2025-11-26 Nr. AB-20963-3-64-3-02840-2025-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1488-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02840-2025-9

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. spalio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui pareiškimą (skundą), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2025 m. kovo 4 d. raštą Nr. (1.23 Mr)-7R-818) (toliau – ir Ministerijos 2025 m. kovo 4 d. raštas); 2) įpareigoti Ministeriją įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 nustatytas Ministerijos funkcijas – tinkamai ir teisingai išnagrinėti pareiškėjo kreipimąsi; 3) pripažinti aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimo nuostatose pateikti išaiškinimai: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“ neatitinka faktinės tikrovės.

II. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. spalio 14 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą nagrinėti iš esmės.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, siekdamas apskųsti Ministerijos 2025 m. kovo 4 d. raštą, kreipėsi į teismą su analogiškais pareiškimais kitose administracinėse bylose (administracinių bylų numeriai: eI3-10928-780/2025, eI3-11207-426/2025, eI3-12880-631/2025). Minėtose administracinėse bylose pareiškėjas pateikė teismui Ministerijos 2025 m. kovo 4 d. raštą. Minėtų administracinių bylų duomenys patvirtinta, kad Ministerijos 2025 m. kovo 4 d. rašto Nr. (1.23 Mr)-7R-818) turinį pareiškėjas žinojo (galėjo žinoti) dar 2025 m. kovo 31 d. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas padavė teismui pareiškimą (skundą) tik 2025 m. spalio 13 d.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, praleido įstatymo nustatytą pareiškimo (skundo) padavimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių ir svarbių aplinkybių, sudarančių teismui pagrindą atnaujinti praleistą pareiškimo (skundo) padavimo terminą.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą pareiškimo (skundo) padavimo terminą.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą) nagrinėti iš esmės.

III. Pareiškėjas P. V. padavė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. spalio 14 d. nutartį ir perduoti pareiškėjo pareiškimo (skundo) priėmimo klausimą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat pareiškėjas prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą; 2) pripažinti aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimo nuostatose pateikti išaiškinimai: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“ neatitinka faktinės tikrovės; 3) priimti atskirąją nutartį.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis, kreipdamasis į teismą, nepraleido įstatymo nustatyto pareiškimo (skundo) padavimo termino. Pareiškėjui tinkamai kreiptis į teismą sutrukdė force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybės, kurių pareiškėjas negalėjo protingai numatyti, kontroliuoti, išvengti, pašalinti ir užkirsti joms kelią.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. spalio 14 d. nutarties pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą) nagrinėti iš esmės, nes pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą pareiškimo (skundo) padavimo terminą ir nenurodė jokių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti minėtą terminą.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties atsisakyti priimti pareiškimą (skundą) nagrinėti iš esmės pagrįstumo ir teisėtumo

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra fundamentali teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) nuostatų. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti – įgyvendindamas minėtą teisę, asmuo turi pareigą laikytis įstatymo nustatytų sąlygų ir tvarkos, inter alia (be kita ko), įstatymo įtvirtintų skundo (pareiškimų, prašymo) padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-450-575/2024; 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-741-556/2025; kt.).

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis, kreipdamasis į teismą, nepraleido įstatymo nustatyto pareiškimo (skundo) padavimo termino.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, nagrinėdamas skundo priėmimo klausimą, kiekvienu atveju teismas nustato skundo padavimo termino eigos pradžią. Teismas, nustatydamas skundo (pareiškimo, prašymo) padavimo termino eigos pradžią, įvertina aplinkybę, ar, priimdamas skundžiamą administracinį aktą, viešojo administravimo subjektas turėjo teisės aktais įtvirtintą pareigą įteikti minėtą aktą asmeniui. Jeigu viešojo administravimo subjektas turėjo minėtą pareigą, teismas sprendžia, ar: 1) viešojo administravimo subjektas, priimdamas skundžiamą administracinį aktą, tinkamai atliko pareigą įteikti asmeniui minėtą aktą; 2) viešojo administravimo subjektas viešai paskelbė (turėjo paskelbti) skundžiamą administracinį aktą; 3) asmuo, siekdamas išsiaiškinti informaciją apie administracinio akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo, žinojo, kad minėtas aktas turi būti priimtas, ir aktyviai vykdė atitinkamus veiksmus; 4) kitas skundo (pareiškimo, prašymo) padavimo termino pradžios nustatymui svarbias aplinkybes. Teismas, nustatęs skundo padavimo termino eigos pradžią, įvertina, ar, paduodamas teismui skundą, pareiškėjas nepraleido skundo padavimo termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-289-1047/2025; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie administracinį aktą, kai jis įgijo galimybę susipažinti su informacija apie minėto akto turinį sudarančius esminius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), akto priėmimo datą, asmeniui nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-822/2020; kt.).

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nepateikė jokių duomenų, sudarančių galimybę spręsti apie Ministerijos 2025 m. kovo 4 d. rašto įteikimo pareiškėjui momentą. Tačiau, remdamasi Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, teisėjų kolegija nustatė, kad 2025 m. kovo 31 d. pareiškėjas padavė teismui pareiškimą (skundą) kitoje administracinėje byloje, prašydamas panaikinti Ministerijos 2025 m. kovo 4 d. raštą Nr. (1.23 Mr)-7R-818) ir įpareigoti Ministeriją įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 nustatytas Ministerijos funkcijas – tinkamai ir teisingai išnagrinėti pareiškėjo kreipimąsi (administracinės bylos numeris: eI3-10928-780/2025). Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, taip pat pateikė teismui ir ginčijamą Ministerijos 2025 m. kovo 4 d. rašto kopiją. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Ministerijos 2025 m. kovo 4 d. raštas buvo įteiktas pareiškėjui, ir apie Ministerijos 2025 m. kovo 4 d. raštą ir jo turinį jis žinojo dar 2025 m. kovo 31 d. Nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu (skundu) tik 2025 m. spalio 13 d.

Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, praleido pareiškimo (skundo) padavimo terminą.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. ABTĮ 30 straipsnio 2 dalis numato, kad prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai. Kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas skundas (prašymas, pareiškimas).

Įvertinusi pareiškėjo pateiktus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą pareiškimo (skundo) padavimo terminą. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nepateikė prašymo atnaujinti praleistą pareiškimo (skundo) padavimo terminą ir nenurodė jokių išskirtinių bei svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti minėtą terminą.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą pareiškimo (skundo) padavimo terminą.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad teismas, spręsdamas skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimą, visų pirma įvertina tai, ar egzistuoja teisės aktuose numatytos neigiamos procesinės prielaidos atsisakyti inicijuoti administracinės bylos nagrinėjimą teisme. Jeigu teismas, nagrinėdamas minėtą klausimą, nustato bent vieną iš įvardytų prielaidų, jis motyvuota nutartimi atsisako priimti asmens skundą (prašymą, pareiškimą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-684-624/2024; kt.).

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą) nagrinėti iš esmės.

Dėl prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Administracinės bylos nagrinėjimo metu teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti nagrinėjamoje situacijoje taikytinų teisės aktų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, taip pat nenurodė jokių aplinkybių bei argumentų, sudarančių pagrindą abejoti nagrinėjamoje situacijoje taikytinų teisės aktų (konkrečių jų dalių) atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija netenkina minėto pareiškėjo prašymo.

Dėl prašymo pripažinti aplinkybes

Pareiškėjas prašo pripažinti aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimo nuostatose pateikti išaiškinimai: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“ neatitinka faktinės tikrovės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad administraciniai teismai nagrinėja administracinius ginčus, atsižvelgdami į įstatymų nuostatomis suteiktą teismo kompetenciją nagrinėti tam tikrą ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017; kt.).

ABTĮ 18 straipsnio 1 dalis nustato, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. ABTĮ 18 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad administraciniai teismai nenagrinėja bylų dėl tam tikrų juridinių faktų pripažinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-478-502/2025; kt.).

Įvertinusi pareiškėjo prašymo pobūdį, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad teisės aktai nesuteikia administraciniams teismams kompetencijos nagrinėti tokio pobūdžio prašymą.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija netenkina minėto prašymo.

Dėl atskirosios nutarties

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo teismo priimti atskirąją nutartį.

ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams.

Administracinės bylos nagrinėjimo metu teisėjų kolegija nenustatė pagrindo priimti atskirąjį nutartį. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia prašymą priimti atskirąją nutartį, yra deklaratyvaus bei subjektyvaus pobūdžio ir taip pat nesudaro pagrindo teismui priimti atskirosios nutarties.

Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija netenkina minėto pareiškėjo prašymo.

Dėl administracinės bylos procesinės baigties

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą) nagrinėti iš esmės. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumu ir teisėtumu. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą ir atmeta pareiškėjo skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą.

Palikti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. spalio 14 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė