2017-12-06 Nr. AB-22754-3-62-3-00118-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2134-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00118-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Kauno TI), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2014 m. spalio 19 d. buvo kalinamas Kauno TI kamerose, kuriose jam teko mažiau gyvenamojo ploto nei teisės aktais nustatyta minimali norma. Be to, Kauno TI trečiame aukšte esančių kamerų langai buvo tamsinti, juos buvo galima tik praverti, o ne visiškai atidaryti, todėl trūkdavo oro. Mechaninės vėdinimo sistemos keltas garsus ūžesys pakenkė jo nervų sistemai. Į pirtį buvo vedami visi kameroje apgyvendinti asmenys, nors dušai buvo tik trys, pareigūnai tyčiojosi ir žemino kalinius. Pareiškėjo teigimu, atsakovo neteisėtais veiksmais jam (pareiškėjui) buvo padaryta neturtinė žala, kadangi jis tapo irzlesnis, nervingesnis.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo kalinimo metu atskirais laikotarpiais jam buvo suteiktas mažesnis gyvenamasis plotas nei nustato teisės aktai. Atsakovas paaiškino, kad tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų ir nuteistųjų skaičiumi, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nuostatomis, Kauno TI neturi teisės atsisakyti priimti suimtuosius ar nuteistuosius dėl kamerų perpildymo. Atsakovas nurodė, kad kameros ir jose esanti įranga atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės), reikalavimus, todėl pagrindo atsirasti žalai nėra.

5. Atsakovas paaiškino, kad Kauno TI trečio aukšto kamerų langai, esantys A. Mickevičiaus gatvės pusėje, yra aptraukti apsaugine plėvele, siekiant apriboti kalinių bendravimą su laisvėje esančiais asmenimis, tačiau languose įrengtos orlaidės. Langai praleidžia pakankamai šviesos, o kamerų dirbtinis apšvietimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), reikalavimus. Kamerose su neatidaromais langais įrengta mechaninė oro vėdinimo sistema. Pareiškėjas dėl vėdinimo sistemos sukeliamo garso kalėdamas Kauno TI nesiskundė, todėl jo pretenzija nepagrįsta. Visą kalinimo laiką pareiškėjas buvo visiškai sveikas, jo psichinė būsena buvo gera.

6. Atsakovas nurodė, kad kiekvienam suimtajam suteikiama galimybė dešimt minučių pasinaudoti dušu, o esant didesniam suimtųjų skaičiui nei duše įrengta vietų, galimybė pasinaudoti dušu gali būti pratęsta iki penkių minučių. Kauno TI įrengtų dušų kiekis yra pakankamas tam, kad būtų užtikrinta suimtųjų galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti dušu.

7. Atsakovo teigimu, nėra įrodymų, kad pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, todėl prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Be to, atsakovas prašė taikyti senaties terminą.

II. 8. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo R. J. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 360 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. sausio 25 d. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktu, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2013 m. sausio 25 d. atmetė ir nurodė, kad sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumą yra reikšmingos pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos nuo 2013 m. sausio 25 d. iki 2014 m. spalio 19 d.

10. Atsižvelgęs į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui, ir įvertinęs faktinius duomenis apie pareiškėjo laikymo Kauno TI sąlygas, teismas priėjo prie išvados, kad 42 paras nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje (trūko nuo 0,2 kv. m iki 0,32 kv. m asmeniui tenkančio ploto). Teismas pripažino, kad nors byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą, tačiau dėl per mažo gyvenamojo ploto pareiškėjas patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

11. Teismas nustatė, kad kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, langai neatitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma 76:2010), reikalavimų, kadangi yra tamsinti. Pareiškėjo pretenzija, kad į kamerą nepatenka grynas oras, buvo atmesta.

12. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl mechaninės vėdinimo sistemos keliamo ūžesio, kadangi nustatė, jog į bylą nepateikta objektyvių įrodymų dėl netinkamos vėdinimo sistemos.

13. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, Higienos normos 76:2010 68 punktu ir Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209, 13 ir 14 punktais ir įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, teismas pripažino, kad Kauno TI užtikrina suimtųjų ir nuteistųjų teisę ne mažiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl pareiškėjo argumentus dėl netinkamų sąlygų naudotis dušu atmetė.

14. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, bei nurodė, jog tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą dėl jo kalinimo Kauno TI.

15. Įvertinęs pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į tai, kad pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, bei nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų kreipėsi į Kauno TI administraciją ar kitas atsakingas institucijas, kad dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų pareiškėjui būtų sutrikusi sveikata, atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas priteisė pareiškėjui 360 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 16. Pareiškėjas R. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį ir neįvertino visų aplinkybių, t. y. kad pareiškėjas ilgą laiką turėjo kęsti fizinį skausmą, dvasinį išgyvenimą, nepatogumus, patyrė didelę skriaudą, nes buvo laikomas pažeidžiant galiojančius nacionalinius ir tarptautinius teisės aktus. Kauno TI reikėjo valgyti stovint, kameros nuolat buvo perpildytos, patalpose buvo drėgna ir šalta, pasivaikščiojimo kiemeliai mažesni nei kameros ir juose pasivaikščioti turėjo nuo 5 iki 6 asmenų, nors iš tikrųjų gali tik trys. Į sporto kiemelius patekti galėjo tik privilegijuoti asmenys. Pareigūnai piktnaudžiavo savo pareigomis ir siekė apriboti pareiškėjo teises.

16.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino kamerų plotą, kadangi jį apskaičiuojant nebuvo atsižvelgta į kamerose stovinčius baldus ir sanitarinį mazgą. Pareiškėjas teigia, kad kamerose vienam asmeniui laisvai judėti tekdavo mažiau nei 1 kv. m grindų ploto.

16.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė trejų metų senaties terminą. Pareiškėjo teisių pažeidimas buvo tęstinis, todėl senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2014 m. liepos 8 d. Be to, ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų kildinamiems reikalavimams.

16.4. Pareiškėjas remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuota praktika, pagal kurią valstybės privalo užtikrinti pagarbą kalinių orumui, o sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios, itin reikšminga aplinkybė yra ypač didelis kameros erdvės trūkumas (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją; 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą; 2011 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją), taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-734/2009), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika dėl žmogaus teisių ir laisvių gynimo nuo neteisėto ribojimo bei asmens patirtos žalos atlyginimo (2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas byloje Nr. 23/04).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Apeliacijos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas pareiškėjo R. J. skundas dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį, pagrįstumas ir teisėtumas.

18. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

19. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pripažinti jo (pareiškėjo) kankinimo faktą ir priteisti jam 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ginamas ir saugomas teises. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė teisės normas, nustatydamas neturtinės žalos dydį. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad jis 36 mėnesius buvo kalinamas nežmoniškomis, žeminančiomis ir higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis, tačiau nepriteisė kompensacijos (šiuo atveju pareiškėjas yra neteisus, nes pirmosios instancijos priteisė 360 Eur neturtinei žalai atlyginti).

21. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis (pareiškėjas) praleido ieškinio senaties terminą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2013 m. sausio 25 d., nes, pareiškėjo teigimu, pažeidimai yra tęstiniai, o ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo 2014 m. liepos 8 d., kai pareiškėjas sužinojo apie jo pažeistų teisių pabaigą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo senaties terminas negali būti taikomas dėl to, jog Konvencijos 3 straipsnyje nustatyta teisė yra absoliuti.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

23. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

24. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

25. Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo išvados dėl trejų metų senaties, nustatytos CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, taikymo teisėtumo klausimą, pirmiausia pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmajame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją ir kt.).

27. Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę) taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją).

28. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją).

29. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

30. Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

31. Būtent CK normos reglamentuoja ieškinio senaties taikymo teisinius santykius. Tai reiškia, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

32. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).

33. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

34. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios 2011 m. spalio 11 d., todėl kreipdamasis į teismą 2016 m. sausio 25 d., praleido ieškinio senaties terminą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2013 m. sausio 25 d.

35. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

36. Išanalizavus pareiškėjo nurodomus argumentus, kad jo teisių pažeidimas buvo tęstinis, konstatuotina, jog pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimas nėra tęstinis, nes pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi pareiškėjas skunde nurodė, jog Kauno TI buvo laikomas perpildytose kamerose, jam trūko oro, buvo triukšminga, šalta, t. y. būtent dėl šių aplinkybių pareiškėjas tuo metu, kai buvo Kauno TI, patyrė tuos nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, už kuriuos pageidauja satisfakcijos. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, kad tai nėra tęstinis pažeidimas (žr., pvz., 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011).

37. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. sausio 25 d., o prieš tai nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių ir patirtos neturtinės žalos, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

40. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti daroma išvada, kad pareiškėjas jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, o ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

41. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai analizavo pareiškėjo skundo argumentus ir nurodomas netinkamas kalinimo sąlygas nuo 2013 m. sausio 25 d. iki 2014 m. spalio 19 d.

42. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad 42 paras pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto užtikrinimo. Dėl šio atsakovo pažeidimo buvo konstatuota, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuriai atlyginti buvo nustatyta 360 Eur suma.

43. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo pretenzijas dėl Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų nesilaikymo (dėl ventiliacijos, triukšmo, naudojimosi dušu), nenustatė, kad atsakovas neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. nepripažino, kad minėtos pareiškėjo pretenzijos yra pagrįstos. Tačiau pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, kad atsakovas nenurodė, ar kamerose Nr. 335 ir 346 yra skaidraus stiklo langai, darė išvadą, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumento dėl kamerose esančių tamsintų stiklų, ir pripažino, kad kamerų langai neatitiko Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų.

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų turėtų būti pripažintos neteisingomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skunde nurodytas aplinkybes bei nurodo papildomas aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme (aplinkybes, susijusias su pasivaikščiojimo ir sporto kiemeliais, stalo teniso kambariu, kt.). ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tai reiškia, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo dalyko ir jo pagrindo bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartis administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017).

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

46. Nacionaliniai teisės aktai (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad šiuo atveju apskaičiuojant pareiškėjui tekusį plotą, iš kamerų ploto turėjo būti atimtas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas.

47. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

48. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

49. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino tiek pareiškėjo paaiškinimus, tiek atsakovo paaiškinimus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis ABTĮ nuostatų. Aplinkybė, kad teismas atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) padarinius įvertino ne taip, kaip juos vertina pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas aplinkybes vertino netinkamai.

50. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma, pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.

51. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

52. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų (42 paras nebuvo užtikrintas gyvenamasis plotas ir kamerų langai buvo tamsinti) ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 360 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti. Pažymėtina, kad byloje nepateikti įrodymai, jog pareiškėjui dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko sveikata ar atsakovas sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

53. Pareiškėjas prašo priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje yra priteisiama išimtiniais atvejais ir tik už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių individualių aplinkybių, išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui turėtų būti priteistas jo nurodomas neturtinės žalos atlyginimo dydis.

54. Atkreiptinas dėmesys, kad kitoje administracinėje byloje, kurioje kitam pareiškėjui Kauno TI 26 dienas nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, buvo priteista 200 Eur neturtinei žalai atlyginti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2367-442/2017).

55. Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė