2019-02-20 Nr. AB-4864-3-64-3-00429-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-382-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00429-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės I. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos prašymą atsakovei I. G. dėl socialinės pašalpos ir paramos mokinio reikmėms įsigyti permokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Šiaulių miesto savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas, Administracija) kreipėsi į teismą su prašymu, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovės I. G. 3 396,19 Eur permokėtos socialinės pašalpos (3 170,29 Eur socialinės pašalpos permoka ir 225,90 Eur paramos mokinio reikmėms įsigyti permoka) ir priteisti visas teismo išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad I. G. ir jos šeima gavo piniginę socialinę paramą, t. y. socialinę pašalpą, kompensacijas už šildymą, karštą bei geriamą vandenį, paramą mokinio reikmėms įsigyti nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. 2015 m. birželio 12 d. Administracijos Socialinės paramos skyrius (toliau – ir Socialinės paramos skyrius) gavo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) raštą Nr. (43,6)S-5124, iš kurio paaiškėjo, kad šeima, kreipdamasi dėl paramos 2010–2014 metų laikotarpiu turėjo kitokias pajamas, nei nurodė pildydama prašymus-paraiškas paramai gauti.

Kadangi atsakovės I. G. ir VMI pateikti duomenys nesutapo, I. G. buvo kviečiama atvykti į Socialinės paramos skyrių keletą kartų: 2015 m. birželio 19 d. raštu Nr. (28.4.40)SSP-1953, 2015 m. birželio 29 d. raštu Nr. (28.4.40)SSP-2028, tačiau neatvyko ir savo pajamų nepatikslino. Todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 26 straipsnio 1 punktu I. G. šeimai buvo suskaičiuota permoka už neteisėtai gautą paramą už 2010–2014 metų laikotarpį, remiantis VMI pateiktais duomenimis.

Suskaičiavus permokų dydį I. G. vėl buvo kviečiama atvykti į skyrių 2015 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. (28.4.40)SSP-2362, 2015 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. (28.4.40)SSP-2891, bet neatvyko. 2015 m. liepos 13 d. Socialinės paramos skyrius priėmė sprendimą Nr. 184 „Dėl permokos nustatymo“, kuriuo buvo nustatyta socialinės pašalpos permoka 3 170,29 Eur, susidariusi dėl gavėjo klaidingai pateiktų duomenų. 2015 m. liepos 14 d. Socialinės paramos skyrius priėmė sprendimą Nr. 185 „Dėl permokos nustatymo“, kuriuo buvo nustatyta permoka paramai mokinio reikmėms įsigyti 225,90 Eur, susidariusi dėl gavėjo klaidingai pateiktų duomenų.

Šios permokos apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. Prieš priimant šiuos sprendimus atsakovė 2015 m. birželio 19 d. raštu Nr. (28.4.40) SSP-1953 buvo paprašyta patikslinti duomenis apie gautas pajamas, 2015 m. birželio 29 d. raštu Nr. (28.4.40) SSP-2028 buvo pakartotinai prašoma atvykti į Socialinės paramos skyrių ir nurodoma, kad duomenys reikalingi skaičiuojant permoką. Atsakovė į Socialinės paramos skyriaus raštus nereagavo, tačiau 2015 m. liepos 14 d. Socialinės paramos skyriui parašė skundą, kad neketina pateikti jokios papildomos informacijos apie gautas pajamas už 2010–2014 m.

Taigi atsakovė nepateikė informacijos, kad Socialinės paramos skyrius galėtų įvertinti papildomas aplinkybes, nurodytas VMI. 2015 m. rugpjūčio 3 d. Administracija atsakė į šį I. G. skundą raštu Nr. SG-477 „Dėl piniginės socialinės paramos permokos“, taip pat buvo siųstas Socialinės paramos skyriaus 2015 m. rugpjūčio 3 d. raštas Nr. (28.4.40)SSP-2362. Atsakovė 2015 m. rugpjūčio 13 d. pateikė Socialinės paramos skyriui raštą, kuriame nurodė, jog su savo skundu pateikė atsakymą į minėtus Socialinės paramos skyriaus raštus.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad VMI rašte 2015-06-12 Nr. (43.6) S-5124 buvo nurodyta, jog operatyvus patikrinimas dėl I. G. ir jos sutuoktinio J. G. buvo atliekamas, siekiant nustatyti, ar šeimos patirtos išlaidos neviršija gautų pajamų. J. G. pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad 2010 m. pradžioje šeima turėjo 25 479,35 Eur (87 970 litų) grynųjų pinigų, o 2014 m. pabaigoje ne banke turimos lėšos 11 363,90 Eur (39 235 litų). Tačiau I. G. 2011–2012 m. metinėse šeimos turto deklaracijose FR0001 piniginių lėšų deklaravo 0 Eur, o šią deklaraciją pateikė Socialinės paramos skyriui dėl socialinių išmokų (pašalpų, kompensacijų) gavimo. Vadovaujantis Įstatymu buvo paskirta socialinė pašalpa bei parama mokinio reikmėms įsigyti, tačiau paaiškėjo, kad atsakovė su sutuoktiniu nurodė ne tokias pajamas, turinčias įtakos socialinei paramai gauti, kokias nurodė VMI. Pildant prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti apie duomenų tikrumą bei dėl teisingos informacijos pateikimo patvirtinama parašu, todėl asmuo atsako už teisingą duomenų pateikimą. 2015 m. lapkričio 25 d. Socialinės paramos skyrius aiškinamuoju raštu nustatė, dėl ko susidarė minėta permoka. Atsakovė į Socialinės paramos skyrių neatvyko, nepateikė paaiškinimų ar paneigiančių įrodymų dėl šios skolos apskaičiavimo, todėl vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio 1 punktu, šeimai buvo suskaičiuota permoka už socialinę pašalpą 3 170,29 Eur ir už paramą mokinio reikmėms įsigyti – 225,90 Eur, iš viso permoka už socialines pašalpas susidarė 3 396,19 Eur. 2014 m. gruodžio mėnesį socialinė parama I. G. buvo nutraukta ir šiuo metu socialinė parama nėra mokama, todėl sprendimo dėl iš atsakovės išskaičiuotinos permokėtos sumos iš paskirtos paramos nėra. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.242 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad niekas negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita. Pagal CK 6.242 straipsnio 1 dalį, be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.

4. Atsakovė I. G. atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti

5. Nurodė, kad savivaldybės administracija pareiškė reikalavimą dėl permokėtos socialinės paramos priteisimo. Nagrinėjamu atveju savivaldybės administracija siekia socialinės paramos permokos išieškojimo Įstatymo 26 straipsnio 3 dalies pagrindu; ši teisės norma aiškiai nustato permokos, kaip skolos išieškojimą ne administracine, o civilinio proceso tvarka, be to, Administracija vadovaujasi CK 1.136 straipsniu, 6.242 straipsnio 1 dalimi. Todėl administracinis teismas negalėjo priimti administracijos patikslinto prašymo, nes jo nagrinėjimas nepriskirtas administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 str. 1 d.), o jį priėmus, byla turėtų būti perduota pagal rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos teismui (ABTĮ 22 str. 1 d.).

Administracijos patikslinto prašymo pagrindas suformuluotas taip, kad atsakovė nesupranta, kokiu, kada ir kaip padarytu Įstatymo pažeidimu yra kaltinama. Administracija nenurodė, būtent kokiuose prašymuose-paraiškose paramai gauti atsakovė I. G. nurodė neteisingas pajamas, kada ir kokie jos pateikti duomenys yra klaidingi. Iš pareiškėjo pridėtų 2 tomų priedų matyti, kad I. G. socialinė parama buvo skiriama nuo 2009 metų, pagal Įstatymą, prašymai-paraiškos paramai gauti pateikiami kas 3 mėnesiai, tačiau nenurodyta, kokiuose būtent jos pateiktuose dokumentuose atsakovė nurodė klaidingą informaciją.

Nuoroda į VMI 2015 m. birželio 12 d. raštą Nr. (43.6) S-5124, Socialinės paramos skyriaus 2015 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 184 „Dėl permokos nustatymo“, 2015 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 185 „Dėl permokos nustatymo“ neatskleidžia, kokį Įstatymo pažeidimą, kada ir kaip padarė I. G.. Administracijos sprendimai yra individualūs administraciniai aktai, todėl jiems taikytinas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – VAĮ). Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. liepos 13 d. sprendime Nr. 184 „Dėl permokos nustatymo“ ir 2015 m. liepos 14 d. sprendime Nr. 185 „Dėl permokos nustatymo“ nėra nurodyti jų motyvai, faktinės aplinkybės ir teisės normos, kurių pagrindu priimti sprendimai, nenurodyta apskundimo tvarka, be to, neaišku, ar sprendimus priėmė ir pasirašė įgalioti asmenys.

Gero viešojo administravimo principas įpareigoja pareiškėją priimant dėl atsakovės I. G. sprendimus juose nurodyti faktinių aplinkybių bei teisės normų, kurių pagrindu priimti sprendimai, visumą. Šiuo atveju Socialinės paramos skyrius to nepadarė, todėl jo sprendimai 2015 m. liepos 13 d. Nr. 184 „Dėl permokos nustatymo“ ir 2015 m. liepos 14 d. Nr. 185 „Dėl permokos nustatymo“ yra neteisėti ir negali būti pagrindu priteisti iš atsakovės I. G. reikalaujamas permokas. Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 184 „Dėl permokos nustatymo“ ir 2015 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 185 „Dėl permokos nustatymo“ atsakovė I.

G. skundė Šiaulių apygardos administraciniam teismui, kuris 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu (administracinė byla Nr. 1-168-621/2016) bylos dalį dėl šių sprendimų nutraukė, padarė išvadą, kad 2015 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. 184 ir 2015 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. 185 yra tik tarpiniai (procedūriniai) dokumentai, kurie yra pagrindas priimti sprendimą dėl permokos išieškojimo civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka arba kreiptis dėl permokos nurašymo (išskaičiavimo) ir teisių ar pareigų I. G. tiesiogiai nesukuria (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-797-146/2015).

Taigi, pagal įsiteisėjusį Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą, administracija ar jos Socialinės paramos skyrius turėjo priimti sprendimą dėl permokos išieškojimo civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Pareiškėjas nurodo nuostolius patyręs dėl 2010–2014 metais atsakovei I. G. išmokėtos socialinės paramos. Nuostoliai yra piniginė žalos išraiška (CK 6.249 str. 1 d.), o reikalavimams atlyginti žalą taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.).

Pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą. Atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo Administracijos patikslintą prašymą atmesti ir priteisti iš pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. 6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos patikslintą prašymą tenkino, t. y. priteisė pareiškėjui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai iš atsakovės I. G. 3 170,29 Eur socialinės pašalpos permoką ir 225,90 Eur paramos mokinio reikmėms įsigyti permoką, t. y. iš viso 3 396,19 Eur permokėtą sumą; pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo paliko nenagrinėtu, o atsakovės I. G. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo atmetė.

7. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl socialinės pašalpos ir paramos mokinio reikmėms įsigyti permokų priteisimo. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju Administracija reiškia reikalavimą dėl neteisėtai gautos piniginės socialinės pašalpos ir paramos mokinio reikmėms įsigyti permokos priteisimo. Specialioji teisėjų kolegija yra nurodžiusi, kad savivaldybė, vykdydama Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 43 punkte įtvirtintą savarankiškąją (Konstitucijos ir įstatymų nustatytą (priskirtą) savivaldybių funkciją teikti socialines pašalpas ir kompensacijas, nustatytas Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme, veikia viešojo administravimo srityje, tad pareikštas reikalavimas yra administracinio teisinio pobūdžio. Ta aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 26 straipsnio 3 dalis nustato, jog jeigu neteisėtai gauta piniginė socialinė parama negrąžinta arba neišskaičiuota, likusi skola išieškoma Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, nekeičia teisinio santykio prigimties. Taigi, pareiškėjo reikalavimas turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 4 d. nutartį, priimtą byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija v. E. S., bylos Nr. T-76/2015).

8. Teismas nustatė, kad I. G. ir jos šeima gavo piniginę socialinę paramą, t. y. socialinę pašalpą ir paramą mokinio reikmėms įsigyti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. 2015 m. birželio 15 d. Socialinės paramos skyrius gavo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2015 m. birželio 12 d. raštą Nr. (43.6)S-5124, kuriame nurodyta, jog Šiaulių AVMI atliko J. G. ir jo sutuoktinės I. G. operatyvų patikrinimą; patikrinimas buvo atliekamas, siekiant nustatyti, ar šeimos patirtos išlaidos neviršija gautų pajamų; operatyviam patikrinimui J.

G. pateikė paaiškinimus, kad 2010 m. pradžioje šeima turėjo 87 970 Lt grynųjų pinigų, o 2014 m. pabaigoje ne banke turimos piniginės lėšos – 39 235 Lt; pažymėjo, kad I. G. 2011–2012 m. metinėse šeimos turto deklaracijose FR0001 piniginių lėšų deklaravo – 0 Lt (II t., b. l. 191). Socialinės paramos skyrius 2015 m. birželio 19 d. raštu Nr. (28.4.40)SSP-1953 ir 2015 m. birželio 29 d. raštu Nr. (28.4.40)SSP-2028 prašė I. G. atvykti patikslinti duomenis apie gautas pajamas. Socialinės paramos skyriaus 2015 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 184 „Dėl permokos nustatymo“ nustatyta, kad dėl gavėjos klaidingai pateiktų duomenų susidarė 3179,29 Eur socialinės pašalpos permoka.

Socialinės paramos skyriaus 2015 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 185 „Dėl permokos nustatymo“ nustatyta, kad dėl gavėjos klaidingai pateiktų duomenų susidarė 225,90 Eur socialinės pašalpos permoka. Socialinės paramos skyriaus 2015 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 184 „Dėl permokos nustatymo“ ir 2015 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 185 „Dėl permokos nustatymo“ atsakovė buvo apskundusi prijungtoje administracinėje byloje Nr. I-168-621/2016, tačiau Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinės bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti Socialinės paramos skyriaus 2015 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 184 „Dėl permokos nustatymo“, 2015 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 185 „Dėl permokos nustatymo“ buvo nutraukta.

Administracijos 2015 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. SG-477 atsakovė I. G. buvo informuota, kad turi grąžinti socialinės pašalpos ir paramos mokinio reikmėms permokas. Atsakovė I. G. nurodė 2015 m. rugpjūčio 13 d. rašte, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos raštą Nr. SG-477 ji gavo 2015 m. rugpjūčio 5 d. Administracijos 2015 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. (28.4.40)SSP-2362 atsakovė I. G. vėl buvo informuota, kad privalo grąžinti socialinės pašalpos ir paramos mokinio reikmėms permokas. Atsakovė 2015 m. rugpjūčio 13 d. rašte nurodė, kad Administracijos raštą Nr. (28.4.40)SSP-2362 ji gavo 2015 m. rugpjūčio 5 d.

Administracijos 2015 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. (28.4.40)SSP-2490, 2015 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. SG-553 ir 2015 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. (28.4.40) SSP-2891 atsakovė dar kartą buvo informuota dėl socialinės pašalpos ir paramos mokinio reikmėms permokų grąžinimo.

9. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju negali būti taikoma CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju taikoma CK 1.125 straipsnio 9 dalis, numatanti penkerių metų ieškinio senaties terminą dėl periodinių išmokų išieškojimo, kadangi tiek socialinė pašalpa, kuri mokama kiekvieną mėnesį, teik ir parama mokinio reikmėms įsigyti, kurią atsakovė gavo ketverius metus iš eilės, yra laikomos periodinėmis išmokomis. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas Administracija 2015 m. birželio 15 d. gavo Šiaulių AVMI raštą Nr. (43.6)S-5124, iš kurio paaiškėjo, kad atsakovės šeima, kreipdamasi dėl paramos 2010–2014 metų laikotarpiu turėjo kitokias pajamas, nei nurodė pildydama prašymus-paraiškas paramai gauti, o tai sietina su ieškinio senaties termino eigos pradžia. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2017 m. balandžio 13 d., todėl termino kreiptis į teismą nepraleido.

10. Teismas aptarė ginčo santykius reglamentuojančius Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo ir Lietuvos Respublikos socialinės paramos mokiniams įstatymo nuostatas.

11. Teismas konstatavo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovė I. G. pažeidė Įstatymo ir Socialinės paramos mokiniams įstatymo nustatytas pareigas pateikti teisingą informaciją apie pajamas ir turtą bei informuoti apie aplinkybes, turinčias įtakos teisei į socialinę paramą. Atsakovė I. G. neinformavo Socialinės paramos skyriaus apie visas gaunamas pajamas ir turtą laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2014 m., dėl to jai kyla pareiga grąžinti neteisėtai gautą socialinę paramą.

12. Teismas nustatė, kad Šiaulių AVMI atliko J. G. ir jo sutuoktinės I. G., operatyvų patikrinimą, patikrinimas buvo atliekamas siekiant nustatyti, ar šeimos patirtos išlaidos neviršija gautų pajamų. Operatyviam patikrinimui J. G. pateikė paaiškinimus, kad 2010 m. pradžioje šeima turėjo 87 970 Lt grynųjų pinigų, o 2014 m. pabaigoje ne banke turimos piniginės lėšos – 39 235 Lt. I. G. 2011–2012 m. metinėse šeimos turto deklaracijose FR0001 piniginių lėšų deklaravo 0 Lt. Minėtos deklaracijos buvo pateiktos Socialinės paramos skyriui dėl socialinių išmokų gavimo.

13. 2015 m. kovo 17 d. paaiškinime apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų priedus nurodytas privalomas registruoti turtas: automobilis „(duomenys neskelbtini)“, 2003 m. kovo 15 d. pirkimo–pardavimo sutartis (500 Lt), automobilis „(duomenys neskelbtini)“ (8 200 Lt), automobilis „(duomenys neskelbtini)“ 2007 m. kovo 24 d. pirkimo-pardavimo sutartis (5 000 Lt), automobilis „(duomenys neskelbtini)“ 2011 m. balandžio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartis (20 000 Lt), garažas registro Nr. 44/715787, 2011 m. balandžio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartis (4 000 Lt), J. G. gautos pajamos 2010–2014 m. uždarojoje akcinėje bendrovėje „Dizva“ (36 854,75 Lt), I. G. gautos pajamos 2010–2014 m. iš Socialinės paramos skyriaus (6 414,03 Lt). Gauta paskola 2011 m. liepos 23 d. iš brolio R. G. (4 500 Lt); J. G. kiti pajamų šaltiniai: 2012–2014 m. nedarbingumo ir invalidumo pensija (14 586,51 Lt), 2010–2014 m. grąžintas GPM ir PSO Šiaulių AVMI (1 277 Lt), 2010 m. gegužės 27 d. grąžintinos įmokos Ūkio banko lizingas (2 299 Lt), 2014 m. rugpjūčio 6 d. advokatės Ž. S. M. grąžintos lėšos (350 Lt), 2010–2014 m. gauta pajamų iš šeimos narių ir artimųjų (3 289,19 Lt), 2011 m. kovo 24 d. automobilio „(duomenys neskelbtini)“ pirkimo-pardavimo sutartis (2 200 Lt); I. G. kiti pajamų šaltiniai: 2010–2014 m. Administracijos pašalpos (9 919,95 Lt), 2011–2012 m. grąžintos GPM Šiaulių AVMI (351 Lt), 2013 m. rugsėjo 23 d. akcinės bendrovės Lietuvos draudimas 1 635,30 Lt draudimo išmoka, 2014 m. transporto išlaidų kompensavimas, Šiaulių darbo birža (21,80 Lt), 2010–2014 m. gauta pajamų iš šeimos narių ir artimųjų (1 890 Lt), 2011 m. gegužės 17 d. parama iš klebono Gintauto Gudo (1 300 Lt).

14. Administracija 2015 m. rugpjūčio 19 d. rašte Nr. (28.4.40)SSP-2490 atsakovei nurodė, kad skiriant socialinę paramą šeimai už šį laikotarpį dalis VMI nurodytų pajamų prašymuose-paraiškose pateiktos nebuvo, pavyzdžiui: turimos lėšos banke ir ne banke, gautos paskolos, grąžintos GPM pajamos, draudimo išmokos, gautos piniginės lėšos iš artimųjų ir t. t. Administracija 2015 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. SG-553 atsakovei nurodė, kad VMI nurodė, jog 2010 m. piniginių lėšų turi 87 970 Lt, o prašyme-paraiškoje skirti piniginę socialinę paramą nurodė, kad piniginių lėšų neturi; 2014 m. VMI nurodė pinigines lėšas – 39 235 Lt, o prašyme-paraiškoje piniginių lėšų nenurodė; tik 2011 m. balandžio 1 d. Socialinės paramos skyriui nurodė, kad banke turi 2 200 Lt; taip pat prašymuose-paraiškose skirti piniginę socialinę paramą nenurodė gautų paskolų, grąžintų GPM pajamų, draudimo išmokų, gautų piniginių lėšų iš šeimos narių ir artimųjų ir kt.

15. Teismas, atsižvelgęs į Šiaulių AVMI pateiktus duomenis, sprendė, jog atsakovės I. G. šeima turėjo kitokias pajamas, nei nurodė pildydama 2010–2014 m. prašymus-paraiškas piniginei socialinei paramai gauti. Atsakovė nei viename prašyme-paraiškoje piniginei socialinei paramai gauti nuo 2010 m. iki 2014 m. nenurodė visų duomenų, kuriuos Administracijai pateikė Šiaulių AVMI, t. y. atsakovė pateikė neteisingus duomenis apie turtą ir gaunamas pajamas. Įstatymo 14 straipsnis nurodo, koks bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimas turtas įskaitomas skiriant piniginę socialinę paramą, o 17 straipsnis nurodo, kokios visų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gaunamos pajamos įskaitomos skiriant piniginę socialinę paramą. Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovė I. G. pažeidė Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, 17 straipsnio 1 dalies 17 punktą. Atsižvelgiant į tai, Socialinės paramos skyrius pagrįstai priėmė 2015 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 184 „Dėl permokos nustatymo“ ir 2015 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 185 „Dėl permokos nustatymo“, kuriais nustatė permokas dėl klaidingai pateiktų duomenų. Šiaulių AVMI pateiktų duomenų teisingumo atsakovė I. G. iš esmės neginčijo.

16. Įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad visuose prašymuose-paraiškose pateiktų duomenų teisingumą prašymą-paraišką pateikęs asmuo patvirtina savo parašu. Atsakovė I. G., pildydama minėtus prašymus-paraiškas piniginei socialinei paramai gauti, patvirtino pateiktos informacijos teisingumą, įsipareigojo per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos skiriant ir (ar) mokant piniginę socialinę paramą. Taip pat atsakovė patvirtino, kad žino ir sutinka, jog nuslėpusi ar pateikusi neteisingus duomenis, reikalingus piniginei socialinei paramai gauti, turės grąžinti savivaldybei neteisėtai gautos piniginės socialinės paramos dydžio lėšas arba jos bus išieškotos įstatymų nustatyta tvarka.

17. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad gyventojams, gaunantiems piniginę socialinę paramą, yra nustatyta pareiga pranešti apie tokias aplinkybes, kurios turi įtakos pačios teisės į piniginę socialinę paramą turėjimui arba tokios paramos dydžiui, t. y. pranešti apie aplinkybes, susijusias su turimo turto verte, pajamomis, Įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų atitikimu, o šios pareigos neįvykdžius, gali būti taikomos teisės aktuose nustatytos pasekmės (2015 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-285-624/2015). Atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, kad yra dirbusi Socialinės paramos skyriuje, todėl teismas vertino, jog ji turėjo žinoti, kad reikia laiku pateikti teisingą informaciją, būtiną skiriant socialinę paramą.

18. Socialinės paramos skyrius 2015 m. birželio 19 d. raštu Nr. (28.4.40)SSP-1953 (kuris pagal Lietuvos pašto duomenis buvo įteiktas) ir 2015 m. birželio 29 d. raštu Nr. (28.4.40)SSP-2028 prašė I. G. atvykti patikslinti duomenis apie gautas pajamas už laikotarpį nuo 2010 m. iki 2014 m. Administracija 2015 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. SG-477 atsakovę I. G. informavo, kad ji turi grąžinti socialinės pašalpos ir paramos mokinio reikmėms permokas. Atsakovė I. G. 2015 m. rugpjūčio 13 d. rašte nurodė, kad Administracijos raštą Nr. SG-477 gavo 2015 m. rugpjūčio 5 d. Administracija 2015 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. (28.4.40)SSP-2362 atsakovę I. G. vėl informavo, kad ji privalo grąžinti socialinės pašalpos ir paramos mokinio reikmėms permokas. Atsakovė I. G. 2015 m. rugpjūčio 13 d. rašte nurodė, Administracijos raštą Nr. (28.4.40)SSP-2362 gavo 2015 m. rugpjūčio 5 d. Administracija 2015 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. (28.4.40)SSP-2490, 2015 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. SG-553 ir 2015 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. (28.4.40) SSP-2891, siųstais atsakovės gyvenamosios vietos adresu (nurodytu ir atsiliepime), atsakovę dar kartą informavo dėl socialinės pašalpos ir paramos mokinio reikmėms permokų grąžinimo. Atsakovė neginčijo gautų Administracijos raštų dėl permokų grąžinimo, sukeliančių pareiškėjai tiesiogines teisines pasekmes.

19. Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, negrąžinta neteisėtai gauta piniginė socialinė parama yra išskaičiuojama vadovaujantis savivaldybės administracijos priimtu sprendimu iš piniginę socialinę paramą gaunančiam asmeniui paskirtos piniginės socialinės paramos sumos išskaičiuojant ne daugiau kaip po 20 procentų mokėtinos sumos per mėnesį, jeigu nėra piniginę socialinę paramą gaunančio asmens raštu pateikto sutikimo išskaičiuoti didesnę mokėtinos sumos dalį per mėnesį ar visą mokėtiną sumą. Įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu neteisėtai gauta piniginė socialinė parama negrąžinta arba neišskaičiuota, likusi skola išieškoma Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, jeigu su išieškojimu susijusios administravimo išlaidos neviršija išieškotinos sumos. Socialinės paramos mokiniams įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neteisėtai gautos ir negrąžintos socialinės paramos mokiniams dydžio piniginės lėšos išieškomos teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė I. G. socialinės paramos negauna, todėl sprendimo dėl iš atsakovės išskaičiuotinos permokėtos sumos iš paskirtos paramos nėra. Atsakovė I. G. šios aplinkybės neginčijo, taip pat neginčijo ir nustatytų permokų dydžių, byloje nėra duomenų, kad atsakovė I. G. socialinės pašalpos ir paramos mokinio reikmėms įsigyti permokas (ar jų dalį) būtų grąžinusi. Teismas sprendė, jog atsakovė privalo grąžinti neteisėtai gautą socialinę pašalpą ir paramą mokinio reikmėms įsigyti, todėl pareiškėjo patikslintą prašymą tenkino.

20. Teismas nurodė, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje prašymas dėl pareiškėjo išlaidų nespręstinas, nes turiniu šis prašymas neatitinka ABTĮ 41 straipsnio 1 dalies nustatytų reikalavimų, kadangi yra nepagrįstas, nenurodyta prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma, nepateiktas išlaidų apskaičiavimas. Kadangi teismo sprendimas priimtas ne atsakovės naudai, I. G. prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas.

III. 21. Atsakovė I. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos prašymą atmesti.

22. Atsakovė laikosi pozicijos, kad pareiškėjas siekia socialinės paramos permokos išieškojimo Įstatymo 26 straipsnio 3 dalies pagrindu, o ši teisės norma aiškiai nustato permokos, kaip skolos išieškojimą ne administracine, o civilinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-76/2015, nes bylų faktinės aplinkybės nėra analogiškos. Administracinis teismas negalėjo priimti pareiškėjo prašymo, nes jo nagrinėjimas nepriskirtas administracinių teismų kompetencijai, jis turėjo būti perduotas nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui, to nepadarius, teismas išnagrinėjo jo kompetencijai nepriskirtą bylą, o tai yra sprendimo negaliojimo pagrindas (ABTĮ 146 str. 2 d. 1 p.).

23. Atsakovė nurodo, kad Įstatymo 26 straipsnio 3 daliai numatant, kad permoka, kaip skola, turi būti išieškoma civilinio proceso tvarka, , teismui turėjo būti pateiktas procesinis dokumentas, atitinkantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 135 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjo prašymo pagrindas suformuluotas taip, kad atsakovė nesupranta, kokiu pažeidimu ji kaltinama, nenurodyta, kokiuose konkrečiuose prašymuose-paraiškose paramai gaut atsakovė nurodė klaidingus duomenis. Netinkamai suformuluotas prašymo pagrindas užkirto kelią atsakovei tinkamai gintis nuo pareikštų reikalavimų. Pareiškėjo teikiamų dokumentų teisėtumas jau buvo nagrinėjamas administraciniame teisme, pareiškėjas priėmė prieštaringus sprendimus atsakovės atžvilgiu, remdamasis tais pačiais duomenimis.

24. Atsakovė teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nenurodė, kokia Įstatymo ir Socialinės paramos mokiniams įstatymo redakcija vadovavosi, t. y. nenurodė sprendimo įstatyminio pagrindo, todėl teismo sprendimas yra neteisėtas. Sprendime yra nurodyta, kad atsakovė piniginę socialinę paramą gavo nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d., o teismas permoką priteisė už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. pirmosios instancijos teismo sprendime nėra konkrečiai nurodyta, kokio atsakovės elgesio reikalavo galiojęs įstatymas, kokių konkrečių duomenų atsakovė nepateikė, taigi išvada, kad pareiškėja pažeidė minėtus įstatymus nepagrįsta nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės normomis.

25. Atsakovė pažymi, kad pirmosios jos paraiškos nuo 2009 m. spalio 1 d. paramai gauti į bylą nebuvo pateiktos. Atsakovei vėlesnėse paraiškose nereikėjo nurodyti visų duomenų – tik pasikeitimus, taigi teismas neįvertino visų reikalingų duomenų, taip pat neįvertino, ar atsakovės nenurodyti duomenys būtų turėję įtakos jos teisei į socialinę paramą.

26. Atsakovė teigia, kad dėl socialinės paramos permokų nustatymo Socialinės paramos skyrius yra priėmęs 2015 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 184 (nustatė socialinės pašalpos permoką 3 170,29 Eur) ir 2015 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 185 (nustatė paramos mokinio reikmėms įsigyti permoką 225,90 Eur). Šiuos sprendimus atsakovė gavo tik 2015 m. spalio 12 d. ir juos, kaip individualius administracinius aktus, skundė Šiaulių apygardos administraciniam teismui, kuris 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu (administracinė byla Nr. 1-168-621/2016) bylos dalį dėl šių sprendimų nutraukė, padaręs išvada, kad 2015 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. 184 ir 2015 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. 185 yra tik tarpiniai (procedūriniai) dokumentai ir teisių ar pareigų I. G. tiesiogiai nesukuria. Po 2016 m. gruodžio 22 d. teismo sprendimo priėmimo pareiškėjas jokių kitų sprendimų dėl socialinės paramos permokos atsakovės atžvilgiu nepriėmė, prašymą dėl socialinės paramos permokų priteisimo iš atsakovės grindžia remdamasis tais pačiais 2015 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 184 ir 2015 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 185, o teismas skundžiamu sprendimu priteisė būtent šiais sprendimais nustatytą permokų dydį, nors visiškai neaišku, kuo remiantis šios sumos paskaičiuotos. Minėti pareiškėjo sprendimai negali būti pagrindu priteisti iš atsakovės permokas, jie nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, neatitinka VAĮ nustatytų reikalavimų.

27. Atsakovės nuomone, ieškinio senaties termino pradžią pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiejo su 2015 m. birželio 15 d., nes Socialinės paramos skyrius jau 2014 m. gruodžio 18 d. buvo priėmęs sprendimą Nr. 25038 „Dėl mokėjimo nutraukimo“, nutraukimo priežastis – neteisingos žinios (šis sprendimas panaikintas Šiaulių apygardos administracinis teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-168-621/2016). Net vertinant, kad taikytinas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas penkerių metų ieškinio senaties terminas, buvo galima spręsti dėl socialinės paramos išmokų už penkerius metus iki prašymo (ieškinio) pateikimo dienos priteisimo, t. y. ne už ilgesnį terminą, kaip nuo 2012 m. balandžio 13 d., o teismas skundžiamu sprendimu priteisė permoką nuo 2010 m. sausio 1 d. Pareiškėja prašomas priteisti socialinės pašalpos permokas vertino kaip nuostolius, patirtus dėl 2010–2014 metais atsakovei išmokėtos socialinės paramos, nuostoliai yra piniginė žalos išraiška (CK 6.249 str. 1 d.), o reikalavimams atlyginti žalą taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą, atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį ir tai buvo pagrindas pareiškėjo prašymą atmesti.

28. Pareiškėjas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29. Pareiškėjas nurodo, kad byla teisminga administraciniam teismui. Pareiškėjas iš esmės pakartoja bylos faktines aplinkybes, išdėstytas prašyme, teigia, kad teismas nurodė, kokiais teisės aktais vadovavosi priimdamas skundžiamą sprendimą. Pareiškėjas teigia, kad nesuprantami atsakovės motyvai, kodėl ieškinio senaties termino data skaičiuotina nuo 2014 m. gruodžio 18 d., nes tą dieną priimtas sprendimas dėl socialinės pašalpos mokėjimo nutraukimo ir jis nėra susijęs su nagrinėjama byla. Pareiškėjo nuomone, teismas pagrįstai taikė 5 metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjas kreipėsi į teismą 2017 m. birželio 13 d., todėl šio termino nepraleido.

30. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes ir įrodymus, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Apeliaciniame skunde iš esmės nurodytos tos pačios aplinkybės, kaip ir atsiliepime į pareiškėjos prašymą. Atsakovė privalo grąžinti neteisėtai gautą socialinę pašalpą ir paramą mokinio reikmėms įsigyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos reikalavimo priteisti iš atsakovės I. G. 3 170,29 Eur socialinės pašalpos permoką ir 225,90 Eur paramos mokinio reikmėms įsigyti permoką (iš viso 3 396,19 Eur permokėtą sumą).

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovės apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. Kreipimosi į teismą metu galiojusios Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo redakcijos 26 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nustačius, kad bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo piniginę socialinę paramą gavo neteisėtai, nes kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos metu pateikė neteisingus duomenis apie turtą, gaunamas pajamas, bendrai gyvenančius asmenis arba kitus duomenis, reikalingus piniginei socialinei paramai skirti, arba paramos teikimo laikotarpiu per mėnesį nepranešė apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui, bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi grąžinti neteisėtai gautą pinigų sumą arba ją sumokėti dalimis.

34. Socialinės paramos mokiniams įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjas, nuslėpęs ar pateikęs neteisingus duomenis, reikalingus socialinei paramai mokiniams gauti, ir dėl to neteisėtai ją gavęs, privalo šią paramą suteikusiai institucijai grąžinti neteisėtai gautos socialinės paramos mokiniams dydžio pinigines lėšas.

35. Taigi tam, kad būtų patenkintas reikalavimas dėl permokos išieškojimo iš jos gavėjo, turi būti nustatyta, jog piniginė socialinė parama ar jos dalis buvo mokama neteisėtai, t. y. pažeidžiant jos skyrimą reguliuojančių teisės aktų reikalavimus, taip pat, kokie duomenys kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos metu buvo pateikti neteisingi, arba apie kokias reikšmingas aplinkybes nebuvo pranešta per mėnesį nuo jų atsiradimo ar pasikeitimo, ir, kad būtent dėl to socialinės paramos išmokos buvo mokamos neteisėtai.

36. Pagal ABTĮ 56 straipsnio nuostatas paprastai teikiant teismui įrodymus pareigą įrodyti reiškiamus reikalavimus ar atsikirtimus turi proceso šalys ir kiti proceso dalyviai (4 d.). Teismas, procese būdamas aktyvus, gali pasiūlyti paminėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Pagal šio straipsnio 6 dalies reikalavimus įvertinęs įrodymus, teismas turi priimti ABTĮ 86 straipsnio nuostatas atitinkantį sprendimą.

37. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė pažeidė Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo ir Socialinės paramos mokiniams įstatymo nustatytas pareigas pateikti visą teisingą informaciją apie pajamas ir turtą bei informuoti apie aplinkybes, turinčias įtakos teisei į socialinę paramą, nepateikė informacijos apie visas gautas pajamas ir turtą laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2014 m., pildydama šiuo laikotarpiu paraiškas-prašymus piniginei socialinei paramai gauti. Tačiau, nei pareiškėjas, nei teismas nedetalizavo, kurie konkretūs duomenys ir kuriuo momentu buvo nepateikti bei, kurio iš administracinių aktų skirti socialinę paramą neteisėtumą tai lėmė ir kokia apimtimi.

38. Nors byloje buvo sprendžiama dėl socialinės paramos permokos, susidariusios 2010-2014 m., pareiškėjas nurodė, kad atsakovei piniginė socialinė parama buvo mokama nuo 2009 m. spalio 1 d. ir jokių įrodymų teismui už laikotarpį iki 2010 m. neteikė. Į bylą pateiktos dokumentų kopijos susijusios tik su pareiškėjo sprendimais dėl socialinės paramos skyrimo nuo 2010 m. sausio 1 d. (I t., b. l. 8–18). Prašyme-paraiškoje piniginei socialinei paramai gauti atsakovė I. G., be kita ko, nurodžiusi, kad dėl socialinės pašalpos ir kompensacijų kreipiasi ne pirmą kartą, o duomenys, nurodyti SP-1 ir SP-2 formose nepasikeitė ir jų tikslinti nereikia (analogiškai ir vėlesniuose tokio pobūdžio dokumentuose). Taigi nesant duomenų apie iki ginčo laikotarpio atsakovei mokėtą socialinę paramą, dėl to atsakovės pareiškėjui teiktų reikalingų dokumentų, nėra galimybės pagrįstai spręsti apie atsakovės pareigų tinkamą vykdymą ir to įtaką socialinės paramos mokėjimui 2010–2014 m. Pažymėtina, kad teismas vertino tik atsakovės 2012 m. rugpjūčio 28 d. pildytą metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją FR0001 (I t., b. l. 163–165), teiktą pareiškėjui dėl socialinių išmokų gavimo, tačiau nesusiejo įrodymo su sprendimo išvadomis, nesiaiškino, ar deklaracijos turėjo būti ir buvo teikiamos kitais ginčui aktualiais laikotarpiais. Išvardintas atsakovės šeimos turėtas privalomas registruoti turtas taip pat nesusietas su atitinkamų laikotarpių sprendimais dėl socialinės paramos skyrimo bei jų teisėtumu.

39. Nuoseklioje administracinių teismų praktikoje kompetentingų subjektų sprendimai dėl socialinės paramos permokų konstatavimo laikomi nesukeliančiais savarankiškų materialinių teisinių pasekmių ir negalinčiais būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, todėl nėra reikšminga aplinkybė, ar tokius aktus bandyta ginčyti (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1803-502/2018). Tai lemia, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl susidariusios permokos priteisimo, turi pagrįsti savo reikalavimą, t. y. įrodyti, kad yra pagrindas priteisti nurodyto dydžio permoką, pateikti įrodymus, patvirtinančius išmokų sumokėjimą, sprendimų skirti išmokas neteisėtumą, tokio neteisėtumo priežastis ir kitus pareiškėjo reikalavimą pagrindžiančius duomenis, tačiau pareiškėjas to nepadarė, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėjo prie nepagrįstos išvados, jog yra pagrindas priteisti permoką iš atsakovės. Tinkamai išvadai dėl pareikštų reikalavimų ir ją pagrindžiančioms aplinkybėms nustatyti turi būti renkami ir vertinami įrodymai, todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 2 p.).

40. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino, taip pat nepagrįsta. Lietuvos Aukščiausias Teismas, yra pažymėjęs, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. Nurodyta taisyklė taikoma tada, kai kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 str. 1 d.). Įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu arba turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą, bet iki teisės pažeidimo, tai yra objektyviojo momento, ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti. Pažymėtina, jog ieškinio senatis tampa teisiškai reikšminga tik tuo atveju, kai teisė yra pažeista. Galimi atvejai, kai asmuo apie teisės pažeidimą sužino vėliau nei turėjo tai padaryti, jeigu būtų buvęs pakankamai apdairus ir rūpestingas, kiek to galėtų tikėtis kita ginčo šalis arba bet kuris kitas asmuo. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais (2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

41. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties termino eigos pradžią susiejo su 2015 m. birželio 15 d. gautu Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštu Nr. (43.6)S-5124 apie atsakovės šeimos 2010-2014 m. turėtas pajamas. Taigi teismas vertino tik asmens sužinojimo apie galimą teisės pažeidimą momentą, tačiau netyrė reikšmingų aplinkybių ir nevertino turėjimo sužinoti apie galimą teisės pažeidimą momento. Nesiaiškinta, ar pareiškėjas tinkamai ir kompetentingai atliko jam teisės aktais pavestas administravimo funkcijas tiek skiriant socialines išmokas, tiek kontroliuojant institucijos veiklą. Nenustatyta, kokia ginčui reikšminga informacija turėjo ir galėjo būti žinoma ir prieinama pareiškėjui, tinkamai veikiančiam pagal viešojo administravimo principus (Viešojo administravimo įstatymo 3 str.). Be kita ko šios aplinkybės taip reikšmingos sprendžiant dėl galimos permokos susidarymo priežasčių.

42. Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovės I. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė