2021-01-13 Nr. AB-2139-3-61-3-03343-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-44-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03343-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. B. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 45 616 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, nes kalinimo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamojo ploto reikalavimas, duše nebuvo pertvarų, užuolaidų, todėl buvo pažeistas pareiškėjo privatumas. Nurodė, kad ant langų buvo uždėti statybiniai pastoliai, todėl patalpoje buvo ribojamas natūralus apšvietimas. Pareiškėjas yra priklausomas nuo opiatų, o Vilniaus PN neužtikrino, kad jie patektų į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas kreipėsi su prašymu skirti medikamentinį gydymą (duomenys nesklebtini), tačiau gydymas nebuvo suteiktas. Tokiu būdu pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė gydytis nuo priklausomybės. Pareiškėjas taip pat kreipėsi į gydytojus, kad jam būtų išrašyti vaistai nuo rūkymo, tačiau vaistai nebuvo išrašyti, todėl administracija neužtikrino sąlygų nevartoti tabako. Nurodė, kad yra dirbantis, o teisė pasivaikščioti yra užtikrinama tik poilsio dienomis. Darbo dienomis galimybė pasivaikščioti pareiškėjui buvo apribota. Taip pat pasivaikščiojimo kiemelių plotas per mažas. Patikslintame skunde pareiškėjas prieštaravo, kad Vilniaus PN jam neskyrė dietinio maisto bei preparato (duomenys nesklebtini) profilaktikai (duomenys nesklebtini).

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas pateikė duomenis, kuriose patalpose pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas. Nurodė, kad pertvarų įrengimo dušuose teisės aktai nereglamentuoja. Dušų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Kamerose įrengti skaidrūs langai, todėl užtikrinamas natūralus apšvietimas. Grotų įrengimas yra numatytas teisės aktuose. Gydymas (duomenys nesklebtini) gali būti skiriamas tik tuomet, kai nuteistajam toks gydymas buvo skirtas sveikatos priežiūros įstaigoje, bet pačioje įstaigoje toks gydymas neskiriamas. Nurodė, kad vaistinių preparatų, tokių kaip mažinančių potraukį rūkyti, kai tokie preparatai rekomenduojami gydytojo, įsigijimas teisės aktais reglamentuotas nuo 2018 m. spalio 20 d. Šiuo metu rengiamas aprašas, kurio pagrindu nuteistiesiems bus sudarytos galimybės įsigyti gydytojo rekomenduotų vaistinių preparatų. Dėl teisės pasivaikščioti nurodė, kad nuo 2018 m. liepos 25 d. yra patvirtinta nauja pasivaikščiojimo tvarka dirbantiems asmenims. Vilniaus PN užtikrina nuteistiesiems pasivaikščiojimo tvarką, pasivaikščiojimų kiemai tvarkingi, kiemai su sporto inventoriumi. Pasivaikščiojimo grafiką pareiškėjas turėjo suderinti su darbdaviu. Dėl neskirto dietinio maisto nurodė, kad pareiškėjui dietinis maistas nebuvo skirtas, nes tokio nurodymo nebuvo jo medicininiuose dokumentuose.

5. Atsakovo atstovas dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad buvo pažeista Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatyta pareiškėjo G. B. teisė kiekvieną dieną pasivaikščioti gryname ore laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. liepos 25 d., o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl to, jog laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 10 d. iki skundo padavimo dienos jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos Vilniaus pataisos namuose.

8. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas atsiliepime ir vėliau patikslintuose duomenyse nurodė, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo apgyvendintas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose Nr. 306, kurios plotas 33,46 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų ir Nr. 311, kurios plotas 31,15 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų. Teismas, vadovaujantis Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 111 punktu, priėjo prie išvados, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo apgyvendintas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl net esant užimtoms visoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto reikalavimas – 3,1 kv. m. (vienam asmeniui teko 3,13 kv. m) nebuvo pažeistas. Teismas taip pat konstatavo, kad nagrinėjamu atveju vertinant pareiškėjo argumentus dėl ploto kameroje neužtikrinimo, nenustatytas nei nacionalinės teisės aktų, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatų pažeidimas.

9. Teismas priėjo prie išvados, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip pat nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu Vilniaus PN administracijai jis reiškė pretenzijas dėl apšvietimo reikalavimų neužtikrinimo. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Taisyklės) 13.7. papunktyje nustatyta, kad iš lauko pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens lygaus paviršiaus plieninius strypus (taikoma tik įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas patalpas). Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Langų grotų tvirtinimo strypai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje. Taigi grotų įrengimas, kaip nurodė teismas, reglamentuotas teisės aktais, todėl šiuo aspektu pareiškėjo išdėstyti argumentai įvertinti kaip nepagrįsti.

10. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, tai pat ir pareiškėjo sveikatos kortelėje, kad pareiškėjui Sveikatos priežiūros įstaiga būtų skyrusi pakaitinį gydymą (duomenys nesklebtini), todėl Vilniaus PN neturėjo pareigos pareiškėjui skirti pakaitinio gydymo (duomenys nesklebtini). Atsižvelgiant į tai, Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo aspektu teismas nenustatė. Teismas pažymėjo, kad Vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo 4.19 papunktyje nustatyta, jog gydytojo rekomenduotas medicinos priemones nuteistiesiems leidžiama įsigyti ir turėti tik gavus rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis kreipėsi į gydytoją dėl vaistinių preparatų nuo rūkymo išrašymo, tačiau jokių preparatų gydytojas neišrašė. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistiesiems leidžiama įsigyti tik gydytojo rekomenduotas medicinos priemones, o šiuo atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų apie tai, kad gydytojas jam rekomendavo įsigyti atitinkamus preparatus nuo rūkymo, todėl Vilniaus PN, netenkindami pareiškėjo prašymo, neteisėtų veiksmų neatliko. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas patikslintame skunde prieštaravo, jog Vilniaus PN jam neskyrė dietinio maisto bei preparato (duomenys nesklebtini) profilaktikai (duomenys nesklebtini).

11. Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4-07/117, 7 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Taigi, kaip nurodė teismas, dietinis maitinimas nuteistajam gali būti skiriamas tik tuo atveju, jei toks maitinimas yra paskirtas gydytojo. Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjui būtų paskirtas dietinis maistas, teismas priėjo prie išvados, kad Vilniaus PN nebuvo pareigos skirti pareiškėjui dietinio maitinimo. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus PN neteisėtų veiksmų teismas nenustatė.

12. Teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušinėje įrengti pertvaras, todėl neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl dušo patalpos įrengimo teismo nebuvo konstatuoti. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tik nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2016 m. m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Teismas nustatė, kad iš pateiktų fotonuotraukų matyti, jog dalis dušo vietų yra atskirtos pertvaromis.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teisė kiekvieną dieną pasivaikščioti gryname ore numatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnio 5 punkte, 74 straipsnio 5 punkte, 75 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Kaip nurodė atsakovo atstovas, iki 2018 m. liepos 25 d. pataisos namuose nebuvo numatytos pasivaikščiojimo tvarkos ir grafiko dirbantiems nuteistiesiems. Teismas iš byloje esančios medžiagos nustatė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. gegužės 29 d. dirba VĮ „Mūsų amatai“, todėl grįžęs po darbo, ar dar prieš darbą pareiškėjas neturėjo galimybės pasivaikščioti gryname ore. Teismas sutiko su pareiškėju, kad Vilniaus PN administracija nesudarė pareiškėjui, kaip dirbančiam, galimybių kasdien pasivaikščioti gryname ore. Be to, pataisos namai ėmėsi organizuoti pasivaikščiojimus taip pat ir dirbantiems nuteistiesiems, o tai, kaip nurodė teismas, leidžia daryti išvadą, jog institucija pripažįsta dirbančiųjų teisę į pasivaikščiojimą. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad yra pagrindas išvadai, jog darbo dienomis pareiškėjui nebuvo užtikrintas pasivaikščiojimas gryname ore. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, kaip nurodė atsakovo atstovas, dirbantys nuteistieji turi galimybę darbo metu būti gryname ore (gamybinės zonos kieme), todėl nelaikytina, kad teisė pasivaikščioti buvo absoliučiai pažeista.

14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo skundą patenkino tik dalyje dėl pasivaikščiojimo gryname ore darbo dienomis neužtikrinimo. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Taigi, teismas nurodė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo išvadai, jog pareiškėjas Vilniaus PN bausmę atliko grubiai pažeidžiant įstatymų, tame tarpe ir higienos normų, nuostatas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu būtų bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, inter alia (be kita ko) dėl pasivaikščiojimo gryname ore darbo dienomis neužtikrinimo. Byloje taip pat nenustatyta, jog atsakovas siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Teismas nustatė, kad pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai nepagrįsta, byloje nėra duomenų, jog kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkamomis sąlygomis pareiškėjui padarė negrįžtamą poveikį jo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą grindžia tik subjektyviais įrodymais. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad dirbantys nuteistieji turėjo galimybę darbo metu būti gryname ore (gamybinės zonos kieme), taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei privalu remtis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

16. Teismas, įvertinęs tai, kad nors Vilniaus PN administracija tam tikrą laiką (nuo pareiškėjo įsidarbinimo VĮ „Mūsų amatai“ iki 2018 m. liepos 25 d. darbo dienomis) apribojo pareiškėjui, kaip dirbančiam, galimybes kasdien pasivaikščioti gryname ore, tačiau pareiškėjas dirbdamas turėjo galimybę darbo metu būti gryname ore (gamybinės zonos kieme), todėl teismas nelaikė, kad teisė pasivaikščioti buvo absoliučiai pažeista ir priėjo prie išvados, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo nagrinėjamu aspektu pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-601/2013). Teismas pripažino, kad buvo apribota Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatyta pareiškėjo teisė kiekvieną dieną pasivaikščioti gryname ore, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 17. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą atsižvelgiant į teismų praktiką bei esančius precedentus analogiškose bylose ir tenkinti pareiškėjo skundą.

18. Pareiškėjas teigia, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes jis yra neargumentuotas, subjektyvus ir diskriminuojantis pareiškėją kitų nuteistųjų atžvilgiu. Tvirtina, kad tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose priteisė pareiškėjams neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, nes 1 metus ir 2 mėnesius nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore.

19. Pareiškėjas paaiškina, kad turėjo būti pripažintas pažeidimas dėl naudojimosi dušu. Taip pat pareiškėjas teigia, kad atsakovas nesuteikė jam gydymo (duomenys nesklebtini), todėl buvo diskriminuojamas kaip nuteistasis. Teigia, kad rūko 23 metus, nori mesti rūkyti, tačiau preparatų mesti rūkyti nepardavinėja apie vienus metus. Medicininėje kortelėje yra įrašai, jog kreipėsi dėl galimybės įsigyti minėtų preparatų arba kad juos skirtų, tačiau jie skirti nebuvo, nes nėra lėšų, o įsigyti tuo metu neleido įstatymai.

20. Atsakovas Vilniaus PN pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

21. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi išvardytų įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo įvertinti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles.

22. Pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo, visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

23. Teismas sprendimu nusprendė pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą, nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą priimto sprendimo panaikinimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Vilniaus PN, atlyginimo.

25. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. liepos 25 d. (darbo dienomis) neužtikrino pareiškėjui teisės į pasivaikščiojimus, pripažino, jog buvo apribota Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatyta pareiškėjo teisė kiekvieną dieną pasivaikščioti gryname ore, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Po apeliacinio skundo padavimo gauti pareiškėjo apeliacinio skundo papildymai. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas gali būti tikslinamas tik per ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, ir tai, kad toks terminas yra naikinamas, apeliacinio skundo papildymus atsisakytina priimti.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

29. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo pasivaikščiojimu gryname ore, privatumo naudojantis dušu užtikrinimu, gydymo (duomenys nesklebtini), medikamentų, padedančių mesti rūkyti, vertinimo. Kitų pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pareiškėjas iš esmės apeliaciniame skunde neginčija.

30. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Vilniaus PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtino pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu.

31. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo parinktu jo teisių gynimo būdu – pažeidimo pripažinimu – ir tvirtina, kad jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

32. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

33. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

34. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. liepos 25 d. darbo dienomis (t. y. 302 darbo dienos) neužtikrino pareiškėjui teisės į pasivaikščiojimus gryname ore.

35. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį, į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1106-602/2020; 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-467-756/2020; 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1015-502/2020), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjo pažeistų teisių į teisės aktais nustatytas suėmimo sąlygas pripažinimas yra nepakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

36. Pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteista 45 616 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis. Byloje nebuvo nustatyta, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui vertintu laikotarpiu atsirado kokios nors itin sunkios pasekmės.

37. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteisia pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui G. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 600 Eur (šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė