2021-03-10 Nr. AB-4999-3-62-3-03145-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-142-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03145-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal A. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 220 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad jis buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 m. spalio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d. buvo laikomas Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis. Nuo 2009 m. spalio 22 d. iki 2013 m. spalio 27 d. jis buvo laikomas 7 būrio 3 sekcijos gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 30 kv. m, joje laikoma daugiau nei 15 asmenų (iki 18 asmenų), laisvą plotą dar labiau mažino baldai, nebuvo užtikrinta teisės normose nustatyta minimalaus gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui – 3,6 kv. m. Dėl per didelio žmonių skaičiaus kildavo konfliktai, grįžus iš darbo nebuvo galima pailsėti. Miegamųjų būklė buvo baisi, sienos, lubos, grindys neremontuotos apie 20 metų.

3. Dirbtinis ir natūralus apšvietimas neatitiko reikalavimų, dėl to pablogėjo regėjimas, pareiškėjui skyrė akinius. Gyvenamosiose patalpose drėgmė viršijo higienos normos reikalavimus, dėl to patalpose buvo drėgna, buvo pelėsiai ant sienų, rūbai krepšiuose drėko, o pataisos namai neaprūpino drabužių spinta – buvo tik viena spinta, tačiau visų drabužiai į ją netilpo. Oro temperatūra šaltuoju metų laiku buvo tik 13–14 °C. Visose patalpose buvo tarakonų, graužikų, blakių. Blakės kandžiojo, su šia problema nebuvo pakankamai kovojama. Nebuvo laikomasi švaros ir nebuvo išduodamos dezinfekavimo priemonės, kalintys asmenys jas privalėjo įsigyti už savo lėšas. Dažai grindims taip pat buvo perkami už savo lėšas, kad būtų žmoniškesnė aplinka.

4. Čiužiniai, antklodės ir pagalvės buvo išduodami seni, sudėvėti, purvini, be specialių patvarių užvalkalų, vata viduje sukritusi, čiužiniai aprūdiję. Pareiškėjo teigimu, 200 žmonių buvo skirtos 2 virtuvėlės po 10–11 kv. m, taigi 100 žmonių buvo 1 virtuvėlė, grįžus po darbo esant tokiam žmonių skaičiui virtuvėlėje pasigaminti ką nors neįmanoma. Virtuvės patalpos ir įrenginiai antisanitarinės būklės, neremontuotos, virtuvėlėje taip pat buvo tarakonų ir blakių.

5. Būryje (200 žmonių) buvo 2 tualetai, kiekviename tualete po 3 unitazus ir 3 pisuarus, dėl to reikėdavo laukti eilėse. Tualetai neremontuoti, sėdimų vietų kabinos įrengtos be durų. Priešais unitazus 1,5 m atstumu buvo įrengti pisuarai, taigi priešais šlapindavosi kitas asmuo. Prausykloje nebuvo karšto vandens, trūko prausimosi vietų, todėl tekdavo laukti. Virtuvėje 200 žmonių pastatyta 1 skalbimo mašina, tad retai pavykdavo išsiskalbti drabužius. Šaltuoju metų laiku praktiškai nebuvo kur išsidžiovinti išskalbtus drabužius, nes 18 kv. m džiovykloje neįmanoma jų sutalpinti.

6. Nuo 2013 spalio mėn. pareiškėjas buvo perkeltas į 9 būrio 9 sekciją, kurioje buvo laikomas iki 2014 metų. Šiame būryje situacija faktiškai buvo analogiška, kaip ir 7 būryje: gyvenamojo ploto pažeidimai, perteklinis žmonių skaičius, tų pačių higienos normų reikalavimų pažeidimai, kiti pažeidimai.

7. Pareiškėjas 2014 metais buvo perkeltas į 4 būrio 7 sekciją. Teigė, kad šiame būryje buvo tokios pačios gyvenimo sąlygos, kaip ir 7 būryje. Pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje nuo 2014 m. spalio mėn. pabaigos buvo 18–20 asmenų, o patalpos plotas buvo apie 40 kv. m. Bendras pasivaikščiojimo kiemelis buvo skirtas 3–7 būrio nuteistiesiems, jo dydis apie 300 kv. m, o minėtuose būriuose buvo 400 žmonių. Patikrinimų metu visiems kiemelyje išsirikiavus, kiemelis būdavo pilnas žmonių, tad nebuvo galima laisvai judėti. Be to, buvo leidžiama pasivaikščioti tik 3 valandas po darbo. Dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, paranojos pasireiškimą, regos sugadinimą

8. Pareiškėjas prašė byloje taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 10 metų ieškinio senaties terminą, kadangi bausmės laikas yra ištisinis. Atsakovo atstovas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, pagal Konvenciją kalinimas nežmoniškomis sąlygomis prilygsta genocidui ir kankinimui, tokiems atsakovo veiksmams negali būti taikomas sutrumpintas senaties terminas. Pareiškėjo teisių pažeidimai buvo nepertraukiami. Pareiškėjas ilgą laiką nesikreipė į teismą dėl savo teisių pažeidimo, kadangi bijojo, kad su juo bus susidorota.

9. Rašytiniuose paaiškinimuose dėl Marijampolės PN atsiliepimo pareiškėjas pakartojo, kad byloje negali būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Marijampolės PN sąmoningai slėpė ir nutylėjo 7 būrio 3 sekcijos ir 9 būrio 9 sekcijos tikrąją padėtį, prašė teismą tai vertinti kaip nepilnai pateiktą arba sąmoningai slepiamą informaciją. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ vienam kalinčiam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m laisvo judėjimo ploto. Marijampolės PN specialiai pateikė teismui nespalvotas fotografijas, kad nesimatytų tikra gyvenamųjų patalpų būklė, kuri yra tragiška. Tualetai ir prausyklos, kurių nuotraukas pateikė atsakovo atstovas, yra ne to lokalinio sektoriaus, kuriame pareiškėjas gyvena. Lokaliniame sektoriuje buvo apie 400 žmonių, todėl pasivaikščiojimo kiemelis savo išmatavimais neatitiko numatytų standartų ir pasivaikščioti buvo neįmanoma, kai daugiau nuteistųjų išeidavo į lauką. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad teikiamų skundų dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN neregistruodavo.

10. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai nurodė, kad jeigu jis būtų parašęs skundą anksčiau, su juo būtų seniai susidoroję. Po to, kai 2018 m. gruodžio 27 d. išsiuntė skundą į teismą, pareiškėjas darbe tapo nebereikalingas ir teko išeiti iš darbo. Dėl to jis nesikreipė į teismą anksčiau.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

12. Marijampolės PN pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį. Pareiškėjas Marijampolės PN buvo laikomas 4 būrio 7 bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje. Marijampolės PN yra nuolat tikrinamos ne tik Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Visuomenės sveikatos centras) atstovų, bet ir nuolat stebimos, prižiūrimos specialisto, kuris paskirtas prižiūrėti tam tikrą būrį, bei Ūkio skyriaus specialistų, kurie esant gedimams ar atsiradus patalpos remonto poreikiui, skubiai atlieka defektų šalinimo, remonto darbus, daiktų remontą. Marijampolės PN dėl dezinsekcijos yra sudarę sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“. Pareiškėjas dėl patalpų atitikties higienos normoms į Marijampolės PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, kurios galėjo patikrinti patalpų būklę, nesikreipė. Pareiškėjui 2016 m. gruodžio 16 d. buvo skirta antklodė ir pagalvė ir pareiškėjas pretenzijų neturėjo. Pareiškėjas nesikreipė į Marijampolės PN Ūkio skyriaus darbuotoją ar prižiūrintį specialistą dėl to, kad reikia dezinfekuoti minkštąjį inventorių ar išduoti naują čiužinį. Visas minkštasis inventorius ir užvalkalai yra nuolat skalbiami ir naujai atvykusiems nuteistiesiems išduodami iš skalbyklos.

13. Marijampolės PN veikia skalbykla, kuria nuteistieji gali naudotis pagal grafiką, be to, nuteistiesiems 4 būryje yra suteikta skalbimo mašina. Sanitariniu mazgu naudojasi tik 4 būrio nuteistieji. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokius išgyvenimus jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys. Be to, Marijampolės PN nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, tad neteisėtų veiksmų neatliko, o nenustačius bent vienos iš būtinų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą.

II. 14. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, pareiškėjui priteisė 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą skundo dalį atmetė.

15. Teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. gruodžio 26 d. pareikšti pritaikė ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas visu kalinimo laikotarpiu jautė jo nurodytus išgyvenimus ir kančias, todėl akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galbūt pažeidžiamas teises, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. gruodžio 278 d. Byloje nebuvo jokių duomenų, jog pataisos įstaigos pareigūnai būtų grasinę pareiškėjui susidorojimu. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių priežasčių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą, teismas aplinkybių, kad praleistas terminas atnaujintinas, nenustatė, todėl tenkino Marijampolės PN prašymą dėl senaties taikymo ir skundo dalį, kurioje reikalaujama atlyginti neturtinę žalą, kilusią nuo 2009 m. spalio 22 d. iki 2015 m. gruodžio 26 d., atmetė. Teismas analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas tik nuo 2015 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d.

16. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), kurių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo vertinamu laikotarpiu gyveno 4 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 7, kurios plotas 51,66 kv. m, kurioje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų. Teismas apskaičiavo, kad vertinamu laikotarpiu minėtoje patalpoje pareiškėjui teko 3,23 kv. m ploto, todėl darė išvadą, jog Vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta minimali gyvenamojo ploto riba pažeista nebuvo.

17. Teismas pažymėjo, kad Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, todėl galėjo judėti po visą lokalinį sektorių.

18. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus blogų higienos sąlygų Marijampolės PN, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015). Įvertinęs atsakovo atstovo paaiškinimus, į bylą pateiktą avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktą, teismas nustatė, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje siena dažyta 2015 m. liepos 16 d., todėl atmetė argumentus, kad remontas nedaromas. Pažymėjęs, kad nėra būtinybės patalpas remontuoti kiekvienais metais, taip pat tai, kad nuteistieji turi teisę nusipirkti dažų grindims (jei jas nori perdažyti), teismas atmetė skundo argumentus dėl neremontuojamų patalpų ir priemonių pirkimo nuteistųjų lėšas.

19. Kaip nepagrįstus teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl netinkamo apšvietimo, kadangi, teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtino, kad Marijampolės PN patalpos nuolat tikrinamos Visuomenės sveikatos centro prie atstovų, Marijampolės PN patalpas nuolat stebi ir prižiūri specialistas bei Ūkio skyriaus specialistai, Visuomenės sveikatos centro Marijampolės departamentas, atlikęs patikrinimus ginčo laikotarpiu Marijampolės PN, Higienos normos HN 134:2015 14 punkto (nustatančio reikalavimus dirbtinei apšvietai) pažeidimų nenustatė, kambariuose yra skaidraus stiklo langai, užtikrinantys natūralų apšvietimą.

20. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl nepakankamo sanitarinių įrenginių ir prausimosi vietų kiekio, teismas vadovavosi iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusiomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos) ir nuo 2017 m. birželio 8 d. įsigaliojusiomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos). Įvertinęs atsakovo atstovo nurodytus 4 būrio sanitarinių įrenginių ir praustuvų kiekius, teismas konstatavo, jog nuo 2015 m. gruodžio 27 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Marijampolės PN nevykdė 2004 m. Aprūpinimo normų reikalavimų, kadangi pareiškėjas kartu su kitais nuteistaisiais nebuvo aprūpintas tinkamu sanitarinių įrenginių kiekiu – 4 tame būryje (64 nuteistiesiems teko tik 3 unitazai, 3 pisuarai ir 6 prausimosi vietos).

21. Teismas pagrįstais pripažino pareiškėjo nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge ir duše. Teismas nustatė, kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, durys neįrengtos, sanitarinis mazgas yra atskiroje patalpoje. Tačiau nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skundėsi tuo, kad unitazų kabinos buvo be durų, o priešais unitazus 1,5 m atstumu buvo įrengti pisuarai, tad pareiškėją žemino priešais jį gamtinius reikalus atliekančio asmens vaizdas, apnuogintos kūno dalys. Teismas sprendė, kad tokia situacija yra susijusi ir su paties pareiškėjo privatumu. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pažymėta, kad pisuarų įrengimas priešais unitazus (jų neatskiriant pertvaromis), nustačius, kad sanitariniame mazge nepakako sanitarinių įrenginių, vertinamas kaip pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, teismas darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu ir šiuo aspektu konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

22. Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 5.11 punktą pataisos namuose nuteistųjų, priskirtų paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose, esant techninėms galimybėms, įrengiama virtuvėlė (kiekvienam būriui). Teismo vertinimu, šios teisės normos nenustatė imperatyvaus reikalavimo įrengti virtuvėlę, todėl pareiškėjo nusiskundimus dėl virtuvėlės atmetė, pažymėdamas, kad pareiškėjui buvo užtikrinamas nemokamas maitinimas Marijampolės PN valgykloje.

23. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo nusiskundimus dėl drėgmės, pelėsio gyvenamojoje patalpoje ir nepakankamos temperatūros. Teismas nustatė, kad 4 būrio 7 oje gyvenamojoje patalpoje, t. y. pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje, yra trys langai, kurie nėra uždengti jokia skarda ir vėdinimas gali vykti per langus. Patikrinimo aktai patvirtino, kad Visuomenės sveikatos centras prie 2018 m. spalio 19 d., t. y. ginčo laikotarpiu, atlikęs patikrinimą Marijampolės PN, nustatė, kad yra sudarytos sąlygos patalpas vėdinti per atidaromus langus, ir šio patikrinimo metu, taip pat 2016 m. spalio 25 d. patikrinimo metu, Higienos normos HN 134:2015 16 ir 17 punktų (nustatančių reikalavimus gyvenamųjų patalpų temperatūrai, oro drėgmei ir vėdinimui) pažeidimų nenustatė. Pareiškėjo nusiskundimai, kad kambaryje buvo tik viena spinta, vadovaujantis 2004 m. ir 2017 m. Aprūpinimo normų reikalavimais, taip pat buvo atmesti.

24. Pasisakydamas dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad Marijampolės PN buvo buitinių parazitų, teismas nurodė, kad pagal Higienos normos HN 134:2015 20 punktą laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Teismo vertinimu, Marijampolės PN su UAB „Dezinfa“ sudaryta sutartis, taip pat nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalų kopijos patvirtino, jog ginčo laikotarpiu UAB „Dezinfa“ atliko graužikų ir nariuotakojų stebėjimo darbus gyvenamajame korpuse, minėti kenkėjai nebuvo nustatyti ir nebuvo naikinti. Bylos duomenimis, Visuomenės sveikatos centras 2016 m. spalio 25 d., t. y. ginčo laikotarpiu, atlikto patikrinimo metu nustatė, kad Marijampolės PN yra atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas ir Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimų nenustatė. Paminėti bylos įrodymai leido daryti išvadą, kad Marijampolės PN yra skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendė, kad nėra pagrindo šiuo aspektu, t. y. dėl kenkėjų buvimo, konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.

25. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad nebuvo laikomasi švaros ir nebuvo išduodamos dezinfekavimo priemonės, kalintys asmenys jas privalėjo įsigyti už savo lėšas; virtuvės patalpos ir įrenginiai buvo antisanitarinės būklės, teismas pažymėjo, kad Vidaus tvarkos taisyklių 73.6 punktas nustato, kad nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Aplinkybę, kad nuteistieji aprūpinami valymo priemonėmis ir reikmenimis, patalpos valomos, teismo vertinimu, patvirtino Visuomenės sveikatos centro ginčo laikotarpiu atliktų patikrinimų aktų duomenys.

26. Dėl pareiškėjui išduotų čiužinių, patalynės švaros ir būklės, teismas nurodė, kad dalį ginčo laikotarpio (nuo 2015 m. gruodžio 27 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (2010 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija) patvirtintos Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (toliau – 2004 m. Buitinio aprūpinimo normos), o kitą dalį ginčo laikotarpio (nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d.) galiojo tuo pačiu įsakymu Nr. 1R-139 (nuo 2017 m. sausio 1 d. išdėstyto nauja redakcija) patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) ir jo 1 priede įtvirtintos Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normos (toliau – 2017 m. Buitinio aprūpinimo normos). Šiuose teisės aktuose buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje laikomam nuteistajam vyrui yra išduodama antklodė (1 vnt.), čiužinys (1 vnt.), pagalvė (1 vnt.), kurių naudojimo laikas toks: antklodės – 3 metai, čiužinio – 4 metai, pagalvės – 2 metai.

27. Pareiškėjo asmeninės sąskaitos kortelės duomenys patvirtino, kad pareiškėjui 2009 m. spalio 22 d., t. y. atvykus į Marijampolės PN, iki ginčo laikotarpio, buvo išduotas čiužinys, antklodė ir pagalvė, o 2016 m. gruodžio 16 d., t. y. ginčo laikotarpiu, jam buvo išduota antklodė ir pagalvė. Nesant duomenų, kad pareiškėjui buvo dar kartą išduotas čiužinys, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo čiužinys galėjo viršyti 2004 m. ir 2017 m. Buitinio aprūpinimo normose nustatytą naudojimo laiką – 4 metus. Įvertinęs atsakovo atstovo paaiškinimus, kad pareiškėjui išduotas čiužinys nebuvo susidėvėjęs, pareiškėjui 2016 m. gruodžio 16 d. buvo skirta antklodė ir pagalvė, dėl to pareiškėjas pretenzijų neturėjo, nenustatęs, kad pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN Ūkio skyrių dėl naujo čiužinio, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo.

28. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamo čiužinių, antklodžių, pagalvių užvalkalų audinio. Teismo vertinimu, atsakovo atstovas atsiliepime patvirtino, kad visas minkštasis inventorius ir užvalkalai yra nuolat skalbiami, Visuomenės sveikatos centras, ginčo laikotarpiu atlikęs patikrinimus Marijampolės PN, nustatė, kad laisvės atėmimo vietoje naudojami skalbiniai (patalynė ir nuteistųjų minkštasis inventorius) skalbiami laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje (atitinka Higienos normos HN 134:2015 24 punktą); pildomas dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas (atitinka Higienos normos HN 134:2015 33 punktą) čiužiniai, pagalvės, antklodės yra iš audinio, tinkamo skalbti ir (arba) dezinfekuoti dezinfekavimo kameroje ir šiais aspektais Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatė.

29. Atsižvelgęs į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 18 punktas nenustato pataisos namų administracijai pareigos tiekti karštą vandenį į prausyklos patalpas, Marijampolės PN nuteistieji galėjo nusimaudyti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

30. Dėl pareiškėjo pretenzijų, kad dideliam žmonių skaičiui buvo tik 1 skalbimo mašina, šaltuoju metų laiku nebuvo kur džiovinti drabužių, teismas nurodė, kad Higienos normos HN 134:2015 40 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad Marijampolės pataisos namuose veikia skalbykla, kuria nuteistieji gali naudotis pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą grafiką, skalbykloje yra įrengta skalbinių džiovinimo patalpa, taip pat pažymėjo, kad 4 būryje (kuriame ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas) nuteistiesiems yra suteikta skalbimo mašina, šias aplinkybes patvirtino ir patikrinimo aktų duomenys. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas turėjo galimybę ne tik pats išsiskalbti drabužius skalbimo mašinoje, bet ir galėjo pasinaudoti skalbyklos paslaugomis, išsidžiovinti drabužius ir atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatė.

31. Teismas nurodė, kad Eksploatavimo taisyklių 18 punktas nenustato pasivaikščiojimo kiemo dydžio. Pažymėjęs, kad pareiškėjas, kuris priskirtas paprastajai grupei, pats nurodė, kad galėjo pasivaikščioti gryname ore tris valandas, kas atitiko Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnio 5 punkte nustatytą trukmę, teismas nenustatė, pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu.

32. Apibendrindamas teismas nurodė, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio (nuo 2015 m. gruodžio 27 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) nebuvo aprūpintas tinkamu sanitarinių įrenginių kiekiu sanitariniame mazge, ir ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d.) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu. Teismas pripažino, jog tokios laikymo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus ir sprendė, kad egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, o valstybei pagal CK 6.271 straipsnį kyla prievolė atlyginti žalą.

33. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl pablogėjusios sveikatos ar netinkamų kalinimo sąlygų į Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybą, Psichologinę tarnybą nesikreipė., Psichologinę tarnybą nesikreipė.

34. Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgė į pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, į tai, kad byloje nenustatyta, jog pažeidimai padarė poveikį pareiškėjo sveikatai, į pareiškėjo patirtą diskomfortą. Byloje nebuvo duomenų, kad Marijampolės PN pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti. Atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose priteistinų neturtinės žalos atlyginimo dydžių, į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendė, jog šiuo atveju 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti ir ją priteisė iš atsakovo.

III. 35. Pareiškėjas A. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jo skundą – priteisti 200 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

36. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo prašo išreikalauti iš atsakovo papildomus įrodymus apie 2018 metais pataisos namuose atliktus kenkėjų naikinimo darbus (registracijos žurnalą, atliktų darbų aktą ir pan.), taip pat prijungti prie bylos A. J. kameros, kurioje jis gyvena, schemą.

37. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo skundžiamą laikotarpį ir nepagrįstai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas neišmano teisės aktų reikalavimų ir negalėjo suvokti savo teisių, todėl manė, kad netinkamos kalinimo sąlygos yra jam skirtos bausmės dalis. Nesuvokdamas, kad jo teisės pažeidžiamos, jis negalėjo kreiptis ir į teismą. Apie tai, kad pareiškėjas kalinamas teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis pareiškėjas sužinojo tik 2016–2017 metais iš kitų kartu kalinčių asmenų. Atsižvelgiant į termino praleidimo priežastis (būnant laisvės atėmimo vietoje buvo apribotos pareiškėjo teisės gauti tam reikalingą informaciją, naudotis teisinėmis paslaugomis, sužinoti informaciją apie kalinimo sąlygoms keliamus reikalavimus ar Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką), teismas turėtų praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ir nagrinėti pareiškėjo sąlygas nuo 2009 m. spalio 22 d.

38. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jam tekusio gyvenamojo ploto. Apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį plotą teismas patalpos plotą padalino iš miegamųjų vietų skaičiaus (16), tačiau nevertino, kad didžiąją ploto dalį užėmė baldai, šaldytuvai, todėl laisvo ploto teko mažiau nei 2 kv. m. Pareiškėjo teikiama schema patvirtina, kad lovos užėmė 24 kv. m, kėdės ir stalai – 11 kv. m. Administracinėje byloje Nr. I-3080-423/2019 nuteistajam buvo priteista kur kas didesnė kompensacija, nors vertinos 19 būrio sąlygos buvo žymiai geresnės nei pareiškėjo būrio.

39. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė pareiškėjo skunde nurodytus faktus apie higienos normų pažeidimus. Marijampolės PN veisiasi buitiniai kenkėjai, o į bylą pateikti įrodymai, kad UAB „Dezinfa“ neužfiksavo, parazitinių vabzdžių, neatitinka tikrovės. Vien 2018 metų vasarą UAB „Dezinfa“ atliko 4 purškimus, tačiau padėtis nesikeitė. Pareiškėją naktimis kandžiojo blakės, tačiau medikai šių padarinių nefiksuoja.

40. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pataisos įstaigos netinkamą teisės aktų reikalavimų vykdymą nepakeičiant jam čiužinio. Pareiškėjas skunde teigė, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės buvo seni ir susidėvėję, dėl ko patalynėje ir veisėsi blakės. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 1 priede nustatyta, kad antklodės naudojimo laikas –3 metai, čiužinio –4 metai, pagalvės – 2 metai, patalynės komplekto – 1 metai.

Taigi laisvės atėmimo vietos administracija beveik 10 metų nepakeisdama pareiškėjui čiužinio bei tokiu būdu sudarydama sąlygas veistis blakėms laikė pareiškėją kankinančiomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad pareiškėjas anksčiau nereiškė pataisos namų administracijai pretenzijų dėl čiužinio yra atmestinas, nes pareiškėjas nebuvo supažindintas su savo teisėmis pataisos įstaigoje gauti atitinkamą materialinį buitinį aprūpinimą.

41. Pareiškėjas skundėsi, kad į prausyklas netiekiamas karštas vanduo, o nusimaudyti duše jis turi galimybę tik vieną kartą per savaitę. Tokia situacija, kai kalinamas asmuo turi galimybę nusiprausti šiltu vandeniu tik vieną kartą per savaitę, akivaizdžiai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Europos kalinimo taisyklėse įtvirtinta kalinamo asmens teisė praustis duše ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę, be to 19 būryje karštas vanduo nuteistiesiems tiekiamas kiekvieną dieną, taigi pareiškėjas dar buvo ir diskriminuojamas.

42. Pareiškėjas pakartoja, kad jam 4 būryje, kuriame yra 200 nuteistųjų, faktiškai nebuvo galimybės pasinaudoti skalbimo mašina ir džiovykla.

43. Nors pirmos instancijos teismas ir pripažino, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta tinkama galimybė naudotis unitazais bei pisuarais ir buvo pažeistas jo privatumas, tačiau teismo įvertinta moralinė žala neatitiko padaryto pažeidimo pobūdžio ir laipsnio. Teismui konstatavus, kad pataisos įstaiga eilę metų žemino pareiškėjo orumą neužtikrindama privatumo naudojantis klozetais, jam turėjo priteisti proporcingą kompensaciją. Pareiškėjas mano, kad dėl asmens orumo žeminimo netinkamų klozetų įrengimo, jis patyrė moralinę žalą, kurią vertina 10 000 Eur .

44. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino pareiškėjui suteiktą teisę vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, vieną kartą per savaitę pasinaudoti skalbimo mašina ar rūbų džiovinimo patalpa, nes skirto laiko dėl didelio nuteistųjų skaičiaus nepakako visiems tinkamai pasinaudoti šiomis norminiais aktais garantuojamomis teisėmis. Be to, teismas padarė neteisingas išvadas, kad pareiškėjas atsakovui nekėlė kokių tai pretenzijų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nes byloje nėra tai patvirtinančių duomenų. Tačiau faktiškai pareiškėjas dažnai skundėsi Marijampolės PN administracijai, tik tokių skundų niekas neregistruoja. Pareiškėjo įsitikinimu atsakovo atstovas neteikė į bylą pakankamai įrodymų, galinčių paneigti pareiškėjo pretenzijas, nors būtent jis tokią pareigą turėjo.

45. Remdamasis kriterijais, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, pareiškėjas savo išgyvenimus laikant netinkamomis sąlygomis vertina 200 000 Eur, patirtos žalos dydį visų pirma sieja su tuo, kad nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis yra laikomas beveik 10 metų, t. y. nuo 2009 m. spalio mėn. Net teismui ir neatnaujinus senaties termino, būtina atsižvelgti į patirto diskomforto laipsnį ir psichologinę būseną

46. Atsakovo atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

47. Marijampolės PN pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kuriomis remiantis galėtų būti daroma išvada, jog nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo, nesuvokė, kad jo teisės pažeidžiamos, o terminą kreiptis į teismą praleido dėl svarbių priežasčių.

48. Teisinis reguliavimas nenustato, kad skaičiuojant nuteistajam tenkantį plotą, reikia atsižvelgti į baldais užimtą erdvę. Marijampolės PN akcentuoja, kad kenkėjų naikinimui skiriamas itin didelis dėmesys, į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad vertintu laikotarpiu blakių, tarakonų nebuvo aptikta, todėl priešingi apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir deklaratyvūs. Taip pat pirmosios instancijos teismui Marijampolės PN patiekė įrodymus, kad čiužiniai ir patalynė dezinfekuojami, jokių higienos reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta.

49. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad sanitariniai mazgai įrengti tik tam skirtoje patalpoje, todėl buvo pakankamai užtikrintas privatumas. Sanitariniai mazgai higieniški, jais naudojasi tik 4 būrio nuteistieji, jų buvo iki 65, tad įrenginių netrūko. Byloje nenustatyta, kad neva netinkamos gyvenimo sąlygos Marijampolės PN padarė poveikį pareiškėjo sveikatai, todėl nėra pagrindo neturtinei žalai kilti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 50. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį už kalinimą Marijampolės pataisos namuose nuo 2009 m. spalio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

51. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų (dalį vertinto laikotarpio pareiškėjas nebuvo aprūpintas reikiamu kiekiu sanitarinių įrenginių, visu vertintu laikotarpiu nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), o kitas pareiškėjo pretenzijas atmetė kaip nepagrįstas. Teismas pareiškėjo skundo reikalavimams, susijusiems su Marijampolės PN neteisėtais veiksmais (neveikimu) nuo 2009 m. spalio 22 d. iki 2015 m. gruodžio 26 d., taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

52. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Marijampolės PN sąlygas pripažinimas yra nepakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti, todėl pareiškėjui priteisė 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

53. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą ir tenkinti jo skundą. Pareiškėjo teigimu, teismas neteisėtai pritaikė ieškinio senatį, nepagrįstai nenustatė gyvenamojo ploto pažeidimo, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus dėl buitinių kenkėjų naikinimo, čiužinio susidėvėjimo laikotarpio, galimybės tik vieną kartą per savaitę nusimaudyti duše, pasinaudoti skalbimo mašina (išdžiovinti drabužius). Atsakovas nepateikė į bylą pakankamai įrodymų pareiškėjo nurodytiems pažeidimams paneigti, o dėl konstatuoto pareiškėjo teisių pažeidimo priteista piniginė kompensacija yra per maža. Pareiškėjui dėl patirto diskomforto, neigiamų psichologinių išgyvenimų turėtų būti priteistas žymiai didesnis (200 000 Eur) neturtinės žalos atlyginimas.

54. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

55. Visų pirma, nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad teismas turėjo netaikyti sutrumpinto ieškinio senaties termino skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią pareiškėjas siejo su teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis Marijampolės PN nuo 2009 m. spalio 22 d. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

56. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).

57. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

58. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo iš esmės sužinoti jau nuo kalinimo Marijampolės PN pradžios, todėl kreipdamasis į teismą 2018 m. gruodžio 27 d., praleido ieškinio senaties terminą reikalauti neturtinės žalos, galbūt patirtos nuo 2009 m. spalio 22 d. iki 2015 m. gruodžio 26 d., atlyginimo.

59. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, akivaizdu, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis žinojo apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas tuo momentu gal ir galėjo nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet žalos faktą jis suvokė.

60. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

61. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

62. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti daroma išvada, kad pareiškėjas jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galbūt padarytą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, o ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis neišmano teisės aktų reikalavimų ir negalėjo suvokti savo teisių pažeidimų, nepripažintinos objektyviai trukdžiusiomis laiku ginti savo teises teisme. Akcentuotina, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygas, įskaitant ir teisės aktus, reglamentuojančius minimalų vienam asmeniui turintį tekti kalinimo plotą, pataisos įstaigoms keliamus higienos reikalavimus, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Taigi pirmosios instancijos teismo išvados dėl trejų metų ieškinio senaties termino taikymo nagrinėjamoje byloje yra teisėtos ir pagrįstos.

63. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas prašo teismo išsireikalauti papildomus įrodymus, susijusius buitinių kenkėjų naikinimu Marijampolės PN 2018 metais, taip pat prašo prijungti papildomus įrodymus – pareiškėjo nubraižytą jo gyvenamosios patalpos schemą. Šiame kontekste akcentuotina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

64. Bylos medžiaga nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir visą, su keliamu ginču susijusią medžiagą, kurią atsakovas pateikė. Marijampolės PN, be kita ko, atsiliepime į skundą nurodė, kokiose patalpose gyveno pareiškėjas, kiek buvo įrengta miegamųjų vietų gyvenamojoje patalpoje ir būryje, pateikė su UAB „Dezinfa“ sudarytos sutarties kopiją ir jos vykdymą patvirtinančius įrodymus, paaiškinimus dėl visų esminių skunde nurodytų kaip netenkinančių kalinimo sąlygų.

65. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui po atsakovo atsiliepimo į skundą ir su juo pateiktų rašytinių įrodymų gavimo buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti papildomus įrodymus ar juos teikti pačiam. Pareiškėjas nepaaiškina, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymų nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir kodėl naujų įrodymų išreikalavimo ir pateikimo būtinybė iškilo būtent apeliacinės instancijos teisme. Dėl pirmiau nurodytų argumentų teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo išreikalauti papildomus įrodymus bei tirti naujus įrodymus netenkina.

66. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįsta pirmosios instancijos išvada, kad vertintu laikotarpiu pareiškėjui 4 būrio 7 kambaryje tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus – pareiškėjui teko 3,23 kv. m.

67. Dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto skaičiavimo metodikos apeliacinė teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos padarytomis išvadomis. Pareiškėjo teiginiai, jog teismas turėjo iš gyvenamosios patalpos ploto išskaičiuoti baldų užimtą plotą nepagrįsti, nes neatitinka teisinio reguliavimo ir teismų suformuotos praktikos. Byloje ginčo nėra, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, o ne kameroje, todėl darytina išvada, jog jis neprivalėjo visą paros laiką būti tik gyvenamojoje patalpoje, o turėjo judėjimo laisvę pataisos įstaigos teritorijoje (sektoriuje) Marijampolės PN administracijos nustatytu laiku.

68. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi suformuotos praktikos, kad Vidaus tvarkos taisyklių 111 punktas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių, baldų užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)).

69. Kadangi nei Konvencija, nei kiti tarptautinių institucijų priimti teisės aktai, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, jokių konkrečių kalinamiems asmenims gyvenamojo ploto normų nenustato, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Vidaus tvarkos taisyklėse įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,1 kv. m). Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių objektyviais įrodymais pagrįstų argumentų, konkrečių skaičiavimų, paneigiančių teismo išvadas šiuo klausimu. Taigi apeliacinio skundo teiginys, kad skaičiuodamas pareiškėjui turintį tekti gyvenamąjį plotą turėjo atsižvelgti į baldų užimtą plotą (jį išskaičiuoti), nepagrįsti.

70. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai vertino bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

71. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų (dėl gyvenamojo ploto normos, sanitarinių įrenginių kiekio ir privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge, higienos ir buities sąlygų, gyvenamųjų patalpų būklės ir kt.) ir jų papildomai nekartoja. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, susijusius su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, ir detaliai išnagrinėti pareiškėjo nusiskundimai.

72. Byloje esančių įrodymų pakanka išvadai, kad Marijampolės PN sudarytos galimybės nuteistiesiems skalbti ir džiovinti drabužius pataisos įstaigoje veikiančioje skalbykloje, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 24 punkto reikalavimus, todėl pareiškėjo teiginiai dėl ribotų galimybių pasinaudoti papildomai būryje įrengta skalbimo mašina ir džiovykla nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

73. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad pareiškėjui išduoto čiužinio naudojimas ilgesnį laikotarpį nei nustatyta nuteistųjų buitinį aprūpinimą reglamentuojančiuose teisės aktuose, objektyviai nesukėlė pareiškėjui žalos. Pažymėtina, kad minėti teisės aktai yra viešai paskelbti norminiai teisės aktai, su kuriais nuteistieji gali nevaržomai susipažinti, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis nebuvo supažindintas su nuteistųjų materialinį buitinį aprūpinimą nustatančiu teisiniu reguliavimu, yra deklaratyvūs ir atmestini. Byloje nėra jokių duomenų (tokių argumentų pareiškėjas nenurodė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui), kad jis kreipėsi į Marijampolės PN kompetentingą padalinį dėl susidėvėjusio čiužinio pakeitimo, čiužinio dezinfekavimo ir pan.

74. Teisėjų kolegija pažymi, kad galimybės nusimaudyti vieną kartą po šiltu vandeniu duše sudarymas atitinka Vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto reikalavimus, todėl pareiškėjo dėstomi argumentai dėl netiekiamo vandens į prausyklą nepagrįsti. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nustato rekomendacijas valstybėms, tačiau pareiškėjo, kaip nuteistojo, subjektinių teisių neįtvirtina.

75. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė Marijampolės PN neteisėtų veiksmų nepakankamai naikinant buitinius kenkėjus, teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą pateikti įrodymai, kurių yra pakankamai, patvirtina, jog Marijampolės PN vertintu laikotarpiu buvo atliekama nuolatinė graužikų ir nariuotakojų kontrolė, be to, aplinkybę, kad Marijampolės PN laikėsi Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų, patvirtinta atsakovo atstovo į bylą pateikti Visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų rezultatai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl kenkėjų gyvenamosiose ar bendro naudojimo patalpose buvimo kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, Visuomenės sveikatos centrą, o dėl įkandimų – į Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybą. Deklaratyviai teigdamas, kad jokių skundų dėl kalinimo sąlygų, nusiskundimų dėl buitinių kenkėjų įkandimų Marijampolės PN atsakingos tarnybos neregistruoja, pareiškėjas nekonkretizavo šių aplinkybių ir nenurodė, kada teikto ir kokio pobūdžio prašymo (skundo) atsakovo atstovo pareigūnai ar sveikatos priežiūros specialistai neregistravo. Atsižvelgiant į išdėstytą, nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvada, kad Marijampolės PN šiuo aspektu pareiškėjo teisių nepažeidė.

76. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas pakankamas sanitarinių įrenginių kiekis (dalį vertinto laikotarpio), taip pat privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, turėjo priteisti žymiai didesnę piniginę kompensaciją, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

77. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, kt.).

78. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

79. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo atstovo padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirtą diskomfortą, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis (500 Eur) yra proporcinga ir adekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

80. Teisėjų kolegija nustatė, jog priteisti pareiškėjo prašomą 200 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą nėra faktinio ir teisinio pagrindo, nes nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos dydis.

81. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė