2025-09-24 Nr. AB-14950-3-61-3-00033-2023-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-351-821/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00033-2023-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. V. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. rugsėjo 1 d. raštu Nr. 2S-3224 „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir Raštas) netenkino pareiškėjo prašymo perkelti jį tolesniam bausmės atlikimui iš Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) į Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) pusiaukelės namus (toliau – ir Alytaus pusiaukelės namai). Šį Departamento sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT), kuris 2022 m. sausio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-1044-983/2022 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, Rašto dalį dėl pareiškėjo neperkėlimo į Alytaus pusiaukelės namus panaikino ir įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl perkėlimo į Alytaus pusiaukelės namus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2022 m. gruodžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA-1293-822/2022 Departamento apeliacinį skundą atmetė, o VAAT 2022 m. sausio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

3. Pareiškėjas teigė, kad jis dėl šių Departamento veiksmų patyrė didelę dvasinę ir fizinę žalą, kadangi neteko mamos, kuri labai dėl jo neperkėlimo išgyveno, nervinosi. Taip pat pareiškėjas patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, kankinimus, kadangi Departamentas vertino tik pareiškėjo praeitį, o į aplinkybes, jog pareiškėjui reikia adaptuotis ir integruotis į visuomenę, neatsižvelgė. Pareiškėjas nurodė, kad neturi jokių skolų, kadangi įsidarbino ir padengė visą įsiskolinimą. Jis taip pat teigė, kad iki šiol jaučia nerimą, nemigą, sveikatos sutrikimus, nepatogumus, nes Departamentas tokiais savo veiksmais ne tik nubaudė pareiškėją antrą kartą, tačiau ir pažemino, kadangi parašė informaciją, kuri neatitinka tikrovės, t. y. charakterizavo jį vien neigiamai. Pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų priežasčių jis patyrė neturtinę žalą, kurios prašo kaip kompensacijos už Departamento padarytus neteisėtus veiksmus, susijusius su jo neperkėlimu. Pareiškėjas pažymėjo, kad Departamentas galimai naudojosi savo tarnybine padėtimi ir specialiai trukdė jam išeiti anksčiau į laisvę.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir atsakovo atstovas, ir Lietuvos kalėjimų tarnyba), atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

5. Atsakovo atstovo įsitikinimu, pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos, nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų, o rėmėsi tik abstrakčiais ir subjektyviais faktais, todėl neįrodė žalos kilimo fakto.

6. Atsakovo atstovas paaiškino, kad VAAT 2022 m. sausio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-1044-983/2022 iš dalies patenkinus pareiškėjo skundą ir įpareigojus Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl jo perkėlimo į Alytaus pusiaukelės namus, o Departamentui šį teismo sprendimą apeliaciniu skundu apskundus Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo patenkintas kitas pareiškėjo prašymas perkelti jį tolesniam bausmės atlikimui į pusiaukelės namus ir Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2022 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. N-1521 „Dėl nuteistojo perkėlimo į Marijampolės pataisos namų pusiaukelės namus“ pareiškėjas buvo perkeltas tolesniam bausmės atlikimui į Marijampolės pataisos namų pusiaukelės namus. Atsakovo atstovo vertinimu, po LVAT 2022 m. gruodžio 28 d. nutarties administracinėje byloje Nr. TA-1293-822/2022, kuria Departamento apeliacinis skundas buvo atmestas, o VAAT 2022 m. sausio 4 d. sprendimas paliktas nepakeistas, įsiteisėjimo, VAAT 2022 m. sausio 4 d. sprendimo vykdymas tapo nebeaktualus.

II. 7. Regionų administracinis teismas 2025 m. liepos 2 d sprendimu pareiškėjo S. V. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN, 2021 m. balandžio 30 d. pateikė prašymą dėl galimo jo perkėlimo į Alytaus pusiaukelės namus. Alytaus PN 2021 m. gegužės 5 d. sprendimu „Dėl komisijos sprendimo perkelti į pusiaukelės namus“ pareiškėjo prašymą dėl perkėlimo tenkino, tačiau Departamentas 2021 m. rugsėjo 1 d. raštu Nr. 2S-3224 „Dėl skundo nagrinėjimo“, įvertinęs Alytaus PN nutarimo projektą dėl pareiškėjo perkėlimo, nutarė netvirtinti pareiškėjo perkėlimo. Šį Departamento sprendimą pareiškėjas apskundė teismui, o VAAT 2022 m. sausio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-1044-983/2022 pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir Departamento 2021 m. rugsėjo 1 d. rašto Nr. 2S-3224 „Dėl skundo nagrinėjimo“ dalį dėl pareiškėjo neperkėlimo į Alytaus pusiaukelės namus panaikino, o Departamentą įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl perkėlimo į Alytaus pusiaukelės namus.

Teismas konstatavo, kad Departamentas apsiribojo tik senesnių priežasčių išvardijimu, akcentuodamas pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas iki pradedant atlikinėti bausmę, kurios iš esmės nesusijusios nei su nuteistojo elgesiu įkalinimo bausmės atlikimo metu, nei su nuteistajam taikytomis socialinės reabilitacijos priemonėmis ir jų įvykdymo rezultatais, nei su nusikalstamo elgesio rizika, nei su galimybe dirbti laisvėje. Teismas nustatė, kad pareiškėjas šiuo metu neturi galiojančių nuobaudų, laisvės atėmimo bausmę atlieka lengvojoje nuteistųjų grupėje, aktyviai dalyvauja socialinės reabilitacijos programose, yra įgijęs tiek aukštąjį, tiek vidurinį išsilavinimą, o tai sudarė pagrindą vertinti, jog pareiškėjas charakterizuojamas teigiamai.

Taip pat teismas konstatavo, kad Rašto dalis dėl pareiškėjo neperkėlimo į Alytaus pusiaukelės namus neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir tinkamai jį motyvuoti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. gruodžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA-1293-822/2022 atmetė Departamento apeliacinį skundą ir minėtą VAAT 2022 m. sausio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas, įvertinęs Rašto dalies dėl pareiškėjo neperkėlimo į Alytaus pusiaukelės namus motyvus, sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu vertinimu, kad tiek Alytaus PN 2021 m. gegužės 5 d. sprendime Nr. 8-3495, tiek Marijampolės PN 2021 m. liepos 20 d. teikime Nr. 9/07-7699 nurodytos aplinkybės nebuvo Departamento tinkamai įvertintos priimant ginčijamą Raštą, t. y. Departamentas nepateikė aiškių ir pakankamų motyvų, kodėl nurodytos priežastys turėjo įtakos sprendimui dėl nuteistojo neperkėlimo į pusiaukelės namus priėmimui, o taip pat Departamentas visiškai nevertino pareiškėją teigiamai charakterizuojančių savybių.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo neturtinę žalą grindė tuo, jog Departamentas Raštu netenkino jo prašymo perkelti pareiškėją tolesniam bausmės atlikimui iš Marijampolės PN į Alytaus pusiaukelės namus, o dėl tokių Departamento veiksmų jis patyrė didelę dvasinę ir fizinę žalą, kadangi neteko mamos, kuri labai dėl to išgyveno, nervinosi. Taip pat pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus dėl Departamento veiksmų, vertinant tik pareiškėjo neigiamai charakterizuojamą praeitį, o į aplinkybes, jog pareiškėjui reikia adaptuotis ir integruotis į visuomenę, neatsižvelgė. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių atsakovo veiksmų jis negalėjo anksčiau išeiti į laisvę ir jaučiasi pažemintas.

10. Teismas nustatė, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba pateikė teismui papildomus duomenis, iš kurių matyti, kad Marijampolės PN direktoriaus 2022 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. N-1521 „Dėl nuteistojo perkėlimo į Marijampolės pataisos namų pusiaukelės namus“ pareiškėjas nuo 2022 m. rugsėjo 22 d. perkeltas tolesniam bausmės atlikimui į Marijampolės PN pusiaukelės namus. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2020 m. liepos 28 d. bausmę atliko lengvosios grupės sąlygomis Marijampolės PN, o 2021 m. balandžio 30 d. pateikė prašymą dėl galimo jo perkėlimo į Alytaus pusiaukelės namus.

11. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) numatytų teisių, kuriomis gali naudotis nuteistieji, laikomi atviroje kolonijoje ir pusiaukelės namuose, apimtis yra reikšmingai didesnė nei nuteistųjų, laikomų pataisos namuose lengvosios grupės sąlygomis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašymą jį perkelti į pusiaukelės namus pateikė 2021 m. balandžio 30 d., o į pusiaukelės namus perkeltas tik 2022 m. rugsėjo 22 d. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas teikė prašymą perkelti jį į Alytaus pusiaukelės namus, o Lietuvos kalėjimų tarnybos teigimu, jis buvo perkeltas į Marijampolės pusiaukelės namus pagal visai kitą prašymą, tačiau tai nepaneigia išvados, jog tam tikrą laikotarpį pareiškėjas neteisėtai nebuvo perkeltas į apskritai mažiau jo teises apribojančią įstaigą. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad asmeniui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, taikomas griežtesnis režimas ir su juo susiję apribojimai, todėl realiai sumažėja bendravimo su aplinka galimybės, sukeliami kiti nepatogumai, tam tikri dvasiniai išgyvenimai, todėl, tam tikrą laikotarpį nepagrįstai neperkėlus pareiškėjo iš pataisos namų į pusiaukelės namus, yra pakankamas pagrindas konstatuoti neturtinę žalą.

12. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas nėra pakankamas pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdas, todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala atlygintina pinigais.

13. Teismas, įvertinęs pažeidimo pobūdį, trukmę ir mastą, dėl šio pažeidimo pareiškėjo patirto diskomforto lygį, atsižvelgęs į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus panašaus pobūdžio bylose, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, priėjo prie išvados, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui priteistinas 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Teismas pažymėjo, kad, nors pareiškėjas prašė priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nenurodė neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijų ar kitų išskirtinių ir reikšmingų aplinkybių, kurios leistų pareiškėjui priteisti būtent jo prašomą neturtinės žalos atlyginimo dydį.

III. 14. Pareiškėjas S. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi.

15. Pareiškėjas akcentuoja, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba labai grubiai pažeidė jo žmogaus teises, kurios garantuojamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija). Teismas neįvertino pareiškėjo elgesio laisvės atėmimo laiku, neįvertino jo atliko laisvės atėmimo laiko, tai, kad jis turi adaptuotis išeidamas į laisvę, tai, kad pareiškėjas tuo metu patyrė didelį stresą, nemigą, tai, kad motina mirė dėl to, jog pergyveno dėl jo susidariusios situacijos, ir pareiškėjas iki šiol dėl to negali atsigauti. Taikant griežtesnį rėžimą nei turėjo, pareiškėjui buvo apribotos bendravimo galimybės su aplinka, sukelti kiti nepatogumai.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis įstatymo nuostatų. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kurie patvirtintų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neišnagrinėjo visų bylai reikšmingų aplinkybių, o tik dėsto tas pačias aplinkybes ir argumentus, kurios buvo nurodytos pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui ir kurias teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo ir įvertino priimtame sprendime.

18. Lietuvos kalėjimų tarnybos manymu, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą išsamiai išnagrinėjęs ir objektyviai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą ir visas bylai reikšmingas aplinkybes, remdamasis formuojama teismų praktika, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo ir apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas.

19. Pareiškėjas atsikirtimuose į atsakovo atstovo atsiliepimą į apeliacinį skundą nurodo, kad nesutinka su pateiktu atsiliepimu, be kita ko, akcentuoja, kad padaryti pažeidimai yra tyčiniai, siekiant pakenkti pareiškėjui. Pareiškėjo manymu, atsakovo atstovas yra nusistatęs prieš pareiškėją, nes jis rašydavo skundus dėl neteisėtų institucijos veiksmų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad dėl nuolatinio atsakovo atstovo teisės aktų reikalavimų pažeidinėjimo, pareiškėjas gyveno nuolatiniame strese, kad su juo gali būti susidorota.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (po reorganizacijos Lietuvos kalėjimų tarnyba) neteisėtų veiksmų neperkeliant jo į pusiaukelės namus, t. y. mažiau jo teises ribojančią įstaigą, atlyginimo.

21. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė 2021 m. balandžio 30 d. prašymą dėl galimo jo perkėlimo į Alytaus pusiaukelės namus. Pareiškėjas tuo metu atliko laisvės atėmimo bausmę lengvosios grupės sąlygomis. Departamentas 2021 m. rugsėjo 1 d. raštu Nr. 2S-3224 „Dėl skundo nagrinėjimo“ (Raštas) netenkino pareiškėjo prašymo perkelti jį tolesniam bausmės atlikimui iš Marijampolės PN į Alytaus PN pusiaukelės namus. Šį Departamento sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2022 m. sausio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-1044-983/2022 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, Rašto dalį dėl pareiškėjo neperkėlimo į Alytaus pusiaukelės namus panaikino ir įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl perkėlimo į Alytaus pusiaukelės namus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. gruodžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA-1293-822/2022 Departamento apeliacinį skundą atmetė, o VAAT 2022 m. sausio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. LVAT, įvertinęs Rašto dalies dėl pareiškėjo neperkėlimo į Alytaus pusiaukelės namus motyvus, sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu vertinimu, kad tiek Alytaus PN 2021 m. gegužės 5 d. sprendime Nr. 8-3495, tiek Marijampolės PN 2021 m. liepos 20 d. teikime Nr. 9/07-7699 nurodytos aplinkybės nebuvo Departamento tinkamai įvertintos priimant ginčijamą Raštą, t. y. Departamentas nepateikė aiškių ir pakankamų motyvų, kodėl nurodytos priežastys turėjo įtakos sprendimui dėl nuteistojo neperkėlimo į pusiaukelės namus priėmimui, o taip pat Departamentas visiškai nevertino pareiškėją teigiamai charakterizuojančių savybių. Minėta LVAT nutartis yra įsiteisėjusi.

22. Byloje taip pat nustatyta, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba pateikė pirmosios instancijos teismui papildomus duomenis, iš kurių matyti, kad Marijampolės PN direktoriaus 2022 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. N-1521 „Dėl nuteistojo perkėlimo į Marijampolės pataisos namų pusiaukelės namus“ pareiškėjas nuo 2022 m. rugsėjo 22 d. perkeltas tolesniam bausmės atlikimui į Marijampolės PN pusiaukelės namus.

23. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes bei teisinį reguliavimą, be kita ko, reguliavimą, kuris nustato nuteistųjų teises pataisos namuose lengvos grupės sąlygomis bei pusiaukelės namuose, sprendė, kad tam tikrą laikotarpį pareiškėjas nepagrįstai nebuvo perkeltas į mažiau jo teises apribojančią įstaigą, todėl dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri atlygintina priteisiant pareiškėjui 1 000 Eur sumą.

24. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priteistos sumos dydžiu, apeliaciniame skunde prašo tenkinti jo skundą visa apimtimi, t. y. priteisti iš atsakovo jo naudai 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas iš esmės akcentuoja, kad buvo labai grubiai pažeistos jo teises, teismas neįvertino pareiškėjo elgesio laisvės atėmimo metu, neįvertino jo atliko laisvės atėmimo laiko, tai, kad jis turi adaptuotis išeidamas į laisvę, tai, kad pareiškėjas tuo metu patyrė didelį stresą, nemigą, mirė jo motina, nes pergyveno dėl jo ir dėl to pareiškėjas iki šiol negali atsigauti. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad toks atsakovo atstovo elgesys, neperkeliant jo į pusiaukelės namus, yra tyčinis, norint susidoroti su pareiškėju.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017).

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pasisakys apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 ir 2 d.).

27. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas pripažino, kad tam tikrą laikotarpį nepagrįstai neperkėlus pareiškėjo iš pataisos namų į pusiaukelės namus, pareiškėjui realiai sumažėjo pareiškėjo bendravimo su aplinka galimybės, buvo sukelti kiti nepatogumai, tam tikri dvasiniai išgyvenimai, todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos dydį nustatė, atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį, trukmę ir mastą, dėl šio pažeidimo pareiškėjo patirto diskomforto lygį, atsižvelgęs į įstatymuose įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-63-624/2024), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Šiuo aspektu teisėjų kolegija nemato pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu neturtinės žalos dydžio įvertinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde, nei kituose dokumentuose nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą priteisti pareiškėjo prašomą 10 000 Eur sumą.

28. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo elgesio laisvės atėmimo metu, jo atliko laisvės atėmimo laiko, tai, kad jis turi adaptuotis išeidamas į laisvę, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui nenurodžius konkrečių su tuo susijusių nepatogumų ir nepagrindus jų įrodymais, nėra pagrindo teigti, kad neturtinės žalos dydis turėtų būti didinamas. Kita vertus šios aplinkybės yra reikšmingos nustatant, ar pareiškėjas pagrįstai nebuvo perkeltas į pusiaukelės namus, tačiau byloje dėl to ginčo nėra.

29. Teisėjų kolegija atmeta kaip deklaratyvius ir nepagrįstus įrodymais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad dėl susiklosčiusios situacijos mirė jo motina ir pareiškėjas iki šiol patiria dėl to išgyvenimus, taip pat, jog atsakovo atstovas, neperkeldamas pareiškėjo į pusiaukelės namus, tyčia siekė pakenkti pareiškėjui.

30. Teisėjų kolegija, apibendrindama byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra jokio pagrindo. Dėl to teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Iveta Pelienė

Veslava Ruskan