį suinteresuotą asmenį paskelbęs vienareikšmiškai žeminančio pobūdžio informaciją, jos teisėtumą įrodinėja beveik po dvejų metų pirmosios instancijos teismo nustatytomis, t. y. nagrinėjamos bylos požiūriu neaktualiomis, aplinkybėmis (apkaltinamasis nuosprendis gali būti skundžiamas apeliacine tvarka). Be to, šių aplinkybių kontekste vertintini kaip prieštaringi pareiškėjo argumentai, kad: nepagrįsta iš pareiškėjo reikalauti savo paskleistą informaciją patvirtinti apkaltinamuoju nuosprendžiu; atsakovas ir teismas turėjo konstatuoti, kad straipsnis informuoja skaitytojus apie L. B. pareikštus įtarimus ir jų pobūdį, kad straipsnis subalansuotas ir jame nėra paskleistos kategoriškos, tikrovės neatitinkančios žinios. Ne atsakovas ar teismas turėjo tai konstatuoti, bet pareiškėjas turėjo pareigą, laikydamasis teisinio reglamentavimo, informuoti visuomenę apie ikiteisminį tyrimą;

34.4. Teismas, įvertinęs paskelbtos informacijos konstatuojamąjį pobūdį, teisingai pabrėžė, kad publikacijos paskelbimo metu pareiškėjas neturėjo duomenų, tačiau konstatavo, jog trečiasis suinteresuotasis asmuo įvykdė nusikalstamas veikas. Teismas pagrįstai nustatė, jog pateikti teiginiai turi būti pagrįsti įrodymais, konkrečiomis aplinkybėmis, kurios patvirtintų publikacijos turinį. Pareiškėjas publikacijoje pateiktos informacijos nepagrindė konkrečiais įrodymais, todėl pagrįstai konstatuotas neobjektyvus pareiškėjo elgesys;

34.5. Nepagrįstas pareiškėjo apeliacinio skundo prašymas dėl išaiškinimo, kad trečiojo suinteresuoto asmens skundas nagrinėtinas ne garbės ir orumo, bet nekaltumo prezumpcijos aspektu, nes suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos pobūdį bei apimtį. Trečiasis suinteresuotas asmuo skunde atsakovui neišreiškė tokios valios, o atsakovas neturėjo jokio pagrindo ir nevertino skundžiamos informacijos dėl galimo VIĮ 19 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Jokios teisinės pasekmės pareiškėjui nekilo, pareiškėjas neginčijo jokių atsakovo Sprendime nurodytų aplinkybių, susijusių su nekaltumo prezumpcija. Pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, todėl netikslinga formuluoti pareiškėjo prašomą išaiškinimą;

34.6. VIĮ 54 straipsnio kontekste nesutiktina su apeliaciniame skunde pateikiamais argumentais dėl anoniminio šaltinio ir atsakomybės netaikymo. Pareiškėjas atsakovui nepateikė jokių duomenų, jog trečiasis suinteresuotas asmuo žinojo, kas yra anoniminis šaltinis, kuris skelbia kategoriškas žinias, jog trečiasis suinteresuotas asmuo atliko nusikalstamas veikas. Kita vertus, nors trečiasis suinteresuotas asmuo ir galėtų identifikuoti, kas išsakė tokius žodžius, tačiau visuomenė negali įvertinti to asmens patikimumo, o atsakovas įsitikinti sakiusiojo asmens tapatybe. Sutiktina, jog pareiškėjas gali naudotis šaltinio paslapties institutu ir šios teisės atsakovas neginčija, tačiau, nutaręs neatskleisti informacijos šaltinio, pareiškėjas privalo prisiimti atsakomybę, nes būtent jis galėjo daryti įtaką skelbiamos informacijos turiniui ir skelbiamą informaciją adaptuoti, kad ji nepažeistų trečiojo suinteresuoto asmens interesų. Be to, VIĮ 54 straipsnio norma atleidžia nuo redakcinės atsakomybės tik dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimo, bet ne dėl akivaizdžiai žeminančios asmens garbę ir orumą informacijos paskelbimo;

34.7. Publikacijos paskelbimo metu egzistavo neabejotinas visuomenės interesas žinoti apie trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą, pareikštus įtarimus, tačiau ne tikrovės neatitinkančią, garbę ir orumą akivaizdžiai žeminančią informaciją;

34.8. Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde vadovaujasi ginčui neaktualia EŽTT praktika, kurioje buvo nagrinėjama paskelbta nuomonė, o ne žinia, o šių informacijos rūšių teisinis vertinimas skiriasi bei LAT praktika, kurioje buvo keliamas klausimas dėl nuotraukų nepriskyrimo asmeninėms nuotraukoms;

34.9. Apeliacinio skundo argumentai dėl nuotraukų su trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdu skleidimo prieštaringi ir nepaneigia atsakovo nustatytų aplinkybių, kad egzistuoja faktų visuma ginti trečiojo suinteresuoto asmens privatumą. Publikacijoje skelbiamose nuotraukose nėra fiksuojamas joks teisės pažeidimas, jos niekaip neatskleidžia nusikalstamos veikos darymo būdo, priemonių ir pan. Trečiojo suinteresuoto asmens nuotrauka padaryta, kaip nurodo pareiškėjas, viešoje vietoje visai kitu, nesusijusiu su galimai teisei priešinga veika, tikslu, todėl VII 14 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis negali būti taikoma;

34.10. Atmestini pareiškėjo argumentai, jog trečiasis suinteresuotas asmuo buvo viešoje vietoje, neprieštaravo fotografuotis (pozavo), todėl sutiko, jog jo nuotraukos būtų skelbiamos. LAT praktikoje aiškiai įtvirtinta, kad: asmuo, net ir būdamas viešoje vietoje, nepraranda savo individualumo ir privatumo, todėl yra svarbi subjektyvi vidinė fotografuojamo asmens nuostata; jeigu asmuo aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė nenorą būti fotografuojamas, to turi būti paisoma. Sutikimas gali būti duotas tiek žodžiu, tiek raštu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, tačiau sutikimas fotografuotis ex officio nereiškia ir sutikimo nuotrauką bet kokiu būdu atgaminti, parduoti, demonstruoti, spausdinti, nes tai, kad asmuo galėjo sutikti būti fotografuojamas, dar nereiškia, jog jis davė sutikimą rodyti nuotrauką.

34.11. Nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo sutikimo skelbti jo nuotraukas nedavė, taip pat nėra ir VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatytų išimčių ar viešojo intereso jas publikuoti. EŽTT ir LAT išaiškinimų kontekste sutiktina, jog pareikšti įtarimai, pradėtas ikiteisminis tyrimas pagrįstai domina visuomenę bei sudaro viešąjį interesą, tačiau kiekvienu atveju skelbiant privataus pobūdžio informaciją, turi būti realus socialinis interesas žinoti tam tikro asmens privataus gyvenimo faktus. Informacijos apie asmens privatų gyvenimą paskelbimas tam, kad publikacijos įgytų sensacingą atspalvį, negali būti kvalifikuojamas kaip teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso patenkinimas. Kiekvienu atveju turi būti pasverta, ar problema gali būti plėtojama neatskleidžiant konkrečių detalių. Šiuo atveju problema, turinti viešąjį interesą (atliekamas ikiteisminis tyrimas, teisingumo vykdymas ir pan.), galėjo būti analizuojama ir be trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdo (nuotraukos) pateikimo, ypač kelių nuotraukų publikavimo. Taigi akivaizdu, kad šiuo atveju toks asmens atvaizdo paskelbimas yra perteklinis (nebūtinas) ir peržengia saviraiškos laisvės ribas;

34.12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 3 d. administracinėje byloje Nr. eA-1056-442/2020 priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį, suformuodamas praktiką, kad, be kita ko, tik viešojo intereso buvimas nesuteikia teisės skelbti informaciją apie privatų gyvenimą, jeigu nėra kitų VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatytu sąlygų, su kurioms esant informacija apie privatų gyvenimą galėtų būti skelbiama be asmens sutikimo;

34.13. Nepagrįstu laikytinas pareiškėjo argumentas, kad skundžiamas sprendimas sukėlė prieštaravimą su Visuomenės informavimo etikos komisijos 2018 m. gruodžio 19 d. analogiško ginčo sprendimu, nes atsakovas ir Visuomenės informavimo etikos komisija yra skirtingi savarankiški subjektai, priimantys savarankiškus sprendimus, veikiantys skirtingų teisės aktų pagrindu, įgyvendinantys iš esmės skirtingas funkcijas ir turintys skirtingą kompetenciją. Tai, kad Visuomenės informavimo etikos komisijos ir atsakovo priimti sprendimai buvo priimti analizuojant visiškai kitas teisės normas nesudaro pagrindo vertinti ginčus kaip analogiškus. Šiuo atveju atsakovas savo kompetencijos ribose išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens skundą. Priimdamas Sprendimą atsakovas neturi pagrindo vadovautis Visuomenės informavimo etikos komisijos priimtais sprendimais.

35. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atskiru prašymu prašo priteisti iš pareiškėjo 670 Eur patirtas atstovavimo išlaidas.

36. Trečiasis suinteresuotas asmuo, pritardamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir išvadoms, nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

36.1. Ginčo publikacija, jos turinys ir ja skelbiamos žinios turi būti vertinamos būtent 2018 m. rugpjūčio 9 d. buvusių faktų ir aplinkybių kontekste. Šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl to, ar pareiškėjas būtent 2018 m. rugpjūčio 9 d., kada paskelbė publikaciją, tinkamai laikėsi VIĮ nuostatų, nepažeidė asmens teisių. Teismui sprendžiant kitaip, bet koks ginčas dėl neteisingos ar klaidinančios informacijos publikavimo visuomenės informavimo priemonėse negalėtų būti nei nagrinėjamas, nei priimamas teismo sprendimas, kol nesibaigtų vienas ar kitas teisminis ginčas, civilinė ar baudžiamoji byla, su kuria galimai susijusias aplinkybes iškraipydama, iš anksto preziumuodama, paskelbė visuomenės informavimo priemonė. Akivaizdu, kad klaidingos ir / ar asmens teises pažeidžiančios publikacijos ir / ar neteisėtai išspausdintų asmens foto nuotraukų pašalinimas ir / ar paneigimas turi realią reikšmę tik tada, kai tai įvykdoma per kuo trumpesnį laiką nuo informacijos paskleidimo;

36.2. Kritiškai vertintini pareiškėjo veiksmai ir argumentai dėl to, kad po dviejų metų bylos nagrinėjimo laikotarpio, pareiškėjas tyčia prašymą dėl žurnalistės įtraukimo trečiuoju suinteresuotu asmeniu pateikęs tik pirmosios instancijos teismui jau priėmus sprendimą, kad byla būtų grąžinta iš naujo nagrinėti į pirmąją instanciją, ir taip vilkinęs galutinio neskundžiamo teismo sprendimo priėmimo laiką, šiame apeliaciniame skunde nusprendžia atskleisti publikacijoje ir byloje iki šiol anoniminiu laikytą šaltinį ir tuo remdamasis argumentuoja, kad L. B. savo reikalavimus galėjo reikšti tiesiai jai arba kad L. B. neva turėjo tai savaime žinoti, taip pat teikia į bylą neįsiteisėjusį nuosprendį baudžiamojoje byloje, kuriuo remiasi kaip tariamai patvirtinančiu aplinkybę, kad trečiasis suinteresuotas asmuo padarė nusikalstamas veikas;

36.3. Pareiškėjas apeliaciniame skunde vadovaujasi civilinėse bylose formuojama praktika, kuri nagrinėjamos administracinės bylos dėl VIĮ nuostatų pažeidimo nėra aktuali;

36.4. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmą kartą byloje nurodo L. A. pavardę ir apie šį pareiškėjo įvardintą asmenį trečiajam suinteresuotam asmeniui tapo žinoma tik aš antro apeliacinės instancijos teismui pateikto apeliacinio skundo. Ginčo publikacijoje šaltinis nebuvo atskleistas. Jis nebuvo nurodytas ir bylos nagrinėjimo metu beveik dvejus metu. Akivaizdu, kad pareiškėjui iki šiol šaltinio nenurodžius, nei teismas, nei L. B. nei galėjo, nei turėjo žinoti, kokio asmens teiginiai užfiksuoti publikacijoje. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad ginčo publikacijos paskelbimo metu L. B. turėjo įtariamosios statusą, todėl bet koks skelbimas, kad asmuo yra padaręs nusikalstamus veiksmus, publikacijos skelbimo metu tiek neatitinka tikrovės, tiek pažeidžia jo teises, žemina jo garbę ir orumą;

36.5. Pareiškėjas nepagrįstai vertina, kad pašnekovės, kurios tapatybė nebuvo atskleista, pasisakymai tariamai tik detalizavo policijos atstovo nurodytą informaciją. Priešingai, jeigu policijos atstovo pranešime yra tik patvirtinama informacija, kad L. B. buvo sulaikyta, toliau publikacijoje yra pateikiama konstatuojamojo pobūdžio informacija, kad L. B. faktiškai padarė konkrečias nusikalstamas veikas, sudarant įspūdį, kad trečiasis suinteresuotas asmuo neabejotinai padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tai rodo publikacijoje naudojamos raiškos priemonės „vogė“, „ištuštino“, „trys bankai buvo apgauti“, „prisiėmė paskolų“, nurodomas kilusios žalos dydis. Pareiškėjas iš oficialaus šaltinio – Vilniaus AVPK poskyrio specialisto – negavo jokios informacijos, dėl kokių konkrečių veiksmų yra pareikšti įtarimai L. B., už kokį laikotarpį, kokioje apimtyje, koks konkretus asmuo pateikė pareiškimą, todėl neturėjo pagrindo spręsti, ar nenurodytas šaltinis sako tiesą ir šių duomenų skelbti kaip konstatuojamojo pobūdžio žinių;

36.6. Net jeigu būtų tiksliai žinojusi šaltinio vardą ir pavardę, L. B. nebūtų galėjusi įrodyti, koks tai asmuo, todėl galimybių ginti savo teisių reiškiant reikalavimus tiesiogiai konkrečiam asmeniui, akivaizdu, kad L. B. neturėjo;

36.7. Ginčo publikacijoje neįvardinto asmens komentare pateikti teiginiai nebuvo paskelbti tiesioginio eterio metu (kai negalima daryti įtakos pateikimo būdui), todėl, pareiškėjas privalėjo ir galėjo patikrinti, susisteminti ar kitaip adaptuoti pašnekovės žodžius ir informaciją, kad ji nebūtų skelbiama kategoriškai, kaltinant L. B. padarius teisei priešingus veiksmus. Panaudojant kitų asmenų komentarus, leidžiama kritikuoti asmenį, apie jį pateikti tam tikrą informaciją iki tos ribos, kol visuomenė nėra pradedama klaidinti tikrovės neatitinkančiais faktais;

36.8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde vadovaujasi ginčui dėl skirtingų nagrinėjamų aplinkybių neaktualia LAT praktika, kurioje buvo nagrinėtas nuomonės ir žinios atskyrimo paskelbimo formos reikšmės klausimas, keliamas ginčas dėl šmeižto. Nagrinėjamu atveju informacija buvo pateikta kaip žinia, jos niekaip neadaptuojant, kad ji nebūtų skelbiama kategoriškai;

36.9. Tuo atveju, jeigu yra konstatuojama, kad konkretus asmuo padarė konkretų nusikalimą, tokio teiginio atitikimas tiesai gali būti patvirtintas tik įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu. Ginčo publikacijoje nenurodyto asmens pasisakyme pateikti komentarai yra suformuluoti taip, kad skaitytojui susidarytų įspūdį, kad trečiasis suinteresuotas asmuo neabejotinai padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Publikacijos paskelbimo metu pareiškėjas neturėjo duomenų, kad trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu buvo konstatuotos nusikalstamos veikos;

36.10. Vienintelė akivaizdi ir žinoma bei prieinama informacija Inspektoriui buvo ta, kad L. B. atžvilgiu nėra priimtas joks įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, kad ji turi įtariamosios statusą, tačiau publikacijoje tekstas pateikiamas taip, kad būtų sudaromas įspūdis, jog asmuo užtikrintai padarė šias veikas;

36.11. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad publikuodamas ginčo straipsnį tariamai siekė užtikrinti visuomenės interesų įgyvendinimą. Vertinant publikacijos turinį EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų, VIĮ nuostatų kontekste, nagrinėjant, ar publikacijoje pateikta informacija galėjo pažeminti trečiojo suinteresuoto asmens garbę ir orumą, atsižvelgtina į publikacijoje vartotas formuluotes. Iš publikacijos turinio matyti, kad ja buvo siekiama itin neigiamai pateikti informaciją apie trečiojo suinteresuoto asmens veiksmus, sukelti neigiamus padarinius trečiajam suinteresuotam asmeniui;

36.12. Nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad nuotraukų publikavimą tariamai pateisina viešas interesas. LAT išaiškinimų kontekste, sprendžiant dėl to, ar pažeista asmens teisė į atvaizdą, svarbu ir tai, kokio tikslo siekta publikuojant nuotrauką: informuoti visuomenę ar tik patenkinti jos smalsumą ir pan. Pats pasirinktų nuotraukų tipas (provokuojančios, atviros, traukiančios dėmesį, nesusijusios nei su publikacijoje aprašomomis aplinkybėmis, nei darytos tuo metu) patvirtina, kad jomis nebuvo siekta informuoti visuomenę, o nuotraukų (buvo publikuota ne viena nuotrauka, o net kelios) publikavimo tikslas vienareikšmiai buvo suteikti publikacijai sensacingumo, padidinti skaitomumą, atkreipti dėmesį, tuo siekiant privačių pareiškėjo, o ne viešų tikslų. Tuo labiau, kad straipsnis su nuotraukomis publikuotas skiltyje „veidai – Lietuvos įžymybės“, o ne skiltyje, kurioje publikuojama teisinė informacija. Netinkamai įvertinas viešo intereso ir privataus asmens gyvenimo apsaugos santykis. Publikuotos nuotraukos nėra darytos galimos nusikalstamos veikos padarymo vietoje, jos darymo metu, jose nefiksuotos jokios susijusios aplinkybės. Nuotraukos taip pat nėra pateikiamos viešai nagrinėjant bylą. Taigi nesant L. B. sutikimo skelbti jos nuotraukų, šiuo atveju nebuvo ir VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatytų išimčių ar viešojo intereso jas publikuoti, todėl buvo pažeista L. B. teisė į privatumą VIĮ 2 straipsnio 46 dalies kontekste;

36.13. L. B. VIĮ 2 straipsnio 78 dalies prasme nėra viešas asmuo. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pareiškėjas teismo posėdyje pripažino, kad remiantis VIĮ trečiasis suinteresuotas asmuo nelaikytinas viešu asmeniu;

36.14. Inspektoriaus tarnyba ir Visuomenės informavimo etikos komisija yra skirtingos savarankiškos institucijos, kurios veikia ir skundus nagrinėja skirtingų teisės aktų pagrindu. Visuomenės informavimo etikos komisija nenagrinėja VIĮ pažeidimų, kuriuos nagrinėja atsakovas. Todėl šių dviejų atskiras kompetencijas turinčių institucijų sprendimai objektyviai negali būti lyginami. Be to, būtent Visuomenės informavimo etikos komisijos atžvilgiu yra numatyta nuostata, kad komisija turi teisę sustabdyti skundo nagrinėjimą, jeigu atitinkamos aplinkybės yra nagrinėjamos Inspektoriaus tarnyboje, o ne atvirkščiai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VIII. 37. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Inspektoriaus 2019 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (SK-207) SPR-25 „Dėl publikacijose „Palangoje sulaikyta sukčiavimu ir vagystėmis įtariama grožio salono savininkė L. B.“ (www.15min.lt, 2018-08-09), „Artima V. S. draugė ir verslo partnerė L. B. įkliuvo dėl tapatybės ir pinigų vagysčių“ (www.alfa.lt, 2018-08-09), „Sulaikyta L. B.: svetimais vardais grynindavo tūkstančius“ (www.lrytas.lt, 2018-08-09), „Dėl vagysčių ir sukčiavimo policija sulaikė žinomą vizažistę L. B.“ (www.delfi.lt, 2018-08-09), „Policija sulaikė verslininkę L. B.: kaltina vagystėmis“ (www.tv3.lt, 2018-08-09) paskelbtos informacijos“ dalies, kuria L. B. skundas dėl publikacijos „Dėl vagysčių ir sukčiavimo policija sulaikė žinomą visažistę L. B.“ (www.delfi.lt, 2018-08-09) pripažintas iš dalies pagrįstu, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) – UAB „Delfi“ – įspėtas dėl VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalies, 19 straipsnio 2 dalies pažeidimo ir pareikalauta pašalinti pažeidimą.

38. Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo ir procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, tyrimas Inspektoriaus tarnyboje pradėtas pagal L. B. 2018 m. rugsėjo 20 d. skundą (toliau – ir Skundas), iš kurio turinio matyti, kad trečiasis asmuo kreipėsi:

38.1 dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jos garbės ir orumo (skundo 1–6 dalys). Šioje skundo dalyje publikacija „Dėl vagysčių ir sukčiavimo policija sulaikė žinomą vizažistę L. B.“ (www.delfi.lt, 2018-08-09) nėra nurodyta. Dėl šios skundo dalies Inspektorius, gavęs UAB „Delfi“ paaiškinimus, ginčijama Sprendimo dalimi motyvuodamas, be kita ko, tuo, kad: “<…> pareiškėja Skunde ginčijo, kad teiginiai <…> žeidžia garbę ir orumą, o <…> UAB „Delfi“ skleidžiamame teiginyje „Situacija yra tokia, kad salono šeimininkė, kuriame dirbau, vogė mano dokumentus metų laikotarpyje ištuštino sąskaitas bankuose <...> piktinosi ji“ skelbiama tikrovės neatitinkanti informacija, nes pareiškėjos atžvilgiu nėra priimtas ir įsiteisėjęs joks apkaltinamasis nuosprendis.

Nors Skunde pareiškėja konkrečiai nenurodė, jog teiginys „Situacija yra tokia, kad salono šeimininkė, kuriame dirbau, vogė mano dokumentus metų laikotarpyje ištuštino sąskaitas bankuose <...> piktinosi ji“ pažeidė jos garbę ir orumą, o žurnalistų etikos inspektorius, vadovaudamasis VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 1 punktu, dėl garbės ir orumo gali nagrinėti tik suinteresuotų asmenų skundus, tačiau pareiškėjos Skundą vertinant bendrai su pareiškėjos prašymu žurnalistų etikos inspektoriui (pareikalauti paneigti ir pašalinti publikacijoje „Dėl vagysčių ir sukčiavimo policija sulaikė žinomą vizažistę L.

B.“ (www.delfi.lt, 2018-08-09) skelbiamą tikrovės neatitinkančią ir žeminančią garbę ir orumą informaciją) ir ginčijama identiška informacija kitose publikacijose „Sulaikyta L. B.: svetimais vardais grynindavo tūkstančius“ (www.lrytas.lt, 2018-08-09), „Palangoje sulaikyta sukčiavimu ir vagystėmis įtariama grožio salono savininkė L. B.“ (www.15min.lt, 2018-08-09), šis teiginys vertintinas ir dėl pareiškėjos garbės ir orumo galimo pažeidimo. <..> Publikacijų paskelbimo metu buvo pradinė ikiteisminio tyrimo stadija, o ikiteisminis tyrimas dar tik atliekamas, todėl konstatuoti, jog pareiškėja atliko tam tikrus veiksmus, remiantis tik publikacijose neatskleisto šaltinio duomenimis, nėra jokio pagrindo.

Paminėtina ir tai, jog oficialus šaltinis viešosios informacijos rengėjams (skleidėjams) <…> UAB „Delfi“ pateikė tik bendro pobūdžio informaciją apie nusikalstamą veiką, bet nedetalizavo, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės, jog pareiškėja atliko ginčo teiginiuose nurodomus veiksmus <...>. Apibendrinant minėtas aplinkybes teiginiuose <…> „Situacija yra tokia, kad salono šeimininkė, kuriame dirbau, vogė mano dokumentus metų laikotarpyje ištuštino sąskaitas bankuose <...> piktinosi ji“ skelbiama tikrovės neatitinkanti informacija (viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) niekaip jos nepagrindė), jog pareiškėja atliko priešingus teisei veiksmus. <…> Vertinant teiginiuose <…> „Situacija yra tokia, kad salono šeimininkė, kuriame dirbau, vogė mano dokumentus metų laikotarpyje ištuštino sąskaitas bankuose <...> piktinosi ji“ paskelbtą informaciją, akcentuotina, jog teismų praktika pripažįsta, kad asmens įvardijimas sukčiumi, vagimi ar jų metodus naudojančiu asmeniu, per se yra asmens garbę ir orumą žeminantys teiginiai, nereikalaujantys specialaus įrodinėjimo, nes tokie teiginiai visuomenėje yra suprantami vienareikšmiškai.

Taigi tokių žinių paskleidimas pats savaime yra akivaizdus asmens garbės ir orumo žeminimo įrodymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-2326/2011), todėl teiginiais <…> „Situacija yra tokia, kad salono šeimininkė, kuriame dirbau, vogė mano dokumentus metų laikotarpyje ištuštino sąskaitas bankuose <...> piktinosi ji“ buvo pažeistos VIĮ 19 straipsnio 2 dalies nuostatos <…>. Pareiškėja Skunde prašo paneigti tikrovės neatitinkančią, garbę ir orumą žeminančią informaciją. <…> Todėl šiuo atveju tikrovės neatitinkanti, Pareiškėjos garbę ir orumą žeminanti informacija, nors ir paskelbta neįvardinto šaltinio, turi būti paneigta. <...>“;

38.2 dėl teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse, publikuojant duomenis apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, sulaikymą, įtarimus, nurodant jos vardą, pavardę, nuotrauką (skundo 7–16 dalys). Šioje skundo dalyje nurodomas publikacijos „Dėl vagysčių ir sukčiavimo policija sulaikė žinomą vizažistę L. B.“ (www.delfi.lt, 2018-08-09) turinys; dėl teisės į atvaizdą ir privatumą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse, be pareiškėjos sutikimo publikacijose, iš jų – ir publikacijoje „Dėl vagysčių ir sukčiavimo policija sulaikė žinomą vizažistę L. B.“ (www.delfi.lt, 2018-08-09), publikuojant pareiškėjos atvaizdą – nuotraukas (skundo 17 dalis). Dėl šių Skundo dalių Inspektorius, gavęs UAB „Delfi“ paaiškinimus, ginčijama Sprendimo dalimi: nustatęs, kad egzistuoja pagrindas skelbti L. B. privačius duomenis (vardą ir pavardę) kartu su informacija apie pareikštus įtarimus be jos sutikimo, netenkino Skundo šioje dalyje; konstatavęs, kad <…> šiuo atveju egzistuoja faktų visuma, kuri leidžia teigti, jog nagrinėjamoje situacijoje turi būti ginamas pareiškėjos privatumas. Publikacijose nesant teisėto visuomenės intereso skleidžiami pertekliniai privatūs duomenys (nuotrauka) apie pareiškėją (be jos sutikimo), kuri yra privatus asmuo, o tai sudaro pagrindą nustatyti pareiškėjos teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimą (VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalys). <…>”.

39. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos UAB „Delfi“ skundą, jį atmetė, konstatavęs, kad: publikacija Delfi itin negatyviai pateikė informaciją apie L. B. veiksmus, nors pastaroji nebuvo pripažinta kalta dėl nusikaltimo padarymo ir nebuvo nuteista. Akivaizdu, kad pareiškėjos publikacijoje ištransliuota informacija neatitiko realybės, ja sukeltos neigiamos pasekmės trečiajam suinteresuotam asmeniui, pažeista garbė ir orumas. Skelbdamas publikaciją, pareiškėjas pažeidė VIĮ 19 straipsnio 2 dalies normas; dėl trečiojo suinteresuotojo asmens atvaizdo viešinimo be sutikimo teisėjų kolegija akcentavo, kad publikacijoje „Dėl vagysčių ir sukčiavimo policija sulaikė žinomą visažistę L. B.“ (www.delfi.lt, 2018-08-09) be trečiojo suinteresuotojo asmens sutikimo pateiktos fotografijos nesusijusios su straipsnyje viešinama informacija apie sulaikymą, pateiktus įtarimus. L. B. nėra viešas asmuo, iš ko darytina išvada, kad atvaizdo naudojimas publikacijoje be jos sutikimo pažeidė VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus; teisėjų kolegija sutiko su atsakovo Sprendimu pritaikytomis poveikio priemonėmis.

40. Apeliacinės instancijos teisme tikrinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo teisėtumą ir pagrįstumą, primintina, kad žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės pareigūnas, prižiūrintis, kaip įgyvendinamos VIĮ nuostatos (VIĮ 49 str. 1 d.) ir atliekantis VIĮ 50 straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, apimančias, be kita ko: suinteresuotų asmenų skundų (pareiškimų) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo nagrinėjimą (VIĮ 50 str. 1 d. 1 p.); suinteresuotų asmenų skundų (pareiškimų) dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse nagrinėjimą (VIĮ 50 str. 1 d. 2 p.); vertinimą, kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų (VIĮ 50 str. 1 d. 5 p.). Atlikdamas VIĮ 50 straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, inspektorius turi teisę savo iniciatyva pradėti tyrimą (VIĮ 50 str. 2 d. 1 p.), gali priimti VIĮ 50 straipsnio 3 dalyje numatytus sprendimus, iš jų – ir: įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti (VIĮ 50 str. 3 d. 1 p.); reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją (VIĮ 50 str. 3 d. 2 p.).

41. VIĮ privatus gyvenimas apibrėžiamas kaip asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro fizinio asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias fizinis asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat fizinio asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, fizinio asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, informacija apie fizinio asmens sveikatą, privatus susirašinėjimas ar kitoks ryšio palaikymas, fizinio asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus (VIĮ 2 str. 46 d.). Asmens garbės ir orumo dėl paskleistų duomenų, žeminančių jo garbę ir orumą ir neatitinkančių tikrovės gynimas reglamentuojamas CK II knygos II skyriaus, nustatančio specifines fizinių asmenų teises ir jų įgyvendinimą, 2.24 straipsnyje.

42. Taigi, atliekant VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytas funkcijas, yra svarbu, dėl kokio pobūdžio pažeidimo suinteresuoti asmenys kreipiasi – dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos garbės ir orumo (CK 2.24 str.) ar dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse (VIĮ 2 str. 46 d.). Pažymėtina, kad Inspektoriui teikiamame skunde (pareiškime) turi būti nurodyta: 1) skundą (pareiškimą) pateikusio asmens (pareiškėjo) vardas, pavardė ir adresas; 2) konkreti visuomenės informavimo priemonė ir publikacija ar laida, kuriose buvo paskleista informacija, žeminanti skundą (pareiškimą) pateikusio asmens (pareiškėjo) garbę ir orumą, pažeidžianti teisę į privataus gyvenimo apsaugą ar nepilnamečių interesus; 3) kokia paskleista informacija neatitinka tikrovės, kaip yra pažeista teisė į privatumą, kaip pakenkta nepilnamečių interesams; 4) prašymo inspektoriui turinys; 5) skundo (pareiškimo) surašymo data ir skundą (pareiškimą) pateikusio asmens (pareiškėjo) parašas (VIĮ 50 str. 4 d.). Skundas (pareiškimas), kuriame nėra bent vieno iš reikalavimų, numatytų VIĮ 50 straipsnio 4 dalyje, nenagrinėjamas, jei inspektorius nenusprendžia kitaip. Tuo atveju, kai inspektorius atsisako nagrinėti skundą (pareiškimą) dėl jo turinio reikalavimų trūkumų, asmuo (pareiškėjas) apie tai informuojamas per 5 darbo dienas, nurodant šiuos trūkumus. Pašalinus trūkumus asmens (pareiškėjo) skundas (pareiškimas) yra priimamas nagrinėti, o jo pateikimo data laikoma ta diena, kai buvo gautas skundas (pareiškimas), atitinkantis jam keliamus reikalavimus (VIĮ 50 str. 5 d.).

43. Kadangi, kaip jau minėta (nutarties 38.1 p.), priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas („<... L. B. skunde Inspektoriui tvirtina, jog publikacijoje pateikta informacija žemina jos garbę ir orumą. <...>“), Skunde L. B. nei teigė, kad Publikacijoje paskleista informacija buvo pažeista jos garbė ir orumas, nei nurodė, kokia paskleista informacija neatitinka tikrovės, nei prašė atlikti tyrimą šiuo aspektu, t. y. dėl pažeistos jos garbės ir orumo, tyrimas šiuo aspektu atliktas nesant tam pagrindo, vien jau dėl ko tiek ginčijamas Sprendimas šioje dalyje, tiek skundžiamo pirmosios instancijos teismo dalis dėl šio Sprendimo dalies negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais.

Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog Inspektorius priėmė sprendimą tyrimą šiuo aspektu, t. y. dėl pažeistos L. B. garbės ir orumo, atlikti savo iniciatyva, kas, be to, iš esmės ir nėra įmanoma, neturint būtinų, tik skundą (pareiškimą) pateikusio asmens turimų, duomenų, t. y. kad informacija žemina skundą (pareiškimą) pateikusio asmens (pareiškėjo) garbę ir orumą; teisėjų kolegija nesutinka Inspektoriaus išvada, kad L. B. Skundą vertinant bendrai su jos prašymu Inspektoriui ir ginčijama identiška informacija kitose publikacijose „Sulaikyta L.

B.: svetimais vardais grynindavo tūkstančius“ (www.lrytas.lt, 2018-08-09), „Palangoje sulaikyta sukčiavimu ir vagystėmis įtariama grožio salono savininkė L. B.“ (www.15min.lt, 2018-08-09), Publikacijos teiginys vertintinas ir dėl L. B. garbės ir orumo galimo pažeidimo: visų pirma, pastebėtina, kad L. B. Skunde Inspektoriui net ir nenurodė, kad Publikacijoje anoniminio šaltinio nurodyta informacija neatitiko tikrovės: ji teigė (Skundo 14 p.), kad Publikacijoje nurodoma, jog L. B. „vogė“, „ištuštino sąskaitas bankuose“, nors jos atžvilgiu nėra priimtas ir įsiteisėjęs joks apkaltinamasis nuosprendis;

L. B. prašymas Inspektoriui, vertinat jo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindimą, nėra aiškus; kitos nurodytos publikacijos nėra susijusios su Publikacija, t. y. nors jos yra apie L. B. bei jos veikas, dėl kurių jai pareikšti įtarimai ikiteisminiame tyrime, tai nėra Publikacijoje skelbiamos informacijos priešistorė ar tąsa (tai skirtingose visuomenės informavimo priemonėse ir ne identiškai perteikiama informacija). Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keičiamas: Sprendimo dalis, kuria viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) UAB „Delfi“ įspėtas dėl VIĮ 19 straipsnio 2 dalies pažeidimo ir pareikalauta pašalinti VIĮ 19 straipsnio 2 dalies pažeidimą, naikinama (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p. ir 2 d.).

44. Pažymėtina, jau ginčo dėl šios Sprendimo dalies nagrinėjimo teisme metu administracinės bylos proceso šalių nurodyti argumentai, t. y. buvo / nebuvo pagrindas teigti pareiškėją atlikus Publikacijoje nurodytus veiksmus, dezinformacijos, nekaltumo prezumpcijos pažeidimo ir pan., nėra reikšmingi, kadangi Sprendimu, kaip matyti iš jo aptarto turinio, UAB „Delfi“ įspėtas ne dėl dezinformacijos ar nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, bet, kaip teigta, dėl pažeistos L. B. garbės ir orumo.

45. Kitos skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, t . y. kuria atmestas skundas dėl Sprendimo dalies, kuria viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) UAB „Delfi“ įspėtas dėl VIĮ 14 straipsnio 1 ir dalies pažeidimo, padaryto be L. B. sutikimo Publikacijoje publikuojant jos fotonuotraukas, ir pareikalauta pašalinti pažeidimą, naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo: VIĮ 14 straipsnis, reglamentuojantis privataus gyvenimo apsaugą, nustato: rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą (1 d.); informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka (2 d.). VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatyti atvejai, kada informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą gali būti skelbiama be to žmogaus sutikimo, o tuo pačiu – kada tokios informacijos atkleidimas be žmogaus sutikimo pateisinamas viešuoju interesu: tai padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas; informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą; informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

46. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad L. B. fotonuotraukų publikavimą pateisina viešasis interesas, jokių tokį teiginį pagrindžiančių argumentų, t. y. kad buvo sąlygos, numatytos VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje, nėra nurodoma.

47. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad publikacijoje „Dėl vagysčių ir sukčiavimo policija sulaikė žinomą vizažistę L. B.“ (www.delfi.lt, 2018-08-09) publikuotos fotografijos nesusijusios su straipsnyje viešinama informacija apie L. B. sulaikymą, pateiktus įtarimus, dėl ko, įvertinus, jog L. B. nėra viešas asmuo VIĮ prasme, jos atvaizdo naudojimas publikacijoje be jos sutikimo pažeidė VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus.

48. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodomi administracinių ir bendrosios kompetencijos teismų praktikoje suformuoti teisės normų aiškinimai bei oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos nesiejami su nagrinėjamos administracinės bylos faktinėmis aplinkybėmis ir taikytina teise, o duomenų, kad jie yra reikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste, nėra.

49. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimas yra keičiamas, panaikinant Sprendimo dalį, kuria UAB „Delfi“ įspėtas dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies pažeidimo ir pareikalauta pašalinti pažeidimą.

50. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. B. apeliacinės instancijos teismo prašo priteisti iš pareiškėjo 670 Eur patirtas atstovavimo išlaidas: 320 Eur teisinės pagalbos išlaidas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (2020 m. rugsėjo 15 d. sąskaita ir 2020 m. rugsėjo 21 d. mokėjimo nurodymas); 350 Eur teisinės pagalbos išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (2020 m. lapkričio 30 d. sąskaita ir 2020 m. gruodžio 2 d. mokėjimo nurodymas).

51. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Trečiajam suinteresuotam asmeniui nepateikus pirmosios instancijos teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos duomenų apie teisinės pagalbos išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nėra pagrindo tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens prašymo dėl 320 Eur išlaidų pritesimo apeliacinės instancijos teisme.

52. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (ABTĮ 40 str. 3 d.). Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašomos priteisti 350 Eur teisinės pagalbos išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio“ nustatyto rekomenduojamo priteisti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydžio, į tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, trečiajam suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjo priteisiamos 120 Eur dydžio išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Delfi“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Delfi“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2019 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (SK-207) SPR-25 „Dėl publikacijose „Palangoje sulaikyta sukčiavimu ir vagystėmis įtariama grožio salono savininkė L. B.“ (www.15min.lt, 2018-08-09), „Artima V. S. draugė ir verslo partnerė L. B. įkliuvo dėl tapatybės ir pinigų vagysčių“ (www.alfa.lt, 2018-08-09), „Sulaikyta L. B.: svetimais vardais grynindavo tūkstančius“ (www.lrytas.lt, 2018-08-09), „Dėl vagysčių ir sukčiavimo policija sulaikė žinomą vizažistę L. B.“ (www.delfi.lt, 2018-08-09), „Policija sulaikė verslininkę L. B.: kaltina vagystėmis“ (www.tv3.lt, 2018-08-09) paskelbtos informacijos“ dalį, kuria uždaroji akcinė bendrovė „Delfi“ įspėta dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies pažeidimo ir pareikalauta pašalinti šį pažeidimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui L. B. iš atsakovo UAB „Delfi“ 120 Eur (vieno šimto dvidešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Milda Vainienė