A-502-2349-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-2349/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00017-2009-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjai B. R.,

pareiškėjos atstovui advokatui A. D.,

atsakovo atstovams G. V., R. Ž.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja B. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Valstybinė ligonių kasa, VLK), 100 000 Lt sveikatai padarytos žalos ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde (t. I, b. l. 2-4) pareiškėja paaiškino, kad nuo 2007 m. sausio 4 d. jai yra nustatytas neįgalumas. Dar 2006 m. ji kreipėsi dėl nemokamo sąnario endoprotezo skyrimo ir buvo įrašyta į eilę. 2008 m. rugsėjo 9 d. sužinojo, kad 2007 m. rugsėjo 7 d. jai buvo paskirtas endoprotezas, tačiau pranešimo apie tai negavo. Pareiškėjai buvo pasiūlytas kitas endoprotezas, tačiau 2008 m. rugsėjo mėnesį jai buvo darytas nuskausminimas, todėl gydytojai neleido atlikti operacijos. B. R. teigimu, neteisėti Valstybinės ligonių kasos veiksmai pasireiškė tuo, kad pranešimas nebuvo išsiųstas registruotu paštu, todėl jai skirtas protezas atiteko kitam asmeniui. Dėl to, kad ilgą laiką pareiškėjai nebuvo atlikta operacija, sveikatai buvo padaryta žala – sąnario dilimas padidėjo nuo 3-4 laipsnio iki 5 laipsnio, prasidėjo septinė nekrozė, kairė koja sutrumpėjo, todėl buvo pažeistas ir dešinys sąnarys. Dėl dubens netaisyklingos padėties atsirado lėtinės radikulalgijos ir šlapimo nelaikymo sindromas. Pusantrų metų pareiškėja buvo priversta kentėti didelius skausmus: fizinius dėl pažeisto sąnario, ir nervinius dėl abstinencinių reiškinių po nuskausminimo procedūrų. Blogėjanti sveikatos būklė neigiamai paveikė jos psichiką, buvo diagnozuota depresinė liga. Seimo kontrolierius 2008 m. gruodžio 5 d. pažymoje pripažino minėtus Valstybinės ligonių kasos pareigūnų veiksmus netinkamais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės ligonių kasos, su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (t. I, b. l. 81-86) paaiškino, kad Valstybinė ligonių kasa iki 2007 m. rugsėjo 1 d. pacientams skirstė ir kompensavo sąnarių endoprotezus vadovaudamasi Išlaidų sąnarių endoprotezams įsigyti kompensavimo tvarka, patvirtinta Privalomojo sveikatos draudimo tarybos 1999 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 3/4 (toliau – ir Tvarka), ir buvo susiklosčiusi VLK praktika, kad pacientai apie sprendimą buvo informuojami neregistruotais laiškais. Endoprotezo skyrimas pareiškėjai vyko galiojant tiek minėtai Tvarkai, tiek naujai šios tvarkos redakcijai, įsigaliojusiai nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. (sveikatos apsaugos ministro 2007 m. rugpjūčio 1 d.

įsakymas Nr. V-638). Todėl pareiškėja buvo informuota pagal ankščiau galiojusią tvarką. Atsakovo manymu, pareiškėja šiame procese buvo nepakankamai rūpestinga. Į eilę nemokamam kairio klubo sąnario endoprotezui gauti ji įrašyta 2006 m. rugsėjo 22 d. Planinei operacijai atlikti pareiškėja pasirinko VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę. VLK darbuotojai, įvertinę eilių dydį ir operacijos laukimo trukmę keliose ligoninėse, veikdami išskirtinai pareiškėjos interesais, pasiūlė jai pasirinkti kitą ligoninę, kurioje laukimo eilės yra mažesnės. Jei VLK darbuotojai nebūtų pasiūlę pakeisti ligoninės, VLK informacinės sistemos duomenimis, 2009 m. vasario 20 d.

B. R. eilėje būtų buvusi Nr. 307 ir operacija dar nebūtų atlikta. Pareiškėja 2007 m. balandžio 24 d. pasinaudojo šia galimybe ir pasirinko VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Centro filialo ligoninę. VLK specialistas, tuo metu įvertinęs turimus duomenis, B. R. preliminariai nurodė, kada ji gali tikėtis gauti sąnario endoprotezą. Preliminarus endoprotezo suteikimo terminas tuo metu buvo apie 6 mėnesius, tačiau pacientė nei po šešių mėnesių, nei vėliau į VLK dėl klubo sąnario endoprotezo eilės pasitikslinimo nesikreipė.

VLK išsiuntė pareiškėjai informacinį pranešimą, kuriame nurodė, kad ji įrašyta į eilę sąnario endoprotezui gauti, nurodė eilės numerį ir registracijos numerį. Informacinis pranešimas apie sąnario endoprotezo skyrimą B. R. išsiųstas neregistruotu laišku prašyme nurodytu adresu. Kadangi pareiškėja prašymuose nurodė adresą, kuriuo negyveno, šio pranešimo negavo. Apie adreso pasikeitimą ji informavo tik 2008 m. rugsėjo 9 d. Taigi laiško pareiškėja negavo ne todėl, kad VLK 2007 m. rugsėjo 14 d. išsiuntė neregistruotą siuntą prašyme nurodytu adresu, o dėl to, kad ji nepranešė apie pasikeitusį adresą, nors nuo 2006 m. spalio 4 d. gyveno (duomenys neskelbtini).

Todėl tarp VLK darbuotojų veiksmų ir pareiškėjos nurodomos žalos nėra priežastinio ryšio. Valstybinė ligonių kasa išsamiai išanalizavo pareiškėjos medicininius dokumentus, tačiau juose nerado sveikatos pablogėjimo požymių, kuriuos galėjo įtakoti sąnario endoprotezo operacijos termino praleidimas. Pareiškėjos minimi susirgimai išsivystė ankščiau, nei pacientė buvo įrašyta į eilę nemokamam endoprotezui gauti. Pareiškėjai 2008 m. rugsėjo 9 d. žodžiu ir 2008 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. 4K-40-4808 buvo išaiškinta teisė atstatyti savo eilę endoprotezui gauti.

Pareiškėja šia galimybe nepasinaudojo. Prašymą atstatyti eilę pirminio prašymo data ji pateikė tik 2008 m. gruodžio 3 d., t. y. po 3 mėnesių nuo sužinojimo apie praleistą terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjos B. R. skundą tenkino iš dalies ir priteisė jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos, 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (t. IV, b. l. 6-15).

Įvertinęs liudytojų parodymais, teismas sprendė, kad pranešimas pareiškėjai buvo siunčiamas jau įsigaliojus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. V-638 patvirtintam Sąnarių endoprotezavimo ir išlaidų sąnarių endoprotezams įsigyti kompensavimo tvarkos aprašui (toliau – ir Aprašas), kurio 20.6 punktas numato, jog priėmus sprendimą dėl sąnario endoprotezo paskyrimo, VLK ne vėliau kaip per 7 dienas registruotu laišku išsiunčia pranešimą pacientui, informuodama apie sąnario endoprotezo paskyrimą. Atsižvelgiant į tai padaryta išvada, kad VLK turėjo siųsti registruotą laišką, nes Apraše nebuvo nustatyta, jog pagal Tvarką pradėtas procesas turėtų būti užbaigtas pagal jos reikalavimus. Taigi VLK veiksmai buvo neteisėti nepaisant aplinkybės, kad pareiškėja laiku nepranešė VLK apie savo adreso pasikeitimą. Teismas atmetė galimybę, jog atsakovui išsiuntus pranešimą Apraše nustatyta tvarka, t. y. registruotu laišku, pareiškėja būtų tinkamai informuota apie paskirtą endoprotezą, nes nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) gyvenanti pareiškėjos draugė dėl kokių nors priežasčių nebūtų laiško perdavusi pareiškėjai. Todėl atsakovo argumentai, kad ne jo veiksmai, o pareiškėjos nerūpestingumas lėmė neigiamas pasekmes, pripažinti nepagrįstais.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.283 straipsnio 1 dalį, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos). Minėtų išlaidų buvimo pareiškėja šiuo atveju nenurodė, priešingai, aiškino, kad nuskausminamus vaistus gaudavo arba nemokamai, arba pirkdavo už labdaros lėšas. Kitoks medikamentinis gydymas sąnariui nebuvo taikomas. Teismo vertinimu, į bylą pateikti medicininiai dokumentai pilnutinai nepatvirtina pareiškėjos teiginių, kad dėl ilgo operacijos neatlikimo (pareiškėja operuota tik 2009 m. spalio 19 d.) pablogėjo jos sveikata, t. y. nepatvirtina visų pareiškėjos nurodomų sveikatos sutrikdymo aplinkybių. Nustatyta, kad pareiškėja tik 2008 m. rugsėjo 9 d. kreipėsi į VLK, nurodydama, kad pasikeitė jos adresas, o 2008 m. gruodžio 3 d. paprašė atstatyti jos eilę, nors eilė galėjo būti atstatyta anksčiau. VLK 2008 m. rugsėjo 15 d. rašte garantavo pareiškėjai galimybę atstatyti eilę pagal pirminių dokumentų padavimo datą, o tai reiškia, jog sąnario endoprotezavimo operacija galėjo būti atlikta dar 2008 m. Prašymą atstatyti eilę B. R. pateikė tik 2008 m. gruodžio 3 d., nors apie tokią galimybę sužinojo po 2008 m. rugsėjo 15 d., kai gavo VLK raštą. Todėl šioje byloje spręsta, ar buvo padaryta žala sveikatai periodu nuo 2007 m. spalio 10 d. (iki nurodytos datos pagal negautą pranešimą pareiškėja turėjo kreiptis į specialistus ir tartis dėl operacijos) iki 2008 m. spalio mėnesio, kai pareiškėjai jau buvo sudaryta galimybė atstatyti eilę, ar vėliausiai iki 2009 m. vasario mėnesio, kai eilė faktiškai buvo atstatyta.

2007 m. sausio 3 d. darbingumo lygio vertinimo akto Nr. 15 duomenimis, jau 2007 m. pradžioje pareiškėjai buvo nustatytas kairės kojos sutrumpėjimas 2 cm, judesių skausmingumas, todėl atmestas pareiškėjos teiginys, kad kairė koja sutrumpėjo dėl to, kad ji nepagrįstai ilgai laukė operacijos. Ši sąnario ligos pasekmė egzistavo jau 2007 m. sausio mėnesį. Be to, 2009 m. kovo 12 d. darbingumo lygio vertinimo akte (kai operacija jau galėjo būti atlikta) kairio klubo sąnario sveikatos sutrikimų laipsnis įvertintas taip pat, kaip ir 2008 m. rugsėjo 16 d. bei 2007 m. sausio 3 d. aktuose. Nurodyti dokumentai, teismo įsitikinimu, patvirtina, kad pareiškėjos sveikatos sutrikdymo laipsnis iš esmės išliko toks pats.

Nagrinėjamoje byloje buvo paskirta ambulatorinė ir dokumentinė teismo medicinos ekspertizė, kurią atliko Valstybinė teismo medicinos tarnyba prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Valstybinė teismo medicinos tarnyba). Ekspertizės akte Nr. EDG 53(133)/11(01) ekspertai padarė išvadas, kad B. R. sveikatos būklė laikotarpiu nuo 2007 metų rugsėjo mėnesio iki 2009 metų spalio mėnesio esminiai nepakito: prieš tai buvę nusiskundimai dėl dubens, kairio klubo sąnario, stuburo juosmeninės dalies, galvos skausmų, apsunkinto vaikščiojimo, susilpnėjusios klausos, rėmens graužimo, išliko ir po 2009 metų spalio mėnesio. Kairio klubo sąnario artrozė V laipsnio, buvusi iki 2007 metų rugsėjo mėnesio, liko tokia pati. Šeimos gydytojos diagnozuotas šlapimo nelaikymas objektyviai nepagrįstas, nenurodoma konkreti jo priežastis ir tvirtinti, kad jis atsiradęs per aktualų laikotarpį nėra pagrindo. Atsiradusi kairio šlaunikaulio galvos aseptinė nekrozė nepablogino kairio kubo sąnario būklės iš esmės, nes bet kuriuo atveju ta pati kaulo dalis operacijos metu yra šalinama ir vietoj jos tvirtinamas endoprotezas. Vėliau atlikta operacija dešinio klubo sąnario patologijai įtakos taip pat neturėjo, nes po 2009 metų spalio mėnesio radiologiškai buvo nustatyti tik pradiniai dešinio klubo sąnario osteochondrozės požymiai. Dėl operacijos atidėjimo tiesioginių ir šalutinių somatinių sveikatos sutrikimų B. R. nekonstatuota. Psichikos sveikatos sutrikimo ir jo somatinių ligų priežastinio ryšio vertinimas (nurodomas depresinis susirgimas ir priklausomybė medikamentams) teismo medicinos ekspertų kompetencijai nepriklauso. Ekspertizės akto išvadoje nurodyta, kad 3-7 klausimų sprendimui reikalingos gilesnės specialiosios ortopedijos ir traumatologijos žinios.

Teismas pažymėjo, kad pateiktomis ekspertų išvadomis nėra pagrindo abejoti, o dėl aplinkybės, kad ekspertai neturėjo specialisto-ortopedo išvados, teismas rėmėsi jau minėtais darbingumo lygio vertinimo dokumentais ir kita medžiaga, kurioje pateikiami pakankamai objektyvūs duomenys apie kairio sąnario būklę. Pripažino, kad duomenys apie artrozės laipsnį yra skirtingi, tačiau jie leidžia teigti, kad vienų medikų nuomone pastoviai (nuo 2006 m.) išliko III-IV laipsnio artrozė, kitų nuomone – pastoviai nuo 2007 m. balandžio 26 d. iki 2008 m. rugsėjo 15 d. išliko V laipsnio artrozė. Tuo paneigiamas pareiškėjos teiginys, kad per laiką, kai jai skirtas endoprotezas buvo atiduotas kitam pacientui, ir jai teko laukti kito, sąnario dilimas padidėjo nuo 3-4 laipsnio iki 5 laipsnio. Vėliau atlikta operacija dešinio klubo sąnario patologijai įtakos neturėjo, kaip nustatė ekspertai, be to, tai patvirtina darbingumo lygio vertinimo aktai. Kaip aiškinama ekspertizės išvadoje, atsiradusi kairio šlaunikaulio galvos aseptinė nekrozė nepablogino kairio kubo sąnario būklės iš esmės, nes bet kuriuo atveju ta pati kaulo dalis operacijos metu yra šalinama. Tačiau ši aplinkybė turėjo įtakos skausmui, kurį jautė pareiškėja. Taip pat atmestas pareiškėjos teiginys, kad koja sutrumpėjo 5 cm. Pagal darbingumo lygio vertinimo aktus, 2007 m. nustatyta, kad kairė koja trumpesnė 2 cm, 2008 m. ir 2009 m. – 3 cm, 2011 m. – 2 cm, kas reiškia, kad koja per nagrinėjamą žalos atsiradimo laikotarpį sutrumpėjo 1 cm.

Apibendrinęs prieš tai išdėstytus argumentus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjai netinkamai (pažeidžiant galiojantį reglamentavimą) buvo pranešta apie galimybę atlikti operaciją, jai buvo padaryta neturtinė žala, nes per tą laikotarpį kairės kojos sutrumpėjimas padidėjo 1 cm, o po operacijos atsistatė į buvusį lygį, pareiškėja gydėsi nuo skausmo. Tačiau skausmo gydymo pasekmių teismas nevertino, nes neįrodyta, ar skausmas buvo gydomas tinkamai. Žalą sveikatai pareiškėja įvertino 100 000 Lt, nepagrisdama jos dydžio. Pareiškėja, reikalaudama 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, žalos atsiradimą taip pat grindė neteisėtais pareigūnų veiksmais, dėl kurių ilgą laiką negalėjo pasinaudoti teise gauti nemokamą endoprotezą. Pareiškėja jokios turtinės žalos atlyginimo nereikalauja. Todėl šiuo atveju spręstinas tik neturtinės žalos atlyginimo klausimas.

Pareiškėjos emocinės būklės pablogėjimą patvirtina psichologės 2008 m. gruodžio 22 d. raštas. Remiantis 2009 m. sausio 15 d. išrašu iš medicininių dokumentų, pareiškėja pas psichiatrą gydėsi nuo 2008 m. gruodžio 19 d. Pateikti įrodymai, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 27 d. iki 2008 m. rugsėjo 5 d. buvo atliekamos skausmo gydymo procedūros, tačiau ir 2011 metais ji skundėsi skausmais klubų sąnariuose. Todėl nėra pagrindo teigti, kad skausmas ir jo gydymo pasekmės sietini vien tik su operacijos atidėjimu. Pareiškėja skausmu skundėsi ir iki kreipimosi į VLK, bei po to. Tačiau operacijos atidėjimas, kuris iš dalies įvyko ir dėl to, kad VLK netinkamai išsiuntė pranešimą dėl operacijos, prailgino poreikį gydytis nuo skausmo, kas laikytina neturtinės žalos padarymu. Teismas atsižvelgė į tai, kad operacija nusikėlė ir dėl pačios pareiškėjos netinkamo elgesio (kaltės). Iš VLK pateikto išrašo apie B. R. laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d. suteiktas specialistų konsultacijas matyti, kad B. R. į VULSKCF gydytoją ortopedą traumatologą kreipėsi 2009 m. vasario 20 d. Asmens sveikatos istorijoje yra gydytojo įrašas, kad ligonė pageidauja perkelti operaciją į 2009 m. spalio 14 d. Teisme pareiškėja paaiškino, kad gydytojas jai nerekomendavo atlikti operacijos, kadangi ji tuo metu gydėsi nuo skausmo, tačiau nenurodė, kad dėl to gydytojai būtų atsisakę atlikti operaciją. Pareiškėja nurodė, kad tuo metu tarp jos ir minėto gydytojo kilo konfliktas, todėl operacija buvo dar pavėlinta. VLK kaltės tame nėra.

Teismas akcentavo, kad sprendžiant dėl priežastinio ryšio buvimo konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į nukentėjusiojo elgesį. Pripažino, kad dėl pranešimo netinkamo įteikimo, siejant tai su pareiškėjos nurodomomis pasekmėmis ir teismo įvertintomis bei nustatytomis pasekmėmis, VLK kaltės laipsnis nėra didelis. Be to, įvertinus byloje esančius duomenis galima teigti, kad operacijos atidėjimas 2009 m. pradžiai, galėjo sukelti tik tas pasekmes, kurias patvirtina objektyvūs duomenys – kairės kojos sutrumpėjimas ir poreikis gydyti skausmą tuo laiku. Todėl pareiškėjos reikalaujamas 120 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas sumažintas iki 2 000 Lt.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės ligonių kasos, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (t. IV, b. l. 18-21) iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:

1. Sąnarių endoprotezų likučių nustatymas, jų skirstymas pacientams ir pranešimas apie šių protezų paskyrimą yra vientisas veiksmas (procesas), todėl VLK darbuotojai, pradėję šį veiksmą galiojant Išlaidų sąnarių endoprotezams įsigyti kompensavimo tvarkai, jį užbaigė vadovaudamiesi to paties teisės akto nuostatomis. Todėl informacinis pranešimas apie sąnario endoprotezo skyrimą B. R. buvo išsiųstas neregistruotu laišku jos prašyme nurodytu adresu.

2. Teismas, pripažindamas, kad VLK veiksmai išsiunčiant pareiškėjai pranešimą apie endoprotezo paskyrimą neregistruotu laišku yra neteisėti, nukrypo nuo teisės moksle įtvirtintų ir teismų praktikoje naudojamų teisės aktų taikymo laike principų, kurių esmė, kad materialinės teisės normos taikomos laike pagal ginčo santykių atsiradimo laiką, o procesinio pobūdžio taisyklės – pagal procesines normas, galiojančias atskirų veiksmų atlikimo metu. Remiantis šia taisykle, pradėtas veiksmas (procesas) pagal vieno teisės akto reikalavimus, yra baigiamas vadovaujantis būtent šiuo teisės aktu.

3. Pareiškėjos elgesys atitinka didelio nerūpestingumo standartus. Būtent tokia elgsena neleido B. R. išvengti neva atsiradusio sveikatos pablogėjimo.

4. Remiantis (duomenys neskelbtini), B. R. šiuose namuose (adresu: (duomenys neskelbtini)) gyveno nuo 2006 m. spalio 4 d. Taigi praėjus vos 12 dienų nuo prašymo VLK pateikimo dienos (2006 m. rugsėjo 22 d.) ji pakeitė savo gyvenamąją vietą, bet apie tai VLK pranešė beveik po dvejų metų (2008 m. rugsėjo 9 d.). Ne mažiau svarbu tai, kad 2007 m. balandžio 24 d. prašyme B. R. nurodė seną adresą.

5. Vadovaujantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertų išvada, B. R. sveikatos būklė laikotarpiu nuo 2007 metų rugsėjo mėnesio iki 2009 metų spalio mėnesio iš esmės nepakito: prieš tai buvę nusiskundimai dėl dubens, kairiojo klubo sąnario, stuburo juosmeninės dalies, galvos skausmų, apsunkinto vaikščiojimo, susilpnėjusios klausos, rėmens graužimo, išliko ir po 2009 metų spalio mėnesio. Ekspertų nuomone, vėliau atlikta kairiojo klubo sąnario operacija dešiniojo klubo sąnario patologijai įtakos taip pat neturėjo, nes po 2009 metų spalio mėnesio radiologiškai buvo nustatyti tik pradiniai dešinio klubo sąnario osteochondrozės požymiai.

6. Vertinant klubo sąnario būklę, kojos ilgio vertinimas yra tik vienas iš sudėtinio paciento sveikatos būklės vertinimo kriterijų, kuris medicininės literatūros duomenimis yra subjektyvus: objektyviai kojos ilgis nustatomas naudojantis radiologiniais tyrimais, apžiūros metu galima tik įtarti kojos ilgio skirtumą. Byloje esančių medicininių dokumentų išsami analizė leidžia teigti, kad radiologinis tyrimas dėl B. R. kairės kojos ilgio iki kairiojo klubo sąnario operacijos ir po jos nebuvo daromas, todėl teismo išvada, kad kairės kojos sutrumpėjimas padidėjo vienu centimetru yra nepagrįsta objektyviais duomenimis.

7. Pareiškėjos poreikis gydytis skausmą medicininėje dokumentacijoje fiksuotas dar iki kreipimosi į VLK, todėl teismas neteisingai sprendė, kad operacijos atidėjimas 2009 m. pradžiai sukėlė pareiškėjai poreikį gydyti skausmą per tą laiką.

8. Pagal įrašus medicininėje dokumentacijoje, skausmai juosmens srityje pareiškėjai pasireiškė vaikystėje (6 metų amžiaus). VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų asmens sveikatos istorijos Nr. 06/55739 Skausmo gydymo dienos stacionaro kortelėje Nr. 8313 pažymėta, kad pacientei (B. R.) pradėjo skaudėti juosmenį nuo 2003 m., tarpais šis skausmas paūmėdavo. Iš to akivaizdu, jog pareiškėja nepakankamai pareigingai ir rūpestingai gydė savo ligą, nes į gydytojus kreipėsi tik 2006 m.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl žalos, kurią sukėlė atsakovas Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas; VLK), atlyginimo pareiškėjai B. R. (toliau – ir pareiškėja).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovas veikė neteisėtai, t. y. pažeisdamas galiojusį teisinį reglamentavimą, pranešė pareiškėjai apie galimybę atlikti sąnario endoprotezavimo operaciją, todėl pareiškėja turi teisę į žalos atlyginimą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad turtinės žalos ji nepagrindė, teismas, atsižvelgęs į daugybę faktorių, jai priteisė tik dalį neturtinės žalos atlyginimo, o būtent – 2000 Lt.

Atsakovas pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija, iš esmės teigdamas, jog teismas įvertindamas situaciją nesilaikė teisės aktų taikymo laike principų, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjos elgesys atitiko didelio nerūpestingumo standartus, be to, jos sveikatos būklė dėl atidėtosios operacijos iš esmės nepakito.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą bei atsakovo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu ir jo detaliai nekartoja. Spręstina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo situaciją bei tinkamai pasinaudojo savo prerogatyva, nustatydamas konkrečioje situacijoje pareiškėjai atlygintiną neturtinės žalos dydį.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos

civilinio kodekso (toliau – ir

CK)

6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad

CK

6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu pagal

CK

6.271 straipsnio 3 dalį laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

Neteisėtumo

CK

6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pažymėtina, kad

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2692/2012).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo ruožtu yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog egzistavo visos trys kumuliatyviosios sąlygos viešajai atsakomybei kilti. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovo veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, jog jis 2007 m. rugsėjo 14 d. siųsdamas pareiškėjai laišką, turėjusį ją informuoti apie paskirtąją sąnario endoprotezavimo operaciją, tai padarė ne registruotu, bet paprastu laišku, tokiu būdu pažeisdamas nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusį sveikatos apsaugos ministro 2007 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. V-638 (toliau – ir Įsakymas) patvirtintą Sąnarių endoprotezavimo ir išlaidų sąnarių endoprotezams įsigyti kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 20.6 punktą. Be to, byloje pakanka ir duomenų, kad būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjai kilo žala, kuri pasireiškė tuo, jog per laikotarpį, kurio metu pareiškėjai nebuvo pranešta apie galimybę operuotis, jos kairė koja sutrumpėjo 1 cm, kas sukėlė skausmą, emocinės būklės pablogėjimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės aktų taikymo laike taisykles. Visų pirma pastebėtina, jog Aprašo 20.6 punktas savo pobūdžiu nėra materialinės teisės norma, nes ji nenustato jokių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo. Priešingai – ši norma yra procedūrinio pobūdžio, t. y. užtikrinanti sprendimo, kuris buvo priimtas jau po šios normos įsigaliojimo, dėl sąnario endoprotezo paskyrimo įgyvendinimą, todėl atsakovas, kaip apeliaciniame skunde pripažįsta ir jis pats, turėjo ja vadovautis procedūros (sąnario endoprotezo paskyrimo) atlikimo metu. Todėl teigti, jog ja buvo galima nesivadovauti, nes teisiniai santykiai tarp pareiškėjos ir atsakovo pradėjo klostytis kur kas anksčiau, t. y. 2006 m. ją įrašius į eilę endoprotezui gauti, yra nepagrįsta.

Toliau atkreiptinas dėmesys, jog iš Įsakymo, kuriuo buvo patvirtintas Aprašas, 2 punkto matyti, jog šis Aprašas įsigaliojo nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. Įsakymo 3 punktas savo ruožtu įtvirtina, kad anksčiau galiojusi Privalomojo sveikatos draudimo tarybos 1999 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 3/4 „Dėl išlaidų sąnarių endoprotezams įsigyti kompensavimo tvarkos“ (toliau – ir Tvarka) neteko galios. Taigi, akivaizdu, jog Aprašo nuostatomis buvo anuliuota anksčiau galiojusi Tvarka, o pats Aprašas įsigaliojo ex nunc (lot. – nuo to momento). Įstatymo ar kito teisės akto įsigaliojimas reiškia momentą, nuo kurio jo nuostatos turi būti taikomos. Todėl atsakovas, 2007 m. rugsėjo 7 d. priėmus sprendimą skirti pareiškėjai operaciją, turėjo vadovautis būtent šio Aprašo normomis, kurios, pastebėtina, savo pobūdžiu yra imperatyvios ir, aiškinant teisės aktą teleologiškai, įtvirtina viešojo administravimo subjektui didesnį rūpestingumo standartą nei prieš tai buvusįjį, t. y. siųsti pacientams pranešimus ne paprastu, o registruotu laišku, neabejotinai susijusį su efektyvesniu asmenų, turinčių teisę į sąnarių endoprotezavimo operacijas, teisių įgyvendinimu. Tuo tarpu jokių kitų operacinių (pratęsiančių normų galiojimą laike) normų, kurios eksplicitiškai įtvirtintų, jog anksčiau prasidėjęs endoprotezo skyrimo procesas turi būti užbaigiamas pagal jo prasidėjimo metu galiojusias nuostatas, nei Įsakyme, nei Apraše nėra. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nurodyti argumentai, jog endoprotezo skyrimas savo pobūdžiu yra tęstinis, todėl turėjo būti pradėtas ir užbaigtas pagal vienodas teisės normas, vertintini kritiškai bei laikytini subjektyvia jo pozicija.

Atsakovas taip pat tikina, kad pačios pareiškėjos elgsena atitiko didelio nerūpestingumo standartus, tačiau pažymėtina, jog į tai, sprendžiant priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir kilusios žalos klausimą, jau buvo atsižvelgta. Pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad operacijos darymo laikas užsitęsė ir dėl pačios pareiškėjos kaltės, nes ji neveikė pakankamai aktyviai bei operatyviai, nepakankamai domėjosi prašymo sprendimo eiga, nurodė ne visai patikimą draugės adresą. Tai, be kita ko, sudarė teismui pagrindą mažinti priteistinos žalos atlyginimą nuo 120 000 Lt iki 2000 Lt sumos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog pareiškėja konkrečioje situacijoje nesielgė pakankamai atidžiai ir apdairiai, siekdama ginti savo teises ir teisėtus interesus, kas sudarė prielaidą jai atlygintiną žalą ženkliai sumažinti.

Iš apeliacinio skundo matyti ir tai, kad atsakovas teigia, jog teismas, išimtinai remdamasis vien darbingumo lygio vertinimo aktais, padarė netikslią ir teisiškai nemotyvuotą išvadą, kad operacijos atidėjimas lėmė pareiškėjos kairės kojos sutrumpėjimą ir poreikį gydyti skausmą, pažymėdamas, jog per visą laikotarpį nuo kreipimosi į VLK dėl endoprotezo paskyrimo datos iki operacijos atlikimo dienos pareiškėjos sveikatos būklė išliko nepakitusi, todėl operacijos atidėjimas nepadarė žalos pareiškėjos sveikatai. Teiginiui pagrįsti atsakovas remiasi medicininiais dokumentais – Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertų išvada, pareiškėjos asmens sveikatos istorija ir kt. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nesprendė, kad operacijos atidėjimas tiesiogiai sukėlė poreikį gydyti skausmą per minėtąjį laikotarpį. Priešingai – jis nurodė, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos skausmas ir jo gydymo pasekmės sietini vien tik su operacijos atidėjimu. Vadinasi, operacijos atidėjimas neteisėtais atsakovo veiksmais buvo vienas iš faktorių, nulėmusių skausmo pareiškėjai sukėlimą, o neturtinė žala pasireiškė per prailgintą poreikį gydyti. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pareiškėjai skausmą sukėlė tik iš dalies, neturtinė žala jai nebuvo priteista visa apimtimi. Be to, pirmosios instancijos teismas expressis verbis pasisakė, jog atsakovo kaltės laipsnis nėra didelis. Todėl apelianto teiginius, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė pareiškėjos sveikatos blogėjimą, kaip tiesioginę atsakovo veiksmų išdavą, teisėjų kolegija atmeta, o su minėta ginčijamo sprendimo motyvacija dėl priežastinio ryšio tarp VLK veiksmų ir pareiškėjos sveikatos pablogėjimo sutinka, nes ji yra pagrįsta objektyviais bylos duomenimis, kurie buvo išsamiai aptarti bei išanalizuoti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos nuomone, priteistosios žalos dydis, atsižvelgiant į išdėstytąsias aplinkybes, yra proporcingas bei adekvatus.

Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nėra pakankami pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis