2017-02-01 Nr. AB-2554-3-64-3-01000-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-111-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01000-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2;

37.2; 37.3; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktus ir higienos normas perpildytose kamerose, vienam asmeniui teko mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, jam trūko privatumo. Vasarą kamerose buvo karšta, žiema šalta. Dėl nurodytų netinkamų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų patyrė didelius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, kančias, persirgo plaučių tuberkulioze. Pareiškėjas žodžiu kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl laikymo sąlygų pagerinimo, tačiau jokio atsakymo ar paaiškinimo nesulaukė. Pareiškėjas prašė teismo remtis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 50–55) atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. kamerose Nr.62, Nr.105, Nr.46, Nr.30, kur vienam asmeniui teko nuo 2,13 kv.m. iki 7,79 kv.m kameros ploto.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999), nustačiusi, jog kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma yra ne mažiau kaip 5 kv. m, buvo pripažinta netekusia galios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.). Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus.

Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios, ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ . Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Teisės aktai nenustato tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.

Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Šiaulių TI administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje).

Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos Šiaulių TI administracijai už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. EŽTT praktikoje nėra aiškiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, kad šios Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Higienos normos HN 76:2010 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių patvirtinimo ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo (veikia 1911 m. pastatytame pastate), todėl nagrinėjamu atveju analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Eksploatavimo taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Todėl negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl šalčio ar drėgmės, nes šie patalpų įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI kameros pritaikytos vedinimui per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 ir Eksploatavimo taisyklių reikalavimais. Įstaigos administracija niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Remdamasis išdėstytais argumentais atsakovo atstovas teigė, kad nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų pagal CK 6.271 straipsnį), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimu (b. l. 104–111) pareiškėjo R. R. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymėjo, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008), kurioje pažymėta, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimą, be kita ko, grindė Konvencijos pažeidimu.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konvencija Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra taikoma tiesiogiai, patikrino, ar atsakovas šiuo atveju nepažeidė Konvencijos 3 straipsnio, kuriame įtvirtinta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje teisės normoje yra įtvirtintas absoliutaus pobūdžio imperatyvas, kuris draudžia kankinti žmogų, nežmoniškai su juo elgtis ar žeminti jo orumą, nepriklausomai nuo aplinkybių ar nukentėjusiojo asmens elgesio (EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26722/95).

EŽTT savo praktikoje paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. EŽTT taip pat yra išaiškinęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir tam tikrais atvejais nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu.

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Konvencijos 3 straipsnio nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (EŽTT sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą).

Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168, 2 punkte nustatyta, kad Šiaulių TI savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais. Nuostatų 12.3 punkte numatyta, kad viena iš Šiaulių TI administracijos funkcijų yra užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas. Remiantis Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš Šiaulių TI pateiktos į bylą 2015 m. balandžio 10 d. pažymos Nr. 60/09-12629 teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpio nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. atitinkamais periodais buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 62, Nr. 105, Nr.46, Nr.30, kurių plotai atitinkamai nuo 17,01 kv. m iki 24,22 kv. m. Kamerose buvo laikoma nuo 1 iki 8 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 2,13 kv. m iki 24,22 kv. m plotas. Teismas nustatė, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas 27 dienas buvo laikomas kamerose Nr. 62, Nr.46 pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 2,13 kv. m iki 3,04 kv. m). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad šiuo laikotarpiu Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Iš Šiaulių TI 2015 m. balandžio 10 d. pažymos Nr. 60/09-12629 teismas nustatė, kad pareiškėjas atskirais laikotarpiais (14 dienų) buvo laikomas kamerose Nr. 62, Nr.46, kuriose jam (vienam asmeniui) teko nuo 2,43 kv. m iki 9,12 kv. m ploto. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją; LVAT 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-114/2014). Teismas kritiškai vertino atsakovo atstovo 2015 m. balandžio 10 d. pažymą Nr. 60/09-12629, kurioje yra nurodyti laikomų asmenų skaičiai dienos pradžioje ir dienos pabaigoje, pažymėdamas, kad iš šios pažymos negalima spręsti, kiek laiko per dieną kalinamas asmuo buvo laikomas kamerose pažeidžiant ar nepažeidžiant minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto vienam asmeniui normą. Atsižvelgdamas į tai, teismas pažymos duomenis vertino pareiškėjo naudai ir konstatavo, kad pareiškėjui Šiaulių TI pareiškėjui neužtikrino 3,6 kv. m ploto iš viso 41 dieną.

Įvertinęs pateiktus į Šiaulių visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Šiaulių VSC) patikrinimo aktus dėl Šiaulių TI patalpų atitikimo (neatitikimo) higienos normų reikalavimus, teismas pažymėjo, kad šie patikrinimo aktai su pareiškėjo laikymo sąlygomis nesusiję, nes patikrinimų metu pareiškėjas arba nebuvo laikomas Šiaulių TI, arba kameros, kuriose jis tuo metu buvo kalinamas, nebuvo tikrinamos.

Iš Šiaulių TI 2015 m. balandžio 15 d. pažymos Nr. 62/08-430 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ teismas nustatė, kad šioje pažymoje nurodyta, jog vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktu, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (kamerose yra skaidraus stiklo langai); Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralų apšvietimą, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas; gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas vadovaujantis HN 76:2010; kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos 2–4 dienos šviesos lempos (lium 36 W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25 W); Šiaulių TI visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų; pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja.

Šiaulių VSC 2013 m. birželio 26 d. ir 2014 m. rugsėjo 25 d. atliko patikrinimus ir surašė išvadas (2013 m. liepos 9 d. patikrinimo aktas Nr. EP-224 ir 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktas Nr. EP-406), kuriuose nurodė, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais.

Teismas atsižvelgė į tai, kad LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Pareiškėjas savo skunde konkrečiai dėl savo sveikatos problemų nepasisakė, nurodė, kad dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dideles kančias, persirgo plaučių tuberkulioze, nes kamerose vasarą būdavo karšta, o žiemą šalta. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmens sveikatos priežiūra tardymo izoliatoriuose organizuojama ir atliekama įstatymų nustatyta tvarka. Suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Įvertinęs rašytinius įrodymus, pareiškėjo gydymo stacionaro istorijos Nr. 1102 įrašus teismas nustatė, bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių faktų, susijusių su galimu sveikatos sužalojimu, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki 2015 m. balandžio 1 d.),būtent dėl pirmiau nustatytų pažeidimų, Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo)buvo sužalota pareiškėjo sveikata. Apklaustas liudytoju gydytojas Gintaras Stankevičius parodė, kad atvykęs į Šiaulių TI R. R. 2013 m. rugsėjo 24 d buvo apžiūrėtas, atlikus plaučių rentgenogramą buvo rasti plaučių pakitimai, būdingi plaučių tuberkuliozei, pareiškėjas buvo nukreiptas į laisvės atėmimo vietų ligoninę gydymui, ligoninėje jam buvo nustatyta diagnozė plaučių tuberkuliozė. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad patalpinimo į Šiaulių TI metu pareiškėjas jau sirgo plaučių tuberkulioze ir byloje nėra duomenų, kad jis būtų susirgęs įstaigoje.

Teismas konstatavo atsakovo veiksmų neteisėtumą dėl pareiškėjo apgyvendinimo perpildytose kamerose, kaip vieną iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų, tačiau pažymėjo, kad siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp minėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi ir priėjo prie išvadų, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, teismas įvertino pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertino turimų įrodymų visetą, rėmėsi teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgė į pažeidimo trukmę (41 diena), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir nusprendė, kad už apgyvendinimą perpildytose kamerose neturtinei žalai atlyginti priteistina 250 Eur. Teismo vertinimu, pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti 25 000 Eur suma. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, buvimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

III. Pareiškėjas R. R. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 116–120), kuriame nurodė, kad jis nepatenkintas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimu.

Pareiškėjo pateiktame procesiniame dokumente dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nenurodyti jokie motyvai, tik pareikšta, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu ir prašo išnagrinėti bylą išsamiai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 125–127) atsakovo atstovas akcentuoja, kad pareiškėjas remiasi abstraktaus pobūdžio teiginiais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Dėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpio nuo 2013 rugsėjo 23 d. iki 2015 m.balandžio 1 d. atitinkamais periodais buvo laikomas Šiaulių TI. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų dviem aspektais 1) buvo laikomas perpildytose kamerose, todėl jam trūko privatumo; 2) buvo pažeistos higienos normos (kamerose vasarą karšta, žiemą šalta), pareiškėjas persirgo plaučių tuberkulioze.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo pažymėtina, kad pareiškėjas jame nenurodė jokių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų. Į skundo trafarete (spausdintame tekste), kuriame išdėstyti bendro pobūdžio teiginiai apie kalinimo sąlygas (kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei numatyta teisės aktuose, neužtikrinamas natūralus apšvietimas, rūkantys laikomi kartu su nerūkančiais, atvykus į įstaigą ir išvykstant asmens kratos daromos antisanitarinėmis sąlygomis), paliktus tarpus rankraščiu įrašyti pareiškėjo (apelianto) asmens duomenys, tardymo izoliatoriaus pavadinimas (Šiaulių TI), pareiškėjo laikymo šioje įstaigoje laikotarpis (nuo 2013 rugsėjo 23 d. iki 2015 m. balandžio 1 d.), apytikslis įstaigos kamerų plotas (apie 17 kv. m), kurio atitinkamas dalis užima baldai ir sanitarinis mazgas, kamerose laikomų asmenų skaičius (nuo 6 iki 7 kv. m.), prašoma priteisti suma (25 000 Eur) neturtinei žalai atlyginti (b.l.116-120).

Atsižvelgiant į minėto procesinio dokumento turinį, darytina išvada, kad pareiškėjas, nenurodydamas konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvu, siekia, kad jam būtų priteista didesnė suma neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija pažymi, kad nauji nusiskundimai (galimi neteisėti veiksmai), iš kurių kildinamas žalos atsiradimas (CK 6.271 straipsnis), kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme negali būti nagrinėjami. Dėl apeliacinio skundo turinio pažymėtina, kad pareiškėjo įrašyti į skundo trafaretą skaičiai apie ginčui aktualių pareiškėjo kamerų plotus (apie 17 kv. m) ir jose laikytų asmenų skaičių (nuo 6 iki 7 asmenų) neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs pateiktus į bylą įrodymus, sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstai ir teisingai nurodė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 62, Nr. 105, Nr.46, Nr.30, kurių plotai nuo 17, 01 kv. m. iki 24,22 kv.m, asmenų skaičius kamerose kito nuo 1 iki 8 asmenų.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios). Higienos norma HN 76:2010 minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė, tačiau 6 punkte buvo nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Ši nuostata yra bendroji, o konkrečius bendruosius sveikatos saugos laisvės atėmimo vietose reikalavimus nustatė atitinkami Higienos normoje HN 76:2010 skyriai. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus kameroje (ne mažiau 3,6 kv.m) nustatė Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atklikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis teismų praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui konkrečiai buvo nurodęs tik laikymo Šiaulių TI laikotarpį ir nusiskundimų esmę.

Atsakovo atstovas pirmosios instancijos teisme įrodymais paneigė pareiškėjo argumentus esą visą laikymo Šiaulių TI laikotarpį (nuo 2013 rugsėjo 23 d. iki 2015 m. balandžio 1 d.) jis buvo laikomas perpildytose kamerose. Teismas iš atsakovo pateiktų įrodymų nustatė, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjui Šiaulių TI minimalus gyvenamosios patalpos plotas (3,6 kv.m vienam asmeniui) nebuvo užtikrintas iš viso 27 dienas (vienam asmeniui teko nuo 2,13 kv. m iki 3,04 kv. m), o 14 dienų, kuriomis pareiškėjo laikymo kamerose vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas svyravo nuo 2.43 kv. m iki 9, 12 kv.m ir atsakovo atstovas dėl šių dienų negalėjo pateikti konkretesnių duomenų, kiek būtent laiko per dieną pareiškėjas buvo laikomas neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto, šią aplinkybę teismas vertino pareiškėjo naudai, todėl konstatavo, kad Šiaulių TI neužtikrino pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto iš viso 41 dieną, t.y. neveikė taip, kaip to reikalavo Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas. Kitų pažeidimų pagal pareiškėjo nusiskundimus teismas nenustatė. Nustatęs, kad laikotarpiu nuo 2013 rugsėjo 23 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. pareiškėjui iš viso 41 dieną Šiaulių TI nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas vienam asmeniui (ne mažiau 3,6 kv.m. teismas), teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Šiaulių TI administracija pareiškėjo laikymo sąlygų Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimų aspektu neužtikrino iš viso 41 dieną, t.y. neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Tai neatitinka ir Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies bei Higienos normos HN 76:2010 6 punkto reikalavimų. Minėta apimtimi konstatuotini Šiaulių TI neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, kurie priežastiniu ryšiu susiję su pareiškėjo nurodytomis pasekmėmis (fiziniais nepatogumais, neigiamais išgyvenimais), kurios CK 6.250 straipsnio prasme kvalifikuotinos kaip neturtinė žala. Pažymėtina, kad byloje nustatyti pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimai nacionalinės teisės aktų reikalavimams, atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį, intensyvumą, trukmę, nesuteikia pagrindo Konstatuoti Konvencijos 3 punkto pažeidimą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą nenustatė aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą padidinti teismo priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti. Pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 rugsėjo 23 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. Šiaulių TI buvo laikytas iš viso 328 dienas (trys laikymo laikotarpiai, tarp kurių yra du intervalai iki 10 dienų), iš jų 41 dieną pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktą. Pažeidimo dienos (iš viso 41) nebuvo vientisas laikotarpis, pažeidimo dienos išsidėsto tarp dienų (iš viso 277), kuriomis pareiškėjas buvo laikomas Sąlygomis, atitinkančiomis Įsakymo Nr. V-124 1.3 punkto reikalavimus. Pažymėtina, kad kai kuriais laikotarpiais pareiškėjui teko ženkliai didesnis plotas nei reikalaujama pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktą. Pavyzdžiui, kameroje Nr.15 (plotas 24,22 kv. m.) laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. birželio 23 d. (43 laikymo dienos) 28 dienas buvo laikomas vienas, 5 dienas su kitu asmeniu, kameroje Nr.46 (plotas 18,23 kv.m) laikotarpiu nuo 2013 mm. birželio 23 d. iki 2014 m. rugpjūčio 6 d. (40 laikymo dienų) 4 dienas buvo laikomas vienas, 31 dieną su kitu asmeniu. Pažymėtina ir tai, kad iš minėtų 41 dienų, kuriomis teismas pripažino atsakovo veiksmus (Įsakymo Nr. V-124 1.3 punkto reikalavimų nesilaikymą) 14 dienų pareiškėjas buvo laikomas kamerose sąlygomis, kai gyvenamosios patalpos plotas vienam asmeniui kito nuo 2.43 kv. m iki 9, 12 kv.m, o tai reiškia, kad šiomis dienomis pareiškėjo laikymo sąlygos nebuvo pažeidžiamos nuolat. Minėti duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas yra pakankamas pagrindas išvadoms, kad pažeidimo intensyvumas buvo menkas, jo trukmė nedidelė. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo laikymo sąlygas tais periodais, kuriais jos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimų, būtų bloginę kokie nors kiti neigiami veiksniai, už kurių atsiradimą būtų atsakinga Šiaulių TI administracija. Pirmosios instancijos teismas iš medicininių dokumentų ir liudytoju apklausto gydytojo parodymų nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 23 d. atvyko į Šiaulių TI jau sirgdamas plaučių tuberkulioze. Taigi tarp šioje byloje nustatytų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos šios ligos nėra jokio ryšio.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo priteista pareiškėjui 250 Eur suma šiuo konkrečiu atveju pagal faktines bylos aplinkybes laikytina teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už patirtą neturtinę žalą. Pareiškėjo prašomos sumos (25 000 Eur) priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, neatitinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų kompensacija. Vien tai, kad priteista suma neturtinei žalai apeliantui atrodo pernelyg maža, nėra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas