2017-11-28 Nr. BB-7115-1-05-2-00376-2015-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-289-693/2017

Teisminio proceso Nr. 1-05-2-00376-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.20.6.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

gynėjui advokatui Valdui Falkauskui,

nuteistajam A. Ž.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. ir jo gynėjo advokato Valdo Falkausko kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 2 d. nuosprendžio.

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu A. Ž. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 236 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

Civilinio ieškovo V. P. civilinis ieškinys dėl 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Skundžiamu Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 2 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 236 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 20 MGL (753,2 Eur) dydžio bauda.

Iš A. Ž. nukentėjusiajam V. P. priteista 750 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, kuriuo panaikintas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis, A. Ž. nuteistas už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 27 d. Šiaulių apygardos prokuratūrai, esančiai Šiauliuose, Dvaro g. 90, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pateikė 2014 m. rugpjūčio 23 d. prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl vagystės ir piktnaudžiavimo. Prašyme melagingai nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 21 d., apie 18 val., Akmenės miestelyje, Klykolių g., policijos pareigūnai V. P. ir D., kurio vardo nežino, panaudojo prieš jį fizinę jėgą, pristatė jį į Akmenės rajono policijos komisariato patalpas, iš ten jis buvo išvežtas į gydymo įstaigą, jam buvo nustatyti sužalojimai. Dėl patirtų sužalojimų jis (A. Ž.) prarado darbingumą, po pristatymo į policijos įstaigą pasigedo 400 Lt (115,85 Eur). Taip A. Ž. melagingai įskundė Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorams, turintiems teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltus asmenis – V. P. ir O. D., kaip padariusius nusikalstamą veiką, todėl ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pradėtas šių asmenų baudžiamasis persekiojimas.

2. Pirmosios instancijos teismas išteisinamuoju nuosprendžiu A. Ž. dėl kaltinimo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį buvo išteisinęs, nes neįrodyta, kad jis padarė šį nusikaltimą.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. Ž. ir jo gynėjas advokatas V. Falkauskas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 2 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendį dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.

3.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, kuriuo A. Ž. pripažino kaltu pagal BK 236 straipsnį, iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Pasak kasatorių, valstybinį kaltinimą byloje palaikęs prokuroras ir apeliacinės instancijos teismas buvo šališki, nes susiklosčius situacijai, kai nebuvo ištirtos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti aplinkybės, prokuroras palaikė valstybinį kaltinimą, o apeliacinės instancijos teismas pripažino A.

Ž. kaltu pagal BK 236 straipsnį. Atlikdami tokius veiksmus, prokuroras ir apeliacinės instancijos teismas prioritetą teikė policijos garbės, o ne žmogaus teisių gynimui. BK 236 straipsnyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties būtinasis požymis yra tyčia, kuri melagingo įskundimo atveju yra tiesioginė. Dėl to pripažįstant asmenį kaltu dėl melagingo įskundimo pagal BK 236 straipsnį turi būti nustatyta, kad kaltininkas suprato, jog jis valstybės įstaigoms ar pareigūnams, kompetentingiems pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pateikia tikrovės neatitinkančias žinias apie konkretaus asmens padarytą nusikalstamą veiką, numatė, kad dėl to gali būti pradėtas melagingai įskųsto asmens baudžiamasis persekiojimas, ir to siekė.

Atsižvelgus į tai, siekiant patikimai pagrįsti kaltinimą melagingu įskundimu šioje byloje, buvo būtina surinkti įrodymus, kurie visiškai paneigtų V. P. ir O. D. kaltę dėl A. Ž. nustatytų sužalojimų, tačiau tai byloje nebuvo padaryta. A. Ž. pareiškime taip pat buvo nurodyti duomenys dėl 400 Lt (115,85 Eur) vagystės, tačiau ir šie duomenys nebuvo tiriami. Iš A. Ž. pareiškimo prokuratūrai matyti, kad jis prašė ištirti policijos pareigūnų V. P. ir O. D. veiksmų teisėtumą. Jo prašymas negalėjo būti laikomas neteisėtu, nes policijos pareigūnai atliko A.

Ž. sulaikymą, atvesdinimą į policijos komisariatą, jo gabenimą į gydymo įstaigą, o šioje nustatytas A. Ž. sveikatos sutrikdymas. Iš to darytina išvada, kad prokuratūra, siekdama BPK 1 straipsnio 1 dalyje nurodyto tikslo, turėjo tirti ne tik V. P. ir O. D. veiksmų dalį, kuriais padarytas sužalojimas A. Ž., bet patikrinti visas įvykio dienos aplinkybes. Šių veiksmų neatlikus, byloje liko daug neatsakytų klausimų dėl reikšmingų bylai teisingai išspręsti aplinkybių tiek šioje baudžiamojoje, tiek administracinėje byloje, kurioje nubaustas A.

Ž. Kasatoriai pažymi, kad mažai tikėtina, jog A. Ž. būtų pradėjęs filmuoti policijos pareigūnų veiksmus, jei šie būtų proporcingi, adekvatūs ir teisėti, nes tokių veiksmų paviešinimas negalėtų sukelti jokių neigiamų padarinių nei policijos pareigūnui, nei policijos veiklai. Dėl to labiau tikėtinas A. Ž. paaiškinimas, kad policijos pareigūnai neveikė taip, kaip reikalavo jų tarnybiniai įgaliojimai ir etikos kodeksas, o užkirsdami kelią filmavimui, siekė nuslėpti savo netinkamą veiklą, taip atimdami galimybę A.

Ž. nuginčyti nepagrįstą nutarimą patraukti jį administracinėn atsakomybėn ir sudarydami galimybę pagrįsti tokį nutarimą savo tarnybiniais pranešimais. Vėliau šis nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje tapo vienas iš pagrindinių A. Ž. tiesioginės tyčios įrodymų šioje baudžiamojoje byloje. Apeliacinės instancijos teismo šališkumą rodo ir tai, kad teismas nesivargino analizuoti pirmosios instancijos teismo nurodytų aplinkybių ir įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas priėmė A. Ž. išteisinantį nuosprendį, o tiesiog kritiškai įvertino A.

Ž. parodymus, motyvuodamas tuo, kad jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Aplinkybė, kad šie įrodymai buvo duoti suinteresuotų asmenų – V. P., O. D., arba asmenų, bijančių dėl savo likimo, – M. K., V. B., teismui neturėjo jokios reikšmės. Kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį pagrindė prieštaringais ir nesuprantamais argumentais, nes vienais atvejais A. Ž. parodymus vertino kaip nuoseklius ir patikimus, o kitais vertino kritiškai kaip melagingus. Be to, kasatoriai, nenurodydami jokių konkrečių aplinkybių, tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, o ne kaip visetą, todėl netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, taip iš esmės pažeisdamas BPK reikalavimus.

3.2. Kasatoriai nurodo, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo pažeista A. Ž. teisė į tinkamą (sąžiningą) teisinį procesą. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2000 m. spalio 6 d. rekomendacijos REC (2000) „Dėl prokuratūros vaidmens baudžiamosios justicijos sistemoje“ 27 ir 28 dalyse nurodyta, kad prokuratūra negali naudoti prieš įtariamąjį įrodymų, jeigu jie žino ar gali spėti, kad minėti įrodymai buvo gauti neteisėtais veiksmais. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pažymėta, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ir ribojimo, nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones; valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires (lot.

– viršijant kompetenciją), neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Iš šios bylos ir A. Ž. administracinės bylos medžiagos matyti, kad suinteresuoti asmenys iš anksto formavo dirbtinius pagrindus A. Ž. baudžiamajai atsakomybei ir galbūt savo neteisėtiems veiksmams nuslėpti. Siekiant teisingai išspręsti A. Ž. administracinės atsakomybės klausimą, buvo būtina sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą tol, kol vyko ikiteisminis tyrimas A. Ž. baudžiamojoje byloje, tačiau nei prokuratūra, nei teismas tokių veiksmų neatliko.

Dėl to buvo priimtas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu ir nubaustas, o A. Ž. sukurtas melagio ir teisės pažeidėjo įvaizdis. Jis buvo dar sustiprintas prokurorui priėmus 2015 m. sausio 19 d. nutarimą. Taigi prokuroras neatliko savo pareigų, numatytų tarptautinėje teisėje ir kurios pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnį yra sudėtinė teisinės sistemos dalis. Šių klaidų neištaisė ir administracinę bylą nagrinėjęs teismas. Šią A. Ž. baudžiamąją bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas A.

Ž. išteisinamąjį nuosprendį, klaidas pašalino, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokį pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nenurodydamas priežasčių ir teisinių pagrindų, kodėl laiko pirmosios instancijos teismo nuosprendį neteisėtu, panaikino ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, apeliacinės instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje neišvardino įrodymų, kuriais grindė išvadą, jog A. Ž. veika atitinka nusikaltimo sudėties požymius. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo administracinės bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo ištirtų bei nustatytų aplinkybių, konkrečiai to, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme paaiškėjo, jog policijos pareigūnai V.

P., A. S.-N., E. Č. ir kiti nagrinėjant A. Ž. administracinę bylą davė teismui melagingus parodymus, esą jokios filmuotos medžiagos apie įvykius komisariate neturi, kai realiai tokia medžiaga buvo. Dėl to teismas neatliko savo iš Konstitucijos išplaukiančios pareigos tirti, ar tinkamai buvo saugomos ir ginamos asmenų teisės ir laisvės, ar su jais buvo elgiamasi sąžiningai.

3.3. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas A. Ž. veiką pagal BK 236 straipsnį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

3.3.1. BK 236 straipsnyje numatytos dvi nusikalstamų veikų sudėtys – melagingas įskundimas ir melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą. Aiškinant šią normą teismų praktikoje yra nurodyta, kad melagingas pranešimas apie nebūtų nusikaltimą yra aktyvūs veiksmai, kuriais institucijoms, nurodytoms BK 236 straipsnyje, pranešama apie tariamai padarytą, rengiamą nusikaltimą ar pasikėsinimą jį padaryti, o melagingas įskundimas yra baigtas, kai BK 236 straipsnyje nurodytoms institucijoms bet kokia forma yra perduodama melaginga informacija apie konkretaus asmens neva nusikalstamą veiką ir tos institucijos pradeda melagingai įskųsto asmens baudžiamąjį persekiojimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-341/2011).

Iš kaltinamojo akto matyti, kad prokuroras A. Ž. elgesį – pareiškimo prokuratūrai pateikimą – vertino kaip melagingą įskundimą. Kasatorių nuomone, toks sprendimas neatitinka baudžiamojo įstatymo turinio, nes A. Ž. elgesys pagal savo turinį artimesnis pranešimui apie nebūtą nusikaltimą. Asmuo, kuris nukentėjo nuo jam žinomų policijos pareigūnų, ne tik turi teisę, bet ir privalo nurodyti asmenis, pažeidusius įstatymą ar žmogaus teises, todėl policijos pareigūnų V. P. ir O. D. asmens duomenų nurodymas pareiškime prokuratūrai negali būti vertinamas kaip įskundimas.

Aplinkybė, kad pareiškime prokuratūrai nurodyti BK straipsniai, uždraudžiantys galbūt V. P. ir O. D. padarytas nusikalstamas veikas, nėra privalomi ikiteisminį tyrimą organizuojančiam ir kontroliuojančiam prokurorui, ir nesuteikia pagrindo išvadai, jog A. Ž., kaip pareiškėjo, tikslas buvo pareiškime nurodytų V. P. ir O. D. baudžiamasis persekiojimas. Kasatoriai pažymi, kad A. Ž. turėjo pagrindą kreiptis į teisėsaugos institucijas, nes jam buvo padaryti kūno sužalojimai. Bylos aplinkybių kontekste svarbi ir aplinkybė, kad A.

Ž. pareiškime buvo prašoma nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes, nes ji rodo, kad A. Ž. neturėjo tiesioginės tyčios melagingai įskųsti konkrečius policijos pareigūnus, tik nurodė esmines aplinkybes, reikalingas ikiteisminiam tyrimui pradėti, o tokie jo veiksmai atitinka BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Dėl to A. Ž. veikimu buvo siekiama ne melagingai įskųsti policijos pareigūnus, o ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, kaip tai numatyta BPK 1 straipsnio 1 dalyje.

3.3.2. Kasatoriai nurodo, kad pagal BK 236 straipsnį melagingo įskundimo atveju baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai dėl melagingo įskundimo pradedamas baudžiamasis persekiojimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-597/2003). Iš bylos duomenų matyti, kad policijos pareigūnai V. P. ir O. D. dėl savo galbūt padarytų nusikalstamų veikų buvo apklausti tik kaip specialieji liudytojai, pranešimas apie įtarimą jiems niekada nebuvo įteiktas, jokia kardomoji priemonė nebuvo taikoma, komisariato darbas dėl pradėto ikiteisminio tyrimo nebuvo sutrikdytas, todėl darytina išvada, kad V. P. ir O. D. baudžiamasis persekiojimas nebuvo pradėtas. Svarbu ir tai, kad sąvoka „baudžiamasis persekiojimas“ nėra numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme ar Lietuvos Respublikos policijos įstatyme. BPK normų paskirties ir prasmės analizė taip pat leidžia teigti, kad net taikant procesines prievartos priemones baudžiamasis persekiojimas nėra vykdomas, nes baudžiamoji byla atsiranda tik tada, kai ikiteisminio tyrimo medžiaga su kaltinamuoju aktu perduodama teismui (BPK 220–221 straipsniai). Iš to darytina išvada, kad niekada nebuvo teisinio pagrindo surašyti A. Ž. kaltinamąjį aktą už tai, kad jis su pareiškimu kreipėsi į prokuratūrą.

3.3.3. Kasatoriai teigia, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 236 straipsnį negali kilti visais atvejais, kai nepasitvirtina asmens pareiškime teisėsaugos institucijoms nurodyti duomenys. Priešingu atveju susidarytų situacija, kai bet kuris pateiktų duomenų neatitikimas būtų vertinamas kaip nusikalstama veika ir tai užkirstų kelią asmenims bandyti ginti savo teises ir teisėtus interesus, o tai prieštarautų teisinės ir demokratinės valstybės sampratai. Pagal BK 236 straipsnį baudžiamoji atsakomybė neturėtų atsirasti ir tada, kai nenustatomos visos baudžiamajai atsakomybei reikalingos aplinkybės ir jų įrodymai.

4. Nuteistojo A. Ž. ir jo gynėjo advokato V. Falkausko kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 236 straipsnio 1 dalies taikymo

5. Kasatoriai tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 236 straipsnio 1 dalį, todėl nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir pripažino A. Ž. kaltu pagal BK 236 straipsnio 1 dalį.

5.1. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad A. Ž. 2014 m. rugpjūčio 23 d. prašyme prokuratūrai nurodyti duomenys iš esmės yra teisingi (įvykio metu jį sulaikant policijos pareigūnai panaudojo kovinių imtynių veiksmus, pristatė į Akmenės rajono policijos komisariatą, iš ten išvežė į ligoninę, jam buvo padarytas sveikatos sužalojimas, dėl 400 Lt dingimo nieko konkrečiai nekaltino), todėl padarė išvadą, kad kaltinamasis nepadarė inkriminuoto nusikaltimo, ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

5.2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jį grindė tuo, kad A. Ž. prašyme prokuratūrai nurodyti duomenys yra melagingi, nes policijos pareigūnai neteisėtų veiksmų prieš A. Ž. neatliko, o pats A. Ž. negalėjo nurodyti, kada, kurioje vietoje ir kuris iš pareigūnų padarė jam sužalojimus. Apie tai, kad praneša prokurorams melagingus duomenis, A. Ž. suvokė, nes žinojo, kad asmenys, kuriuos jis kaltino, nusikaltimo nepadarė, kad įstaiga, kuriai praneša apie tai, gali nepagrįstai šiems asmenims pradėti baudžiamąjį persekiojimą.

5.3. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. Taigi, nagrinėjamu atveju skirtingos teismų išvados dėl veikos padarymo, jos įrodytumo suponuoja kasacinės instancijos teismo užduotį teisės taikymo aspektu nustatyti, kurio teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

6. Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą.

7. Pagal teismų praktiką melagingo įskundimo atveju kaltininkas, žinodamas, kad skundžiamas asmuo realiai nėra padaręs nusikalstamos veikos, melagingai jį įskundžia, t. y. pateikia baudžiamojo persekiojimo pradėjimo teisę turintiems subjektams žinomai neteisingą, tyčia iškreiptą informaciją, kad nekaltas asmuo padarė nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kuri atitinka BK specialiojoje dalyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, ir būtent dėl šios melagingos informacijos pradedamas įskųsto asmens baudžiamasis persekiojimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-336/2010). Savo ruožtu pranešimo apie žinomai nebūtą nusikaltimą atveju institucijoms, turinčioms teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pranešama apie tariamai padarytą, rengiamą nusikaltimą arba pasikėsinimą jį padaryti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2011, 2K-487-746/2015, 2K-307-648/2016).

7.1. Kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal teismų praktiką tada, kai nagrinėjamos šios kategorijos bylos, kuriose asmenys kaltinami melagingai įskundę policijos pareigūnus ar pranešę apie jų nebūtą nusikaltimą, turi būti skiriamas itin didelis dėmesys skundo melagingumo išaiškinimui. Jis neturi apsiriboti vien konstatavimu, kad įskųstų policijos pareigūnų nusikalstamos veikos padarymo faktas BPK nustatytomis priemonėmis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas ar neįrodytas. Byloje turi būti nustatyta, kad policijos pareigūną įskundęs asmuo tyčia, sąmoningai, būtent siekdamas įskųsto asmens baudžiamojo persekiojimo, įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pranešė melagingą informaciją. Ši informacija turi būti teismo įvertinta ir tuo aspektu, ar nurodytų faktų pobūdis buvo pakankamas pradėtame ikiteisminiame tyrime persekioti konkretų valstybės pareigūną baudžiamąja tvarka (reikšti jam pagrįstus įtarimus padarius veiką, kuri atitinka BK specialiojoje dalyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį), ar nėra aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad skundą padavęs asmuo sąžiningai klydo, pasinaudojo teisės aktų nustatyta tvarka apskųsti savo sulaikymo veiksmus, kovinių imtynių ir specialiųjų priemonių panaudojimo teisėtumą. Kitaip tariant, tokios bylos teisminio nagrinėjimo dalyku turi tapti informacijos apie nepasitvirtinusią policijos pareigūno nusikalstamą veiką pobūdis, pagrįstumas, jos atitiktis nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėčiai bei įskundusio asmens teisės skųsti ir kritikuoti sulaikymo, patirtus kitokio pobūdžio prievartos veiksmus, policijos pareigūnams veikiant pagal jų veiklą reglamentuojančius aktus, įvertinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-336/2010).

7.2. Pažymėtina ir tai, kad teismai, nagrinėdami bylas, kuriose asmenys kaltinami dėl policijos pareigūnų melagingo įskundimo ar pranešimo apie nebūtą policijos pareigūnų nusikaltimą, turi atsižvelgti ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką. Pagal šio teismo praktiką dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintos žmogaus teisės būti apsaugotam nuo netinkamo (žiauraus, nežmoniško, žeminančio) valstybės pareigūnų elgesio, asmeniui argumentuotai teigiant, kad jis patyrė tokį elgesį, valstybė turi pareigą užtikrinti veiksmingą šio skundo tyrimą (inter alia (be kita ko), 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Spinov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 34331/03). Be to, vertindamas atsakomybės dėl žalos pareigūnų garbei ir orumui padarymo skunduose dėl jų veiklos taikymą saviraiškos laisvės ribojimo kontekste (Konvencijos 10 straipsnis), EŽTT yra pabrėžęs, kad vienas teisės viršenybės principo reikalavimų yra tas, jog piliečiai turi turėti galimybę informuoti kompetentingus valstybės pareigūnus apie tokį valstybės tarnautojų ir pareigūnų elgesį, kuris jiems atrodo netinkamas arba neteisėtas. Valstybės tarnautojai ir pareigūnai, kurie nėra politikai, laikomi mažiau atvirais viešajai kontrolei negu pastarieji, tačiau asmenų saviraiškos laisvė dėl kritinės nuomonės apie juos gali būti apribojama tik tuo atveju, jeigu dėl tokios nuomonės išreiškimo kyla realus pavojus netrukdomam jų pareigų vykdymui turint visuomenės pasitikėjimą, t. y. valstybės tarnautojai ir pareigūnai turi būti pakankamai plačiai atviri kritikai (2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Bezymyannyy prieš Rusiją, peticijos Nr. 10941/03, a contrario (priešingai), 2003 m. gegužės 27 d. sprendimas byloje Skałka prieš Lenkiją, peticijos Nr. 43425/98). Neproporcingas asmenų persekiojimas baudžiamąja tvarka ir baudimas už pareigūnų įskundimą tik dėl to, kad įtarimai dėl jų netinkamo elgesio atlikus tyrimą nebuvo patvirtinti, suvaržytų Konvencijos 3 ir 10 straipsniuose įtvirtintas teises ir galėtų ateityje atgrasyti nuo šių teisių gynimo.

8. Kasatoriai pagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį grįsdamas išvadas prieštaringais argumentais, iš esmės nepaneigiančiais pirmosios instancijos teismo išvadų dėl baudžiamojo įstatymo taikymo. Nagrinėjamoje byloje A. Ž. buvo kaltinamas pagal BK 236 straipsnio 1 dalį dėl to, kad pateikė prokuratūrai prašymą dėl vagystės ir piktnaudžiavimo, kuriame melagingai nurodė, esą sulaikydami jį policijos pareigūnai V. P. ir O. D. panaudojo prieš jį fizinę jėgą, pristatė jį į Akmenės rajono policijos komisariato patalpas, iš kur jis buvo išvežtas į gydymo įstaigą, kur jam buvo nustatyti sužalojimai.

Be to, melagingai nurodė, kad dėl patirtų sužalojimų jis prarado darbingumą, po pristatymo į policijos komisariatą pasigedo 400 Lt, ir taip įskundė nekaltus asmenis bei pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą prokurorams, turintiems teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Priimdamas A. Ž. apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas sutiko su kaltinamajame akte nurodytomis aplinkybėmis, patikslindamas tik A. Ž. prašymo prokuratūrai pateikimo datą. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas išvadose kaltinime nurodytus A.

Ž. teiginius, jog prieš jį policijos pareigūnai V. P. ir O. D. panaudojo fizinę jėgą, jis buvo pristatytas į Akmenės rajono policijos komisariato patalpas, ir kitus teiginius pripažino melagingais, tačiau šios išvados prieštarauja nuosprendyje išdėstytiems nukentėjusiųjų, kurie buvo apklausti teisiamajame posėdyje, parodymams: nukentėjusysis V. P. patvirtino, kad A. Ž. vengė sulaikymo, todėl suėmė pastarąjį už rankų, jas užlenkė už nugaros ir uždėjo antrankius, pripažino, kad uždedant antrankius šis galėjo būti pargriautas; nukentėjusysis O.

D. patvirtino, kad sulaikydamas A. Ž. panaudojo kovinių imtynių veiksmus; abu nukentėjusieji patvirtino, kad po sulaikymo pristatė A. Ž. į Akmenės rajono policijos komisariato patalpas, iš kur šis netrukus buvo išvežtas į gydymo įstaigą. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis prieštaringas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, be minėtų nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų, taip pat išanalizuoti administracinio teisės pažeidimo bylos dokumentai, tarp jų Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto 2014 m. rugpjūčio 27 d. ir 2014 m. rugsėjo 26 d., 2014 m. lapkričio 28 d. išvados, kuriomis konstatuoti A.

Ž. padaryti sveikatos sužalojimai, jų padarymo mechanizmas ir laikas (padaryti iki 2014 m. rugpjūčio 25 d.), bei kiti medicinos dokumentai, susiję su A. Ž. sveikatos būkle, tačiau šių duomenų apeliacinės instancijos teismas neanalizavo, o atsižvelgė tik į administracinio teisės pažeidimo byloje priimtą apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. nutarimą ir 2015 m. sausio 19 d. prokuroro nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Vien tai, kad A. Ž. 2015 m. vasario 2 d. nutarimu nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnio 2 dalį dėl trukdymo policijos pareigūnams atlikti tarnybinę užduotį, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl V.

P. ir O. D. galimai padarytų veikų, kvalifikuotų ikiteisminio tyrimo metu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, buvo nutrauktas 2015 m. sausio 19 d. nutarimu, nes policijos pareigūnų veiksmai buvo teisėti, nesuteikia teisinio pagrindo pradėti baudžiamąjį persekiojimą prieš asmenį, parašiusį prašymą prokuratūrai dėl, jo manymu, neteisėto sulaikymo panaudojant specialiąsias priemones. Šiuo atveju A. Ž. sąžiningai klydo vertindamas policijos pareigūnų veiksmus kaip neteisėtus dėl jo sulaikymo, tačiau turėjo teisę ir pasinaudojo teisės aktų nustatyta tvarka apskųsti jo sulaikymo veiksmus, kovinių imtynių ir specialiųjų priemonių panaudojimo teisėtumą.

8.1. Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas A. Ž. apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai aiškino ir taikė BK 236 straipsnio 1 dalies nuostatas, o toks nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais.

9. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, t. y. neįrodžius, kad A. Ž. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, taigi nustačius, kad nusikalstama veika apskritai padaryta, bet ją padarė ne A. Ž. Kolegija pažymi, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies motyvų matyti, kad išvada dėl A. Ž. išteisinimo grindžiama tuo, kad kaltinamojo veikoje nėra BK 236 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymių. Pagal teismų praktiką tada, kai nagrinėjant bylą teisme nustatoma, kad apskritai nepadaryta veika, apie kurią buvo pateikta informacija kaip apie nusikalstamą, arba padaryta veika neatitinka baudžiamojo įstatymo numatytos nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties, priimamas išteisinamasis nuosprendis remiantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, t. y. nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas nurodant tinkamą išteisinimo pagrindą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 2 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendį su pakeitimu, nustatant, kad A. Ž. išteisintas pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjai Alvydas Pikelis

Aurelijus Gutauskas

Vytautas Masiokas