2025-10-15 Nr. AB-16668-3-61-3-04854-2025-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1262-1188/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04854-2025-3

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. P. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2025 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 25S172607 (toliau – ir Sprendimas 1) ir 2025 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. 25S187009 (toliau – ir Sprendimas 2). Pareiškėja taip pat pateikė prašymą atnaujinti skundo dėl Sprendimo 1 padavimo terminą ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti Sprendimo 2 vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjos skundo.

II. Regionų apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 12 d. nutartimi tenkino pareiškėjos prašymą, atnaujino jai terminą skundui paduoti ir priėmė pareiškėjos skundą. Teismas netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 138 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad pareiškėja skunde teismui neneigia, jog praleido skundo padavimo terminą dėl Sprendimo 1, tačiau prašo teismo jį atnaujinti, nes dėl abitūros egzaminų laikotarpio, didelio emocinio krūvio bei retai naudojamo elektroninio pašto nepastebėjo gauto pranešimo, kuriuo buvo pateiktas Sprendimas 1. Teismas vadovavosi ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino pareiškėjos prašymo argumentus bei atsakovo 2025 m. rugsėjo 11 d. pateiktus rašytinius įrodymus, ir darė išvadą, kad iš esmės sąžiningai elgęsis proceso dalyvis teisės į teisminę gynybą neturėtų prarasti. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje yra pagrindas atnaujinti pareiškėjai terminą skundui paduoti.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, t. y. laikinai sustabdyti Sprendimo 2 vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjos skundo, teismas vadovavosi ABTĮ 70 straipsnio 1, 3 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra nemotyvuotas ir nepagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais, t. y. nėra nurodoma kokią neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą žalą ji patirs tuo atveju, jeigu teismas netaikys reikalavimo užtikrinimo priemonių. Teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir pažymėjo, jog šiuo bylos nagrinėjimo momentu, atsižvelgus į pareiškėjos skundo reikalavimus, negalima spręsti, kad yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III. Pareiškėja A. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. sustabdyti Sprendimo 2 galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo nagrinėjamoje byloje, ir priimti naują nutartį – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki galutinio bylos išnagrinėjimo ir teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Sprendimo 2 vykdymą.

Pareiškėjos teigimu, teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir nevertino jos nurodytų aplinkybių, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jai bus padaryta sunkiai atitaisoma arba neatitaisoma žala, t. y. bus nutraukti jos socialiniai ryšiai, jos lūkesčiai ir ji bus priverstinai iškelta į valstybę, kurioje neturi jokių savo socialinių ryšių, kadangi su mama, kuri ją išlaiko nuo 2019 m., gyvena Lietuvoje, o iki atvykimo gyventi į Lietuvą bei gimnazijos baigimo 2025 m. ji jokių kitų socialinių ryšių, išskyrus Lietuvos Respublikoje, nesukūrė ir negalėjo sukurti. Pareiškėja pažymi, kad skunde nurodė išsamias aplinkybes tiek dėl nesutikimo su Departamento sprendimais, tiek dėl jai sukeliančių neigiamų pasekmių.

Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, jog prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių nepagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais, ir atkreipia dėmesį, kad su skundu teismui pateikė šiuos dokumentus: 2023 m. kovo 10 d. sutartį dėl ortodontinio gydymo klinikoje, gydymo planą, vizitų grafiką, pažymas apie įvykusius ir suplanuotą vizitus, taip pat brandos atestatą, lietuvių kalbos ir Konstitucijos egzaminų išlaikymo pažymėjimus, pažymėjimą apie dailės mokyklos baigimą, įvairius padėkos raštus ir pažymas. Pareiškėjos teigimu, šie dokumentai aiškiai pagrindžia ne tik medicininių aplinkybių egzistavimą, bet ir pareiškėjos socialinę integraciją Lietuvoje. Pareiškėja nurodo, kad jos priverstinis išsiuntimas į (duomenys neskelbtini) iki bylos išnagrinėjimo reiškia negrįžtamą jos atskyrimą nuo mamos, turinčios leidimą gyventi Lietuvoje, ilgalaikio gydymo nutraukimą bei realios galimybės studijuoti Lietuvoje ar Europos Sąjungoje praradimą. Pareiškėja daro išvadą, kad tokios pasekmės akivaizdžiai atitinka ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytą kriterijų – didelės, sunkiai atitaisomos žalos grėsmę. Pareiškėjos teigimu, teismas nepagrįstai neįvertino pateiktų rašytinių įrodymų ir neatliko reikiamo proporcingumo vertinimo, todėl yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutarties dalį.

Atsakovas Departamentas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad žala pareiškėjos sveikatai yra sietina su jos pasilikimu Lietuvos Respublikoje, o ne išvykimu į (duomenys neskelbtini), kur vyksta pareiškėjos gydymas, todėl aplinkybė dėl ortodontinio gydymo nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, todėl nesutinka su pareiškėjos atskirojo skundo teiginiais, kad skundžiama nutartimi nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėja bus privestinai išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos į valstybę, kurioje ji neturi socialinių ryšių.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėja 2025 m. rugpjūčio 22 d. apklausos metu nurodė, jog (duomenys neskelbtini) gyvena pareiškėjos tėvas, todėl daro išvadą, kad pareiškėja turi socialinių ryšių (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodo, kad pareiškėja negali turėti teisėtų lūkesčių gyventi Lietuvos Respublikoje, jei neatitinka numatytų pagrindų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išsaugoti. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja 2025 m. rugpjūčio 22 d. apklausos metu nurodė, jog ji sutinka savarankiškai išvykti į (duomenys neskelbtini), pareiškėja neteikė prašymo pratęsti jos grąžinimo į (duomenys neskelbtini) termino.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjos argumentai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra abstraktūs ir nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl nėra pakankami reikalavimo užtikrinimo priemonei pritaikyti nagrinėjamoje byloje. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja skunde tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjos skundo argumentai nepatvirtina, jog Departamentas, priimdamas sprendimus, pažeidė teisės aktų reikalavimus, o vien pareiškėjos subjektyvi nuomonė dėl ginčijamų sprendimų savaime nesudaro pagrindo prielaidai, kad jos skundas yra pagrįstas.

Atsakovo vertinimu, pareiškėja nepagrindė, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja neįrodė būtinumo taikyti reikalavimų užtikrinimo priemonių, nėra pažeistas viešasis interesas, pareiškėja, kuriai tenka pareiga pagrįsti reikalavimų užtikrinimo priemonių būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo atveju egzistuoja pagrindas taikyti prašomas reikalavimų užtikrinimo priemones, kad reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 12 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino motyvuodamas tuo, kad pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra nepagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais, t. y. nėra nurodoma kokią neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą žalą ji patirs tuo atveju, jeigu teismas netaikys reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jai bus padaryta sunkiai atitaisoma arba neatitaisoma žala, t. y. bus nutraukti jos socialiniai ryšiai, jos lūkesčiai ir ji bus priverstinai iškelta į valstybę, kurioje neturi jokių savo socialinių ryšių, bus panaikintos galimybės pilnai integruotis šalyje ir siekti pilietybės bei mokslų, kurti socialinius ryšius ir darniai vystytis.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).

Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016 ir kt.). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019). Tuo atveju, jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš Lietuvos Respublikos, galėtų būti svarstoma dėl Įstatymo 126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio pagrindo atsakovui priimti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, kuris galėtų būti skundžiamas teismui, taip pat reiškiant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (Įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.), taip pat gali būti stabdomas išsiuntimo sprendimo vykdymas (Įstatymo 128 str. 2 d. 2–4 p.). Pareiškėjo netenkinančio Sprendimo galiojimo sustabdymas reikštų, kad pareiškėjo galbūt pažeistos teisės ginamos prevenciškai, nesant tam teisinio pagrindo, o tai pagal nustatytas aplinkybes pažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principus (žr., pvz., 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-690-968/2022, 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5097-552/2020, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-585-502/2020, 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-278-525/2020).

Kadangi Sprendimas 2 savaime pareiškėjai nesukelia jos nurodomų padarinių, nes, kaip minėta, tam reikalingas kitas atsakovo sprendimas dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, su tuo susiję atskirojo skundo argumentai vertintini kaip nepagrįsti ir atmetami. Byloje nėra duomenų, kad Departamentas būtų priėmęs sprendimą dėl pareiškėjos išsiuntimo į užsienio valstybę.

Pareiškėja teigia, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ji bus atskirta nuo motinos, bus nutrauktas jos ilgalaikis gydymas, prarastos realios galimybės studijuoti Lietuvoje ar kitoje Europos Sąjungos šalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai savaime nereiškia, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių šioje byloje, pareiškėjai bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Aptariami pareiškėjos teiginiai, jokiais duomenimis ar įrodymais nepagrindus dėl to galinčios kilti žalos, yra deklaratyvūs ir nesudaro pagrindo taikyti prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Pareiškėjos teiginiai dėl jai galinčių kilti nepatogumų, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad nėra priimta jokio sprendimo dėl jos priverstinio išsiuntimo, vertintini kaip hipotetiniai ir deklaratyvūs. Be to, tai, kad pareiškėja gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėja neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjos prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjos argumentus bei bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėja nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos. Šioje proceso stadijoje pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas (Sprendimo 2 vykdymo sustabdymas) reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjos teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo patenkinti pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl atskirajame skunde nurodytų motyvų. Todėl ši nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. P. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Egidijus Šileikis