695dc955-594e-4298-8a6e-e4bad41a0e5c · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2A-10-180/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02688-2012-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6; 2.1.2.4.2.7 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. vasario 15 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V.

B. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1652-611/2013 pagal ieÅ¡kovės V. B. ieÅ¡kinį atsakovėms likviduojamai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, įpareigojimo iÅ¡mokėti indėlio draudimo iÅ¡mokas, ir n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė V. B. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydama pripažinti negaliojančiomis jos ir AB banko „Snoras“ (dabar likviduojama) 2011 m. liepos 28 d. obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110728U990019 ir 2011 m. rugsėjo 22 d. obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. O20110922U99004 (toliau – obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys);

Å¡ių sutarčių pagrindu atsakovei sumokėtus 4 027,20 Eur pripažinti terminuotu indėliu ir pripažinti teisę į indėlio draudimo iÅ¡mokas. Priteisti 5 procentų dydžio metinių palÅ«kanų už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidas. IeÅ¡kovė teigė: pasibaigus terminuotojo indėlio sutarčiai bei sukaupus papildomų lėšų, nuvyko į bankÄ pratęsti terminuotojo indėlio sutarties, o sukauptas lėšas perduoti bankui kaip terminuotÄ jį indėlį; banko vadybininkė pasiÅ«lė jai įsigyti obligacijų; paaiÅ¡kino, kad obligacijų įsigijimas – tokia pat saugi investicija kaip ir terminuotasis indėlis.

Sudarydama ginčijamas sutartis, ji suklydo dėl obligacijų draudimo, o žinodama, kad obligacijos nėra draustos, kad banko finansinė padėtis yra bloga, sutarčių nebÅ«tų sudariusi. Nebuvo supažindinta nei su obligacijų emisijos programos prospektu, nei su emisijos galutinėmis sÄ lygomis – minėti dokumentai jai nebuvo įteikti. Bankas pažeidė Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRÄ®) 22 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes aiÅ¡kiai ir suprantamai nesuteikė jai visos reikalingos informacijos, tyčia į sutartis įrašė klaidinančiÄ informacijÄ , kad obligacijos draustos, ir tokiu bÅ«du jÄ apgavo.

Sutarčių pasiraÅ¡ymo metu neskaitė, nes buvo įsitikinusi, kad draudimas taikomas ir obligacijoms. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė, priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovės atsakovei VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ 1 000 Lt (289,62 Eur) bylinėjimosi iÅ¡laidų. Teismas nurodė, kad ieÅ¡kovė – neprofesionali rinkos dalyvė, o santykyje su banku – neprofesionali klientė. Å iÄ aplinkybę įrodo Å¡alių sudaryta neprofesionalaus kliento aptaravimo sutartis (toliau – aptarnavimo sutartis).

IeÅ¡kovė klaidingai buvo įsitikinusi, kad bet kokia forma banko įstaigai patikėtos lėšos yra draudžiamos indėlio draudimu. Aptarnavimo sutarties dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 punktu ieÅ¡kovė patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymÄ (toliau – apraÅ¡ymas) ir veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumÄ , apraÅ¡ymo santraukÄ (toliau – santrauka), kuriuose nurodyta apie galimÄ atsakovo nemokumo rizikÄ , taip pat atvejai, kai yra taikomas draudimas.

Neigdama Å¡ių dokumentų gavimÄ , ieÅ¡kovė nepateikė šį raÅ¡ytinį įrodymÄ paneigiančių duomenų. Teismas sprendė, kad nei obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartyse ir nei kituose dokumentuose nebuvo nurodyta, kad obligacijoms taikomas indėlių draudimas. VidutiniÅ¡kai rÅ«pestingas ir apdairus asmuo, kuriam priskirtina ieÅ¡kovė, galėjo ir turėjo suvokti egzistuojančiÄ banko nemokumo rizikÄ : nesant nuorodos, kad banko nemokumo atveju taikomas Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme (toliau – IÄ®IDÄ®) nurodytas indėlio draudimas, ieÅ¡kovė turėjo suprasti, kad ji gali prarasti į obligacijas investuotas lėšas.

Ä®vertinęs tai, kad ieÅ¡kovė patvirtino ginčo sutarčių neskaičiusi ir/ar nesupratusi, tačiau po kurio laiko (2011-09-22) vėl įsigijo obligacijų, kad nebandė iÅ¡siaiÅ¡kinti ginčo investicinės priemonės rizikos lygio, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ginčo sutarčių pasiraÅ¡ymas įvyko dėl pačios ieÅ¡kovės kaltės, jos nerÅ«pestingumo ir neatidumo. Aptarnavimo sutarties sÄ lyga dėl banko įsipareigojimo draudimo įstatymų nustatyta tvarka ir sÄ lygomis VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ negalėjo suklaidinti ieÅ¡kovės, nes ji neskaitė paminėtos sutarties jos pasiraÅ¡ymo metu, o vėliau, perskaičiusi Å¡iÄ sutarties nuostatÄ , taip pat obligacijų įsigijimo sutartis, ji galėjo ir turėjo suvokti, kad draudimas obligacijoms netaikomas.

Ä®vertinęs byloje nustatytÄ aplinkybių visetÄ , teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovės klaidingas tam tikrų sudaromos sutarties sÄ lygų įsivaizdavimas dėl nepakankamo atidumo ir rÅ«pestingumo negali bÅ«ti pripažintas esminiu suklydimu dėl sandorio esmės ar apgaule. Ginčo sutartys yra vartojimo sutartys, tačiau tai nekeičia ginčo esmės ir dėl sprendime iÅ¡dėstytų motyvų nesudaro pagrindo sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.90, 1.91 straipsnių pagrindais. III.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai IeÅ¡kovė V. B. pateikė apeliacinį skundÄ , praÅ¡ydama panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį patenkinti. SkundÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. Teismas įrodymus vertino formaliai ir Å¡aliÅ¡kai, neatsižvelgdamas į tikrÄ jÄ jos (ieÅ¡kovės) valiÄ sudarant ginčo sutartis. Tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžių metu buvo pažymėta, kad sutarčių pasiraÅ¡ymo metu jai (ieÅ¡kovei) buvo įteikti du dokumentai – obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis ir aptarnavimo sutartis.

Su jokiais kitais dokumentais ji nebuvo supažindinta.

2. Teismui pripažinus, kad ginčo sutartys yra vartojimo, pareiga įrodyti, kad vartotoja (ieÅ¡kovė), kaip silpnesnioji Å¡alis, buvo supažindinta su emisijos prospektu ir galutinėmis sÄ lygomis, apraÅ¡u ir santrauka tenka stipresniajai Å¡aliai – bankui.

3. ParaÅ¡as standartinėje sutartyje niekaip neįrodo, kad bankas laikėsi FPRÄ® nustatytų pareigų ir suteikė vartotojui visÄ informacijÄ . TokiÄ pozicijÄ patvirtina ir kasacinio teismo praktika, aiÅ¡kinant standartines sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2006).

4. Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių 1.22 punkte nurodyta banko pareiga supažindinti klientÄ ne tik su prospektu ir galutinėmis sÄ lygomis, bet ir su rizika, tačiau teismas nepasisakė apie jos (ieÅ¡kovės) supažindinimÄ su rizika, kylančia investuojant į obligacijas.

5. Teismas Å¡aliÅ¡kai aiÅ¡kino aptarnavimo sutarties sÄ lygÄ , kuri nustato, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grÄ Å¾inimÄ , banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti įstatymų nustatyta tvarka ir sÄ lygomis VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“, ir neatsižvelgė į tai, kad jÄ (ieÅ¡kovę) suklaidino kategoriÅ¡ko pobÅ«džio teiginys „yra apdrausti“, reiÅ¡kiantis baigtinį procesÄ .

6. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pagrindinis sutarčių sudarymo tikslas buvo pinginė grÄ Å¾a, o ne lėšų saugumas. Nepaisant to, kad ji nepateikė duomenų apie kitų kredito įstaigų teikiamas palÅ«kanų normas, teismas, turėdamas pareigÄ bÅ«ti aktyvus iÅ¡ vartojimo teisinių santykių kylančiuose ginčuose, savo iniciatyva turėjo iÅ¡siaiÅ¡kini, kokios palÅ«kanų normos buvo teikiamos kitose kredito įstaigose ginčo sutarčių pasiraÅ¡ymo metu.

7. Teismas nesilaikė pareigos vertinti ginčo sutarčių sÄ lygų sÄ Å¾iningumo CK 6.188 straipsnio prasme. Nors ji (ieÅ¡kovė) pateikė iÅ¡samiÄ nesÄ Å¾iningų sutarčių sÄ lygų, kurios turėjo lemiamos įtakos Å¡ios bylos iÅ¡sprendimui bei įrodo banko nesÄ Å¾iningumÄ klientų atžvilgiu, analizę teismas dėl Å¡ių argumentų iÅ¡ esmės nepasisakė.

8. Teismas pažymėjo, kad ji (ieÅ¡kovė) yra vyresnio amžiaus asmuo, neturinti patirties ir bÅ«tinų žinių investavimo srityje, tačiau vis tiek sprendė, kad ji galėjo ir turėjo suvokti, kad perkant obligacijas egzistuoja rizika neatgauti lėšų. Tokia teismo argumentacija nenuosekli ir prieÅ¡taringa. Atsakovės – LAB bankas ,,Snoras“, ir VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose į apeliacinį skundÄ praÅ¡o jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ , priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atsiliepimus grindžia Å¡iais argumentais:1. Teismas pagrįstai atmetė ieÅ¡kinį, motyvuodamas tuo, kad ieÅ¡kovės suklydimo negalima pripažinti suklydimu dėl sandorio esmės, nes ji suklydo dėl pačios savo nerÅ«pestingumo ir neatidumo.

2. IeÅ¡kovė neįrodė banko ar jo darbuotojų tyčinių nesÄ Å¾iningų veiksmų ir (ar) neveikimo. Ji teigia, kad bankas netinkamai įvykdė FPRÄ® reikalavimus, tačiau nenurodo, kokios konkrečios Å¡io įstatymo nuostatos buvo pažeistos.3. Bylos nagrinėjimo iÅ¡ esmės metu ieÅ¡kovė patvirtino, kad ginčo sandorių jų sudarymo metu neskaitė, tačiau kaltina bankÄ , kad jai nebuvo suteikta visa informacija/duomenys, kad nebuvo supažindinta su ginčo sandorių sudarymo rizika.4. Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių 1.22 punkte nustatyta, kad investuotojas buvo supažindintas su rizika, kylančia investuojant ir supranta jų pasekmes. Å iuo punktu investuotojas taip pat patvirtino, kad visos sutarties sÄ lygos su juo buvo aptartos ir paaiÅ¡kintos prieÅ¡ pasiraÅ¡ant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos iÅ¡reiÅ¡kia investuotojo valiÄ . PrieÅ¡ pasiraÅ¡ydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sÄ lygomis bei su jomis sutinka.

5. IeÅ¡kovės susipažinimÄ su rizika, kylančia investuojant, patvirtina jos pasiraÅ¡ytos aptarnavimo sutarties dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 punktas, kuria ieÅ¡kovė patvirtino gavusi ir susipažinusi su apibendrintu finansinių priemonių pobÅ«džiu ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymu.

6. Aplinkybė, kad ginčo sandoriai ar atskiros jų sÄ lygos yra standartinės, negali reikÅ¡ti automatinio įrodinėjimo naÅ¡tos perkėlimo tokiÄ sÄ lygÄ pasiÅ«liusiai Å¡aliai.

7. Ieškovė be pagrindo akcentuoja, kad jos pažeistos teisės privalo būti ginamos remiantis vartotojų teisių apsaugai taikomais principais ir taisyklėmis. Obligacijų pasirašymo sutartis nėra sudaroma asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti – šio sandorio esmė yra pelno siekimas. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados Apeliacinis skundas netenkintinas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ , analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme numatytas iÅ¡imtis. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2011 m. liepos 28 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d. sudarytų obligacijų įsigijimo sutarčių, kurias apeliantė ginčija CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu.Apeliantė teigia, kad jos suklydimÄ , sudarant ginčijamus sandorius, sÄ lygojo banko darbuotojų netinkami veiksmai (iÅ¡samios informacijos apie įsigyjamÄ finansinį produktÄ neatskleidimas, informacijos apie produkto rizikingumÄ bei taikomÄ draudiminę apsaugÄ nutylėjimas), dėl kurių ji netinkamai įvertino sudaromais sandoriais prisiimamÄ rizikÄ .

CK 1.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iÅ¡ esmės suklydus sudarytas sandoris gali bÅ«ti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios Å¡alies ieÅ¡kinį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiÅ¡kindamas paminėtÄ teisės normÄ , yra taip pat pabrėžęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, tai yra konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2014, 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014 ir kt.).Vertinant ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y.

šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, apsvarstyti galimus teisinius padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo.

Ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio Å¡alies amžių, iÅ¡silavinimÄ , sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014). Sprendžiant dėl investuotojo suklaidinimo, taip pat svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiÅ¡ki ir nedviprasmiÅ¡ka, ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimÄ , suvokdamas galimų padarinių rizikÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).

Pagal Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRÄ®) 22 straipsnio 3 dalį bankas, veikiantis kaip savo leidžiamų vertybinių popierių platintojas ir finansų makleris, yra įpareigotas aiÅ¡kiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visÄ reikalingÄ informacijÄ , kurios pagrindu jie galėtų suprasti siÅ«lomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms bÅ«dingÄ rizikÄ , galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, prieÅ¡ pradedant teikti investicines paslaugas, bankas privalėjo surinkti informacijÄ apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį, tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis.

Pagal kasacinio teismo formuojamÄ praktikÄ neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomÄ Å¡io investuotojo teisių ir interesų apsaugÄ , kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pvz., pareigÄ parengti ir paskelbti prospektÄ , suteikti visÄ informacijÄ klientui ir pan.), tačiau neeliminuoja neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasiraÅ¡omas sutartis, konsultuotis dėl jų sÄ lygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rÅ«pestingai, protingai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-265/2014).

Nagrinėjamu atveju apeliantė savo paraÅ¡u ginčijamose sutartyse patvirtino, kad yra susipažinusi su prospektu ir galutinėmis sÄ lygomis. PasiraÅ¡ydama aptarnavimo sutartį, ji patvirtino gavusi finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymÄ ir veiksmų, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumÄ , apraÅ¡ymo santraukÄ . ApraÅ¡yme bei santraukoje buvo nurodyta galima banko nemokumo rizika, taip pat kokiais atvejais obligacijos gali bÅ«ti draudimo objektu.

Nei viename iÅ¡ nurodytų dokumentų nebuvo nustatyta, kad obligacijoms taikomas indėlių draudimas. Nors apeliantė teigia, kad paminėtų dokumentų negavo, o banko darbuotoja sÄ moningai nepateikė visos informacijos apie įsigyjamo finansinio produkto rizikingumÄ , draudimo sÄ lygas įrodymų, patvirtinančių tokius jos teiginius, nepateikė (CPK 178 str.). Vien apeliantės paaiÅ¡kinimai nėra pakankami įrodyti banko siekį suklaidinti ar apgauti savo klientę (CPK 185 str.). Be to, bylos nagrinėjimo iÅ¡ esmės metu apeliantė pripažino, kad ginčo sutarčių jų pasiraÅ¡ymo metu neskaitė.

Tokį savo elgesį apeliantė grindė tuo, kad banko darbuotojos buvo patikinta, jog įsigydama obligacijas nerizikuoja prarasti investuotų lėšų, tačiau vėlgi nepateikė jokių objektyvių duomenų Å¡iai ginčo sutarčių sudarymo aplinkybei pagrįsti. Kita vertus, net ir pripažįstant, kad apeliantės sprendimai sudaryti ginčo sutartis buvo paremti tik banko darbuotojos žodiniais paaiÅ¡kinimais apie įsigyjamÄ finansinį produktÄ , jos elgesys neskaitant sutarčių, visapusiÅ¡kai neįvertinant prisiimamų sutartinių įsipareigojimų neatitinka protingumo principo, t. y. pačios apeliantės pareigos rÅ«pintis savo teisėmis ir pareigomis, apsvarstyti galimas savo veiksmų teisines pasekmes.

Buvo paminėta, kad teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali bÅ«ti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio Å¡alies neapdairumo, neatidumo ar nerÅ«pestingumo. Nustatytų faktinių aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo apeliantės laikyti apdairia, rÅ«pestinga ir atidžia ginčo sutarčių Å¡alimi.Apeliantė teigia, kad jos paraÅ¡as standartinėje sutartyje nepatvirtina aplinkybės, kad bankas laikėsi FPRÄ® nustatytų pareigų ir suteikė jai, kaip neprofesionaliai klientei, visÄ reikiamÄ informacijÄ apie ginčo finansinį produktÄ .

Šį skundo argumentÄ apeliantė grindžia kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimais, pateiktais 2006 m. kovo 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2006. Paminėtoje nutartyje pažymėta, kad aiÅ¡kinant standartines sutartis, ta aplinkybė, kad draudimo sutartyje yra įraÅ¡as, kad draudėjui žinomos draudimo taisyklės, ir draudėjo paraÅ¡as, nesant kitų įrodymų, patvirtinančių, kad draudikas tinkamai jį supažindino su taisyklėmis, nėra pakankamas įrodymas, kad draudėjui tikrai buvo tinkamai atskleistas taisyklių turinys.

Atmesdama nurodytÄ skundo argumentÄ , teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio teismo praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiÅ¡kina ir taiko ne a priori, o kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir Å¡ias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiÅ¡kinimas gali ir turi bÅ«ti suprantamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Apeliantės nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo taisyklė dėl įrodinėjimo pareigos buvo pateikta sprendžiant ginÄÄ , kylantį iÅ¡ draudimo teisinių santykių, todėl nagrinėjamu atveju nėra aktuali ir nėra pagrindo ja vadovautis.

Teisėjų kolegija nekvestionuoja, kad ginčo sutartys ar atskiros jų sÄ lygos – standartinės, tačiau Å¡i aplinkybė negali reikÅ¡ti automatinio įrodinėjimo naÅ¡tos perkėlimo tokiÄ sutartį ar atskirÄ jos sÄ lygÄ pasiÅ«liusiai ginčo Å¡aliai. Paminėta, kad apeliantė pripažino, jog ginčo sutarčių jų sudarymo metu neskaitė, o po pirmosios obligacijų įsigijimo sutarties sudarymo (2011-07-28) skaitydama jos tekstÄ namuose, nesuprato sÄ lygų, tačiau vėliau, neiÅ¡siaiÅ¡kinusi jai nesuprantamų sutarties sÄ lygų, sudarė dar vienÄ obligacijų įsigijimo sutartį (2011-09-22).

Esant tokioms aplinkybėms, apeliantės suklydimas negali bÅ«ti siejamas su banko parengtų ginčo sutarčių sÄ lygų atskleidimu ar neatskleidimu.Apeliantė teigia, kad aptarnavimo sutarties priede „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ įtvirtinta klaidinanti sÄ lyga, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti, kas suklaidino jÄ dėl įsigyjamai finansinei investicijai taikomos draudiminės apsaugos. Teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad apeliantės nurodytÄ â€žKliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ sÄ lygÄ kasacinis teismas yra įvertinęs 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje iÅ¡ esmės analogiÅ¡koje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015, iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sÄ lygomis VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebÅ«dama klaidinga, neatitinka aiÅ¡kumo ir nedviprasmiÅ¡kumo reikalavimų, tačiau ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotojÄ yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015).

Tokiu atveju vertinama, kokiÄ Ä¯takÄ apeliantei turėjo informacija apie obligacijų įsigijimo sutartims taikomÄ draudiminę apsaugÄ , priimant sprendimÄ dėl sutarčių sudarymo, t. y. ar draudiminės apsaugos aspektas buvo esminė aplinkybė, lemianti jos apsisprendimÄ sudaryti sandorį ar jo nesudaryti.Ä®vertinusi pačios apeliantės veiksmus ginčo sutarčių sudarymo metu (sutarčių neskaitymas, nepagrįstas įsitikinimas apie obligacijoms taikomÄ indėlių draudimÄ , pakartotinis obligacijų įsigijimo sutarties sudarymas savo iniciatyva), teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantei Å¡i aplinkybė nebuvo esminė, dėl to nėra pagrindo teigti, kad jos detaliai neaptarus, ji buvo suklaidinta dėl esminių sutarties sÄ lygų ar apgauta, dėl ko, esant kitoms aplinkybėms, ji nebÅ«tų sudariusi analogiÅ¡kų sutarčių.

IÅ¡ ieÅ¡kinyje nurodytų aplinkybių nustatyta, kad apeliantė iki ginčo sutarčių sudarymo su banku buvo sudariusi terminuoto indėlio sutartį, todėl akivaizdu, kad sudarant obligacijų įsigijimo sutartis jai buvo arba turėjo bÅ«ti suprantama, kad sudaromas visiÅ¡kai naujas sandoris, įsigyjamas naujas finansinis produktas. Pažymėtina, kad ginčo finansinio produkto iÅ¡skirtinumÄ atspindi didesnė jo grÄ Å¾a, t. y. mokamų palÅ«kanų dydis, kuris buvo didesnis net kelis kartus už indėlio palÅ«kanas.

Tikėtina, kad didesnė obligacijų finansinė grÄ Å¾a ir paskatino apeliantę sudaryti ne vienÄ obligacijų įsigijimo sutartį (CPK 185 str.). Teismų praktikoje laikomais pozicijos, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobÅ«džio ir galimos emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015). Tikėjimasis, kad, sudarant rizikingÄ sandorį, neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiÅ¡kia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iÅ¡ tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali bÅ«ti prilyginamos suklydimui.

Aplinkybės, kad apeliantė yra vyresnio amžiaus (duomenys neskelbtini), neturi patirties ir bÅ«tinų žinių investavimo srityje nesudaro pagrindo spręsti, kad ji negalėjo suvokti kokį finansinį produktÄ Ä¯sigyja, kad investuojant į obligacijas egzistuoja rizika neatgauti lėšų.Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė, sudarydama ginčo sandorius, dėl savo amžiaus, gyvenimiÅ¡kos patirties privalėjo suprasti ginčo sandorių esmę, tačiau dėl nepakankamo atidumo ir rÅ«pestingumo to nepadarė ir taip prisiėmė ginčo sandorio galimų pasekmių rizikÄ .

Privalėdama suvokti esminius paminėtų sandorių skirtumus, apeliantė neturėjo pagrindo tikėtis, kad obligacijoms bus taikoma indėlių draudiminė apsauga; be to, tokios nuostatos nebuvo ginčijamų sandorių sÄ lygose. Apeliantė skundÄ grindžia argumentais, kad santykiuose su banku ji yra vartotoja, todėl teismas netinkamai paskirstė Å¡alims įrodinėjimo naÅ¡tÄ , neatsižvelgė į tai, kad ginčo sutarčių sÄ lygos turėjo bÅ«ti vertinamos pagal CK 6.188 straipsnio nuostatas.

Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kuriÄ fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, Å¡eimos, namų Å«kio poreikiams tenkinti (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d.). Ä®statyme vartotojas iÅ¡skirtas kaip fizinis asmuo, tačiau vien tik Å¡io požymio nepakanka fizinio asmens, kaip vartotojo teisių gynimo bÅ«dams ir apimčiai nustatyti ir taikyti.

Pagal nurodytÄ Ä¯statymo normÄ bÅ«tina nustatyti, kuriais tikslais vartojamos prekės ar paslaugos. Jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali bÅ«ti ginamos kaip vartotojo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo sutartys yra vartojimo, tačiau tokios iÅ¡vados nemotyvavo. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia teismo pozicija. Pirminis obligacijų įsigijimo sandorio tikslas visuomet yra siekis gauti pelno, o ne patenkinti konkretų asmeninį, Å¡eimos (namų Å«kio) poreikį, todėl ginčo sutartys nelaikytinos vartojimo sutartimis.

Pažymėtina, kad tokiems sandoriams taikoma speciali FPRÄ® nuostatų apsauga, o CK nuostatos dėl vartojimo sutarčių netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015). Pripažinus, kad ginčo sutartys nėra vartojimo, pirmosios instancijos teismas neturėjo sutarčių sÄ lygų vertinti ex officio pagal CK 6.188 straipsnyje nustatytus sÄ Å¾iningumo kriterijus, atleisti apeliantę nuo įrodinėjimo pareigos ar rinkti įrodymus už apeliantę.

Nors teismas ir nepagrįstai obligacijų įsigijimo sutartis pripažino vartojimo sutartimis, Å¡ia aplinkybe nebuvo grindžiama skundžiamo sprendimo motyvacija dėl ginčo esmės – obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių galiojimo, dėl tokios teismo iÅ¡vados nebuvo pažeistos įrodinėjimo procesÄ reglamentuojančios teisės normos. Todėl klaidinga teismo pozicija, kad apeliantė ginčo teisiniuose santykiuose – vartotoja, nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti iÅ¡ esmės teisingÄ ir pagrįstÄ skundžiamÄ teismo sprendimÄ (CPK 328 str.).

Ä® esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti ginčui nėra reikÅ¡mingi. Remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčui reikÅ¡mingas teisės normas, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų Netenkinus ieÅ¡kovės apeliacinio skundo, atsakovės įgijo teisę į bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ (CPK 93 str.), tačiau įrodymų, pagrindžiančių bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme patirtas iÅ¡laidas (CPK 177, 178 str.), nepateikė.

Bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                 Rasa GudžiÅ«nienė                                                                  Nijolė PiÅ¡kinaitė                                                                  Egidijus Žironas