2017-02-14 Nr. AB-3832-3-61-3-06106-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-878-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06106-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 22 d. iki 2014 m. balandžio 10 d. buvo laikomas perpildytose Lukiškių TI-K kamerose, dėl to tarp nuteistųjų dažnai kildavo konfliktai. Dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus kamerose pareiškėjui tekdavo valgyti sėdint ant lovos, kadangi kamerose esantys stalai buvo pritaikyti tik keturiems asmenims. Kamerose esantys langai buvo neužsandarinti, todėl lyjant, vanduo tekėdavo į vidų, dėl to kamerose buvo labai drėgna, kamerų sienos buvo pasidengusios pelėsiu, jautėsi nemalonus kvapas. Lukiškių TI-K kamerose esantys tualetai nėra visiškai atskirti nuo gyvenamųjų patalpų, todėl nebuvo užtikrintas privatumas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė emocinę depresiją, pažeminimą, dvasinius išgyvenimus ir bendravimo suvaržymą. Patirtą neturtinę žalą vertina 3 000 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateiktame atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti 2,94 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Atsiliepime nurodė laikotarpius, kuomet pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K. Pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma, HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Atkreipė dėmesį, kad kai kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis kameros plotas pilnai atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 625, o didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius neturi viršyti 29. Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 1 skyriaus 11.1 punkte yra nurodytas didžiausias Lukiškių TI-K leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, kurio negalima viršyti – 300 asmenų (kalėjime). Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, jie laikomi po vieną (tik retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti laikomi po 2 asmenis). Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.

Atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką pristatomas į kameras, išduodamos priemonės, skirtos kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja valikliais. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kurią kiekvienais metais pratęsia. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl visiškai suremontuotose kamerose tenka daryti pakartotinį remontą.

Pažymėjo, kad visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių kamerose, lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui bei higienos reikmenims susidėti.

Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, III skirsnio 14.1 punkto reikalavimais, langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadina metalinį tinklą, padaro jame skylių ir bando permesti daiktus, raštelius ar pan. iš savo gyvenamosios kameros kitiems asmenims. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos. Jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Tokių vidinių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.

Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Pažymėjo, jog pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nuskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo ir judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. S. K. patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio jis pateko į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovo atstovas traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti iš valstybės. Mano, kad sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsakovas taip pat nurodė, kad patyrė dokumentų rengimo išlaidas, kurios turi būti priteistos iš pareiškėjo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Atsakovo pateiktą medžiagą sudaro 49 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas įkainojamas 0,06 Eur, todėl Lukiškių TI-K patyrė 2,94 Eur teismo išlaidų, kurias prašo priteisti iš pareiškėjo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė S. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 930 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo S. K. skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo S. K. prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, priteisimo. Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad dėl kameros ploto trūkumų bei kitų kalinimo sąlygų neužtikrinimo jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią vertina 3 000 Eur.

Teismas pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje ir iki 2015 m. spalio 31 d. galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Teismas nustatė, kad S. K. Lukiškių TI-K buvo iš viso143 dienas. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų teismas nustatė, kad nepažeidžiant pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, S. K. buvo laikomas tik 10 dienų, likusį laiką, t. y. 133 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas.

Teismas akcentavo, kad Lukiškių TI-K nurodyti argumentai, jog jis negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, kadangi Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą 2008 m. balandžio 21–30 d. raporto Lietuvos Respublikos Vyriausybei 34 punkte Lietuvos valdžiai rekomenduota imtis priemonių sumažinti kalėjimų perpildymą, laikantis Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijų, ypač rekomendacijos (2006)13 dėl kardomojo kalinimo sąlygų ir apsaugos nuo piktnaudžiavimo bei rekomendacijos (99)22 dėl kalėjimų perpildymo ir kalinių skaičiaus didėjimo. To paties raporto 44 punkte pasisakydamas dėl Lukiškių TI-K, Komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pažymėjo, kad bendrai kalėjimo perpildymas ir skurdžios sąlygos gali būti laikomos nežmonišku ir žeminančiu elgesiu.

Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Lukiškių TI-K esantys tualetai nėra visiškai atskirti nuo gyvenamųjų patalpų, todėl į kameras atėję įstaigos darbuotojai, matydavo, kaip asmenys atlieka gamtinius reikalus, pažymėjo, jog Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lukiškių TI-K nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpa yra atitverta ne žemesne nei 1,5 m aukščio pertvara. Teismo nuomone, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos, 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas atlikti gamtinius reikalus kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Higienos normos HN 76:2010 2 punkte įtvirtinta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos įrengimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl Higienos normos HN 76:2010 21 punktas nagrinėjamu atveju neturi būti taikomas.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad iš Lukiškių TI-K pateiktų 2013–2014 m. patikrinimo aktų matyti, jog tikrintos kameros buvo vėdinamos natūraliai per langus. Tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad gyvenamos patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas iš atsakovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013–2015 m. patikrinimo aktų nustatė, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu atliktų patikrinimų metu esminių Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų, kurie galėtų turėti itin neigiamą poveikį asmeniui, nenustatyta. Kamerų, kuriuose buvo laikomas S. K., apšvietos, temperatūros, drėgnumo parametrai iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus. Vietomis buvo atsilupę sienų ir lubų dažai, ant jų buvo nelygumų, tačiau tai nekėlė pavojaus asmenų sveikatai. Higienos normos HN 76:2010 62 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį, tačiau remonto darbų dažnumo ši Higienos norma nereglamentuoja. Iš Lukiškių TI-K pateiktų remonto darbų grafikų matyti, kad kamera Nr. 106 buvo remontuota 2008 m., 2012 m. ir 2015 m., kamera Nr. 114 – 2008 m. ir 2013 m., kamera Nr. 118 – 2013 m., kamera Nr. 119 – 2008 m., 2009 m., 2012 m. ir 2013 m., kamera Nr. 122 – 2008 m., kamera Nr. 164 – 2006 m., kamera Nr. 199 – 2005 m. ir 2012 m. Patikrinimų metu tikrintose kamerose buvo vizualiai švaru, pažymėta, kad patalpoms valyti ir sanitariniams įrenginiams dezinfekuoti naudojama kalcionuota soda. Kamerose esanti patalynė buvo vizualiai švari. Pelėsio požymių kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas S. K., vizualiai nenustatyta.

Teismas nustatė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog Lukiškių TI-K 2013 m. gruodžio mėnesį dėl dezinsekcijos sudarė sutartį su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“, kuria bendrovė įsipareigojo Lukiškių TI-K atlikti ropojančių vabzdžių kontrolę ir naikinimą. 2015 m. sausio 2 d. tokia sutartis buvo sudaryta su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Šiomis sutartimis kenkėjus naikinančios bendrovės įsipareigojo atlikti tyrimus, nustatyti kenkėjų rūšį, patekimo kelius bei imtis kontrolės priemonių. Tai rodo, jog Lukiškių TI-K buvo skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų naikinimui. Patikrinimo aktuose pažymėta, kad atlikti dezinsekcijos ir deratizacijos darbai registruojami. Vilniaus visuomenės sveikatos centrui atlikus patikrinimus, tarakonų ar kitų buitinių parazitų buvimo nenustatyta. Kitų duomenų apie kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, ginčo laikotarpiu atliktus patikrinimus nėra pateikta.

Teismas pažymėjo, kad byloje taip pat nėra duomenų, jog kalėdamas Lukiškių TI-K, S. K. dėl langų nesandarumo ar kitų netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją ar Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, o fakto dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų dėl praėjusio ilgo laiko negalima nustatyti.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad visiems asmenims neužtekdavo vietos pavalgyti prie stalo, teismas nurodė, jog iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad baldai labai nedideli ir prie jų vienu metu negali valgyti visi kameroje kalinami asmenys, tačiau valgymas nėra ilgas procesas, todėl per tą laiką, kurį reikia palaukti, norint pavalgyti prie stalo, maistas itin neatšąla ir gali būti valgomas. Todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl netinkamų maitinimosi sąlygų nepripažįstama pažeidimu pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, o kituose teisės aktuose ši kalinamojo teisė nėra reglamentuojama ir negali lemti neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į kamerų plotus, baldai laikytini pakankamais, kadangi daugiau ir didesnių baldų nebūtų galima laikyti kameroje.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog išdėstytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas rodo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto bei tualeto tinkamo neatskyrimo. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, kad jo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar jis yra palikęs medicininiuose dokumentuose užfiksuotas pasekmes. Lukiškių TI-K pareigūnams pažeidus asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas ir taip sukėlus S. K. nepatogumus bei emocinį sukrėtimą, pareiškėjui buvo padaryta žala. Teismas, atsižvelgdamas į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatavo, kad S. K. padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 930 Eur. Pareiškėjo reikalavimas priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

Teismas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidas nurodė, kad pareiškėjo pateiktas skundas žyminiu mokesčiu neapmokestinamas, duomenų apie kitas patirtas išlaidas nepateikta, todėl pareiškėjo prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtu.

Teismas taip pat netenkino atsakovo prašymo priteisti 2,94 Eur medžiagos rengimo išlaidų. Teismas nustatė, kad kartu su atsiliepimu atsakovo atstovas per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą pateikė teismui su pareiškėjo keliamu ginču susijusius dokumentus. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtintos Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos 6 punkto nuostatas, už vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo dokumento kopijos parengimą nustatoma maksimali 0,15 Lt kaina. Atsižvelgiant į tai, kad dokumentai teismui buvo siųsti per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, institucija negalėjo patirti dokumentų popierinių kopijų rengimo išlaidų. Teismas pažymėjo, kad skaitmeninių kopijų darymo išlaidų atlyginimo teisės aktai nenustato. Kadangi Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtas dokumentų kopijų darymo išlaidas, jos negali būti laikomos pagrįstomis ir jam atlyginamos.

III. Pareiškėjas S. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevisiškai atsižvelgė į skunde nurodytus argumentus bei faktines aplinkybes. Pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų turėjo kreiptis į Lukiškių TI-K gydytoją su prašymu išrašyti vaistų nuo depresijos, nes dėl didelės įtampos jautėsi nesaugus ir savimi nepasitikintis. Taip pat akcentuoja, kad kamerose buvo drėgna, o kiemelis, į kurį buvo išvedamas pasivaikščioti, taip pat buvo mažo ploto. Teismas neatsižvelgė į įrašus medicininėje knygelėje, kurie įrodo pareiškėjo patirtą stresą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 22 d. iki 2014 m. balandžio 10 d., atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas skunde teismui teigė, kad Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto reikalavimo, kamerose buvo drėgna, nesandarūs langai, pro kuriuos lyjant į kamerą patekdavo vanduo, sanitariniai mazgai nėra atskirti nuo gyvenamosios kameros, todėl neužtikrintas pareiškėjo privatumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo tenkino iš dalies, nustatė, kad pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeistos, todėl priteisė 930 Eur neturtinę žalą, kurią pareiškėjas patyrė laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 22 d. iki 2014 m. balandžio 10 d.

Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nevisiškai atsižvelgė į skunde nurodytus pareiškėjo argumentus bei faktines aplinkybes, neatsižvelgė į medicininiuose dokumentuose užfiksuotus įrašus, kurie patvirtina pareiškėjo patirtą stresą. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad kiemelis, į kurį buvo išvedamas pasivaikščioti, buvo mažo ploto.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl pasivaikščiojimo kiemelių ploto galėjo ir turėjo būti nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nepaaiškino, dėl ko šių aplinkybių nenurodė skunde pirmosios instancijos teismui, todėl apeliaciniame skunde nurodytų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui ir kuriomis pareiškėjas grindžia jam padarytos neturtinės žalos atsiradimą ir jos dydį, teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nevertins ir dėl jų nepasisakys.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus nesuteikiant jam tinkamų kalinimo sąlygų, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, svarbu tai, kad neturtinės žalos atlyginimas yra vienas iš civilinę atsakomybę (tuo pačiu ir valstybės deliktinę atsakomybę) reglamentuojančių institutų. Tai reiškia, kad šiam institutui taikyti (kalbant apie valstybės deliktinę atsakomybę) yra būtinos tos pačios trys valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos: valdžios institucijų neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp paminėtų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos atsiradimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei neatsižvelgė į skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių faktinių aplinkybių, kurios leistų daryti kitokias išvadas apie pareiškėjo laikymą netinkamomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu buvo laikomas iš viso 143 dienas, iš kurių 133 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m plotas, taip pat pagrįstai vertino, kad sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Teismas, remdamasis byloje pateiktais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, atsakovo pateiktais įrodymais, pagrįstai kitų pareiškėjo skunde nurodytų Higienos normos pažeidimų (drėgmės kamerose, pelėsio, nemalonaus kvapo) nenustatė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigia, kad teismas neatsižvelgė į medicininiuose dokumentuose užfiksuotus įrašus, kurie patvirtina pareiškėjo patirtą stresą, kadangi, kaip matyti iš teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas net ir nesant byloje duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus dėl kalinimo sąlygų, remdamasis teismų praktika, akcentavo, kad kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar medicininiuose dokumentuose yra užfiksuoti sveikatos sutrikimai.

Apeliaciniame skunde, be kita ko, pareiškėjas nesutinka su jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais ir, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, ir intensyvumą, taip pat tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 3 000 Eur suma. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 930 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra proporcinga pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms dėl nustatytų pažeidimų kompensuoti.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis bei rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Dainius Raižys