2016-12-14 Nr. AB-23659-3-61-3-01985-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-103-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01985-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija: 80.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2878-662/2015 (Nr. I-8150-580/2015) pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo ir grąžinimo į tarnybą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1-6), prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) viršininko pavaduotojo, atliekančio viršininko funkcijas, 2015 m. kovo 2 d. įsakymą Nr. 10-TE-153 „Dėl viršilos V. V. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – Įsakymas), kuriuo jis buvo atleistas iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo pagal Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, kaip neteisėtą ir grąžinti jį į ankstesnes pareigas.

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į skundą (I t., b. l. 18-21) prašė skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 21 d. sprendimu (I t., b. l. 119-127) pareiškėjo skundą atmėtė.

Pareiškėjas V. V. apeliaciniu skundu (I t., b. l. 132-135) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (I t., b. l. 139-142) su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2878-662/2015 (I t., b. l. 152-164) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nustatė, kad pareiškėjas V. V. yra statutinis valstybės tarnautojas – vidaus tarnybos pareigūnas (Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 3-iojo būrio vyriausiasis patrulis). Atlikus tarnybinį patikrinimą 2015 m. kovo 2 d. surašyta tarnybinio patikrinimo išvada dėl Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės vyriausiųjų patrulių V. V. ir A. J. veiksmų Nr. 10-7-IS-127(14), kuria pripažinta, kad V. V. pažemino pareigūno vardą ir siūloma jį atleisti iš vidaus tarnybos. Konstatuota, kad pareiškėjo veiksmai žemina vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga bei ją kompromituoja.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad tyrimo metu gauta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad Vilniaus AVPK KPV KPR vyriausiasis patrulis V. V. 2014 m. gruodžio 5 d., nesilaikydamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 29 punkto reikalavimo, sustabdęs teisės vairuoti transporto priemones neturinčio K. L. vairuojamą automobilį „Mercedes Benz Sprinter“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ne tik kad neįformino šiurkštų KET pažeidimą, bet ir nenušalinęs vairuotojo, leido pastarajam toliau darant šiurkštų KET pažeidimą bei keliant pavojų eismo saugumui, vairuoti automobilį.

Tokie pareigūno veiksmai yra akivaizdžiai priešingi Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktui, Policijos patrulių veiklos instrukcijos 47, 61.7 ir 69.3 punktams bei Pareigybės aprašymo 7.1 ir 7.2 punktams. Šie Vilniaus AVPK KPV KPR vyriausiojo patrulio V. V. tyčiniai veiksmai išvadoje vertintini kaip policijos pareigūno vardo pažeminimas bei policijos pareigūno priesaikos sulaužymas, pasireiškęs sąmoningais, kaltais, tyčiniais priešingais teisės ir tarnybinės etikos normų reikalavimams veiksmais, pažeminusiais vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunančiais pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga bei ją kompromituojančiais.

Vertinant vyriausiojo patrulio V. V. veiksmų pobūdį, tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodoma, kad pareigūnas sąmoningai savo neteisėtu neveikimu vykdant įgaliojimus pažeidė savo tiesiogines pareigas reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, o būtent: nevykdė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 5 punktų, Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4, 5 ir 6 punktų, nesilaikė Etikos kodekso 3, 4.6, 4.8 bei 4.9 punktų reikalavimų ir pažeidė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Policijos patrulių veiklos instrukcijos 47, 61.7 ir 69.3 punktus bei Pareigybės aprašymo 7.1 ir 7.2 punktų reikalavimus.

Tokiais savo kaltais ir tyčiniais veiksmais vyriausiasis patrulis V. V. sulaužė Statuto 12 straipsnio 2 dalyje numatytą bei duotą priesaiką, sumenkino policijos autoritetą bei pažemino policijos pareigūno vardą. Padaryta išvada, jog šie V. V. kalti veiksmai yra pakankami konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą ir atleisti jį iš vidaus tarnybos remiantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.

Apibendrinęs aktualų teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad ginčo atveju pareiškėjas yra vidaus reikalų sistemos, kurios viena iš pagrindinių užduočių yra Kelių eismo taisyklių pažeidimų (tokių kaip, pavyzdžiui, transporto priemonės vairavimas neturint vairuotojo pažymėjimo) prevencija, išaiškinimas bei atitinkamų poveikio priemonių pažeidėjams taikymas, pareigūnas. Todėl išvardytų teisės aktų reikalavimų kontekste bei vertinant visuomenės požiūriu, situacija, kai vidaus reikalų sistemos atstovas (šiuo atveju policijos pareigūnas) nevykdo pagrindinių policijos uždavinių ir konkrečių jam, policijos pareigūnui, nustatytų pareigų, akivaizdžiai kelia nepasitikėjimą visa Lietuvos policijos sistema ir ją kompromituoja.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertino, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.), priėjo prie pagrįstų išvadų, kad pareiškėjo veikoje egzistuoja visos sąlygos, kad jis būtų teisėtai pripažintas pažeminęs pareigūno vardą.

Pirma, atlikto tarnybinio patikrinimo metu surinkti įrodymai (Vilniaus AVPK Vidaus tyrimų skyriaus vyr. tyrėjo Ž. G. 2015 m. sausio 19 d. tarnybinis pranešimas Nr. 10PR2-3425 „Dėl radijo ryšio kanalo „Autotikra“ įrašų perklausymo“, kuriame nurodyta, jog apie automobilio „Mercedes Benz Sprinter“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sustabdymą ir paleidimą 2014 m. gruodžio 5 d. pranešė vyr. patrulis V. V., asmens atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokolas (atpažino pareiškėją), liudytojo A.

J. apklausos protokolas (patvirtino, kad automobilį Mercedes Benz tikrino V. V.), A. J. ir K. L. atitinkamai 2015 m. sausio 14 d. ir 2015 m. sausio 15 d. teikti paaiškinimai Vilniaus AVPK Vidaus tyrimų skyriui; K. L. 2014 m. gruodžio 5 d. protokolas-pareiškimas; išrašo iš Kelių patrulinės tarnybos postų bei maršrutų žurnalo ir tarnybos užduoties patruliui, matyti, kad pareiškėjas nuo 2014 m. gruodžio 5 d. 06.00 val. iki 19.00 val. dirbo magistraliniame kelyje A4, A16 ir A15; radijo ryšio pokalbių išklotinė, kuri rodo, kad 2014 m. gruodžio 5 d., apie 09.23 val., buvo pranešta apie sustabdytą anksčiau nurodytą automobilį, o 09.26 val. informuojama, kad automobilis paleistas bei jokios informacijos apie sustabdyto automobilio vairuotojui taikytas poveikio priemones nebuvo užfiksuota), vertinant šiuos įrodymus jų leistinumo ir pakankamumo aspektu, nuosekliai patvirtina bylai reikšmingas faktines aplinkybes, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 5 d., apie 09.23 val., magistraliniame kelyje A16 sustabdė piliečio K.

L. vairuojamą automobilį „Mercedes Benz Sprinter“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bei nustatė, kad vairuotojas transporto priemonę vairavo neturėdamas su savimi vairuotojo pažymėjimo, tačiau teisės pažeidimo nustatyta tvarka neįformino, teisės aktų nustatyta tvarka šio pažeidimo patrulių darbo apskaitoje nepažymėjo, apie nustatytą teisės pažeidimą nepranešė ir jo nustatyta tvarka nefiksavo, t. y. pareigūnas jokių teisės aktais numatytų priemonių pranešti apie nustatytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą nesiėmė, jį nuslėpė.

Tokiu būdu, byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtina pareiškėjo kaltę dėl jo, policijos pareigūno, tiesioginių funkcijų nevykdymo – administracinio teisės pažeidimo nefiksavimo. Kartu tai reiškia ir tai, kad šiuo atveju atsakovas tinkamai įvykdė jam tenkančią įrodinėjimo pareigą, todėl pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos už tarnybinio patikrinimo metu nustatytas veikas yra pagrįstas byloje surinktais leistinais bei pakankamais įrodymais.

Antra, įvertinusi pareiškėjo veiką, pasireiškusią pirmiau nurodytais veiksmais (neveikimu), teisės aktuose nustatytų Lietuvos policijai uždavinių ir funkcijų bei policijos pareigūnams priskirtų pareigų kontekste, teisėjų kolegija sutiko su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad aptariama pareiškėjo veika sukelia akivaizdžias pasekmes – žemina policijos pareigūno, kurio vienas iš pagrindinių uždavinių bei funkcijų yra teisės pažeidimų, tarp jų ir Kelių eismo taisyklių pažeidimų, atskleidimas bei fiksavimas, vardą, laužo valstybei duotą priesaiką gerbti ir vykdyti įstatymus ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą, pažeidžia pagrindinius vidaus tarnybos principus (įstatymo viršenybės, skaidrumo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms, nuolatinio bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo ir kitų), akivaizdžiai žemina vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna visuomenės pasitikėjimą visa Lietuvos policijos įstaigų sistema, kurioje tarnauja pareiškėjas, ir ją kompromituoja. Pareigūno vardą žeminančių kaltų veiksmų paviešinimas ar paviešinimo mastas nėra būtinos sąlygos pripažinti, kad atitinkami nustatyti kalti pareigūno veiksmai žemina pareigūno vardą, nes akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo atitinkama vidaus reikalų sistemos įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas yra sietinas su visuomenėje galiojančiomis moralės normomis ir visuomenės teisėtais lūkesčiais, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kuriems įstatymų suteikti valdingi įgaliojimai, be kita ko, reikalauti iš kitų asmenų, kad jie laikytųsi įstatymų, patys nepažeis įstatymų ir laikysis nepriekaištingo elgesio standartų.

Dėl pareiškėjo argumento, kad pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybės, kaip pas jį atsirado 200 Lt kupiūra, teismas pažymėjo, jog šį bylos aspektą savo sprendime Vilniaus apygardos administracinis teismas aptarė. Be to, ši aplinkybė nagrinėjamos bylos kontekste nėra reikšminga, nes pareiškėjas vidaus tarnybos pareigūno vardą pažemino vairuotojui K. L. neįformindamas padaryto administracinio teisės pažeidimo. Kaip jau buvo minėta anksčiau, byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių šį faktą. Atsižvelgiant į tai taip pat nėra jokio juridinio pagrindo šią administracinę bylą sustabdyti iki tol, kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01264-14. Taigi apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių naujų argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė.

III. Pareiškėjas V. V., atstovaujamas advokato R. M., 2016 m. spalio 24 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-2878-662/2015 (Nr. I-8150-580/2015) (II t., b. l. 1-5), grindžiamą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, t. y. naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Nurodo, kad šiuo metu yra paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos, nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, todėl yra pagrindas atnaujinti administracinę bylą Nr. 1-8150-580/2015.

Atkreipia dėmesį į tai, kad dėl Vilniaus AVPK Imuniteto skyriaus pareigūnai vairuotojo K. L. informacijos pagrindu buvo pradėję ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjo V. V. veiksmų. 2016 m. liepos 30 d. tapo žinoma (registruotu paštu įteiktas Nutarimas), jog 2016 m. birželio 15 d. Vilniaus apygardos prokuratūra priėmė nutarimą, kuriuo nutraukė ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-01264-14, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių V. V. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Iš 2016 m. birželio 15 d. Nutarimo matyti, jog tyrimo metu pasitvirtino pareiškėjo V. V. nurodytos aplinkybės, t. y. vienas iš pareigūnų sustabdytų vairuotojų – K. L. – pateikė Ukrainoje išduotą vairuotojo pažymėjimą ir papildomai paaiškino, kad jo žmona yra Ukrainos pilietė ar kilusi iš Ukrainos. Šias aplinkybes patvirtino ir tyrimo metu apklaustas K. L. (2016 m. kovo 14 d. apklausa. 2016 m. birželio 15 d. Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimo 3 lapas).

Pažymi, jog šiuo atveju, naujai paaiškėjusios aplinkybės iš ikiteisminio tyrimo medžiagos įrodo, jog pareiškėjas V. V. vairuotojui K. L. pagrįstai nesurašė administracinio teisės pažeidimo protokolo, kadangi K. L. turėjo vairuotojo pažymėjimą ir jį pateikė. Šios naujos aplinkybės taip pat įrodo, jog administracinė byla Nr. I-8150-580/2015 turėtų būti atnaujinta, kadangi bylos nagrinėjimo metu ir teismo sprendime buvo konstatuotos visai kitos aplinkybės, t. y. teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendime nurodoma, kad „K. L. vairuojamą automobilį sustabdęs V. V. turėjo nustatyti faktą, jog pastarasis neturi teisės vairuoti, kadangi vairuotojo pažymėjimo pateikimas, sutinkamai su Kelių eismo taisyklių 16 punktu, yra dokumentas, privalomas pateikti transporto priemonę sustabdžiusiam pareigūnui. Pareiškėjo skunde pateikta versija apie tai, kad K. L. turėjo Ukrainoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, nepatvirtinta jokiais duomenimis. K. L. nei vienoje apklausoje nepaminėjo, jog jis galėjo turėti, ar policijos pareigūnui rodyti, ar bent aiškinti apie tokio pažymėjimo, turėjimą“. Šiuo atveju, užbaigus ikiteisminį tyrimą, paaiškėjo priešingos aplinkybės, kurių pareiškėjas V. V., nagrinėjant administracinę bylą, nežinojo ir negalėjo žinoti (vyko ikiteisminis tyrimas).

Atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalį, 1926 m. Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 m. Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 m. Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Pažymėtina, kad, kaip ir nurodė pats K. L., sustabdytas policijos pareigūno, jis pateikė Ukrainoje išduotą vairuotojo pažymėjimą ir nepateikė jokių duomenų, jog jis yra nuolatinis Lietuvos gyventojas, todėl K. L. turėjo galiojantį vairuotojo pažymėjimą, išduotą Ukrainoje.

Tokiu būdu, mano, kad administracinės bylos Nr. 1-8150-580/2015 nagrinėjimas turėtų būti atnaujintas, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi tarnybinio patikrinimo išvada, tačiau naujai paaiškėjusios aplinkybės įrodo, jog pareiškėjo veiksmai buvo įvertinti netinkamai. Pažymėtina, kad aukščiau nurodytos aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos, nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, kadangi jos paaiškėjo tik 2016 m. liepos 30 d., sužinojus ikiteisminio tyrimo duomenis – gavus 2016 m. birželio 15 d. Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimą.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo konstatuoti, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais ir atsisakyti atnaujinti procesą.

Mano, kad pareiškėjo V. V. prašyme atnaujinti procesą, kaip naujai paaiškėjusi aplinkybė, nurodomas faktas, kad K. L. vienoje iš apklausų paminėjo, jog jis galimai turėjo Ukrainoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, nelaikytina pagrindu atnaujinti procesą. Duomenys, kad K. L. galimai turėjo Ukrainoje išduotą vairuotojo pažymėjimą buvo žinomi nagrinėjimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme metu (sprendimo 1 lapo 3 pastraipa). Taip pat apie tai, kaip asmuo, tiesiogiai bendravęs su K. L., neabejotinai žinojo ir V. V., kuris savo 2015 m. kovo 31 d. prašymo teismui reg. Nr. 1-8150 2 lapo 2 pastraipoje nurodė, kad „tikslinant šį įvykį, pažymėtina, kad vienas iš vairuotojų, galimai būtent K. L., man pateikė Ukrainoje išduotą vairuotojo pažymėjimą“. Be to, Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota (4 lapo 3 pastraipa), kad K. L. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 128 straipsnio 1 dalį „transporto priemonės vairavimas neturint teisės vairuoti“ bei 2015 m. balandžio 27 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarimu K. L. paskirta administracinė nuobauda. Tai laikytina prejudiciniu faktu, kad K. L. galimai turėtas vairuotojo pažymėjimas išduotas Ukrainoje Lietuvos Respublikoje negaliojo, o K. L. padarė šiurkštų Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Be to, tai pažymėta ir teisiškai įvertinta ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo 5 lapo 6 pastraipoje V. V. veiksmų vertinimo kontekste. Taip pat pažymėtina, jog K. L. parodymai (Nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą 3 lapo 2 pastraipa), kad „pateikęs automobilio ir krovinio dokumentus jis (K. L.) iškart pateikė ir asmens tapatybės kortelę, sakydamas, jog neturi vairuotojo pažymėjimo. Jis turi tik Ukrainietišką vairuotojo pažymėjimą, kuris galioja Ukrainoje Lietuvoje šis dokumentas negalioja. <...> Policijos pareigūnas pasakė, kad tuomet blogai“ patvirtina, faktą, kad ginčo, jog vairuotojo pažymėjimas Lietuvos Respublikoje negalioja nebuvo ir dėl to abejonių niekam nekilo.

Teigia, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą neatitinka praktiškai visų teismų praktikoje keliamų kriterijų naujai paaiškėjusioms aplinkybėms, kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti procesą, t. y. akivaizdus faktas, kad V. V. viso proceso metu žinojo apie ukrainietiško vairuotojo pažymėjimo egzistavimą ir tai nurodė proceso metu savaime eliminuoja 2 privalomus naujai paaiškėjusių aplinkybių pripažinimo kriterijus, be to, šie faktiniai duomenys buvo vertinami teismo proceso metu ir atspindėti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo 1 lapo 3 pastraipoje. Taip pat šie duomenys nesikerta su V. V. veiksmų vertinimu, t. y. 2015 m. balandžio 27 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarimu K. L. paskirta administracinė nuobauda už ATPK 128 straipsnio 1 dalies „transporto priemonės vairavimas neturint teisės vairuoti“ pažeidimą. V. V., būtent leisdamas asmeniui toliau daryti pavojingą Kelių eismo taisyklių pažeidimą, ir pažemino pareigūno vardą, todėl prašyme atnaujinti procesą pateikti argumentai yra nepagrįsti ir prieštaraujantys suformuotai teismų praktikai.

Pažymi, kad pareiškėjas V. V. šioje byloje iš esmės bando kvestionuoti ne jo atžvilgiu priimtą teismo sprendimą, o K. L. patraukimą administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 128 straipsnio 1 dalį bei ABTĮ priemonėmis paneigti įsiteisėjusį Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarimą, taip pat bando paneigti Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, bei Lietuvoje galiojančią įstatymo teisėtumo prezumpcija, reiškiančią, jog įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai arba jis yra nuginčijamas įstatymų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą, priimtą byloje Brumarescu prieš Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą, priimtą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą, priimtą byloje Sypchenko prieš Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą, priimtą byloje Volkov prieš Rusija (pareiškimo Nr. 8564/020), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-48/2013, 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556-139/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-818/2013).

Taigi, proceso atnaujinimo institutas taikomas tik ypatingais atvejais ir tik bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį, administracinė byla Nr. A-2878-662/2015 buvo užbaigta, minėta nutartis įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų (ABTĮ 156 str. 1 d.).

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Tokiomis aplinkybėmis nurodo faktą, kad vienas iš pareiškėjo sustabdytų vairuotojų – K. L. – pateikė Ukrainoje išduotą vairuotojo pažymėjimą ir papildomai paaiškino, kad jo žmona yra Ukrainos pilietė ar kilusi iš Ukrainos, tai užfiksuota 2016 m. birželio 15 d. Vilniaus apygardos prokuratūros nutarime (patvirtino tyrimo metu apklaustas K. L.), kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01264-14, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo V. V. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalyje (kyšininkavimo), padarymo, ir tai paneigia tarnybinio patikrinimo metu bei administracinėje byloje Nr. A-2878-662/2015 (Nr. I-8150-580/2015) nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjo padaryto pareigūno vardo pažeminimo, jam netinkamai atlikus savo pareigas (vairuotojui K. L. nesurašius administracinio teisės pažeidimo protokolo už tai, kad jis neturėjo vairuotojo pažymėjimo).

Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo pažymi, jog naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525–150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438–58/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63–44/2012).

Vertinant pareiškėjo nurodytą prašymo atnaujinti procesą pagrindą, t. y. naujai paaiškėjusią aplinkybę, kad pareiškėjo sustabdytas vairuotojas K. L. pateikė Ukrainoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, todėl ir nebuvo užfiksuotas administracinis teisės pažeidimas jo atžvilgiu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2016 m. birželio 15 d. Vilniaus apygardos prokuratūros nutarime, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01264-14 pareiškėjo V. V. atžvilgiu, K. L. parodymai, kuriuose jis paminėjo ir tai, kad pareigūnui nurodė, jog jis turi tik ukrainietišką vairuotojo pažymėjimą, kuris galioja tik Ukrainoje, yra išdėstyti šio nutarimo aprašomojoje dalyje, kartu su kitais kitų ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų, įtariamojo parodymais bei užfiksuotais ikiteisminio tyrimo veiksmais.

Kartu įvertinus ir kitų ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų, įtariamojo parodymus iš prokuroro nutarimo matyti, kad iš esmės jais visais patvirtinta tai, kad K. L., jį sustabdžius, pripažino pareiškėjui, jog Lietuvoje galiojančio vairuotojo pažymėjimo neturi, tačiau turi tik ukrainietišką vairuotojo pažymėjimą, kuris Lietuvoje negalioja, t. y. K. L. neturėjo teisės vairuoti transporto priemones, ir tai buvo patvirtinta 2015 m. kovo 10 d. K. L. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole ROIK 07-15-9131899 pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 128 straipsnio 1 dalį („Transporto priemonių vairavimas neturint teisės vairuoti“), o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarimu K.

L. už tai paskirta ir administracinė nuobauda – 10 parų administracinio arešto. Tai reiškia, kad 2016 m. birželio 15 d. Vilniaus apygardos prokuratūros nutarime užfiksuotas tas faktas, jog K. L. neturėjo Lietuvoje galiojančio vairuotojo pažymėjimo, todėl neturėjo teisės vairuoti, o pareiškėjas jo atžvilgiu neužfiksavo administracinio teisės pažeidimo, dėl ko administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, buvo pripažinta, jog pareiškėjas pažemino pareigūno vardą ir teisėtai bei pagrįstai buvo atleistas iš tarnybos.

Klausimas dėl to, ar Ukrainoje išduotas vairuotojo pažymėjimas galioja Lietuvoje, nėra ir nebuvo administracinės bylos Nr. A-2878-662/2015 (Nr. I-8150-580/2015) nagrinėjimo dalykas, jis buvo būtent K. L. atžvilgiu nagrinėtos administracinio teisės pažeidimo bylos dėl neturėjimo teisės vairuoti transporto priemones nagrinėjimo dalykas.

Be to, pažymėtina tai, jog pats 2016 m. birželio 15 d. Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimas nekonstatavo kokių nors faktinių aplinkybių, susijusių su K. L. teise vairuoti, Lietuvoje galiojančio vairuotojo pažymėjimo turėjimu ir pranešimu apie tai pareiškėjui. Šiame nutarime tik užfiksuoti paties K. L., pareiškėjo ir kitų liudytojų parodymai, t. y. tai, ką jie teigė ir nurodė ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau 2016 m. birželio 15 d. Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimo tikslas buvo konstatuoti arba paneigti įtarimus dėl pareiškėjo galimai padaryto nusikaltimo, numatyto BK 225 straipsnio 2 dalyje (kyšininkavimas), padarymo, kas tiesiogiai nėra susiję su administracinėje byloje nagrinėtu ginču dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dėl pareigų neatlikimo – K. L. neužfiksuoto administracinio teisės pažeidimo. Prokuroro nutarime būtent konstatuota, jog ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta duomenų, kurių visetas leistų daryti pagrįstą ir abejonių nekeliančią išvadą apie įtariamojo V. V. kyšininkavimą, t. y. kyšio reikalavimą ir paėmimą iš vairuotojo K. L.. Toje pat 2016 m. birželio 15 d. Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimo konstatuojamojoje dalyje taip pat pažymėta, jog 2015 m. kovo 10 d. K. L. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 128 straipsnio 1 dalį („Transporto priemonių vairavimas neturint teisės vairuoti“), o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarimu K. L. už tai paskirta ir administracinė nuobauda. Be to, prokurorui kilo klausimas, kodėl įtariamasis (pareiškėjas V. V.) pažeidėjui K. L. nesurašė administracinio teisės pažeidimo protokolo ir leido pažeidėjui toliau važiuoti, nors nustatė pažeidimą, kad K. L. neturėjo teisės vairuoti transporto priemonę. Taigi, kaip matyti, 2016 m. birželio 15 d. Vilniaus apygardos prokuratūros nutarime konstatuotos iš esmės priešingos aplinkybės, nei nurodė pareiškėjas tiek administracinės bylos nagrinėjimo metu, tiek prašyme atnaujinti procesą toje administracinėje byloje.

Taip pat teisėjų kolegija pabrėžia tai, kad aplinkybę, jog pareiškėjo sustabdytas vairuotojas K. L. pateikė Ukrainoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, kurią pareiškėjas laiko naujai paaiškėjusia ir esančia pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje, pats pareiškėjas žinojo ir turėjo žinoti jau administracinės bylos nagrinėjimo metu. Ją pats pareiškėjas buvo nurodęs savo skunde ir apeliaciniame skunde tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui administracinėje byloje Nr. A-2878-662/2015 (Nr. I-8150-580/2015). Ją pats nurodė ir duodamas parodymus minėto ikiteisminio tyrimo metu. Todėl teigti, kad tai yra aplinkybė, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės ir apie ją pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui, nėra pagrindo. Tai, kad ji buvo užfiksuota (įrašyta) 2016 m. birželio 15 d. Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimo (kaip oficialaus dokumento) nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-01264-14 aprašomojoje dalyje aprašant liudytojų parodymus, nereiškia, kad ji nebuvo žinoma nagrinėjant administracinę bylą, kurios procesą prašoma atnaujinti, juo labiau, kad ji, aprašant pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentus, taip pat buvo užfiksuota Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendime (I t., b. l. 119-127) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2878-662/2015 (I t., b. l. 152-164). Kaip nurodo ir pats pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą, „<...> iš 2016 m. birželio 15 d. Nutarimo matyti, jog tyrimo metu pasitvirtino pareiškėjo V. V. nurodytos aplinkybės.“. Taigi, šias aplinkybes pareiškėjas tiek žinojo, tiek buvo nurodęs dar administracinės bylos nagrinėjimo metu.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjo nurodoma aplinkybė dėl to, kad pareiškėjo sustabdytas vairuotojas K. L. pateikė Ukrainoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, todėl ir nebuvo užfiksuotas administracinis teisės pažeidimas jo atžvilgiu, kaip proceso atnaujinimo pagrindas (ABTĮ 156 str. 2 d. 2 p.), neatitinka tokiai aplinkybei keliamų reikalavimų (kriterijų), t. y. ji buvo ir galėjo būti žinoma pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės ir apie ją pareiškėjas žinojo dar prieš įsiteisėjant teismo sprendimui.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atnaujinti procesą atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. V. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2878-662/2015 (Nr. I-8150-580/2015) pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo ir grąžinimo į tarnybą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas