2017-01-19 Nr. AB-1540-3-61-3-04976-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-26-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04976-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Europos socialinio fondo agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Europos socialinio fondo agentūros skundą atsakovui Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl sprendimų dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Europos socialinio fondo agentūra (toliau – ir Agentūra, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovas) 2014 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. (21.7.8-82)SD-7763 dalį, kuria pripažinta netinkamomis išlaidomis A. G. 2014 m. birželio mėnesio darbo užmokestis – 48,45 Lt; 2) panaikinti Ministerijos 2014 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. (21.7.8-82)SD-7915 dalį, kuria pripažinta netinkamomis išlaidomis A. G. 2014 m. birželio mėnesio darbo užmokestis – 45,90 Lt; 3) įpareigoti Ministeriją pripažinti tinkamomis A. G. 2014 m. birželio mėnesio darbo užmokesčio išlaidų dalį – 45,90 Lt.

Pareiškėjas nesutiko su Ministerija, kad, skaičiuojant darbuotojos A. G. vidutinį darbo užmokestį, esą buvo pažeistas Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 6.12 punktas. Pareiškėjo teigimu, šiame punkte įtvirtinta norma gali būti pažeista tik tuo atveju, jeigu darbuotojui mokamas mažesnis nei minimalus dienos/ valandos vidutinis darbo užmokestis, tačiau A. G. minimalus atlyginimas nebuvo mokamas.

Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

Nurodė, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, Aprašo 6.12 punkto nuostatos nereiškia, jog darbuotojo vidutinis darbo užmokestis gali būti skaičiuojamas pagal skaičiuojamąjį mėnesį nustatytą darbo užmokestį. Šiame punkte įtvirtinta garantija mažiausią darbo užmokestį gaunantiems darbuotojams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Agentūros darbuotojos A. G. pareiginė alga pagal darbo sutartį 2014 m. birželį siekė 3 619 Lt, o pagal Agentūros patvirtintas darbuotojų pareiginės algos ribas mažiausia pareiginė alga yra 2 880 Lt. A. G. buvo suteiktos kasmetinės atostogos birželio 3–4 d. bei 23 d. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 176 straipsnio 2 dalimi, teismas nurodė, kad skaičiuojamasis mėnuo pagal Aprašo 6.12 punktą A. G. išeinant kasmetinių atostogų birželio 3–4 d, buvo gegužė, todėl, mažiausią nustatytą pareiginę algą padalijus iš 21 darbo dienos, gaunamas vidutinis vienos dienos darbo užmokestis – 137,14 Lt. A. G. išeinant kasmetinių atostogų birželio 23 d., skaičiuojamasis mėnuo pagal Aprašo 6.12 punktą buvo birželis, todėl vidutinis vienos dienos darbo užmokestis, atsižvelgiant į darbo dienų skaičių (20), siekė 144 Lt. Teismas pažymėjo, kad 137,14 Lt ir 144 Lt atitinka minimalius dydžius, kurie būtų taikomi, jei A. G. vidutinis 2014 m. birželį darbo užmokestis būtų atitinkamai mažesnis. Remdamasis kasmetinių atostogų skaičiavimo lapų duomenimis, teismas nustatė, kad vidutinis A. G. birželio darbo dienos užmokesčio dydis yra 163,01 Lt, gaunamas taikant Aprašo 6.1–6.2 punktus: skaičiuojamojo laikotarpio (kovo–gegužės) darbo užmokestį padalijus iš per šį laikotarpį dirbtų dienų skaičiaus. Taigi teismas sprendė, kad apskaičiuotas vidutinis darbo dienos užmokestis yra didesnis nei anksčiau nurodyti minimalūs dydžiai, apskaičiuoti pagal Aprašo 6.12 punkto nuostatas. Teismas pabrėžė, kad teisės aktai nenustato kitokios vidutinio vienos dienos darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos tuo atveju, kai nepažeidžiama ši minimali riba.

Dėl nurodytų motyvų teismas sutiko su Ministerijos išvada, kad pareiškėjas netinkamai apskaičiavo vidutinį A. G. birželio darbo dienos užmokestį.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Nurodo iš esmės tapačias aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas netinkamai įvertinus teisės aktų nuostatas, byloje surinktus įrodymus bei bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes. Pareiškėjas papildomai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė analizuoti Valstybinės darbo inspekcijos ir atsakovo pateiktų paaiškinimų turinį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjo nurodytos aplinkybės (pateikta 2015 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. SB-2015-00424 per EPP), kad 2014 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1288 (įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d.) Aprašas buvo pakeistas. Pažymi, kad Aprašo 6.12 punkto norma galėjo būti pažeista tik tuo atveju, jeigu darbuotojui būtų mokamas mažesnis nei joje įtvirtintas minimalus dienos (valandos) vidutinis darbo užmokestis. Pareiškėjo vertinimu, aplinkybė, jog pareiškėjas pasirinko darbo sutartį (ir jos pagrindu taikė 180,95 Lt (3619/20) minimalią dienos darbo užmokesčio ribą), o ne lokalų teisės aktą minimaliam vidutiniam darbo užmokesčio dydžiui identifikuoti, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas kaip nors pažeidė Aprašo 6.12 punkto formuluotę, nes abu šaltiniai (teisės aktas ar darbo sutartis) yra nurodyti kaip lygiavertės galimos alternatyvos. Be to, atsakovas 2014 m. gegužę, kaip Aprašo rengėjas, pats patvirtino, jog, taikant Aprašo 6.12 punktą, yra leidžiama mokėti didesnį vidutinį darbo užmokestį už Aprašo 6.1–6.2 papunkčių pagrindu apskaičiuotą vidutinį darbo užmokestį.

Atsakovas Ministerija pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo iš esmės tapačias aplinkybes, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodo, kad Valstybinės darbo inspekcijos pateikti atsakymai nebuvo siejami su šios bylos konkrečiomis aplinkybėmis. Nurodo, kad bylos baigčiai tai, jog Aprašo 6.12 punkto nuostatos buvo pakeistos, neturi įtakos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. (21.7.8-82)SD-7763 dalies ir 2014 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. (21.7.8-82)SD-7915 dalies, kuriais nuspręsta pripažinta netinkamomis finansuoti išlaidomis 45,90 Lt, išmokant A. G. darbo užmokestį už 2014 m. birželio mėnesį.

Ginčijamas sprendimas iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėjas, suteikdamas A. G. kasmetines atostogas 2014 m. birželio 3-4 ir 23 dienomis, neteisingai apskaičiavo A. G. išmokamo vidutinio darbo užmokesčio dydį, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 (2012 12 19 nutarimo Nr. 1561 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 01 01) patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nuostatas bei nepagrįstai permokėdamas 45,90 Lt.

Pareiškėjas savo nesutikimą su šiuo atsakovo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad atsakovas neteisingai interpretuoja bei taiko Aprašo 6.1. ir 6.12. nuostatas, dėl ko neteisingai nustatė A. G. išmokamo už kasmetines atostogas vidutinio darbo užmokesčio dydį. Pareiškėjo teigimu, jis Aprašo nuostatas pritaikė tinkamai bei teisingai nustatė A. G. išmokamo už kasmetines atostogas vidutinio darbo užmokesčio dydį.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Darbo kodeksas bei jo nuostatas įgyvendinantis Aprašas.

Darbo kodekso 176 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad „Kasmetinių atostogų laiku darbuotojui garantuojamas jo vidutinis darbo užmokestis visose darbovietėse. Vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką nustato Vyriausybė. Darbo užmokestis už kasmetines atostogas mokamas ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios.“ <....>

Pagal Aprašo 6.1. punktą, paprastai vidutinis darbo užmokestis yra skaičiuojamas iš darbo užmokesčio, kurį darbuotojas gavo per 3 paskutinius kalendorinius mėnesius, einančius prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis.

Byloje nagrinėjamu atveju taip pat aktuali yra Aprašo 6.12. punkto dalis, kurioje nustatyta, kad „Pagal šį Aprašą dienos (valandos) vidutinis darbo užmokestis negali būti mažesnis už skaičiuojamąjį mėnesį teisės aktuose ar kolektyvinėje sutartyje (jeigu jos nėra – darbo sutartyje) nustatytą toms pareigoms, profesijai ar atitinkamos kategorijos darbams minimalų valandinį (dienos) atlygį, <...> o jeigu šie dydžiai nenustatyti – negali būti mažesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus atitinkamus minimalius darbo užmokesčio dydžius.“

Iš šių teisės normų matyti, kad jose yra įtvirtintos sekančios elgesio taisyklės skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį:

1. darbo užmokestis už kasmetines atostogas darbuotojui yra mokamas į ateitį („į priekį“), o jo dydis nustatomas iš darbo užmokesčio, kurį darbuotojas gavo už 3 paskutinius kalendorinius mėnesius;

2. pareigoms, profesijai ar atitinkamos kategorijos darbams teisės aktuose ar kolektyvinėje sutartyje (jeigu jos nėra – darbo sutartyje) turi būti nustatytas minimalus valandinis (dienos) atlygis, o jeigu šie dydžiai nenustatyti, jis negali būti mažesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus atitinkamus minimalius darbo užmokesčio dydžius.

Apibendrinus šias dvi taisykles darytina išvada, kad darbo užmokestis už kasmetines atostogas negali būti didesnis už darbo užmokesčio vidurkį, kurį darbuotojas gavo už 3 paskutinius kalendorinius mėnesius, bet turi būti ir ne mažesnis už tą mėnesį, kurį darbuotojas yra išleidžiamas kasmetinių atostogų, atitinkamoms pareigoms nustatytą minimalų valandinį (dienos) atlygį, o jeigu šie dydžiai nenustatyti, jis negali būti mažesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus atitinkamus minimalius darbo užmokesčio dydžius.

Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad reikalavimas dėl minimalaus valandinio (dienos) atlygio nustatymo yra taikytinas ir darbo sutarties atveju, nes tik esant nurodytam darbo sutartyje šiam minimaliam atlygiui yra galimas minėtos antros taisyklės dėl minimalaus darbo užmokesčio už kasmetines atostogas nustatymo, įgyvendinimas. Todėl darbo sutarties duomenys gali būti taikomi apskaičiuojant minimalų darbo užmokesčio už kasmetines atostogas dydį tik tokiu atveju, kai darbo sutartyje yra nustatytas minimalus valandinis (dienos) atlygis. Ir priešingai, kai toks minimalus dydis darbo sutartyje nėra nustatytas, o yra nustatytas tik maksimalus („fiksuotas“) darbo užmokesčio dydis, šie darbo sutarties duomenys negali būti taikomi apskaičiuojant minimalų darbo užmokesčio už kasmetines atostogas dydį. Tokiais atvejais turi būti taikomi duomenys apie minimalų valandinį (dienos) atlygį, kurie yra nustatyti teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje arba patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės atitinkamu nutarimu apie minimalius darbo užmokesčio dydžius.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas apskaičiuodamas A. G. darbo užmokestį už kasmetines atostogas, jo minimalų valandinį (dienos) dydį nustatė remdamasis darbo sutarties, sudarytos 2014 m. birželio 12 d. tarp pareiškėjo ir A. G., duomenimis. Tačiau šioje darbo sutartyje duomenų apie minimalų valandinį (dienos) atlygį nėra nurodyta, todėl ja nebuvo galima remtis apskaičiuojant minimalų darbo užmokesčio už kasmetines atostogas dydį (b. l. 21).

Byloje nėra ginčo, kad A. G. apskaičiuotas pagal Aprašo 6.1. - 6.2. punktų nuostatas vidutinis darbo dienos užmokestis sudarė 163,01 Lt. Byloje duomenų, kurie patvirtintų, kad A. G. užimamoms pareigoms teisės aktais ar kolektyvine sutartimi buvo nustatytas didesnis nei 163,01 Lt minimalus valandinis (dienos) atlygis, nėra surinkta. Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėjas. Todėl pareiškėjas nustatydamas A. G. minimalų valandinį (dienos) atlygį – 180,95 Lt ir nuo šios sumos apskaičiuodamas darbo užmokestį už kasmetines atostogas, tai atliko neteisingai bei A. G. permokėjo.

Visa tai lemia, kad pareiškėjas apskaičiuodamas A. G. vidutinį darbo užmokestį už kasmetines atostogas netinkamai taikė Aprašo 6.1. ir 6.12. punktų nuostatas, dėl ko atsakovo sprendimas pripažinti netinkamomis finansuoti išlaidomis 45,90 Lt, išmokėjus A. G. darbo užmokestį už 2014 m. birželio mėnesį, yra atitinkantis teisės aktų, reglamentuojančių šiuos teisinius santykius, bei sutarties, sudarytos tarp šalių 2014 m. vasario 26 d. 3.3. punkto reikalavimus.

Nepagrįsti ir tie apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti bei pateikti savo išvadas dėl į bylą pateiktų Valstybinės darbo inspekcijos konsultacijų.

Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnio 20 punkte nustatyta, kad „Valstybinė darbo inspekcija pagal jai priskirtą kompetenciją <...> konsultuoja darbuotojus, darbuotojų atstovus, darbdaviams atstovaujančius asmenis, darbdavių įgaliotus asmenis, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, darbo įstatymų vykdymo, kolektyvinių sutarčių sudarymo ir kitais klausimais.“

Tačiau šiame teisės akte nėra nustatyta, kad Valstybinės darbo inspekcijos duodama konsultacija yra privaloma visoms valstybinės valdžios institucijoms, tame tarpe teismams. Kadangi konsultacija yra suprantama, kaip specialisto patarimas, todėl nesant tuo klausimu specialaus teisinio reglamentavimo, šios Valstybinės darbo inspekcijos teikiamos konsultacijos negali būti privalomos teismams. Be to, kaip matyti iš pateiktų konsultacijų, pati Valstybinės darbo inspekcija nurodo, kad šios konsultacijos nėra privalomos institucijoms nagrinėjančioms darbo ginčus.

Visa tai savo ruožtu lemia, kad pirmosios instancijos teismas neprivalėjo byloje esančių konsultacijų vertinti bei pateikti dėl jų atitinkamų išvadų.

Apibendrinus darytina išvada, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Europos socialinio fondo agentūros apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas