2013-06-13 Nr. AB-2753-3-61-3-00329-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-901/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00329-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 6.4.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. gruodžio 3 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Vilniaus skyrius) 2011 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 6-12N-3824 (toliau – ir Vilniaus skyriaus sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV; Valdyba) 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. (11.1) I-7903 (toliau – ir Valdybos sprendimas) (toliau – ir skundžiami sprendimai); 3) skirti pareiškėjui ligos pašalpas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. birželio 10 d. ir nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d.; 4) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus skyriaus, priteisti jam 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde nurodė, kad 2011 m. spalio 13 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymais dėl ligos pašalpos skyrimo už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nuo 2010 m. gruodžio 2 d. iki 2011 m. sausio 12 d., nuo 2011 m. sausio 23 d. iki 2011 m. kovo 3 d., nuo 2011 m. kovo 31 d. iki 2011 m. gegužės 13 d., nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. birželio 10 d., nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d. Manė, jog VSDFV 2011 m. spalio 27 d. sprendimu nepagrįstai jam, vadovaudamasis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu, neskyrė ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d., kadangi jis neturi 3 mėnesių per paskutiniuosius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutiniuosius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo (stažas per 12 mėn. laikotarpį yra tik 0 mėn. 8 d., o per 24 mėn. laikotarpį – 0 mėn. 8 d.). Pažymėjo, kad pareiškėjas dėl šio sprendimo su skundu kreipėsi į Valdybą, kuri 2011 m. gruodžio 21 d. priėmė sprendimą, jog Vilniaus skyrius 2011 m. spalio 27 d. sprendimu pagrįstai neskyrė ligos pašalpos pareiškėjui. Akcentavo, kad šie sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes jis 2007 m. birželio mėn. – 2011 m. birželio mėn. dirbo (duomenys neskelbtini) prezidentu ir už atliktą darbą gavo atlyginimą, numatytą darbo sutartyje. Manė, kad skundžiami sprendimai priimti pažeidžiant įstatymus, yra šališki ir neobjektyvūs. Nurodė ir tai, jog dėl patirto psichologinio streso yra priverstas intensyviai gydytis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus, su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas 2011 m. spalio 18 d. su prašymu kreipėsi į Vilniaus skyrių bei prašė skirti ligos pašalpą už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d. Pažymėjo, jog pagal Registro duomenis iki 2011 m. birželio 21 d. (pirmosios nedarbingumo dienos) per paskutinius 12 mėn. (nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 20 d.) ir per paskutinius 24 mėn. (nuo 2009 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 20 d.) pareiškėjas turėjo tik 8 dienų ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, t. y. laikotarpis nuo 2011 m. sausio 13 d. iki 2011 m. sausio 20 d., kurį pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų (duomenys neskelbtini). Pažymėjo ir tai, jog iki 2011 m. birželio 21 d. per paskutinius 12 mėn. (nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 20 d.) ir paskutinius 24 mėn. (nuo 2009 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 20 d.) į pareiškėjo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą nebuvo įskaityti laikotarpiai, už kuriuos (duomenys neskelbtini) pateikė duomenis apie V. K. draudžiamąsias pajamas, nes draudėjas nemokėjo socialinio draudimo įmokų. Pridūrė, jog taip pat nebuvo įskaityti laikotarpiai, kuriais Vilniaus skyriaus sprendimais pareiškėjui neskirtos ir neišmokėtos ligos pašalpos arba pareiškėjui (duomenys neskelbtini) buvo suteiktos nemokamos atostogos ar leista neatvykti į darbą administracijos leidimu. Duomenys į Registro duomenų bazę apie V. K. nedraudiminius laikotarpius buvo įrašyti Vilniaus skyriaus 2011 m. kovo 30 d. sprendimu ir 2011 m. balandžio 6 d. sprendimu pagal draudėjo (duomenys neskelbtini) pateiktus socialinio draudimo pranešimus ir prašymą dėl duomenų tikslinimo. Tvirtino, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas neturėjo Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, Vilniaus skyrius 2011 m. spalio 27 d. sprendimu pagrįstai neskyrė pareiškėjui ligos pašalpos už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d.

Akcentavo ir tai, kad Nuostatų 55 punkto 2 pastraipoje nustatyta, kad ligos pašalpai gauti apdraustasis asmuo Fondo valdybos teritoriniam skyriui turi pateikti prašymą. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas Vilniaus skyriui nėra pateikęs prašymo dėl ligos pašalpos skyrimo už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. birželio 10 d. ir Vilniaus skyrius nėra priėmęs sprendimo dėl ligos pašalpos pareiškėjui už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. birželio 10 d. skyrimo.

Taip pat manė, jog pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjui skirti ligos pašalpas atsisakyta, vadovaujantis teisės aktais, todėl konkrečiu atveju nebuvo atlikta jokių neteisėtų veiksmų Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos atsiradimą.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad pagal Registro duomenis, pareiškėjas laikinai nedarbingu buvo pripažintas nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d. Iki pirmosios laikinojo nedarbingumo dienos (2011 m. birželio 21 d.), tiek per paskutinius 12 mėn. (nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 20 d.), tiek per paskutinius 24 mėn. (nuo 2009 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 20 d.) pareiškėjas turi 8 dienų ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą (laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 13 d. iki 2011 m. sausio 20 d. turėjo draudžiamųjų pajamų (duomenys neskelbtini)). Pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturi reikalaujamo stažo, Vilniaus skyrius 2011 m. spalio 27 d. sprendimu pagrįstai neskyrė jam ligos pašalpos. Valdyba, savo ruožtu išnagrinėjusi minėtą sprendimą, nustatė, kad Vilniaus skyriaus 2011 m. spalio 27 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo nepanaikino ir paliko galioti nepakeistą. Nurodė ir tai, jog pagal Registro duomenis, pareiškėjas buvo pripažintas laikinai nedarbingu ir laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. birželio 10 d., tačiau su prašymu dėl ligos pašalpos skyrimo į Vilniaus skyrių nesikreipė. Pridūrė, jog atsižvelgiant į Nuostatų 68 punktą, kuriame nustatyta, kad ligos pašalpos iš darbdavio ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokėtoją kreipiamasi ne vėliau kaip per 6 mėn. nuo ligos pabaigos, pareiškėjas dėl ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. birželio 10 d. turėjo kreiptis iki 2011 m. gruodžio 10 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 22 d. sprendimu, be kita ko, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė tokias faktines bylos aplinkybes: pareiškėjas 2011 m. spalio 20 d. pateikė Vilniaus skyriui 2011 m. spalio 18 d. prašymą dėl ligos pašalpos skyrimo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d. VSDFV Vilniaus skyrius 2011 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 6-I2N-3824 nusprendė neskirti jam ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d., nes pareiškėjas neturi 3 mėn. per paskutinius 12 mėn. arba 6 mėn. per paskutinius 24 mėn. ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo (stažas per 12 mėn. laikotarpį yra tik 0 mėn. 8 d., o per 24 mėn. laikotarpį – 0 mėn. 8 d.).

Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Valdybai, kuri 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. (11.1) 1-7803 pareiškėjo skundo netenkino. Pagal Registro duomenis iki 2011 m. birželio 21 d. per paskutinius 12 mėn. (nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 20 d.) ir per paskutinius 24 mėn. (nuo 2009 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 20 d.) pareiškėjas turi tik 8 dienų ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, t. y. laikotarpis nuo 2011 m. sausio 13 d. iki 2011 m. sausio 20 d., per kurį pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų (duomenys neskelbtini).

Iki 2011 m. birželio 21 d. per paskutinius 12 mėnesių (nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 20 d.) ir paskutinius 24 mėnesius (nuo 2009 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 20 d.) į pareiškėjo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą nebuvo įskaityti laikotarpiai, už kuriuos (duomenys neskelbtini) pateikė duomenis apie V. K. draudžiamąsias pajamas. Kadangi pareiškėjas (draudėjas) nebuvo sumokėjęs socialinio draudimo įmokų, todėl Vilniaus skyrius sprendimais pareiškėjo draudžiamųjų pajamų neįrašė į Registro duomenų bazę.

Taip pat nebuvo įskaityti ir laikotarpiai, kuriais Vilniaus skyriaus sprendimais pareiškėjui neskirtos ir neišmokėtos ligos pašalpos arba pareiškėjui (duomenys neskelbtini) buvo suteiktos nemokamos atostogos ar leista neatvykti į darbą administracijos leidimu. Duomenys į Registro duomenų bazę apie V. K. nedraudiminius laikotarpius buvo įrašyti Vilniaus skyriaus 2011 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 5-27-5542 „Dėl apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu V. K. duomenų tikslinimo pagal (duomenys neskelbtini) prašymą“ ir 2011 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 5-27-6075 „Dėl apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu V.

K. duomenų tikslinimo pagal (duomenys neskelbtini) pateiktą 12-SD pranešimą“ pagal draudėjo (duomenys neskelbtini) pateiktus socialinio draudimo pranešimus ir prašymą dėl duomenų tikslinimo.

Teismas rėmėsi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 4 dalimi, 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (toliau – ir Nuostatai) 53 punktu bei pažymėjo, jog faktinių aplinkybių visuma ir nurodytų teisės normų sisteminė analizė suponuoja išvadą, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturi Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, todėl Vilniaus skyrius 2011 m. spalio 27 d. skundžiamu sprendimu pagrįstai neskyrė pareiškėjui ligos pašalpos už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas Vilniaus skyriui nebuvo pateikęs prašymo dėl ligos pašalpos skyrimo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. birželio 10 d. ir Vilniaus skyrius nėra priėmęs sprendimo dėl ligos pašalpos pareiškėjui laikinojo nedarbingumo laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. birželio 10 d. skyrimo. Vertino, jog atsakovas teisingai nurodė pareiškėjui, kad pagal Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies ir Nuostatų 53 punktą, nemokamų atostogų ar kitas nedraudiminis laikotarpis (pvz. neatvykimas administracijos leidimu), taip pat laikinojo nedarbingumo laikotarpis, už kurį nemokama ligos pašalpa iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų, nėra įtraukiami į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Akcentavo, jog neturi pagrindo vertinti bylos aplinkybes kitaip, nei jas įvertino Vilniaus skyrius ir Valdyba, nes atsakovai, priimdami skundžiamus sprendimus vadovavosi Registro duomenimis apie draudiminį stažą, o byloje duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų įstatymo nustatyta tvarka nuginčijęs sprendimus dėl draudiminio stažo įtraukimo į Registrą, nėra.

Teismas taip pat vadovavosi Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalimis, 6.263 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu 2006 m. gegužės 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 bei sprendė, jog ginčo atveju aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos padarymą pareiškėjui, nenustatyta. Pridūrė, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas depresija ir kitomis ligomis, įtakojančiomis jo sveikatos būklę, susirgo dar iki skundžiamų sprendimų priėmimo, todėl sprendė, jog byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos, o būtent atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pačios žalos, o taip pat ir priežastinio ryšio tarp tariamai neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos bei atmetė pareiškėjo prašymą atlyginti 50 000 Lt neturtinę žalą kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (t. III, b. l. 92 – 104), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą panaikinti arba grąžinti pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tą faktą, jog VSDFV Vilniaus skyrius sąmoningai nepatikslino jo draudžiamųjų pajamų pagal (duomenys neskelbtini) prašymus ir vadovaudamasis Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvaus patikrinimo 2012 m. sausio 17 d. pažyma Nr. (4.65)-448-121 bei patvirtintais darbo laiko ir apskaitos bei užmokesčio žiniaraščiais. Pažymi, jog iš minėtosios pažymos aiškiai matyti, jog operatyvaus patikrinimo metu (duomenys neskelbtini) prezidentas pateikė darbo laiko apskaitos bei darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius, kuriuose nurodyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2011 m. birželio mėn. centre dirbo du darbuotojai – V. K. ir T. B., kuriems mokėtas atlyginimas. Todėl mano, jog teismui iš pateiktųjų duomenų turėjo būti aišku, kiek konkrečiai jis per minėtą laikotarpį dirbo.

Nurodo ir tai, jog operatyvaus patikrinimo pažymoje taip pat buvo nustatyta, jog tikrinamuoju laikotarpiu (duomenys neskelbtini) išmokėjo 70 215,54 Lt pajamų bei per 2007 m. – 2008 m. pervedė 42 428,57 Lt socialinio draudimo įmokų VSDFV Vilniaus skyriui už apdraustus darbuotojus. Pažymi, jog įsiskolinimų VSDFV neturi bei mano, jog jo darbdavys buvo pervedęs pakankamai socialinio draudimo įmokų. Nurodo, jog 2011 m. rugpjūčio 1 d. VSDFV Vilniaus skyriaus raštu Nr. (8.2)3-47452 yra teigiama, jog sprendimas dėl apdraustųjų duomenų tikslinimo už 2007 – 2009 metus bus priimtas tik gavus informaciją iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, o 2012 m. balandžio 16 d. VSDFV Vilniaus skyriaus rašte yra teigiama, jog duomenys gali būti tikslinami draudėjo prašymu, tačiau Taisyklių 77 punkte įtvirtinta, jog draudėjas prieš pateikdamas patikslintus duomenis už praėjusį laikotarpį privalo sumokėti į VSDF trūkstamas įmokas ir delspinigius pagal tuo laikotarpiu galiojusius dydžius. Tikina, jog patikslintos apdraustųjų draudžiamosios pajamos konkrečiu atveju nepadidėjo, o sumažėjo, todėl (duomenys neskelbtini) pervestų lėšų už 2007 – 2008 metus visiškai pakako.

Remiasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymo Nr. V-243 3.2 punktu bei pabrėžia, jog (duomenys neskelbtini) daug kartų teikė VSDFV ir Vilniaus skyriui prašymus patikslinti duomenis. Taip pat akcentuoja, jog teismas rėmėsi atsakovų paaiškinimais, tačiau neatsižvelgė į jo teikiamus duomenis, tokiu būdu pažeisdamas jo teisę į nešališką ir teisingą teismą. Teigia, jog teismo posėdžio metu negalėjo tinkamai pateikti atsikirtimų į atsakovų argumentus, nes jame dalyvavo sirgdamas.

Nesutinka su teismo išvada, jog konkrečiu atveju nebuvo nustatyta jokių atsakovo neteisėtų veiksmų bei mano, jog minėtų veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, jog VSDFV Vilniaus skyrius nepatikslino duomenų. Nurodo, jog VSDFV Vilniaus skyriui pateikti patikslinti duomenys sutapo su pateiktais Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktaisiais duomenimis, tačiau jų atsakovas vis tiek neįtraukė, 2012 m. liepos 30 d. rašte jau nurodydamas, jog Registre apie apdraustuosius asmenis duomenys bus tikslinami tik pasibaigus ikiteisminiam tyrimui. Mano, jog net ir pasibaigus šiam tyrimui atsakovai ras formalių priežasčių, dėl kurių jo socialiniu draudimu draustos pajamos nebus įrašomos į Registrą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. III, b. l. 128 – 129) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas visiškai pagrįstai, sistemiškai išanalizavęs ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėjo prie išvados, jog pareiškėjo skundžiami VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. spalio 27 d. sprendimas ir VSDFV 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimas yra teisėti ir pagrįsti. Mano, jog pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, visiškai nesusijusiais su ginčo dalyku. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas šioje byloje neskundė VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų dėl draudžiamųjų pajamų tikslinimo Registre, todėl mano, jog teismas pareikštų reikalavimų ribose tinkamai vertino faktines ginčo aplinkybes bei surinktus įrodymus, o vien subjektyvus pareiškėjo įsitikinimas, kad teismas turėjo padaryti kitokias išvadas, negali būti pagrindas konstatuoti, jog teismas netinkamai vertino įrodymus ar atsižvelgė ne į visas byloje nurodytas aplinkybes. Taip pat pažymi, jog teismas tinkamai išaiškino pareiškėjui jo procesines teises, todėl, jeigu pareiškėjas teismo posėdžio metu blogai pasijuto, jis turėjo galimybę pareikšti prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ar savo interesus ginti per įgaliotą atstovą.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. III, b. l. 130 – 133) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime iš esmės išdėsto aplinkybes, jau nurodytas atsiliepime, teiktame į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduotą skundą. Taip pat nurodo, jog teikdamas apeliacinio skundo argumentus, pareiškėjas nurodo naujas aplinkybes ir mini tokius dokumentus – Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. sausio 17 d. pažymą Nr. (4.65)-448-121, Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2012 m. balandžio 16 d. raštą Nr. (7.2)3-41429, Fondo valdybos 2012 m. liepos 30 d. raštą Nr. (11.1) I-4715. Tačiau šie duomenys byloje nevertintini dėl to, jog pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriame buvo nagrinėjamas ginčas dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2011 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 6-12N-3824 ir Fondo valdybos 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. (11.1)I-7903 panaikinimo ir šiais sprendimas jam padarytos 50 000 Lt dydžio moralinės žalos atlyginimo. Todėl pareiškėjo teikiami argumentai ir paaiškinimai apie vėliau priimtus dokumentus šioje byloje negali būti vertinami kaip įrodymai. Kadangi šios bylos atsakovai priimdami atitinkamai 2011 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 6-12N-3824 ir 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. (11.1) I-7903 negalėjo remtis dokumentais, kurie surašyti vėliau (tik 2012 metais), todėl nei Fondo valdybos Vilniaus skyriui, nei Fondo valdybai sprendimų priėmimo metu jie nebuvo ir negalėjo būti žinomi. Taigi, ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 22 d. sprendime spręsdamas klausimą, ar valstybės institucijų veiksmais yra padaryta neturtinė žala, negalėjo vertinti šioje byloje dokumentų, kurie priimti vėliau negu skundžiami sprendimai.

Akcentuoja, jog Vilniaus skyrius priimdamas sprendimus dėl ligos pašalpų skyrimo privalo vadovautis Registre esančiais duomenimis. Tokie skyriaus veiksmai atitinka Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 3 dalių bei Nuostatų 53 punkto reikalavimus. Taigi, Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmai atitiko norminių teisės aktų reikalavimus, ir todėl jie yra teisėti. Tokiu būdu nėra pirmosios viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygos – neteisėtų veiksmų, taigi nėra ir valstybės atsakomybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2011 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 6-12N-3824 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. (11.1) I-7803 teisėtumo, įpareigojimo skirti pareiškėjui ligos pašalpas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. birželio 10 d. ir nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d. bei neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, sprendė, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pirmosios instancijos teismo pateiktam teisiniam vertinimui iš esmės pritaria.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog ginčytu Vilniaus skyriaus 2011 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 6-12N-3824 pareiškėjui, vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 19.2, 58 punktais, buvo atsisakyta skirti ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d., nes jis neturėjo 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo (stažas per 12 mėnesių laikotarpį yra tik 0 mėn. 8 dienos, o per 24 mėnesių laikotarpį – 0 mėn. 8 dienos).

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. (11.1) I-7803 minėtą teritorinio skyriaus sprendimą patvirtino, taip pat konstatavusi, jog pareiškėjas neturi reikiamo stažo.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) (byloje aktuali 2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-982 redakcija) 8 straipsnis inter alia nustato, kad teisę gauti ligos pašalpą turi ligos ir motinystės socialiniu draudimu apdrausti asmenys, tapę laikinai nedarbingais ir dėl to praradę pajamų, jeigu prieš laikino nedarbingumo nustatymo dieną jie turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Ši įstatymo nuostata perkelta į Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 19 punktą.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 53 punktas nustato, kad ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas apskaičiuojamas pagal draudimo laikotarpius, per kuriuos buvo skaičiuotos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui arba gautos ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės), nedarbo socialinio draudimo išmokos. Ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis ir/ar darboviečių pateiktas pažymas. Taigi duomenys apie asmens draudžiamąsias pajamas Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų bazėje yra pagrindas skaičiuoti ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą priimant sprendimą dėl ligos pašalpos skyrimo.

Nagrinėjamu atveju VSDFV Vilniaus skyrius, gavęs pareiškėjo 2011 m. spalio 18 d. prašymą skirti ligos pašalpą (t. II, b. l. 12 – 13), turėjo patikrinti, ar pareiškėjas atitinka Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytas sąlygas gauti prašomą ligos pašalpą.

Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58-60 punktais nustatytą teisinį reguliavimą asmens prašymas skirti ligos pašalpą VSDFV teritoriniame skyriuje turi būti išnagrinėtas ir sprendimas dėl jo priimtas per 10 darbo dienų nuo prašymo su visais reikiamais dokumentais gavimo teritoriniame skyriuje dienos. Atsisakęs skirti pašalpą, teritorinis skyrius ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po šio sprendimo priėmimo dienos turi išsiųsti (įteikti) pareiškėjui sprendimo nuorašą. Sprendime turi būti nurodyta atsisakymo skirti pašalpą priežastis ir informuota apie sprendimo apskundimo tvarką bei terminus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. 6-12N-3824 priimtas per minėtoje teisės normoje nustatytą terminą ir atitinka individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, numatytus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje. Bylos duomenys taip pat patvirtina, jog gavęs pareiškėjo prašymą skirti ligos pašalpą, VSDFV Vilniaus skyrius taip pat atliko duomenų apie tai, ar pareiškėjas turi aukščiau nurodytą stažą analizę (t. II, b. l. 15 – 17). Aktualioje pažymoje nurodyta, jog pareiškėjas iki pirmosios laikinojo nedarbingumo dienos (2011 m. birželio 21 d.) nei per paskutinius 12 mėnesių (2010 m. birželio 21 d. – 2011 m. birželio 20 d.), nei per paskutinius 24 mėnesius (2009 m. birželio 21 d. – 2011 m. birželio 20 d.) neturėjo minimalaus ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, suteikiančio teisę į ligos pašalpą (minėtas pareiškėjo stažas tesiekė 8 dienas).

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įvertinęs įrodymus pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, priėjo prie pagrįstos išvados, kad naikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 6-12N-3824 ir jį patvirtinantį VSDFV 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. (11.1) I-7803 nėra pagrindo. Analogiškai nenustatyta teisinio pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą skirti jam ligos pašalpas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d. ar nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. birželio 10 d. (pastebėtina, jog dėl šio laikotarpio pareiškėjas į VSDFV nebuvo kreipęsis), kadangi, kaip išaiškinta aukščiau, pareiškėjas neatitinka Įstatyme įtvirtinto imperatyvios teisės gauti ligos pašalpą sąlygos.

Pažymėtina ir tai, jog duomenų apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas įrašymo į Apdraustųjų registro duomenų bazę teisingumas nėra ginčo nagrinėjamoje byloje dalykas, nes pareiškėjas tokio reikalavimo nagrinėjamoje byloje nereiškė, minėtus argumentus iškeldamas iš esmės tik apeliacinėje instancijoje. Todėl kritiškai vertintini pareiškėjo teiginiai apie tai, jog VSDFV Vilniaus skyrius tyčia nepatikslino jo draudžiamųjų pajamų pagal (duomenys neskelbtini) prašymus. Taip pat pastebėtina, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde minima 2012 m. sausio 17 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (4.65)-448-121, VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. balandžio 16 d. raštas Nr. (7.2)3-41429, VSDFV 2012 m. liepos 30 d. raštas Nr. (11.1) I-4715 yra vėlesni laike, todėl jais bylos atsakovai, priimdami ginčijamus sprendimus, vadovautis negalėjo. Be to, iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjui, kuris kartu yra ir savo darbovietės – (duomenys neskelbtini) – prezidentas buvo ne kartą paaiškinta, kodėl Registre duomenys nėra tikslinami, t. y. jam nurodyta, jog Registre duomenys apie draudžiamąsias pajamas gali būti tikslinami tik sumokėjus trūkstamas VSD įmokas ir delspinigius, tačiau duomenų apie tai, jog byloje minėti įsiskolinimai būtų sąžiningai dengiami nėra.

Teisėjų kolegija taip pat nereikšmingais bylos baigčiai laiko pareiškėjo argumentus apie tai, jog teismo posėdžio metu jis blogai jautėsi, todėl negalėjo tinkamai išdėstyti savo argumentų. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas aktyviai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, ne kartą teismui teikė įvairius prašymus, parengė išsamų apeliacinį skundą, todėl vertintina, jog visas aplinkybes, kurios, jo nuomone, turi svarbą bylai, jis galėjo išdėstyti bei išdėstė raštu. Tuo tarpu kitų procesinių pažeidimų byloje nenustatyta.

Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui nepriteisė jo prašytos neturtinės žalos (50 000 Lt) atlyginimo. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog valstybinė civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinosioms sąlygomis, kurios yra kumuliatyvios (egzistuojančios kartu): neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ir teisės pažeidimu padarytai žalai ar nuostoliams. Analizuojamu atveju nebuvo nustatyta jokių neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų, todėl negalėjo kilti ir valstybės deliktinė atsakomybė. Be to, nors pareiškėjas ir bandė įrodyti, jog būtent atsakovo veiksmai lėmė jo sveikatos būklės suprastėjimą, iš pareiškėjo medicininių duomenų matyti, jog depresija ir kitomis ligomis jis susirgo dar iki skundžiamų sprendimo priėmimo (t. III, b. l. 37 – 38), ką visiškai pagrįstai byloje įvardijo pirmosios instancijos teismas.

Apeliacinės instancijos teismas negali vertinti pareiškėjo po bylos išnagrinėjimo (2013 m. gegužės 28 d.) pateikto dokumento – prašymo, gauto Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. birželio 7 d., persiųsto Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. birželio 10 d., nes būtų pažeisti proceso betarpiškumo, pasitarimo slaptumo principai (ABTĮ 82 str.).

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas 2011 m. birželio 21 d. neturėjo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, suteikiančio teisę gauti ligos pašalpą, teisingai taikė įstatymus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius