2013-04-18 Nr. AB-1264-3-64-3-00154-2009-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-245/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00154-2009-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei D. M.,

atsakovo atstovui Mariui Tamašauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo, darbo užmokesčio nepriemokos, delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas M. K. skundu (2012 m. liepos 11 d. patikslinimu) teismo prašė: 1) panaikinti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių apskrities VPK) 2009 m. rugsėjo 7 d. administracinį sprendimą Nr. 86-03/S-13933 „Dėl atsiskaitymo už darbą“; 2) priteisti iš atsakovo už 2006 m. sausio 1 d. – 2008 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjo budėtą laiką – iš viso 4 640,93 Lt: – 1 333,44 Lt už 82,32 viršvalandinio budėjimo valandas; – 2 791,01 Lt už 305,34 valandas budėjimą poilsio dienomis; – 516,48 Lt už 44,05 valandas nesuteikto nepertraukiamo poilsio laiko; 3) įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui priklausančias delspinigių sumas – 2 711,03 Lt iki kreipimosi į teismą dienos (2009 m. spalio 7 d.) ir po 3,25 Lt už kiekvieną dieną nuo kreipimosi į teismą dienos (2009 m. spalio 7 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Paaiškino, kad nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. poilsio dienomis: šeštadieniais ir / arba sekmadieniais buvo skiriamas po 12 val. budėti (dirbti) Mažeikių rajono policijos komisariato patalpose, tačiau už tai su juo nebuvo atsiskaityta, todėl su prašymu apmokėti už darbą poilsio dienomis kreipėsi į atsakovą. Atsakovas 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. 86-03/S-13933 už poilsio dienomis atliktą darbą apmokėti atsisakė. Vadovavosi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas, Statutas) 31 straipsniu, Mažeikių rajono policijos komisariato viršininko 2004 m. spalio 6 d.

įsakymu Nr. 1V-147 „Dėl Mažeikių policijos komisariato darbo reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Mažeikių policijos komisariato darbo reglamento (galiojo iki 2008 m. spalio 1 d.) 61 punktu, Mažeikių rajono PK viršininko 2005 m. spalio 14 d. įsakymu patvirtintos Mažeikių rajono policijos komisariato operatyvinių grupių ir policijos patrulių reagavimo į pranešimus apie nusikalstamas veikas, kitus teisės pažeidimus ar įvykius tvarkos 13 punktu. Teigė, kad faktiškai tiek darbo valandomis, tiek ir po darbo valandų operatyvinės grupės nariai (o taip pat ir pareiškėjas) budėjo komisariato patalpose, savo darbo kabinetuose, o nuo 23.00 val. iki 7.00 val. vykdydavo tiesiogines funkcijas patruliuodami bendruosiuose ekipažuose kartu su Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnais.

Pareiškėjas aiškino, jog jo budėjimas operatyvinės grupės sudėtyje buvo organizuojamas įstaigoje (Mažeikių rajono PK patalpose) ir prilyginamas darbo laikui. Pareiškėjas nurodė, jog ginčijamu laikotarpiu apmokėjimą už budėjimą reglamentavusios teisės normos buvo keičiamos: 2003 m. gegužės 1 d. – 2006 m. lapkričio 1 d. galiojusioje Statuto 31 straipsnio 2 dalies redakcijoje buvo nurodyta, jog už kiekvienas 32 budėjimo valandas pareigūnams turėjo būti suteikiama po vieną papildomą poilsio dieną. Tačiau šioje redakcijoje nereguliuojami atvejai, kai pareigūnui budėti paskiriama poilsio dienomis.

Nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. galiojusioje Statuto 31 straipsnio 3 dalies redakcijoje buvo nustatytas analogiškas kaip Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 155 straipsnyje teisinis reguliavimas – pabrėžiamas tik tas aspektas, kad budėjimas, atliekamas viršijant nustatytą darbo laiko trukmę, yra pripažįstamas viršvalandiniu darbu ir todėl už jį su pareigūnu atitinkamai – kaip už viršvalandinį darbą – atsiskaitoma. Be to, šioje normoje numatyti papildomi (lyginant su viršvalandiniais darbais) alternatyvūs atsiskaitymo būdai – ne tik apmokėjimas, bet taip pat ir papildomo poilsio laiko suteikimas arba papildomo poilsio laiko pridėjimas prie kasmetinių atostogų.

Akcentavo, kad nurodytos teisės normos nenumato atsiskaitymo už budėjimą tvarkos tais atvejais, kai budėjimas yra atliekamas poilsio ir / arba švenčių dienomis. Mano, jog tokie atvejai skiriasi nuo budėjimo įprastomis darbo dienomis, kadangi, skiriant pareigūną budėti poilsio ir / arba švenčių dienomis, yra sutrikdomas normalus darbo ir poilsio laiko režimas, pareigūnas yra priverstas poilsio dieną vykti į tarnybą ir budėti įstaigoje, negali ilsėtis DK 161 straipsnio 1 dalyje nustatytomis bendrosiomis poilsio dienomis, negali praleisti savaitės nepertraukiamo poilsio laiko kartu su šeima, t. y. patiria įvairių su tuo susijusių nepatogumų.

Todėl mano, jog budėjimas darbo dienomis ir budėjimas poilsio ar švenčių dienomis negali būti sutapatinami taikant vienodą apmokėjimo dydį. Toks budėjimo sulyginimas, nediferencijuojant apmokėjimo dydžio priklausomai nuo to, kada yra budima, pareiškėjo nuomone, sudaro prielaidas pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtintą kiekvieno asmens teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą. Mano, jog budėjimas poilsio dienomis turėtų būti prilyginamas darbui poilsio dienomis ir už tokį budėjimą turėtų būti atlyginama kaip už darbą poilsio ar švenčių dienomis.

Tais atvejais, kai budėjimas yra atliekamas ir poilsio ar švenčių dieną, ir tuo pačiu viršijant nustatytą darbo laiko trukmę, už tokį budėjimo laiką turi būti apmokama ir kaip už darbą poilsio ar švenčių dieną, ir kaip už viršvalandinius darbus. O jeigu poilsio ar švenčių dienos naktį, analogiškai turėtų būti apmokama ir kaip už darbą poilsio ir švenčių dienomis, ir kaip už darbą naktį. Tokią išvadą pareiškėjas padarė atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1377/2009.

Pareiškėjas aiškino, kad budėjimas nėra darbas pagal grafiką, nes jis atliekamas laisvu nuo darbo metu, tai yra metu, kuris pagal konkretaus darbuotojo darbo grafiką yra laisvas. Pažymėjo, jog nėra teikęs prašymo už budėjimą poilsio ar švenčių dienomis jam kompensuoti kuriuo nors už Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 41 straipsnio 6 dalyje numatytų būdų, todėl darytina išvada, jog pareiškėjui už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis turėjo būti mokama Statuto 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta priemoka.

Pareiškėjas nurodė, kad būtina skirti tris ginčijamus laikotarpius (2006 m. sausio 1 d. – 2008 m. rugsėjo 30 d.) atlikto budėjimo aspektus: 1) budėjimą įstaigoje įprastomis darbo dienomis (pirmadieniais–penktadieniais); 2) budėjimą įstaigoje poilsio (šeštadieniais ir sekmadieniais) ar švenčių dienomis neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės; 3) budėjimą įstaigoje poilsio (šeštadieniais ir sekmadieniais) ar švenčių dienomis, viršijant nustatytą darbo laiko trukmę. Pareiškėjas mano, kad remiantis šiais aspektais atsakovas turėjo su pareiškėju atsiskaityti šiais būdais: 1) už budėjimą įstaigoje įprastomis darbo dienomis (pirmadieniais–penktadieniais) turėjo būti atsiskaitoma tokiu būdu: a) už kiekvienas 2006 m. sausio 1 d. – 2006 m. lapkričio 1 d. laikotarpiu darbo dienomis atlikto budėjimo 32 valandas suteikiant 1 papildomą poilsio dieną, b) už 2006 m. lapkričio 1 d. – 2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu darbo dienomis atliktą budėjimą, jei jis viršijo įprastą darbo laiko trukmę, suteikiant papildomą poilsio laiką tokios pat trukmės kaip viršytas budėjimo laikas, pridedant šį laiką prie kasmetinių atostogų arba apmokant kaip už viršvalandinį darbą; 2) už visu ginčijamu laikotarpiu (2006 m. sausio 1 d. – 2008 m. rugsėjo 30 d.) buvusį budėjimą poilsio dienomis, kai nebuvo viršijama įprasta darbo laiko trukmė, apmokant kaip už darbą poilsio dienomis; 3) už visu ginčijamu laikotarpiu (2006 m. sausio 1 d. – 2008 m. rugsėjo 30 d.) buvusį budėjimą poilsio dienomis, kai buvo viršijama įprasta darbo laiko trukmė, atsiskaitant dvigubai: ir kaip už darbą poilsio dienomis, ir kaip už viršvalandinius darbus (suteikiant papildomą poilsio laiką tokios pat trukmės kaip viršytas budėjimo laikas, pridedant šį laiką prie kasmetinių atostogų arba apmokant kaip už viršvalandinį darbą).

Atsakovas Telšių apskrities VPK atsiliepimuose prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad su pareiškėju atsiskaitė tinkamai. Pažymėjo, jog nesutinka su pareiškėjo skaičiavimais, nes pareiškėjui buvo suteikta pakankamai poilsio laiko. Teigė, kad pareiškėjas į lentelę neįtraukė apmokėjimų už viršvalandžius. Pažymėjo, jog pareiškėjas 2012 m. kovo 9 d. patikslintame skunde pateikė naują reikalavimą – priteisti nepriemoką, susidariusią dėl viršvalandinio budėjimo. Nurodo, kad patikslinti prašymai pateikti 2012 m. kovo 9 d. ir 2012 m. liepos 9 d., skundžiamas laikotarpis yra 2006 m. sausio 1 d.

– 2008 m. rugsėjo 30 d., todėl mano, kad šie nauji pareiškėjo reikalavimai neturi būti nagrinėjami vadovaujantis DK 27 straipsnio 2 dalimi ir 298 straipsniu. Atsakovas prašė teismo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atstovas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi, kurioje atsižvelgus į pareiškėjo vykdytų funkcijų specifiką, jo darbas policijos komisariato operatyvinėje grupėje pripažintas budėjimo laiku. Pažymėjo, kad budėjimą reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 31 straipsnis.

Akcentavo, kad šis straipsnis nereglamentuoja jokių kitų alternatyvių atsiskaitymo būdų už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, kaip suteikiant poilsio laiką tokios pat trukmės kaip viršytas darbo laikas arba pareigūno pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą (pagal Statuto 31 straipsnio 2 dalies redakciją, galiojusią iki 2006 m. lapkričio 1 d., suteikiant papildomą poilsio dieną už 32 budėjimo valandas) ir atskirai nenumato apmokėjimų už budėjimus, kurie sutapo su poilsio dienomis.

Teigė, kad pareiškėjui už budėjimus, kurie sutapo su švenčių dienomis, buvo apmokėta, apmokėta už naktinį darbą, kurios sąlyginai sutapo su poilsio dienomis. Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. rugsėjo 6 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2006 konstatavo, kad DK 194 straipsnis yra speciali teisės norma, reglamentuojanti mokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Kai viršvalandinis darbas ir (arba) darbas naktį dirbamas švenčių ir (arba) poilsio dienomis, tai už tokį darbą mokama pagal DK 194 straipsnio nuostatas, o DK 193 straipsnis netaikytinas.

Tai reiškia, kad negalimi dvigubi apmokėjimo standartai, t. y. apmokėjimas už darbą poilsio ar švenčių dienomis dar ir apmokėjimas už viršvalandžius ir darbą nakties metu. Todėl apmokant kaip už darbą poilsio dienomis negalima, kaip už viršvalandinį ar už darbą naktį.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas vertino, kad pareiškėjas, tikslindamas savo reikalavimus, naujų reikalavimų nepateikė, nes visi patikslinti pareiškėjo reikalavimai iš esmės ginčo materialinio dalyko nekeitė, jais pareiškėjas teismo prašė priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią tuo pačiu laikotarpiu pareiškėjui dirbant operatyvinėje grupėje. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo skundui taikomas trejų metų senaties skaičiuotinas iki pirminio skundo padavimo teismui dienos, tai yra iki 2009 m. spalio 28 d.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalį, susidariusią nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d., todėl yra praleidęs trejų metų senaties terminą, kurį prašė taikyti atsakovas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, kodėl praleido nurodytą terminą, prašymo atnaujinti ieškinio senatį neteikė, todėl teismas konstatavo, jog taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų senaties terminas ir byloje nagrinėtina pareiškėjo reikalavimų dalis dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios nuo 2006 m. spalio 28 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d.

Teismas nurodė, kad iš naujo nebeįrodinės faktų, kurie nustatyti šioje administracinėje byloje įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi, kurioje teismas konstatavo, jog pareiškėjo darbas ginčo laikotarpiu operatyvinėje grupėje šeštadieniais ir sekmadieniais pripažintinas budėjimo laiku (Statuto 31 str.); pareiškėjo pagrindinė darbo funkcija – tyrėjo pareigų vykdymas – buvo organizuotas nustatant ne ilgesnę kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą (Statuto 29 str. 1 d.), o darbas operatyvinėje grupėje, kaip papildoma darbo funkcija (susijusi su pagrindinės funkcijos atlikimu), – organizuotas nustatant budėjimą įstaigoje po 12 valandų dieną ir / arba naktį (Statuto 31 str.).

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. administracinėje byloje Nr. A575-81/2012 ir 2011 m. balandžio 28 d. administracinėje byloje Nr. A146-687/2011 pateiktais išaiškinimais.

Teismas padarė išvadą, jog nuo 2006 m. lapkričio 1 d., kai pareiškėjas viršydavo 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, už budėjimą įstaigoje jam turėjo būti kompensuojama šiais būdais – per artimiausią mėnesį suteiktas tokios pat trukmės poilsis kaip viršytas darbo laikas arba pareigūno pageidavimu šis poilsio laikas galėjo būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokamas kaip už viršvalandinį darbą.

Teismas nurodė, kad atsakovas tvirtina, jog už budėjimą pareiškėjui suteikė poilsio laiką ir pateikė tai patvirtinančią pažymą, kuri parengta pagal 2006 m. sausio 1 d. – 2008 m. rugsėjo 30 d. darbo laiko apskaitos žiniaraščius, atsakovas nurodė, kad negali pateikti tikslių duomenų, už kokį budėjimą kokią dieną suteiktas papildomas poilsis, nes tokios informacijos ir duomenų nėra. Papildomos poilsio dienos buvo suteikiamos abipusiu susitarimu ir derinamos su pareiškėju. Pareiškėjui už budėjimus, kurie sutapo su poilsio dienomis, apmokėta kaip už darbą naktį (tais atvejais kai sutapo su poilsio dienomis) ir kompensuota suteiktu papildomu apmokamu poilsio laiku, nes už suteiktą papildomą poilsio laiką pareiškėjui paskaičiuotas vidutinis atlyginimas, t. y. pareiškėjui suteikus papildomą poilsio laiką, jis nėjo į darbą, tačiau vidutinis atlyginimas už tas dienas yra skaičiuojamas. Pareiškėjas teismui nurodė, kad atsakovui nebuvo pateikęs prašymo, jog už budėjimą įstaigoje jam būtų kompensuojama kitu būdu, tai yra tokios pat trukmės poilsio laiką pridedant prie kasmetinių atostogų arba apmokant kaip už viršvalandinį darbą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog atsakovas teisėtai vadovavosi Vidaus tarnybos statuto 31 straipsniu ir pareiškėjo atžvilgiu teisingai taikė kompensavimo už budėjimą įstaigoje būdą.

Teismas pažymėjo, kad nei Vidaus tarnybos statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentavo darbo užmokesčio tarifų už darbą poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandinį ar nakties darbą. Todėl, teismas padarė išvadą, kad sprendžiant pareigūno darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis klausimą, ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo būti vadovaujamasi DK 194 straipsniu. Teismas vadovavosi DK 194 straipsnio 1 dalies redakcijomis, galiojusiomis nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 1 d., nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 1 d. nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki šiol ir pažymėjo, kad ši straipsnio dalis keitėsi tiek, kiek tai buvo susiję su dvigubo tarifo paskaičiavimu, tačiau nagrinėjamo ginčo išsprendimui aktualios nuostatos, tai yra jog už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, nekito.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjo darbas įstaigoje (operatyvinėje grupėje) poilsio ir darbo dienomis buvo organizuojamas pagal iš anksto sudarytus grafikus. Atsižvelgęs į tai teismas atmetė pareiškėjo reikalavimus priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį už viršvalandinio budėjimo valandas, budėjimą poilsio dienomis, nes nei Vidaus tarnybos statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas nenustatė specialių teisės normų dėl apmokėjimo už darbą pagal grafiką poilsio dienomis dvigubai ir kaip viršvalandžius. Teismas pažymėjo, kad DK 194 straipsnio 1 dalis numatė, jog už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai. Pažymoje atsakovas nurodė, kad pareiškėjui už budėjimus, kurie sutapo su poilsio dienomis, buvo apmokėta kaip už darbą naktį (tais atvejais, kai sutapo su poilsio dienomis) ir kompensuota suteiktu papildomu apmokamu poilsio laiku, nes už suteiktą papildomą poilsio laiką pareiškėjui buvo skaičiuotas vidutinis atlyginimas, t. y. pareiškėjui suteikus papildomą poilsio laiką, jis nėjo į darbą, tačiau vidutinis atlyginimas už tas dienas buvo skaičiuotas. Teismas vertino, kad atsakovas teisėtai už tarnybą pagal iš anksto sudarytus grafikus pareiškėjui mokėjo pareiginę algą.

Teismas pažymėjo, jog nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo redakcija, kuria buvo pakeista valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sandara. Numatytos naujos nuostatos – apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktu Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio išaiškinimu (administracinėse bylose Nr. A575-81/2012, Nr. A575-83/2012, Nr. A575-86/2012).

Atsižvelgęs į tai, kad atsakovo teismui pateikta pažyma parengta pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kurių pareiškėjas neginčija, juose esančios informacijos neteisingumu skundo neargumentuoja, teismas nutarė remtis institucijos paruošta pažyma ir atsakovo nuomone. Pareiškėjo pateiktus paskaičiavimus teismas vertino kritiškai. Pažymėjo, jog suteikiamas poilsio laikas buvo derinamas su pareiškėju, todėl dėl neaiškumų ar, pareiškėjo nuomone, ne viso suteikto poilsio laiko pareiškėjas galėjo kreiptis į atsakovą aktualiu laikotarpiu. Tačiau byloje nėra rašytinių įrodymų, jog pareiškėjas būtų tokiu prašymu kreipęsis į atsakovą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimas dėl 516,48 Lt darbo užmokesčio už 44,05 valandas nesuteikto nepertraukiamo poilsio laiko priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo ginčijamas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimas Nr. 86-03/S-13933 „Dėl atsiskaitymo už darbą“ priimtas ne teismo sprendime nurodytais motyvais, tačiau, teismo nuomone, iš esmės teisėtas, nes pareiškėjo prašymas išmokėti darbo užmokesčio dalį atmestas konstatuojant, jog pareiškėjui už darbą operatyvinėje grupėje šeštadieniais ir sekmadieniais neturėjo būti mokami priedai.

Teismas nurodė, kad detaliai neaptarinės visų pareiškėjo argumentų, nes mano, jog šiame sprendime nurodė pakankamai motyvų, pagrindžiančių išvadą, išdėstytą šio sprendimo rezoliucinėje dalyje.

III. Pareiškėjas M. K. padavė apeliacinį skundą (VI t., b. l. 37–48), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais esminiais argumentais:

1. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepanaikino Telšių apskrities VPK 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 86-03/S-13933 „Dėl atsiskaitymo už darbą“, nors konstatavo, jog jis priimtas ne teismo sprendime nurodytais motyvais. Pareiškėjas mano, kad negali būti paliktas galioti toks administracinis sprendimas, kuriame yra iš esmės netinkamai išaiškinta pareiškėjo darbo operatyvinėje grupėje teisinė prigimtis bei taikytina apmokėjimo už šį darbą tvarka.

2. Teigia, kad taikydamas ieškinio senaties terminą, teismas nesivadovavo ieškinio senaties termino skaičiavimo klausimu suformuota teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1019/2009), todėl netinkamai nustatė šio termino skaičiavimo pradžios momentą bei neišsprendė ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimo.

3. Pažymi, kad nebuvo pateikęs atskiro prašymo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, tačiau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pirmą kartą metu pažymėjo, jog apie galimą savo teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą sužinojo tik nuo 2009 m. sausio mėnesio, kai, 2008 m. spalio 1 d. pasikeitus Mažeikių rajono PK teisiniam statusui už poilsio dienomis atliktą darbą operatyvinės grupės sudėtyje jam buvo pradėta mokėti priemoka. Tik tada pareiškėjui kilo abejonių dėl iki tol buvusio atsiskaitymo už šį darbą teisėtumo. Todėl mano, kad sužinojimo apie teisės pažeidimą diena laikytina 2009 m. sausio 1 d. ir atitinkamai ši diena laikytina trejų metų ieškinio senaties termino atskaitos pradžia.

4. Akcentuoja, kad neturi buhalterinio išsilavinimo ir nežinojo, kaip teisingai turi būti vykdoma darbo laiko apskaita bei koks atsiskaitymo už darbą operatyvinės grupės sudėtyje būdas turėjo būti taikomas. Todėl pasitikėjo atitinkamą išsilavinimą turinčiais ir / ar mokymus baigusiais Mažeikių rajono PK darbuotojais bei vadovybe. Ir tik pasikeitus atsiskaitymo tvarkai jis objektyviai galėjo ir turėjo suabejoti buvusios atsiskaitymo tvarkos teisėtumu. Mano, kad šios aplinkybės yra pakankamai svarbios ir sudaro pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

5. Pažymi, kad panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, spręstinas klausimas dėl atsiskaitymo už 2006 m. sausio 1 d. – 2006 m. spalio 28 d. budėjimą teisėtumo. Nurodo, kad tuo metu galioję teisės aktai numatė vienintelį galimą atsiskaitymo būdą – suteikiant poilsio laiką – todėl jis negali prašyti konkrečios priemokos, tačiau mano, kad už nesuteiktą poilsio laiką, turi būti atlyginta. Pažymi, kad papildomo poilsio laiko suteikimas savo esme reiškia, jog darbuotojas konkretų mėnesį dirba mažiau, tačiau jam yra mokamas visas jo darbo užmokestis, todėl mano, kad tinkama kompensacija už nurodytu laikotarpiu nesuteiktą papildomą poilsio laiką (iš viso 30 val. 55 min.) yra vidutinis darbo užmokestis.

6. Paaiškina, kad kai kuriais mėnesiais jam buvo suteikta mažiau poilsio laiko, nei tą mėnesį buvo budima viršijant įprastą darbo laiko trukmę. Sutinka, kad kai kuriais mėnesiais buvo suteikta daugiau poilsio laiko nei budėta viršijant įprastą darbo laiko trukmę, tačiau akcentuoja, kad ne jis sudarinėjo grafikus ir tas poilsio laikas jam buvo suteiktas ne jo sprendimu. Todėl mano, kad atsakovo valia tam tikrais mėnesiais pareiškėjui paskirtas ilgesnis poilsio laikas nei budėta viršijant įprastą darbo laiko trukmę negali būti vertinama kaip kompensacija už kitais mėnesiais (per 2 metus) atliktą budėjimą. Mano, kad vienintelis atvejis, kai teisės aktai suteikia teisę įstaigoms vykdyti darbo laiko išlyginimus per ilgesnį nei vieno mėnesio laikotarpį yra suminė darbo laiko apskaita (DK 149 str.). Šiuo atveju ji įvesta nebuvo, todėl mano, kad kiekvienas ginčijamo laikotarpio mėnuo turi būti vertinamas atskirai, o ne sumuojant suteiktas poilsio dienas.

7. Taip pat mano, kad poilsio laikas jam buvo suteikiamas ne tik kaip kompensacija už budėjimą, bet kai kuriais atvejais tiesiog kaip būdas taip išlyginti darbo ir poilsio laiko trukmę, kad nesusidarytų viršvalandiniai darbai, t. y., kad pareiškėjas, dirbdamas bendrosiomis darbo dienomis, neviršytų konkretaus mėnesio darbo laiko normos. Pažymi, kad negali patekti tikslių duomenų dėl konkrečių poilsio laiko valandų paskirties, nes tokių duomenų negali pateikti pats atsakovas. Tačiau pareiškėjas mano, jog jo padėtis negali būti apsunkinama dėl to, kad kai kuriais mėnesiais atsakovas (dėl priežasčių, kurių pats teisminio proceso metu negalėjo nurodyti) suteikė pareiškėjui daugiau poilsio laiko, nei, pasak paties atsakovo, pareiškėjui turėjo būti suteikta.

8. Mano, kad nepagrįsta teismo išvada, jog už budėjimus, kurie sutapo su poilsio dienomis, apmokėta kaip už darbą naktį ir kompensuota suteiktu papildomu apmokamu poilsio laiku, nes už suteiktą papildomą poilsio laiką pareiškėjui paskaičiuotas vidutinis atlyginimas, t. y. suteikus papildomą poilsio laiką, pareiškėjas nėjo į darbą, tačiau vidutinis darbo užmokestis už tas dienas pareiškėjui yra skaičiuojamas. Pažymi, kad joks teisės aktas nenumato galimybių už budėjimus, kurie sutapo su poilsio dienomis, apmokėti kaip už darbą naktį.

9. Taip pat teigia, kad jokiais faktiniais duomenimis teismas nepagrindė išvados, jog pareiškėjui papildomai suteiktas poilsio laikas buvo apmokėtas vidutiniu darbo užmokesčiu. Mano, kad vidutinis darbo užmokestis už papildomai jam suteiktas poilsio dienas nebuvo skaičiuojamas, t. y. tiek už budėjimą, kai buvo viršijama savaitės darbo laiko norma, tiek už budėjimą poilsio dienomis pareiškėjui suteiktas papildomas poilsio laikas buvo neapmokėtas, nes pareiškėjas kiekvieną ginčijamo laikotarpio mėnesį faktiškai išdirbo jam nustatytą mėnesio darbo laiko normą. Vadinasi darbo užmokestis pareiškėjui buvo mokamas už faktiškai atliktą darbą. Tuo tarpu poilsio laikas pareiškėjui buvo suteiktas neapmokamas, nes šio poilsio laiko suteikimas pareiškėjui nustatytos darbo laiko normos nesutrumpino ir nebuvo tokių dienų, kada pareiškėjas neitų į darbą, tačiau jam vis tiek būtų paliekamas vidutinis darbo užmokestis ir dėl to mokamas visas priklausantis darbo užmokestis, nors faktiškai pareiškėjas išdirbo atitinkamai (tiek, kokia buvo budėjimo, viršijusio įprastą darbo laiko trukmę arba budėjimo poilsio dienomis trukmė) mažiau nei yra nustatyta mėnesio darbo laiko trukmė.

10. Nesutinka su teismo išvada, kad budėti operatyvinėse grupėse pareiškėjas buvo skiriamas pagal grafiką, todėl už poilsio dienomis atliktą budėjimą, teismo nuomone, jam neturi būti papildomai apmokama, kaip už darbą poilsio dienomis. Paaiškina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo remtis DK nuostatomis, nes jos taikytinos tik, kai nėra specialiųjų atitinkamus teisinius santykius reguliuojančių Statuto arba Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų. Tačiau nagrinėjamu atveju nuostatų, susijusių su apmokėjimu už valstybės tarnautojų darbą poilsio dienomis buvo tiek Statute, tiek Valstybės tarnybos įstatyme.

11. Teigia, kad Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 6 dalis numato atskirą atsiskaitymo už darbą poilsio arba švenčių dieną atvejį, kuris taikomas, kai toks darbas nėra numatytas pagal grafiką. O tuo atveju, kai mėnesio darbo (budėjimo) grafike yra numatoma, jog konkrečiam valstybės tarnautojui pavedama dirbti poilsio ar švenčių dieną, turi būti vadovaujamasi Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir Statuto 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta taisykle, t. y. mokama priemoka. Priešingas šios teisės normos aiškinimas, suprantant ją kaip numatančią, jog už darbą poilsio ar švenčių dienomis turi būti apmokama tik tuo atveju, jei toks darbas nėra numatytas pagal grafiką, sudarytų prielaidas pažeisti Konstitucijos 48 straipsnyje numatytą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą bei teisėtų lūkesčių principą.

12. Pažymi, kad yra ne pamainomis, o įprastu darbo laiko režimu dirbantis pareigūnas, todėl jam taikytinas bendras DK numatytas darbo ir poilsio laiko režimas. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju Mažeikių rajono PK KPS tyrėjams nebuvo nustatyta šešių darbo dienų savaitė ar kitokių išimčių iš DK nustatyto darbo ir poilsio laiko režimo, todėl pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu buvo taikomas Mažeikių rajono PK viršininko 2004 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 1V-147 patvirtinto Mažeikių policijos komisariato darbo reglamento 19 punkte numatytas darbo ir poilsio laiko režimas, t. y. pareiškėjo darbas buvo vykdomas bendrosiomis darbo dienomis (pirmadieniais-penktadieniais) su nustatytomis bendrosiomis poilsio dienomis (šeštadienis ir sekmadienis). Todėl teigia, kad vien ta aplinkybė, jog Mažeikių rajono PK vadovybė vienašališkai kai kuriomis pareiškėjui nustatytomis bendrosiomis poilsio dienomis darbo grafike numatydavo budėjimus operatyvinėje grupėje, negali būti aiškinama kaip paneigianti jo teisę už šiuos nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų gauti atitinkamą satisfakciją.

13. Aiškina, kad budėjimas bendrosiomis poilsio dienomis iš esmės skiriasi nuo budėjimo įprastomis darbo dienomis, nes skiriant pareigūną budėti poilsio ir / arba švenčių dienomis, yra sutrikdomas normalus darbo ir poilsio laiko režimas, pareigūnas yra priverstas poilsio dieną vykti į tarnybą ir budėti įstaigoje, negali ilsėtis Darbo kodekso 161 straipsnio 1 dalyje nustatytomis bendrosiomis poilsio dienomis, negali praleisti savaitės nepertraukiamo poilsio laiko kartu su šeima, t. y. patiria įvairių su tuo susijusių nepatogumų. Todėl mano, kad budėjimas darbo dienomis ir budėjimas poilsio ar švenčių dienomis negali būti sutapatinami taikant vienodą apmokėjimo dydį. Toks budėjimo sulyginimas, nediferencijuojant apmokėjimo dydžio priklausomai nuo to, kada yra budima (įprastą darbo dieną ar poilsio arba švenčių dieną), sudaro prielaidas pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtintą kiekvieno asmens teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą.

14. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ir teigia, jog budėjimas poilsio ar švenčių dienomis laikytinas nukrypimu nuo normalių (įprastų) darbo sąlygų ir todėl už tokį budėjimą turi būti atitinkamai kompensuojama net ir tada, kai budėjimas poilsio ar švenčių dieną neviršija nustatytos darbo laiko trukmės – mano, kad tuo atveju, kai pareigūnui yra pavedama budėti poilsio ar švenčių dienomis, turi būti vadovaujamasi Statuto 31 straipsnio 2 dalyje numatyta budėjimo laiko skaičiavimo taisykle, pagal kurią budėjimo laikas įstaigoje prilyginamas darbo laikui. Atitinkamai budėjimas poilsio dienomis turėtų būti prilyginamas darbui poilsio dienomis ir už tokį budėjimą turėtų būti atlyginama kaip už darbą poilsio ar švenčių dienomis.

15. Pažymi, iš budėjimo apibrėžimo išplaukia, kad jis yra atliekamas viršijant įprastą darbo laiko trukmę arba poilsio ir švenčių dienomis (tokiais atvejais įprasta darbo laiko trukmė gali būti ir neviršijama). Pažymi, kad Statuto 31 straipsnio 3 dalis kalba tik apie atsiskaitymą už budėjimą, kai yra viršijama nustatyta darbo laiko trukmė. Tačiau mano, kad budėjimas bendrosiomis poilsio dienomis taip pat yra nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų, todėl atsiskaitymas už šį laiką negali neturėti atitinkamų ypatumų. Be to, Statuto 31 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad budėjimas būtų organizuojamas pagal grafiką. Tokiu atveju apskritai yra neįmanoma situacija, kad pareigūnui būtų pavedama budėti poilsio dienomis ne pagal grafiką. Todėl mano, kad teismo pateiktas apmokėjimo už budėjimą poilsio dienomis aiškinimas, pagal kurį papildomai pareigūnams turi būti atlyginama tik už tokį darbą (budėjimą) poilsio dienomis, kuris nėra numatytas grafike, yra per siauras. Pabrėžia, jog Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 6 dalis reglamentuoja apmokėjimą už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką. Budėjimo laikas tik prilyginamas darbo laikui, tačiau iš esmės tai nėra darbas pagal grafiką.

16. Atkreipia dėmesį į tai, kad iš budėjimo apibrėžties išplaukia ir tai, kad jis atliekamas ne pagal nustatytą darbo grafiką, o laisvu nuo darbo metu, t. y. tuo metu, kuris pagal konkretaus darbuotojo (pareigūno) darbo grafiką jam yra laisvas. Mano, kad tokiais atvejais apskritai turėtų būti sudaromi atskiri budėjimo ir darbo grafikai. Ir nors nagrinėjamu atveju tiek darbo, tiek budėjimo laikas buvo numatytas tame pačiame grafike, mano, kad budėjimas poilsio ir švenčių dienomis nelaikytinas darbu pagal grafiką Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 6 dalies prasme ir todėl už jį turi būti atsiskaitoma kaip už darbą poilsio bei švenčių dienomis, t. y. skiriant Statuto 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą priemoką arba, pareigūno prašymu, suteikiant jam per mėnesį tokios pat trukmės papildomą mokamą poilsio laiką arba šį laiką pridedant prie kasmetinių atostogų.

17. Akcentuoja, kad skundu taip pat prašė priteisti apmokėjimą už nesuteiktą poilsio laiką (iš viso 44,05 val.). Paaiškina, kad dalį šio nesuteikto poilsio laiko (30,55 val.) sudaro 2006 m. sausio 1 d. – 2006 m. spalio 31 d. laikotarpiu už budėjimą nesuteiktas poilsio laikas. Kitą dalį nesuteikto laiko (13 val. 30 min.) sudaro 2007 m. lapkričio mėnesį nesuteiktas nepertraukiamas savaitės poilsio laikas: 2007 m. lapkričio 5–11 dienomis pareiškėjas dirbo be poilsio dienų, t. y. visas septynias dienas. Lapkričio 11 dieną dirbo nuo 8 val. iki 20 val. Todėl mano, kad kitą dieną turėjo būti suteiktas nepertraukiamas savaitės poilsio laikas, tačiau darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pažymėta, jog 2007 m. lapkričio 12 d. yra suteikta papildoma poilsio diena, kuria kompensuojama už budėjimą. Todėl mano, kad šios poilsio dienos paskirtis nurodyta neteisingai. O nepertraukiamo savaitės poilsio faktiškai buvo suteikta tik 5 valandos (nuo lapkričio 11 d. 20 val. iki 24 val.), nors pagal DK 161 straipsnio 5 dalį, turi būti suteikta ne mažiau kaip 35 valandos. Aiškina, kad savo paskaičiavimuose nurodė, kad faktiškai jam nebuvo suteikta 30 val. savaitės nepertraukiamo poilsio. Iš šio laiko atėmė visą 2007 m. lapkričio mėnesį suteiktą poilsio laiką, pažymėtą „V“ (iš viso 16 val. 30 min.). Todėl šį mėnesį lieka nesuteikta 13 val. 30 min. nepertraukiamo savaitės poilsio. Teisės aktai nenumato kitokio atsiskaitymo už savaitės nepertraukiamą poilsio laiką būdo, tačiau pareiškėjas mano, kad negali būti tokios situacijos, jog jo pažeistos teisės liktų neapgintos. Dėl to už nesuteiktą poilsio laiką prašė apmokėti vidutiniu darbo užmokesčiu.

Atsakovas Telšių apskrities VPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (VI t., b. l. 52–57) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepimą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į skundą. Papildomai akcentuoja, kad nėra ir nebuvo jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių apeliantas negalėjo pateikti naujų reikalavimų dėl apmokėjimo už viršvalandinio budėjimo valandas skundžiamu laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. nepažeidžiant DK 27 straipsnio 2 dalies ir 298 straipsnio reikalavimų. Nurodo, kad apeliantui už atitinkamus budėjimus, kai buvo viršijama darbo laiko trukmė, suteiktas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip viršytas darbo laikas. Pažymi, kad nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d. apelianto budėjimai per mėnesį netruko ilgiau kaip 96 valandas. Pažymi, kad apeliantas 2012 m. liepos 9 d. patikslinto prašymo 2 lentelės 12 grafoje nurodė, jog jam neapmokėta ir papildomu poilsio laiku nekompensuota 53 valandų viršvalandinio budėjimo trukmė, tačiau tokį valandų skaičių jis gavo sudėjęs jam naudingas reikšmes nepalygindamas su kitais mėnesiais (palyginus su kitais mėnesiais kompensuota tinkamai). Pažymi, kad apeliantui už budėjimus nakties metu ir švenčių dienomis apmokėta kaip numato DK 193 ir 194 straipsniai. Teigia, kad apmokant kaip už darbą poilsio dienomis negalimi viršvalandiniai apmokėjimai ir apmokėjimai už darbą naktį, šiuo atveju apeliantui skundžiamu laikotarpiu už budėjimus nakties metu, kurie sutapo su poilsio dienomis apmokėta, už budėjimus (įskaitant ir kurie sutapo su poilsio dienomis), kai buvo viršijama darbo laiko trukmė, suteiktas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip viršytas darbo laikas (pagal Statuto 31 str. 3 d. redakciją, galiojusią nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d., galima alternatyva, t. y. pareigūno pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą.) Nurodo, kad už suteiktą papildomą poilsio laiką apeliantui (pareiškėjui) paskaičiuotas vidutinis atlyginimas, t. y. pareiškėjui suteikus papildomą poilsio laiką, jis nėjo į darbą (daugiausiai 5 kartus per mėnesį), t. y. neišdirbdavo 40 valandų per savaitę darbo laiko normos (Statuto 29 str. 1 d.), tačiau vidutinis atlyginimas už tas dienas yra skaičiuojamas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas byloje yra kilęs dėl, pareiškėjo nuomone, jam neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) už darbą operatyvinėje grupėje dalies, susidariusios nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 30 d., ir delspinigių.

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 21 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėjo darbas ginčo laikotarpiu operatyvinėje grupėje šeštadieniais ir sekmadieniais pripažintinas budėjimo laiku. Taigi darbas ginčo laikotarpiu laikytinas ne pamaininiu darbu, o budėjimu, ir, atsižvelgdama į paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisakys.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Statutas, priklausomai nuo pareigūno darbo organizavimo formos, skirtingai reglamentuoja darbo laiko ir apmokėjimo už darbą, kai nukrypstama nuo normalių darbo sąlygų, režimus. Skirtingos darbo organizavimo formos nulemia ir skirtingus kompensavimo būdus bei sąlygas už darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandžius ar budėjimo metu.

Pažymėtina, jog įstatymų leidėjas, visų pirma, siekė pareigūnų teisinį statusą nustatyti specialiu įstatymu – Vidaus tarnybos statutu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008). Taigi pareigūnų tarnyba vidaus reikalų statutinėje įstaigoje dėl savo išskirtinumo yra sureguliuota specialiu įstatymu, kurio normomis ir turi būti vadovaujamasi sprendžiant su pareigūno tarnyba susijusius klausimus. Statutas nustato vidaus tarnybos principus, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, priėmimą ir mokymąsi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, pareigūnų atsakomybę, paskatinimus, socialines ir kitas garantijas, profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus, taip pat kitų valstybės tarnautojų priėmimo į tarnybą vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus (Statuto 1 str.). Pagal Statuto 5 straipsnio 2 dalį, pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis statutas, taip pat kiti įstatymai ir teisės aktai, kurie reguliuoja vidaus reikalų įstaigų veiklą.

Kaip minėta, byloje nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl apmokėjimo už pareigūno budėjimą. Pareigūnų budėjimo laiką reguliuoja Statuto 31 straipsnis, kuriame yra numatyta tiek budėjimo laiko sąvoka, tiek pareigūno paskyrimo budėti sąlygos, tiek kompensavimo pareigūnui už budėtą laiką tvarka ir sąlygos. Manytina, jog toks reguliavimas yra išsamus ir todėl, sprendžiant dėl kompensavimo pareigūnui už budėtą laiką, papildomai negali būti taikomos jokios kitos Statuto ar kitų teisės aktų nuostatos. Budėjimas savo esme yra išskirtinė ir specifinė pareigūno darbo organizavimo forma, todėl ir jam sureguliuoti yra skirtas atskiras Statuto straipsnis, kuriame inter alia numatytas ir kompensavimo už budėjimą mechanizmas. Teisėjų kolegijos nuomone, pareigūnui už budėtą laiką turi būti kompensuojama būtent pagal budėjimo laikui sureguliuoti skirto straipsnio nuostatas. Priešingas aiškinimas nustatant apmokėjimo už budėjimo laiką tvarką, t. y. taikant tiek budėjimo laiką, tiek kitas tarnybos santykius reglamentuojančias teisės normas, iškreiptų įstatymų leidėjo valią – už budėtą laiką būtų kompensuojama pritaikius budėjimo sureguliavimui neskirtas teisės normas ir taip už tą patį darbą būtų apmokama kelis kartus, t. y. pagal kelis apmokėjimo mechanizmus.

Pagal Statuto 31 straipsnio redakciją, galiojusią nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d., pareigūno budėjimo laikas yra laikas, kurį jis turi būti iš anksto aptartoje vietoje laisvu nuo tarnybos metu tam, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas ar budėtojų tarnyba galėtų jį iškviesti atlikti neatidėliotinų veiksmų. Budėjimo laikas negali trukti ilgiau kaip 96 valandas per mėnesį, o už 32 budėjimo valandas kompensuojama suteikiant papildomą poilsio dieną.

Taigi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d. už 32 budėjimo valandas pareigūnui turėjo būti kompensuojama suteikiant papildomą poilsio dieną.

Statuto 31 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d., reglamentavo, jog pareigūno budėjimo laikas yra laikas, kurį jis pagal teisės aktų nustatyta tvarka iš anksto patvirtintą grafiką turi būti iš anksto aptartoje vietoje laisvu nuo tarnybos metu tam, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas ar budėtojų tarnyba galėtų jį iškviesti atlikti neatidėliotinų veiksmų. Budėjimo laikas negali trukti ilgiau nei 96 valandas. Pareigūno budėjimo laikas įstaigoje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose ar iš anksto aptartoje tarnybos vietovės vietoje – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, per artimiausią mėnesį pareigūnui privalo būti suteiktas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip viršytas darbo laikas arba pareigūno pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą.

Taigi nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, pareigūnui turėjo būti kompensuojama vienu iš trijų anksčiau paminėtų būdų.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui viso jo nurodomo ginčo laikotarpio metu (nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 30 d.) už budėjimą buvo papildomai suteikiamas poilsio laikas. Pareiškėjui už suteiktą papildomą poilsio laiką buvo paskaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis, t. y. pareiškėjui suteikus papildomą poilsio laiką, jis nėjo į darbą, tačiau vidutinis atlyginimas už tas dienas buvo skaičiuojamas. Pareiškėjas byloje pripažino, jog atsakovui nebuvo pateikęs prašymo, jog už budėjimą įstaigoje jam būtų kompensuojama kitu būdu, t. y. tokios pat trukmės poilsio laiką pridedant prie kasmetinių atostogų arba apmokant kaip už viršvalandinį darbą.

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas ginčo teisiniam santykiui taikytinas materialiąsias teisės normas bei paminėtas byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjui už budėjimą nebuvo kompensuota, kadangi už budėjimo laiką jam nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų buvo suteiktas papildomas poilsio laikas. Už budėjimą pagal iš anksto suderintą grafiką švenčių bei poilsio dienomis ir nakties metu, kaip matyti ir iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, buvo apmokėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso normomis ir ginčo byloje dėl to nėra.

Be to, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai prašo atlyginti jam už nesuteiktą poilsio laiką. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog pareiškėjas byloje pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių neginčija bei nenurodo argumentų dėl juose esančios informacijos neteisingumo. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą dėl ne viso suteikto poilsio laiko ar netinkamo poilsio laiko suteikimo. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjui poilsio laikas buvo suteikiamas pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, ir nėra duomenų, kad jam už budėtą laiką nebuvo tinkamai kompensuota. Aplinkybė, kad atskirais atvejais poilsio laikas buvo suteiktas vėliau, negu artimiausią mėnesį, laikytina neturinčia esminės reikšmės pareiškėjo interesams, nes nukrypimai nebuvo dažni ir žymūs, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl to būtų reiškęs prieštaravimus.

Nustačius, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė, nėra pagrindo spręsti ir klausimą dėl senaties termino taikymo byloje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, dėl kitų pirmosios instancijos teismo sprendime aptartų bei pareiškėjo apeliaciniame skunde keliamų klausimų taip pat nepasisakys. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodyti motyvai yra pakankami teismo padarytai išvadai pagrįsti bei konstatuoti, jog pareiškėjo reikalavimas dėl jam priteistinų pinigų sumų yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegijos nuomone, nors pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas remiantis iš dalies kitais motyvais, tačiau tai nesudaro pagrindo jį naikinti. Pirmosios instancijos teismas byloje padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo skunde pateikti reikalavimai yra nepagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas netenkintas, paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys Dalia Višinskienė Virginija Volskienė