2017-07-12 Nr. AB-13891-3-61-3-00233-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1474-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00233-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija: 13.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Svelitus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Svelitus“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Svelitus“ padavė teismui skundą, prašydamas pripažinti neteisėtais ir panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2015 m. spalio 23 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 5KM19/31-0842S ir atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 1A-607.

Pareiškėjas nurodė, kad Kauno teritorinė muitinė, vykdydama atsakovo 2015 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. l A-336, atliko pakartotinį patikrinimą dėl pareiškėjo importuotų prekių, surašė 2015 m. spalio 23 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 5KM19/31-0842S ir nusprendė jo importuotoms prekėms, įformintoms elektroninėmis importo deklaracijomis (toliau – ir EID) Nr. 15LTKR100CIMG00034 (2015-03-06) ir Nr. 15LTKR1000IMG00035 (2015-03-06), netaikyti sandorio vertės ir įregistruoti mokestinę nepriemoką: importo muito – 6 578 Eur, importo PVM – 9 523 Eur, baudą – 1 610 Eur. Atsakovas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 1A-607 netenkino pareiškėjo skundo ir patvirtino šią ataskaitą. Pareiškėjas paaiškino, kad jis importavo sandėliuose užsigulėjusias prekes (avalynę). Bendrovė „Scandinavian Recycling Group“ AB iš Norvegijos prekybos tinklo „BIK BOK“ AS nupirko moterišką avalynę ir perpardavė pareiškėjui. Prekės iš Norvegijos buvo tiesiogiai nukreiptos į pareiškėjo sandėlius, įformintos ankščiau paminėtais EID. Šiame sandoryje „Scandinavian Recycling Group“ AB dalyvavo kaip tarpininkas, prekės buvo pakrautos „BIK BOK“ AS sandėliuose Norvegijoje ir pristatytos tiesiogiai į Lietuvą.

Pareiškėjas teigė, kad Muitinės departamentui ir Kauno teritorinei muitinei pateikė visus įmanomus dokumentus (finansinio apmokėjimo už prekes dokumentus, sutartis, prekių pardavimo Lietuvoje dokumentus, finansinius įmonės dokumentus, Norvegijos deklaracijas), pagrindžiančius sandorio vertės metodo taikymą nustatant ginčo prekių muitinę vertę. Mažesnė nei įprasta prekių kaina – normali komercinė praktika įmonių, besiverčiančių išparduotuvių verslu. Kainos ginčijamame atsakovo sprendime taikomos pagal PREMI duomenų bazę, todėl normalu, kad naujų, kokybiškų prekių kaina negalėjo konkuruoti ir būti taikoma tokia pat kaip išparduotuvių prekių likučiams, užsigulėjusioms atsargoms ir pan.

Pareiškėjo nuomone, aplinkybė, kad „Scandinavian Recycling Group“ AB (pardavėjo) direktorius ir pareiškėjo (pirkėjo) akcininkas prekių importo metu buvo tas pats asmuo, negalėjo būti vieninteliu ir pakankamu pagrindu netaikyti sandorio vertės metodo. Muitinė galėtų netaikyti sandorio vertės metodo tik nurodžiusi motyvus, dėl kurių manė, jog bendrovių tarpusavio ryšys galėjo paveikti kainas. Tai, kad „Scandinavian Recycling Group“ AB nepardavinėjo prekių Europos Sąjungoje, nes pareiškėjas buvo pagrindinis atstovas Baltijos šalyse, nelaikytina pagrindiniu „trūkumu“ sandorio vertės taikymui. Pareiškėjas, gavęs bet kokią informaciją dėl prekių pardavimų, nedelsiant ją pateiktų muitinei, bet tai, kad tokių sandorių su „Scandinavian Recycling Group“ AB nebuvo, neturėjo būti laikoma vieninteliu ir pagrindiniu įrodymu, paneigiančiu Tarybos 1992 m. spalio 12 d. reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 29 straipsnio 2 dalies b punkto nuostatas. Atsakovo spendime nurodytas vienintelis motyvas – prekių kainų skirtumas palyginus jas su PREMI duomenų bazėje esančiomis kainomis, tačiau jį paneigė pareiškėjo pateikti įrodymai, kurie nebuvo vertinti.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas teigė, kad tais atvejais, kai pirkėjas ir pardavėjas tarpusavyje susiję, importuojamų prekių muitine verte gali būti laikoma sandorio vertė, jeigu sandorio vertė priimtina muitinei. Esant prekių pirkėjo ir pardavėjo ryšiui, pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius sandorio vertę muitine verte, teko deklarantui. Kauno teritorinė muitinė neprivalėjo kreiptis į eksporto valstybės kompetentingą instituciją, nes duomenis ir įrodymus, pagrindžiančius sandorio vertės pripažinimą muitine verte, privalėjo rinkti pareiškėjas. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas neginčijo, jog prekių sandoris sudarytas tarp susijusių asmenų.

Atsakovas pažymėjo, kad Kauno teritorinė muitinė kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti dokumentus, numatytus Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjas, atsakydamas į prašymą, pateikė dokumentus („DFDS Logistic“ sąskaitos Nr. 546308 kopija, pardavėjo sąskaitos Nr. 4195 kopiją) ir nurodė, kad sandorio vertės laikymą muitine verte pagrindė derybų dokumentas, prekių eksporto deklaracijos, „BIK BOK“ AS sąskaita, išrašyta pardavėjui, pardavėjo pasiūlymas, apmokėjimo už prekes išrašai ir sąskaita „Textrade“ Ltd bei apmokėjimo pavedimas. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pateikti dokumentai nepagrindė, kad jo ir pardavėjo ryšys neturėjo įtakos ginčo prekių kainai, todėl Kauno teritorinė muitinė pagrįstai pakartotinai kreipėsi į pareiškėją, nurodydama, kad pateikti įrodymai neatitiko Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies a punkto reikalavimų, bei įpareigodama pateikti įrodymus, atitinkančius Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies b punkto reikalavimus. Atsakydamas į šį nurodymą, pareiškėjas informavo, jog jis buvo pagrindinis pardavėjo atstovas Baltijos šalyse ir informacijos apie prekių pardavėjo pardavimus kitiems asmenims neturėjo. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, numatytų Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose, Kauno teritorinė muitinė pagrįstai nusprendė jo deklaruotos ginčo prekių vertės nelaikyti muitine verte.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad muitinė ginčijamoje supaprastinto patikrinimo ataskaitoje pagrindė sandorio vertės metodo taikymą. Pakartotinio patikrinimo metu nustatyta, kad pirkėjas (pareiškėjas) ir pardavėjas (Švedijos įmonė „Scandinavian Recycling Group“ AB) buvo tarpusavyje susijusios įmonės. Vadovaudamasi 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatos) 147 straipsniu, Kauno teritorinė muitinė vertino tik paskutinį pardavimą ir neturėjo prievolės vertinti sandorių, įvykusių iki jo. Pareiškėjo deklaruotų prekių muitinę vertę patikslinus po muitinio įforminimo pateiktoje sąskaitoje nurodytomis transportavimo iki Kauno išlaidomis buvo nustatyta, kad muitinė vertė išliko nuo 3 iki 8 kartų mažesnė, lyginant su kitų importuotojų panašių prekių sandorio vertėmis, sukauptomis PREMI duomenų bazėje. Pareiškėjo pateiktose pirkimo sutartyje ir sąskaitose nenurodyta, kad ginčo prekės buvo nekokybiškos. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjui nepateikus įrodymų, kad pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio susijimas neturėjo įtakos sandorio kainai, kaip tai numatė Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies nuostatos, muitinė neturėjo galimybės įvertinti atitinkamų sandorio aspektų, todėl pagrįstai nusprendė netaikyti sandorio vertės metodo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Svelitus“ skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš Norvegijos į Bendrijos muitų teritoriją importavo įvairią moterišką avalynę, kurią Kauno teritorinėje muitinėje deklaravo išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrai EID Nr. 15LTKR100CIMG00034 (2015-03-06) ir Nr. 15LTKR1000IMG00035 (2015-03-06). Muitinė, patikrinusi pateiktų EID duomenis, nustatė, jog importuotų prekių deklaruota muitinė vertė buvo žymiai (nuo 4 iki 12 kartų) mažesnė nei kitų importuotojų panašių prekių sandorio vertės. Atlikusi supaprastintą mokestinį patikrinimą dėl minėtų prekių, Kauno teritorinė muitinė 2015 m. kovo 31 d. patvirtino supaprastinto patikrinimo ataskaitą, kuria nusprendė nepripažinti deklaruoto sandorio vertės jų muitine verte, vertę nustatė vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir perskaičiavo importo mokesčius. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pavedė Kauno teritorinei muitinei atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą, nurodydamas, jog būtina įvertinti mokestinio ginčo nagrinėjimo metu pareiškėjo pateiktus apmokėjimo už prekes dokumentus, kurių teritorinė muitinė neturėjo galimybės įvertinti. Kauno teritorinė muitinė, atlikusi pakartotinį supaprastintą mokestinį patikrinimą dėl pareiškėjo importuotų prekių, ginčijama 2015 m. spalio 23 d. supaprastino patikrinimo ataskaita Nr. 5KM19/31-0842S (pareiškėjo ir atsakovo nurodyta klaidinga data vertintina kaip rašymo apsirikimas) nusprendė nepripažinti jo importuotų prekių, įformintų EID Nr. 15LTKR100CIMG00034 (2015-03-06) ir Nr. 15LTKR1000IMG00035 (2015-03-06), deklaruotos muitinės vertės, perskaičiavo importuotų prekių muitinę vertę ir pareiškėjui už importuotas prekes įregistravo mokestinę nepriemoką: importo muito – 6 578 Eur, importo PVM – 9 523 Eur, baudą – 1 610 Eur. Atsakovas ginčijamu 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 1A-607 pareiškėjo skundo dėl šios ataskaitos netenkino.

Teismas pažymėjo, kad įprastą importuojamų prekių muitinės vertės nustatymo būdą – sandorio vertės metodą – reglamentavo Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnis. Pakartotinio patikrinimo metu muitinė nustatė, kad pirkėjas (pareiškėjas) ir pardavėjas (Švedijos įmonė „Scandinavian Recycling Group“ AB) buvo tarpusavyje susijusios įmonės Įgyvendinimo nuostatų 143 straipsnio 1 dalies d punkto prasme. Nustatyta, kad „Scandinavian Recycling Group“ AB direktorius J. O. (J. O.) pirkimo pardavimo sandorio sudarymo metu turėjo 100 proc. pareiškėjo akcijų. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas šias aplinkybes patvirtino, nurodydamas, jog padėtis ir dabar nebuvo pasikeitusi.

Teismas taip pat nustatė, kad Kauno teritorinė muitinė, atsižvelgusi į tai, jog pirkėjas ir pradavėjas buvo tarpusavyje susiję asmenys ir jų tarpusavio ryšys galėjo turėti įtakos importuotų prekių kainai, 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštu ir 2015 m. rugsėjo 10 d. raštu įpareigojo pareiškėją pateikti papildomą informaciją ir dokumentus. Pareiškėjas, atsakydamas į 2015 m. rugpjūčio 6 d. muitinės nurodymą, 2015 m. rugpjūčio 14 d. raštu pateikė „DFDS Logistic“ sąskaitos Nr. 546308 kopiją ir „Scandinavian Recycling Group“ AB pareiškėjui už krovinio pristatymą išrašytos sąskaitos Nr. 4195 kopiją, taip pat paaiškino, jog, jo nuomone, pateikė pakankamus įrodymus dėl sandorio vertės laikymo muitine verte, nes tai pagrindė derybų dokumentas, prekių eksporto deklaracijos, „BIK BOK“ AS sąskaita, išrašyta pardavėjui, pardavėjo pasiūlymas pareiškėjui, apmokėjimo už prekes išrašai ir sąskaita „Textrade“ Ltd bei apmokėjimo pavedimas. Atsakydamas į pakartotinį muitinės nurodymą, pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 25 d. raštu nurodė, jog jis buvo pagrindinis pardavėjo atstovas Baltijos šalyse ir informacijos apie pardavėjo pardavimus kitiems asmenims neturėjo.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, prieš įforminant ginčo prekes išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrai, prekės buvo perparduotos. Norvegijos įmonė „BIG BOK“ AS avalynę pardavė Švedijos įmonei „Scandinavian Recycling Group“ AB pagal 2015 m. kovo 2 d. sąskaitą Nr. 020140325, kurioje EXW pristatymo sąlygomis nurodyta prekių kaina – 0,75 Eur/NPR, bendra avalynės vertė – 4 194 Eur. 2015 m. kovo 3 d. „Scandinavian Recycling Group“ AB šias prekes pagal sąskaitas Nr. 4101 ir Nr. 4102 pardavė pareiškėjui, nurodydama, jog prekių kaina – 1,13 Eur/NPR su CPT pristatymo sąlygomis ir bendra avalynės vertė – 6 318,96 Eur. Teismas pažymėjo, kad muitinė pagrįstai nustatė, jog prie EID pareiškėjo pateiktos Norvegijos eksporto deklaracijos Nr. 2015007563 (2015-03-04) ir Nr. 2015007561 (2015-03-04) nepagrindė importuotų prekių EID deklaruotos muitinės vertės, nes siuntėju nurodyta „BIG BOK“ AS, gavėju – pareiškėjas, bendra vertė nurodyta ne pagal sąskaitas, skirtas pareiškėjui, o pagal „BIG BOK“ AS sąskaitą „Scandinavian Recycling Group“ AB, nors ši prekes pareiškėjui buvo pardavusi dar iki jų transportavimo iš Norvegijos. Net ir patikslinus deklaruotų prekių muitinę vertę, mokesčių administratorius nustatė, kad jų vertė buvo nuo 3 iki 10 kartų mažesnė lyginant su kitų importuotojų panašių prekių sandorio vertėmis. Teismas konstatavo, kad muitinė pagrįstai pareiškėjui 2015 m. rugsėjo 10 d. nurodė pateikti duomenis ir informaciją apie tai, jog EID deklaruota sandorio vertė beveik nesiskyrė nuo vienos iš šių, tuo pačiu arba beveik tuo pačiu metu nustatytų verčių, nurodytų Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies b punkto i, ii arba iii papunkčiuose.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktose 2014 m. gruodžio 10 d. pirkimo pardavimo sutartyje bei sąskaitose Nr. 4101 ir Nr. 4102 nebuvo jokių duomenų apie tai, kad ginčo prekės būtų nekokybiškos. Siekdamas pagrįsti importuojamų prekių muitinę vertę, pareiškėjas pateikė ankstesniu laikotarpiu (2014 m. spalio 30 d.) „Scandinavian Recycling Group“ AB jam išrašytą sąskaitą. Pagal šią sąskaitą prekės buvo parduotos Bendrijos teritorijoje, be to, šis sandoris taip pat sudarytas tarp susijusių asmenų, todėl teismas nusprendė, jog atsakovas pagrįstai šios sąskaitos nelaikė dokumentu, pagrindžiančiu sandorio vertę pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies b punktą.

Teismo vertinimu, Kauno teritorinė muitinė ginčijamoje 2015 m. spalio 23 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 5KM19/31-0842S ir atsakovas ginčijamame 2015 m. gruodžio 22 d. sprendime Nr. 1A-607 išsamiai nurodė faktines aplinkybes ir sąlygas, kurios turėjo įtakos pareiškėjo importuotų prekių kainai, bei nurodė, kodėl pareiškėjo pateikti duomenys nepagrindė importuotų prekių EID deklaruotos muitinės vertės. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti visus dokumentus ir informaciją, kurie pagrįstų sandorio vertės metodo taikymą, tačiau jis tokių įrodymų nepateikė. Nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, kad buvo Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkte numatytos aplinkybės, todėl sandorio vertės metodas negalėjo būti taikytas.

III. Pareiškėjas UAB „Svelitus“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą.

Pareiškėjo nuomone, teismas išimtinai rėmėsi atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pozicija, bet visiškai neatsižvelgė ir neanalizavo pareiškėjo pateiktų argumentų ir įrodymų. Apeliacinio skundo argumentai iš esmės yra identiški pateiktiesiems skunde.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl nėra pagrindo jį tenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės atkartoja atsiliepimo į skundą argumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad skundžiamuose sprendimuose remiamasi vienu faktu – pirkėjo ir pardavėjo sąsaja, o visi pateikti prekių kainą pagrindžiantys ir verslo specifiką įrodantys dokumentai nevertinti kaip reikšmingi be jokio pagrindo. Pareiškėjas nepagrįstai nurodė ir tai, kad nagrinėjamu atveju įrodinėjimo našta dėl sandorio vertės metodo netaikymo teko muitinei. Pažymėtina, kad Kauno teritorinė muitinė, priimdama ginčijamą supaprastinto patikrinimo ataskaitą, vadovavosi ne Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktu, o 29 straipsnio 2 dalimi, todėl neturėjo pareigos pagrįsti, kad buvo aplinkybės ir sąlygos, kurios lėmė importuojamų prekių pardavimą ar jų kainą ir kurių poveikio prekių pardavimui ar kainai neįmanoma įvertinti. Be to, muitinė neprivalėjo vertinti sandorių, įvykusių iki paskutinio pardavimo. Trečiasis suinteresuotas asmuo pastebi, kad pareiškėjo prie tikrinamų EID pateiktos Norvegijos eksporto deklaracijos Nr. 2015007563 (2015-03-04) ir Nr. 2015007561 (2015-03-04) nepagrindė importuotų prekių muitinės vertės, nes šiose deklaracijose bendroji faktūrinė vertė deklaruota ne pagal sąskaitas, skirtas pareiškėjui, o pagal ankstesnio sandorio sąskaitą Nr. 020140325 (2015-03-02), surašytą pardavėjo „BIK BOK“ AS pirkėjui „Scandinavian Recycling Group“ AB. „Scandinavian Recycling Group“ AB išrašyta sąskaita pirkėjui (pareiškėjui) Nr. 4025 (2014-10-30) taip pat negali būti laikoma dokumentu, pagrindžiančiu sandorio vertę Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies b punkto prasme, nes šis pirkimo pardavimo sandoris sudarytas tarp susijusių asmenų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal proceso normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno teritorinės muitinės 2015 m. spalio 23 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 5KM19/31-0842S ir atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 1A-607 teisėtumo ir pagrįstumo.

Kauno teritorinė muitinė, atlikusi pakartotinį supaprastintą mokestinį patikrinimą dėl pareiškėjo importuotų prekių, 2015 m. spalio 23 d. supaprastino patikrinimo ataskaita Nr.5KM19/31-0842S nusprendė nepripažinti UAB „Svelitus“ importuotų prekių, įformintų elektroninėmis importo deklaracijomis Nr.15LTKR100CIMG00034 (2015-03-06) ir Nr.15LTKR1000IMG00035 (2015-03-06), deklaruotos muitinės vertės, importuotų prekių muitinę vertę nustatė vadovaujantis Tarybos 1992 m. spalio 12 d. reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 31 straipsnio 1 dalies nuostatomis, perskaičiavo importuotų prekių muitinę vertę ir įregistravo muitinėje UAB „Svelitus“ už importuotas prekes, deklaruotas elektroninėmis importo deklaracijomis, mokestinę nepriemoką: 6 578 Eur importo muito, 9 523 Eur importo PVM ir 1 610 Eur baudą.

Muitinės departamentas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 1A-607 patvirtino minėtą Kauno teritorinės muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaitą.

Supaprastinto patikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB „Svelitus“ iš Norvegijos importavo į Bendrijos muitų teritoriją įvairią moterišką avalynę, kurią pareiškėjui pardavė Švedijos įmonė „Scandianavian Recycling Group“ AB. Minėtą avalynę Kauno teritorinėje muitinėje UAB „Svelitus“ deklaravo išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrai (EID Nr.15LTKR100CIMG00034 (2015-03-06) ir Nr.15LTKR1000IMG00035 (2015-03-06)). Pareiškėjas tikrinamose elektroninėse importo deklaracijose įformintų prekių bendrąją faktūrinę vertę deklaravo pagal muitinio įforminimo metu pirkimo sąskaitų duomenis ir nuo šios vertės pagal sandorio vertės metodą deklaravo muitinę vertę. Tačiau Kauno teritorinė muitinė nustatė, kad rinkos ekonomikos sąlygomis tinkamos kokybės prekes UAB „Svelitus“ įsigijo žymiai pigiau nei kiti pirkėjai, todėl konstatavo, kad nagrinėjamu atveju prekių pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio ryšys turėjo įtakos kainai, nes importuotų ginčo prekių sandorio vertė žymiai skyrėsi (nuo 3 iki 8 kartų mažesnė) nuo kitų importuotojų importuotų panašių prekių sandorio verčių, apie kuriuos duomenys sukaupti Muitinės departamento PREMI duomenų bazėje. Todėl, kaip minėta, importuotų prekių muitinę vertę Kauno teritorinė muitinė nustatė Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Taigi šioje byloje iš esmės ginčas kilęs dėl to, ar pareiškėjas pagrįstai deklaruotų importuojamų ginčo prekių muitinę vertę nustatė sandorio vertės metodu, t. y. taikydamas Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalį.

Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė, t. y. kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją, prireikus patikslinta vadovaujantis šio kodekso 32 ir 33 straipsniais. Pažymėtina, kad, taikant sandorio vertės metodą, turi būti nustatytos sąlygos, apibrėžtos Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies a-d punktuose. Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkte numatyta, kad importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė, jeigu pirkėjas ir pardavėjas tarpusavyje nesusiję arba, jeigu pirkėjas ir pardavėjas tarpusavyje susiję, sandorio vertė priimtina muitinei remiantis 2 dalimi.

Komisijos 1993 m. liepos 2 d. reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų 143 straipsnio 1 dalies d punkte numatyta, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 3 skyriaus II dalį ir šią dalį asmenys laikomi susijusiais tik tuomet, jei bet kuris asmuo yra tiesioginis arba netiesioginis abiejų šių asmenų 5 proc. įstatinio kapitalo arba akcijų su balso teise savininkas, valdytojas arba disponuotojas. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog nagrinėjamu atveju pardavėjas Švedijos įmonės „Scandianavian Recycling Group“ AB ir pirkėjas UAB „Svelitus“ yra tarpusavyje susiję asmenys minėto Įgyvendinimo nuostatų 143 straipsnio 1 dalies d punkto prasme.

Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad nustatant, ar sandorio vertė priimtina pagal 1 dalį, faktas, jog pirkėjas ir pardavėjas yra tarpusavyje susiję, pats savaime nelaikomas pakankamu pagrindu pripažinti sandorio vertę nepriimtina. Prireikus turi būti įvertinamos su pardavimu susijusios aplinkybės ir nustačius, kad pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio ryšys neturėjo įtakos kainai, sandorio vertė turi būti pripažįstama priimtina. Jeigu muitinė, remdamasi deklaranto pateikta arba kitu būdu gauta informacija, turi pagrindo manyti, kad pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio ryšys turėjo įtakos kainai, ji tokios savo išvados motyvus turi išdėstyti deklarantui, suteikdama jam realią galimybę atsakyti. Deklaranto prašymu šie motyvai turi būti išdėstyti raštu.

Įgyvendinimo nuostatų 23 priedo Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies 3 aiškinamojoje pastaboje pažymėta, kad jeigu muitinė be tolesnio tyrimo negali nustatyti, ar sandorio vertė yra priimtina, ji turėtų deklarantui suteikti galimybę pateikti tokią išsamią informaciją, kurios jai gali reikėti su pardavimu susijusioms aplinkybėms įvertinti, ir atitinkamai, siekdama nustatyti, ar pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio santykiai turėjo įtakos kainai, muitinė turėtų būti pasirengusi įvertinti atitinkamus sandorio aspektus, įskaitant tai, kaip pirkėjas ir pardavėjas organizuoja savo komercinius tarpusavio santykius, ir tai, kaip buvo nustatyta konkreti kaina. Jeigu galima įrodyti, kad pirkėjas ir pardavėjas, nors ir susiję pagal Įgyvendinimo nuostatų 143 straipsnį, vienas iš kito perka ir vienas kitam parduoda prekes taip, lyg nebūtų tarpusavyje susiję, tai būtų įrodyta, kad tarpusavio ryšys neturėjo įtakos kainai. Pavyzdžiui, jeigu kaina buvo nustatyta tokiu būdu, kuris atitinka konkrečios pramonės šakos įprastą kainodaros praktiką arba taip, kaip pardavėjas pardavimo kainas nustato su juo nesusijusiems pirkėjams, tai būtų įrodyta, kad tarpusavio ryšys neturėjo įtakos kainai. Kitas pavyzdys – kai įrodoma, kad kaina yra pakankama visoms sąnaudoms padengti ir pelnui, išreikštu bendruoju įmonės pelnu, gautu už tos pačios klasės ar rūšies prekių pardavimą per reprezentatyvųjį laikotarpį (pvz. per metus) gauti, tai būtų įrodyta, kad kainai nebuvo padaryta įtakos.

Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta, kad, jeigu pardavimo sandoris sudaromas tarp susijusių asmenų, sandorio vertė pripažįstama priimtina ir prekių įvertinimas atliekamas vadovaujantis 1 dalimi, jeigu deklarantas parodo, kad ši vertė beveik nesiskiria nuo vienos iš šių, tuo pačiu arba beveik tuo pačiu metu nustatytų verčių: i) tapačių arba panašių prekių pardavimo eksportui į Bendriją sandorio vertės, kai pirkėjai ir pardavėjai jokiu konkrečiu atveju nėra tarpusavyje susiję; ii) tapačių arba panašių prekių muitinės vertės, nustatytos vadovaujantis 30 straipsnio 2 dalies c punktu (vertė, nustatyta pagal prekių vieneto kainą, už kurią Bendrijoje su pardavėjais nesusijusiems asmenims parduotas didžiausias bendras importuotų prekių ar tapačių arba panašių importuotų prekių kiekis); iii) tapačių arba panašių prekių muitinės vertės, nustatytos vadovaujantis 30 straipsnio 2 dalies d punktu (apskaičiuotoji vertė, gauta susumavus: medžiagų ir gamybos arba kitokio perdirbimo, atlikto gaminant importuotas prekes, išlaidas arba vertę; pelną ir bendrąsias išlaidas, kurių dydis lygus pelnui ir bendrosioms išlaidoms, kurios paprastai atsispindi šalies eksportuotojos gamintojų vykdomoje prekyboje prekėmis, parduodamomis eksportui į Bendriją, kurios yra tos pačios klasės ar rūšies kaip ir prekės, kurių vertė nustatinėjama; 32 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytų elementų išlaidas arba vertę). Atliekant pirmiau minėtus palyginimus, turi būti deramai atsižvelgiama į nurodytus apyvartos lygių ir prekių kiekio skirtumus, 32 straipsnyje išvardytus elementus ir pardavėjo išlaidas, kai prekės parduodamos su juo nesusijusiam pirkėjui, jeigu tokių išlaidų pardavėjas neturi parduodamas prekes su juo susijusiam pirkėjui.

Įgyvendinimo nuostatų 23 priedo Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies 4 aiškinamojoje pastaboje nustatyta, kad Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies b punktas suteikia deklarantui galimybę įrodyti, kad sandorio vertė beveik nesiskiria nuo anksčiau muitinės pripažintų priimtinų „kontrolinių“ verčių, ir todėl ji yra priimtina pagal 29 straipsnio nuostatas.

Dėl klausimo, kokius įgaliojimus turi muitinė, kai pateikta deklaracija jai kelia abejonių, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad Įgyvendinimo nuostatų 181a straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kai muitinei kyla pagrįstų abejonių, kad deklaruojama importuojamų prekių vertė atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą, tokių prekių muitinės vertės ji neprivalo nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu. Todėl muitinė gali nepatvirtinti deklaruotos vertės, jeigu šių abejonių išlieka po to, kai ji paprašė papildomos informacijos arba papildomų dokumentų ir atitinkam asmeniui suteikė priimtiną galimybę išdėstyti savo nuomonę dėl motyvų, kuriais grindžiamos minėtos abejonės (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimą byloje EURO 2004. Hungary Kft., C‑263/06).

Kauno teritorinė muitinė, atsižvelgusi į tai, kad ginčo prekių pirkėjas ir pardavėjas tarpusavyje susiję asmenys ir jų tarpusavio ryšys galėjo turėti įtakos importuotų prekių kainai, 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. (9.6/31)-1B-12505 (I t., b. l. 164) įpareigojo pareiškėją: 1) pateikti informaciją ir dokumentus, kurie, UAB „Svelitus“ nuomone, yra svarbūs importuotų ginčo prekių muitinei vertei ir jos elementams pagrįsti, įrodančius, kad ginčo prekių deklaruota sandorio vertė yra priimtina muitinei, kaip tai numato Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatos; 2) jeigu UAB „Svelitus“ neturi galimybės pateikti įrodymų pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatas, tuomet pateikti įrodymus, kad ginčo prekių deklaruota sandorio vertė beveik nesiskiria nuo vienos iš šių, tuo pačiu arba beveik tuo pačiu metu nustatytų verčių pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies b punktą bei i, ii arba iii papunkčius; 3) pateikti kitus dokumentus, kurie, UAB „Svelitus“ nuomone, yra svarbūs tikrinamų prekių muitinei vertei pagrįsti.

Pareiškėjas, atsakydamas į 2015 m. rugpjūčio 6 d. muitinės nurodymą, 2015 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. 118 (I t., b. l. 165–166) pateikė „DFDS Logistic“ sąskaitos Nr. 546308 kopiją (I t. b. l. 167–168) ir pardavėjo „Scandianavian Recycling Group“ AB pareiškėjui už krovinio pristatymą išrašytos sąskaitos Nr. 4195 kopiją (I t. b. l. 171). Nurodė, kad UAB „Svelitus“ užsiiminėja prekių išpardavimu. „Scandianavian Recycling Group“ AB ieško Skandinavijoje įmonių, kurios nori išparduoti sandėliuose esančių prekių likučius už labai žemą kainą, UAB „Svelitus“ perka prekes iš „Scandianavian Recycling Group“ AB ir parduoda savo parduotuvėse bei kitiems pirkėjams. Pareiškėjas paaiškino, kad pateikė pakankamus įrodymus dėl ginčo prekių sandorio vertės laikymo muitine verte.

Kauno teritorinė muitinė 2015 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. (9.6/31)-1B-13989 (I t., b. l. 173) įpareigojo pareiškėją pakartotinai pateikti papildomą informaciją ir dokumentus, iš kurių būtų galima spręsti, jog deklaruota ginčo prekių sandorio vertė beveik nesiskiria nuo vienos iš šių, tuo pačiu arba beveik tuo pačiu metu nustatytų verčių pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies b punkto i, ii arba iii papunkčius, taip pat kitus dokumentus, svarbius tikrinimų prekių muitinei vertei pagrįsti. Pažymėjo, kad pagal „Scandianavian Recycling Group“ AB išrašytą 2014 m. spalio 30 d. sąskaita Nr. 4025 (II t., b. l. 1–4) prekės buvo parduotos Bendrijoje, o prekių pirkimo-pardavimo sandoris buvo taip pat sudarytas tarp susijusių asmenų, todėl šis dokumentas neturi reikšmės nustatant ginčo prekių sandorio vertę.

Atsakydamas į minėtą pakartotinį muitinės nurodymą pateikti duomenis ir informaciją, patvirtinančius, kad deklaruota ginčo prekių sandorio vertė beveik nesiskiria nuo vienos iš šių, tuo pačiu arba beveik tuo pačiu metu nustatytų verčių pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies b punkto i, ii ir iii papunkčius, 2015 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. 135 (I t. b. l. 174) pareiškėjas nurodė, jog UAB „Svelitus“ yra pagrindinis pardavėjo „Scandianavian Recycling Group“ AB atstovas Baltijos šalyse ir apie „Scandianavian Recycling Group“ AB pardavimus informacijos neturi.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog ginčo prekių sandorio vertė žymiai skyrėsi (nuo 3 iki 8 kartų mažesnė) nuo kitų importuotojų importuotų panašių prekių sandorio verčių, apie kuriuos duomenys sukaupti Muitinės departamento PREMI duomenų bazėje.

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog nėra pagrindo teigti, jog PREMI duomenų bazės panaudojimas potencialios rizikos nustatymo tikslais prieštarauja teisės aktams, juose įtvirtintiems muitinio įvertinimo principams ar pažeidžia importuotojo teises. Priešingas aiškinimas paneigtų muitinės teisę, o kartu ir jai tenkančią pareigą prižiūrėti teisingą muitinės teisės aktų įgyvendinimą, kadangi neturint išsamių duomenų apie vykusį prekių pardavimą eksportui į Bendrijos teritoriją ir neleidžiant naudotis duomenų bazėse esančia informacija potencialiai rizikai nustatyti, minėtos muitinės prievolės įgyvendinimas būtų neproporcingai apsunkintas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-709/2013).

Teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis tuo, kas išdėstyta, muitinei pagrįstai suabejojus deklaruota ginčo prekių muitine verte, pareiškėjas nagrinėjamu atveju turėjo įrodyti, kad nors UAB „Svelitus“ (pirkėjas) ir Scandianavian Recycling Group“ AB (pardavėjas) ginčo prekių pirkimo-pardavimo sandorio metu buvo susiję asmenys, tačiau tai neturėjo įtakos pareiškėjo nurodytai ginčo prekių sandorio vertei, pagal kurią deklaruota ginčo prekių muitinė vertė.

Įvertinus byloje pateiktus duomenis (UAB „Svelitus“ parduodamų prekių akcijų tvirtinimo protokolus (I t., b. l. 21–24, 25–28, 178–180, 181–183), UAB „Svelitus“ tarptautinius mokėjimo nurodymus Scandianavian Recycling Group“ AB (I t., b. l. 35, 36, 175), ginčo prekių eksporto iš Norvegijos deklaracijas (I t., b. l. 50, 52), UAB „Svelitus“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą „Textrade“ Ltd ir minėtos įmonės bankinį pavedimą (I t., b. l. 53–57, 163), Scandianavian Recycling Group“ AB išrašytas sąskaitas Nr. 4101, Nr. 4102 ir Nr. 4025 UAB „Svelitus“ (I t., b. l. 75–76, 77–78; II t., b. l 1–4), „BIK BOK“ AS ir „Scandianavian Recycling Group“AB derybų susirašinėjimą dėl ginčo prekių kainos (I t., b. l. 79), „BIK BOK“ AS išrašytą sąskaitą Scandianavian Recycling Group“ AB (I t., b. l. 81), „Scandianavian Recycling Group“AB komercinį pasiūlymą UAB „Svelitus“ (I t., b. l. 151–152), „Scandianavian Recycling Group“ AB ir UAB „Svelitus“ 2014 m. gruodžio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. SV 60/14 (I t., b. l. 176)), konstatuotina, kad minėti įrodymai neatitinka Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies a arba b punktų reikalavimų, t. y., pvz., nepatvirtina, kad avalynės prekių kaina atitinka šios verslo šakos įprastą kainodaros praktiką, arba kad pardavėjas analogiškų ar panašių prekių pardavimo kainas nustato ir su juo nesusijusiems pirkėjams, arba ginčo prekių pardavimo kaina yra pakankama visoms sąnaudoms padengti ir pelnui gauti. Todėl, remiantis šiais duomenimis, nėra pagrindo pripažinti, jog deklaruota ginčo prekių sandorio vertė laikytina muitine verte pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų, sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu įrodymų vertinimu bei teismo sprendime pateiktais argumentais dėl Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies netaikymo nagrinėjamu atveju. Taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad Kauno teritorinė muitinė 2015 m. spalio 23 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr.5KM19/31-0842S ir atsakovas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendime Nr. 1A-607 išsamiai nurodė, kodėl pareiškėjo pateikti duomenys nepagrindžia importuotų prekių deklaruotos muitinės vertės.

Taigi nors pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti visus dokumentus ir informaciją, kurie pagrįstų sandorio vertės metodo taikymą Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies pagrindu, tačiau pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė. Todėl spręstina, kad pareiškėjas neįvykdė jam nagrinėjamu atveju nustatytos pareigos įrodyti, jog, nepaisant to, kad ginčo prekių pardavėjas ir pirkėjas buvo tarpusavyje susiję asmenys, tačiau yra pagrindas ginčo prekių muitinę vertę deklaruoti pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalį. Todėl muitinė pagrįstai netaikė sandorio vertės metodo ginčo prekių muitinei vertei, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalimi, nustatyti.

Konstatavus, kad muitinė pagrįstai atsisakė taikyti Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalį (sandorio vertės metodą), ir pareiškėjui kitais aspektais skundžiamų Kauno teritorinės muitinės ir Muitinės departamento sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo neginčijant, pripažintina, kad minėti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Svelitus“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys