2019-04-10 Nr. AB-8962-3-61-3-03626-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3750-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03626-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), R. K. (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. 2018 m. spalio 22 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl pareiškėjo laikymo kankinančiomis sąlygomis 2016 m. birželio 10–17 d., 2018 m. birželio 5–11 d.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitarinis mazgas kamerose neturėjo durų, todėl nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu (užėję į kamerą ar pažiūrėję pro duryse įrengtą langelį tiek pareigūnai, tiek ir pareigūnės galėjo matyti pareiškėją besinaudojantį tualetu). Kameros buvo apie 8 kv. m ploto, pareiškėjas buvo laikomas vienas arba kartu su dar vienu asmeniu, tačiau pareiškėjui trūko gyvenamųjų patalpų ploto, nes kamerose buvo daug perteklinių baldų ir konstrukcijų, labai mažinančių kameros plotą. Sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Lukiškių TI-K neteisėtai kamerose naudojo savadarbes kėdutes vietoje teisės aktuose numatytų taburečių. Be to, kamerose nebuvo nei dėžių po lova, nei spintelių, nei lentynų asmeniniams daiktams laikyti. Taip pat kamerose nebuvo įrengtų dūmų aptikimo signalizatorių. Kamerose buvo neteisėtai įrengtos grotos iš vidinės langų pusės, kurios taip pat neteisėtai buvo aptrauktos tankiu tinklu, o visa tai trukdė atsidaryti langus vėdinimui ir trukdė į kamerą patekti natūraliai šviesai. Lukiškių TI-K direktorius V. D. negali eiti tokių atsakingų pareigų, todėl teismas turėtų spręsti dėl jo pašalinimo iš pareigų.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad 2016 m. birželio 10–15 d., 2018 m. birželio 6–9 d. pareiškėjas buvo laikomas vienas kamerose, kurių plotas nuo 7,18 kv. m iki 7,38 kv. m, o 2018 m. birželio 5, 10 d. pareiškėjas buvo laikomas kartu su dar vienu asmeniu kamerose, kurių plotas nuo 7,35 kv. m iki 7,38 kv. m, t. y. pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, o tokie atitvėrimai ir negali būti numatyti, nes pareigūnai negalėtų užtikrinti kamerose esančių asmenų nuolatinės elgesio kontrolės. Visose kamerose yra taburetės (arba suoliukai), lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Dėl pakankamai mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių ar kitų baldų. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, kurie yra pritaikyti vėdinimui. Vidinės grotos ant langų yra įrengtos tam, kad nuteistieji (suimtieji) negalėtų pasiekti ir sugadinti metalinio tinklo. Kiekviename pastato aukšte yra gesintuvai, Lukiškių TI-K įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis, kiekviename aukšte įrengti gaisriniai čiaupai. Teisės aktai nenumato reikalavimo įrengti dūmų signalizacijos.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nurodė, kad pareiškėjui teko nuo 3,67 kv. m iki 7,38 kv. m gyvenamųjų patalpų ploto. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamu pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatytą minimalaus gyvenamųjų patalpų plotą (3,6 kv. m).

6. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista, atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog sanitarinis mazgas buvo visiškai atitvertas nuo gyvenamojo kameros ploto.

7. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K atskira mechaninė kamerų vėdinimo sistema nėra privaloma, atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokiose kamerose jis negalėjo atidaryti langų. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl laikymo sąlygų kreipėsi su skundais į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos ar į Lukiškių TI-K administraciją (išskyrus skundą dėl dūmų signalizatorių neįrengimo). Dėl dūmų signalizatorių teismas pritarė Lukiškių TI-K atsiliepimo argumentams, kad jų įrengimo teisės aktai nenumato.

8. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė konkrečios kameros, kurioje jam trūko kietojo inventoriaus, taip pat nenurodė, kad dėl to kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundais. Su tuo susijusius pareiškėjo argumentus teismas vertino kaip pernelyg abstrakčius.

9. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad nebuvo nustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, todėl valstybės atsakomybė nagrinėjamu atveju nekyla.

III. 10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

11. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad:

11.1. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3346-561/2017 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017 m. kovo 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-651-261/2017 konstatuoti Lukiškių TI-K pažeidimai tęsiasi iki šiol. Lukiškių TI-K, nesiimdamas jokių veiksmų, daro valstybei didelę žalą, nes dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K yra tūkstančiai administracinių bylų, kuriose skundai buvo pripažinti pagrįstais. Dėl šios priežasties pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo spręsti direktoriaus nušalinimo nuo pareigų klausimą.

11.2. Lango angoje turi būti vienerios grotos. Iš lango išorės esančios grotos yra visiškai pakankamos saugumui užtikrinti, todėl Lukiškių TI-K negalėjo savavališkai įrengti papildomų grotų ir iš vidinės lango pusės. Šios grotos, kurios yra gaubtos formos, trukdo pasiekti langą ir jį atidaryti kameros vėdinimui.

11.3. Metaliniu tinklu turi būti aptrauktas lango stiklas, o ne išorinės lango grotos. Priešingu atveju, natūralus apšvietimas tampa nepakankamas. Be to, visi vidiniai rėmai yra įstiklinti matiniais stiklais, nors stiklai turėtų būti skaidrūs.

11.4. Teismas ignoravo pareiškėjo teisę į atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Be to, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į kamerose esančių baldų užimamą plotą.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Lukiškių TI-K pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet abstraktaus pobūdžio nusiskundimais, samprotavimais, nepateikia jokių faktinių aplinkybių. Lukiškių TI-K nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš tinkamų laisvės atėmimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo, atlyginimo.

14. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į tinkamas laisvės atėmimo sąlygas Lukiškių TI-K nagrinėjamu ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka.

15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

16. Dėl nutarties 11.1 punkte aprašytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus, skunde turi būti nurodytas konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) bei aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą bei tai patvirtinantys įrodymai. Tai reiškia, kad kiekviena administracinė byla yra nagrinėjama pagal tą pagrindą, kuris yra apibrėžtas konkrečioje byloje pateiktame ir teismo priimtame nagrinėti skunde. Taigi, pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo, skunde turi konkrečiai nurodyti skundžiamą veiksmą ar neveikimą, o ne duoti nuorodas į kitas bylas, kuriose yra nurodyti tie veiksmai ar neveikimas, kuris yra skundžiamas ir šioje byloje pateikiamu skundu. Net ir tuo atveju, kai galimai neteisėti veiksmai (neveikimas) yra besitęsiantis ir atitinkamai sąlygojantys naujos neturtinės žalos kilimą, pareiškėjas nėra atleidžiamas nuo ABTĮ 24 straipsnyje įtvirtintos pareigos skunde nurodyti konkrečius skundžiamus veiksmus ar neveikimą. Taip pat pažymėtina, kad administracinėje byloje, kurioje keliamas reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, nėra sprendžiamas konkrečių tarnautojų ar pareigūnų asmeninės atsakomybės klausimas. ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad tokio pobūdžio žalos atlyginimo bylos yra nagrinėjamos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

17. Kaip minėta, pareiškėjas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad vidinių lango grotų įrengimu Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neatliko, ir nurodė, kad šios perteklinės grotos trukdė pasiekti langą ir jį atidaryti kameros išvėdinimui (nutarties 11.2 p.). Pirmosios instancijos teismas šiuos pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus, konstatuodamas, kad pareiškėjas nenurodė, kokiose kamerose jis negalėjo atidaryti langų, taip pat nenustatydamas, kad dėl to pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją. Šiuo aspektu pastebėtina, kad byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 1 savaitę 2016 metais ir 1 savaitę 2018 metais. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas penkiose skirtingose kamerose. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nedetalizavo aplinkybių, susijusių su tuo, kokias pareiškėjo teises ir teisėtus interesus pažeidė vidinėje lango pusėje įrengtos grotos. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad vidinių grotų įrengimas trukdo pasiekti langą, tačiau nenurodė, ar tai reiškia, kad dėl minėtų grotų įrengimo lango nebuvo įmanoma atidaryti, nes lango apskritai nebuvo įmanoma per grotas pasiekti. Pareiškėjas nenurodė, kokiu atstumu nuo lango buvo įrengtos vidinės grotos, taip pat nenurodė, ar šios grotos buvo įrengtos visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ar tik dalyje iš jų. Jis taip pat nenurodė, ar dėl langą trukdančių atidaryti grotų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu pašalinti šias grotas, ar gavo minėtos institucijos atsisakymą šias grotas pašalinti, ar tokį atsisakymą skundė teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, prašydamas įpareigoti Lukiškių TI-K pašalinti, pareiškėjo nuomone, perteklines lango grotas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skunde minėtos informacijos nepateikė, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai su tuo susijusius skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus dėl pernelyg abstraktaus jų pobūdžio. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokią pat išvadą daro ir dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, nurodytų šios nutarties 11.3 punkte.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad teismas ignoravo pareiškėjo teisę į atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą (nutarties 11.4 p.). Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas dėl šio pareiškėjo skundo argumentų pateikė teisines išvadas sprendimo 5 puslapyje, nurodydamas, kad Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma, atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu. Pareiškėjas su tokiu teismo vertinimu nesutinka, nurodydamas, kad jo teisė reikalauti atskiros oro šalinimo sistemos yra įtvirtina higienos normose.

19. Byloje nagrinėjamam ginčo laikotarpiui (2016 m. birželio mėn. ir 2018 m. birželio mėn.) aktuali Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, tačiau joje nėra nustatyti reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams. Reikalavimas sanitariniam mazgui turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą buvo įtvirtintas iki 2015 m. spalio 31 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte, tačiau tos pačios higienos normos 2 punkte buvo nustatyta, kad minėta higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Lukiškių TI-K atskiros oro šalinimo sistemos įrengimas kamerų sanitariniuose mazguose būtų susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Lukiškių TI-K netaikytinas (žr., pvz., LVAT 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2019-492/2018).

20. Teisėjų kolegija, analizuodama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo jam tekusio kamerų ploto, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Be to, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima baldai (nutarties 11.4 p.). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Todėl nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, turi būti vadovaujamasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m). Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui.

21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė