2013-08-21 Nr. AB-4419-3-61-3-01767-2011-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-405/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01767-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 77

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. rugpjūčio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidentei, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2011 m. rugpjūčio 22 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija; VAGK) 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 3R-197(AG-171/01-2011) (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidentės (toliau – ir Prezidentė) patarėjo užsienio politikos klausimais M. Ž. 2011 m. birželio 30 d. atsakymą Nr. (1D-2497)2D-4559 ant Prezidento kanceliarijos (toliau – ir Kanceliarija) blanko (toliau – ir Atsakymas); 3) įpareigoti atsakovus nagrinėti pateiktąjį Prezidentei prašymą iš naujo.

Pareiškėjas taip pat prašė: 1) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą (toliau – ir KT) dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 2 dalies normos, kad „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento (...) veiklos (...) atitikimo pagal normos turinį ar reguliavimo apimtį Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 5 straipsnio 3 daliai, 6 straipsniui bei teisinės valstybės principui; 2) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir patikrinti, ar Kanceliarijos nuostatų, patvirtintų Prezidento 2008 m. birželio 18 d. potvarkiu Nr. 2K-490 (toliau – ir Nuostatai), 10, 17 punktai atitinka Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo (toliau –ir PĮ) 13 straipsnio 1 dalį, 13 straipsnio 3 dalį, teisinės valstybės principą; 3) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir patikrinti, ar Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos Kanceliarijoje taisyklių, patvirtintų Kanceliarijos kanclerio 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 25A-276 (toliau – ir Taisyklės), punktai, kurie nustato, kad prašymai, kuriuose keliami klausimai yra susiję su Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Prezidento įgaliojimais, nagrinėjami Kanceliarijoje (Priimamajame), atitinka Konstituciją ir įstatymus.

Atsakovas Kanceliarija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas apžvelgė bylos faktines aplinkybes bei apsibrėžė bylos nagrinėjimo ribas, konstatuodamas, jog administracinės bylos nagrinėjimo dalyku yra pareiškėjo reikalavimai, priimti šio teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. nutartimi, t. y. reikalavimai: 1) panaikinti VAGK 2011 m. rugpjūčio 3 d. Sprendimą; 2) panaikinti Prezidentės patarėjo užsienio politikos klausimais M. Ž. 2011 m. birželio 30 d. Atsakymą; 3) įpareigoti atsakovus nagrinėti pateiktąjį Prezidentei prašymą iš naujo.

Teismas akcentavo, jog pareiškėjo skundo papildymais reikšti reikalavimai konkrečiu atveju nenagrinėtini, nes juos priimti atsisakyta.

Dėl reikalavimų panaikinti Prezidentės patarėjo užsienio politikos klausimais M. Ž. 2011 m. birželio 30 d. Atsakymą bei VAGK Sprendimą, teismas pasisakė, jog skundžiamas raštas yra atsakymas į pareiškėjo 2011 m. gegužės 19 d. prašymą „Dėl Prezidento dekreto „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui ratifikuoti Šiaurės Atlanto sutarties protokolą dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo“, adresuotą Prezidentei. Pareiškėjas prašė: 1) atsiųsti Prezidento dekretą „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui ratifikuoti Šiaurės Atlanto sutarties protokolą dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo“ ir 2) oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba bei 3) imtis priemonių, kad dokumentų tekstai būtų paskelbti Seimo ir Užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose.

Teismas, išanalizavęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė, jog ginčas dėl pareiškėjo 2011 m. gegužės 19 d. prašyme keltų klausimų jau yra išnagrinėtas, inter alia teisme. Pažymėjo, jog pareiškėjas 2009 m. rugpjūčio 28 d. prašymu Prezidentei prašė atsiųsti jam Saugumo sutarties tarp Lietuvos Respublikos ir NATO oficialius tekstus valstybine kalba, kadangi šių dokumentų tekstai neišversti ir jų nėra Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose ir imtis priemonių, kad šių dokumentų tekstai būtų paskelbti Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose; 2009 m. spalio 16 d. prašymu Prezidentei taip pat prašė atsiųsti jam oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba ir imtis priemonių, kad dokumento tekstas būtų paskelbtas Lietuvos Respublikos Seimo ir Užsienio reikalų ministerijos interneto tinklapiuose.

Nurodė, jog į pastarąjį prašymą atsakyta Kanceliarijos 2009 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. (1D-3624)-2D-6491, kurį pareiškėjas apskundė Komisijai. Skunde iš esmės buvo keliami tie patys klausimai, susiję su, pareiškėjo nuomone, ne to subjekto jam pateiktu atsakymu į prašymą. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), bylą išnagrinėjęs apeliacine tvarka, 2011 m. gegužės 2 d. nutartyje Nr. A858-2143/2011 pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pagrindo Kanceliarijos 2009 m. lapkričio 9 d. raštą Nr. (lD-3624)-2D-6491 pripažinti neteisėtu ir panaikinti nėra.

Atsakovas savo 2009 m. spalio 10 d. rašte pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo keliami klausimai (tinkamas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių paskelbimas) patenka į Užsienio reikalų ministerijos kompetencijos sferą. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo (inter alia 10, 15, 16 straipsniai), Vyriausybės 2001 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1179 patvirtintų Tarptautinių sutarčių rengimo ir sudarymo taisyklių 19 punkto, taip pat Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1155 patvirtintų Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos nuostatų 6.8.4 punktų nuostatos tokią išvadą patvirtina.

Dėl pareiškėjo 2009 m. spalio 16 d. prašymo atsiųsti oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba, LVAT pažymėjo, kad atsakovas pareiškėjui jau 2009 m. rugsėjo 10 d. rašte nurodė, kad su tarptautinių sutarčių paskelbimu susijusiais klausimais kompetencija priskirta Užsienio reikalų ministerijai. 2009 m. lapkričio 9 d. atsakovo rašte Nr. (1D-3624)-2D-6491 pareiškėjui vėlgi išaiškinta, kad pareiškėjo keliamų klausimų nagrinėjimas priskirtas Užsienio reikalų ministerijos kompetencijai, pareiškėjui taip pat buvo pateikta informacija apie pareiškėjo teisę teisės aktų nustatyta apskųsti Užsienio ministerijos atsakymą į pareiškėjo prašymą.

Taigi ir 2009 m. rugsėjo 10 d. rašte, ir 2009 m. lapkričio 9 d. rašte atsakovas aiškiai nurodė, kokios valstybės institucijos kompetencijai priskirtas pareiškėjo keliamas klausimas. Šioje nutartyje LVAT konstatavo, kad, nors grįsdamas savo apeliacinio skundo teiginius pareiškėjas remiasi Konstitucijos 5 straipsniu, 77 straipsnio 2 dalimi, 84 straipsniu, nei vienas iš šių straipsnių, aiškinant juos sisteminiu, loginiu ir teleologiniu požiūriu, neįtvirtina Lietuvos Respublikos Prezidento pareigos asmeniškai atsakyti pareiškėjams į jų prašymus, taip pat asmeniškai tirti jų skundus.

Teismas išdėstė, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 22 d. skundas grindžiamas iš dalies analogiškais argumentais, minėta LVAT nutartimi konkrečioje byloje remiamasi kaip turinčia prejudicinę galią ir tie patys faktai nenagrinėtini (ABTĮ 58 str. 2 d.). Sprendė, jog Komisija 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 3R-197(AG-171/01-2011) pareiškėjo skundo netenkino pagrįstai, pasisakiusi, kad R. A. dėl 2011 m. gegužės 19 d. prašyme minimų dokumentų atsiuntimo ir šių dokumentų tekstų paskelbimo Seimo ir Užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose jau buvo kreipęsis į skundžiamąją instituciją 2009 m. rugpjūčio 28 d. ir 2009 m. spalio 16 d. prašymais, prašymo nepagrįstumą patvirtino ir įsiteisėjęs teismo sprendimas. Darė išvadą, jog pagrindo naikinti ginčijamą Komisijos 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą nėra.

Teismas taip pat atsakė į pareiškėjo naujai iškeltus argumentus, kurie, jo nuomone, turėtų įrodyti skundžiamo atsakymo neteisėtumą – kad atsakymą Prezidentės patarėjas neteisėtai pasirašė ant Prezidento Kanceliarijos blanko, nes jis nėra Kanceliarijoje dirbantis karjeros valstybės tarnautojas, o yra Prezidentės politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas. Respublikos Prezidento patarėja I. P. yra Prezidento politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoja, nepavaldi Prezidento kanceliarijos kancleriui, ji nedirba Prezidento kanceliarijoje. Dėl to ji neturi teisės pasirašyti ir teikti šioje byloje atsiliepimo. I. P. Prezidento 2011 m. sausio 6 d. potvarkio Nr. 2K-171 1 straipsniu buvo įgaliota atstovauti ir Prezidento kanceliariją Lietuvos Respublikos teismuose <...>. Pareiškėjo nuomone, I. P. ir M. Ž. veiksmuose yra galimai nusikalstamų veikų požymių.

Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Prezidento ir Respublikos Prezidento kanceliarijos veiklos teisinius pagrindus nustato 2008 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymas Nr. X-1798 (toliau – ir PĮ) (1 str.). Rėmėsi PĮ 13 straipsnio 1, 3 ir 5 dalimis, Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m. birželio 18 d. potvarkiu Nr. 2K-490 patvirtintų Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuostatų 5 punktu, 6.5 punktu, 6.11 punktu, 10 punktu, Prezidento 2009 m. liepos 13 d. potvarkiu Nr. 2K-1, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos kanclerio 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 25A-276 (2009 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 25A-431 redakcija) 36 punktu, Prezidento 2009 m. gruodžio 31 d. potvarkiu Nr. 2K-87 patvirtintos Respublikos Prezidento patarėjo pareigybės aprašymo, pagal kurį dirba Prezidento patarėjas M. Ž., 1 punktu, 4 punktu, 6.5 punktu, 8.11 punktu bei analogišku Prezidentės patarėjos teisės srityje I. P. Prezidento 2009 m. gruodžio 31 d. potvarkiu Nr. 2K-87 patvirtintu Respublikos Prezidento patarėjo pareigybės aprašymu.

Sistemiškai įvertinęs minėtus teisės aktus, teismas priėjo prie išvados, jog Prezidento patarėjas M. Ž. bei Prezidento patarėja I. P. yra Prezidento Kanceliarijos darbuotojai (bendrąja prasme), pavaldūs Respublikos Prezidentei ir turi Prezidentės įgaliojimus nagrinėti piliečių prašymus jiems pavestose užsienio politikos bei teisės srityse, o Prezidento patarėja teisės srityje I. P. gali gauti (ir šioje byloje yra gavusi) Prezidentės įgaliojimus atstovauti ją teisme, vadinasi – ir surašyti bei pasirašyti atsiliepimą į skundą. Teismas konstatavo, jog analizuojamu atveju būtų nusižengta hierarchijai, jei I. P. atstovautų Respublikos Prezidentę pagal Prezidento Kanceliarijos kanclerio, kuriam ji nėra pavaldi, įgaliojimą. Pridūrė, jog Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m. birželio 18 d. potvarkiu Nr. 2K-490 patvirtintais Nuostatais būtent Kanceliarijai pavesta organizuoti asmenų prašymų nagrinėjimą, o Taisyklėse detalizuojama šios pareigos įgyvendinimo tvarka. Sprendė, jog nagrinėjamu atveju Kanceliarija buvo tinkamas subjektas išnagrinėti ir atsakyti į pareiškėjo 2009 m. spalio 16 d. raštą (šiuo aspektu taip pat rėmėsi LVAT administracine byla Nr. A756- 42/2008, Nr. A756-50/2008).

Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas sprendė, jog pareiškėjo reikalavimai panaikinti Prezidentės patarėjo užsienio politikos klausimais M. Ž. 2011 m. birželio 30 d. Atsakymą bei VAGK 2011 m. rugpjūčio 3 d. Sprendimą yra nepagrįsti.

Teismas taip pat nurodė, jog jam nekyla abejonių dėl ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies atitikimo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 5 straipsnio 3 daliai, 6 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui bei netenkino pareiškėjo prašymo dėl šios nuostatos konstitucingumo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Analogiškai teismas netenkino pareiškėjo prašymo ištirti, ar Kanceliarijos nuostatų, patvirtintų Prezidento 2008 m. birželio 18 d. potvarkiu Nr. 2K-490, 10 ir 17 punktai atitinka PĮ 13 straipsnio 1 ir 3 dalis, teisinės valstybės principą bei Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos Kanceliarijoje taisyklių, patvirtintų Kanceliarijos kanclerio 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 25A-276, punktai, kurie nustato, kad prašymai, kuriuose keliami klausimai yra susiję su Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Prezidento įgaliojimais, nagrinėjami Kanceliarijoje (Priimamajame), atitinka Konstituciją ir įstatymus.

Teismas taip pat Prezidento patarėjų M. Ž. ir I. P. veikloje neįžvelgė nusikalstamos veikos požymių ir nenustatė būtinybės apie tai pranešti prokurorui.

III. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 27 d. (pagal gavimo datą) pateikė prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo (t. II, b. l. 106 – 107).

Pareiškėjas tą pačią dieną taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriuo, be kita ko, prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą, panaikinti VAGK 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 3R-197(AG-171/01-2011), panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidentės patarėjo užsienio politikos klausimais M. Ž. 2011 m. birželio 30 d. atsakymą Nr. (1D-2497)2D-4559 Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos vardu ir ant jos blanko, įpareigoti atsakovą nagrinėti pateiktąjį Lietuvos Respublikos Prezidentei prašymą iš naujo (t. II, b. l. 81 – 96).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 2 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinio skundo nagrinėjimą apeliacine tvarka atidėjo, kol bus išnagrinėtas pareiškėjo atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. nutarties. Pareiškėjas prašyme rėmėsi ABTĮ 95 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolas valstybine kalba Lietuvoje viešai nepaskelbtas. Pažymėjo, jog valstybės valdžia privalo imtis priemonių, kad dokumento tekstas būtų viešai paskelbtas „Valstybės žiniose“, Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos interneto tinklapiuose ir kitur. Akcentavo, jog jis teismui pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, bet 2012 m. gruodžio 12 d. sprendime visi jo reikšti reikalavimai liko neišnagrinėti, be to, teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo priimti. Todėl pareiškėjas prašė priimti papildomą sprendimą arba nurodyti atsakovui Lietuvos Respublikos Prezidentei imtis priemonių, kad Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolas valstybine kalba būtų viešai paskelbtas „Valstybės žiniose“, Seimo ir Užsienio reikalų ministerijos interneto tinklapiuose ir kitur, arba konstatuoti, kad tai, jog Lietuvos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolas valstybine kalba Lietuvoje viešai nepaskelbtas, visai valstybinei valdžiai, neišskiriant teisminės, nerūpi ir Lietuva nėra teisinė valstybė.

IV. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 22 d. nutartimi, be kita ko, atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą priimti papildomą sprendimą.

Teismas rėmėsi ABTĮ 95 straipsnio 1 dalimi bei apžvelgė pareiškėjo teismui reikštus reikalavimus. Nurodė, jog pareiškėjo prašymas priimti papildomą sprendimą yra susijęs su antruoju jo skundo reikalavimu, kurį pareiškėjas grindė tuo, jog Prezidentės patarėjas užsienio politikos klausimais M. Ž. 2011 m. birželio 30 d. Atsakymu tinkamai neatsakė į jo 2011 m. gegužės 19 d. pateiktą Prezidentei prašymą.

Teismas nurodė, jog 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, teismui, be kita ko, pasisakius, jog ginčas dėl pareiškėjo 2011 m. gegužės 19 d. prašyme keltų klausimų jau yra išnagrinėtas teisme. Nustatyta, jog pareiškėjas 2009 m. rugpjūčio 28 d. prašymu Prezidentei prašė atsiųsti jam Saugumo sutarties tarp Lietuvos Respublikos ir NATO oficialius tektus valstybine kalba, kadangi šių dokumentų tekstai neišversti ir jų nėra Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose ir imtis priemonių, kad šių dokumentų tekstai būtų paskelbti Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose. Į pastarąjį prašymą atsakyta Kanceliarijos 2009 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. (1D-3624)-2D-6491, kurį pareiškėjas apskundė Komisijai. Skunde iš esmės buvo keliami tie patys klausimai, susiję su, pareiškėjo nuomone, ne to subjekto jam pateiktu atsakymu į prašymą. Teismas pažymėjo, jog LVAT, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2011 m. gegužės 2 d. nutartyje Nr. A858-2143/2011 pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pagrindo Kanceliarijos 2009 m. lapkričio 9 d. raštą Nr. (1D-3624)-2D-6491 pripažinti neteisėtu ir panaikinti nėra. Atsakovas savo 2009 m. spalio 10 d. rašte pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo keliami klausimai (tinkamas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių paskelbimas) patenka į Užsienio reikalų ministerijos kompetencijos sferą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1179 patvirtintų Tarptautinių sutarčių rengimo ir sudarymo taisyklių 19 punkto, taip pat Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1155 patvirtintų Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos nuostatų 6.8.4 punktų nuostatos tokią išvadą patvirtina. Išaiškino, jog atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 22 d. skundas grindžiamas iš dalies analogiškais argumentais, teismas šia LVAT nutartimi rėmėsi kaip turinčia prejudicinę galią (ABTĮ 58 str. 2 d.).

Teismas taip pat rėmėsi ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei pažymėjo, jog teismas gali įpareigoti viešojo administravimo subjektą įvykdyti teismo patvarkymą, patenkinus skundą. Tačiau atkreipė dėmesį, jog konkrečiu atveju pareiškėjo skundas buvo atmestas.

Įvertinus tai, jog pareiškėjas prašo priimti papildomą sprendimą dėl reikalavimų, kurių nereiškė pradiniame skunde ir kad teismas išsprendė visus pareiškėjo skundo reikalavimus, teismas darė išvadą, jog nėra ABTĮ 95 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų papildomam sprendimui priimti.

V. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (t. II, b. l. 124 – 130), kuriuo prašo: 1) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; 2) panaikinti ginčijamą teismo nutartį ir (arba); 3) nurodyti atsakovui Lietuvos Respublikos Prezidentei imtis priemonių, kad Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolas valstybine kalba būtų viešai paskelbtas „Valstybės žiniose“, Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose ir kitur; arba 4) konstatuoti, kad tai, jog Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolas valstybine kalba Lietuvoje viešai nepaskelbtas, visai valstybės valdžiai, neišskiriant teisminės, nerūpi ir Lietuva nėra teisinė valstybė.

Pareiškėjas taip pat prašo šį atskirąjį skundą nagrinėti kartu su jo pateiktu apeliaciniu skundu tam, kad būtų užtikrintas visapusis ir greitas bylos išnagrinėjimas.

Atskirajame skunde nurodo, jog teismas ginčijamoje nutartyje neteisėtai ir nepagrįstai nurodė, jog „kadangi pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 22 d. skundas grindžiamas iš dalies analogiškais argumentais, teismas šia LVAT nutartimi (administracinėje byloje Nr. A858-2143/2011) remiasi kaip turinčia prejudicinę galią ir tų pačių faktų nenagrinėja (ABTĮ 58 str. 2 d.)“. Teigia, jog iki šiol valstybine kalba nėra paskelbto Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo, kas prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatai „galioja tik paskelbti įstatymai“. Remiasi ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi ir pažymi, jog prejudicijos negalima taikyti tuo atveju, jei nagrinėjamoje byloje dalyvauja bent vienas asmuo, anksčiau nedalyvavęs išnagrinėtoje civilinėje ar administracinėje byloje. Šiuo aspektu remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senato nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 6.2 punktu. Akcentuoja, jog Lietuvos Respublikos Prezidentė nebuvo įtraukta anksčiau išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A858-2143/2011 dalyvaujančiu asmeniu. Priešingai minėtoje byloje atsakovas buvo tik vienas – Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija. Taip pat remiasi Konstitucijos 77 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 straipsniu, 96 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, 84 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir tikina, jog šioje byloje Prezidentė dalyvauja pagrįstai. Taip pat remiasi LVAT nutarčių, priimtų administracinėse bylose Nr. A520-1450/2012, Nr. A602-2186/2012, Nr. A602-229/2012, Nr. A602-175/2012 pateiktais išaiškinimais apie prejudicinę sprendimų galią. Akcentuoja, jog teismo sprendimo (nutarties) motyvai dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo nėra prejudiciniai faktai (nustatytos faktinės bylos aplinkybės), ką pažymėjo ir LVAT. Taip pat pastebi, jog teismo sprendimai, suteikiantys prejudicinę galią sprendimą grindžiantiems teisiniams faktams, sukuria galimybę vieno teismo padarytas klaidas perkelti į kitą bylą, t. y. sukuria taip vadinamąją „vienos tiesos prejudiciją“.

Remiasi ABTĮ 57 ir 90 straipsniais, LVAT administracine byla Nr. A438-1422/2011 bei pabrėžia, jog visiškai nebuvo atsakyta į jo prašymą atsiųsti jam oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba ir imtis priemonių, kad dokumentų tekstai būtų paskelbti „Valstybės žiniose“, Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose. Taip pat remiasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, 3 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. Nutarimu bei pažymi manąs, jog teismas turėtų kreiptis dėl ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatų konstuticingumo. Be to, nurodo manąs, jog atsakymą jam turi duoti būtent Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Remiasi ABTĮ 72 straipsniu ir 68 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei pažymi, jog atsakovas raštu privalo pateikti savo atsiliepimą į skundą. Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Prezidentė nepateikė teismui savo atsiliepimo nei į skundą, nei į jo prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo. Todėl teismui tapo nežinoma atsakovo pozicija. Mano, jog teismas galėjo pareikalauti, jog atsakovai Lietuvos Respublikos Prezidentė ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija pateiktų teismui savo atsiliepimus į skundą ir į prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas turi pareikalauti iš pirmosios instancijos teismo šią klaidą ištaisyti.

Atsakovas Kanceliarija atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą (t. II, b. l. 144) prašo pareiškėjo atskirąjį skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. nutartį palikti nepakeistą, pareiškėjo atskirąjį skundą atmetant.

Atsiliepime nurodo, jog visiškai sutinka su ginčijamoje teismo nutartyje išdėstytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nutarta atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą priimti papildomą teismo sprendimą.

Atskiruoju skundu pareiškėjas su šia teismo nutartimi nesutinka, motyvuodamas tuo, jog iki šiol nėra patenkintas vienas iš jo teismui keltų reikalavimų – įpareigoti atsakovus atsiųsti jam oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba ir imtis priemonių, kad dokumentų tekstai būtų paskelbti „Valstybės žiniose“, Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2143/2011 įvertino kaip turinčią prejudicinę galią konkretaus ginčo atžvilgiu, nes minėtos bylos nagrinėjime nedalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidentė, kuri yra sprendžiamo ginčo proceso šalis, be to, teismo sprendimo motyvai nelaikytini prejudiciniais faktais. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas iš atsakovų taip pat nepagrįstai nepareikalavo pateikti atsiliepimų į jo skundą ir prašymą priimti papildomą sprendimą, ką turėtų ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.

Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinės instancijos teismą jo pateiktą atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Be to, jis prašo atskirąjį skundą, siekiant proceso operatyvumo, nagrinėti kartu su apeliaciniu skundu.

Dėl pirmojo pareiškėjo prašymo pasisakytina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalis numato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. ABTĮ 148 straipsnis savo ruožtu įtvirtina, jog atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir jo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi byloje pakanka medžiagos, būtinos teisingam sprendimui priimti.

Teisėjų kolegija taip pat negali tenkinti pareiškėjo prašymo atskirąjį skundą nagrinėti kartu su apeliaciniu skundu, nes tokios galimybės eksplicitiškai nenumato ABTĮ, skiriasi atskirojo ir apeliacinio skundo objektai. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas 2013 m. liepos 2 d. nutartimi administracinės bylos pagal pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėjimą apeliacine tvarka yra atidėjęs, iki kol bus išnagrinėtas pareiškėjo atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. nutarties (t. II, b. l. 185 – 186).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, su pareiškėjo pozicija nesutinka ir vertina, jog ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti papildomą teismo sprendimą, paliktina galioti dėl žemiau išdėstytų motyvų.

ABTĮ 95 straipsnio 1 dalyje yra numatytas baigtinis sąrašas pagrindų, kuriems esant teismas, priėmęs byloje sprendimą, savo iniciatyva arba proceso dalyvių pareiškimu gali priimti papildomą sprendimą, t. y.: 1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas; 2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti.

Pagal ABTĮ 95 straipsnio 1 dalį papildomas teismo sprendimas gali būti priimtas tik dėl teismui pareikštų, tačiau neišspręstų materialinių teisinių reikalavimų (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-943/2011, 2011 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-371/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-35/2012).

Tuo tarpu dėl naujų reikalavimų, kurie nebuvo bylos nagrinėjimu dalyku, papildomas sprendimas negali būti priimamas, be to, papildomo sprendimo institutas negali būti taikomas teismo padarytoms teisės aiškinimo ir taikymo klaidoms taisyti, o tai gali būti padaryta tik skundžiant atitinkamą teismo sprendimą apeliacine tvarka (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822–785/2011, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-943/2011,2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-405/2011).

Pastebėtina, kad papildomo sprendimo priėmimas yra viena iš teismo sprendimo trūkumų šalinimo formų, kuri yra susijusi su proceso teisės normų reikalavimų tinkamu įvykdymu. ABTĮ 95 straipsnio 1 dalyje nustatyti papildomo sprendimo priėmimo pagrindai neabejotinai patvirtina, kad būtinumas priimti papildomą sprendimą yra susijęs su procesinių teisės normų, bet ne su materialinės teisės normų netinkamu pritaikymu. Nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl papildomo sprendimo priėmimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo ribas nustato ABTĮ 95 straipsnio 1 dalis, t. y. patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo papildomo sprendimo priėmimo pagrindų nebuvimą. Taigi papildomos sprendimo priėmimo būtinumas negali būti siejamas su tinkamu materialinės teisės normų taikymu ir teisingu bylos iš esmės išnagrinėjimu. Bylos nagrinėjimo administraciniame teisme atveju ši taisyklė suprantama taip, kad papildomo sprendimo priėmimo būtinumas negali būti siejamas su viešojo administravimo subjekto veiksmų teisėtumu, nes tai yra materialinės teisės taikymas ir viešojo administravimo subjekto kontrolės vykdymas nagrinėjant bylas administraciniame teisme. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl papildomo sprendimo priėmimo, tikrina tik šio klausimo išnagrinėjimui reikšmingų ABTĮ nustatytų proceso teisės normų taikymą, kurį atliko pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjo atskirojo skundo motyvai yra nepagrįstai išplėsti ir neteisingai yra siejami ir su skundžiamais viešojo administravimo subjekto veiksmų teisėtumu, o kartu ir su bylos išnagrinėjimo teisingumu (ABTĮ 3 str.).

Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 12 d. sprendime nagrinėjo ir pasisakė dėl trijų materialinio pobūdžio pareiškėjo reikalavimų, kurie buvo priimti nagrinėti 2011 m. rugsėjo 7 d. nutartimi, t. y. teismas pasisakė dėl pareiškėjo reikalavimų: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 3R-197(AG-171/01-2011); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidentės patarėjo užsienio politikos klausimais M. Ž. 2011 m. birželio 30 d. atsakymą Nr. (1D-2497)2D-4559 ant Prezidento kanceliarijos blanko; 3) įpareigoti atsakovus nagrinėti pateiktąjį Prezidentei prašymą iš naujo.

Išanalizavus minėtąjį teismo sprendimą matyti, jog pirmosios instancijos teismas aiškiai apsibrėžė bylos nagrinėjimo ribas, atsiribodamas nuo pareiškėjo skundo papildymais reikštų, tačiau įsiteisėjusiomis teismų nutartimis nagrinėti nepriimtų, reikalavimų. Iš minėto sprendimo taip pat akivaizdu, jog teismas išsprendė visus materialiuosius pareiškėjo reikalavimus, savo sprendimo motyvaciją, be kita ko, grįsdamas tuo, jog pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 22 d. skundas grindžiamas iš dalies analogiškais argumentais, kaip ir administracinėje byloje Nr. A858-2143/2011, kuri yra užbaigta įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartimi. Be to, teismas pasisakė ir dėl pareiškėjo naujai iškeltų argumentų, pateikdamas detalią Prezidento įstatymo ir jį detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų analizę.

Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, jog egzistavo būtinybė priimti papildomą teismo sprendimą dėl kurio nors pareiškėjo pateikto reikalavimo neišnagrinėjimo. Juo labiau, nebuvo būtinybės tokio sprendimo priimti dėl to, jog teismas, išnagrinėjęs bylą, nenurodė, kokių veiksmų turėtų imtis atsakovas, nes pareiškėjo skundas buvo atmestas visa apimtimi. Todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisingai sprendė, jog minėtų veiksmų nurodymas atsakovui būtų įmanomas tik patenkinus pareiškėjo skundą, ko šiuo atveju nebuvo.

Tuo tarpu pareiškėjo atskirajame skunde nurodomi reikalavimai – kad būtų atsakyta į jo prašymą atsiųsti jam oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba ir imtis priemonių, kad dokumentų tekstai būtų paskelbti „Valstybės žiniose“, Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose – kurių pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nuomone, neišsprendė jo 2011 m. rugpjūčio 22 d. pateiktame skunde nebuvo reikšti kaip savarankiški materialiniai reikalavimai. Priešingai – jie išvestini iš jo Lietuvos Respublikos Prezidentei pateikto 2011 m. gegužės 19 d. prašymo (t. I, b. l. 15 – 16), todėl neįrodo esant pagrindo priimti papildomo sprendimo, bet veikiau yra vertintini kartu su jo pradiniame skunde teismui pareikštais reikalavimais.

Atitinkamai pasisakytina ir dėl pareiškėjo prašyme priimti papildomą teismo sprendimą (t. II, b. l. 106 – 107) išreikšto reikalavimo nurodyti atsakovui Lietuvos Respublikos Prezidentei imtis priemonių, kad Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolas valstybine kalba būtų viešai paskelbtas „Valstybės žiniose“, Seimo ir Užsienio reikalų ministerijos interneto tinklapiuose ir kitur, arba konstatuoti, kad tai, jog Lietuvos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolas valstybine kalba Lietuvoje viešai nepaskelbtas, visai valstybinei valdžiai, neišskiriant teisminės, nerūpi ir Lietuva nėra teisinė valstybė.

Minėta, jog papildomas teismo sprendimas gali būti priimtas tik dėl teismui pareikštų, tačiau neišspręstų materialinių teisinių reikalavimų. Šių reikalavimų kaip savarankiškų pareiškėjas nereiškė, todėl papildomas sprendimas dėl to priimtas pagrįstai nebuvo.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog atskiruoju skundu pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2143/2011 vertinti kaip ginčui turinčią prejudicinę galią bei nenustatinėti tų pačių faktų (ABTĮ 58 str. 2 d.).

Šiuo aspektu pažymėtina, jog minėtieji pareiškėjo motyvai yra susiję su neįrodinėtinomis aplinkybėmis bei faktais, t. y. prejudiciniais faktais. Pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalį pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, motyvuojamojoje sprendimo dalyje, inter alia, nurodo nustatytas bylos aplinkybes. Tai reiškia, jog pareiškėjo nesutikimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2143/2011 vertinti kaip turinčią prejudicinę galią yra susijęs su pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvais, kurį pareiškėjas turėtų reikšti apeliaciniu skundu, ginčydamas minėtąjį sprendimą, o ne atskiruoju skundu skųsdamas papildomo sprendimo nepriėmimą. Iš bylos duomenų matyti, jog jis tą savo apeliaciniame skunde ir padarė (t. II., b. l. 81 – 98).

Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat nurodo nesutinkąs su tuo, jog atsakovai nei į jo skundą, nei į jo prašymą priimti papildomą sprendimą nepateikė atsiliepimų, todėl apeliacinės instancijos teismas turi juos įpareigoti tai padaryti.

ABTĮ 72 straipsnis, inter alia, įtvirtina, jog teismo pirmininkas ar teisėjas nusiunčia atsakovui skundo (prašymo) nuorašą (skaitmeninę kopiją), o reikiamais atvejais – ir pridėtų prie jo dokumentų nuorašus (skaitmenines kopijas), taip pat nustato terminą, per kurį atsakovas raštu privalo pateikti teismui savo atsiliepimą į skundą (prašymą) ir pateikti tiek atsiliepimo nuorašų, kiek yra byloje pareiškėjų.

Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas Kanceliarija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 22 d. skundą, todėl jis šią aplinkybę teismui nurodo nepagrįstai (t. I, b. l. 28 – 34). Tuo tarpu ABTĮ expressis verbis neįtvirtina pareigos atsakovui pateikti atsiliepimą į kitos šalies teismui teikiamą prašymą, įskaitant ir prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo. Todėl aiškinti plečiamai šios ABTĮ nuostatos ir įpareigoti atsakovus pateikti atsiliepimą į pareiškėjo prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Pažymėtina ir tai, jog aplinkybė, ar atsiliepimą į pareiškėjo skundą Prezidentė turėjo pateikti asmeniškai ir ar ji apskritai yra informuota apie situaciją, susijusią su Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo teksto neišvertimu į valstybinę kalbą, nėra šios bylos, kurioje tikrinama, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti papildomą teismo sprendimą, nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisakys.

Tuo tarpu dėl pareiškėjo dėstomų motyvų, iš kurių suprastina, jog jis taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nesikreipimu į Konstitucinį Teismą dėl ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies konstituticingumo ištyrimo, pasisakytina, jog tai savo pobūdžiu yra procesinis, o ne materialinis teisinis (susietas su galimybe priimti papildomą sprendimą), prašymas, dėl kurio netenkinimo pareiškėjas savo nesutikimą turi galimybę išsakyti paduodamas apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo. Pakartotina, jog iš apeliacinio skundo matyti, kad šia galimybe pareiškėjas taip pat pasinaudojo (t. II., b. l. 81 – 98).

Atsižvelgiant į tai, jog byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu išnagrinėjo ir išsprendė visus pareiškėjo šioje byloje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus, pirmosios instancijos teismas 2013 m. kovo 22 d. nutartimi atmesdamas pareiškėjo prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo ABTĮ 95 straipsnio nuostatas aiškino ir taikė teisingai.

Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. nutartis paliktina nepakeista, pareiškėjo atskirąjį skundą atmetant.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija :

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė