2024-09-11 Nr. AB-12932-3-61-3-03393-2024-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-545-968/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03393-2024-9

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. R. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. R. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisijos (toliau – ir Atrankos komisija, atsakovas) 2024 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. ATRS-4910 (toliau – 2024 m. gegužės 24 d. sprendimas) ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM) 2024 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. 12-01-1168 (toliau – ir 2024 m. birželio 18 d. sprendimas), taip pat įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl tarnybos atidėjimo.

Atsakovas 2024 m. gegužės 24 d. sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą. KAM 2024 m. birželio 18 d. sprendimu nusprendė palikti 2024 m. gegužės 24 d. sprendimą nepakeistą.

Pareiškėjas taip pat pateikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. uždrausti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai kviesti pareiškėją į tarnybą. Pareiškėjas savo prašymą iš esmės argumentavo tuo, kad įvertinus keliamo reikalavimo pobūdį ir aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas prašo privalomąją pradinę karo tarnybą atidėti, galima daryti išvadą, jog tai yra susiję su neišvengiamu žalos pareiškėjo darbovietei kilimu. Taip pat nurodė, jog išlieka galimybė, kad nagrinėjant šią bylą teisme, pareiškėjas bus kviečiamas atvykti į tarnybą, o to nepadarius, pareiškėjas bus patrauktas administracinėn ar net baudžiamojon atsakomybėn.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. liepos 4 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai kviesti pareiškėją į tarnybą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą patirtų pareiškėjas, netenkinus jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Teismo vertinimu, pareiškėjui nenurodžius jokių konkrečių aplinkybių ir nepateikus įrodymų, patvirtinančių, kad nesiėmus prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tiesiogiai susijusios su byloje pareikštų reikalavimų užtikrinimu, pareiškėjo teisės ateityje gali būti nepagrįstai suvaržytos arba jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti prašymą dėl minėtos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodomos neigiamos pasekmės gali būti kompensuojamos įstatymo nustatyta tvarka.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, uždraudžiant Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai kviesti pareiškėją į tarnybą.

Pareiškėjas pažymi, jog pateikė daug argumentų, motyvų, įrodymų, dokumentų, informacijos, kad jo asmeniniams, taip pat darbdavio interesams bus padaryta didelė ir neatitaisoma žala, jei pareiškėjas būtent vasarą būtų pakviestas atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, nes pareiškėjo darbovietėje yra suplanuota daugybė renginių, už kurių organizavimą yra atsakingas ir pareiškėjas. Šiuos faktus patvirtina prie skundo pridėti įrodymai, tarp kurių ir darbdavio pažyma, kurioje nurodyti suplanuoti renginiai, pareiškėjo svarba darbovietei.

Pareiškėjas pabrėžia, kad teisės aktuose nėra apibrėžta, kas yra „neproporcingai didelė žala asmeniniams ar visuomeniniams interesams“. Ši sąvoka yra vertinamojo pobūdžio. Pareiškėjo įsitikinimu, jo išvardintos aplinkybės, pagrindžiančios, jog yra pagrindas atidėti tarnybą, yra tikrai svarbios, nes tarnybos neatidėjimas tikrai sukeltų neproporcingai didelę žalą pareiškėjo asmeniniams bei darbdavio interesams. Pareiškėjo įsitikinimu, jo prašyme nurodyti ne abstraktūs teiginiai, bet aplinkybės ir faktai, kuriuos vertinant individualiai, pareiškėjui bei jo darbdaviui būtų padaryta neproporcingai didelė žala.

Pareiškėjas mano, kad jeigu nebūtų taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, gali susiklostyti ydinga situacija, kad teismas pripažins, jog yra pagrindas atidėti tarnybą, o pareiškėjas gali būti pašauktas į tarnybą ir ją būtų atlikęs visiškai arba bent iš dalies. Tokiu atveju teismo sprendimas dėl karo tarnybos atidėjimo neturėtų jokios juridinės galios.

Pareiškėjas akcentuoja, kad pagal Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 38 straipsnio 4 dalį karo prievolininko skundo pateikimas nestabdo karo prievolę administruojančios krašto apsaugos sistemos institucijos sprendimo vykdymo. Tačiau, kol ginčas teisme neišnagrinėtas, nei viena iš šalių negali teigti, jog ji yra teisi.

Pareiškėjas nurodo, kad nekvestionuoja pareigos tėvynei atlikimo, tačiau nurodo, kad yra pagrindas dėl pareiškėjo individualių aplinkybių atidėti karinę tarnybą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai kviesti pareiškėją į tarnybą – pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, konstatavęs, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokia žala gali kilti ir nepagrindė jos įrodymais, todėl nėra pagrindo teigti, kad kiltų neatitaisoma žala. Be kita ko, teismas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja išskirtinės aplinkybės, sudarančios pagrindą teigti, kad jų nepritaikius vėlesnis šalių grąžinimas į buvusią padėtį yra neįmanomas arba beveik neįmanomas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodomos neigiamos pasekmės gali būti kompensuojamos įstatymo nustatyta tvarka.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, atskirajame skunde teigia, kad jo prašymas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstas, be to kiekvienu konkrečiu atveju neatitaisoma žala vertinama individualiai ir nagrinėjamu atveju pareiškėjui ir jo darbdaviui būtų padaryta neproporcingai didelė žala.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų (žr., pvz., LVAT 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-22-492/2020); administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., LVAT 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019); teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Pažymėtina, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės argumentavo tuo, jog įvertinus jo (pareiškėjo) keliamo reikalavimo pobūdį ir aplinkybes, dėl kurių jis prašo privalomąją pradinę karo tarnybą atidėti, galima daryti išvadą, jog tai yra susiję su neišvengiamu žalos (nuostolių) kilimu (praradus darbuotoją, darbdavys gali patirti nepatogumų; pablogės pareiškėjo karjeros galimybės), todėl nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomas. Pareiškėjas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimas taptų beprasmis ir pažeistų jo teisę į teisminę gynybą, kadangi kol vyktų bylos nagrinėjimas, privalomoji pradinė karo tarnyba jau turėtų būti atliekama ar atlikta.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą patirtų pareiškėjas, netenkinus jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės (pareiškėjo darbdavys gali patirti nepatogumų, nes vasaros laikotarpiu yra suplanuota daug renginių, prie kurių organizavimo prisideda ir pareiškėjas, pareiškėjas norėtų turėti nepertraukiamą darbo stažą, stabilią finansinę situaciją) nepagrindžia, kad pareiškėjo teisės ateityje gali būti nepagrįstai suvaržytos arba jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjo nurodomos pasekmės, kurios galbūt jam sukeltų neigiamų padarinių, galėtų atsirasti tik tuo atveju, jei pašaukus jį į karo prievolininkų atranką, jis būtų paskirtas į privalomąją karo tarnybą. Todėl pareiškėjo prašymas taikyti jo nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjo dar nepašaukus į tarnybą, yra hipotetinio pobūdžio ir šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesudaro pagrindo prielaidai, kad pareiškėjui neišvengiamai gali atsirasti jo nurodomos neigiamos pasekmės.

Be to, kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, tuo atveju, jeigu vis tik pareiškėjui būtų padaryta žala (turtinė ir / ar neturtinė), jis galėtų įstatymo nustatyta tvarka imtis teisinių priemonių, kad ta žala jam būtų teisingai atlyginta. Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai, ir neproporcingai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. R. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė