2020-12-22 Nr. AB-24358-3-61-3-02040-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3608-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02040-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramutės Ruškytės, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (V. K.) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 6 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. kovo 7 d. jis buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), o laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 2 d. iki šiol kalinamas Vilniaus PN (iki reorganizavimo tai buvo Lukiškių TI-K). Pareiškėjo teigimu, ginčo laikotarpiu buvo pažeidžiama jo teisė į privatumą, t. y. pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu; naudojantis kriaukle kameroje bei naudojantis dušu. Šiems savo argumentams pagrįsti pareiškėjas nurodė, kad netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas sukėlė daug nepatogumų ir pažeminimo, nes ne tik negalėjo atlikti gamtinių reikalų, tačiau negalėjo ir tenkinti lytinės aistros. Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas yra matomas iš kameros duryse esančio langelio, kaip matoma visa kamera, todėl prausiantis kameroje jis buvo matomas pareigūnams. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad privatumas nebuvo užtikrintas ir naudojantis dušu. Dušinių duryse taip pat įrengti stebėjimo langeliai, pro kuriuos yra matomi asmenys, besimaudantys duše.

3. Pareiškėjas teigė, kad kalinimo įstaigose buvo pažeidžiamos galiojančios teisės aktų nuostatos – galimybė pasinaudoti dušu yra suteikiama tik kartą per savaitę, kas pareiškėjui sukelia nepatogumus ir žemina jo orumą. Neveikia aliarmo sistema, todėl atsitikus nelaimei negalėtų prisišaukti pagalbos. Pareiškėjui nėra sudaroma galimybė dalį dienos nebūti savo kameroje, užsiimti tiksliniais užsiėmimais, kadangi kameroje buvo laikomas vienas, susirgo depresija. Pareiškėjo manymu, nepagrįstai paimama ne tik patalynė, bet ir čiužinys, todėl dienos metu gulėti ar sėdėti ant lovos neturi galimybės. Be to, kamerose naudojamos apšvietimo lempos nėra skirtos buitiniam naudojimui, šviesa dega nepertraukiamai, dėl ko suprastėjo jo regėjimas, išsivystė depresija.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad 2019 m. vasario 8 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K, buvo uždarytas į kamerą Nr. 380, kurios plotas 7,35 kv. m, ir joje vienas kalėjo iki 2020 m. kovo 7 d. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa, kurios plotas apie 0,56 kv. m, joje įrengtas klozetas ir praustuvas. Vienose gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpose įrengtos kaip atskiros patalpos su durimis, o kitose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas kamerose įrengtas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Įstaigoje kamerų apšvietimui naudojamos lemputės nekenksmingos sveikatai. Pagal higienos reikalavimus įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros, kurių aukštis yra 1,6 m (0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų.

Vadovaujantis teisės aktais, čiužinį ir patalynę nuteistieji gauna miegui skirtam laikui. Nuo 2016 m. iki 2017 m. įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Pareiškėjas skunde nenurodė nei vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala.

Atsakovas pažymėjo, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnio nuostatas, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 85 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o pagal 86 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą.

Pagal BVK 89 straipsnio nuostatas, nuteistieji, kurie laikinai perkeliami iš vienos pataisos įstaigos į kitą ne ilgiau kaip dešimt parų arba tęsia laisvės atėmimo bausmės atlikimą kalėjime yra laikinai (kaip pareiškėjas) laikomi rakinamosiose pasivaikščiojimo kiemeliuose ir suteikiama dviejų valandų pasivaikščiojimo trukmė. Aliarminės sistemos įrengimas pasivaikščiojimų kiemeliuose nėra nustatytas.

6. Atsakovo teigimu, pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo. Šiuo atveju atsakovo atstovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo pareiškėjo skundą tenkinti.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiais nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. kovo 7 d. ir nuo 2019 m. balandžio 2 d. iki 2019 m. birželio 6 d. (toliau – ir ginčo laikotarpiai). Teismas pažymėjo, jog skunde teismui pareiškėjas išskiria dvi įkalinimo įstaigas, t. y. Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN, tačiau teismui pateikti įrodymai bei atsakovo atstovo Lukiškių TI-K paaiškinimai patvirtino, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiais buvo laikomas Vilniaus PN, adresu Lukiškių skg. 6, Vilnius (iki reorganizacijos Lukiškių TI-K) kamerinio tipo įstaigoje.

9. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiais kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas, šių kamerų sanitariniai mazgai, siekiant uždengti matomumą nuo apžiūros posto bei iš kameros vidaus, buvo įrengti panaudojant užuolaidas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjo privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu ginčo laikotarpiais, pažeistas nebuvo.

10. Vadovaudamasis teisės aktais (Higienos norma 134:2015 ir SVĮ 44 straipsnio 4 dalimi) teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neneigė, kad atsakovas suteikė galimybę jam nusiprausti duše kartą per savaitę. Pareiškėjas teismui nepaaiškino, kokius nepatogumus patyrė (tam tikra odos liga ir kt.), nenurodė, ar su nusiskundimais ir prašymais dėl galimybės dažniau nei vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu kreipėsi į atsakovo atstovą, todėl pareiškėjo argumentus dėl naudojimosi dušu dažniau nei kartą per savaitę teismas atmetė kaip nepagrįstus. Be to, dušuose pertvaros buvo įrengtos, o teismas nenustatė, kad pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos buvo itin prastos arba kad jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais šiuo klausimu, taigi pareiškėjo kalinimo sąlygos ginčijamu aspektu buvo suderinamos su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimais. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo teiginius dėl privatumo pažeidimo atmetė kaip nepagrįstus.

11. Dėl aliarmo sistemos įrengimo teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriose konkrečiai kamerose nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas ir nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Dar daugiau, atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą patvirtino, jog nuo 2016 m. iki 2017 m. Lukiškių TI-K buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema ir ji buvo veikianti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti aliarmo sistema, yra deklaratyvūs, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus.

12. Dėl galimybės nebūti savo kameroje visą dieną teismas nurodė, kad pareiškėjas šių teiginių nepagrindė jokiais detalesniais paaiškinimais. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pagal BVK nuostatas paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos (BVK 85 str. 1 d. 4 p.), o drausmės grupei priskirti nuteistieji – vieną valandą (BVK 86 str. 1 d. 3 p.). BVK 89 straipsnyje nustatyta, kad nuteistieji, kurie laikinai perkeliami iš vienos pataisos įstaigos į kitą ne ilgiau kaip dešimt parų arba tęsia laisvės atėmimo bausmės atlikimą kalėjime yra laikinai (kaip pareiškėjas) laikomi rakinamosiose pasivaikščiojimo kiemeliuose ir jiems suteikiama dviejų valandų pasivaikščiojimo trukmė. Pareiškėjui buvo suteikiama galimybė išeiti pasivaikščioti, tačiau, kaip teisingai nurodė atsakovo atstovas, pasivaikščiojimas gryname ore yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Pareiškėjas teismui nenurodė, jog nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore. Taip pat pareiškėjas teismui nenurodė argumentų, jog buvo išreiškęs norą dalyvauti socialinės reabilitacijos programose ar tiksliniuose užsiėmimuose, o atsakovo atstovas atsisakė tokį pareiškėjo prašymą tenkinti.

13. Dėl minkštojo inventoriaus teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymas Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 220 punkte nustatyta, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos atlikęs patikrinimą Vilniaus PN, adresu Lukiškių skg. 6, Vilnius, 2019 m. gegužės 30 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. (10-12 15.4.8) PA-3917, kuriame nurodė, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems pagrįstai išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Laikomų asmenų nakties miegui skirtas visas inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės, paklodės) dienos metu saugojamos tam skirtose, uždarose spintose, atskirose lentynose. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo argumentus, jog dienos metu nepagrįstai buvo paimama patalynė ir čiužinys, teismas atmetė.

14. Pareiškėjas skunde teigė, jog Lukiškių TI-K kamerose yra naudojamos lemputės, kurios nėra skirtos buitiniam naudojimui ir dėl to jam suprastėjo regėjimas, išsivystė depresija. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kamerų apšvietimui naudojamos lemputės, kurios atitinka Europos Sąjungoje nustatytus standartus. Kartu pažymėjo, jog apšvietimo lemputės yra perkamos prieš tai atlikus viešųjų pirkimų procedūras, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu. Teismas sutiko su atsakovo atstovo pozicija, kad įkalinimo įstaigoje visas inventorius ir kiti reikmenys yra perkami tik vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu ir atlikus viešųjų pirkimų procedūras. Laikantis nustatytų reikalavimų ir viešųjų pirkimų procedūrų iš esmės nupirkti ir įkalinimo įstaigoje naudoti uždraustą inventorių, tarp jų ir šviesos lemputes, nėra galimybės. Įvertinęs tai teismas nekonstatavo pažeidimo dėl netinkamos kokybės šviesos lempučių naudojimo įkalinimo įstaigoje.

15. Nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 16. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas teigia, kad, priešingai nei nurodė atsakovo atstovas, laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 2 d. iki 2019 m. birželio 6 d. jis nebuvo laikomas vienas, todėl vienam asmeniui tekęs kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Teismas vienam asmeniui tenkantį plotą turėjo skaičiuoti atsižvelgęs į kameroje esančių vietų skaičių. Pagal teismų praktiką sanitarinio mazgo atskyrimas užuolaida neužtikrina asmens privatumo. Taip pat pagal EŽTT praktiką kartą į savaitę nueiti į dušą nėra pakankama ir higieniška. Be to, duše ne kartą buvo matomas pareigūnės iš apžiūros posto. Dėl neveikiančių iškvietimo mygtukų nebuvo galima išsikviesti pareigūnų. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad dalį dienos laiko jam nesudaroma galimybė būti ne kameroje. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išaiškinimais dėl žodžio „patalynė“, todėl nepagrįstai nepripažino, kad čiužinys, kuris priskiriamas prie minkštojo inventoriaus, buvo paimamas nepagrįstai.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovo teigimu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Šiuo atveju nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Atsakovo manymu, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo V. K. prašomos neturtinės žalos atlyginimo dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. kovo 7 d. ir nuo 2019 m. balandžio 2 d. iki 2019 m. birželio 6 d. neužtikrinimo, priteisimo.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

22. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog sanitarinio mazgo atskyrimas užuolaida neužtikrina asmens privatumo, maudymasis duše kartą per savaitę yra nepakankamai higieniška, be to, juose neužtikrinamas privatumas. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su užimtumu bei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos žodžio „patalynė“ išaiškinimu.

23. Be to, pareiškėjas pateikia naują, jo skunde nenurodytą argumentą, kad vienam asmeniui tekęs kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyta nauja aplinkybė dėl vienam asmeniui tekusio ploto reikalavimo pažeidimo, kurios jis nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame skunde, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtina.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei privatumo juo naudojantis užtikrinimo, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).

26. Remiantis pareiškėjo ir atsakovo paaiškinimais, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto atskirtas sienele, įėjimą uždengiant užuolaida. Pažymėtina, kad situacija, kai sanitarinio mazgo patalpos nuo bendros kameros erdvės atskiriamos sienele, įėjimą į sanitarinį mazgą uždengiant užuolaida, savaime nėra nesuderinama su taip įrengtu sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens orumo užtikrinimu. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo tinkamai užtikrinta, taip pat kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog sanitarinis mazgas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėtų juo pasinaudoti privačiai ir nepatirtų nepatogumų. Nors nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dalį laiko pareiškėjas kamerose buvo laikomi vienas, tačiau jis galėjo būti matomas kameros duris atidarantiems arba per akutę jį stebintiems pareigūnams, o ši aplinkybė pagal minėtą teismų praktiką taip pat vertintina kaip privatumo pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas naudojantis tualetu ginčo laikotarpiais.

27. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo užtikrinta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, be to, duše buvo įrengtos pertvaros, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl nepakankamos galimybės pasinaudoti dušu, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo ir persirengimo kabinų neįrengimo pripažinti nepagrįstais. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo teiginių apie jo teisės pasinaudoti dušu pažeidimą pagrįstumą, vadovavosi SVĮ 44 straipsnio 4 dalimi, kurioje, be kita ko, įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Nuteistųjų teisės yra įtvirtintos BVK, tačiau šiame teisės akte suimtiesiems numatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti pirtimi arba dušu, todėl šiame kontekste pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi Higienos normos HN 134:2015 nuostatomis, kurios 44 punkte nurodyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Jokie kiti imperatyvaus (privalomo) pobūdžio teisės aktai suimtųjų / nuteistųjų naudojimosi dušu dažnumo nereglamentuoja, o pareiškėjas neneigė, kad jam buvo užtikrinta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše, todėl pagrįstai nepripažinta, kad atsakovo atstovas padarė teisės aktų pažeidimus.

28. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo argumentų (žr. šios nutarties 12 p.) dėl pareiškėjo užimtumo Lukiškių TI-K nebekartoja. Teismas išsamiai išdėstė, kodėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atstovas pateikė pakankamai duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas, jei norėjo, galėjo užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų (b. l. 26–27).

29. Taip pat nekartotini pirmosios instancijos teismo argumentai (žr. šios nutarties 11 p.) dėl aliarminio (pareigūnų) iškvietimo sistemos neįrengimo. Pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nenurodė jokių pagrįstų aplinkybių, kad dėl aliarminio iškvietimo sistemos neįrengimo buvo pažeistos jo teisės ir padaryta neturtinė žala (pareiškėjas nenurodė jokio atvejo, kai dėl kokios nors skubios būtinybės dėl neįrengtos pareigūno iškvietimo sistemos būtų negalėjęs operatyviai išsikviesti pareigūno).

30. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės reglamentuoja BVK nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių XXXVI skyriuje nustatyti nuobaudos, perkeliant nuteistąjį į kamerų tipo patalpas, vykdymo ypatumai. Šio skyriaus 220 punkte (2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija) nurodyta, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui.

31. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų 1 priede nustatyta, kad patalynė tai antklodė, čiužinys, pagalvė, patalynės komplektai (paklodė, užvalkalai, antklodė ir pagalvė) ir rankšluostis.

32. Aiškindamas analogišką situaciją Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog įvertinus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą (<...>) bei bylos faktines aplinkybes (<...>), pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nuostata, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, taikoma visiems be išimties nuteistiesiems, todėl ginčijamu laikotarpiu iš pareiškėjo, kuomet jis buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas, patalynė galėjo būti surenkama ir išduodama tik Dienotvarkėje nustatytam miego laikui (žr., pvz., 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2131-629/2020). Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino nurodytą teisinį reglamentavimą, atsakovo atstovas veikė taip, kaip jį įpareigojo veikti Taisyklių 220 punktas, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

33. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į nustatyto pažeidimo (privatumo naudojantis sanitariniais mazgais neužtikrinimas) ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, teismų priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindama, kad pareiškėjui kalint kamerose vieniems, jų privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimas buvo ne toks intensyvus, taip pat nesant duomenų, kad atsakovo atstovas būtų išskyręs pareiškėją iš kitų asmenų, siekęs sudaryti jiems blogesnes kalinimo sąlygas, pažeminti jų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju V. K., už privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimą, trukusį 82 dienas, priteistina 200 Eur suma patirtai neturtinei žalai atlyginti.

35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimas keičiamas, pareiškėjui iš atsakovo priteisiant 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl kitų pažeidimų atmestas kaip nepagrįstas, paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui V. K. (V. K.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramutė Ruškytė

Arūnas Sutkevičius

Milda Vainienė