2013-11-28 Nr. AB-9066-3-61-3-02157-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1209/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02157-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,

dalyvaujant pareiškėjui A. M.,

pareiškėjo atstovui P. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ajam pensijų skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. rugpjūčio 17 d. (pagal gavimo datą) su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1-6; 21-27) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV; trečiasis suinteresuotas asmuo) 2012 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4588; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus (toliau – ir atsakovas; VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius) 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (10.1-02)3-63788; 3) įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių perskaičiuoti pareiškėjo pensiją įtraukiant pagrindines pajamas, gautas dirbant Mongolijos Liaudies Respublikoje 1986-1988 m. rubliais, tačiau papildomai apskaitytas ir invaliutiniais rubliais; 4) jeigu būtų nustatyta, kad 1986-1988 m. laikotarpiu pajamos, gautos Mongolijoje rubliais, nėra laikomos draudžiamosiomis pajamomis, prašo įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių draudžiamųjų pajamų koeficientą apskaičiuoti iki penkerių metų stažo trūkstamus metus imant iš ankstesnio laikotarpio, skaičiuojant atgal nuo 1983 metų iki 1974 metų imtinai. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu, Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai) 5 priedas, nustatantis asmens pajamas, nuo kurių iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (1991 m. birželio 1 d.) neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ir nurodantis, kad tai taikytina apmokėjimui už darbą užsienyje užsienio valiuta, invaliutiniais rubliais, bonais ir kitokia nevalstybine tuometinės TSRS valiuta asmenims, dirbusiems buvusios TSRS įstaigose užsienyje tarptautinėse organizacijose, ir asmenims, dirbusiems užsienyje buvusios TSRS siuntimu (priedo 22 p.), neprieštarauja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir 55 straipsnio 1 dalies 1 punktui, kurie nenumato tokios išlygos galimybės (b. l. 87-91).

Pareiškėjas paaiškino, kad VSDFV 2012 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4588 netenkino jo skundo ir paliko galioti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (10.1-02)3-63788 atsisakyti perskaičiuoti pensiją, kadangi jo nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės dėl invaliutinio rublio, kaip valstybinės TSRS valiutos statuso ir kiti argumentai nebuvo pakankamas pagrindas iš naujo spręsti klausimą dėl pensijos perskaičiavimo. Taip pat VSDFV atsisakė perskaičiuoti pensiją praleidžiant laikotarpį nuo 1986 m. rugpjūčio 18 d. iki 1988 m. rugpjūčio 12 d., nes tokios išimties taikymo įstatymas nenumato.

Manė, kad ginčijami sprendimai yra nepagrįsti, todėl naikintini. Atsakovui buvo pateikti nauji įrodymai apie pajamų, gautų TSRS valstybine valiuta rubliais, tačiau papildomai apskaitytų ir kaip invaliutiniais rubliais, komandiruotės Mongolijoje metu nuo 1986 m. rugpjūčio 18 d. iki 1988 m. rugpjūčio 12 d. Todėl pareiškėjas kreipėsi į VSDFV su prašymu panaikinti Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2012 m. birželio 8 d. sprendimą ir, paaiškėjus minėtoms naujoms esminėms aplinkybėms, perskaičiuoti jo pensiją, įtraukiant pagrindines pajamas, gautas dirbant Mongolijos Liaudies Respublikoje 1986-1988 m. užsienyje rubliais, tačiau apskaitytas ir invaliutiniais rubliais, suteikiant papildomą teisę už šią rublių sumą įsigyti užsienio valiutos.

Pažymėjo, jog atlyginimo rubliais papildomas apskaitymas ir invaliutiniais rubliais nekeičia jam išmokėto atlyginimo valiutos statuso, nes atlyginimas buvo gautas valstybine TSRS valiuta. Rėmėsi nurodytu laikotarpiu galiojusiu TSRS Ministrų Tarybos 1972 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu patvirtintų Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo tvarkos nuostatų (toliau – ir Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo tvarkos nuostatai) 11 punktu, kuriame buvo nustatyta, kad valstybė pensijų mokėjimą užtikrina iš sukauptų lėšų, į kurias įeina valstybės biudžeto asignavimai bei įmonių, įstaigų ir organizacijų socialinio draudimo už apdraustus asmenis įnašai bei 129 punktu, kuriame nurodyta, kad asmenims, dirbusiems užsienyje arba tarptautinėse organizacijose, apskaičiuojant pensiją įskaitomos gautos pajamos tarybine valiuta.

Taip pat TSRS Ministrų Tarybos darbo ir užmokesčio komiteto 1974 m. gruodžio 25 d. nutarimo Nr. 365 42 punkte nurodyta, kad TSRS įstaigų darbuotojų užsienyje, nukreiptų iš TSRS, o taip pat jų šeimos narių, priimtų etatinėms pareigybėms, atitinkamos ministerijos ir žinybos socialinio draudimo įmokas atlieka centralizuotai, pagal TSRS Vyriausybės nustatytus procentus, priklausomai nuo minėtų darbuotojų atlyginimo dydžio tarybine ir užsienio valiuta. Taigi, tvirtino, kad pareiškėjo pensijos dydžiui turi turėti įtakos tuometinėje Mongolijos Liaudies Respublikoje gautas darbo užmokestis TSRS valstybine valiuta.

Kartu su prašymu jis pateikė įrodymus, kad darbo užmokestis tuometinėje Mongolijos Liaudies Respublikoje buvo išmokėtas tarybiniais rubliais. Rusijos „Vnešekonombankas“ 2011 m. balandžio 1 d. rašte Nr. 3981/K20004 išaiškino, kad invaliutinio rublio samprata reiškė tai, kad savininkas, turimos sumos ribose, pagal nustatytą rublio ir užsienio valiutos santykio TSRS Valstybiniame banke kursą, turėjo teisę įsigyti tam tikrą užsienio valiutą. Pagal balansinės ataskaitos duomenis vadinamojo invaliutinio rublio ir rublio santykis sudarė 1:1.

Rusijos „Vnešekonombankas“ 2012 m. kovo 16 d. rašte Nr. 3422/K20004 pateikė išaiškinimą, kad pagal 1976 m. gruodžio 10 d. instrukciją Nr. 8 einamosios sąskaitos atidaromos užsienio valiutos lėšų sąskaita, kurią išmoka tarybinės finansinės organizacijos ryšium su tarybinių piliečių komandiruotėmis į užsienį. Sąskaitos vedamos rubliais, nurodant atitinkamos užsienio valiutos kodą. Tokiu būdu, buvusios lėšos TSRS „Vnešekonombanko“ sąskaitoje buvo rubliai, skirti išmokėti už darbą komandiruotės laikotarpiu, o rubliai buvo TSRS valstybinė valiuta.

Todėl teigė, jog apskaičiuojant jo pensijos dydį buvo klaidingai preziumuojama, kad rubliai, kurie papildomai buvo apskaitomi ir kaip invaliutiniai rubliai, buvo nevalstybinė TSRS valiuta. Teigė, kad Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 1156 5 priedas, neteisėtai nustato asmens pajamas, nuo kurių iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (iki 1991 m. birželio 1 d.) neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Minėto priedo 22 punkte nurodytas apmokėjimas už darbą užsienyje užsienio valiuta, invaliutiniais rubliais, bonais ir kitokia nevalstybine tuometinės TSRS valiuta asmenims, dirbusiems buvusios TSRS įstaigose užsienyje tarptautinėse organizacijose, ir asmenims, dirbusiems užsienyje buvusios TSRS siuntimu.

Todėl apskaičiuojant pensiją, nebuvo įtrauktos pareiškėjo pagrindinės pajamos, gautos rubliais, tačiau papildomai apskaitytos ir invaliutiniais rubliais, nes minėtas Vyriausybės nutarimas nepagristai ir neteisėtai invaliutinius rublius priskyrė nevalstybinei valiutai. Pažymėjo, jog apskritai, bet kokia valiuta yra valstybinė – „privačių“ valiutų nėra ir nebuvo. Rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 55 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Pažymėjo, jog šį įstatymą detalizuojančiame Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Nuostatų 32 punkte nustatyta, kad į asmenų, dirbusių buvusiose TSRS įstaigose užsienyje arba tarptautinėse organizacijose ir dirbusių užsienyje buvusios TSRS siuntimu, pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms pagal Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, įtraukiamos visų darbo apmokėjimo rūšių pinigines sumos, išmokėtos tuometine tarybine valiuta, jeigu pagal tuo metu galiojusias taisykles nuo jų turėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 1156 5 priedo 22 punktu neteisėtai priskyrus invaliutinius rublius, kurie iš tikro buvo valstybiniai TSRS rubliai, nevalstybinei valiutai, buvo pažeista jo teisė gauti užtarnautą pensiją. Tokiu būdu buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai ir lygybės prieš įstatymą principas, nes visiems kitiems asmenims pajamos rubliais buvo įtrauktos į pajamas, pagal kurias apskaičiuojama pensija. Be to, Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 55 straipsnio 1 dalies 1 punktas buvo neteisėtai pakeisti ir susiaurinti žemesnės galios poįstatyminiu teisės aktu – Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 1156 5 priedo 22 punktu.

Atsižvelgiant į įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principą, poįstatyminiame teisės akte nustatytas teisinis reglamentavimas turi būti grindžiamas teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, nesukuriant naujų bendro pobūdžio normų, konkuruojančių su įstatymo normomis. Tai, kad asmenims, dirbusiems buvusios TSRS įstaigose užsienyje tarptautinėse organizacijose, ir asmenims, dirbusiems užsienyje buvusios TSRS siuntimu, visi atlyginimai buvo apskaitomi TSRS rubliais, tik šie asmenys turėjo teisę įsigyti užsienio valiutos, nėra pagrindas teigti, kad pareiškėjo pajamos buvo gautos nevalstybine valiuta ir kad nuo jo pajamų neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Tai paneigia TSRS Ministrų Tarybos darbo ir užmokesčio komiteto 1974 m. gruodžio 25 d. nutarimas Nr. 365. Pažymėjo, jog archyvinėje pažymoje D01-8085 nurodytas jo atlyginimo rubliais, kurie buvo apskaitomi ir invaliutiniais rubliais, dydis, kontraktų numeriai ir nuoroda, kad atlyginimo rubliais nerasta. Tai reiškia, kad jo kontraktas nenumatė papildomų išmokų rubliais ir jo pajamos buvo tik rubliais, kurie buvo apskaitomi ir invaliutiniais rubliais. Teigė, kad VSDFV traktuoja, kad jo pajamos nėra laikomos draudžiamosiomis pajamomis pagal Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes pagal tuo metu galiojusias taisykles nuo jų neturėjo būti skaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai.

Jei jo pajamos, gautos dirbant Mongolijoje, nėra laikomos draudžiamosiomis pajamomis, tuomet VSDFV neturėjo jokio pagrindo jo draudžiamųjų pajamų koeficientą už nurodytą laikotarpį apskaičiuoti taikant Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalies nuostatas, t. y. pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį, nes jis to nepageidavo ir, anot VSDFV, minėtu laikotarpiu nebuvo gavęs draudžiamųjų pajamų. Nurodė Pensijų įstatymo 55 straipsnio 4 dalies nuostatas ir pažymėjo, kad šiuo atveju negalima teigti, jog dėl svarbių priežasčių arba dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių aplinkybių jis negali pateikti duomenų apie pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms.

Atsakovas laikė, kad pareiškėjo pajamos, gautos 1986-1988 m. Mongolijoje, tiesiog nėra prilyginamos draudžiamosioms pajamoms. Todėl taikė Pensijų įstatymo 55 straipsnio 5 dalį. Teigė, kad reiktų vadovautis ne Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 1156 5 priedo 22 punktu (kuris netaikomas jo pajamoms, gautomis dirbant Mongolijoje rubliais), o tik Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 55 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tuo pagrindu pripažįstant už darbą Mongolijoje jo gautas pajamas rubliais ir perskaičiuojant pensiją.

Atkreipė dėmesį, kad VSDFV 2012 m. liepos 24 d. sprendime Nr. (6.5) 1-4588 pripažįstama, kad darbo Mongolijoje metu jis gavęs draudžiamųjų pajamų, kurios net yra pripažįstamos kaip draudžiamosios, tačiau neįtraukiamos kaip faktinės pajamos apskaičiuojant pensijos dydį. Negalima vienu metu pripažinti Mongolijoje gautas pajamas kaip draudžiamąsias pajamas, kurios galėjo būti išmokėtos tik valstybine valiuta rubliais, kad būtų laikomos draudžiamosiomis, o kartu nepripažinti šių pajamų kaip išmokėtų valstybine valiuta rubliais.

Tokia padėtis pažeidžia teisėtus lūkesčius, diskriminuoja kaip asmenį ir prieštarauja teisinės valstybės principui, o kartu ir Lietuvos Konstitucijai. Jei VSDFV nuspręstų, kad dirbant Mongolijoje pareiškėjas nėra gavęs draudžiamųjų pajamų tuometine valstybine TSRS valiuta rubliais, kurie buvo buhalteriškai apskaitomi ir invaliutiniais rubliais, tuomet atsakovas turi perskaičiuoti jo senatvės pensiją pagal Pensijų įstatymo 55 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes jei jo pajamos, gautos 1986-1988 m. Mongolijoje, nėra prilyginamos draudžiamosioms pajamoms ir jis neturi šio straipsnio 2 dalyje nurodytų palankiausių penkerių kalendorinių paeiliui einančių metų, todėl jo draudžiamųjų pajamų koeficientas turi būti apskaičiuojamas pagal penkerius ne paeiliui einančius stažo metus, laikantis kalendorinės metų sekos.

Jeigu būtų nustatyta, kad nurodytu laikotarpiu stažo turėjo mažiau kaip per penkerius paeiliui ar nepaeiliui einančius kalendorinius metus arba nurodytu laikotarpiu iš viso stažo neturėjo, jo draudžiamųjų pajamų koeficientas turi būti apskaičiuojamas iki penkerių metų stažo trūkstamus metus imant iš ankstesnio laikotarpio, skaičiuojant atgal nuo 1983 metų iki 1974 metų imtinai.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 46-50) su juo nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei bylą nutraukti.

Teigė, kad pareiškėjas skunde nurodė netinkamą atsakovą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 38 straipsnio 1 dalies nuostata ir nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius nėra juridinis asmuo, todėl atsakovu prašė laikyti VSDFV Vilniaus skyrių, kuris yra viešasis juridinis asmuo. Nurodė, kad pagal pareiškėjo 2009 m. rugsėjo 28 d. pateiktą prašymą VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2009 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 11-17-21381 pareiškėjui nuo 2009 m. spalio 3 d. buvo paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės (toliau – ir senatvės) pensija, vadovaujantis pensijos skyrimo datai galiojusiomis Pensijų įstatymo ir Nuostatų nuostatomis.

VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 11-17-19513 buvo patikslintas pareiškėjo senatvės pensijos skyrimas, patikslinant darbo komandiruotėje Mongolijos Liaudies Respublikoje laikotarpį pagal Rusijos Federacijos Ekonominio vystymo ministerijos 2009 m. rugpjūčio 25 d. ir 2009 m. spalio 29 d. išduotose pažymose Nr. D01-6038 ir Nr. D01-8085 (toliau – ir Pažyma) nurodytus duomenis. Apie senatvės pensijos paskyrimą bei patikslintą pensijos skyrimą pareiškėjas buvo informuotas VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2009 m. spalio 26 d. raštu Nr. (11.5.1) 3-75767 ir 2010 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. (11.5.1) 3-73996.

Apskaičiuojant pareiškėjui senatvės pensiją įvertinti visi jo darbo laikotarpiai, tame tarpe ir darbo komandiruotėje Mongolijos Liaudies Respublikoje laikotarpis. Kadangi Pažymoje nurodytas pareiškėjo 420 invaliutinių rublių atlyginimas per mėnesį ir pažymėta, jog duomenų apie atlyginimo dydį rubliais Ekonominio vystymo ministerijos archyve nėra, todėl laikotarpio nuo 1986 m. rugpjūčio 18 d. iki 1988 m. rugpjūčio 12 d. asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas apskaičiuotas taikant Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalies nuostatas, t. y. pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį, o kitų laikotarpių asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas apskaičiuotas pagal pateiktose uždarbio pažymose nurodytą uždarbį.

VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2010 m. liepos 15 d. rašte Nr. (11.5.1) 3-44448 pareiškėjui išaiškino, kokiais Pensijų įstatymo straipsniais ir Nuostatų punktais vadovaujantis, apskaičiuojant jam senatvės pensiją, nebuvo įvertintos Pažymoje nurodytos pajamos. VSDFV 2010 m. lapkričio 23 d. rašte Nr.(6.5) 1-7217 patvirtino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius teisingai ir pagrįstai neįvertino Pažymoje nurodytų pajamų. Pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2010 m. gruodžio 29 d. skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 11-17-19513 ir VSDFV 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. (6.5) 1-7217 panaikinimo ir pakeitimo, 2011 m. kovo 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1489-437/2011 konstatavo, kad šie sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos naikinti nėra pagrindo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A756-3059/2011, pridėdamas Rusijos Federacijos banko „Vnešekonombankas“ raštą Nr. 3422/K20004 ir Rusijos Federacijos banko „Vnešekonombankas“ 2011 m. balandžio 1 d. išduotą raštą Nr. 3981/K20004. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą.

Pareiškėjo pateiktame Rusijos Federacijos banko „Vnešekonombankas“ rašte Nr. 3422/K20004 nenurodyta naujų aplinkybių, kurios pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu ir kurios galėtų turėti esminę reikšmę bylai, be to, šiame rašte nėra jokių konkrečių duomenų apie pareiškėjo pajamas, o tik bendro pobūdžio teiginiai. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ajame pensijų skyriuje 2012 m. birželio 1 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl pensijos perskaičiavimo, kuriame pareiškėjas prašė, paaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms, perskaičiuoti jo senatvės pensiją įvertinant pagrindines pajamas, gautas Mongolijos Liaudies Respublikoje 1986-1988 metais užsienyje invaliutiniais rubliais.

Kartu su prašymu buvo pateikta Rusijos Federacijos Centrinio banko 2012 m. vasario 29 d. išduota pažyma Nr. 19-4-1-3/167, Rusijos Federacijos banko „Vnešekonombankas“ pažyma (be išdavimo datos) Nr. 3422/K20004, Rusijos Federacijos banko „Vnešekonombankas“ 2011 m. balandžio 1 d. išduota pažyma Nr. 3981/K20004, Rusijos federacijos Ekonominio vystymo ministerijos 2009 m. spalio 29 d. išduota pažyma Nr. D01-8085, kurios kopija jau buvo jo pensijos byloje. Minėtame prašyme pareiškėjas nurodė, jog tuo atveju, jei pagal prie prašymo pateiktas pažymas būtų nuspręsta į senatvės pensijos apskaičiavimą neįvertinti pareiškėjo 1986-1988 metais gautų pajamų invaliutiniais rubliais, tuomet prašė perskaičiuoti jo senatvės pensiją apskaičiuojant draudžiamųjų pajamų koeficientą, taikyti Pensijų įstatymo 56 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. apskaičiuoti pagal penkerius ne paeiliui einančius stažo metus, laikantis kalendorinės metų sekos, iki penkerių metų stažo trūkstamus metus imant iš ankstesnio laikotarpio, skaičiuojant atgal nuo 1983 metų iki 1974 metų imtinai.

VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, atsisakė pareiškėjui perskaičiuoti senatvės pensiją ir apie atsisakymo priežastis pareiškėją išsamiai informavo 2012 m. birželio 8 d. raštu Nr. (10.1-02) 3-63788. VSDFV 2012 m. liepos 24 d. rašte Nr. (6.5) 1-4588 pareiškėjui nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius teisėtai ir pagrįstai atsisakė perskaičiuoti senatvės pensiją. Atsakovas manė, kad pareiškėjui senatvės pensija yra paskirta teisingai, pagrįstai neįvertinant pareiškėjo laikotarpiu nuo 1986 m. rugpjūčio 18 d. iki 1988 m. rugpjūčio 12 d. gautų pajamų invaliutiniais rubliais, o minėto laikotarpio draudžiamųjų pajamų koeficientą apskaičiuojant pagal Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimu (b. l. 71-74) prašė bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukti arba pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius yra VSDFV Vilniaus skyriaus struktūrinis padalinys ir neturi juridinio asmens statuso, todėl atsakovu šioje byloje turėtų būti VSDFV Vilniaus skyrius. Paaiškino, jog Rusijos Federacijos ekonominio vystymo ministerijos 2009 m. rugpjūčio 25 archyvinėje pažymoje Nr. D01-6038 nurodyta A. M. nustatyta alga invaliutiniais rubliais (420 invaliutinių rublių per mėnesį), duomenų apie apmokėjimą rubliais nėra, todėl VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 56 straipsnio 4 dalimi, Nuostatų 31, 32 punktais ir 5 priedo 22 punktu, neįtraukė į A.

M. draudžiamąsias pajamas minėtoje pažymoje nurodyto apmokėjimo ir apskaičiavo 1986 m. rugpjūčio 18 d. – 1988 m. rugpjūčio 12 d. laikotarpio draudžiamųjų pajamų koeficientą pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį. Minėtos aplinkybės bei Pensijų įstatymo ir Nuostatų nuostatos pareiškėjui išsamiai paaiškintos VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 15 d. rašte Nr. (11.5.1) 3-44448 ir VSDFV 2010 m. lapkričio 23 d. sprendime Nr. (6.5) 1-7217. VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimus pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2011 m. kovo 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1489-437/2011 konstatavo, kad šie sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 30 d. nutartimi teismo sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, įsiteisėjusiais teismo sprendimais yra nuspręsta, kad A. M. draudžiamųjų pajamų koeficientas iki 1994 m. sausio 1 d. yra apskaičiuotas teisingai. Pareiškėjas 2012 m. sausio 6 d. su prašymu vėl kreipėsi į VSDFV, prašydamas taikyti jam išimtį ir apskaičiuoti jo draudžiamųjų pajamų koeficientą iki 1994 m. sausio 1 d. Pensijų įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka, praleidžiant 1986-1988 metus. 2012 m. sausio 6 d. pareiškėjo prašymo esmė – draudžiamųjų pajamų koeficiento iki 1994 m. sausio 1 d. apskaičiavimas.

Pažymėjo, jog aplinkybė, kad A. M. 2012 m. sausio 6 d. prašymu VSDFV prašė leisti išimties tvarka pasinaudoti Pensijų įstatymo 56 straipsnio 5 dalimi, įrodė, kad ir pats pareiškėjas sutiko, kad šiuo metu jo draudžiamųjų pajamų koeficientas apskaičiuotas teisingai Pensijų įstatymo nustatyta tvarka, o Pensijų įstatymo 56 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymas jo atžvilgiu reikštų išimties taikymą. Kadangi nei Pensijų įstatymas, nei Nuostatai nesuteikia teisės VSDFV taikyti išimtis ir apskaičiuoti pensiją kitaip nei nustatyta šiuose teisės aktuose, o pareiškėjas nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimus, kurių teisėtumą konstatavo įsiteisėję Vilniaus apygardos administracinio ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismų sprendimai, VSDFV, remdamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, 2012 m. sausio 12 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-249 atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2012 m. sausio 6 d. prašymą.

Šį sprendimą A. M. apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2012 m. balandžio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2165-561/2012 konstatavo, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Šis teismo sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka ir įsiteisėjo 2012 m. gegužės 14 d. Pareiškėjas 2012 m. balandžio 17 d. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl proceso administracinėje byloje atnaujinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje konstatavo, kad Rusijos Federacijos „Vnešekonombanko“ 2011 m. balandžio 1 d. rašte Nr. 3981/K20004 nenurodyta naujų aplinkybių, kurios pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu ir kurios galėtų turėti esminę reikšmę bylai.

Rusijos Federacijos „Vnešekonombanko“ rašte Nr. 3422/K20004 (be datos) nėra jokių konkrečių duomenų apie pareiškėjo pajamas, o tik bendro pobūdžio teiginiai, todėl 2012 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje. Pareiškėjas 2012 m. birželio 25 d. su skundu kreipėsi į VSDFV, prašydamas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (10.1-02) 3-63788. Skunde naujai paaiškėjusiomis, esminėmis aplinkybėmis, pareiškėjas nurodė Rusijos Federacijos „Vnešekonombanko“ 2011 m. balandžio 1 d. rašte Nr. 3981/K20004, rašte Nr. 3422/K20004 (be datos) ir TSRS Ministrų Tarybos darbo ir užmokesčio valstybinio komiteto 1974 m. gruodžio 25 d. nutarimu Nr. 365 patvirtintose taisyklėse, kurios reglamentavo sovietinių darbuotojų darbo sąlygas užsienyje (toliau – ir Taisyklės), nurodytą informaciją apie invaliutinio rublio statusą ir socialinio draudimo įmokų mokėjimą užsienyje dirbantiems sovietiniams darbuotojams.

Kadangi A. M. skundai dėl 1986 m. rugpjūčio 18 d. – 1988 m. rugpjūčio 12 d. laikotarpiu invaliutiniais rubliais priskaičiuotų pajamų prilyginimo draudžiamosioms pajamoms bei dėl draudžiamųjų pajamų koeficiento iki 1994 m. sausio 1 d. apskaičiavimo, taikant Pensijų įstatymo 56 straipsnio 5 dalies nuostatas, VSDFV jau buvo nagrinėjami (VSDFV 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimas Nr. (6.5) 1-7217 ir 2012 m. sausio 12 d. sprendimas Nr. (6.5) 1-249), VSDFV 2012 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-4588 atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2012 m. birželio 25 d. skundą ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (10.1-02) 3-63788 paliko nepakeistą.

Informacija, nurodyta Rusijos Federacijos „Vnešekonombanko“ raštuose ir Taisyklėse, negali būti laikoma naujai paaiškėjusiomis, esminėmis aplinkybėmis, kadangi Rusijos Federacijos „Vnešekonombanko“ 2011 m. balandžio 1 d. raštą Nr. 3981/K20004 pareiškėjas buvo pateikęs iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdžio, kuriame pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas apeliacine tvarka priimant 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį. Pareiškėjo reikalavimas vadovautis nebegaliojančiais teisės aktais – Taisyklėmis – VSDFV vertinimu buvo nepagrįstas, nes teisės gauti senatvės pensiją atsiradimo metu, t. y. 2009 m. spalio 3 d., jam teisėtai ir pagrįstai buvo taikomos Lietuvos Respublikoje galiojusios teisės normos:

Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 56 straipsnio 4 dalis, Nuostatų 31,32 punktai ir 5 priedo 22 punktas. Pažymėjo, kad visų pareiškėjo prašymų ir skundų, adresuotų VSDFV Vilniaus skyriui, VSDFV, teismams esmė – draudžiamųjų pajamų koeficiento iki 1994 m. sausio 1 d. apskaičiavimas. Įsiteisėjusiais teismo sprendimais yra nuspręsta, kad A. M. draudžiamųjų pajamų koeficientas iki 1994 m. sausio 1 d. yra apskaičiuotas teisingai, o jo nurodyti dokumentai negali būti laikomi naujai paaiškėjusiomis esminėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Kadangi yra įsiteisėję teismo sprendimai, priimti dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, byla turi būti nutraukta arba A. M. skundas atmestas kaip nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. sausio 18 d. sprendimu (103-114) netenkino pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (10.1-02)3-63788 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2012 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4588 dalyse, kuriose atsisakyta nagrinėti A. M. 2012 m. gegužės 30 d. prašymą dėl pensijos perskaičiavimo dalyje, susijusioje su pajamų, gautų 1986-1988 m. invaliutiniais rubliais, įskaitymu į draudžiamąsias pajamas, įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ajį pensijų skyrių iš esmės išnagrinėti A. M. 2012 m. gegužės 30 d. prašymą dėl pensijos perskaičiavimo dalyje, susijusioje su pajamų, gautų 1986-1988 m. invaliutiniais rubliais, įskaitymu į draudžiamąsias pajamas. Kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas A. M. 2012 m. gegužės 30 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-jį pensijų skyrių perskaičiuoti jo senatvės pensiją paaiškėjus naujoms aplinkybėms, t. y. esant pagrindui įvertinti pagrindines pajamas, gautas Mongolijos Liaudies Respublikoje 1986-1988 m. invaliutiniais rubliais, arba, jeigu būtų nuspręsta, kad nurodytu laikotarpiu jo gautos pajamos nėra prilyginamos draudžiamoms pajamoms ir jis neturi Pensijų įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje nurodytų palankiausių penkerių kalendorinių paeiliui einančių metų, jo draudžiamųjų pajamų koeficientą apskaičiuoti iki penkerių metų stažo trūkstamus metus imant iš ankstesnio laikotarpio, skaičiuojant atgal nuo 1983 metų iki 1974 metų imtinai, t. y. Pensijų įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka (b. l. 51-56). VSDFV Vilniaus skyriaus 1-sis pensijų skyrius 2012 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. (10.1-02)3-63788 pareiškėjo A. M. prašymo dėl pensijos perskaičiavimo dalyje, susijusioje su pajamų, gautų 1986-1988 m. invaliutiniais rubliais, įskaitymu į draudžiamas pajamas, nusprendė nenagrinėti Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69, 13 punkto pagrindu, o prašymo dalyje, kurioje buvo prašoma perskaičiuoti pareiškėjo A. M. senatvės pensiją taikant Pensijų įstatymo 56 straipsnio 5 dalies nuostatas, netenkino kaip nepagrįsto (b. l. 28-29). VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2012 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4588 paliko galioti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimą nepakeistą (b. l. 80-81). Teismas konstatavo, kad ginčas byloje kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2012 m. birželio 8 d. sprendimo, kuriuo dalį prašymo dėl pensijos perskaičiavimo atsisakyta nagrinėti, o kitą dalį – tenkinti, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, įvertinęs bylai reikšmingą teisinį reguliavimą ir pateiktų įrodymų visumą, teigė, kad skundas yra pagrįstas iš dalies: Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69, 13 punktas, kurio pagrindu atsakovas ginčijamu sprendimu atsisakė nagrinėti dalį pareiškėjo prašymo, numato, kad prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipiasi į Fondo administravimo įstaigą tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu.

Kai pakartotinis prašymas nenagrinėjamas, Fondo administravimo įstaiga per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo gavimo dienos praneša asmeniui, kodėl jo prašymas nenagrinėjamas, ir nurodo šio sprendimo apskundimo tvarką. Šiuo pagrindu atsakovas negalėjo atsisakyti nagrinėti pareiškėjo 2012 m. gegužės 30 d. prašymo, kadangi jis nebuvo nei tuo pačiu klausimu kaip ir ankstesnis, nei pagrįstas anksčiau nurodytomis aplinkybėmis: 2010 m. liepos 12 d. prašymu (administracinė byla Nr. I-1489-437/2011, b. l. 44), į kurį atsakovas atsakė 2010 m. liepos 15 d. raštu Nr. (11.5.1)3-44448 (administracinė byla Nr. I-1489-437/2011, b. l. 49), pareiškėjas A.

M. prašė paaiškinti, kodėl skiriant jam senatvės pensiją, nebuvo įvertinti Rusijos Federacijos Ekonominio vystymo ministerijos pažymoje esantys duomenys apie pajamas. Nepaisant to, kad atsakovas savo 2010 m. liepos 15 d. raštą Nr. (11.5.1)3-44448 įvardijo sprendimu, skundžiamu ne Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69, 46 punktu, o Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyta tvarka, o pareiškėjas A.

M., 2010 m. spalio 28 d. skųsdamas šį raštą VSDFV ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, jau prašė pripažinti jo 1986-1988 m. pajamas invaliutiniais rubliais draudžiamomis ir perskaičiuoti pensiją (administracinė byla Nr. I-1489-437/2011, b. l. 62-64), VSDFV savo sprendimu, išdėstytu 2010 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. (6.5) I-7217 (administracinė byla Nr. I-1489-437/2011, b. l. 57), galėjo pasisakyti tik dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2010 m. liepos 15 d. rašto Nr. (11.5.1)3-44448, kuriuo atsakoma į prašymą paaiškinti sprendimo dėl pensijos skyrimo priėmimo motyvus, teisėtumo, kadangi su prašymu dėl paskirtos senatvės pensijos perskaičiavimo pareiškėjas nebuvo pasikreipęs, be to, VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr. 11-17-19513 (administracinė byla Nr. I-1489-437/2011, b. l. 51), kuriuo senatvės pensija paskirta iš naujo, buvo priimtas jau padavus minėtą 2010 m. spalio 28 d. skundą.

Atsižvelgęs į Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu, Nr. 1156, 66-69, 86 punkto (2005 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 754 redakcija) nuostatomis, teismas sprendė, kad pareiškėjas, manydamas, kad jo nurodomos aplinkybės sudaro pagrindą didinti pensiją, turėjo teisę kreiptis dėl paskirtos pensijos perskaičiavimo, o atsakovas privalėjo išnagrinėti prašymą ir pasisakyti dėl jame nurodytų, kaip teigiama, naujų aplinkybių, kurios nebuvo, sprendžiant iš pateiktų įrodymų (b. l. 51-66; administracinės bylos Nr. I-1489-437/2011, b. l. 35-43), vertintos skiriant senatvės pensiją. Pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr. 11-17-19513 negali būti vertinamas kaip priimtas išnagrinėjus Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 86 punkte numatytą prašymą, kadangi šiuo sprendimu pensija paskirta iš naujo ir grąžinta už ankstesnį laikotarpį neišmokėta suma, tuo tarpu prašymo dėl pensijos didinimo atveju naujo dydžio pensija skiriama nuo mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį pensininkas padavė prašymą padidinti pensiją (su visais kitais būtinais dokumentais), pirmosios dienos. Atsižvelgiant į tai, ginčijami sprendimai dalyse, kuriose netenkintas pareiškėjo prašymas dėl pensijos perskaičiavimo, pateiktas Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 86 punkte nustatyta tvarka, taip pat atmestas skundas dėl sprendimo panaikinimo, buvo naikinami, VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius įpareigojamas iš esmės išnagrinėti A. M. 2012 m. gegužės 30 d. prašymą dėl pensijos perskaičiavimo dalyje, susijusioje su pajamų, gautų 1986-1988 m. invaliutiniais rubliais, įskaitymu į draudžiamas pajamas (b. l. 51-56). Tenkinti skundą šioje dalyje pilnai, t. y. įpareigoti atsakovą priimti pareiškėjo nurodyto turinio sprendimą, t. y. išspręsti klausimą dėl pajamų, gautų invaliutiniais rubliais 1986-1988 m. dirbant Mongolijoje, priskyrimo draudžiamoms pajamoms nebuvo galima, nes šio klausimo atsakovas, kuris pagal teisės aktus yra kompetentingas tai daryti, nenagrinėjo ir sprendimo dėl jo nepriėmė.

Teismas pažymėjo, jog Nuostatai nenustato, kad asmenų, dirbusių užsienyje buvusios TSRS siuntimu, pajamos, gautos invaliutiniais rubliais, visais atvejais nėra prilyginamos draudžiamosioms pajamoms pagal Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies l ir 4 punktus: Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo VII skyriaus, reglamentuojančio nuo 1995 m. sausio 1 d. skiriamas pensijas, 54 straipsnio, nustatančio laikotarpius, prilyginamus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, 1 dalies 1 punktas (2005 m. gegužės19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) numato, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginamas iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., visas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas, taip pat kolūkio narių darbo kolūkyje laikas bei Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius SSRS įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas. Pensijų įstatymo 55 straipsnio, kuriame nurodytos pajamų rūšys, prilyginamos asmens draudžiamosioms pajamoms, 1 dalies 1 punktas (2005 m. gegužės19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) numato, kad į asmens draudžiamąsias pajamas per laikotarpį iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., įtraukiamos visos darbo apmokėjimo rūšys, kurioms pagal tuo metu galiojusias taisykles turėjo būti priskaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai.

Teismas atsižvelgė į Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu, Nr. 1156, 30 punkto (2008 m. vasario 6 d. nutarimo Nr. 101 redakcija) 31 punkto (2005 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 754 redakcija), 32 punkto (2005 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 754 redakcija) normas, bei Nuostatų 5 priedo (2005 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 754 redakcija), 22 punktą.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2008 m. sausio 22 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A248-92/2008, nurodė, kad aiškinant teisės normas preziumuojama, kad įstatymų leidėjas laikosi teisės kalbos ekonomijos principo ir nevartoja nereikalingų posakių ir žodžių, todėl įstatymo teksto negalima aiškinti taip, tarsi tam tikra dalis teksto neegzistuotų ar prarastų prasmę. Atsižvelgiant į tai, galima manyti, kad tiek Nuostatų 31 punkte, tiek Nuostatų 5 priede nurodytos asmenų pajamos, nuo kurių iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo dienos ne nebuvo, o neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, t. y.

šiose teisės normose, atsižvelgiant į minėtą gramatinę konstrukciją, įtvirtinta ne imperatyvi nuostata dėl tam tikro pobūdžio pajamų priskyrimo pajamoms, nuo kurių nebuvo skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, o tik teisinė prezumpcija, kuri gali būti paneigiama bendra tvarka, t. y. pateikiant priešingas aplinkybes patvirtinančius įrodymus, pavyzdžiui, kad jeigu pagal tuo metu galiojusias taisykles nuo pajamų invaliutiniais rubliais buvo skaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai. Aiškinant priešingai, teismo vertinimu, būtų neabejotinas pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Nuostatų dalis neprieštarauja Pensijų įstatymo 55 straipsniui, be jokių išlygų nustatančio, kad į asmens draudžiamąsias pajamas per laikotarpį iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., įtraukiamos visos darbo apmokėjimo rūšys, kurioms pagal tuo metu galiojusias taisykles turėjo būti priskaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai, t. y. neišskiriant jokių pajamų, tame tarpe – ir gautų invaliutiniais rubliais.

Pažymėjo, kad iš esmės visos Nuostatų 5 priede nurodytos asmenų pajamos, nuo kurių iki Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo įsigaliojimo neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, gali būti apibūdintos kaip papildomas, o ne pagrindinis pragyvenimo šaltinis, nuo kurių pagal tuo metu galiojusias taisykles turėjo būti priskaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai. Taip pat pažymėjo, kad taikant Nuostatų 32 punktą (2005 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 754 redakcija) ir teigiant, kad invaliutiniai rubliai nėra tarybinė valiuta šios normos prasme, toks argumentas turi būti pagrįstas ne pažymomis ar juridinių asmenų aiškinimais, o tuo metu galiojusiomis teisės normomis, kurių galiojimo, turinio ir prasmės įrodymus turi pateikti ne prašymą dėl sprendimo priėmimo pateikiantis asmuo (nors jis ir gali tai daryti), o jį (sprendimą) priimantis asmuo (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis).

Kadangi, teismo vertinimu, nagrinėjamai bylai reikšminga Nuostatų dalis, reglamentuojanti asmenų pajamas, nuo kurių iki Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo įsigaliojimo neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, t. y. dalis, susijusi su pajamomis, gautomis invaliutiniais rubliais, neprieštarauja nei Pensijų įstatymo 55 straipsniui, nei kitiems teisės aktams, be to, ginčijamus sprendimus naikinant ir grąžinant pareiškėjo A. M. prašymą dėl pensijos perskaičiavimo šioje dalyje nagrinėti iš naujo atsakovui, dėl ko Nuostatų 31-32 punktai, Nuostatų 5 priedas nėra taikomi priimant sprendimą šioje dalyje, pareiškėjo A. M. prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nebuvo tenkinamas.

Ginčijamo VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2012 m. birželio 8 d. sprendimo dalis, kuria atsisakyta perskaičiuoti pareiškėjo A. M. senatvės pensiją pagal Pensijų įstatymo 56 straipsnio 5 dalies nuostatas, teismo buvo pripažinta pagrįsta ir teisėta, todėl jo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimų naikinti šiose dalyse nebuvo pagrindo. Teismas atsižvelgė į Pensijų įstatymo 56 straipsnio 5 dalies (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) ir Nuostatų 35-35.2 punktų (2005 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 754 redakcija) normas bei tai, kad pareiškėjas 1984-1992 m. dirbo (administracinė byla Nr. I-1489-437/2011, b. l. 39-42), duomenys apie jo šio laikotarpio pajamas, tame tarpe – ir 1986-1988 m. gautas invaliutiniais rubliais, yra (administracinė byla Nr. I-1489-437/2011, b. l. 36-37, 39-42), todėl sprendė, jog, kaip pagrįstai nurodė atsakovas, nebuvo teisinio pagrindo jam draudžiamųjų pajamų koeficientą apskaičiuoti Pensijų įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė apeliacinį skundą (b. l. 125-130), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimą dalyje, kurioje teismas nusprendė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (10.1-02)3-63788 ir VSDFV 2012 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4588 dalyse, kuriose atsisakyta nagrinėti A. M. 2012 m. gegužės 30 d. prašymą dėl invaliutiniais rubliais priskaičiuotų pajamų prilyginimo draudžiamosioms pajamoms ir senatvės pensijos perskaičiavimo atsižvelgiant į šias pajamas, bei įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ajį pensijų skyrių iš esmės išnagrinėti A. M. 2012 m. gegužės 30 d. prašymą dėl invaliutiniais rubliais priskaičiuotų pajamų prilyginimo draudžiamosioms pajamoms ir senatvės pensijos perskaičiavimo atsižvelgiant į šias pajamas ir priimti naują sprendimą – bylą pagal A. M. skundą pirmiau minėtoje dalyje nutraukti arba A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą. O likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir VSDFV atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas. Mano, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas negalėjo atsisakyti nagrinėti pareiškėjo 2012 m. gegužės 30 d. prašymą dalyje dėl 1986 m. rugpjūčio 18 d. – 1988 m. rugpjūčio 12 d. laikotarpiu jam invaliutiniais rubliais priskaičiuotų pajamų prilyginimo draudžiamosioms pajamoms ir senatvės pensijos perskaičiavimo atsižvelgiant į šias pajamas, kadangi šis prašymas nebuvo nei tuo pačiu klausimu kaip ir ankstesnis 2010 m. liepos 12 d. prašymas, nei pagrįstas anksčiau nurodytomis aplinkybėmis, yra neteisinga.

VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 15 d. rašte Nr. (11.5.1) 3-44448 aiškindamas, kodėl apskaičiuojant pareiškėjo senatvės pensiją neatsižvelgta į Rusijos Federacijos Ekonominio vystymo ministerijos pažymoje esančius duomenis apie pajamas, priskaičiuotas invaliutiniais rubliais, kartu paaiškino, kodėl šios pajamos negali būti pripažintos draudžiamosiomis pajamomis. Vilniaus apygardos administracinis teismas, pateikdamas minėtą išvadą, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas 2010 m. spalio 28 d. skųsdamas VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 15 d. raštą Nr. (11.5.1) 3-44448 VSDFV jau prašė pripažinti jo 1986 m. rugpjūčio 18 d.

– 1988 m. rugpjūčio 12 d. laikotarpiu invaliutiniais rubliais priskaičiuotas pajamas draudžiamosiomis pajamomis ir VSDFV 2010 m. lapkričio 23 d. sprendime Nr. (6.5) 1-7217 pasisakė tiek dėl Rusijos Federacijos Ekonominio vystymo ministerijos pažymoje esančių duomenų apie invaliutiniais rubliais priskaičiuotas pajamas, tiek dėl šių pajamų prilyginimo draudžiamosioms pajamoms. Mano, kad neteisinga Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, jog klausimo dėl invaliutiniais rubliais gauto apmokėjimo priskyrimo draudžiamosioms pajamoms „nenagrinėjo ir sprendimo dėl jo nepriėmė“.

Šie klausimai buvo išspręsti minėtais ankstesniais VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimais, bet pirmiausia VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 11-17-21381, kuriuo pareiškėjui senatvės pensija buvo paskirta. Pastaruoju sprendimu skiriant pareiškėjui senatvės pensiją, draudžiamųjų pajamų koeficientas iki 1994 m. sausio 1 d. buvo apskaičiuotas taikant Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 56 straipsnio 4 dalies, Nuostatų 31, 32 punktų ir 5 priedo 22 punkto nuostatas ir įvertinus visus pareiškėjo senatvės pensijai paskirti pateiktus dokumentus, įskaitant ir dokumentus apie invaliutiniais rubliais gautą apmokėjimą.

VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr. 11-17-19513 buvo priimtas gavus dokumentus, patikslinančius jo komandiruotės į Mongolijos Liaudies Respubliką laikotarpį, t. y. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.

Nurodo, kad visų pareiškėjo prašymų ir skundų, adresuotų VSDFV Vilniaus skyriui, VSDFV, teismams, esmė – draudžiamųjų pajamų koeficiento iki 1994 m. sausio 1 d. apskaičiavimas. Įsiteisėjusiais teismo sprendimais (Vilniaus apygardos administracinio 2011 m. kovo 14 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis) yra nutarta, jog A. M. draudžiamųjų pajamų koeficientas iki 1994 m. sausio 1 d. yra apskaičiuotas teisingai, o jo nurodyti dokumentai negali būti laikomi naujai paaiškėjusiomis esminėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. nutartis). Kadangi yra įsiteisėję teismo sprendimai, priimti dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, byla turėjo būti nutraukta.

Pareiškėjas A. M. atsiliepime (b. l. 134-138) prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja argumentus, kuriais buvo grindžiamas pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Papildomai nurodo, kad VSDFV argumentai, jog pareiškėjo įrodymai dėl invaliutinių rublių statuso buvo tirti teismuose niekaip neįrodo, kad šias naujai paaiškėjusias aplinkybes pats atsakovas išnagrinėjo, įvertino ir priėmė dėl jų sprendimą.

Pažymi, kad pareiškėjo atlyginimo rubliais papildomas apskaitymas ir invaliutiniais rubliais nekeičia išmokėto atlyginimo valiutos statuso, nes atlyginimas buvo gautas rubliais – valstybine TSRS valiuta. Šios aplinkybės atsakovas nepaneigė, o priimdamas sprendimą, teigiantį, kad invaliutiniai rubliai buvo nevalstybinė valiuta, niekaip nepagrindė tokios išvados jokia teisės norma. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog invaliutinių rublių statusą atsakovas privalo įrodyti remdamasis teisės aktų normomis, o ne pažymomis, pasvarstymais ir nuomonėmis.

Mano, kad atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog nuo pareiškėjo pajamų rubliais, apskaitytų kaip invaliutiniai rubliai, nebuvo skaičiuojami socialinio draudimo įnašai. Šių aplinkybių atsakovas ne tik neįrodė, net apskritai net nenagrinėjo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovas, nuspręsdamas dėl socialinio draudimo įnašų neskaičiavimo, turėjo tokį sprendimą pagrįsti pateikiant priešingas aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Antraip laikytina, kad pareiškėjo pateikti įrodymai – TSRS Ministrų Tarybos darbo ir užmokesčio komiteto 1974 m. gruodžio 25 d. nutarimas Nr. 365, reglamentuojantis visas tarybinių darbuotojų darbo užsienyje sąlygas ir socialinį draudimą – pagrįstai įrodo, kad įnašai buvo skaičiuojami.

Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo pajamos rubliais, apskaitytos kartu ir invaliutiniais rubliais, buvo jo pagrindinės pajamos, nuo kurių turėjo būti mokami socialinio draudimo įnašai, o ne papildomos pajamos, nuo kurių šie įnašai neturėjo būti mokami. Pareiškėjo pagrindinių pajamų neįtraukimas į draudžiamąsias pajamas atėmė iš jo sąžiningai užtarnautą, nors ir nedidelę, pensiją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pensijos perskaičiavimo, įskaitant pareiškėjo pajamas, gautas 1986-1988 m. invaliutiniais rubliais, į draudžiamąsias pajamas.

Pagal pareiškėjo 2009 m. rugsėjo 28 d. pateiktą prašymą VSDFV Vilniaus 1-asis pensijų skyrius 2009 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 11-17-21381 paskyrė jam senatvės pensiją. VSDFV Vilniaus 1-ojo pensijų skyrius 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 11-17-19513 sprendimas dėl pensijos skyrimo buvo patikslintas, patikslinant pareiškėjo darbo komandiruotėje Mongolijos Liaudies Respublikoje laikotarpį. Apie senatvės pensijos paskyrimą bei patikslinimą pareiškėjas buvo informuotas VSDFV Vilniaus 1-ojo PS 2009 m. spalio 26 d raštu Nr. (11.5.1)3-75767 ir 2010 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. (11.5.1)3-73996. Apskaičiuojant pareiškėjui senatvės pensiją, buvo įvertinti visi jo darbo laikotarpiai, iš jų – ir darbo komandiruotėje Mongolijos Liaudies Respublikoje laikotarpis nuo 1986 m. rugpjūčio 18 d. iki 1988 m. rugpjūčio 12 d.

Pareiškėjas 2010 m. liepos 12 d. pateikė VSDFV Vilniaus 1-asis pensijų skyriui prašymą, išaiškinti, kodėl nebuvo atsižvelgta į pažymoje nurodytas pajamas, pareiškėjo 420 litų per mėnesį gautas invaliutiniais rubliais. Atsakovas 2010 m. liepos 15 d. raštu Nr.(l 1.5.1) 3-44448 pareiškėjui išaiškino, kokiais Pensijų įstatymo straipsniais ir Nuostatų punktais vadovaujantis, apskaičiuojant jam senatvės pensiją nebuvo įvertintos pažymoje nurodytos pajamos.

Atsakovas 2010 m. lapkričio 12 d. priėmė naują sprendimą Nr. 11-17-19513, kuriuo paskyrė A. M. 849,07 Lt dydžio pensiją nuo 2009 m. spalio 3 d. ir kuriuo A. M. pensijos dydis apskaičiuotas atsižvelgiant į 38,8220 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, 1984-1988 metų ir 1996-2008 metų draudžiamąsias pajamas, pagal kurias apskaičiuoti draudžiamųjų pajamų koeficientai.

VSDFV 2010 m. lapkričio 23 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5) I-7217, kuriuo atsakovo sprendimas neįtraukti į draudžiamąsias pajamas pareiškėjo 420 litų per mėnesį gautų pajamų invaliutiniais rubliais buvo paliktas galioti.

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2010 m. kovo 14 d. priėmė sprendimą, kuriuo bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2009 m. spalio 26 d. raštą Nr. (11.5.1) 3-75767 nutraukė, pareiškėjo reikalavimus panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 11-17-19513, VSDFV 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimą, Nr.(6.5) 1-7217, įpareigoti atsakovą apskaičiuojant valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją, įtraukti 1986-1988 metų pajamas, jo gautas dirbant Mongolijos Liaudies Respublikoje, atmetė kaip nepagrįstus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmetė.

Pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A756-3059/2011, pridėdamas Rusijos Federacijos banko „Vnešekonombankas“ raštą Nr. 3422/K20004 ir Rusijos Federacijos banko „Vnešekonombankas“ 2011 m. balandžio 1 d. išduotą raštą Nr. 3981/K20004. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą.

2012 m. gegužės 30 d. prašymu (gautas 2012 m. birželio 1 d.) pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių dėl pensijos perskaičiavimo įtraukiant pagrindines pajamas, gautas dirbant Mongolijos Liaudies Respublikoje 1986-1988 m. paaiškėjus naujoms, esminėms aplinkybėms. VSDFV 2012 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4588 netenkino jo skundo ir paliko galioti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (10.1-02)3-63788 atsisakyti perskaičiuoti pensiją, kadangi jo nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės dėl invaliutinio rublio, kaip valstybinės TSRS valiutos statuso ir kiti argumentai nebuvo pakankamas pagrindas iš naujo spręsti klausimą dėl pensijos perskaičiavimo, kuris jau buvo patikrintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1489-437/2011, kur konstatuota, kad šie sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos naikinti nėra pagrindo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino skundžiamus 2012 m. birželio 8 d. ir 2012 m. liepos 24 d. sprendimus ir įpareigojo VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ajį pensijų skyrių iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. gegužės 30 d. prašymą dėl pensijos perskaičiavimo dalyje, susijusioje su pajamų, gautų 1986-1988 m. invaliutiniais rubliais, įskaitymu į draudžiamąsias pajamas. Kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu bylos aplinkybių vertinimu ir teisės aktų aiškinimu bei taikymu.

Pirmasis byloje ginčijamas sprendimas buvo priimtas po to, kai pareiškėjas 2012 m. gegužės 30 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-jį pensijų skyrių perskaičiuoti jo senatvės pensiją paaiškėjus naujoms aplinkybėms, t. y. esant pagrindui įvertinti pagrindines pajamas, gautas Mongolijos Liaudies Respublikoje 1986-1988 m. invaliutiniais rubliais, arba, jeigu būtų nuspręsta, kad nurodytu laikotarpiu jo gautos pajamos nėra prilyginamos draudžiamoms pajamoms, jo draudžiamųjų pajamų koeficientą apskaičiuoti iki penkerių metų stažo trūkstamus metus imant iš ankstesnio laikotarpio, skaičiuojant atgal nuo 1983 metų iki 1974 metų imtinai, t. y. Pensijų įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka.

VSDFV Vilniaus skyriaus 1-sis pensijų skyrius 2012 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjo prašymo dėl pensijos perskaičiavimo dalyje, susijusioje su pajamų, gautų 1986-1988 m. invaliutiniais rubliais, įskaitymu į draudžiamas pajamas, nusprendė nenagrinėti Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 (toliau – ir Taisyklės), 13 punkto pagrindu, o prašymo dalyje, kurioje buvo prašoma perskaičiuoti pareiškėjo senatvės pensiją taikant Pensijų įstatymo 56 straipsnio 5 dalies nuostatas, netenkino kaip nepagrįsto.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Taisyklių 13 punktas, kurio pagrindu atsakovas ginčijamu sprendimu atsisakė nagrinėti dalį pareiškėjo prašymo, numato, kad prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipiasi į Fondo administravimo įstaigą tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Kai pakartotinis prašymas nenagrinėjamas, Fondo administravimo įstaiga per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo gavimo dienos praneša asmeniui, kodėl jo prašymas nenagrinėjamas, ir nurodo šio sprendimo apskundimo tvarką. Teismas sprendė, kad šiuo pagrindu atsakovas negalėjo atsisakyti nagrinėti pareiškėjo 2012 m. gegužės 30 d. prašymo, kadangi jis nebuvo nei tuo pačiu klausimu kaip ankstesnis, nei pagrįstas anksčiau nurodytomis aplinkybėmis. Teismas laikė, kad 2010 m. liepos 12 d. prašymu, į kurį atsakovas atsakė 2010 m. liepos 15 d. raštu, pareiškėjas prašė paaiškinti, kodėl skiriant jam senatvės pensiją, nebuvo įvertinti Rusijos Federacijos Ekonominio vystymo ministerijos pažymoje esantys duomenys apie pajamas. Nepaisant to, kad atsakovas savo 2010 m. liepos 15 d. raštą įvardijo sprendimu, skundžiamu ne Taisyklių 46 punkto, o Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyta tvarka, o pareiškėjas, 2010 m. spalio 28 d. skųsdamas šį raštą VSDFV ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, jau prašė pripažinti jo 1986-1988 m. pajamas invaliutiniais rubliais draudžiamomis ir perskaičiuoti pensiją, VSDFV savo sprendimu, išdėstytu 2010 m. lapkričio 23 d. rašte, galėjo pasisakyti tik dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2010 m. liepos 15 d. rašto, kuriuo atsakoma į prašymą paaiškinti sprendimo dėl pensijos skyrimo priėmimo motyvus, teisėtumo, kadangi su prašymu dėl paskirtos senatvės pensijos perskaičiavimo pareiškėjas nesikreipė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu ir pažymi, kad teismas ginčijamus sprendimus panaikino remiantis vien ta aplinkybe, kad pareiškėjo pirminis 2010 m. liepos 12 d. prašymas (atsakymas į jį, atsakovo pateiktas 2010 m. liepos 15 d. raštu, nėra skundžiamas byloje), nebuvo pateiktas kaip prašymas perskaičiuoti pensiją pareiškėjui. Tačiau pirmosios instancijos teismas, taip nuspręsdamas, neatsižvelgė į aplinkybes, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 15 d. rašte pareiškėjui buvo paaiškinta, ne tik kodėl, apskaičiuojant pareiškėjo senatvės pensiją, neatsižvelgta į Rusijos Federacijos Ekonominio vystymo ministerijos pažymoje esančius duomenis apie pajamas, priskaičiuotas invaliutiniais rubliais, bet kartu paaiškinta ir kodėl šios pajamos negali būti pripažintos draudžiamosiomis pajamomis. Pareiškėjas 2010 m. spalio 28 d. skunde VSDFV jau prašė pripažinti jo 1986 m. rugpjūčio 18 d. – 1988 m. rugpjūčio 12 d. laikotarpiu invaliutiniais rubliais priskaičiuotas pajamas draudžiamosiomis pajamomis. Dėl to VSDFV 2010 m. lapkričio 23 d. sprendime sprendė ne tik dėl Rusijos Federacijos Ekonominio vystymo ministerijos pažymoje esančių duomenų apie invaliutiniais rubliais priskaičiuotas pajamas, bet ir dėl šių pajamų prilyginimo draudžiamosioms pajamoms. Be to, remiantis pareiškėjo argumentais, susijusiais su invaliutiniais rubliais apskaičiuotų pajamų priskyrimu draudžiamosioms pajamoms, ginčas buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, kuris 2011 m. kovo 14 d. priėmė sprendimą atmesti pareiškėjo skundą, o šis sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį. Teismuose buvo argumentuotai atmesti pareiškėjo argumentai, susiję su pensijos perskaičiavimu pajamas, gautas invaliutiniais rubliais, prilyginant draudžiamosioms pajamoms. Pažymėtina, kad nei VSDFV, kuriai buvo apskųstas atsakovo sprendimas, nei teismai, tikrindami viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, nesirėmė pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybe, kad pareiškėjas nepateikė prašymo dėl pensijos perskaičiavimo, bet priešingai – nagrinėjo klausimą iš esmės ir dėl pareiškėjo pateiktų argumentų pasisakė.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad vien tas faktas, kad pirminis pareiškėjo prašymas neatitiko reikalavimų prašymui dėl pensijos perskaičiavimo, negali būti pagrindas ignoruoti VSDFV, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtus sprendimus, kuriuose pareiškėjo keliamas klausimas jau buvo išnagrinėtas. Tokiu argumentu pirmosios instancijos teismas iš esmės pasako, kad tiek VSDFV, tiek teismų sprendimai negalėjo būti priimti, nes pareiškėjas kreipėsi ne dėl pensijos perskaičiavimo (dėl to šioje vietoje nebuvo pasinaudota išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka kreipiantis į teritorinį skyrių dėl pensijos perskaičiavimo), tačiau tokios teisės pirmosios instancijos teismas neturi, nes apeliacinės instancijos teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis įsiteisėja priėmimo dieną ir yra neskundžiami (ABTĮ 145 str.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad visais pareiškėjo prašymais ir skundais buvo siekiama iš esmės vieno dalyko – perskaičiuoti pensiją invaliutiniais rubliais gautą apmokėjimą priskiriant draudžiamosioms pajamoms. Tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 14 d. sprendime, tiek ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 30 d. nutartyje konstatavo, jog pareiškėjo draudžiamųjų pajamų koeficientas iki 1994 m. sausio 1 d. yra apskaičiuotas teisingai. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija laiko, kad pareiškėjas, skirtingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, 2012 m. birželio 1 d. prašymu (pagal gavimo datą) kreipęsis į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-jį pensijų skyrių dėl jo senatvės pensijos perskaičiavimo, kreipėsi dėl to paties klausimo, kuris jau buvo išnagrinėtas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal minėtų Taisyklių 13 punktą, kurio pagrindu atsakovas ginčijamu sprendimu atsisakė nagrinėti dalį pareiškėjo prašymo, numato, kad prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipiasi į Fondo administravimo įstaigą tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Iš šios normos matyti, kad toks tapatus prašymas viešojo administravimo subjektui gali būti pateikiamas, tačiau jis turi būti pagrįstas naujomis aplinkybėmis ar papildomais argumentais. Šioje vietoje teisėjų kolegija pažymi, kad pats pareiškėjas grindžia savo prašymą perskaičiuoti pensiją naujomis aplinkybėmis, kas patvirtina anksčiau išdėstytus argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad pareiškėjas dėl pensijos perskaičiavimo nesikreipė. Jeigu, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo išdėstytus argumentus, laikytume, kad pareiškėjas dėl pensijos perskaičiavimo nėra kreipęsis, pačiam pareiškėjui savo 2012 m. birželio 1 d. prašymo perskaičiuoti pensiją nereikėtų grįsti naujomis aplinkybėmis.

Pažymėtina, kad analogiška norma yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte, kur sakoma, kad pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu yra suėjęs pranešimo ar skundo padavimo senaties terminas. Šioje normoje patvirtinama tiek res judicata principo reikšmė, tiek galutinio administracinio sprendimo, kurio peržiūrėjimas nesant pagrindo prieštarautų teisėtumo principui, reikšmė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje A602-1333/2013).

Res judicata principas yra pripažįstamas ir plačiai taikomas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2012 m. gegužės 31 d. sprendime byloje Esertas prieš Lietuvą (Nr. 50208/06), remdamasis ankstesne praktika bei teisės viršenybės ir teisinio tikrumo principais, pažymėjo, kad kai yra galutinis sprendimas, kuriuo atliktas situacijos vertinimas, toks sprendimas negali būti kvestionuojamas. Res judicata principas suponuoja, kad šalys negali reikalauti galutinio sprendimo peržiūrėjimo, vien tik dėl naujo ginčo įvertinimo. Res judicata ribojimo poveikis pasireiškia dėl ad personam ir dėl pačios bylos esmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2263/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą pripažino res judicata galios principo svarbą. Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Iš tiesų, siekiant užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą, taip pat gerą teisingumo administravimą, yra svarbu, kad teismo sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus pasinaudojimo jomis numatytiems terminams tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami. Remiantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami, ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje A62-1119/2011).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo 2012 m. birželio 1 d. prašymas laikytinas pakartotiniu kreipimusi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju teismui svarbu ištirti tik tai, ar antrą kartą pareiškėjui kreipiantis į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių ir VSDFV dėl pensijos perskaičiavimo, nebuvo naujų aplinkybių ar pasikeitusio teisinio reguliavimo, kuris leistų spręsti, jog viešojo administravimo subjektas turėjo svarstyti ginčijamą klausimą iš naujo ir priimti sprendimą atsižvelgdamas į naujas aplinkybes.

Pareiškėjas savo 2012 m. birželio 1 d. prašymą dėl pensijos perskaičiavimo, kuriame pareiškėjas prašė, paaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms, perskaičiuoti jo senatvės pensiją įvertinant pagrindines pajamas, gautas Mongolijos Liaudies Respublikoje 1986-1988 metais užsienyje invaliutiniais rubliais, grindė pateikta Rusijos Federacijos Centrinio banko 2012 m. vasario 29 d. išduota pažyma Nr. 19-4-1-3/167, Rusijos Federacijos banko „Vnešekonombankas“ pažyma (be išdavimo datos) Nr. 3422/K20004, Rusijos Federacijos banko „Vnešekonombankas“ 2011 m. balandžio 1 d. išduota pažyma Nr. 3981/K20004, Rusijos federacijos Ekonominio vystymo ministerijos 2009 m. spalio 29 d. išduota pažyma Nr. D01-8085.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Rusijos Federacijos Ekonominio vystymo ministerijos 2009 m. spalio 29 d. išduota pažyma Nr. D01-8085 jau buvo nagrinėta administracinėje byloje, todėl negali būti laikoma nauja. Rusijos Federacijos banko „Vnešekonombankas“ pažyma (be išdavimo datos) Nr. 3422/K20004 ir Rusijos Federacijos banko „Vnešekonombankas“ 2011 m. balandžio 1 d. išduota pažyma Nr. 3981/K20004 buvo nagrinėjamos kartu su pareiškėjo prašymu dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A756-3059/2011 ir dėl jų pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi, kuria atsisakyta atnaujinti procesą.

Rusijos Federacijos banko „Vnešekonombankas“ 2011 m. balandžio 1 d. išduota pažyma Nr. 3981/K20004 buvo pateikta kartu su 2011 m. balandžio 18 d. prašymu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dėl įrodymų prijungimo, t. y. iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdžio, kuriame byla išnagrinėta apeliacine tvarka priimant 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas klausimą dėl proceso atnaujinimo, konstatavo, kad Rusijos Federacijos banko „Vnešekonombankas“ pažymoje (be išdavimo datos) Nr. 3422/K20004 nėra nurodyta naujų aplinkybių, kurios pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu ir kurios galėtų turėti esminę reikšmę bylai (pažymoje nėra konkrečių duomenų apie pareiškėjo pajamas, o tik bendro pobūdžio teiginiai).

Rusijos Federacijos Centrinio banko 2012 m. vasario 29 d. išduota pažymoje Nr. 19-4-1-3/167 pareiškėjas tik informuojamas, kad jo paklausimas pagal paskirtį nusiųstas nagrinėti atitinkamai organizacijai (Rusijos Federacijos bankui „Vnešekonombankas“). Dėl išdėstytų aplinkybių ir dėl to, kad minėtose pažymose yra bendrai rašoma apie invaliutinių rublių statusą ir jų santykį su rubliu, bet ne apie faktus, pagrindžiančius pareiškėjo teisę į jo gautų pajamų priskyrimą draudžiamosioms pajamoms (pateiktose pažymose pateiktas invaliutinių rublių statuso išaiškinimas, negali paneigti Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtinto jų statuso), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nelaikytini naujomis aplinkybėmis, kurios gali būti pagrindas viešojo administravimo subjektui priimti naują sprendimą Taisyklių 13 punkto pagrindu.

Pastebėtina ir tai, kad administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę (ABTĮ 3 str.). Administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo, yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Administracinio akto teisėtumo, buvusio jo priėmimo metu patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1180/2013). Nagrinėjamoje byloje viešojo administravimo subjektas savo priimtais sprendimais įgyvendino Taisyklių 13 punktą ir Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktą, t. y. konstatavo, kad yra priimti galutiniai administraciniai sprendimai, kurių teisėtumas yra patikrintas administraciniame teisme, todėl nenagrinėjo prašymų iš naujo, t. y. nepriėmė naujų administracinių sprendimų.

Nusprendus, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius ir VSDFV pagrįstai atsisakė nagrinėti pakartotinius pareiškėjo prašymus, konstatuotina, kad įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių perskaičiuoti pareiškėjo pensiją nėra pagrindo, tad šis pareiškėjas reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo reikalavimus dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus ir VSDFV sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyriui perskaičiuoti pareiškėjo pensiją įtraukiant pagrindines pajamas, gautas dirbant Mongolijos Liaudies Respublikoje 1986-1988 m. rubliais, tačiau papildomai apskaitytas ir invaliutiniais rubliais, atmesti.

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog konstatavus, kad ginčas nagrinėjamoje byloje yra jau išspręstas ir viešojo administravimo subjektas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymus, nėra pagrindo svarstyti galimybės kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir aiškino teisės aktų normas, kas lėmė, jog buvo priimtas neteisėtas sprendimas, kuris naikintinas ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimo dalį, kuria panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2012 m. birželio 8 d. sprendimas Nr. (10.1-02)3-63788 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2012 m. liepos 24 d. sprendimas Nr. (6.5) I-4588 dalyse, kuriose atsisakyta nagrinėti A. M. 2012 m. gegužės 30 d. prašymą dėl pensijos perskaičiavimo dalyje, susijusioje su pajamų, gautų 1986-1988 m. invaliutiniais rubliais, įskaitymu į draudžiamąsias pajamas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius įpareigotas iš esmės išnagrinėti A. M. 2012 m. gegužės 30 d. prašymą dėl pensijos perskaičiavimo dalyje, susijusioje su pajamų, gautų 1986-1988 m. invaliutiniais rubliais, įskaitymu į draudžiamąsias pajamas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą šioje dalyje atmesti kaip nepagrįstą.

Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjo A. M. prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkinti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė