A-143-149-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-687/2011

Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka pagal rašytinio proceso taisykles išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. ir atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. patikslintą skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (tretieji suinteresuoti asmenys – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariatas ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos) dėl išmokų, susijusių su valstybės tarnybos teisiniais santykiais, priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 4-7), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 103-106), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - ir Kauno apskrities VPK, atsakovas):

1) 6772,65 Lt už budėjimus namuose laisvu nuo tarnybos laiku bei tarnybinių pareigų atlikimą budint laisvu nuo tarnybos metu nuo 2006 metų lapkričio iki 2007 metų liepos mėnesio imtinai;

2) 3274,32 Lt už viršvalandžius nuo 2006 metų lapkričio iki 2007 metų liepos mėnesio imtinai;

3) 0,06 procento dydžio delspinigius nuo 10 046,97 Lt neišmokėtos sumos, skaičiuojant nuo 2007 m. rugsėjo 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;

4) vidutinį darbo užmokestį (4171,49 Lt) už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2007 m. rugsėjo 14 d. iki visiško atsiskaitymo dienos;

5) bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1992 metų jis dirbo Kaišiadorių rajono policijos komisariato (toliau – ir Kaišiadorių PK) viršininko pavaduoto pareigose. 2007 m. rugsėjo 19 d. įsakymu jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktu. Įstatymai numato, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną (Darbo kodekso 141 str. 1 d., Vidaus tarnybos statuto 58 str. 1 d.). Pareiškėjas teigė, kad jo atleidimo atveju darbdavys neįvykdė minėtų pareigų, t.y. atleidimo dieną neatsiskaitė už budėjimą namuose pasibaigus darbo dienai, poilsio ir švenčių dienomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2007 metų liepos 1 d. jis pagal iš anksto sudarytus bei patvirtintus grafikus budėjo namuose iš viso 378 valandas. Budėjimų metu jis dažnai būdavo kviečiamas į tarnybą ir vykdyti tarnybos funkcijas (vyko į įvykius,tikrino personalą, budėtojus.areštines, atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus, tyrė administracinių teisės pažeidimų bylas). Vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio 3 dalis nustato, kad už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, per artimiausią mėnesį pareigūnui privalo būti suteiktas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip viršytas darbo laikas arba pareigūno pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą. Papildomas poilsio laikas už dirbtas budėjimo namuose metu valandas papildomas poilsio laikas jam nebuvo suteiktas. 2007 m. rugsėjo 11 d. jis raštu kreipėsi į darbdavį, prašydamas visiškai atsiskaityti atleidžiant jį iš vidaus tarnybos. Darbdavys prašomos sumos nesumokėjo ir tik 2008 m. birželio 5 d. raštu oficialiai pranešė apie savo atsisakymą sumokėti prašomas sumas. Pasak pareiškėjo, darbdavys jam nesumokėjo 6284,23 Lt už 378 budėjimo namuose valandas (nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2007 metų liepos 1 d.). Budėdamas namuose buvo nuolat kviečiamas į darbą atlikti tarnybos funkcijų. Už darbe praleistas valandas ( iš viso 14: po 4 val. 2007 m. kovo ir balandžio mėnesiais; 6 val. 2007 m. liepos mėnesį) atsakovas taip pat neatsiskaitė - nesumokėjo 488,42 Lt. Pareiškėjo teigimu, atsakovas jam nesumokėjo už viršvalandžius, susijusius su budėjimais namuose, iš viso 6772, 65 Lt.

Atsakovas jam taip pat neapmokėjo 3 274,32 Lt už šio laikotarpio (nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2007 metų liepos 1 d.) darbą poilsio dienomis bei už naktinį darbą (iš viso už 96 valandas). Iš viso atsakovas jam nesumokėjo 10 046,97 (6284,23 +488,42 +3 274,32) Lt. Remdamasis Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsniu teigė, kad darbdavys, kuris atleidimo dieną su juo visiškai neatsiskaitė, privalo nuo šios sumos sumokėti 0,06 procento delspinigius už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną nuo 2007 m. rugsėjo 20 d. (7 kalendorinės dienos po atkleidimo) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos

Remdamasis Vidaus tarnybos statuto 58 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną, taip pat Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalimi, kurioje nurodyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui mokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką, pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį (4 171,79 Lt) nuo 2007 m. rugsėjo 14 d. (kita diena po atleidimo) iki visiško atsiskaitymo dienos.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skunda atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 10-11) paaiškino, kad pareiškėjas iki 2007 m. rugsėjo 13 d. ėjo Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko pavaduoto pareigas. Pagal Kaišiadorių PK viršininko 2006 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr.63-V-119 patvirtinto Kaišiadorių rajono policijos komisariato darbo reglamento 68 punktą atsakingi vadovai budėti pradėdavo pirmadienį 7.30 val. ir budėdavo visą savaitę iki kito pirmadienio 7.30 val. pagal iš anksto sudarytą atsakingų tarnybos vadovų budėjimo grafiką laisvu nuo tarnybos metu.

Pagal Kaišiadorių PK darbo laiko apskaitos žiniaraščius A. S. kaip atsakingas tarnybos vadovas 2006 metų lapkričio – 2007 birželio mėnesiais budėjo iš viso 378 valandas. Vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio 3 dalis nustato, kad už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, per artimiausią mėnesį pareigūnui privalo būti suteiktas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip viršytas darbo laikas arba pareigūno pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą.

Atsakovo teigimu, vadovų buvimas atsakingais pagal atsakingų tarnybos vadovų budėjimo grafikus laisvu nuo darbo metu nėra budėjimas namuose, iš anksto aptartoje tarnybose vietoje ar įstaigoje, todėl už laiką, kurį pareiškėjas grafikuose ir žiniaraščiuose nurodytas kaip atsakingas tarnybos vadovas, pareiškėjui negali būti kompensuojama taikant minėtą Statuto nuostatą. Pagal Vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio 3 dalį pareigūno budėjimas yra laikas, kurį jis pagal teisės aktų nustatyta tvarka iš anksto patvirtintą grafiką turi būti iš anksto aptartoje vietoje laisvu nuo tarnybos metu tam, kad įstaigos vadovas ar budėtojų tarnyba galėtų jį iškviesti atlikti neatidėliotinų veiksmų.

Kaišiadorių rajono policijos komisariato darbo reglamento 70 punkte nurodytos atsakingo vadovo pareigos. Atsakingi vadovai niekada nebūdavo kviečiami atlikti neatidėliotinų veiksmų, neįeidavo į operatyvinės grupės sudėtį (Reglamento 72 p.). Darbo kodekso 150 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad viršvalandiniu darbu negali būti laikomas administracijos pareigūnų darbas, viršijantis nustatytą darbo trukmę, o pareiškėjas buvo administracijos pareigūnas pagal užimamas pareigas. Atleidžiant pareiškėją iš tarnybos su juo buvo visiškai atsiskaityta (išmokėtas darbo užmokestis, kompensacija už nepanaudotas atostogas).

Trečiojo suinteresuoto asmens Kauno apskrities VPK Kaišiadorių rajono PK atstovė prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 22 d. sprendimu (II t., b. l. 92-98) pareiškėjo patikslintą skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 6772,65 Lt (šešis tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt du litus 65 centus) už budėjimą namuose laisvu nuo tarnybos laiku bei už tarnybinių pareigų atlikimą budint laisvu nuo tarnybos metu. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2006 metų lapkričio mėnesio iki 2007 metų liepos mėnesio dirbo Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko pavaduotoju. 2007 m. rugsėjo 13 d. Kaišiadorių rajono PK viršininko įsakymu Nr. 63-TE-89 buvo atleistas iš vidaus tarnybos, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktu (I t., b. l. 32). Atleidžiant pareiškėją iš vidaus tarnybos minėtu įsakymu buvo nuspręsta išmokėti jam piniginę kompensaciją už nepanaudotas 25 kalendorines dienas kasmetinių atostogų.

Iš Kaišiadorių rajono PK viršininko pavaduotojo pareigybės aprašymo (I t., b. l. 45-46), Kaišiadorių rajono PK darbo reglamento (toliau – ir Reglamentas), patvirtinto 2006 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 63-V-119 (I t., b. l. 16-31), teismas nustatė, kad pareiškėjas pagal iš anksto sudarytus bei patvirtintus grafikus privalėjo budėti – t. y. būti atsakingu ne darbo (tarnybos) laiku už Kaišiadorių rajono PK tarnybų veiklos organizavimą, koordinavimą bei kontroliavimą (Reglamento 67 p. – 70.3 p., I t., b. l. 20-21). Šie Reglamento punktai pareiškėjui numatė tam tikras teises, taip pat nustatė ir konkrečias pareigas (nustatytu laiku tikrinti atskiras tarnybas, daryti įrašus dokumentuose, atskirais atvejais informuoti aukštesnius pareigūnus, aktyviai dalyvauti tiriant sudėtingas operatyvines situacijas). Pareigybės aprašymo 6 p. – 11 p. (I t., b. l. 46) taip pat įpareigojo pareiškėją atlikti iš esmės analogiškus veiksmus: pradėti ir organizuoti ikiteisminį tyrimą, koordinuoti operatyvinę veiklą, asmeniškai dalyvauti nusikaltimų atskleidime. Teismas nustatė, kad minėtų tarnybinių funkcijų įgyvendinimui Kaišiadorių rajono PK buvo sudaryti viršininko, viršininko pavaduotojų, kitų įgaliotų pareigūnų budėjimo grafikai. Iš budėjimo grafikų (I t., b. l. 68-82, 132-133, 147-148, 171-172, 185-186, II t., b. l. 2-3, 28-29) teismas nustatė, kad pareiškėjas 2006 metų lapkričio – 2007 metų birželio mėnesiais budėjo 378 valandas. Taip pat nustatė, kad 2007 metų kovo – 2007 metų liepos mėnesiais pareiškėjas, budėdamas laisvu nuo tarnybos metu, 14 valandų vykdė tarnybines pareigas (esant neatidėliotam būtinumui nagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylas, išvykdavo į įvykio vietas, atlikdavo kitus ikiteisminio tyrimo bei operatyvinius veiksmus) (I t., b. l. 83-98, 123-131, 135-142, 149-166, 175-192, II t., b. l. 4-27, 31-39). Pažymėjo, kad proceso šalys pripažįsta aplinkybes, jas taip pat patvirtina ir bylos rašytinių dokumentų duomenys, jog už minėtas 392 valandas su pareiškėju, atleidžiant jį iš vidaus tarnybos, nebuvo atsiskaityta, taip pat nebuvo suteiktos papildomos atostogos pareiškėjui einant Kaišiadorių rajono PK viršininko pavaduotojo pareigas.

Teismas, įvertinęs Kaišiadorių rajono PK viršininko pavaduotojo pareigybės aprašymo, Reglamento turinį, priėjo prie išvados, kad pareiškėjo reikalavimai sumokėti 6 772,65 Lt už budėjimą namuose laisvu nuo tarnybos laiku bei tarnybinių pareigų atlikimą budint laisvu nuo tarnybos metu nuo 2006 metų lapkričio mėnesio iki 2007 metų liepos mėnesio imtinai yra pagrįsti ir tenkintini (ABTĮ 57 str.). Teismo vertinimu, pareigybės aprašymo bei Reglamento normų analizė suteikia pagrindą išvadai, kad pareiškėjas budėjimų metu turėjo pareigas – buvo realiai atsakingas už Kaišiadorių rajono PK atskirų tarnybų veiklos organizavimą, koordinavimą bei kontroliavimą. Minėti Reglamento punktai pareiškėjui numatė tam tikras teises, bei taip pat nustatė ir pareigas (nustatytu terminu tikrinti atskiras tarnybas, daryti įrašus dokumentuose, atskirais atvejais informuoti aukštesnius pareigūnus, bei aktyviai dalyvauti tiriant sudėtingas operatyvines situacijas), esant neatidėliotinam būtinumui pradėti ir organizuoti ikiteisminį tyrimą kitų pareigūnų tiriamose baudžiamosiose bylose, taip pat koordinuoti operatyvinę veiklą, asmeniškai dalyvauti nusikaltimų atskleidime. Iš to seka, kad minėtas reglamentavimas pareiškėjui nustatė papildomas, su tarnybinių funkcijų vykdymu susijusias, pareigas, kurias pareiškėjas privalėjo vykdyti budėdamas laisvu nuo tarnybos metu. Šias pareigas pareiškėjas privalėjo vykdyti ir tuo teisės aktų reglamentuota tvarka buvo ribojama jo teisė į ramų, pilnavertį poilsį. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo darbinę veiklą reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto, Valstybės tarnybos įstatymo normos ir, šiuo atveju, Darbo kodekso 150 straipsnio 5 dalies nuostatos tiesiogiai negali būti taikomos.

Teismas pažymėjo, kad teisės teorijoje deklaruojamas lygiateisiškumo principas, todėl nėra galima situacija, kai atskiriems valstybėms pareigūnams gali būti taikomos skirtingos nuostatos dėl atlyginimo už tarnybinių pareigų atlikimą po darbo valandų, poilsio ir švenčių dienomis. Vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio redakcija galiojusi nuo 2006 m. lapkričio 1 d., taip pat nustatė, kad pareigūno budėjimo laikas yra laikas, kurį jis pagal teisės aktų nustatyta tvarka iš anksto patvirtintą grafiką turi būti iš anksto aptartoje vietoje laisvu nuo tarnybos metu tam, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas ar budėtojų tarnyba galėtų jį iškviesti atlikti neatidėliotinų veiksmų. Už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, per artimiausią mėnesį pareigūnui privalo būti suteiktas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip viršytas darbo laikas arba, pareigūno pageidavimu, šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą. Vidaus tarnybos statuto 58 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną. Iš šių teisės normų analizės teismas padarė išvadą, jog nors pareiškėjas, būdamas dar neatleistas iš vidaus tarnybos, atskirais atvejais bei konkrečiai nustatyta tvarka tiksliai neišreiškė valios dėl apmokėjimo ar poilsio dienų suteikimo, tačiau tai neatima iš jo teisės reikalauti, kad už šias valandas būtų su juo atsiskaityta. Pareiškėjas vidaus reikalų sistemoje nedirba, todėl už budėjimą laisvu nuo tarnybos metu, taip pat už tarnybinių funkcijų atlikimą budėjimo metu jam turi būti atlyginta – t.y. sumokėta 6 772,65 Lt (I t., 66-67, II t., b. l. 44-45).

Teismas atsižvelgė į tai, kad Vidaus tarnybos statuto (2002 m. balandžio 23 d. ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) VI skyriuje buvo numatyta valstybės tarnautojų darbo užmokesčio struktūra, darbo užmokesčio maksimali riba, darbo užmokesčio, priedų ir priemokų skaičiavimo tvarka. Iki 2005 m. gruodžio 21 d. galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentavo statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Nuo 2006 m. birželio 7 d. galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos šio Įstatymo VI skyriaus, reglamentuojančio darbo užmokestį, nuostatos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priedų ir priemokų suma valstybės tarnautojui negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pareiškėjui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas, taip pat priedai ir priemokos išmokėtos atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytą priedų ir priemokų ribojimą.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. ir 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad Konstituciniam Teismui nustatyta procesine tvarka patvirtinus Valstybės tarnybos įstatymo prieštaravimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas grindė ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui.

Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas (Konstitucinio Teismo 2001 m.liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai).

Be to, Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Nežiūrint to, pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniais nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą.

Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Šis Konstitucinio Teismo aiškinimas reiškia, kad atlyginant už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti kompensuojama už šį darbą, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Už nurodytus darbus, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą, galėjo būti kompensuojama papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimu, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimu ar kitokiais kompensavimo būdais.

Teismas išanalizavęs Konstitucinio Teismo jurisprudenciją konstatavo, kad atsakovas tinkamai nekompensavo už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą, t. y. atsakovas nėra visiškai atsiskaitęs su pareiškėju. Anot teismo, tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams. Teismas pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymas ir Vidaus tarnybos statutas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo, statutinio pareigūno reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo.

Šiuo atveju atsiranda teisinis pagrindas valstybės tarnautojų, statutinių pareigūnų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Darbo kodekse (toliau – ir DK). DK 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį 3 metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Taigi, valstybės tarnautojų, šiuo atveju, statutinių pareigūnų reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas 3 metų senaties terminas (DK 27 str. 2 d.).

Teismas pažymėjo, kad kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (ABTĮ 13 str., 20 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004, Nr. A1-638/2005).

Įvertinęs įrodymų visumą, teismas priėjo prie išvados, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pateiktas nepraleidus senaties termino, o tai yra ta sąlyga, kuri suteikia pagrindą ginčijamus atsakovo sprendimus dėl ne viso darbo užmokesčio išmokėjimo laikyti neįvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies kontekste. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytas periodas – nuo 2006 lapkričio mėnesio iki 2007 liepos mėnesio neviršija 3 metų laikotarpio, nes teisminės gynybos pareiškėjas kreipėsi 2008 m. liepos 17 d. (DK 298 str.).

Todėl teismas atmetė atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovų argumentus, kad pareiškėjui negalėjo būti išmokėtos jo prašomos pinigų sumos, nes priedų ir priemokų suma valstybės tarnautojui negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos dydžio (ABTĮ 57 str.).

Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo 3 274,32 Lt už 96 valandas, kai jis vykdė tarnybos funkcijas nakties metu bei poilsio dienomis laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 26 d. iki 2007 m. liepos 1 d. (I t., b. l. 104-105). Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių šio reikalavimo pagrįstumą. Nustatė, kad veiksmus, už kuriuos prašoma priteisti atlyginimą, pareiškėjas atliko savo iniciatyva, nesant jokio tarnybinio būtinumo, bei konkretaus reglamentavimo dėl būtinumo atlikti šiuos veiksmus laisvu nuo tarnybos laiku. Pareiškėjas savo noru budėdavo už kitą Kaišiadorių rajono PK pareigūną, nesant įsakymo dėl nukrypimo nuo patvirtintų budėjimo grafikų (arba kito administracinio akto dėl grafikų koregavimo). Pastebėjo, kad administracinio teisės pažeidimų bylų nagrinėjimas laisvu laiku taip pat byloje nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis (žymomis darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, tarnybiniais pranešimais, įsakymais, šaukimų šaknelėmis ir t.t.). Atsižvelgęs į tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra detaliai reglamentuotas teisės aktais, teismas vertino, kad pareiškėjas nesilaikė teisės aktų nustatytos tvarkos (neteikė tarnybinių pranešimų, pagrindžiančių būtinumą dirbti poilsio dienomis bei naktį), todėl nėra pakankamo pagrindo pripažinti jo reikalavimą pagrįstu bei įrodytu (ABTĮ 57 str.). Pažymėjo, kad šią teismo išvadą patvirtina teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymai (II t., b. l. 60-61, 71-73).

Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį (4 171,49 Lt) už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2007 m. rugsėjo 14 d. iki visiško atsiskaitymo dienos, taip pat 0,06 procento dydžio delspinigius nuo 10 046,97 Lt neišmokėtos sumos, delspinigius skaičiuojant nuo 2007 m. rugsėjo 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Pastebėjo, kad šį reikalavimą pareiškėjas grindžia Vidaus tarnybos statuto 58 straipsnio 1 dalies ir Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostatomis pagal kurias, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.

Vidaus tarnybos statuto 58 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, nustatanti, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną, tačiau nenustatytos sankcijos darbdaviui (vidaus tarnybos institucijai), kai yra uždelsiama pilnai atsiskaityti su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu. Tokių nuostatų, kurios būtų analogiškos Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintoms nuostatoms, nėra numatyta ir Valstybės tarnybos įstatyme, bei kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose valstybės tarnybą.

Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Teismo aptartų teisinių aplinkybių pagrindu priėjo prie išvados, kad byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams taikytinos Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio nuostatos, kurios suteikia teisę byloje nagrinėjamų teisinių santykių atžvilgiu taikyti darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojančius įstatymus.

Taigi, šioje dalyje pareiškėjo reikalavimų pagrįstumas vertinamas Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies kontekste, kur nurodyta, kad kai uždelsiama laiku atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, neišmokėdamas pareiškėjui viso priklausančio darbo užmokesčio, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais ir kitaip elgtis negalėjo, todėl nėra pagrindo konstatuoti darbdavio kaltę, be to, pareiškėjas taip pat nesilaikė procedūrų, siekdamas gauti apmokėjimą už papildomą tarnybinių funkcijų atlikimą (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1261/2009).

Pažymėjo, kad delspinigių už išmokų, susijusių su darbo santykiais, mokėjimo sąlygas bei tvarką nustato Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas (toliau – ir Delspinigių įstatymas). Delspinigių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo teisiniais santykiais susijusios išmokos (išskyrus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai.

Vertino, jog iš to seka, kad delspinigių išmokėjimas sietinas su neteisėta darbdavio veikla, susijusia su pavėluotu išmokėjimu darbo užmokesčio ar kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimu. Pažymėjo, kad pareiškėjas iki jo atleidimo iš tarnybos dienos (I t., b. l. 32, 41) neišreiškė valios (nepateikė prašymo darbdaviui) apmokėti už budėjimą namuose laisvu nuo tarnybos laiku bei tarnybinių pareigų atlikimą budėjimo laisvu nuo tarnybos metu nuo 2006 metų lapkričio mėnesio iki 2007 metų liepos mėnesio, taip pat neprašė sumokėti delspinigius.

Tuo tarpu toks apmokėjimas yra betarpiškai siejamas su pareigūno pageidavimu – t. y. jo valine išraiška, kuri ir įpareigoja darbdavį priimti atitinkamo pobūdžio sprendimą. Pats pareigūnas turi aiškiai išreikšti savo valią, kaip turėtų būti kompensuota pagal teisės aktuose nustatytas taisykles už budėjimą, taip pat už papildomų tarnybos užduočių atlikimą. Pastebėjo, kad dėl apmokėjimo pareiškėjas kreipėsi į darbdavį prieš pat atleidimą iš tarnybos, neskundė įstatymo nustatyta tvarka atsakovo 2007 m. rugsėjo 13 d.

įsakymo Nr. 63-TE-89 2 punkto, o Konstitucinis Teismas sprendimą dėl Valstybės tarnybos įstatymo (tuo pačiu ir Vidaus tarnybos statuto) atskirų nuostatų prieštaravimo Konstitucijai priėmė tik 2009 m. gruodžio 11 d., taip pat tik šios bylos teisminio nagrinėjimo metu pripažinta, kad atsakovas turėjo papildomai sumokėti pareiškėjui 6 772,65 Lt atleidžiant jį iš vidaus tarnybos. Dėl šių priežasčių teismas paneigė atsakovo kaltę dėl prašomų sumų neišmokėjimo ir netenkino reikalavimo dėl delspinigių priteisimo (ABTĮ 57 str.).

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, neišmokėdamas pareiškėjui viso priklausančio darbo užmokesčio, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais ir kitaip elgtis negalėjo. Pabrėžė, kad Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymo nustatyto dydžio delspinigiai. Tokiu būdu, delspinigių išmokėjimas sietinas su darbdavio kalte. Pažymėjo, kad ginčo atveju darbdavio kaltė nebuvo nustatyta.

Be to, teismas pabrėžė, kad Delspinigių įstatymas taikomas darbuotojo ir darbdavio santykiams, kol jie nepasibaigę įstatymo nustatyta tvarka. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju 2007 m. rugsėjo 13 d. darbo (tarnybos) teisiniai santykiai tarp proceso šalių pasibaigė, todėl minėto įstatymo normos šiuo atveju apskritai negali būti taikomos (ABTĮ 57 str.).

III. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 112-113), kuriuo prašo iš dalies pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą patenkinti visiškai.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia šiais motyvais:

1. Teismas nepagrįstai nepatenkino jo reikalavimo dėl 3 274,32 Lt darbo užmokesčio priteisimo iš atsakovo. Nesutinka su teismo argumentu, kad jis nepateikė įrodymų, patvirtinančių šio reikalavimo pagrįstumą. Pažymi, kad visi atsakovo įsakymai, susiję su budėjimais buvo duodami žodžiu ir šias aplinkybes teismo posėdyje patvirtino liudytojas G. A.. Vidaus tarnybos statutas nenumato kokia forma (raštu ar žodžiu) gali būti įsakoma dirbti viršvalandžius ar budėti. Aplinkybė, kad atsakovas atitinkamai nepildė darbo laiko apskaitos žiniaraščių, negali turėti įtakos pareiškėjo teisei gauti atlyginimą už darbą. Atsakovas neginčijo aplinkybės, kad pareiškėjas atliko pareigas laisvu nuo darbo metu ir į bylą pateikė įrodymus – nagrinėtų administracinių teisės pažeidimų bylų apskaitos žurnalus.

2. Bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai nepatenkino reikalavimo dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo. Mano, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga institucija, turėjusi pareigą mokėti darbo užmokestį ir organizuoti darbą taip, kad mokėtinas atlyginimas neviršytų darbo trukmės, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra atsakovo kaltės dėl darbo užmokesčio ribojimo.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 123-124), nesutikdamas su pareiškėjo argumentais, prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 101-102), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ta apimtimi, kuria pareiškėjo skundas patenkintas, ir pareiškėjo skundą atmesti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėjęs teismas pažeidė materialinės tesiės normas (ABTĮ 143 str.), netinkamai jas išaiškino, neteisingai taikė įstatymą (Vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio 3 dalį), todėl priėmė neteisingą sprendimą.

Mano, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio 3 dalį pareigūno budėjimas yra laikas, kurį jis pagal teisės aktų nustatyta tvarka iš anksto patvirtintą grafiką turi būti iš anksto aptartoje vietoje laisvu nuo tarnybos metu tam, kad įstaigos vadovas ar budėtojų tarnyba galėtų jį iškviesti atlikti neatidėliotinų veiksmų. Reglamento 70 punkte nurodyta, kad atsakingo vadovo pareiga buvo ne mažiau kaip kartą per budėjimą tikrinti Kaišiadorių PK budėtojų tarnybos (ų), viešosios policijos patrulių, areštinės veiklą bei apie tai pažymėti dokumentuose, gavus budėtojo pranešimą apie sudėtingą operatyvinę situaciją, Kaišiadorių PK pareigūnų padarytus pažeidimus, kitus svarbius įvykius, apie tai informuoti viršininką, nedelsiant organizuoti tarnybų veiklą siekiant juos ištirti, susipažinti su budėtojo pateiktais pranešimais apie nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus bei budėtojų skyriuje elektroniniu paštu ar faksu gaunamais raštais, rezoliucija paskirti jų vykdytojus, kontroliuoti jų tyrimo neatidėliotinus veiksmus. Faktiškai atsakingi vadovai nebuvo kviečiami vykdyti neatidėliotinų veiksmų, nes tai atlikdavo operatyvinė grupė. Pareiškėjas, kaip ir kiti vadovai, pagal grafiką ateidavo šeštadieniais ir sekmadieniais 15-30 minučių perduoti ir priimti budėjimo pamainas, per tą laiką nagrinėdavo administracinių teisės pažeidimų bylas, jei tokių būdavo. A. S., kaip tarnybos vadovas, buvo atsakingas už policijos komisariato tarnybą ir tarnybos kontrolę pagal iš anksto patvirtintus grafikus. Šios funkcijos įrašytos pareiškėjo užimtos pareigybės aprašyme ir už tai jis gavo pareiginę algą. Grafikai skirti tam, kad pareigūnas žinotų kada yra atsakingas už tarnybą. Būdamas atsakingu pareigūnas turėjo darbo metu perduoti ir priimti budėjimo pamainą, priimti nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose ir atlikti kitus veiksmus, tačiau pabrėžia, kad tai buvo atliekama darbo metu darbo dienomis.

2. Pagal Darbo kodekso 150 straipsnio 2 dalį, viršvalandiniu darbu negali būti laikomas administracijos pareigūnų darbas, o pareiškėjas pagal užimamas pareigas buvo administracijos pareigūnas.

Pareiškėjas A. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 116-117), nesutikdamas su atsakovo argumentais, prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, kad atsakovas nepagrįstai sieja apmokėjimą už budėjimą namuose su realiai atliekamomis pareigomis budėjimo metu. Tuo tarpu aplinkybės, kad pareiškėjas tarnybos metu budėjo namuose atsakovas neginčija. Mano, kad atsakovas nepagrįstai remiasi DK 150 straipsnio 2 dalies normomis, nes ginčo santykius reguliuoja Vidaus tarnybos statutas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinius skundus (II t., b. l. 118-120) prašo patenkinti atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėjęs teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, neteisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

2. Darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui galėtų būti priteista tik tuo atveju, jei atsakovas po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo būtų taikęs Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsakovas priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, pareiškėjas šių veiksmų neginčijo, todėl pareiškėjo reikalavimai yra atmestini. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiu įstatymu.

3. Pareiškėjo keliamų reikalavimų atžvilgiu taikytinas 3 metų senaties terminas, todėl nesumokėta darbo užmokesčio dalis galėtų būti priteisiama ne daugiau kaip už trejus metus nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos.

4. Teismui turėjo būti pateikti ne tik atsakovo išduotos pažymos apie pareiškėjui nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, bet ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiai bei įstaigos vadovo sprendimai dėl pavedimo dirbti tokį darbą. Nesant tokių duomenų pareiškėjo skundas negalėjo būti tenkinamas. Atkreipia dėmesį, kad iki 2008 m. lapkričio 14 d. galiojusi Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 4 dalis numatė, kad šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų priemokų (darbo poilsio ir švenčių dienomis, nakties metu, papildomų užduočių atlikimą) mokėjimo tvarką nustato atitinkamos vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas. Policijos generalinio komisaro 2003 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-431 patvirtintose Priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklėse nustatyta, kad minėti darbai galėjo būti dirbami tik pagal įstaigos vadovo įsakymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo A. S. ir atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje iškėlė administracinį ginčą dėl apmokėjimo už budėjimo laiką 2006 m. lapkričio - 2007 m. birželio mėn. laikotarpiu laisvu nuo tarnybos metu, už viršvalandžius 2007 m. kovo, balandžio, liepos mėnesiais, taip pat už darbą poilsio dienomis ir naktį 2006 m. lapkričio - 2007 m. liepos mėnesiais. Be to, pareiškė su šiais pagrindiniais reikalavimais susijusius išvestinius reikalavimus dėl delspinigių priteisimo, taip pat dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelsimo atsiskaityti laiką.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo apeliacine tvarka atsižvelgdama į šią įstatymo nuostatą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas iki atleidimo iš Kaišiadorių rajono PK viršininko pavaduotojo pareigų (2007 m. rugsėjo 13 d.) buvo statutinis valstybės tarnautojas. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, socialines ir kitas garantijas reglamentuoja Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtintas Vidaus tarnybos statutas (bylai aktuali 2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija). Pagal Vidaus tarnybos statute numatytą vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (Statuto 3 str.1 d.).

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo laiką reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnų, išskyrus šio straipsnio 3–5 dalyse nurodytus pareigūnus, darbo laiko norma negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį). Esant šio Statuto 30 straipsnyje nurodytiems pagrindams, vidaus reikalų įstaigos vadovas savo sprendimu pareigūnui gali pavesti dirbti ilgiau nei nustatyta savaitės darbo laiko norma. Statuto 29 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pareigūnui negalima pavesti dirbti daugiau kaip 8 valandas viršvalandžių per vieną dieną. Pamainos trukmė kartu su viršvalandžiais negali būti ilgesnė kaip 24 valandos. Į pamainos trukmę įskaičiuojamas laikas, skirtas pareigūnams instruktuoti, apsiginkluoti ir atsiskaityti už tarnybos rezultatus. Vieno pareigūno viršvalandžiai per metus negali viršyti 250 valandų. Pagal aptariamo Statuto straipsnio 3 dalį nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytą 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma. Šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu. Šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė. Pagal Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. Nr. 446 nutarimą, kuriuo buvo pakeistas nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašas, patvirtintas Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150, į Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir jam pavaldžių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą, teritorinių policijos įstaigų vadovų pavaduotojų pareigybė neįtraukta. Taigi apelianto užimta pareigybė nėra priskirta prie tų pareigybių, kurias užimančių pareigūnų darbas organizuojamas pamainomis taikant šiems pareigūnams Statuto 29 straipsnio 3-4 dalių nuostatas.

Vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija, įsigaliojusi nuo 2006 m. lapkričio 1 d.) 1 dalis apibrėžia, kad pareigūno budėjimo laikas yra laikas, kurį jis pagal teisės aktų nustatyta tvarka iš anksto patvirtintą grafiką turi būti iš anksto aptartoje vietoje laisvu nuo tarnybos metu tam, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas ar budėtojų tarnyba galėtų jį iškviesti atlikti neatidėliotinų veiksmų. Šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad budėjimo laikas negali trukti ilgiau kaip 96 valandas per mėnesį. Pareigūno budėjimo laikas įstaigoje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose ar iš anksto aptartoje tarnybos vietovės vietoje – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Statuto 31 straipsnio 3 dalis nustatė, kad už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, per artimiausią mėnesį pareigūnui privalo būti suteiktas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip viršytas darbo laikas arba pareigūno pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą.

Iš minėto teisinio reguliavimo galima daryti išvadas, kad įstatymų leidėjas pareigūno budėjimo laikui Vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio 1 dalies prasme nustato sąlygas: 1) budėjimas turi būti numatytas laisvu nuo tarnybos metu pagal teisės aktų nustatyta tvarka iš anksto patvirtintą grafiką; 2) budėjimo laikas negali trukti ilgiau kaip 96 valandas per mėnesį. Statutinių valstybės tarnautojų, kurių pareigos nepriskirtos pamaininiam darbo organizavimo modeliui, laisvu nuo tarnybos metu laikytinas laikas, kai pasibaigia atitinkamas pareigas užimančiam pareigūnui nustatyta darbo dienos trukmė, taip pat poilsio ir švenčių dienos, išskyrus atvejus, kai pareigūnas privalo vykdyti vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, įsakymą ar nurodymą dirbti viršvalandinį darbą (Statuto 30 str.). Pagal nuo 2006 m. lapkričio 1 d. galiojantį teisinį reguliavimą, už Vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą budėjimą pareigūnui kompensuojama vienu iš trijų Statuto 31 straipsnio 3 dalyje numatytų būdų tuo atveju, kai viršijama Statute apibrėžta darbo laiko trukmė.

Atsižvelgdamas į minėtas Vidaus tarnybos statuto nuostatas, taip pat į nagrinėjamam ginčui aktualiais Kaišiadorių PK darbo reglamento 67,69,70 punkto normas bei į pareiškėjo užimtos pareigybės aprašyme apibrėžtą šios pareigybės paskirtį ir jas užimančiam pareigūnui pavestas funkcijas (4,6,7 p.), pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimus dėl apmokėjimo už budėjimo laiką ir budėjimo dienomis dirbtus viršvalandžius, turėjo nustatyti kurių būtent 2006 m. lapkričio - 2007 m. birželio mėnesio dienų atitinkamos valandos gali būti priskirtos pareiškėjo budėjimui namuose Vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio prasme, o konstatavęs tokio priskirtinumo galimybę, turėjo patikrinti, ar buvo viršyta darbo laiko trukmė (Statuto 29 str. 1 ir 2 d., 31 str. 2, 3 d.) kiekvienu konkrečiu nagrinėjamam ginčui aktualiu 2006 m. lapkričio - 2007 m. birželio mėnesių laikotarpiu.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neištyrė. Bylą nagrinėjęs teismas neatkreipė dėmesio į prieštaravimus tarp duomenų Kaišiadorių PK atsakingų ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ir kai kuriuose kituose dokumentuose. Iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad kai kuriais mėnesiais budėjimo grafikuose nurodytos A. S. budėjimo dienos neatitinka įrašų darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose (pav., 2006 m. lapkričio, 2007 m. vasario mėn.).

Be to, pagal 2007 m. vasario mėnesio grafiką pareiškėjas turėjo budėti 3, 4 d.( iš viso 48 val.), o darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad jis budėjo 3,4,24,25 d., t.y. iš viso per šias dienas 63 valandas budėjo namuose ir dirbo 36 valandas viršvalandžių (I t., b.l.69,78). Minėta, kad pagal Statuto 31 straipsnio 1 dalį budėjimas turi būti numatytas laisvu nuo tarnybos metu pagal teisės aktų nustatyta tvarka iš anksto patvirtintą grafiką. Duomenų, kad budėjimo grafikai buvo pakeisti byloje nėra. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytoju A.

R. teigė pildęs darbo laiko apskaitos žiniaraštį dėl A. S. tik pagal jo pateiktus tarnybinius pranešimus. Į bylą yra pateikti A. S. tarnybiniai pranešimai tik dėl 2007 m. sausio, kovo, balandžio, birželio mėnesiais budėjimų namuose valandų bei viršvalandžių (informacija nekonkretizuota, nurodytas tik valandų skaičius) ir dėl 2007 m. liepos 3 d. dirbtų viršvalandžių. Byloje esanti 2008 m. lapkričio 4 d. pažyma (I t., b.l.66-67) apie pareiškėjo budėjimus namuose ir viršvalandžius atsakovo parengta remiantis minėtu būdu užpildytais žiniaraščiais ir minėto turinio pareiškėjo tarnybiniais pranešimais.

Pažymėtina, kad kai kuriais atvejais tomis dienomis, kuriomis tarnybos vadovų budėjimo grafikuose laisvu nuo darbo metu pareiškėjas įrašytas budinčiuoju vadovu, komisariato tarnybų tikrinimo dokumentuose įrašyta, kad tarnybą tikrino kitas komisariato vadovas (pav., 2007 m. balandžio mėn. 8 d.), kai tuo tarpu pagal Reglamento 70 punktą atsakingas vadovas tarnybą turi tikrinti ne mažiau kaip kartą per budėjimą. Pažymėtina ir tai, kad minimą dieną darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, jog pareiškėjas dirbo viršvalandžius, nors tai patvirtinančių pirminių duomenų byloje nėra.

Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimus dėl atsakovo įpareigojimo apmokėti už budėjimą namuose ir viršvalandžius neatliko pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.) pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.) nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu (Statuto 29 str.1,2 d., 31 str. 1,2,3 d.). Byloje esantys įrodymai dėl pirmiau aptartų priežasčių nesuteikia pagrindo pripažinti pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 6 772,65 Lt priteisimo pareiškėjui už budėjimą namuose ir 3274,32 Lt priteisimo už nurodytomis budėjimo namuose dienomis galimai dirbtus viršvalandžius. Konstatavus, kad nenustatytos visos teisingam šių pareiškėjo reikalavimų išsprendimui reikšmingos aplinkybės, jų visapusiškam ir pilnam ištyrimui turi būti surinkti ir įvertinti nauji įrodymai. Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikinama perduodant bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str.1 d. 2 p., 142 str.1 d.).

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl 3 274, 32 Lt priteisimo iš atsakovo už darbą nakties metu bei poilsio dienomis atitinkamomis 2006 m. lapkričio – 2007 m. liepos mėnesių dienomis (2006 m. lapkričio 26 d., gruodžio 3 ir 31 d., 2007 m.sausio 12 d., vasario 10 ir 16 d., kovo 17 ir 31 d., balandžio 1, 21 ir 22 d., liepos 1 d.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad į bylą pateikti įrodymai nepagrindžia, jog nustatyta tvarka (įsakymais, darbo grafikais) pareiškėjui buvo pavesta minėtomis dienomis dirbti naktį bei poilsio dienomis.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje taip pat pareiškė reikalavimą dėl delspinigių priteisimo už uždelstą atsiskaityti laiką. Šį reikalavimą kildino iš to, kad atsakovas jam neišmokėjo atitinkamų sumų už budėjimą namuose ir viršvalandžius šio skundo pirmajame ir antrajame reikalavime nurodytu laikotarpiu. Savo reikalavimą dėl delspinigių priteisimo pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad delspinigių dydį sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Pažymėtina, jog teismų praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad delspinigiai yra skaičiuojami tik tais atvejais, kai darbuotojo ir darbdavio darbo (tarnybos) teisiniai santykiai nėra nutrūkę (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662–877/2010 ir kt.). Pareiškėjo tarnybos santykiai su atsakovu pasibaigė 2007 m. rugsėjo 13 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nutrūkus darbo santykiams delspinigiai pagal Delspinigių įstatymą negali būti priteisiami. Nutrūkus darbo santykiams, esant pagrindui, darbuotojui, su kuriuo darbdavys neatsiskaitė atleidimo dieną, gali būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, t.y. taikomi ne delspinigiai, o kitokio pobūdžio kompensacinė išmoka. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra pagrįstas, teisėtas, todėl paliekamas nepakeistas.

Pareiškėjas taip pat pateikė reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelsimo atsiskaityti laiką. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis pareiškėjo reikalavimas yra išvestinis iš reikalavimo priteisti atitinkamas sumas, kurias, pareiškėjo nuomone, jam turėjo išmokėti atsakovas atleidimo iš tarnybos dieną. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį pareiškėjo reikalavimą rėmėsi tinkamomis šiam reikalavimui išspręsti materialinės teisės normomis, tačiau priėjo prie išvadų, kurios pagal išdėstytus motyvus neatitinka nustatyto teisinio reguliavimo. Pirmosios instancijos teismas atmetė šį pareiškėjo reikalavimą remdamasis dviem motyvais: atsakovas, neišmokėdamas pareiškėjui viso priklausančio darbo užmokesčio, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais ir kitaip elgtis negalėjo, todėl nėra pagrindo konstatuoti darbdavio kaltę, be to, pareiškėjas taip pat nesilaikė procedūrų, siekdamas gauti apmokėjimą už papildomą tarnybinių funkcijų atlikimą.

Vidaus tarnybos statuto 58 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną. Vidaus tarnybos statute nėra nuostatų, kurios numatytų garantijas statutiniams valstybės tarnautojams ir sankcijas vidaus reikalų statutinėms įstaigoms, kurios neįvykdo, ar netinkamai įvykdo Vidaus tarnybos statuto 58 straipsnyje įtvirtintą pareigą su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu visiškai atsiskaityti jo atleidimo dieną. Kadangi valstybės tarnybos teisinius santykius vidaus tarnybos statutinėse įstaigose reguliuojantis specialusis įstatymas (Vidaus tarnybos statutas) nereglamentuoja kaip turėti būti ginama statutinio valstybės tarnautojo teisė gauti atleidimo iš valstybės tarnybos dieną visas jam priklausančias su tarnybos santykiais susijusias išmokas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sistemiškai aiškindamas pirmiau aptartas Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalies, 58 straipsnio 1 dalies (jai analogiško Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 37 straipsnio), Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio nuostatas, ne kartą yra pasisakęs ir suformavęs praktiką (ABTĮ 13 str.1 d.), jog statutinio valstybės tarnautojo teisė gauti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą visiškai atsiskaityti atleidimo iš tarnybos dieną yra ginama taikant Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2007 m. birželio 7 d. Nr.N3-583/2007; 2009 m. rugpjūčio 31 d. Nr. A438-1021/2009; 2009 m. spalio 8 d. Nr.A662-1078/2009; 2009 m. gruodžio 28 d. Nr.A146-1296/2009;2009 m. gruodžio 28 d. Nr.A822-1534/2009; 2010 m. birželio 21 d. Nr.A662-877/2010 ir kt.).

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas Darbo kodekso 141 straipsnio taikymo praktiką, yra išaiškinęs, kad pagal Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies normos hipotezę, šioje normoje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Tai reiškia, kad darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nebuvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti, jog dėl neatsiskaitymo nėra darbdavio kaltės. Ši darbdavio prievolė neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju. Jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų pasekmių dėl neatsiskaitymo laiku (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-625/2008). Analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2009 m. spalio 8 d. Nr.A662-1078/2009; 2009 m. gruodžio 28 d. Nr.A822-1534/2009; 2010 m. birželio 21 d. Nr.A662-877/2010).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį, taip pat yra pažymėjęs, kad Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta suma – vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – mokėtina (išieškotina) tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tai tokiais atvejais pagal Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008, 2008 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-267/2008). Analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2009 m. spalio 8 d. Nr.A662-1078/2009; 2009 m. gruodžio 28 d. Nr.A822-1534/2009; 2010 m. birželio 21 d. Nr.A662-877/2010).

Minėta, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje numatytos pasekmės darbdaviui atsiranda, kai yra nustatomos šios sąlygos: 1) darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas. Todėl teismas, nustatęs, kad darbdavys atitinkama apimtimi su darbuotoju jo atleidimo dieną neatsiskaitė, turi nustatyti, ar dėl darbdavio neatsiskaitymo laiku yra darbuotojo kaltė.

Kadangi pareiškėjo reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelsimą atsiskaityti yra susijęs su reikalavimais priteisti atitinkamas sumas, kurias, pareiškėjo nuomone, jam turėjo išmokėti atsakovas atleidimo iš tarnybos dieną (išvestinis reikalavimas), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ta apimtimi, kuria buvo išspręsti pareiškėjo reikalavimai priteisti iš atsakovo atitinkamas sumas už budėjimą namuose bei budėjimo dienomis galimai dirbtus viršvalandžius ir šioje dalyje perdavus bylą nagrinėti iš naujo, kad būtų patikrintas šių reikalavimų pagrįstumas, analogiškai turi būti sprendžiama ir dėl išvestinio reikalavimo – vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelsimą atsiskaityti. Todėl šioje dalyje pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies – šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas perduodant šią bylos dalį nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais,

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. S. ir atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti šio sprendimo dalį ta apimtimi, kuria išspręsti pareiškėjo A. S. reikalavimai dėl 6772,65 Lt ir 3274,32 Lt bei dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir šioje dalyje bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Sutkevičius