2016-09-27 Nr. AB-18309-3-61-3-02595-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3038-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02595-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. (J. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. (J. G.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovė, Lukiškių TI-K) 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2012 m. birželio 7 d. jis laikytas Lukiškių TI-K kamerose nuolat pažeidžiant minimalią ploto normą vienam asmeniui, o tai sukeldavo daugelį nepatogumų, išgyvenimus, tuo padarant pareiškėjui neturtinę žalą. Pareiškėjas nurodė, kad iš pradžių Lukiškių TI-K kamerose jam buvo skirta vieta dviaukštės lovos antro aukšto gulte, kadangi dažnai tekdavo lipti į apačią (į tualetą, pavalgyti, pasivaikščioti), todėl susidurdavo su daugeliu nepatogumų, nes nulipdamas / užlipdamas turėjo statyti koją ant pirmame aukšte gulinčio asmens patalynės ir taip sujaukdavo jo patalynę, dėl to kildavo konfliktai, pykčiai, psichologinė įtampa ir psichologinis diskomfortas. Pareiškėjo teigimu, vėliau jam pačiam teko gulėti ant dviaukštės lovos pirmo aukšto gulto, todėl patyrė tą patį, ką patirdavo asmenys, kai pareiškėjas užlipdavo į antrą aukštą ir nulipdavo. Kai naktį iš antro aukšto asmuo nulipdavo iš savo gulto į tualetą, prikeldavo pareiškėją iš miego, todėl kildavo psichologinė įtampa, pyktis, išgyvenimai.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad kamerose dėl jose įrengtų baldų judėjimo laisvė buvo suvaržyta iki minimumo. Kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, sanitariniai mazgai įrengti kamerų gyvenamosiose patalpose, nėra atskiros patalpos, todėl asmenims naudojantis tualetu kameroje pasklisdavo nemalonus kvapas, tai yra žeminanti aplinka, dėl tokių sąlygų jaučiamasi ne žmogumi, o gyvuliu. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K 1 korpuso 2 sparne dėl administracijos kaltės buvo kilęs gaisras, nes nesilaikyta priešgaisrinės saugos instrukcijų, dėl to gaisro metu į kamerą Nr. 185 veržėsi dūmai, smalkės, nebuvo kuo kvėpuoti, o vėliau visa kamera smirdėjo degėsiais, tokiu kvapu persismelkė drabužiai. Lukiškių TI-K administracija, esant tokiai situacijai, privalėjo perkelti asmenis į kitą kamerą, t. y. saugią aplinką. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad jis buvo kankinamas ir žeminamas.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2012 m. birželio 7 d., o į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 30 d. Atsakovė nurodė, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kamerose, kuriose buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui. Atsakovė pažymėjo, kad stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį suimtiesiems ir nuteistiesiems, sudaromos galimybės jiems pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovės teigimu, maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų, kadangi Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos dėl atvykstančių asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsakovė pažymėjo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Atsakovė paaiškino, kad pareiškėjas į teismą dėl 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro aplinkybių kreipėsi praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo įvykio dienos. Atsakovės teigimu, Lukiškių TI-K pareigūnai, pastebėję, kad patalpose kilo gaisras, veikė tinkamai, t. y. taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir aktyviai, nes ėmėsi veiksmų gaisro židiniui lokalizuoti ir gesinti bei asmenims evakuoti, t. y. padarė viską, kas buvo įmanoma susiklosčiusioje ekstremalioje situacijoje. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovė pažymėjo, kad šiuo atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjo J. G. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 195 Eur neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2012 m. birželio 6 d. (netinkamai laikytas 26 paras).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2012 m. birželio 7 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2015 m. gegužės 5 d., o atsakovė prašė taikyti ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalimi. Teismas pažymėjo, kad ieškinio senaties terminas yra itin svarbus institutas santykių stabilumui užtikrinti, be kita ko, reiškiantis ir tai, kad praleidęs šį terminą asmuo yra itin silpnai suinteresuotas savo teisių gynyba. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą prašyti priteisti neturtinės žalos, kurią patyrė nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2012 m. gegužės 4 d., atlyginimą, nes savo teises gynė labai neapdairiai. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai ilgai po išvykimo iš Lukiškių TI-K delsė kreiptis su skundu į teismą, todėl teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti senaties terminą. Dėl to teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti šią pareiškėjo skundo dalį.

Įvertinęs kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžius bei asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičių, teismas darė išvadą, kad nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2012 m. birželio 6 d. iš viso 26 paras kamerose laikomiems asmenims trūko ploto, o 2012 m. gegužės 10 d. – 2012 m. gegužės 15 d. ir 2012 m. gegužės 22 d. asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Konstatavęs, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, teismas sprendė, jog veiksmų neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas, o atsakovės argumentai, kad atsakovės atstovas nėra kaltas dėl šio pažeidimo, nėra reikšmingi. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerų patalpose sąlygomis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra pagrįsti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas.

Teismo vertinimu, didžiausi pažeidimai buvo susiję būtent su ploto trūkumu (jį labiausiai ir akcentavo pareiškėjas savo skunde), o dėl 2012 m. sausio 5 d. Lukiškių TI-K vykusio gaisro pareiškėjas praleido senaties terminą pareikšti pretenzijas. Atsižvelgęs į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (26 paras pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamai), į tai, kad pareiškėjui reali žala sveikatai nepadaryta, į Lietuvoje pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A558-575/2015 suformuota praktika, teismas sprendė, kad yra pagrindas priteisti pareiškėjui iš atsakovės 195 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teismo vertinimu, didesnės negu 195 Eur neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

III. Pareiškėjas J. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes bei pažeidė CK 1.125 ir 1.127 straipsnių nuostatas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2008 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008). Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 str. 1 d.). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008).

2. Apie tai, kad yra pažeistos pareiškėjo teisės, jis sužinojo po paleidimo iš kalėjimo. Būdamas kalėjime, pareiškėjas galvojo, kad tokios sąlygos, nors ir labai sunkios, yra priimtos valstybėje, t. y. pareiškėjas manė, kad toks laikymas yra įprastas ir galimas. Kalinimo metu pareiškėjas nebuvo supažindintas su Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ ir kitomis taisyklėmis, nebuvo tinkamai informuotas apie nurodytus pažeidimus ir galimybes apskųsti pareigūnų veiksmus. Įstaigos administracija informacijos nesuteikė, nereagavo į pareiškėjo prašymus suteikti informaciją. Kalinimo metu pareiškėjas negalėjo naudotis internetu ir kitais informacijos šaltiniais. Iš administracijos veiksmų matyti, kad pažeidimų faktai paslėpti. Todėl ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo paleidimo iš kalėjimo, t. y. nuo 2012 m. birželio 7 d. Senaties terminas šioje konkrečioje situacijoje nėra aiškiai vienareikšmiškas. Be to, kalėjimo administracijos veiksmai neinformuoti apie taisykles, specialias žinias, ribojo pareiškėjo teises gintis. Dėl to terminas pateikti skundą praleistas dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Skundas buvo pateiktas iš karto po paleidimo iš Marijampolės pataisos namų 2015 m. gegužės mėnesį. Tai reiškia, kad subjektyviu požiūriu senaties terminas nebuvo praleistas.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovės teigimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Šiuo atveju būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, nes neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio pobūdžio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Net ir tuo atveju, kai neturtinės žalos faktas preziumuojamas pagal įstatymą, ieškovas turi pagrįsti reikalaujamos kompensacijos dydį. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo nurodomos žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam padaryta neturtinė žala. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino bylos aplinkybes ir surinktus rašytinius įrodymus, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Dėl to nėra jokio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui J. G. už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2012 m. birželio 7 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

Pareiškėjas 2015 m. gegužės 5 d. išsiuntė paštu pirmosios instancijos teismui skundą, kuriame nurodė, kad jis neturtinę žala patyrė dėl nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2012 m. birželio 7 d. trukusių Lukiškių TI-K (atsakovės atstovo) neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo kalinimo nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2012 m. birželio 6 d. sąlygas, nes atsakovės prašymu taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti dėl kalinimo nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2012 m. gegužės 4 d. atsiradusią neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2012 m. birželio 6 d. iš viso 26 paras Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.250 ir 6.271 straipsniais, pareiškėjui priteisė 195 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Anot pareiškėjo, šiuo atveju senaties terminas nebuvo praleistas, o pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė termino eigos pradžios momentą, be to, jeigu senaties terminas buvo praleistas, ieškinio senaties terminas turėjo (turi) būti atnaujintas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka tik su ta skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria dėl ieškinio senaties termino taikymo buvo atmesta pareiškėjo reikalavimo dalis dėl nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2012 m. gegužės 4 d. atsiradusios neturtinės žalos priteisimo, tačiau pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis, kuria buvo iš dalies patenkintas pareiškėjo skundas ir jam iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistas 195 Eur neturtinės žalos atlyginimas dėl kalinimo sąlygų nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2012 m. birželio 6 d., nėra apskųsta, todėl ji paliekama nepakeista.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl nepagrįsto senaties termino taikymo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad nors pareiškėjas šiuo atveju apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 1.125 straipsnio, kuriame nustatyti ieškinio senaties terminai, nuostatas, tačiau pareiškėjas apeliacinio skundo negrindžia aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 str. 2 d.). Akcentuotina, kad reikalavimams dėl padarytos žalos, įskaitant ir kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju kelia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovaudamasi CK 1.125 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2330-624/2015 suformuota praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016; kt.).

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovė atsiliepime į skundą (b. l. 6–14) prašė taikyti ieškinio senatį.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2012 m. birželio 7 d. (b. l. 1), tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2015 m. gegužės 5 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 3).

CK 1.127 straipsnio, kurį pareiškėjas akcentuoja apeliaciniame skunde, 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, jog tai nėra tęstinis pažeidimas (žr., pvz., 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog apie tai, kad yra pažeistos jo teisės, jis sužinojo po paleidimo iš kalėjimo, todėl ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo paleidimo iš kalėjimo, t. y. nuo 2012 m. birželio 7 d., tačiau nepateikia jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad Lukiškių TI-K turėjo pareigą informuoti pareiškėją apie daromus jo teisių pažeidimus ir galimybę ginti savo pažeistas teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad jis kalinimo metu negalėjo naudotis informacijos šaltiniais, yra nepagrįstas ir vertintinas kaip deklaratyvus. Pažymėtina, kad internetas nėra vienintelis informacijos šaltinis, o pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą suimtieji, be kita ko, turi teisę susirašinėti (16 str.), pasimatyti (22 str.), paskambinti telefonu (23 str.), gauti pašto ar perduodamus siuntinius ir smulkiuosius paketus (24 str.), įsigyti literatūros ir rašomųjų reikmenų (26 str.). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo leista pasinaudoti šiomis teisėmis.

Pareiškėjas skunde kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas prilygino asmens kankinimui ir žeminimui, nurodė, kad dėl tokių sąlygų jaučiamasi ne žmogumi, o gyvuliu. Atsižvelgusi į pareiškėjo skunde nurodytus jo pojūčius, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo nurodomus nepatogumus, apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui ir jis yra laikomas galbūt nesaugiomis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to jis patiria neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2012 m. gegužės 4 d., priteisimo.

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas savo teises gynė labai neapdairiai, nes nepagrįstai ilgai po išvykimo iš Lukiškių TI-K delsė kreiptis su skundu į teismą, todėl pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti senaties terminą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde ieškinio senaties termino praleidimą sieja su tuo, kad senaties terminas šioje konkrečioje situacijoje nėra aiškiai vienareikšmiškas, be to, kalėjimo administracijos veiksmai neinformuoti apie taisykles, specialias žinias, ribojo pareiškėjo teises gintis. Kaip jau minėta, senaties terminą ir jo pradžios momentą įtvirtina CK, todėl teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu abstraktaus pareiškėjo argumento, jog senaties terminas šioje konkrečioje situacijoje nėra aiškiai vienareikšmiškas. Be to, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad Lukiškių TI-K administracija sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis kreiptis į teismą per įstatyme nustatytą terminą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja svarbios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys, sudarančios pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas. Todėl atmestinas pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovės nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2012 m. gegužės 4 d. patirtą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. G. (J. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė