2018-10-10 Nr. AB-18114-3-62-3-00990-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1588-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00990-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas O. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN AK, atsakovas), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, jog laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN AK netinkamomis sąlygomis, bausmę atlikinėjo 2-ame ir 3-ame sektoriuose. Nurodė, kad pataisos namuose jam buvo neužtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, ploto trūkumą lėmė ir gyvenamosiose patalpose esantys baldai. Teigė, kad gyvenamosiose patalpose buvo pilna parazitų, nuolatinė drėgmė, veisėsi pelėsis, buvo netinkamas vėdinimas. Lovos buvo dviaukštės, netinkamos naudoti, pasenusios ir netvarkingos.

3. Nurodė, jog buvo per mažos sanitarinių mazgų patalpos, trūko prausyklų, tualetų, dušų. Sanitariniai mazgai susidėvėję, vietoje klozetų tik skylės grindyse. Bendrabučio tipo patalpose neįrengta drabužių džiovykla, nebuvo galimybės išsiskalbti rūbų, prausyklose nebuvo užtikrinamas karšto vandens tiekimas.

4. Gyvenamuosiuose pastatuose šiferiniuose stogo lakštuose yra uždraustos medžiagos – asbesto. Pataisos namuose neįrengtos patalpos rūkyti. Taip pat pareiškėjas skundė pataisos namų pareigūnų elgesį, manė, kad dauguma jų turi sadistinį asmenybės sutrikimą, toleruojamos subkultūros.

5. Nurodė, jog buvo kalinamas baudos izoliatoriaus kamerose ir drausmės grupės kamerose, kur jam buvo neužtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Kameros neremontuotos, veisėsi pelėsis. Galėjo išeiti tik 1 val. pasivaikščioti. Kamerose nebuvo karšto vandens. Nebuvo suteikiamos skalbimo ir džiovinimo paslaugos. Netinkama vėdinimo sistema, nėra evakuacinio išėjimo, veisėsi graužikai, parazitai, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, nes yra tik skylės grindyse, sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo gyvenamosios patalpos. Šios kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, žeminančios orumą, kankinančios.

6. Pareiškėjo vertinimu, tokiomis sąlygomis kalinamas jis patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią fiziniais nepatogumais, neigiamais dvasiniais išgyvenimais, kurią vertino 15 000 Eur suma ir prašė priteisti iš atsakovo. Senaties termino prašė netaikyti, kadangi ginčo laikotarpiu nebuvo supažindintas su jo teisėmis ir pareigomis.

7. Atsakovas, Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN AK, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Nurodė, jog pareiškėjas bausmę atliko 2-o sektoriaus būriuose Nr. 9, 11, 16, 12, 18, 5 ir 3-o sektoriaus būriuose Nr. 8, 1. Akcentavo, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Teigė, kad nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, taigi, pareiškėjas galėjo judėti po visą lokalinį sektorių, vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t.t.

9. Nurodė, jog įstaigos nuteistųjų gyvenamos ir bendro naudojimo patalpos, įskaitant ir kameras, įrengtos laikantis teisinio reglamentavimo. Patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Nurodė, kad įstaigoje periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Pažymėjo, jog nors pataisos namų stogai dengti asbesto danga, tačiau ji kelia pavojų tik tuomet, kai yra ardoma ar laužoma. Tačiau pataisos namuose nevykdomi jokie tokio pobūdžio darbai.

10. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atsakovas teigė, jog pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis, pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Nurodė, jog atsakovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Atsakovas prašė taikyti trejų metų senaties terminą bei skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 11. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo O. K. skundą patenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista O. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

12. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN AK veiksmų, bausmę atliekant nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d. Atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

13. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 ir 1.127 straipsniais, reglamentuojančiais ieškinio senaties terminą bei CK 1.131 straipsnyje numatytą senaties termino atnaujinamą.

14. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, t. y. 2010 m. gegužės 27 d., nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN AK, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN AK ar kitų institucijų reikiamą informaciją.

15. Taip pat teismas vertino, kad pareiškėjas nenurodė senaties termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių, todėl teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Teismas taikė trejų metų senaties terminą bei nustatė, kad pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumui bei teisėtumui yra reikšmingos ir analizuotinos kalinimo sąlygos nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2016 m. birželio 1 d.

16. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999) 6.15. punkto nuostatas pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

17. Bylos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. buvo paskirtas gyventi į 2 sektoriaus bendrabučio tipo patalpą – 16 būrio 5 brigadą, gyvenamosios patalpos plotas 52,05 kv. m, miegamų vietų skaičius 16, taigi pareiškėjui teko 3,2 kv. m ploto, nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d. buvo paskirtas gyventi į 2 sektoriaus bendrabučio tipo patalpą – 12 būrio 4 brigadą, gyvenamosios patalpos plotas 49,43 kv. m, miegamų vietų skaičius 15, taigi pareiškėjui teko 3,2 kv. m ploto, nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2015 m. rugpjūčio 4 d. buvo paskirtas gyventi į 2 sektoriaus bendrabučio tipo patalpą – 18 būrio 1 brigadą, gyvenamosios patalpos plotas 86,29 kv. m, miegamų vietų skaičius 27, taigi pareiškėjui teko 3,2 kv. m ploto, nuo 2015 m. rugpjūčio 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. buvo paskirtas gyventi į 2 sektoriaus bendrabučio tipo patalpą – 5 būrio 1 brigadą, gyvenamosios patalpos plotas 52,24 kv. m, miegamų vietų skaičius 16, taigi pareiškėjui teko 3,2 kv. m ploto, nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. buvo paskirtas gyventi į 3 sektoriaus bendrabučio tipo patalpą – 8 būrio 5 brigadą, gyvenamosios patalpos plotas 35,07 kv. m, miegamų vietų skaičius 12, taigi pareiškėjui teko 2,9 kv. m ploto, nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2015 m. spalio 7 d. buvo paskirtas gyventi į 3 sektoriaus bendrabučio tipo patalpą – 8 būrio 7 brigadą, gyvenamosios patalpos plotas 15,88 kv. m, miegamų vietų skaičius 1, taigi pareiškėjui teko 15,88 kv. m ploto, nuo 2015 m. spalio 7 d. iki 2016 m. kovo 1 d. buvo paskirtas gyventi į 3 sektoriaus bendrabučio tipo patalpą – 1 būrio 4 brigadą, gyvenamosios patalpos plotas 28,75 kv. m, miegamų vietų skaičius 9, taigi pareiškėjui teko 3,1 kv. m ploto.

18. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, darė išvadą, kad tik laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. (32 paras) 3 sektoriaus bendrabučio tipo patalpoje – 8 būrio 5 brigadoje, pareiškėjui teko 2,9 kv. m ploto, todėl nebuvo užtikrinta Vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma. Kitu laikotarpiu gyvenamojo ploto norma pareiškėjo bausmės atlikimo Pravieniškių PN AK metu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta.

19. Pareiškėjas nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose neįrengta drabužių džiovykla, nebuvo galimybės išsiskalbti rūbų, prausyklos ir tualeto patalpos per mažos, trūko prausyklų, tualetų, prausyklose neužtikrinamas karšto vandens tiekimas, nėra pakankamai dušų.

20. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 27 punktas numato, jog karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntų priėmimo patalpoje. Teisės aktai nenumato karšto vandens įrengimo kiekviename būryje atskirai, kad nuteistieji galėtų skalbtis kiekvieną dieną. Atsakovas nurodė, jog nuteistiesiems yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę ir šią dieną galima nusiprausti ir išsiskalbti. Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, galiojantį teisinį reglamentavimą, teismas pažeidimo šiuo atveju nenustatė.

21. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, drabužių bei avalynės džiovykla (kiekvienam būriui). Atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad nėra įrengta drabužių džiovykla, todėl teismas šiuos pažeidimus pripažino nustatytais.

22. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, (toliau - ir Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos) nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių patalpų plotų. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad pareiškėjo teiginiai dėl per mažų sanitarinių mazgų plotų laikytini nepagrįstais. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad klozetų, pisuarų ir praustuvių skaičius, atsižvelgiant į nuteistųjų miegamųjų vietų skaičių, nevisiškai atitiko Patalpų aprūpinimo inventoriumi normų reikalavimus. Pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl prausyklos, dušo ir tualetų patalpų nepritaikymo tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, teismas vertino kaip neatsiejamai susijusias su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertino kaip šio pažeidimo dalį. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog sanitariniame mazge trūko inventoriaus, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šiuos argumentus nevertino kaip pakankamus neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

23. Dėl pareiškėjo teiginių, kad lovos buvo dviaukštės, netinkamos naudoti, pasenusios ir netvarkingos, teismas pažymėjo, jog teisės aktai nereglamentuoja, kad nuteistųjų gultai būtų vieno ar dviejų aukštų, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl lovos remonto ar pakeitimo kita, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti, todėl pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

24. Pareiškėjas teigė, kad įstaigos pastatų konstrukcijose yra asbesto. Teismas, atsižvelgęs į Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, Pravieniškių PN AK pateiktą Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016 m. birželio 28 d. pažymą Nr. 77-1397, kurioje nurodoma, kad įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, vertino, jog nėra teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje galėjo būti kenksmingų asbesto dulkių, kurios galėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatai.

25. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl parazitų ir graužikų, buvusių gyvenamosiose patalpose, teismas įvertino atsakovo byloje pateiktą tarp UAB „Dezinfa“ ir Pravieniškių PN AK sudarytą paslaugų teikimo 2014 m. lapkričio 18 d. sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145, kuri teismui nekėlė abejonių dėl įstaigoje nuolat atliekamo kenkėjų naikinimo. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo teiginius dėl parazitų laikė nepagrįstais.

26. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), Vidaus tvarkos taisyklių bei Higienos normos HN 76:2010 nuostatos įpareigoja pačius nuteistuosius nuolat rūpintis patalpų švara. Vertindamas tai, jog už gyvenamųjų patalpų valymą drėgnuoju būdu atsakingi patys nuteistieji, teismas pareiškėjo teiginį dėl patalpose buvusio pelėsio vertino kaip pačių nuteistųjų tinkamų pareigų neatlikimą. Taip pat pažymėjo, kad patalpoje buvo drėgna dėl netinkamai nuteistųjų vykdomų pareigų atidaryti langus ir išvėdinti gyvenamąsias patalpas, todėl pareiškėjo teiginius dėl drėgmės, pelėsio (grybelio) buvimo gyvenamosiose patalpose teismas vertino kaip deklaratyvius.

27. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjas neapibūdino žalos, kurią patyrė dėl didelės drėgmės, pelėsio ar netinkamo vėdinimo, temperatūros, o tik paaiškino, kad, jo nuomone, kamerose nebuvo laikomasi su drėgme, ventiliacija susijusių reikalavimų. Teismo vertinimu, pareiškėjo nuomonės nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šiuos pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

28. Dėl pareiškėjo teiginio, kad vietoje klozetų yra tik skylės grindyse, teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, kokio tipo tualetai (sėdimi, tupimi ar pan.) turi būti gyvenamosiose patalpose, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo.

29. Pareiškėjas teigė, kad pataisos namuose neįrengtos patalpos rūkymui, jis priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Higienos normos HN 76:2010 14 punkte. Pareiškėjas nei Pravieniškių PN AK administracijai, nei kitoms institucijoms nepateikė skundų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis arba asmenų rūkymo gyvenamosiose patalpose, pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmetė kaip neįrodytus.

30. Higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Atsakovas nurodė, jog Pravieniškių PN AK yra sudaryti ir iškabinti žmonių evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, su priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais suderintas personalo veiksmų planas kilus gaisrui bei gaisrinės instrukcijos, kurios pakabintos visuose būriuose, įstaiga yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis, kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, jog atsakovo neteisėti veiksmai dėl evakuacinių planų bei nepasiruošimo gaisro atvejui nekonstatuotini.

31. Pareiškėjas nurodė, kad pareigūnai, jo manymu, turi sadistinius asmenybės sutrikimus, tačiau nenurodė jokių aplinkybių, nurodančių jų netinkamą elgesį, taip pat nepateikė tas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo teiginiai nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis, atmetė juos kaip nepagrįstus.

32. Vertindamas pareiškėjo teiginį, kad pataisos namuose vyrauja „kastų“ sistema, teismas nustatė, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių skunde nurodytą aplinkybę dėl kastų susidarymo, bei pažymėjo, kad teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis, todėl darė išvadą, jog pareiškėjo argumentai dėl „kastų“ susidarymo, socialinio nuteistųjų pasiskirstymo atmestini kaip nepagrįsti.

33. Pareiškėjas teigė, kad buvo kalinamas baudos izoliatoriaus kamerose ir drausmės grupės kamerose, kur buvo pažeistos jo teisės.

34. Pagal Vidaus tvarkos taisykles kamerų tipo patalpose vienam žmogui turi tekti 3,6 kv. m ploto. Teismas nustatė, kad pareiškėjas tam tikrais laiko tarpais atliko bausmę kamerų tipo patalpose už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus. Vadovaudamasis pateiktais duomenimis, teismas vertino, jog pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN AK kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

35. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl netinkamos kamerų būklės, drėgmės, pelėsio, kadangi pareiškėjo teiginių nepatvirtino jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai.

36. Pagal Higienos normos HN 76:2010 18.4. punktą laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo sudaromos sąlygos ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti kiemelyje.

37. Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su parazitais, esančiais gyvenamosiose patalpose, tačiau byloje nepateikė įrodymų, patvirtinančių šiuos argumentus. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atitinkamas tarnybas, tačiau atsakovo pateikti įrodymai nekelia abejonių, jog pataisos įstaigoje atliekamas kenkėjų naikinimas, todėl pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

38. Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad kamerose nebuvo karšto vandens. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 18 punkte nėra reglamentuota, kad kamerose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl šio punkto pažeidimo nenustatė.

39. Pareiškėjas teigė, kad nebuvo tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Teismas pažymėjo, jog jokie teisės aktai nenumato, kokio tipo tualetai (sėdimi, tupimi ar pan.) turi būti gyvenamosiose patalpose, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo.

40. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo galimybės išsiplauti drabužių, neįrengta drabužių džiovykla. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo pateiktus duomenis bei teisinį reguliavimą, darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog kamerų tipo patalpose nebuvo galimybės išsiplauti drabužių, neįrengta džiovykla, atmestini kaip nepagrįsti.

41. Likusius tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl detaliau nedėstė ir neanalizavo.

42. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, darė išvadą, kad Pravieniškių PN AK ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 32 paras bendrabučio tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrenginių skaičiaus, todėl konstatavo, kad Pravieniškių PN AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjui buvo suteikta judėjimo laisvė, galimybė užsiimti sportine, kūrybine ar panašia veikla, kuri kompensavo jam tekusį gyvenamojo ploto trūkumą. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį sąlygomis.

43. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

44. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl vertino, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

45. Teismas pripažino, kad pareiškėjui kalint Pravieniškių PN AK laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. (32 paras) 3 sektoriaus bendrabučio tipo patalpoje – 8 būrio 5 brigadoje, buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 46. Pareiškėjas O. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

47. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra vienašališkas, nepagrįstas, priimant sprendimą nesivadovauta Europos Sąjungos teisės nuostatomis.

48. Teigia, kad teismui pateikė daug reikšmingų argumentų ir faktų žalos dydžiui nustatyti, tačiau teismas jų nevertino, ypač aplaidžiai nagrinėjo faktą dėl klestinčių kastų ir subkultūrų.

49. Nesutinka, kad įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, turi pateikti pareiškėjas. Be to, tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į įstaigos administraciją dėl psichologinių problemų, nepatvirtina, kad jis nepatyrė psichologinio sukrėtimo, dvasinių išgyvenimų, kad nebuvo padaryta žala jo orumui.

50. Teismas turėjo išsamiai išnagrinėti ir įvertinti pareiškėjo nurodytas reikšmingas aplinkybes, patikrinti įstaigos pareigūnų veiksmų teisėtumą, o ne remtis atsakovo pateiktomis pažymomis, kad pareigūnai yra nekalti.

51. Teigia, kad prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl svarbių priežasčių. Pažymi, kad apie teisę ginčyti ir reikalauti priteisti kompensaciją sužinojo tik per televiziją. Nurodo, jog nėra teisiškai išprusęs, turi tik pagrindinį išsilavinimą. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kurie aiškina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio taikymą, pareiškėjui buvo nežinomi, be to jis ilgą laiką buvo visiškai neveiksnus.

52. Pažymi, jog Konvencija ginčytiniems teisiniams santykiams spręsti taikoma tiesiogiai, todėl dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimų senaties terminas netaikomas.

53. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN AK, prašo O. K. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

54. Nurodo, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių svarių argumentų, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, jog būtų nepasisakęs dėl kurių nors skunde keliamų klausimų ar argumentų, nenurodė, kad teismas byloje būtų pažeidęs kokias nors materialiosios ir proceso teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 55. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN AK nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

56. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

57. Dėl Nutarties 52 punkte nurodytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97)).

58. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2694-442/2017, 2018 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-37-822/2018, 2018 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-801-822/2018, 2018 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1794-624/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-984-662/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-291-822/2018 ir kt.).

59. Atsižvelgus į Nutarties 57-58 punktus, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad Europos teisės aktai (Konvencijos 3 str.) ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.

60. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018).

61. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009, 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1507-520/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-291-822/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018, 2018 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2202-756/2018). Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios (2018 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2202-756/2018).

62. Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2017 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017, 2018 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-579-442/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1991-822/2018, 2018 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1951-442/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018). Taigi, įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

63. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo argumentus, kad jo laikymo Pravieniškių PN AK sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios, pažymėtina, kad to suvokimui nereikalingas nei teisinis, nei kitoks specialusis išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą (CK 6.250 str.) patiria subjektyviai. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016, 2017 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1081-520/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-437-822/2017, 2018 m. sausio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3421-438/2017, 2018 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-165-1062/2018).

64. Įvertinusi Nutarties 60-63 punktuose nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

65. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2016 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2017 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2018 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018 ir kt.).

66. Pagal nuo 2010 m. balandžio 30 d. galiojantį teisinį reguliavimą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus).

67. Jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje, taip pat, koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2018 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018).

68. Vertinant, ar kalinimo metu buvo pažeistas reikalavimas dėl nacionalinės teisės nustatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto ir / ar Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas nežmoniško arba žeminančio elgesio draudimas, reikšminga aplinkybe administracinių teismų praktikoje laikoma tai, kokioje laisvės atėmimo įstaigoje pareiškėjas atlieka bausmę ir kokios galimybės jam suteiktos laisvai judėti bei užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų. Pataisos namuose paprastai bausmės atlikimo režimas yra toks, jog dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Todėl nuteistųjų galimybė judėti po visą lokalinį sektorių neribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Taigi, bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, todėl šiuo atveju santykinai mažą patalpų plotą iš dalies gali kompensuoti suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018, 2018 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1361-624/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017,2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, taip pat EŽTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Insanov prieš Azerbaidžaną (pareiškimo Nr. 16133/08) 120 p., 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Živulinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02), 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98).

69. Atsižvelgusi į Nutarties 67-69 punktuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog nuo 2015 rugpjūčio 13 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. (32 paras) 3 sektoriaus bendrabučio tipo patalpoje – 8 būrio 5 brigadoje, pareiškėjui teko 2,9 kv. m. ploto, todėl nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma, atitinkamai trūko 0,2 kv. m ploto, taip pat, jog atsakovas nepaneigė netinkamo sanitarinio mazgo įrenginių skaičiaus buvimo ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN AK sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Tuo tarpu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.

70. Teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

71. Pasisakydama dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija pažymi, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Kita vertus, pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti.

72. Atsižvelgęs į kalinimo pataisos namuose ypatumus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog ne visais atvejais padarytus pažeidimus gali kompensuoti žalos atlyginimas pinigais. Įvertinus pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus, suteikiamą judėjimo laisvę pataisos įstaigose, neretai taikomas teisės pažeidimo pripažinimas, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018, 2018 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2147-624/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2017 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1806-575/2017 ir kt.).

73. Ir priešingai, iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos taip pat matyti, kad atitinkamo asmens kalinimas pataisos namuose per se nereiškia, kad visais atvejais sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo būdo bus apsiribojama teisės pažeidimu kaip pakankama satisfakcija už padarytą teisių pažeidimą. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, neteisėti veiksmai, pareiškėjo sveikatos būklė ir pan. Atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais, kaip antai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1163-520/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-667-602/2017, 2017 m. balandžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-556-438/2017, 2016 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-231-858/2016 ir kt.

74. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdama į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, į nustatytų pažeidimų pobūdį (minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos bendrabučio tipo patalpose pažeidimas) ir intensyvumą (pažeidimas truko 32dienas), taip pat konstatavus sanitarinių įrenginių bendrabučio tipo patalpose, kuriose vertinamuoju laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, trūkumą, į tai, kad pareiškėjui buvo suteikta judėjimo laisvė, galimybė užsiimti sportine, kūrybine ar panašia veikla, kuri šiek tiek kompensavo jam tekusį gyvenamojo ploto trūkumą bei patirtą neturtinę (moralinę) žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti vien teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą.

75. Vadovaudamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 160 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui O. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 160 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė