2019-02-06 Nr. AB-3580-3-62-3-01405-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1043-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01405-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovams Pravieniškių pataisos namams – atvirajai kolonijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (trečiasis suinteresuotas asmuo: Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. liepos 3 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) direktoriaus 2017 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 7-887 ir 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 7-1086; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. 2S-4024; 3) įpareigoti Pravieniškių PN-AK iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymus dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo; bei 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjo nuomone, Pravieniškių PN-AK nepagrįstai atsisakė tenkinti jo prašymus dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo, o ginčijami sprendimai yra deklaratyvūs, priimti paviršutiniškai išnagrinėjus jo prašymus. Pareiškėjas tvirtino atitinkantis sąlygas teisei į trumpalaikę išvyką įgyti. Pravieniškių PN-AK administracijai yra žinoma, jog jis nuo gimimo gyvena pagal deklaruotą gyvenamąją vietą, kur po tėvų mirties gyvena ir jo sutuoktinė. Pareiškėjas teigė norintis aplankyti ir sutvarkyti Pabradės miesto kapinėse esančius tėvų kapus, neturintis pagrindo vykti kitur. Be to, pareiškėjas nuobaudų neturi, yra charakterizuojamas teigiamai, bausmę atlieka pavyzdingai, lengvosios grupės sąlygomis, o Pravieniškių PN-AK argumentas, kad pareiškėjas pažeidė Vidaus tvarkos taisykles, pareiškėjo teigimu, yra deklaratyvus ir nepagrįstas. Pagal „OASys“ testą, pareiškėjo pakartotinio nusikaltimo rizika yra labai žema, tačiau, kilus abejonių dėl šio testo patikimumo, pareiškėjas teismo prašė nevertinti jo rezultatų. Pareiškėjas dirba valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) „Mūsų amatai“, gauna darbo užmokestį, iš kurio moka civiliniame ieškinyje priteistą žalos atlyginimą, be to, yra daug kartų skatintas, vykdo socialinės reabilitacijos programą. Pareiškėjas nuoširdžiai gailisi dėl nusikaltimo padarymo, supranta nusikaltimo pasekmes ir po bausmės atlikimo pradės naują, dorą gyvenimą. Mano, kad aplinkybių, kliudančių suteikti jam trumpalaikę išvyką į namus, nėra.

3. Atsakovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Pravieniškių PN-AK pirmiausiai atkreipė dėmesį į nuolatinį pareiškėjo kreipimąsi dėl trumpalaikių išvykų į namus suteikimo. Pravieniškių PN-AK teigimu, Komisija, svarstanti klausimus dėl teisės nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę 3-iame sektoriuje, suteikti trumpalaikę išvyką į namus (toliau – ir Komisija), nagrinėdama pareiškėjo prašymus suteikti trumpalaikę išvyką į namus, apsvarstė visą pateiktą medžiagą, įvertino pareiškėjo asmenybę ir elgesį bausmės atlikimo metu, padaryto nusikaltimo pobūdį, todėl, siekdama užtikrinti visuomenės saugumą, nusprendė Pravieniškių PN-AK direktoriui siūlyti nesuteikti pareiškėjui išvykos į namus.

Komisija, be kita ko, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas yra nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą (tenkino lytinę aistrą su mažamečiu bejėgiškos būklės asmeniu, taip pat įgijo bei laikė pornografinio turinio medžiagą), jam skirta galutinė bausmė – 5 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo, likusi neatlikta laisvės atėmimo dalis – 1 metai 3 mėnesių 7 dienos (vertintina kaip didelė), pabaiga – 2018 m. liepos 17 d. Pareiškėjas 2014 m. vasario 24 d. buvo įdarbintas VĮ „Mūsų amatai“. Bausmės atlikimo laikotarpiu jis vieną kartą pažeidė vidaus tvarkos taisykles, nuobauda skirta nebuvo, apsiribota svarstymu drausmės komisijoje, bet, Komisijos nuomone, tai rodė, kad pareiškėjas nesistengė elgtis nepriekaištingai, net ir atlikdamas laisvės atėmimo bausmę turėjo polinkį pažeisti nustatytą elgesio tvarką.

Pareiškėjas skatintas 8 kartus. Komisijos vertinimu, pareiškėjas formaliai atitinka Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 104 straipsnyje ir 154 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas sąlygas, tačiau jo išleidimas į namus 3 paroms nesudarys saugios aplinkos nei jo artimiesiems, nei visuomenei (pareiškėjas turi polinkį mažoms mergaitėms, vyktų į tą pačią apskritį, kurioje įvykdytas nusikaltimas prie mažametį asmenį, bei nori aplankyti dukrą ir jos kūdikį). Be to, pareiškėjo artimieji (žmona, sūnus ir dukra iš pirmos santuokos su anūke) nėra deklaravę savo gyvenamosios vietos pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, ir Komisijai kilo abejonių, ar pareiškėjas iš tiesų lankysis pažymoje deklaruotu adresu.

Dėl „OASys“ metodikos pažymėjo, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatyta žema pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika, bet išryškėjo kriminogeninis veiksnys (emocinė gerovė: socialinis atsiskyrimas, neadekvatus požiūris į save) bei veiksniai, artimi kriminogeniniams (mąstymas ir elgesys: nesugebėjimas atpažinti problemų, pasekmių suvokimas, savitvarda, tarpasmeninių įgūdžių lygis). Pareiškėjas pareigą atlyginti žalą vykdo ne savanoriškai, – lėšos išskaitomos vykdomųjų raštų pagrindu. Komisijai taip pat buvo žinoma, kad tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės vyksta skyrybos.

5. Pravieniškių PN-AK nuomone, nagrinėjamu atveju jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) nėra, t. y. nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra netenkintinas. Be to, pareiškėjas neįrodė, kad jis dėl pareigūnų veiksmų patyrė neturtinę žalą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Departamento vertinimu, pareiškėjo skunduose dėl ginčijamų Pravieniškių PN-AK sprendimų nebuvo jokių faktinių duomenų ir argumentų, leidžiančių abejoti šių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu. Departamentas apžvelgė Komisijos nustatytas aplinkybes ir pažymėjo, kad sprendimą dėl trumpalaikės išvykos į namus priima laisvės atėmimo įstaigos direktorius, kuris šiuo klausimu turi diskrecijos teisę. Departamentas laikė, kad trumpalaikė išvyka į namus pareiškėjui buvo nesuteikta pagrįstai. Departamentas į pareiškėjo skundus atsakė laiku ir išsamiai, o ginčijamas Departamento sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Be to, kadangi šiuo atveju nėra valstybės institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą taip pat yra nepagrįstas.

II. 8. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo V. D. skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teikė Pravieniškių PN-AK direktoriui 2017 m. balandžio 3 d. prašymą ir iš esmės analogišką 2017 m. gegužės 2 d. prašymą, prašydamas suteikti trumpalaikę išvyką į namus. Abiejuose prašymuose nurodė, kad šios išvykos tikslas – palaikyti ir stiprinti socialinius ryšius su artimaisiais, aplankyti vaikus, pamatyti nesenai gimusią anūkę, aplankyti ir sutvarkyti tėvų kapus. Šie pareiškėjo prašymai buvo išnagrinėti atitinkamai 2017 m. balandžio 10 d. ir 2017 m. gegužės 11 d. Komisijos posėdžiuose. Komisija abiem atvejais nutarė siūlyti Pravieniškių PN-AK direktoriui nesuteikti pareiškėjui trumpalaikės išvykos į namus, tokias išvadas įformino protokoluose Nr. 63-880 ir Nr. 63-1139. Pravieniškių PN-AK direktorius ginčijamuose 2017 m. balandžio 28 d. sprendime Nr. 7-887 ir 2017 m. gegužės 22 d. sprendime Nr. 7-1086, atsakydamas į minėtus pareiškėjo prašymus, nurodė, jog, Komisijai įvertinus pareiškėjo asmenybę, elgesį bausmės atėmimo metu, atliktą bausmės dalį ir kitus nustatytus kriterijus bei nusprendus, kad pareiškėjas jų neatitinka, siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, trumpalaikė išvyka į namus nebus suteikta. Šiuos sprendimus pareiškėjas apskundė Departamentui, kuris 2017 m. birželio 16 d. sprendime Nr. 2S-4024 pareiškėjo skundo netenkino.

10. Teismas pažymėjo, jog byloje nekilo ginčas dėl to, kad pareiškėjas formaliai atitinka BVK 104 straipsnyje ir 154 straipsnio 4 dalyje nurodytas sąlygas dėl trumpalaikės išvykos į namus ir turi teisę, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas Komisijoje, o vėliau – pataisos įstaigos direktoriaus. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, Komisijos argumentus, išdėstytus ir Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą, atkreipė dėmesį į tai, kad Komisija vienbalsiai priėmė sprendimą siūlyti direktoriui nesuteikti pareiškėjui trumpalaikės išvykos į namus.

11. Teismas pabrėžė, kad Komisijos siūlymas įstaigos direktoriui neturi imperatyvaus pobūdžio, jis yra rekomendacinis. Pravieniškių PN-AK direktorius, ginčijamuose sprendimuose pažymėdamas, kad teisė pasimatyti su artimaisiais įstatymų nustatytais atvejais gali būti varžoma siekiant skatinti nuteistuosius laikytis disciplinos reikalavimų bei užtikrinti gerą elgesį, trumpalaikės išvykos į namus nesuteikimą motyvavo pareiškėjo asmenybe ir elgesiu bausmės atlikimo metu, pareiškėjo veiksmų atlyginant civiliniame ieškinyje priteistą žalą nesavanoriškumu, bausmės atlikimo metu pataisos įstaigoje nustatytos tvarkos pažeidimu, nusikaltimo sunkumu, aplinkybėmis, jog išvykos metu pareiškėjas vyktų į tą pačią apskritį, kurioje įvykdė nusikaltimą prieš mažametį asmenį, aplankant dukrą ir jos kūdikį, kas artimiesiems neužtikrintų saugios aplinkos (visuomenės saugumo užtikrinimas). Sprendimuose nurodyta ir tai, kad pareiškėjo artimieji nerodo noro su juo bendrauti, o tai leidžia manyti, jog santykiai pašliję, taip pat suabejota, ar, būdamas trumpalaikėje išvykoje, pareiškėjas lankysis adresu, nurodytu pažymoje apie deklaruotą gyvenamąją vietą. Atsisakydamas pareiškėjui suteikti trumpalaikę išvyką į namus, pataisos namų direktorius iš esmės pritarė Komisijos argumentams ir rėmėsi papildomais duomenimis (pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo pagal „OASys“ metodiką rezultatais). Teismas ginčijamuose Pravieniškių PN-AK sprendimuose išdėstytus motyvus pripažino pagrįstais. Teismas laikė, kad tiek Komisijos posėdžių protokoluose Nr. 63-880 ir Nr. 63-1139, tiek ginčijamuose Pravieniškių PN-AK direktoriaus, turinčio diskrecijos teisę suteikti trumpalaikę išvyką į namus, sprendimuose, be kita ko, juos išsamiai motyvuojant bei pagrindžiant objektyviais faktais, buvo tinkamai įvertintos teisės aktuose nustatytos trumpalaikės išvykos suteikimo sąlygos ir kriterijai, visos kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės, lėmusios trumpalaikės išvykos nesuteikimą.

12. Teismas pastebėjo, kad įsiteisėjusiame Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1180-422/2017 jau buvo analizuoti iš esmės analogiški pareiškėjo argumentai, dėl trumpalaikių išvykų jam nesuteikimo pasisakyta ir administracinėje byloje Nr. I-1659-406/2017. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nenurodė naujų reikšmingų aplinkybių ar argumentų, kurie pagrįstų jo prašymus suteikti trumpalaikę išvyką į namus.

13. Teismas, konstatavęs, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. balandžio 28 d. sprendimas Nr. 7-887 ir 2017 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. 7-1086 yra teisėti, netenkino išvestinių pareiškėjo skundo reikalavimų panaikinti Departamento 2017 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. 2S-4024 bei įpareigoti Pravieniškių PN-AK iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymus dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo. Teismas, nenustatęs valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, atmetė ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

III. 14. Pareiškėjas V. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

15. Pareiškėjo nuomone, teismas neįvertino bylos medžiagos, pareiškėjo pateiktų papildomų dokumentų. Teismas akivaizdžiai rėmėsi Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1180-422/2017, nors nagrinėjamoje administracinėje byloje yra pateikti nauji faktai ir aplinkybės.

16. Atsakovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Pravieniškių PN-AK vertinimu, apeliacinis skundas yra abstraktus ir visiškai nemotyvuotas. Pravieniškių PN-AK pakartotinai atkreipia dėmesį į jo atsiliepime į skundą nurodytas aplinkybes, jis sutinka su teismo išvadomis ir jų motyvais.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Departamentas tvirtina, kad šiuo atveju nėra pagrindo panaikinti teismo sprendimą. Teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 7-887 ir 2017 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 7-1086, kuriuose atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2017 m. balandžio 3 d. prašymą ir 2017 m. gegužės 2 d. prašymą suteikti trumpalaikę išvyką į namus, bei Departamento 2017 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. 2S-4024, kuriame pareiškėjo skundai dėl minėtų Pravieniškių PN-AK direktoriaus sprendimų buvo atmesti, teisėtumo ir pagrįstumo bei tokiais veiksmais pareiškėjui galbūt padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

21. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, sprendime atskirai nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo pateikto argumento ir dokumento. Kita vertus, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011, 2016 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-209-552/2016).

Šiuo atveju, aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad pareiškėjo prašymai suteikti trumpalaikę išvyką į namus buvo išnagrinėti netinkamai ir kad dėl to pareiškėjui kilo neturtinė žala. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas formaliai atitinka sąlygas trumpalaikei išvykai į namus gauti (t. y. atitinka BVK 104 straipsnyje įtvirtintas sąlygas trumpalaikei išvykai į namus gauti ir nepatenka į BVK 154 straipsnio 4 dalyje nurodytą tokios teisės neturinčių asmenų sąrašą), ir kad Pravieniškių PN-AK direktorius, naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise, ginčijamuose sprendimuose pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus suteikti trumpalaikę išvyką į namus, tokius sprendimus išsamiai motyvuodamas ir pagrįsdamas objektyviais faktais, todėl jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

Teisėjų kolegija iš esmės pritaria tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms. Pareiškėjas apeliaciniame skunde savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia abstrakčiais, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kad teismas visiškai neįvertino byloje esančios medžiagos, bet aiškiai neįvardija, į kokius konkrečiai duomenis (dokumentus) pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir kokią reikšmę tie duomenys (dokumentai) turi siekiant teisingai išspręsti bylą. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl įrodymų vertinimo.

23. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

24. Pareiškėjas kartu su skundu teismui pateikė ginčijamus sprendimus, kurių turinys buvo išsamiai atskleistas pirmosios instancijos teismo sprendime; 2016 m. liepos 1 d. individualų nuteistojo V. D. socialinės reabilitacijos planą Nr. 103-68, patvirtintą Pravieniškių PN-AK 3-io sektoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininko (b. l. 17), kuriame, be kita ko, nurodoma, jog pareiškėjas turi teigiamą motyvaciją darbui (turi 5 paskatinimus už gerai atliekamą darbą), palaiko socialiai pozityvius santykius su savo artimaisiais, pareiškėjas tvirtina atpažįstantis vietas ir veiklas, kurių reikia vengti siekiant pakartotinai nenusikalsti, nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimas pagal „OASys“ metodiką – 20 balų, kriminogeniniai veiksniai – emocinė gerovė; pagal „OASys“ metodiką 2015 m. gruodžio 29 d. atlikto nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimo rezultatų kopiją (b. l. 18), kurioje nurodoma, kad pareiškėjo svertiniai taškai – iš viso 20 balų (max 168), ir matyti, kad pareiškėjo emocinės gerovės bei mąstymo ir elgesio veiksnių įvertinimai yra reikšmingai aukštesni nei kitų kriminogeninių veiksnių; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3P-443/2017, kurioje nuspręsta priimti pareiškėjo kasacinį skundą ir sustabdyti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties vykdymą; prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio ir jį pagrindžiančius dokumentus (b. l. 20–25); bei išrašus iš Nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelės už laikotarpį iki 2017 m. birželio 21 d. (b. l. 26–34), iš kurių matyti, kad jis telefonu nuolat bendravo su savo sutuoktine ir advokatu, taip pat skambino kitiems pavieniams asmenims, kurių ryšys su pareiškėju teismui nėra žinomas.

25. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 1 d. teismui pateikė papildomus dokumentus: 2017 m. liepos 14 d. 3-ame sektoriuje laisvės atėmimo bausmę atliekančio nuteistojo V. D. charakteristiką Nr. 63-1674, patvirtintą įvairių Pravieniškių PN-AK pareigūnų, tarp jų – direktoriaus (b. l. 92), kurios paskirtis – dėl malonės suteikimo, ir kurioje nurodoma, kad Pravieniškių PN-AK administracija nuteistąjį charakterizuoja teigiamai, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas tik atvykęs į pataisos namus pareiškė norą dirbti pataisos įstaigos administracijos pasiūlytą mokamą darbą ir dirba nuo 2014 m. vasario 24 d., bausmės atlikimo metu skiria laiko saviugdai ir savišvietai, jo bendravimo įgūdžiai geri, su aplinkiniais nekonfliktuoja, iš jo darbo užmokesčio dengiamas išieškojimas, atlikdamas bausmę drausmine tvarka baustas nėra, bet 2013 m. lapkričio 19 d. ir 2017 m. birželio 21 d. buvo apsvarstytas drausmės komisijoje dėl padarytų pažeidimų neskiriant nuobaudų, už aktyvų dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose ir teigiamą motyvaciją darbinei veiklai bei darbo rezultatus skatintas 10 kartų, nuo 2016 m. sausio 27 d. jis bausmę atlieka lengvosios grupės sąlygomis, rodo teigiamą pokytį; VĮ „Mūsų amatai“ Pravieniškių filialo 2016 m. liepos 14 d. pažymą apie nuteistojo V. D. darbą Nr. 11/05-3-390 (b. l. 93), kurioje nurodoma, kad pareiškėjas dirbdamas yra stropus, gerai atlieka užduotis ir t. t.; savo sutuoktinės E. J. D. 2015 m. liepos 27 d. charakteristiką Pravieniškių PN-AK direktoriui ir 2015 m. gruodžio 28 d. tarpininkavimo raštą Lietuvos Respublikos prezidentei (b. l. 94, 95), kurių turinys iš esmės yra identiškas, juose nurodoma, kad pareiškėjas ilgai atsakingai rūpinosi šeimos gerove, nenaudojo nei fizinio, nei moralinio smurto, jo trūksta jai ir vaikams; pakartotinai pateikia 2016 m. liepos 1 d. individualų nuteistojo V. D. socialinės reabilitacijos planą Nr. 103-68 (b. l. 96) ir pagal „OASys“ metodiką 2015 m. gruodžio 29 d. atlikto nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimo rezultatų kopiją (b. l. 97).

26. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad aplinkybės, nurodytos 2016 m. liepos 1 d. individualiame nuteistojo V. D. socialinės reabilitacijos plane Nr. 103-68 ir 2017 m. liepos 14 d. 3-ame sektoriuje laisvės atėmimo bausmę atliekančio nuteistojo V. D. charakteristikoje Nr. 63-1674, taip pat pagal „OASys“ metodiką 2015 m. gruodžio 29 d. atlikto nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimo rezultatai buvo aptarti ginčijamuose Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. balandžio 28 d. sprendime Nr. 7-887 ir 2017 m. gegužės 22 d. sprendime Nr. 7-1086, į jas dėmesį atkreipė ir pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas šiuose dokumentuose padarytų išvadų iš esmės neginčija. Šiame kontekste pastebėtina, jog minėtuose 2016 m. liepos 1 d. individualiame nuteistojo socialinės reabilitacijos plane ir 2017 m. liepos 14 d. nuteistojo charakteristikoje atlikto pareiškėjo vertinimo išvados (teigiamas pareiškėjo charakterizavimas) iš dalies skiriasi nuo vertinimo išvadų, kurias priėjo Komisija ir kurios yra išdėstytos ginčijamuose Pravieniškių PN-AK direktoriaus sprendimuose. Tačiau iš ginčijamų Pravieniškių PN-AK direktoriaus sprendimų turinio matyti, jog ypatingą reikšmę priimant šiuos sprendimus turėjo pareiškėjo padaryto nusikaltimo pobūdis ir sunkumas, visuomenės ir pareiškėjo artimųjų (ypač jo anūkės) saugumo užtikrinimas, taip pat atkreiptas dėmesys į tai, jog pareiškėjas savo prašymus suteikti trumpalaikę išvyką į namus motyvavo siekiu palaikyti socialinius ryšius su artimaisiais, tačiau, kaip matyti iš Nuteistojo gaunamų ir siunčiamų laiškų apskaitos kortelės bei iš Nuteistojo pasimatymų apskaitos kortelės, artimieji nerodo noro bendrauti su pareiškėju, be to, nė vienas jo artimasis nėra deklaravęs savo gyvenamosios vietos pareiškėjo nurodomu adresu. Atsižvelgiant į skirtingą teismui pateiktų dokumentų paskirtį ir į kiekvienu konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes, iš dalies skirtingos šiuose dokumentuose padarytos išvados teisėjų kolegijai savaime nekelia abejonių dėl ginčijamų Pravieniškių PN-AK direktoriaus sprendimų pagrįstumo.

27. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. spalio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. 3K-3-350-916/2017, t. y. dar iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, atmetė pareiškėjo kasacinį skundą, todėl pareiškėjo pateikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis nagrinėjamai administracinei bylai nėra teisiškai reikšminga, jos nepaminėjimas pirmosios instancijos teismui nesukliudė priimti teisingą sprendimą.

28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pareiškėjo (buvusi) sutuoktinė E. J. D. 2016 m. gegužės 6 d. kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo. Ji nurodė, kad jos ir V. D. santuoka iširo dėl jo kaltės, nes V. D. atlieka laisvės atėmimo bausmę už mažamečio seksualinį prievartavimą. Nesutarimai šeimoje prasidėjo nuo santuokos sudarymo pradžios, nes V. D. nesirūpino šeima, vartojo alkoholį, naudojo prieš ją psichologinį smurtą, ji viena išlaikė šeimą. Ji bandė išsaugoti šeimą, V. D. suėmus, lankė jį, tačiau atkurti šeimyninius santykius nepavyko. Su V. D. nepalaiko jokių santykių nuo 2016 m. rugpjūčio mėn., nemato jų bendros ateities, jie negali būti šeima. Ji negalėtų su V. D. turėti vaikų, nes dėl jo padarytos nusikalstamos veikos bijo, kad jis ir su savo vaikais galėtų taip pasielgti. Švenčionių rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendime, t. y. dar iki ginčui aktualių pareiškėjo 2017 m. balandžio 3 d. ir 2017 m. gegužės 2 d. prašymų suteikti trumpalaikę išvyką į namus pateikimo, E. J. D. ieškinį tenkino, be kita ko, nutraukė jos su V. D. sudarytą santuoką, nustatęs, kad santuoka iširo dėl V. D. kaltės. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 14 d. nutartyje atmetė V. D. apeliacinį skundą, kuriame pastarasis tvirtino, jog buvo pažeistos jo procesinės teisės, be to, E. J. D. teiginiai yra melagingi, o teismas byloje neišsprendė turtinių klausimų.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendime ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartyje nustatytos aplinkybės patvirtina ginčijamuose Pravieniškių PN-AK direktoriaus sprendimuose padarytas išvadas, jog pareiškėjas nepalaiko artimų ryšių su savo vaikais ir antrąja (buvusia) žmona. Juolab kad pats pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių Pravieniškių PN-AK prieitą išvadą, jog jo artimieji nerodo noro su juo bendrauti (nesiunčia laiškų, neatvyksta į pasimatymus). Nors Nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dažnai bendravo telefonu su E. J. D., atsižvelgiant į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vyko teisminis procesas dėl jų santuokos nutraukimo, kuriame, pareiškėjo teigimu, nebuvo išspręsti turtiniai klausimai, nelaikytina, kad Nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelės duomenys savaime patvirtina pareiškėjo artimus ryšius su E. J. D., jos norą su juo bendrauti. Pareiškėjo pateikti E. J. D. raštai valstybės institucijoms buvo surašyti 2015 metais, t. y. dar iki santuokos nutraukimo proceso pradžios. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jo buvusi žmona ir vaikai iš pirmosios santuokos iš tiesų gyvena jo nurodytu (jo deklaruotos gyvenamosios vietos) adresu. Teisėjų kolegija prieina išvadą, kad su pareiškėjo santuokos nutraukimu susijusios aplinkybės yra svarbios nagrinėjamai bylai, o pirmosios instancijos teismas jų neišnagrinėjo, nepaisydamas to, kad Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą į šią aplinkybę atkreipė dėmesį. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai detaliai ištyrė bylos aplinkybes, yra pagrįstas. Kita vertus, tai, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, susijusias su pareiškėjo palaikomais ryšiais, šiuo atveju nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir tik patvirtina ginčijamų Pravieniškių PN-AK sprendimų pagrįstumą.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ginčijami Pravieniškių PN-AK sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Ginčijamas Departamento sprendimas, kuriame pareiškėjo skundas dėl pastarųjų sprendimų buvo atmestas, atitinkamai taip pat yra teisingas, motyvuotas ir atitinka kitus tokiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo reikalavimas panaikinti ginčijamus Pravieniškių PN-AK ir Departamento sprendimus, o taip pat ir reikalavimas įpareigoti Pravieniškių PN-AK iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymus dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo, yra netenkintini.

31. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamoje byloje yra nustatytas vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo) – neegzistavimas, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra atmestinas.

32. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl nepakankamai išsamiai išnagrinėjo visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes. Tačiau šiuo atveju tai pirmosios instancijos teismui nesukliudė priimti teisingą galutinį procesinį sprendimą, ir nėra pagrindo jį naikinti ar keisti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius