696690e077ba11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P520-190/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02890-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.1; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. V. TŪB „Santimas“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011 pagal pareiškėjo V. V. TŪB „Santimas“ skundą atsakovams VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“, dėl sprendimo ir aktų panaikinimo bei žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. V. TŪB „Santimas“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: panaikinti atsakovo VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 1.5-656 (toliau – ir Sprendimas); panaikinti Ūkio subjekto veiklos, susijusios su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, 2010 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo aktą Nr. 04-ls-124 (toliau – ir Aktas-1) ir Ūkio subjekto veiklos, susijusios su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, 2010 m. rugsėjo 24 d. patikrinimo aktą Nr. 04-ls-124/l (toliau – ir Aktas-2); priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 1 616,97 Lt nuostolių atlyginimą.

Nurodė Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 21 punktą, 17 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir paaiškino, kad tarp pareiškėjo ir viešojo administravimo subjekto kilo ginčas dėl to, kurią iš minėtų, savo esme prieštaringų, normų atsakovas turėjo taikyti, spręsdamas pareiškėjo skundą, ir kuria iš šių normų pareiškėjas turi vadovautis, vykdydamas savo ūkinę-komercinę veiklą. Teigė, kad, atsakovo manymu, ūkio subjektui prekiaujant Lenkijos valstybiniu prabavimo ženklu pažymėtais dirbiniais, turėtų būti vadovaujamasi Įstatymo 3 straipsnio 21 punktu.

Atkreipė dėmesį, kad atsakovas Sprendime nepasisako, kuo remiantis darė Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies taikymo išlygą. Nurodė, jog iš Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto formuluotės matyti, kad šis punktas numato dvi tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminių realizavimo Lietuvoje sąlygas: šie gaminiai yra patikrinti ir paženklinti Europos ekonominės erdvės (toliau – ir EEE) valstybės ir Turkijos valstybės įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo priežiūros institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu; šie gaminiai turi įspaustą toje valstybėje registruotą privalomą atsakomybės ženklą (specialų simbolį ar abreviatūrą, patvirtinančią asmenį, pateikusį gaminį rinkai).

Atkreipė dėmesį, kad iš Akto-1 ir Akto-2 matyti, jog pareiškėjo turimi eksploatuojami aukso dirbiniai atitiko abi Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas taikymo sąlygas, todėl, pareiškėjo manymu, jie teisėtai nebuvo pateikti atsakovui kontroliniam įspaudavimui ir buvo pateikti prekybai. Ta aplinkybė, kad pareigūnas tiesiogiai nenurodė gaminius perprabuoti Lietuvos prabavimo rūmuose, pareiškėjo manymu, jokios reikšmės šiam ginčui neturi. Nurodė, kad iš teismui pateikiamų aukso dirbinių, paženklintų Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, fotokopijų matyti, kad vartotojų toks ženklinimas neklaidina, kadangi jiems suprantamas prabos ženklinimas „585“ šiuose gaminiuose yra įspaustas ir aiškiai matomas.

Todėl atsakovo teiginius, kad jis vadovaujasi Įstatymo 3 straipsnio 21 punktu, siekdamas apsaugoti Lietuvos vartotojų interesus, laikė nepagrįstais, o tokį atsakovo elgesį laikė prieštaraujančiu Įstatymo 17 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos ratifikuotos Tauriųjų metalų gaminių kontrolės ir prabavimo konvencijos (toliau – ir Konvencija) tikslui, įtvirtintam Konvencijos preambulėje. Pabrėžė, kad nepagrįstas nesivadovavimas Įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, prisidengiant vartotojų interesų apsauga, prieštarauja Konvencijos 1 straipsnio 1 daliai.

Pareiškėjo teigimu, atsakovo argumentas, kad Įstatymo 3 straipsnio 21 punkte įtvirtinta valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo sąvoka suderinta su Konvencijos II priedo 4.3 punkte pateiktu Bendrojo kontrolės ženklo aprašymu, klaidina teismą, kadangi valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas, apibrėžtas Įstatymo 3 straipsnio 21 punkte, nesutampa ir neturi būti tapatinamas ar derinamas su Konvencijoje apibūdinamu bendruoju kontrolės ženklu, kuris yra vienodas visose valstybėse Konvencijos narėse ir kuriam apibrėžti skirtas Įstatymo 3 straipsnio 18 punktas.

Paaiškino, kad valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas yra skirtingas kiekvienoje valstybėje Konvencijos narėje, kadangi jis turi identifikuoti prabavimo įstaigą, paženklinusią ir / ar patikrinusią gaminį. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. kovo 14 d. nutarimą, 1995 m. sausio 24 d. išvadą, 1995 m. spalio 17 d. nutarimą, 2002 m. balandžio 25 d. ir 2004 m. balandžio 7 d. sprendimus ir pažymėjo, kad tais atvejais, kai nacionaliniuose teisės aktuose nustatomas toks teisinis reguliavimas, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis.

Nurodė, kad atsakovas nepagrįstai vadovavosi ne Konvencijos 1 straipsnį atitinkančiu Įstatymo 17 straipsniu, o šio Įstatymo sąvokos išaiškinimu, kurio atitikimas Konvencijos nuostatoms, pareiškėjo manymu, yra abejotinas. Pažymėjo, kad Įstatyme pateiktas prabavimo ženklo apibrėžimas neįtvirtina jokios privalomo elgesio taisyklės, o Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punktas įtvirtina tam tikrą privalomos elgesio taisyklės išimtį, t. y. kad tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai be Lietuvos prabavimo rūmų kontrolinio įspaudavimo ar kokybės pažymėjimo gali būti realizuojami, jeigu jie yra paženklinti atitinkamos valstybės kontroliniu prabavimo ženklu.

Nurodė, kad Įstatymo 3 straipsnio 21 punkto aiškinimas, kurį pateikė atsakovas, iš esmės neigia kitų Europos ekonominės erdvės valstybių ir Turkijos ženklų, kaip valstybinių kontrolinių prabavimo ženklų, pripažinimą Lietuvoje. Tai, pareiškėjo manymu, prieštarauja Konvencijos preambulėje nurodytiems tikslams abipusiai pripažinti valstybių Konvencijos narių kontrolinius prabavimo ženklus. Nesutiko su Akte-1 ir Akte-2 padaryta išvada, kad aukso gaminiai, paženklinti Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, Lietuvos Respublikoje negalioja.

Dėl nuostolių atlyginimo pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad Įstatymas nenumato galimybės ūkio subjektui skundžiant privalomus nurodymus laikinai sustabdyti šių nurodymų galiojimą ar vykdymą. Paaiškino, kad pareiškėjas, nors ir nesutikdamas su privalomais nurodymais, buvo priverstas juos įvykdyti, t. y. perprabuoti Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu paženklintus aukso gaminius, dėl ko patyrė 1 616,97 Lt nuostolį.

Teismui pripažinus Sprendimą ir atsakovo veiksmus neteisėtais, pareiškėjas prašė jam iš valstybės priteisti 1 616,97 Lt nuostolių atlyginimą.

Pareiškėjas V. V. TŪB „Santimas“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas kreiptis į Europos Teisingumo Teismą (toliau – ir ETT) su prašymu priimti preliminarų nutarimą Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu sprendžiant ginčą pagal šios bylos faktines aplinkybes.

Atsakovas VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė Įstatymo 3 straipsnio 21 dalį, kurioje yra pateikiama prabavimo ženklo sąvoka – apibrėžimas, todėl, atsakovo manymu, pareiškėjui neturėtų kilti neaiškumų ar ginčo dėl prabavimo ženklo sąvokos. Atkreipė dėmesį, kad valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo sąvoka, pavartota Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte, yra tapati, neprieštaringa Įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje pateikiamai valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo sąvokai. Pažymėjo, kad iki 2010 m. vasario 2 d. galiojusio Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte nebuvo numatyta, kokiu Europos ekonominei erdvei priklausančios valstybės įgaliotos ir nepriklausomos institucijos ženklu turi būti paženklinti tos institucijos patikrinti tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai, kad Lietuvoje jie galėtų būti realizuojami be Lietuvos prabavimo rūmų kontrolinio įspaudavimo ar kokybės pažymėjimo.

Teigė, kad Akte-1 ir Akte-2 nenurodyta konkreti prabavimo institucija, kuriai reikėtų pateikti gaminius. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad vartotojų toks ženklinimas neklaidina, nes skaičiai „585“, atsakovo teigimu, nėra ir negali būti prabos ženklinimas. Pažymėjo, kad Lenkijoje (taip pat ir kitose EEE valstybėse) tokie gaminiuose įspausti skaičiai nėra laikomi oficialiu prabos ženklinimu. Nurodė, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punktas reikalauja, jog gaminiai, skirti realizuoti Lietuvos Respublikoje, privalo būti paženklinti dviem ženklais – Lietuvos ar EEE valstybės valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu ir registruotu atsakomybės ženklu (privaloma atsakomybės ženklo registracija numatyta Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte).

Visi kiti neprivalomi ženklai, simboliai ir pan., esantys tauriųjų metalų gaminiuose, atsakovo tvirtinimu, yra niekiniai. Paaiškino, kad pareigūnas patikrinimo metu rado gaminių, paženklintų Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, neatitinkančiu Įstatymo 3 straipsnio 21 dalies reikalavimų, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 3 straipsnio 21 dalimi ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pagal kompetenciją, numatytą Įstatymo 25 straipsnio 5 ir 9 punktuose, iš prekyboje rastų skirtų realizuoti ir patikrintų tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminių atrinko 238 auksinius gaminius su ženklu, neatitinkančiu Įstatymo 3 straipsnio 21 punkto reikalavimų, ir davė V.

V. TŪB „Santimas“ privalomus nurodymus – visus atrinktus gaminius pateikti įgaliotai ir nepriklausomai prabavimo institucijai paženklinti pagal Įstatymo reikalavimus. Paaiškino, kad EEE valstybėse nėra harmonizuota tauriųjų metalų sritis, todėl kiekviena EEE valstybė savo teisinėje bazėje yra įtvirtinusi tik toje valstybėje galiojančią prabavimo sistemą, prabų standartus, ženklinimo reikalavimus, keliamus toje valstybėje skirtiems realizuoti tauriųjų metalų gaminiams. Nurodė, kad Lietuvos ūkio subjektams buvo sudaryta galimybė Lietuvos rinkoje realizuoti tauriųjų metalų gaminius, paženklintus Konvencijos bendruoju kontrolės ženklu, be papildomo ženklinimo.

Pažymėjo, kad Bendrovė, turėdama tauriųjų metalų gaminius, paženklintus vartotojams nesuprantamu kitos EEE valstybės valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, turėjo ir turi galimybę kreiptis į bet kurios Konvencijos valstybės narės įgaliotą ir nepriklausomą prabavimo instituciją tokius gaminius paženklinti bendruoju kontrolės ženklu, kurio sąvoka pateikiama Įstatymo 3 straipsnio 18 punkte, kad būtų išvengta Įstatymo pažeidimų. Nurodė, kad bendrojo kontrolės ženklo įspaudimas ūkio subjektui papildomai nieko nekainuoja – ūkio subjektas sumoka Konvencijos valstybėje narėje, kurioje pateikia prabuoti gaminius, galiojantį tauriųjų metalų gaminių prabavimo mokestį.

Privalomo nurodymo įvykdymas, t. y. nustatytų pažeidimų ištaisymas dar tą pačią – privalomo nurodymo davimo (pažeidimų nustatymo), dieną, atsakovo manymu, yra įrodymas, kad pareiškėjas pats pripažino pažeidęs Įstatymo reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas klaidina teismą, skunde pateikdamas argumentus su nuorodomis į Konvencijos nuostatas, nes nei vienas gaminys, dėl kurių kilo ginčas, nebuvo paženklintas pagal Konvencijos nuostatas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad dėl pareiškėjo keliamo klausimo dėl Įstatymo 3 straipsnio 21 punkto atitikimo Europos Bendrijos sutarties (toliau – ir EB sutartis) 30 straipsnio reikalavimams pasisakė Europos teisės departamentas 2009 m. birželio 30 d. raštu Nr. NR-711, pateikdamas išvadą. Atsižvelgdamas į tai, kad kai kurie arabiškais skaičiais ar tam tikrais simboliais išreikšti kitų valstybių kontroliniai prabavimo ženklai Lietuvos Respublikos vartotojams yra nesuprantami, Europos teisės departamentas padarė išvadą, kad galima reikalauti juos pakartotinai prabuoti Lietuvos prabavimo rūmuose. Tai įvertinus, teismui nekilo neaiškumų dėl Įstatymo 3 straipsnio 21 punkto reikalavimų atitikties EB sutarties 30 straipsniui, todėl pareiškėjo prašymą kreiptis į ETT preliminaraus nutarimo atmetė. Taip pat netenkino, kaip nemotyvuoto teisiniais argumentais, pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 3 straipsnio 21 dalies bei 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto neatitikimo Konstitucijai.

Nurodė Konvencijos 1 straipsnio 1, 2 dalis, 3 straipsnio 1 dalį, II priedo 4, 4.2, 4.3 punktus, Įstatymo 3 straipsnio 11, 18, 21 dalis, 17 straipsnio 2 dalį, atsižvelgė į tai, kaip buvo sužymėti ginčo gaminiai, įvertino atsakovo pateiktus žymėjimo grafinių pavyzdžius ir darė išvadą, jog žymėjimas neatitinka nei Konvencijos, nei Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų, nes gaminiai nėra paženklinti Lenkijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, kuriame būtų arabiškas skaičius, atitinkantis gaminio prabos standartą, matuojamą tauriojo metalo dalimis lydinio masės tūkstantyje dalių. Ginčo gaminiuose įspaudas su skaičiumi „3“ ir kario galva bei atskirai įspausti skaičiai „585“, teismo teigimu, nėra reikalavimus atitinkantis Lenkijos valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas.

Konstatavo, kad skundžiami atsakovo patikrinimo aktai su nurodymais perprabuoti ginčo gaminius ir Sprendimas, kuriuo nepatenkintas pareiškėjo skundas šiuos reikalavimus atšaukti, laikytini iš esmės atitinkantys teisės aktų reikalavimus, todėl teisėti. Sutiko su skundo argumentu, jog konstatuojant pažeidimą be pagrindo remtasi Įstatymo 3 straipsnio 21 dalimi, nes reikalavimai gaminių be Lietuvos prabavimo rūmų kontrolinio įspaudavimo ar kokybės pažymėjimo realizacijai yra nustatyti Įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje. Pažymėjo, kad neteisingas teisės normos nurodymas nešalina pažeidimo sudėties.

Nurodė CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalis ir darė išvadą, kad, skundžiamus atsakovo aktus įvertinus kaip atitinkančius teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo atsakovo tarnautojo veiksmus pripažinti neteisėtais. Dėl to darė išvadą, kad deliktinė atsakomybė atsakovui nekyla. Teismui nepatenkinus skundo reikalavimų, konstatavo, kad nėra pagrindo pareiškėjui atlyginti teismo išlaidas.

III. Pareiškėjas V. V. TŪB „Santimas“ apeliaciniu skundu prašė: kreiptis į Europos Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu sprendžiant ginčą pagal šios bylos faktines aplinkybes; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. V. TŪB „Santimas“ 2010 m. spalio 20 d. patikslintą skundą tenkinti; priteisti pareiškėjui iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atkreipė dėmesį į Europos Teisingumo Teismo 1994 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje C-293/93, kuriame pažymėta, kad pagal ETT praktiką valstybė narė negali reikalauti naujo perprabavimo ant importuojamų tauriųjų metalų gaminių, kurie buvo eksportuojančios valstybės narės paženklinti pagal tos valstybės teisės aktus ir kurių ženklinimas bet kokia forma atitinka importuojančios valstybės ženklinimą ir yra suprantami vartotojams. Pareiškėjo teigimu, pagal ETT praktiką valstybės narės teismas, prieš konstatuodamas, kad valstybė narė gali reikalauti perprabuoti importuojamus tauriuosius metalus, turi nustatyti bent vieną iš trijų sąlygų: importuojami gaminiai faktiškai nebuvo paženklinti eksportuojančios valstybės nepriklausomos institucijos kontroliniu prabavimo ženklu; eksportuojančios valstybės ženklinimas jokia forma (savo turiniu) neatitinka importuojančios valstybės ženklinimo; eksportuojančios valstybės ženklinimas nėra suprantamas importuojančios valstybės vartotojams. Pareiškėjo manymu, nenustačius nei vienos iš šių sąlygų, importuojami gaminiai negali būti reikalaujami perprabuoti. Nurodė, kad teismas nenustatė nei vienos iš ETT išskirtų sąlygų, jų nevertino, nesiaiškino, ar ginčo objektai, pažymėti Lenkijos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, prabos įspaudu „585“ ir Lietuvos Respublikoje registruotais pateikusio gaminį į rinką asmens (gamintojo) atsakomybės ženklu, savo turiniu atitinka Įstatymo keliamus reikalavimus, ar toks ginčo objektų žymėjimas neklaidina vartotojų. Manė, kad teismo minima Europos teisės departamento išvada yra bendro pobūdžio, pateikta vertinant Įstatymo straipsnių pakeitimų atitikimą Europos Sąjungos teisei, joje nenurodyta nei viena ETT byla, grindžiama tokia išvada.

Manė, kad keltinas Įstatymo 3 straipsnio 21 punkto, 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto atitikmens Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimas, nes Įstatymo pakeitimai, įsigalioję nuo 2010 m. vasario 2 d., pareiškėjo nuomone, riboja Lietuvos veikiančių tauriųjų metalų dirbinių prekiautojų (juvelyrų) konstitucinę ūkinės veiklos laisvę, kadangi nebegalima laisvai iš kitų valstybių importuoti ir Lietuvoje realizuoti ar kitose valstybėse kontroliniu prabavimo ženklu ženklinti ir Lietuvoje realizuoti tauriųjų metalų dirbinių. Atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimą ir pažymėjo, kad valstybės institucijos, turėdamos diskreciją nustatyti ypatingą tauriųjų metalų realizavimo Lietuvoje tvarką, negali to daryti pasirinkdamos tokias priemones, kuriomis būtų nepagrįstai varžoma ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva.

Manė, kad teismas, klaidingai aiškino Įstatymo nuostatas, kadangi, pripažindamas, jog ginčo gaminiai yra patvirtinti Lenkijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, nepagrįstai EEE valstybės ir Turkijos valstybės įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo priežiūros institucijos valstybiniam kontroliniam prabavimo ženklui kėlė Įstatymo, o ne tos valstybės, kurioje ženklas yra paženklintas valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, teisės aktų reikalavimus. Nurodė, kad Lietuvos teisės aktų keliami papildomi reikalavimai kitų valstybių valstybiniams kontroliniams prabavimo ženklams turėtų būti traktuojami kaip šių valstybių valstybinių kontrolinių prabavimo ženklų diskriminavimas lyginant su Lietuvos valstybinio kontrolinio prabavimo ženklu, o tai nepagrįstai ir neproporcingai ribotų laisvą prekių judėjimą Europos Bendrijoje. Nepagrįsta laikė teismo išvadą, kad Įstatymo 17 straipsnio 2 dalis įtvirtina reikalavimą gaminių be Lietuvos prabavimo rūmų kontrolinio įspaudavimo ar kokybės pažymėjimo realizacijai Lietuvoje.

Nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą, Konvencijos 1, 3 straipsnius, II priedo 4 dalį ir darė išvadą, kad ginčo gaminiuose įspaustas žymuo „585“ yra reikšmingas, kadangi pagal Konvencijos nuostatas gaminyje privalo būti įspaudas, o prabą nurodantį įspaudą „585“ mechaniniu, liejimo ar graviravimo būdu įspaudžia gaminį į rinką pateikęs asmuo (gamintojas). Tvirtino, kad Įstatymo 3 straipsnio 21 dalies valstybiniam kontroliniam prabavimo ženklui nustatomi papildomi reikalavimai neatitinka Konvencijos nuostatų, kadangi Konvencijos nuostatos nereikalauja, kad valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas (prabavimo įstaigos ženklas) savyje turėtų arabišku skaičiumi išreikštą prabą, rodančią tauriojo metalo dalį lydinio masės tūkstantyje dalių. Atkreipė dėmesį, kad teismas citavo Konvencijos 1972 m. lapkričio 15 d. tekstą, o ne Konvencijos konsoliduotą tekstą su 1988 m. gegužės 18 d. pakeitimais, ratifikuotą 2009 m. lapkričio 19 d. Manė, kad teismas nepagrįstai tyrė, ar Įstatymo 3 straipsnio 21 punkte įtvirtinta valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo sąvoka yra suderinta su Konvencijos nuostatomis.

Atkreipė dėmesį, kad byloje nėra nustatyta aplinkybių, jog ginčo gaminiai nėra patvirtinti Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos. Pabrėžė, kad ginčo gaminiai buvo paženklinti Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, registruotais gaminius į rinką pateikusių asmenų atsakomybės ženklais (OT, GL) bei žymeniu „585“. Tvirtino, kad tokio žymėjimo visuma savo turiniu atitinka Įstatymo 3 straipsnio 11 punktą, 4 straipsnio 1 dalį. Manė, kad aplinkybė, jog žymuo „585“, rodantis tauriojo metalo dalių skaičių lydinio masės tūkstantyje dalių, ginčo dirbiniuose yra įspaustas šalia Lenkijos Respublikos valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo, o ne jame pačiame, nagrinėjamoje byloje nėra reikšminga, nes reikalavimo, kad žymuo „585“ būtų įspaustas pačiame valstybiniame kontroliniame prabavimo ženkle, ETT neformuluoja. Darė išvadą, kad ginčo objektai Lietuvoje realizuotiniems tauriųjų metalų gaminiams keliamus Įstatymo reikalavimus savo turiniu atitinka. Pabrėžė, kad ginčo gaminiai buvo pažymėti aiškiai matomu ir vartotojams suprantamu, faktinę gaminių prabą nurodančiu žyminiu „585“. Atkreipė dėmesį, jog teismas neprieštaravo pareiškėjo argumentams, kad ginčo objektai vartotojų neklaidina, šių argumentų nepaneigė. Pabrėžė, kad ginčo gaminių deklaruojama praba „585“ atitiko faktinę šių gaminių prabą. Darė išvadą, kad ginčo gaminių žymėjimas yra suprantamas vidutiniam, protingam, gerai informuotam Lietuvos vartotojui, vartotojų interesų toks ginčo gaminių žymėjimas, pareiškėjo manymu, nepažeidžia.

Atsakovas VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atkreipė dėmesį, kad apelianto pateiktas ETT sprendimo Houtwipper byloje vertimas į lietuvių kalbą dėl veiklos ir sąvokų specifiškumo yra ne visai tikslus. Manė, kad šis sprendimas paneigia visus apeliaciniame skunde pateiktus argumentus. Teigė, kad ETT šiame sprendime suformavo taisyklę, jog valstybės – Europos Bendrijos narės, savo nacionaliniais teisės aktais gali riboti tauriųjų metalų gaminių įvežimą iš kitų valstybių narių, jeigu tauriųjų metalų gaminiai (dirbiniai) yra paženklinti eksporto valstybės prabavimo ženklu, kuriame esanti informacija nėra lygiavertė informacijai, kurios reikalauja importo valstybė, ir eksporto valstybės prabavimo ženkle esanti informacija nėra suprantama importo valstybės vartotojui.

Atkreipė dėmesį, kad pagal minėtą ETT sprendimą, turi būti vertinamas ne bet koks gaminiuose esantis ženklas ir jame pateikiama informacija, o „nepriklausomo organo prabavimo ženklas“ ir jame esanti informacija. Paaiškino, kad Lenkijos Respublikos valstybiniame kontroliniame prabavimo ženkle esantis skaičius „3“ neparodo gaminio prabos. Pažymėjo, kad skaičiai „585“ nėra Lenkijos valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas ir nėra sudedamoji jo dalis. Atkreipė dėmesį, kad apeliantas neginčija fakto, jog pats Lenkijos valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas yra nesuprantamas Lietuvos vartotojui.

Pažymėjo, kad teismo nurodytoje Europos teisės departamento išvadoje yra paminėta konkreti ETT byla, kuria grindžiama išvada ir kuria pareiškėjas grindžia apeliacinį skundą. Manė, kad apeliaciniame skunde pateikti teiginiai dėl Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai yra teisiškai neargumentuoti. Teigė, kad apeliaciniame skunde minimos valstybės – Čekija, Lenkija, Vengrija, yra Konvencijos valstybės narės, kurių įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos turi teisę tauriųjų metalų gaminius ženklinti Bendruoju kontrolės ženklu pagal Konvencijos reikalavimus.

Nurodė Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir darė išvadą, kad pareiškėjas gali laisvai iš kitų valstybių importuoti ir Lietuvoje realizuoti tauriųjų metalų gaminius, paženklintus Bendruoju kontrolės ženklu, be jokio papildomo ženklinimo ar apribojimų. Nurodė, kad bendrojo kontrolės ženklo įspaudimas ūkio subjektui papildomai nieko nekainuoja. Pažymėjo, kad EEE valstybėse nėra harmonizuota tauriųjų metalų sritis, todėl kiekviena EEE valstybė savo teisinėje bazėje yra įtvirtinusi tik toje valstybėje galiojančią prabavimo sistemą, prabų standartus, prabavimo ženklus.

Teigė, kad apelianto išvada, jog įspaudas „585“ privalo būti įspauduojamas gaminyje, nėra teisinga, jei tauriųjų metalų gaminiai yra paženklinti Lenkijos ar Lietuvos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu ar kitos EEE valstybės ir Turkijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, nes toks ženklas nėra numatytas galiojančiuose minėtų valstybių teisės aktuose. Nurodė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 17 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir pažymėjo, kad kiti neprivalomi ženklai, simboliai, esantys tauriųjų metalų gaminiuose, yra nereikalingi.

Paaiškino, kad pagal Lenkijos Respublikos galiojantį prabavimo įstatymą įspaudas „585“, „750“ ar panašiai nėra privalomas. Pabrėžė, kad prabavimo įstaigos ženklas nėra valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas, ir atkreipė dėmesį, kad Konvencijoje nėra nuostatų dėl valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo, jo privalomumo, Konvencijoje neminima „valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo“ sąvoka. Nurodė, kad Lenkijos Respublikos prabavimo įstaigai nėra nustatyta prievolė tikrinti ir aiškintis, kas ir kokiu tikslu įspaudė į gaminius skaičius ar kitus neprivalomus simbolius, ši institucija neatsako už neprivalomus ženklus ir jų menamą reikšmę.

Atkreipė dėmesį į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-1448-473/2009.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. spalio 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo V. V. TŪB „Santimas“ apeliacinį skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, jog lyginant dvi Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatyme įtvirtintas normas (1995 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. I–996 redakcija) (3 straipsnio 21 dalis ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punktas) matyti, kad jos labai panašios, tačiau nėra tapačios, t. y. atstovauja skirtingas normų rūšis: 3 straipsnio 21 dalis – definityvinė norma, o 17 straipsnio 2 dalies 2 punktas – išimtinė norma. Be abejo, Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta norma nuo 3 straipsnio 21 dalies nuostatos skiriasi ir savo struktūra (normos struktūrinių elementų prasme). Čia be valstybės įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo priežiūros institucijos patikrinimo ir paženklinimo tos valstybės valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu būtina, jog gaminys turėtų įspaustą toje valstybėje registruotą privalomą atsakomybės ženklą. Tai reiškia, kad įvežami iš kitos valstybės - Europos ekonominės erdvės valstybės ir Turkijos, kuriose juos leidžiama teikti rinkai, - tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai be Lietuvos prabavimo rūmų kontrolinio įspaudavimo ar kokybės pažymėjimo gali būti realizuojami, jeigu atitinka dvi sąlygas: yra valstybės įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo priežiūros institucijos patikrinti ir paženklinti tos valstybės valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu (1) ir turi gaminyje įspaustą toje valstybėje registruotą privalomą atsakomybės ženklą (2). Šioje normoje vartojamas terminas „valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu“ turi būti suprantamas ir aiškinamas taip kaip jis apibrėžtas Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje. Pagal Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 14 punktą, atsakomybės ženklas - specialus simbolis ar abreviatūra, patvirtinanti asmenį, pateikusį gaminį rinkai. Tik šias sąlygas atitinkantys tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai be Lietuvos prabavimo rūmų kontrolinio įspaudavimo ar kokybės pažymėjimo gali būti realizuojami Lietuvos Respublikoje.

Pažymėjo, jog, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte vartojama sąvoka „valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu“ turi būti suprantama taip kaip ji apibrėžta šio įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje, Lietuvos prabavimo rūmai teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog V. V. TŪB „Santimas“ realizuojamų aukso gaminių ženklinimas neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytų reikalavimų (nenurodyta praba, rodanti tauriojo metalo dalių skaičių lydinio masės tūkstantyje dalių). Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog konstatuojant pažeidimą be pagrindo remtasi Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 21 dalimi, nes joje duotas valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo apibrėžimas, gi reikalavimai gaminių be Lietuvos prabavimo rūmų kontrolinio įspaudavimo ar kokybės pažymėjimo realizacijai yra nustatyti įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje, tačiau neteisingas teisės normos nurodymas nešalina pažeidimo sudėties.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat rėmėsi Tauriųjų metalų gaminių ir prabavimo konvencijos (Seimo ratifikuota 2004 m. kovo 30 d. įstatymu Nr. IX–2088) 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir nustatė, jog iš šių Konvencijos nuostatų seka, kad Susitariančioji Valstybė negali papildomai reikalauti tauriųjų metalų gaminius įspauduoti oficialiais įspaudais, jeigu iš kitos Susitariančiosios Valstybės teritorijos įvežami tauriųjų metalų gaminiai yra jau patikrinti ir įspauduoti pagal šios Konvencijos nuostatas. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju V. V. TŪB „Santimas“ aukso gaminiai nebuvo įspauduoti pagal Konvencijos nuostatas, todėl atsakovas turėjo teisę reikalauti juos įspauduoti nacionalinių teisės aktų nustatyta tvarka.

Dėl kreipimosi į Europos Teisingumo Teismą teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra sutariama tik dėl nacionalinės teisės aktų nuostatų aiškinimo ir kad EB sutarties 30 straipsnio nuostatos yra pakankamai aiškios, todėl darė išvadą, kad pagrindo kreiptis į ESTT dėl preliminaraus nutarimo nėra. Pabrėžė, jog pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 234 straipsnį kreiptis į Europos Teisingumo Teismą galima tik dėl Europos Bendrijos teisės aktų galiojimo ar išaiškinimo. Nurodė, jog Europos teisingumo Teismas 1982 m. birželio 22 sprendime T. F. Robertson byloje (Nr. C–220/81) ir 1994 m. rugsėjo 15 d. sprendime L. N. B. Houtwiper byloje (Nr. C–293/93) yra pažymėjęs, kad Sutarties 30 straipsnis (pagal dabartinę redakciją 34 straipsnis) turi būti aiškinamas, kaip nedraudžiantis taikyti nacionalinės teisės normas, kurios neleidžia prekiauti tauriųjų metalų dirbiniais, neturinčiais šių normų reikalavimus atitinkančių prabas nustatančių žymėjimų, išskyrus atvejus, kai šie dirbiniai, nors neturi nacionalinės teisės normas atitinkančių žymėjimų, tačiau jų žymėjimais, atliktais pagal eksporto valstybės narės teisės aktų reikalavimus, pateikiama ta pati informacija, kurios reikalauja nacionalinės teisės normos, ir ši informacija yra suprantama tos valstybės, kurioje dirbiniai parduodami vartotojams.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pažymėjo, jog, remiantis aptarta Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 21 dalies ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų analize, taip pat Konvencijos nuostatomis ir Europos Teisingumo Teismo sprendimuose pateiktais išaiškinimais, teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl minėto įstatymo normų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Dėl pareiškėjo V. V. TŪB „Santimas“ prašymo atlyginti turtinę žalą teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ veiksmai buvo neteisėti ir būtent dėl šių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė turtinę žalą. Nustatė, jog priteisti V. V. TŪB „Santimas“ prašomą turtinę žalą nėra jokio pagrindo, nes negalima pripažinti, jog atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. nėra vienos iš būtinos sąlygos (VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ neteisėtų veiksmų) žalai atsirasti.

V. Pareiškėjas V. V. TŪB „Santimas“ 2012 m. liepos 13 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu. Taip pat prašo atnaujinus administracinės bylos Nr. A662-2650/2011 nagrinėjimą, prijungti šią bylą prie administracinės bylos Nr. A602-1218/2012.

Prašyme pareiškėjas nurodo, jog V. V. 2012 m. balandžio 24 d. pateikė Europos Bendrijos Komisijai skundą dėl Bendrijos teisės aktų nesilaikymo.

Pažymi, jog 2012 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme apeliacine tvarka buvo nagrinėta administracinė byla Nr. A602-1218/2012 pagal pareiškėjo UAB „Juvelta” apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Juvelta” skundą atsakovui VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai” dėl sprendimų panaikinimo, kurioje buvo nutarta atnaujinti minėtos administracinės bylos nagrinėjimą iš esmės. Mano esant svarbu tai, kad šioje nutartyje buvo paminėta ir administracinė byla Nr. A662-2650/2011, kurioje irgi buvo nagrinėjamas klausimas dėl galimybės realizuoti Lietuvoje iš Lenkijos importuotus auksinius gaminius. Pažymi, kad minėtoje byloje Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas prašymas įtraukti V. V. TŪB „Santimas“ į administracinės bylos Nr. A602-1218/2012 nagrinėjimą trečiojo suinteresuoto asmens statusu. Teigia, jog abejose bylose ginčo dalykas sutampa, o aiškintinos bei taikytinos teisės normos yra tapačios.

Pareiškėjas nurodo, jog apie 2012 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį sužinojo kiek vėliau po nutarties paskelbimo, bet, remiantis ABTĮ norma, prašymas dėl proceso atnaujinimo yra pateikiamas nepraleidus nustatytų padavimo terminų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Pareiškėjo V. V. TŪB „Santimas“ prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Tokia teismo nutartis yra neskundžiama.

Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra numatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Pareiškėjo V. V. TŪB „Santimas“ prašymas atnaujinti procesą paduotas 2012 m. liepos 13 d. ir grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu proceso atnaujinimo pagrindu.

Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, jog pareiškėjas sužinojimo apie aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu, momentą sieja su susipažinimu su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-1218/2012.

Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., LVAT 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010).

Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą matyti, jog jis siekia proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011 remdamasis tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi atnaujino administracinės bylos Nr. A602-1218/2012 nagrinėjimą iš esmės. Nurodo, jog abejose bylose ginčo dalykas sutampa, o aiškintinos bei taikytinos teisės normos yra tapačios.

Pažymėtina, jog pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjo prašymo padavimo metu administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme arba kad dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi atnaujino administracinės bylos Nr. A602-1218/2012 nagrinėjimą iš esmės tuo pagrindu, kad, teisėjų kolegijos nuomone, dėl byloje keliamų aktualių klausimų (laisvo prekių judėjimo bei abipusiškumo principo taikymo) sprendimas gali būti reikšmingas vienodos administracinių teismų praktikos formavimui analogiškose bylose bei kitose bylose, kuriose iškyla minėtų principų taikymo klausimas, nagrinėjamos bylos proceso atnaujinimo klausimui reikšmės neturi. Pažymėtina, jog šia nutartimi tik nuspręsta atnaujinti administracinės bylos Nr. A602-1218/2012 nagrinėjimą, byla nebuvo išnagrinėta iš esmės, nebuvo pasisakyta dėl reikšmingų administracinei bylai Nr. A662-2650/2011, kurios proceso atnaujinimo yra siekiama, teisinių klausimų, kurie sukeltų pagrįstą abejonę, jog buvo nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme, arba kad dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1218/2012 nelaikytina pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, jog V. V. 2012 m. balandžio 24 d. pateikė Europos Bendrijos Komisijai skundą dėl Bendrijos teisės aktų nesilaikymo, tačiau šios aplinkybės nesieja su nei vienu iš ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytų proceso atnaujinimo pagrindų ir neprašo atnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011, remdamasis šia aplinkybe. Be to, pareiškėjas nenurodo ir kitų proceso atnaujinimo pagrindų, išvardytų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje.

Darytina išvada, jog procesas administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011 pareiškėjo prašyme nurodytais argumentais neatnaujintinas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija dėl pareiškėjo prašymo, atnaujinus administracinės bylos Nr. A662-2650/2011 nagrinėjimą, prijungti šią bylą prie administracinės bylos Nr. A602-1218/2012, nepasisako.

Vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Atsižvelgiant į tai bei remiantis išdėstytų motyvų visuma, darytina išvada, kad pareiškėjo V. V. TŪB „Santimas“ prašymas atnaujinti procesą yra netenkintinas, o atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011 atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. V. TŪB „Santimas“ prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011 pagal pareiškėjo V. V. TŪB „Santimas“ skundą atsakovams VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“, dėl sprendimo ir aktų panaikinimo bei žalos atlyginimo neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Dalia Višinskienė