2025-04-09 Nr. AB-6780-3-61-3-00128-2023-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1508-662/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00128-2023-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2022 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 13 d. gavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės įsakymą „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ (toliau – ir Įsakymas). Atitinkamai 2022 m. gruodžio 30 d. pareiškėjas iš atsakovo gavo pranešimą „Dėl priimto sprendimo“, kuriuo pareiškėjas informuotas apie priimtą Sprendimą – šiuo sprendimu nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2022 m. gruodžio 30 d. iki 2027 m. gruodžio 29 d.

2.2. Pareiškėjas Įsakymą yra apskundęs teismui. Nors Įsakymas nėra šio skundo dalykas, tačiau pažymoje (t. y. Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 7 d. teikime Nr. 22TR209 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“) (toliau – ir Pažyma, teikimas), kurios pagrindu priimtas Įsakymas, pateikiami tikrovės neatitinkantys duomenys.

2.3. Sprendimas prieštarauja gero administravimo principui. Prieš priimant skundžiamą Sprendimą pareiškėjui nebuvo leista nei pasisakyti, nei paaiškinti kokią nors informaciją ar ją patikslinti. Pareiškėjui Sprendimo turinys nebuvo žinomas beveik mėnesį nuo Sprendimo priėmimo, nepaisant pareiškėjo teikiamų prašymų, priminimų ir pan. Tai yra pareiškėjui pritaikyta sankcija, jis informuojamas apie pritaikytą sankciją, bet pats Sprendimas nepateikiamas, neišaiškinami motyvai.

2.4. Sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimams. Pirmasis atsakovo argumentas, kodėl pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, buvo aplinkybė, jog jis įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę, tačiau apie tai, jog neteisėtais valdžios institucijų veiksmais, pareiškėjui buvo užkirstas kelias išlaikyti ir Lietuvos Respublikos pilietybę, atsakovas Sprendime neužsimena. Aplinkybė, kad asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę, negali būti laikomas tinkamu pagrindu konstatuoti, jog asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

2.5. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatos suteikia galimybę pareiškėjui, kaip ir bet kokiam Lietuvos Respublikos piliečiui, įgijusiam kitos valstybės pilietybę, pretenduoti į įstatymo leidėjo taikomą išimtį – galimybę išlaikyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Tai, jog asmuo įgyja kitos valstybės pilietybę (šiuo atveju – (duomenys neskelbtini) pilietybę), jokiu būdu negali reikšti, kad asmuo palaiko šios šalies karinę agresiją (duomenys neskelbtini) atžvilgiu. Tai niekaip negali reikšti, kad pareiškėjas rodo lojalumą ir pritarimą (duomenys neskelbtini) vykdomai agresyviai bei ekspansyviai užsienio politikai. Tokie teiginiai yra visiškai niekuo nepagrįsti ir šmeižiantys pareiškėją.

2.6. Sprendimas neteisėtas ir dėl to, jog dėl pareiškėjo sutuoktinės Migracijos departamentas yra priėmęs kitus administracinius aktus (jie apskųsti teismui), tačiau pareiškėjo Sprendime remiamasi minėtų sprendimų (taip pat Įsakymo ir Pažymos) duomenimis. Tai reiškia, jog atsakovas ginčijamo Sprendimo nemotyvavo ir nepagrindė.

2.7. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) įtvirtinti teisės į gerą administravimą elementai, t. y. teisė būti išklausytam, institucijos pareiga pagrįsti savo sprendimus; kt. Taigi, atsakovas šių pareigų nevykdė.

2.8. Sprendimas priimtas remiantis spėjimais (tai yra spėjant, jog pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatyme nustatytų reikalavimų dvigubai pilietybei gauti) bei viešuose šaltiniuose paskleistais duomenimis apie pareiškėjo sutuoktinės menamus ryšius su (duomenys neskelbtini) subjektais. Šiuo atveju negalima remtis vien tik spėjimais, nepatikrinta informacija, o sprendimą galima pagrįsti tik nustatytais faktais.

2.9. Sprendimas yra neteisėto Įsakymo, prielaidomis pagrįstos Pažymos bei tikrovės neatitinkančių viešų šaltinių duomenų apie pareiškėjo sutuoktinę pasekmė, taip eliminuojant pareiškėjo galimybes gintis Lietuvos Respublikos teismuose. Nors Sprendime teigiama, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau kaip ta grėsmė yra keliama, nepaaiškinama. Trumpai nurodoma, jog pareiškėju gali naudotis (duomenys neskelbtini) struktūros, tačiau nepateikiami konkretūs pavyzdžiai, kaip neva struktūros naudojosi pareiškėju iki šiol, kokią konkrečią grėsmę ir kokius grėsmę keliančius veiksmus pareiškėjas atliko. Šių pavyzdžių atsakovas nepateikia, nes jie neegzistuoja, o Sprendimas yra visiškai nepagrįstas.

3. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo atsakant į klausimą: „ar aiškinant Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktą kartu su Europos Parlamento ir Tarybos 2018 m lapkričio 28 d. reglamento (ES) Nr. 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir Reglamentas (ES) 2018/1861) 21 straipsnio 1 dalimi turi būti suprantamas kaip pareiga sprendimą uždrausti atvykti į šalį priimančiai institucijai asmeniui, dėl kurio priimamas perspėjimas, leisti pasisakyti?“. Pareiškėjas papildomai nurodė, kad:

3.1. Kyla pagrįstas klausimas, ar atsakovas prieš priimdamas Sprendimą ir teikdamas pranešimą į SIS, nepažeidė pareigos leisti pareiškėjui pasisakyti, kai taip nustato Chartijos 41 straipsnis. Priimant Sprendimą buvo pažeista teisė būti išklausytam bei gero administravimo principas. Nepaisant to, jog reikalavimas apklausti pareiškėją prieš atsakovui priimant neigiamą Sprendimą nėra įtvirtintas Lietuvos teisės aktuose, tačiau atsakovas yra saistomas Chartijos nuostatų. Pareiškėjas nebuvo informuotas, kad atsakovas ketina priimti Sprendimą, pareiškėjui nesudaryta galimybė pateikti paaiškinimus.

3.2. Vien pranešimo dėl Sprendimo išsiuntimo nepakanka, Migracijos departamentas ignoruoja įstatymo reikalavimus – Sprendimas pareiškėjui buvo pateiktas tik po mėnesio, t. y. po daugybės bandymų kreipiantis į atsakovą.

3.3. Nei atsakovas, nei Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) nepateikia nė vieno įrodymo, patvirtinančio realią pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjo, kaip tariamo grėsmės kėlėjo valstybės nacionaliniam saugumui, remiasi: a) spėjimais ir tikėtinumu, jog pareiškėjas kelia grėsmę; b) žiniasklaidos straipsniu; c) (duomenys neskelbtini) juridinių asmenų registro duomenimis, tačiau nėra jokių duomenų, jog dokumentai būtų apostilizuoti ir būtų pateikti byloje.

3.4. VSD klaidingai interpretuoja teismo sprendimo dėl pareiškėjo sutuoktinės prejudicinę galią. Be to, VSD įžūliai cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinį sprendimą, kuris buvo priimtas uždarame procese. VSD, atsiliepime išsamiai aprašydamas (duomenys neskelbtini), kaip valstybės, grėsmę, nepatikimumą ja, pats remiasi (duomenys neskelbtini) registro duomenimis.

3.5. Atsakovas, priimdamas Sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti 5 metus, sąmoningai ignoravo faktą, jog pareiškėjo motina, jo vaikų močiutė, gyvena Lietuvoje, o nepilnamečiams vaikams privalo būti sudarytos galimybės susitikti su močiute. Sprendimas yra neproporcingas, nėra įvertintos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo šeima Lietuvoje. Be to, SIS reglamento 21 straipsnis reikalauja perspėjimą pateikiančią valstybę nustatyti, ar atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS. Sprendimas sukuria itin neproporcingą bausmę pareiškėjo nepilnamečiams vaikams, dėl ko jie būtų visiškai eliminuoti nuo gyvo bendravimo su močiute, o močiutė dėl kompiuterinių technologijų žinių trūkumo, neturi galimybės matyti, kaip auga jos anūkai.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė atmesti skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Migracijos departamentas gavo VSD 2022 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. 18-10878 pateiktą informaciją (toliau – ir Raštas), kad, atsižvelgiant į Vidaus reikalų ministerijos sprendimą panaikinti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę dėl priimtos (duomenys neskelbtini) pilietybės bei šio asmens sutuoktinės (duomenys neskelbtini) pilietės E. K. ryšių su (duomenys neskelbtini), pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

4.2. Nepagrįsti skundo teiginiai, kad Sprendimas prieštarauja gero administravimo principui dėl to, kad pareiškėjui nebuvo leista nei pasisakyti, nei paaiškinti kokią nors informaciją ar ją patikslinti. Migracijos departamentas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamame Sprendime nurodytas aplinkybes, tokios pareigos nenumato nei Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), nei kiti teisės aktai. Pareiškėjo atveju buvo tinkamai pritaikytos teisės normos dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką.

4.3. Pažymėtina, kad informaciją apie pareiškėją ir grėsmę valstybės saugumui pateikė Valstybės saugumo departamentas, kurio kompetencija Migracijos departamentas neturi pagrindo abejoti.

4.4. Apie Sprendimą pareiškėjas buvo informuotas Įstatyme ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 20 punkte nustatyta tvarka, t. y. išsiunčiant pranešimą. Pareiškėjas Sprendimą apskundė teismui. Taigi, savo teise paaiškinti kokią nors informaciją pareiškėjas įgyvendina pateikdamas skundą teismui, kuriam ir gali išdėstyti visus savo nesutikimo su Sprendimu argumentus.

4.5. Atkreiptinas dėmesys, kad Sprendimas priimtas ne tuo pagrindu, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, o dėl to, kad jo ryšiai su (duomenys neskelbtini) kelia grėsmę valstybės saugumui. Priimdamas Sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos.

4.6. Pareiškėjas įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę po (duomenys neskelbtini) įvykusios (duomenys neskelbtini) karinės agresijos prieš (duomenys neskelbtini) eskalacijos. Pareiškėjo sprendimas priimti (duomenys neskelbtini) pilietybę rodo asmens pritarimą ir lojalumą (duomenys neskelbtini) vykdomai agresyviai bei ekspansyviai užsienio politikai. Be to, dėl savo sutuoktinės E. K. ryšių su (duomenys neskelbtini) pareiškėjas gali būti išnaudojamas šios šalies interesams tiek Lietuvos, tiek likusių Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje.

4.7. Įvertinus Migracijos departamento turimą informaciją apie pareiškėją, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl trečiųjų šalių piliečių teisės gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui buvo padaryta dėl to, kad pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybė buvo panaikinta dėl priimtos (duomenys neskelbtini) pilietybės bei šio asmens sutuoktinės (duomenys neskelbtini) pilietės E. K. ryšių su (duomenys neskelbtini), todėl Migracijos departamento vertinimu buvo padaryta pagrįsta išvada kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Sprendimas priimtas pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

5.2. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui, priėmusiam (duomenys neskelbtini) pripažintos (duomenys neskelbtini) valstybės pilietybę, atvykti į Lietuvą ir užtikrinti jo patogaus rezidavimo Lietuvoje (atitinkamai, ir ES), jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant draudimo atvykti klausimą.

5.3. VSD vertinimu, pareiškėjo sprendimas priimti (duomenys neskelbtini) pilietybę rodo asmens pritarimą ir lojalumą (duomenys neskelbtini) vykdomai agresyviai bei ekspansyviai užsienio politikai, be to, dėl pareiškėjo šeimos nario (sutuoktinės) ryšių su (duomenys neskelbtini) pareiškėjas gali būti išnaudojamas šios šalies interesams tiek Lietuvos, tiek likusių ES valstybių narių teritorijoje. Apie tai pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje.

5.4. Pareiškėjas savo laisva valia atliktais veiksmais, t. y., kreipdamasis į atitinkamas (duomenys neskelbtini) valstybines institucijas (duomenys neskelbtini) federalinio įstatymo nustatyta tvarka, priėmė (įgijo) (duomenys neskelbtini) pilietybę. (duomenys neskelbtini) pilietybę jis įgijo būdamas Lietuvos piliečiu ne dėl įvykio (pvz., gimimo), o dėl savo aktyvių valinių veiksmų – išreikšto noro ją įgyti. (duomenys neskelbtini) pilietybę pareiškėjas įgijo (ir jam buvo išduotas (duomenys neskelbtini) pasas) po (duomenys neskelbtini) įvykusios (duomenys neskelbtini) karinės agresijos prieš (duomenys neskelbtini) eskalacijos ((duomenys neskelbtini)), kai Lietuva kartu su kitomis Vakarų valstybėmis pasmerkė (duomenys neskelbtini) veiksmus ir kai jau ir viešojoje erdvėje (daugelio Europos valstybių žiniasklaidos priemonėse) pasirodė informacija apie (duomenys neskelbtini).

5.5. VSD vertinimas grindžiamas ne pačiu kitos valstybės pilietybės priėmimo faktu, o aplinkybėmis, kurioms esant buvo įgyta kitos valstybės (pastebėtina, kad ne bet kurios kitos, o (duomenys neskelbtini)) pilietybė, ir pareiškėjo veiksmais ją įgijus (nevykdymas Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos). Būtent tai ir parodo pareiškėjo ne tik Lietuvos įstatymų ir jos pozicijos (duomenys neskelbtini) veiksmų (duomenys neskelbtini) atžvilgiu negerbimą, bet ir sudaro pagrindą vertinti, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) vykdoma agresyvi politika yra priimtina. Pareiškėjo teiginiai, esą VSD Rašte dėstoma pozicija dėl pareiškėjo veiksmais ((duomenys neskelbtini) pilietybės įgijimu, taip automatiškai atsisakant Lietuvos pilietybės) rodomo pritarimo tokiai politikai, yra visiškai nepagrįsti ir netgi šmeižiantys pareiškėją, atmestini.

5.6. Nepagrįsta pareiškėjo pozicija, kad pareiškėjo keliama grėsmė negali būti grindžiama pareiškėjo šeimos nario (sutuoktinės) ryšiais su (duomenys neskelbtini). VSD vertino pareiškėjo grėsmę ir tuo aspektu, kad jo artimas šeimos narys – sutuoktinė – turi ryšių su (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjas gali būti išnaudojamas šios šalies interesams ir Lietuvos, ir likusių ES valstybių narių teritorijoje, ypač po (duomenys neskelbtini) pilietybės įgijimo. Faktas, kad pareiškėją ir jo sutuoktinę sieja artimas šeiminis ryšys ir bendras šeiminis gyvenimas (sudaryta santuoka, kartu vedamas bendras šeimos ūkis, vykdomi bendri turto įsigijimai (investicijos), deklaruotas šeimos gyvenimas (duomenys neskelbtini), t. y. deklaruotas išvykimas iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini)), nėra ginčijamas. Pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui būtent dėl pareiškėjo artimo ryšio su asmeniu, turinčiu ryšių su (duomenys neskelbtini). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje pripažįsta, kad tokio pobūdžio užsieniečio ryšys lemia, jog užsieniečio buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

5.7. Primintina, kad VSD išvados dėl pareiškėjo sutuoktinės grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui dėl turimų asmeninių ir ekonominių ryšių su (duomenys neskelbtini) subjektais, kaip pagrįstos (taip pat VSD dėstytos faktinės aplinkybės kaip įrodytos), buvo patvirtintos neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (duomenys neskelbtini) nutartimi administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). VSD neteigia, kad minėta nutartis turi būti taikoma pačiam pareiškėjui tiesiogiai visa apimtimi, remiantis res judicata principu, tačiau pabrėžia, jog sutuoktinės ryšiai bei jos keliama grėsmė Lietuvos valstybės saugumui jau yra konstatuota įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nustatytas faktas), todėl neturėtų būti kvestionuojama iš naujo šioje administracinėje byloje.

5.8. Viešoji informacija patvirtina ir tai, kad pats pareiškėjas savo aktyviais veiksmais prisidėjo prie sutuoktinės veiklos (investicinių projektų). Be to, (duomenys neskelbtini) juridinių asmenų registre pateikiama informacija apie A. ir E. K. (duomenys neskelbtini) valdomą įmonę (duomenys neskelbtini) (išraše apie šią įmonę nurodoma, kad A. K. yra (duomenys neskelbtini) pilietis). Analogiška informacija pateikiama ir (duomenys neskelbtini) individualios veiklos registre. Taigi, pareiškėjo (ir jo sutuoktinės) gyvenimas Lietuvoje dėl šios šeimos investicijų bei sutuoktinės ryšių su (duomenys neskelbtini) atstovais, atsakingais už (duomenys neskelbtini) pradėtą ir tęsiamą (duomenys neskelbtini), gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

5.9. Pareiškėjo sutuoktinės ryšiai bei paties pareiškėjo veiksmai neabejotinai patvirtina, kad jis gali kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tai papildomai patvirtina ir teismui teikiama įslaptinta informacija, kuri buvo teikta ir vertinta administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

II. 6. Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

7.1. Pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, 2017 m. kovo 28 d. pareiškėjas (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su (duomenys neskelbtini) piliete E. S. (pavardė po santuokos K.). Pareiškėjas įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę, įrašas apie tai (duomenys neskelbtini) registre padarytas 2022 m. balandžio 28 d.

7.2. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose nurodytų sąlygų, kurioms esant pareiškėjas, įgijęs (duomenys neskelbtini) pilietybę, galėtų būti kartu ir Lietuvos Respublikos piliečiu, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktu, 26 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 3 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo“ 2 punktu, 2022 m. gruodžio 7 d. teikimu Nr. 22TR209 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ kreipėsi į vidaus reikalų ministrę, siūlydamas priimti sprendimą, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės

7.3. Vidaus reikalų ministrė, vadovaudamasi Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktu, 26 straipsnio 1 dalimi ir 32 straipsnio 3 punktu bei atsižvelgdama į Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 7 d. teikimą, 2022 m. gruodžio 12 d. priėmė įsakymą Nr. 1V-765 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“, kuriuo nusprendė, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.

7.4. Pareiškėjas, nesutikdamas su Įsakymu, apskundė jį Regionų administraciniam teismui, kuris 2024 m. birželio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-1000-596/2024 pareiškėjo skundą atmetė, o sprendimas įsiteisėjo 2024 m. lapkričio 27 d., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2200-1188/2024 atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą.

7.5. Valstybės saugumo departamentas 2022 m. gruodžio 28 d. Raštu pateikė Migracijos departamentui informaciją dėl (duomenys neskelbtini) piliečio A. K.. Rašte nurodė, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą panaikinti pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybę dėl priimtos (duomenys neskelbtini) pilietybės bei šio asmens sutuoktinės (duomenys neskelbtini) pilietės E. K. ryšių su (duomenys neskelbtini), pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Todėl, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio nuostatomis prašė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų laikotarpiui bei įtraukti jo duomenis į SIS. VSD pažymėjo, kad pareiškėjas įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę po (duomenys neskelbtini). Jo sprendimas priimti (duomenys neskelbtini) pilietybę rodo asmens pritarimą ir lojalumą (duomenys neskelbtini) vykdomai agresyviai bei ekspansyviai užsienio politikai. Be to, dėl savo sutuoktinės ryšių su (duomenys neskelbtini), pareiškėjas gali būti išnaudojamas šios šalies interesams realizuoti tiek Lietuvos, tiek likusių Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje.

7.6. Migracijos departamentas, vadovaujantis VSD Raštu priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5metus); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), kadangi pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas 2022 m. gruodžio 30 d. pranešimu informavo pareiškėją apie priimtą Sprendimą.

7.7. Pareiškėjo sutuoktinei (duomenys neskelbtini) pilietei E. K. Migracijos departamento 2022 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Šis sprendimas buvo apskųstas, tačiau Regionų administracinis teismas (duomenys neskelbtini) sprendimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) sprendimą paliko nepakeistą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (duomenys neskelbtini) nutartimi administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atmetė E. K. apeliacinį skundą.

8. Teismas vadovavosi Įstatymo nuostatomis (4 str., 133 str. 5 d.). Apžvelgęs administracinių teismų praktiką dėl asmens galbūt keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, teismas pabrėžė, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos.

9. Vertindamas skundžiamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tesimas nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimą priėmė įvertinęs kompetentingos institucijos informaciją bei nustatęs, kad pareiškėjas įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę po (duomenys neskelbtini); dėl pareiškėjui artimo asmens, jo sutuoktinės E. K., ryšių su (duomenys neskelbtini) pareiškėjas gali būti išnaudojamas šios šalies interesams realizuoti tiek Lietuvos, tiek likusių Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje.

10. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad nenustatytas pagrindas, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pažymėjęs, kad teismas neturi pagrindo abejoti kompetentingos už valstybės saugumą institucijos – VSD – išvada, teismas nurodė, kad dėl pareiškėjo sutuoktinės grėsmės valstybės saugumui, dėl jos ryšių su (duomenys neskelbtini) S. S. (S. S.), įmonėmis, kurios vykdė (duomenys neskelbtini), pagrįstumo yra įsiteisėjęs teismo sprendimas (Regionų administracinio teismo 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)).

11. Pasisakydamas dėl pareiškėjo pozicijos, kad tai, jog jis įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas palaiko agresyvią (duomenys neskelbtini) politiką, teismas nurodė, kad šiems argumentams pagrįsti į bylą nepateikė jokių įrodymų. Teismas nenustatė pagrindo nesutikti su VSD argumentais, kad pareiškėjas savo laisva valia atliktais veiksmais priėmė (įgijo) (duomenys neskelbtini) pilietybę; (duomenys neskelbtini) pilietybę jis įgijo būdamas Lietuvos piliečiu ne dėl įvykio (pvz., gimimo), o dėl savo aktyvių valinių veiksmų, (duomenys neskelbtini). Pabrėžęs pilietybės instituto esmę, teismas vertino, kad pilietybės įgijimo aplinkybės ir tai, jog pareiškėjas nuo Lietuvos Respublikos nuslėpė šį faktą, kas lėmė, kad ilgą laiką pareiškėjas neteisėtai naudojosi dviguba pilietybe, neabejotinai patvirtino, kad jis yra lojalus (duomenys neskelbtini) ir gali būti išnaudojamas jos struktūrų, ypatingai dėl savo sutuoktinės ryšių.

12. Akcentuodamas, kad asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis arba asmenimis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 ir 57 straipsniais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepaneigė Sprendime išdėstytų faktinių aplinkybių, teisinių išvadų, nepateikė teismui pagrįstų ir reikšmingų duomenų, kurie paneigtų ginčijamo Sprendimo teisėtumą ar pagrįstumą.

13. Teismas kaip nepagrįstus atmetė skundo argumentus, susijusius su Įsakymo neteisėtumu, kadangi įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra pripažinta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybės neteko pagrįstai, priimdamas (duomenys neskelbtini) pilietybę.

14. Pasisakydamas dėl Sprendimo dalies, kuria pareiškėjui uždrausta 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, teismas apžvelgė Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 5, 37–38 punktus. Teismas nurodė, kad priimant Sprendimą nebuvo remtasi išimtinai VSD Raštu, t. y. Migracijos departamentas įvertino situaciją dėl pareiškėjo pilietybės netekimo bei dėl pareiškėjo sutuoktinės, kurios atžvilgiu taip pat priimtas sprendimas, kad ji kelia grėsmę valstybės saugumui. Nors Sprendime nebuvo detaliai įvertinti pareiškėjo socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika, tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad pranešime apie priimtą Sprendimą pareiškėjui buvo nurodyta, kad, jeigu jis mano, jog yra aplinkybių, kurios turėjo būti įvertintos priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, jas gali nurodyti per Lietuvos migracijos informacinę sistemą. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų pateikęs informaciją Migracijos departamentui, kuri sudarytų pagrindą persvarstyti Sprendimą.

15. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Sprendimu jam apribota galimybė matytis su motina, kuri yra senyvo amžiaus, teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nepateikta įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo motina buvo jo išlaikoma daugiau nei metus (Įstatymo 2 str. 26 d.), taip pat nepateikta įrodymų, kad nėra asmenų, galinčių ja pasirūpinti. Buvo nustatyta, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo brolis, todėl teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad nėra kas pasirūpina pareiškėjo motina.

16. Buvo atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl pažeistos teisės būti išklausytam, kadangi, teismo vertinimu, teisės aktai nenustato pareigos atsakovui visais atvejais apklausti užsienietį prieš priimant sprendimą uždrausti atvykti. Teismas nurodė, kad argumentai gali būti išsakyti tiek teisme ginčijant sprendimą, tiek specialios administracinės procedūros metu (pateikiant motyvuotą prašymą dėl išbraukimo). Tai, kad pareiškėjui buvo pateiktas tik pranešimas dėl Sprendimo, o ne pats Sprendimas, taip pat nesudarė pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, kadangi pranešimo išsiuntimas atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintomis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 punkte nustatytą užsieniečio informavimo tvarką.

17. Atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, teismas sprendė, kad Sprendimu nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas, atitinkantis balansą tarp konstitucinio gėrio, t. y. nacionalinio saugumo, apsaugos ir pareiškėjo, kaip galinčio kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ribojimo. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų, o valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė.

18. Pasisakydamas dėl Sprendimo dalies, kuria įtrauktas perspėjimas į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, teismas vadovavosi Taisyklių 15 punktu, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsniu.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjui pagrįstai taikomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl jo duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau – ir Nacionalinis sąrašas) pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai. Teismo vertinimu, byloje nepateikta jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti parinkto 3 metų termino teisingumu ar proporcingumu.

20. Teismas darė išvadą, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis. Sprendimo naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

21. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, kadangi nenustatė, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam.

III. 22. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

23. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės tik citavo teisinį reguliavimą, nepateikdamas motyvų dėl bylos aplinkybių vertinimo.

23.2. Nepagrįsti teismo motyvai, kad atsakovas ir teismas neturi pagrindo abejoti VSD išvadomis. Teismų praktikoje išaiškinta, kad atsakovas turi teisę vadovautis VSD išvada, tačiau jis privalo įvertinti visas individualias aplinkybes. Šiuo atveju Migracijos departamento priimtas Sprendimas grindžiamas formaliais argumentais vien tik VSD išvados pagrindu, ją iš esmės perrašius ir neatlikus jokio savarankiško tyrimo.

23.3. Teismas faktiškai bylos nenagrinėjo, nevertino bylos duomenų, neatliko visapusiško ir objektyvaus jų tyrimo, o pritarė atsakovo pozicijai. VSD Rašte pateikta išvada nepatenka į ABTĮ 57 straipsnio taikymo sritį. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime, pacitavęs teisės normas, konstatavo, kad jis neturi pagrindo abejoti VSD išvada ir savo motyvų negrindė visų aplinkybių tyrimu, o dėstė tik pareiškėjo argumentus paneigiančius tariamus faktus. Be to, teismas perkėlė neproporcingą įrodinėjimo naštą pareiškėjui, konstatavęs, kad jis nepateikė įrodymų dėl (duomenys neskelbtini) agresyvios politikos nepalaikymo įgijus tos valstybės pilietybę. Apeliantui neaišku, kokį įrodymą jis turėjo pateikti, o teismas neišaiškino, kaip jis galėjo įgyvendinti šią teisę.

23.4. Apeliacinio skundo esminis motyvas yra tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus – formaliai nurodė, kad pareiškėjas nepaneigė Sprendime padarytų išvadų, nepagrindė, kad jo motina buvo išlaikoma ilgiau nei metus pareiškėjo. Sprendimu atsakovas apribojo reikšmingas pareiškėjo teises, taigi, byloje turėjo būti taikomas įrodymų pakankamumo standartas, kad arba būtų pagrįsti šalių teiginiai, arba pašalinamos abejonės. Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, privalo įrodyti, kad egzistavo aplinkybės, sudariusios pagrindą priimti Sprendimą. Be to, įrodyti asmens padarytą pažeidimą turi tai konstatavęs subjektas ir jokio teisinio pagrindo perkelti įrodinėjimo naštą pareiškėjui, kad jis nedarė tam tikrų teisės pažeidimų, nėra. Tokio pobūdžio teisiniuose santykiuose įrodinėjimo našta tenka atsakovui, siekiant pagrįsti pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, o ne pareiškėjui.

23.5. Pagal teismų praktiką kiekvieno užsieniečio situacija turi būti vertinama individualiai, o sprendžiant dėl grėsmės valstybės saugumui, atliekamas perspektyvinis vertinimas. Teismas priėmė formalų sprendimą, kadangi visą jį grindė atsakovo ir VSD argumentais, kurie yra paremti prielaida, kadangi nebuvo surinkti visi reikiami duomenys konstatuoti aplinkybę, jog pareiškėjas kelią grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo grėsmė konstatuota vien dėl to, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, o pareiškėjas turi iš esmės paneigti jam inkriminuojamus, tariamus, veiksmus.

23.6. Pareiškėjas dėl to, kad laiku neinformavo apie įgytą kitą pilietybę, yra nubaustas administracine tvarka, tačiau pareiškėjui yra taikoma ir kita sankcija – draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką (non bis in idem principo pažeidimas).

23.7. Dėl pareiškėjo sutuoktinės konstatuotų ryšių su (duomenys neskelbtini) fiziniais ir juridiniais asmenimis, vadovaujantis ABTĮ 57 straipsniu, pažymėtina, kad faktai, nustatyti kitoje byloje, kurioje proceso šalys skiriasi nuo šioje byloje esančių šalių, o pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendime aptariamoje byloje nedalyvavo jokia forma, turi būti įrodinėjami iš naujo, tačiau pirmosios instancijos teismas tai ignoravo.

23.8. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad teismo sprendimas, kuris priimtas remiantis vien tik įslaptinta medžiaga, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Tačiau teismas, nurodydamas, jog pareiškėjas atitinkamų aplinkybių neįrodė, remiasi iš esmės tik įslaptinta informacija, t. y. teismas reikalauja pareiškėjo įrodyti (paneigti) aplinkybes, apie kurias jam draudžiama žinoti.

23.9. Teismas pakankamai neargumentavo, kodėl Sprendime nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis yra proporcingas. Atsakovas ir teismas turėjo vadovautis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 ir 37.1 punktais, kadangi atsakovui yra žinoma, jog pareiškėjo senyvo amžiaus motina gyvena Lietuvoje, jai reikalinga priežiūra ir pagalba. Šiuo aspektu Sprendimas visiškai nemotyvuotas (atsakovas taip pat nevertino aplinkybės, kuri buvo nurodyta teisme, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo brolis), todėl naikintinas (VAĮ 10 str.). Pirmosios instancijos teismas ėmėsi viešojo administravimo subjekto funkcijų ir savo sprendimą grindė aplinkybėmis, kurių nebuvo nustatyta administraciniame akte.

23.10. Sprendimo dalis dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvą neatitinka jokių proporcingumo kriterijų, teisėtumo ir gero administravimo principų. Byloje nėra nė vieno įrodymo, pagrindžiančio, kaip pareiškėjas, kaip individualus asmuo, gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Byloje yra remiamasi tik viešos informacijos šaltinių duomenimis, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog tyrime nurodoma informacija atitinka tikrovę, ir dėl pareiškėjo sutuoktinės priimtais sprendimais. Tai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas, būdamas lietuvis, kurio šeima yra lietuviai, vaikai – Lietuvos Respublikos piliečiai, gali kelti grėsmę savo šaliai. Atsakovas neįvertino su pareiškėjo šeima Lietuvoje susijusių aplinkybių, nesudarė galimybės pareiškėjui pasisakyti, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą.

23.11. Dėl uždraudimo atvykti į Šengeno erdvę ir pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo aspektu akcentuotina, kad ne pareiškėjas, o atsakovas privalo pateikti duomenis dėl nustatyto termino proporcingumo.

23.12. Teismas nurodė, kad pagal Taisyklių 15 punktą duomenys iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS, tačiau pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas (21 ir 24 str.) prieš įvesdamos perspėjimą, valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, pagal kriterijus, aptartus Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 2 dalyje, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą, kuris gali būti skundžiamas, kas nagrinėjamo ginčo atveju nėra padaryta (nėra motyvų, kodėl atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas butų įvestas į SIS), dėl ko ši ginčijamo Sprendimo dalis negali būti laikoma teisėta. Analogiškos nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje (žr., pvz., Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-7216-872/2024).

23.13. Pirmosios instancijos teismas ignoravo teismų praktiką, pareiškėjo argumentus, todėl savo sprendime tik pritarė atsakovo nuomonei. Apeliantas tikisi, kad apeliacinės instancijos teismas atsižvelgs į savo paties suformuotą jurisprudenciją ir šią bylą nagrinės, nepaisydamas institucijų ir žiniasklaidos nusistatymo bei formuojamos nuomonės apie pareiškėją.

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

24.1. Pagal jau suformuotą teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas. Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl asmens gyvenimo Lietuvoje nebūtina konstatuoti konkrečių užsieniečio neteisėtų veiksmų. Tokiais Migracijos departamento sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką.

24.2. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad teismas prieš pradėdamas nagrinėti bylą turi atkreipti šalių dėmesį, kokias aplinkybes jos privalėtų įrodinėti. Administracinių bylų teiseną reglamentuoja ABTĮ, pareiškėjas ir jo atstovai buvo tinkamai supažindinti su jų teisėmis ir pareigomis. Jeigu pareiškėjas teigia, kad jis nėra lojalus (duomenys neskelbtini) ar kad jis nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui dėl savo veiksmų (įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę po (duomenys neskelbtini) įvykusios (duomenys neskelbtini) ir siekė nuslėpti šią aplinkybę, ką jau konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-2200-1188/2024) ir ryšių (sutuoktinės E. K. ryšiai su (duomenys neskelbtini)) ar kad jo senyvo amžiaus motinai reikalinga priežiūra ir pagalba, jis ir turi įrodyti bei pagrįsti šiuos savo teiginius. Aukščiau minėtos aplinkybės dėl pareiškėjo lojalumo (duomenys neskelbtini) ir ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams, pareiškėjas byloje nepaneigė. Migracijos departamentas ir VSD pateikė įtikinamus įrodymus ir argumentus, kodėl pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, kurių pareiškėjas iš esmės neginčija ((duomenys neskelbtini) pilietybės įgijimas, sutuoktinės ryšiai). Taigi, Migracijos departamentas įrodė savo ginčijamame sprendime nurodytas aplinkybes, o pareiškėjas jų nepaneigė, todėl nagrinėjamu atveju įrodinėjimo naštos paskirstymas nagrinėjamoje byloje nebuvo pažeistas.

24.3. Dėl apelianto teiginių, kad jis Sprendimu baudžiamas antrą kartą, o teismui nebuvo pagrindo vadovautis dėl pareiškėjo sutuoktinės priimtais teismo sprendimais, pažymėtina, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas ne tiesiog dėl to, kad pareiškėjas įgijo kitos valstybės pilietybę ir siekė tai nuslėpti, o dėl to, kad tokie pareiškėjo veiksmai, vertinant juos kitų duomenų visumoje (sutuoktinės ryšiai) leidžia teigti apie pareiškėjo patikimumą ir lojalumą (duomenys neskelbtini). Sprendimas taip pat buvo grindžiamas aplinkybe, kad pareiškėjo sutuoktinė palaiko ryšius su (duomenys neskelbtini). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (duomenys neskelbtini) nutartis administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Regionų administracinio teismo (buvęs Vilniaus apygardos administracinis teismas) (duomenys neskelbtini) sprendimas administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, kadangi minėtoje byloje buvo konstatuoti pareiškėjo sutuoktinės ryšiai su S. S., kuris bylos nagrinėjimo metu buvo (duomenys neskelbtini), ir ryšiai su (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės, atsižvelgiant į kitus duomenis (pareiškėjas yra sudaręs santuoką su E. K., turi bendrus vaikus, gyvena kartu, turi bendrą nekilnojamąjį turtą, bendros investicijos; kt.), suponuoja, kad pareiškėjas per sutuoktinės nustatytus ryšius gali būti pažeidžiamas (duomenys neskelbtini), t. y. tampa lengviau palenkiamas vykdyti (duomenys neskelbtini) užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.

24.4. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad Sprendimas yra pagrįstas vien įslaptintais dokumentais. Pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su į bylą pateiktu VSD Raštu (VSD 2022 m. gruodžio 28 d. raštas Nr. 18-10878), sudariusiu pagrindą priimti Sprendimą, o pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo grindžiamas remiantis ne vien įslaptinta informacija.

24.5. Dėl apelianto argumentų, kad Sprendimu pritaikytas draudimas neproporcingas, pažymėtina, kad pareiškėjo motina nėra šeimos narys, kaip tai apibrėžta Įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje. Pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėjo motinai būtina ir reikalinga būtent pareiškėjo priežiūra, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo motina turi dar 2 pilnamečius vaikus, t. y. pareiškėjas taip pat nepaaiškina kodėl kiti vaikai negali pasirūpinti savo motina. Pateikti šiuos įrodymus pareiškėjui nebuvo sudaromos kliūtys.

24.6. Pasisakant dėl Sprendimo dalies, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, pažymėtina, jog Sprendimu konstatuota, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Taigi, yra tenkinama SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto nuostata, todėl Migracijos departamentas turėjo pagrindą įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Apelianto nurodyta teismo praktika neaktuali, kadangi bylos skiriasi faktinėmis aplinkybėmis.

24.7. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių bylos duomenų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. VSD atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Teismas pagrįstai sprendė, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Teismo sprendimas priimtas tinkamai laikantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

25.2. Byloje nustatytos aplinkybės dėl pareiškėjo laisva valia įgytos (duomenys neskelbtini) pilietybės, taip pat dėl sprendimų, priimtų pareiškėjo sutuoktinės atžvilgiu. Vieša informacija patvirtina, kad ir pats pareiškėjas savo aktyviais veiksmais prisidėjo prie sutuoktinės veiklos (kaip pvz., investicinių projektų). Šią informaciją sukonkretina ir patvirtina VSD teismui teikta įslaptinta informacija. Be to, pareiškėjo ekonominių ir socialinių interesų centras yra (duomenys neskelbtini).

25.3. Aplinkybių, nurodytų VSD Rašte, kuriuo, be kita ko, buvo remiamasi priimant Sprendimą bei su kuria sutiko teismas, pareiškėjas nenuginčijo objektyviais įrodymais. Pagal teismų praktiką būtent byloje dalyvaujantis užsienietis, nesutikdamas su grėsmės valstybės saugumui pagrindu priimtu Migracijos departamento sprendimu, privalo pateikti teismui konkrečius įrodymus, paneigiančius VSD išvadoje bei skundžiamame sprendime nurodytas aplinkybes.

25.4. Pareiškėjo argumentai dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodinėjimo pareigos nevykdymo bei non bis in idem principo pažeidimo neturi jokio pagrindo. Pareiškėjas nėra kaltinamas teisės pažeidimų padarymu, jam nėra skiriama sankcija. Pastebėtina, kad apeliantas iškraipo faktinę situaciją, teigdamas, kad yra už tą patį teisės pažeidimą (nepranešimą apie įgytą antrąją pilietybę) administracine tvarka baudžiamas antrą kartą. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas savanoriškai įgijus antrą pilietybę tapo teisiniu pagrindu taikyti Įstatyme numatytus apribojimus, kurie savo esme nėra sankcijos už teisės pažeidimus, o pilietybės netekimo aplinkybės (nepranešimas apie įgytą antrą pilietybę, pasirinkimas valstybės agresorės pilietybės), kartu su kitomis faktinėmis aplinkybėmis apie pareiškėjo ryšius ir veiklą (jų visetas), tapo faktiniu pagrindu spręsti, kad pareiškėjas vertintinas kaip asmuo, galintis kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo reikalaujamas taikyti įrodinėjimo standartas šioje byloje būtų pernelyg aukštas – susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste visiškai nepagrįsta ir net rizikinga teigti, kad tik pareiškėjo konkretūs teisės aktų pažeidimai ar kitos neteisėtos veikos yra būtinas elementas, kad asmuo būtų pripažintas galintis kelti grėsmę valstybės saugumui.

25.5. Priešingai, nei teigia apeliantas, VSD laikėsi pareigos įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo išvadą bei atsikirtimus pirmosios instancijos teisme, VSD teikė į nagrinėjamą administracinę bylą reikšmingus duomenis, o tai, kad, pareiškėjo vertinimu, šie teikti duomenys nepatvirtina Sprendimo faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių, tėra pareiškėjo subjektyvi nuomonė.

25.6. Teismas į administracinę bylą teiktus proceso dalyvių paaiškinimus ir teiktą informaciją išnagrinėjo visapusiškai, išsamiai ir objektyviai, remdamasis vidiniu įsitikinimu, kaip to reikalauja ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis, ir pateikė tinkamą bylos aplinkybių įvertinimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius šios administracinės bylos ginčo dalyką, ir suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

25.7. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad buvo pažeistas proporcingumo principas. Teismas išnagrinėjo pareiškėjo teiginius dėl Sprendimu apribotos galimybės matytis su motina ir nurodė, kad, visgi, pareiškėjas nepateikė į bylą duomenų, patvirtinančių, kad Lietuvos Respublikoje gyvenanti jo motina buvo jo išlaikoma (Įstatymo 2 str. 26 d.), taip pat neįrodė, kad Lietuvos Respublikoje esantis jo brolis objektyviai negali ja pasirūpinti ir pareiškėjas neturi kitų priemonių, kaip motinai teikti pagalbą. Minėta, kad pareiškėjo socialinių ir ekonominių centras yra (duomenys neskelbtini), atitinkamai, draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką niekaip nesukelia neproporcingų padarinių pareiškėjo santuokai, šeimyniniam gyvenimui, vykdomai ūkinei veiklai ir kt. Užsieniečio ryšiai su Lietuvos Respublika neturi sprendimo rezultatą lemiančios teisinės galios, ypač atsižvelgus į byloje svarstomą valstybės saugumo klausimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento priimto Sprendimo, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo Sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo Sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus)

27. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, o jo (Sprendimo) naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas priėmė formalų sprendimą, netinkamai vertino įrodymus.

28. Remiantis administracinėje byloje esančiais įrodymais nustatyta, jog Migracijos departamentas 2022 m. gruodžio 29 d. gavo VSD Raštu pateiktą informaciją, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą panaikinti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę dėl priimtos (duomenys neskelbtini) pilietybės bei šio asmens sutuoktinės (duomenys neskelbtini) pilietės ryšių su (duomenys neskelbtini), pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Raštu buvo prašoma įtraukti pareiškėjo duomenis į Nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui ir jo duomenis pateikti SIS.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis minėtu Raštu ir remdamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, SIS reglamento 24 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 15 punktu, Kriterijų vertinimo tvarkos 5 ir 37.1 punktais, priėmė Sprendimą. Minėtame Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę po (duomenys neskelbtini) eskalacijos – tai rodo asmens pritarimą ir lojalumą (duomenys neskelbtini) vykdomai agresyviai bei ekspansyviai užsienio politikai.

Be to, dėl savo sutuoktinės ryšių su (duomenys neskelbtini), pareiškėjas gali būti išnaudojamas šios šalies interesams realizuoti tiek Lietuvos, tiek likusių Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje. Sprendime pažymėta, kad pareiškėjo sutuoktinei Migracijos departamento 2022 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 22S111557, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 6 dalimi, nuspęsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Migracijos departamentas, įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį, į gautą informaciją, kuri patvirtino šio užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui ateityje, į kompetentingos valstybės institucijos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 ir 37.1 punktais, pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Sprendimu akcentuota, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, todėl šiam užsieniečiui taikomi apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams.

29. Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 133 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

30. Apeliacinio skundo ribose faktų ir teisės taikymo aspektais patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui kontekste tinkamai įvertino reikšmingas aplinkybes, surinko būtinus įrodymus ir atitinkamai motyvavo Sprendimą.

31. Dėl apeliacinio skundo teiginių, kad nepagrįsti teismo argumentai, jog atsakovas ir teismas neturi pagrindo abejoti VSD išvadomis, o Sprendimas grindžiamas formaliais argumentais vien tik VSD Rašto pagrindu, neatlikus savarankiško tyrimo, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).

32. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, Nr. 69112/17, Nr. 69113/17, Nr. 69114/17).

33. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2329/2011; 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-408-968/2024). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, ištyręs, kad Migracijos departamentas Sprendimą priėmė įvertinęs kompetentingos institucijos informaciją bei nustatęs, kad pareiškėjo sprendimas po (duomenys neskelbtini) įvykusios (duomenys neskelbtini) įgyti (duomenys neskelbtini) pilietybę, taip pat, kad pareiškėjas dėl jo sutuoktinės ryšių su (duomenys neskelbtini), gali būti išnaudojamas šios šalies interesams realizuoti tiek Lietuvos, tiek likusių Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje, tinkamai ir visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendė, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

34. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu remiantis byloje esančiais įrodymais susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl vienokio ar kitokio įrodymų vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, pakanka. Teismas turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar tarp įrodymų nėra prieštaravimų ir panašiai. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, tačiau ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais. Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas ir įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į (duomenys neskelbtini) keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, sutinka su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, VSD surinkta informacija yra pakankamas pagrindas išvadai dėl pareiškėjo lojalumo (duomenys neskelbtini) vykdomai politikai. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD Rašte nurodytas aplinkybes.

36. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė atvykti į Lietuvą, remiantis Įstatymu, yra ribojama dėl būtinumo apsaugoti visai visuomenei svarbų interesą – valstybės saugumą. Draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nagrinėjamu atveju laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumą ir Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje. Apeliacine tvarka bylą peržiūrinčio teismo teisėjų kolegija, neatkartodama visų pirmosios instancijos teismo konstatuotų aplinkybių, sutinka su šio teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

37. Pareiškėjo siekis atvykti į Lietuvos Respubliką negali nusverti nacionalinio saugumo interesų, minėtam siekiui negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus pareiškėjo ryšius su (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad pareiškėjo socialiniai ir šeiminiai ryšiai (Lietuvos Respublikoje gyvena motina ir broliai) su Lietuvos Respublika nesuponuoja kitokio pobūdžio teisėjų kolegijos sprendimo. Byloje nėra nustatyta faktinių aplinkybių ir nepateikta įrodymų, kad pareiškėjo siekis atvykti į Lietuvos Respubliką turėtų būti vertinamas kaip prioritetinis gėris palyginti su nacionaliniu saugumu.

38. Vertindama pareiškėjui nustatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021; 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1275-1047/2024). Pažymėtina, kad Kriterijų vertinimo tvarkos 37.1 punktas nurodo, jog priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį. Nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, kompetentingos valstybės institucijos – VSD – surinktus duomenis, pagrįstai sprendė, kad Sprendimu dėl draudimo atvykti pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas, atitinkantis balansą tarp konstitucinio bendratautinio gėrio, t. y. nacionalinio saugumo, apsaugos ir pareiškėjo, kaip galinčio kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ribojimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė pagrįstų įrodymų, kurie galėtų būti pagrindas šią pirmosios instancijos sprendimo dalį naikinti ar keisti.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti byloje ginčijamą atsakovo Sprendimą proporcingumo principo kontekste. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjui taikytus apribojimus (atvykti ir apsigyventi) proporcingumo principo kontekste ir pažymėjo, kad pareiškėjas, apart teiginių, nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad jam taikyti apribojimai yra neproporcingi. Atsižvelgiant į tai, šiuos pareiškėjo argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko nepagrįstais.

40. Nereikšmingi (neformuoja vienodos administracinių teismų praktikos) ir pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl Regionų administracinio teismo formuojamos praktikos kitoje panašioje byloje (2024 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-7216-872/2024).

41. Dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su tuo, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir rėmėsi atsakovo pozicija, primintina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją teismas gali sutikti su vienos iš ginčo šalių pozicija ir ja remtis, be to, teismas taip pat neprivalo atsakyti į visus skundo argumentus ir gali pasisakyti dėl skunde formuluojamų esminių pareiškėjo prieštaravimų administravimo subjekto priimtam administraciniam aktui / sprendimui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-435-525/2022). Tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir įrodymų vertinimu, nedaro jo nemotyvuotu ar nepagrįstu.

42. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis