2016-06-14 Nr. AB-12423-3-61-3-00362-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3529-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00362-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja R. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1-10), prašydama panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymą Nr. 5-TE-692 „Dėl R. S. atleidimo iš vidaus tarnybos“, įpareigoti atsakovą Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, PD) paskirti ją į to paties pobūdžio funkcijas turinčias karjeros valstybės tarnautojo A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas. Nepatenkinus šio reikalavimo, prašo įpareigoti atsakovą perkelti jos atleidimo datą ir laikyti atleista iš vidaus tarnybos nuo sprendimo įsigaliojimo (įvykdymo) dienos, įpareigoti atsakovą už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2016 m. birželio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo (įvykdymo) dienos perskaičiuoti ir nustatyti stažus vidaus tarnybai, Lietuvos valstybei ir pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, įpareigoti atsakovą apskaičiuoti bei apmokėti jai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2016 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (įvykdymo) dienos ir priteisti iš atsakovo jai padarytos 4 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad 2015 m. gruodžio 28 d. atsakovo įsakymu Nr. 5-TE-692, remiantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu, 57 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. gruodžio 21 d. komisijos posėdžio protokolu Nr. 5-P1-609 (toliau – ir Protokolas Nr. 5-P1-609), 2015 m. gruodžio 31 d. buvo atleista iš PD Personalo valdybos (toliau –ir PV) Mokymo skyriaus (toliau – ir MS) vyresniojo specialisto, statutinio valstybės tarnautojo, pareigų.

Teigė, kad 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymas priimtas pažeidžiant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkto ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo Nr. XII-1855 (toliau – ir Naujas statutas) 3 straipsnio (įstatymo įgyvendinimas) 2 ir 3 dalių nuostatas, nesilaikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 patvirtintos Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos reikalavimų bei pažeidžiant jos teises bei teisėtus lūkesčius. Atsakovo nurodytas pareigybių panaikinimo faktas buvo tik formalus, negalintis objektyviai pagrįsti jos tarnybos santykių nutraukimo su atsakovu. Atlikta Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto, karjeros valstybės tarnautojo, pareigybės (A lygio 12 kategorija), į kurią pareiškėja sutiko būti perkelta, ir jos eitos PD PV MS vyresniojo specialisto, statutinio valstybės tarnautojo (A lygio 11 kategorija), pareigybių aprašymų lyginamoji analizė parodė, kad abiejų pareigybių paskirtis iš esmės yra analogiška. Atsakovas, 2015 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. 5-V-1037 nustatęs Policijos departamento Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus pareigybių lygius, nepagrįstai sudarė tokią teisinę situaciją, kurioje pagal Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 1 dalies 5 punktą, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį ir Naujo statuto 3 straipsnio 2 dalį pareiškėjai negalėjo būti pasiūlyta konkreti įsteigta karjeros valstybės tarnautojo pareigybė (ji turėjo A lygio 11 kategoriją, o pareigybei buvo nustatyta A lygio 12 kategorija), kurioje buvo numatytos to paties pobūdžio funkcijos, kaip naikinamos pareigybės, nors pareiškėja sutiko šias pareigas eiti, bei kartu atėmė jai galimybę siekti būti perkeltai į lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas.

Pažymėjo, jog reikalavimas turėti pedagogo kvalifikaciją perteklinis, nes Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo funkcijose nėra numatytos personalo mokymo funkcijos. Net ir padarius prielaidą, kad specialusis reikalavimas turėti pedagogo kvalifikaciją yra būtinas atliekant Policijos departamento Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 12 kategorijos) pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, akivaizdu, kad pedagogo kvalifikacijos neturėjimas negalėjo ir negali būti teisine kliūtimi nesiūlyti šių pareigų pareiškėjai. Atsakovas pateiktame įspėjime tendencingai nepateikė informacijos apie Naujo statuto 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir taip atėmė galimybę siekti pareigybės, kurioje yra priskirtos to paties pobūdžio funkcijos, kaip ir pareiškėjos naikinamos pareigybės.

Nurodė, kad neteisėti atsakovo veiksmai ir priimti sprendimai sukėlė jai nervinę įtampą, sveikatos sutrikimą, pasikeitė bendradarbių požiūris į ją, pareiškėja buvo dvasiškai sukrėsta, todėl prašė iš atsakovo priteisti jai padarytos 4 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 48-51) su juo nesutiko ir prašė atmesti.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2015 m. rugpjūčio 31 d. išleido įsakymą Nr. 1V-680 „Dėl vidaus reikalų įstaigų statutinių valstybės tarnautojų pareigybių, neatitinkančių 2016-01-01 įsigaliosiančiame Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute nustatytos vidaus tarnybos sistemos pareigūno sąvokos, sąrašo patvirtinimo“. Pareiškėjos eitos Policijos departamento Personalo valdybos Mokymo skyriaus statutinio valstybės tarnautojo vyresniojo specialisto (A lygio 11 kategorijos) pareigybė į šį sąrašą pateko.

Policijos generalinis komisaras 2015 m. rugpjūčio 19 d. išleido įsakymą Nr. 5-V-718 „Dėl Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“. Šio įsakymo 1 punktu patvirtinta ir įsakymo priede išdėstyta nauja Policijos departamento administracijos struktūra. Personalo valdybos, kaip struktūrinio padalinio, nebeliko, įsteigti du nauji padaliniai, kurių veikla sietina su personalo administravimo, mokymo ir kitomis panašiomis funkcijomis: įsakymo priedo 16-1 punktu įsteigtas Personalo administravimo skyrius, o 17 punktu įsteigta Žmogiškųjų išteklių valdyba (toliau – ir ŽI valdyba) ir nustatyta jos struktūra.

Numatyta, kad Žmogiškųjų išteklių valdyba sudaryta iš Plėtros skyriaus, Psichologų poskyrio ir Karjeros skyriaus. Minėtuose padaliniuose statutinių valstybės tarnautojų pareigybių nebeliko. 2015 m. rugpjūčio 31 d. Policijos generalinis komisaras išleido įsakymą Nr. 5-V-759 „Dėl Policijos departamento naikinamų pareigybių sąrašų patvirtinimo“, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos eita Policijos departamento Personalo valdybos Mokymo skyriaus vyresniojo specialisto (statutinio valstybės tarnautojo) pareigybė bus panaikinta nuo 2016 m. sausio 1 d. 2015 m. rugsėjo 1 d. pareiškėja apie tai buvo raštu pasirašytinai įspėta.

Įspėjime nurodyta, kad jai, esant galimybei, bus siūloma eiti kitas laisvas lygiavertes pareigas, o tokių nesant – žemesnes pareigas. 2015 m. spalio 21 d. Policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-923 buvo patvirtinti ŽI valdybos steigiamų bei perkeltų ir pervardytų pareigybių sąrašai. 2015 m. spalio 27 d. Policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-943 buvo patvirtinti ŽI valdybos nuostatai. 2015 m. gruodžio 28 d. Policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-TE-692 R. S., vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu, iš vidaus tarnybos buvo atleista.

Pažymėjo, kad 2015 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 5-S-11750 pareiškėjai buvo pateikti pasiūlymai ir informacija apie laisvas pareigybes bei nurodyta pranešti apie pageidavimus pretenduoti eiti vienas ar kitas pareigas, taip pat pranešti, jei jokių pareigų policijos sistemoje eiti nepageidauja. Atsakydama į šį pasiūlymą, pareiškėja 2015 m. gruodžio 3 d. pateikė Policijos generaliniam komisarui tarnybinį pranešimą, kuriame jokių konkrečių pareigų, kurias pageidautų eiti, nenurodė, todėl 2012 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. 5-S-12139 jai pateiktas pakartotinis pasiūlymas. 2015 m. gruodžio 9 d. R. S. pateikė Policijos generaliniam komisarui tarnybinį pranešimą Nr. 5-PR2-2747, kuriame nurodė, kad ji pageidauja, vadovaudamasi Statuto pakeitimo įstatymo (2015 m. birželio 25 d. Nr. XII-1855) 3 straipsnio 3 ir 4 dalimis, nuo 2016 m. sausio 1 d. eiti Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, kurioms priskirtos to paties pobūdžio, kaip ir jos naikinamos pareigybės, funkcijos. Policijos generalinis komisaras, susipažinęs su šiuo pareiškėjos pageidavimu, 2015 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 5-S-12592 pareiškėjai pateikė atsakymą, kuriame nurodė motyvus, dėl kurių ji negali būti paskirta į pasirinktą pareigybę. Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad jos pasirinktos naujai steigiamos pareigybės funkcijos nėra to paties pobūdžio, be to, jos yra aukštesnė kategorija (A lygio 12 kategorijos) bei jai nustatytas specialus reikalavimas turėti pedagogo kvalifikaciją, kurios pareiškėja neturi. Pareiškėjai tarnybiniu elektroniniu paštu buvo teikiami pasiūlymai eiti ir kitas tiek statutines, tiek karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Pareiškėja į teikiamus jai pasiūlymus dėl kitų pareigybių pasirinkimo nereagavo, atsakymų nepateikė, jokių pageidavimų nepareiškė. Iš tokio pareiškėjos elgesio (sąmoningai pasirinko pareigybę, į kurią negali būti paskirta, nepasirinko jokios kitos iš siūlytų jai pareigybių) galima spręsti apie jos apsisprendimą neiti jokių pareigų Policijos departamente ir būti atleista iš valstybės tarnybos, pasinaudojant jai priklausančiomis tokiais atvejais socialinėmis garantijomis (piniginė išmoka, teisė į pareigūno valstybinę pensiją).

Teigė, kad Policijos departamente įvykusių struktūrinių, funkcijų paskirstymo bei pareigybių pokyčių visuma leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos pareigybė, kurią ji ėjo atleidimo iš pareigų metu, buvo realiai panaikinta, o pareiškėja, turėdama teisę dalyvauti jos užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje ta prasme, kad turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jos sutikimu) eiti žemesnės kategorijos pareigas, pasirinko tokį elgesio modelį, kuriuo sąmoningai tokio dalyvavimo atsisakė, kartu atsisakydama visų jai siūlomų lygiaverčių ar žemesnių statutinių ar karjeros valstybės tarnautojų pareigų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 21 d. sprendimu (II t., b. l. 89-95) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja byloje kelia klausimą dėl įstatyme įtvirtintos socialinės garantijos – prievolės atleidžiamam valstybės tarnautojui pasiūlyti to paties lygio ir kategorijos arba žemesnės kategorijos pareigas, taikymo jos atžvilgiu, taip pat savo skundą grindė tuo, jog jos eitos Policijos departamento Personalo valdybos Mokymo skyriaus statutinio valstybės tarnautojo vyresniojo specialisto A lygio 11 kategorijos) pareigybės panaikinimas nebuvo realus.

Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, sprendė, kad pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės nepatvirtina jos teiginių dėl eitų pareigų panaikinimo fiktyvumo ir siekio tik atleisti iš jų pareiškėją. Vadovaujantis teismų praktika, teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, todėl teismas skundo argumentus dėl būtinybės keisti administracijos struktūrą nelaikė galinčiais sudaryti pagrindą konstatuoti pareiškėjos pareigybės panaikinimo fiktyvumą.

Pareiškėja teigia, kad Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė (A lygio 12 kategorija), į kurią pareiškėja sutiko būti perkelta, ir jos eito PD PV MS vyresniojo specialisto, statutinio valstybės tarnautojo (A lygio 11 kategorija), pareigybių aprašymų lyginamoji analizė parodė, kad abiejų pareigybių paskirtis iš esmės yra analogiška, tačiau teismas konstatavo, kad Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė (A lygio 12 kategorija) (I t., b. l. 107) ir statutinio valstybės tarnautojo pareigybės (A lygio 11 kategorija) (I t., b. l. 104 – 106) paskirtis ir funkcijos akivaizdžiai skiriasi, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad jos eitos pareigos nebuvo realiai panaikintos.

Iš Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo matyti, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas rengia kvalifikacijos tobulinimo programas, vertina ir teikia siūlymus dėl mokymo, studijų programų, prižiūri ir koordinuoja mokymo programų rengimo procedūras, parenka ir siūlo naujus mokymo metodus, pedagoginės veiklos būdus ir formas, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad reikalavimas turėti pedagogo kvalifikaciją perteklinis.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad Policijos departamento Personalo valdybos Mokymo skyriaus statutinio valstybės tarnautojo vyresniojo specialisto (A lygio 11 kategorijos) pareigybės panaikinimas buvo realus, sprendimas priimtas kompetentingo subjekto. Teismas padarė išvadą, kad šis struktūrinis pertvarkymas nebuvo padarytas turint tikslą tik atleisti iš valstybės tarnybos nepageidaujamus asmenis, taip pat ir pareiškėją.

Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, 2015 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 5-S-11750 pareiškėjai buvo pateikti pasiūlymai ir informacija apie laisvas pareigybes bei nurodyta pranešti apie pageidavimus pretenduoti eiti vienas ar kitas pareigas, taip pat pranešti, jei jokių pareigų policijos sistemoje eiti nepageidauja. Atsakydama į šį pasiūlymą, pareiškėja 2015 m. gruodžio 3 d. pateikė policijos generaliniam komisarui tarnybinį pranešimą, kuriame jokių konkrečių pareigų, kurias pageidautų eiti, nenurodė, todėl 2012 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. 5-S-12139 jai pateiktas pakartotinis pasiūlymas. 2015 m. gruodžio 9 d. pareiškėja pateikė Policijos generaliniam komisarui tarnybinį pranešimą Nr. 5-PR2-2747, kuriame nurodė, kad ji pageidauja, vadovaudamasi Naujo statuto 3 straipsnio 3 ir 4 dalimis, nuo 2016 m. sausio 1 d. eiti ŽI valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, kurioms priskirtos to paties pobūdžio, kaip ir jos naikinamos pareigybės, funkcijos. Policijos generalinis komisaras, susipažinęs su šiuo pareiškėjos pageidavimu, 2015 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 5-S-12592 pareiškėjai pateikė atsakymą, kuriame nurodė motyvus, dėl kurių ji negali būti paskirta į jos pasirinktą pareigybę. Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad jos pasirinktos naujai steigiamos pareigybės funkcijos nėra to paties pobūdžio, be to, jos yra aukštesnė kategorija (A lygio 12 kategorijos) bei jai nustatytas specialusis reikalavimas turėti pedagogo kvalifikaciją, kurios pareiškėja neturi. Šis R. S. pageidavimas 2015 m. gruodžio 21 d. taip pat buvo apsvarstytas Policijos departamento komisijos darbuotojų atitikties pretenduojamoms Policijos departamento pareigoms eiti posėdyje. Komisija nutarė, kad pareiškėja neatitinka Policijos departamento ŽI valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 12 kategorijos) pareigybės aprašymo specialiųjų reikalavimų, neturi pedagogo kvalifikacijos; taip pat Naujo statuto 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pareigūnas gali būti jo rašytiniu sutikimu perkeltas į esančias ar įsteigtas naujas karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje ar, vidaus reikalų įstaigų vadovams suderinus, kitoje vidaus reikalų įstaigoje, jei jos yra tos pačios ar žemesnės kategorijos kaip naikinama pareigybė. Pareiškėja ėjo A lygio 11 kategorijos vyresniojo specialisto pareigas.

Teismas pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog minėtoje teisės normoje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija – būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas – nėra absoliuti. Tarnautojas, pretenduojantis eiti atitinkamas pareigas, turi atitikti jų aprašyme nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus (žr. administracines bylas Nr. A438-1743/2009, A143-227/2011 ir kt.). Ši garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojas pretenduoja eiti pareigas, kurioms jų aprašyme nėra nustatyti specialieji reikalavimai. Tačiau jeigu tarnautojas pretenduoja eiti pareigas, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialieji reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitiktimi specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigų, kurias tarnautojas pretenduoja eiti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes priešingu atveju, gali būti neįgyvendinti arba netinkamai įgyvendinti tie ypatingi valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms.

Atsižvelgęs į nurodytą garantinį pobūdį, teismas padarė išvadą, kad kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje ta prasme, kad turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) eiti žemesnės kategorijos pareigas. Teismas pažymėjo, kad tokia valstybės tarnautojo teisė yra suponuojama atitinkama darbdavio (institucijos (įstaigos), su kuria valstybės tarnautoją sieja tarnybos santykiai) pareiga užtikrinti šios teisės realizavimą. Tai reiškia, kad, numatydama atitinkamos pareigybės panaikinimą, atitinkama institucija (įstaiga) per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A438-1743/2009, A143-247/2010, A146-2643/2011).

Teismas atmetė pareiškėjos skundo argumentus, kad ji atitinka reikalavimus, keliamus Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigoms. Naujai steigiamos pareigybės funkcijos nėra to paties pobūdžio, kaip buvo pareiškėjos, be to, jos yra aukštesnė kategorija (A lygio 12 kategorijos) bei jai nustatytas specialusis reikalavimas turėti pedagogo kvalifikaciją, kurios pareiškėja neturi. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir įvertinęs atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus, neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė specialųjį reikalavimą turėti pedagogo kvalifikaciją. Pareiškėja reikalaujamos pedagogo kvalifikacijos neturėjo, todėl ji neatitiko šiai pareigybei keliamo specialiojo reikalavimo.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad valstybės tarnautojo pareigybės, kurią ėjo pareiškėja, panaikinimo faktas byloje yra nustatytas. Šios pareigos buvo panaikintos realiai. Atsakovas siūlė pareiškėjai laisvas pareigas, kurioms keliamus reikalavimus pareiškėja atitiko, todėl pareiškėjos atleidimas iš tarnybos yra pagrįstas ir teisėtas.

Remiantis išdėstytais motyvais, atmesti pareiškėjos reikalavimai panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymą Nr. 5-TE-692 dėl jos atleidimo iš vidaus tarnybos, įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus – paskirti į atitinkamas pareigas, perskaičiuoti tarnybos stažus bei apmokėti jai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2016 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (įvykdymo) dienos.

Dėl pareiškėjos prašymo priteisti jau neturtinės žalos atlyginimą teismas pažymėjo, jog šioje byloje nėra konstatuotų neturtinei žalai atsirasti būtinų atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Nenustačius neteisėtos veikos, nėra ir būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Kadangi teismas konstatavo, jog pareiškėjos atleidimas iš pareigų nebuvo neteisėtas, šiuo atveju neegzistuoja sąlygos viešajai atsakomybei atsirasti, todėl atmestas pareiškėjos reikalavimas priteisti jai neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėja R. S. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą visiškai patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, sprendimo aprašomojoje dalyje nurodydamas, kad pareiškėja skundą grindžia tuo, jog pedagogo kvalifikacijos neturėjimas negalėjo ir negali būti teisine kliūtimi nesiūlyti šių pareigų pareiškėjai, iškreipė ginčo dėl specialaus reikalavimo turėti pedagogo kvalifikaciją esmę. Teiginys yra paimtas iš skundo konteksto, nenurodant tikrosios jo esmės, ir tai lėmė klaidingą teismo aplinkybių vertinimą ir atitinkamo sprendimo priėmimą.

2. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Policijos departamento Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymą, analizavo ir pasisakė dėl funkcijų, kurioms vykdyti būtina pedagogo kvalifikacija, neatsižvelgdamas į nustatytą pareigybės veiklos sritį. Remiantis Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 685) 7 punkto nuostatomis, pareigybės sritis nustatoma atsižvelgiant į pareigybės paskirtį ir teisės aktų, reglamentuojančių įstaigos arba įstaigos struktūrinio padalinio veiklą, nuostatas.

PD Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei nustatyta bendroji veiklos sritis – žmogiškųjų išteklių valdymas (personalo mokymas) (I t., b. l. 107). Skunde buvo nurodyta, kad vertinant PD Žmogiškųjų išteklių valdybos nuostatus (I t., b. l. 90-94), konstatuotina, jog personalo mokymas nėra numatytas nei šios valdybos tiksluose (I t., b. l. 91), nei šios valdybos Karjeros skyriaus funkcijose (I t., b. l. 92-93). Taip pat Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo numatytose funkcijose nėra numatytos funkcijos – personalo mokymas, t. y. pareigybei nustatyta bendroji veiklos sritis – žmogiškųjų išteklių valdymas (personalo mokymas) nesutampa su pareigybės paskirtimi, pareigybės funkcijomis, atsakovo ir jame įsteigto struktūrinio padalinio funkcijomis.

Be to, atsakovas nėra švietimo įstaiga, o jame įsteigtas padalinys – Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyrius nėra švietimo įstaigos padalinys, vykdantis mokymus. Teismas, neatsižvelgdamas į šiuos ir kitus skunde nurodytus argumentus (I t., b. l. 48-51), netgi neįvertinęs to, kad atsakovas savo atsiliepime į pareiškėjos skundą dėl pareigybei nustatyto specialaus reikalavimo nustatymo rėmėsi tik vadovo diskrecijos teise rengiant pavaldžių valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus ir nustatant pareigybei specialiuosius reikalavimus, tačiau nepagrindė, kokiai konkrečiai funkcijai atlikti reikalinga pedagogo kvalifikacija, ir nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kad pareiškėja neturi pedagogo kvalifikacijos, pažymėjo, kad pedagogo kvalifikacija reikalinga rengiant kvalifikacijos tobulinimo programas, vertinant ir teikiant siūlymus dėl mokymo, studijų programų, prižiūrint ir koordinuojant mokymo programų rengimo procedūras, parenkant ir siūlant naujus mokymo metodus, pedagoginės veiklos būdus, formas ir tuo pačiu konstatavo, kad pareiškėja neturi pedagogo kvalifikacijos, todėl neatitiko šiai pareigybei keliamo specialiojo reikalavimo turėti pedagogo kvalifikaciją.

3. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad pareiškėja neturi pedagogo kvalifikacijos, nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjos pateiktų įrodymų ir argumentų, susijusių su jos turima pedagogo kvalifikacija. Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 2 straipsnio 20 punktą „Pedagogo kvalifikacija – Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka pripažįstama asmens turimų kompetencijų arba profesinės patirties ir turimų kompetencijų, reikalingų mokiniams ugdyti, visuma“. Įstatymo leidėjas nurodė 2 alternatyvias sąlygas pedagogo kvalifikacijos statusui patvirtinti, t. y.

a) teisės aktų nustatyta tvarka išduotas dokumentas (sertifikatas, diplomas, pažymėjimas ar kt.), arba b) profesinės patirties ir turimų kompetencijų visuma. Pedagoginio ir metodinio darbo patirtis ir kompetencijos pareiškėjos įgytos nuo 2001 m. lapkričio 12 d. iki 2006 m. birželio 5 d. einant pareigas Lietuvos policijos mokymo centre ir vykdant tokias funkcijas, kaip dėstomų dalykų teminių planų rengimas, metodinių mokymo ir vaizdo priemonių rengimas, pagal savo kompetenciją metodinių rekomendacijų rengimas, tarp policijos įstaigų darbuotojų pažangių darbo metodų, idėjų, mokslo bei specialiųjų žinių, užsienio šalių policijos patirties propagavimas, dėstymas mokymo renginiuose, organizavimas mokymo priemonių leidybos ir taikymo praktiniame darbe ir kt. (II t., b. l. 2-7).

Pagal Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos 1996 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. 459 „Dėl pedagoginio darbo stažo nustatymo tvarkos“, darbo stažas Lietuvos policijos mokymo centre yra įskaitomas į pedagoginio darbo stažą. Pareiškėjos turimas metodinio darbo kompetencijas įrodo ir nuo 2006 m. birželio 5 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. vykdytos PD Personalo valdybos Mokymo skyriaus vyresniojo specialisto funkcijos, kurios apėmė mokymo ir kitų kvalifikacijos tobulinimo programų ir rengimą, vertinimą ir atnaujinimą, mokymo metodų ir formų nustatymą, mokymo kokybės vertinimą, siūlymų dėl darbuotojų kvalifikacijos tobulinimą reglamentuojančių teisės aktų rengimo ir tobulinimo teikimą, policijos sistemos darbuotojų (lektorių) sąrašo rengimą ir atnaujinimą, pastabų ir siūlymų dėl parengtų mokymo ir metodinių medžiagų teikimą ir t. t.

Taip pat nebuvo suabejota pareiškėjos turima kompetencija, kai esant tarnybiniam būtinumui iš A lygio 10 kategorijos ji buvo perkelta į aukštesnes pareigas – PD PV MS vyriausiosios specialistės A lygio 13 kategorijos pareigas. Šios pareigybės aprašymo 7.7 punkte buvo numatyta funkcija „vertinti, derinti ir PD vadovybei teikti siūlymus dėl policijos pareigūnus rengiančių ir kvalifikacijos tobulinimą organizuojančių mokymo įstaigų mokymo, studijų, praktikų, stažuočių ir kvalifikacijos tobulinimo programų aprobavimo.“ (II t., b. l. 13-17).

Vertinant pareiškėjos kvalifikaciją pasirengimo vykdyti Policijos departamento Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei priskirtas funkcijas kontekste, ji yra aukštesnė nei pareigybei nustatytas reikalavimas „turėti ne mažesnę nei 1 metų patirtį pedagoginio ar metodinio darbo srityje“. Netgi padarius prielaidą, kad pedagogo kvalifikacijos statusui įrodyti yra svarbiau teisės aktų nustatyta tvarka išduotas oficialus dokumentas, nei turima profesinė patirtis ir turimos kompetencijos, atsakovas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2014 m. rugpjūčio 29 d.

įsakymo Nr. 774 „Dėl reikalavimų mokytojų kvalifikacijai aprašo patvirtinimo“ nuostatas, galėjo sudaryti sąlygas išklausyti pedagogo kvalifikacijos kursus, pavyzdžiui, taip, kaip yra taikoma Lietuvos policijos mokyklos darbuotojams, kurių funkcijos susijusios su pedagogine ir metodine veikla (II t., b. l. 32). Taigi, pareiškėja atitinka Policijos departamento Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto, karjeros valstybės tarnautojo (A lygio 12 kategorijos) pareigybei nustatytą specialųjį reikalavimą turėti pedagogo kvalifikaciją.

4. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje teigia, kad pareiškėja savo skunde kelia ginčą dėl būtinybės keisti administracijos struktūrą, tačiau toks reikalavimas skunde iš viso nebuvo nurodytas. Atvirkščiai, skunde pareiškėja nurodė, kad ji nekvestionuoja ir neginčija atsakovo diskrecijos teisės ir tikslingumo vykdyti struktūrinius pertvarkymus, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo 2015 m. rugpjūčio 31 d. priimtas įsakymas Nr. 5-V-759 „Dėl Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos naikinamų pareigybių sąrašų patvirtinimo“ nuo 2016 m. sausio 1 d. realiai nepanaikino PD PV MS vykdytų valstybės tarnautojų ir darbuotojų pareigybių funkcijų. Visos vykdytos funkcijos po PD PV MS struktūrinio pertvarkymo išliko naujai įsteigtų PD Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus karjeros valstybės tarnautojų ir darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybės aprašymuose. Todėl atsakovo 2015 m. rugpjūčio 31 d. priimtu įsakymu Nr. 5-V-759 nurodytas pareigybių panaikinimo faktas buvo tik formalus, negalintis objektyviai pagrįsti pareiškėjos tarnybos santykių nutraukimą su atsakovu (I t., b. l. 2).

5. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas faktą dėl realaus funkcijų panaikinimo, apsiribojo tik dviejų pareigybių: PD Personalo valdybos Mokymo skyriaus vyresniojo specialisto ir PD Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto aprašymų, formaliu vertinimu, nors pats savo sprendime konstatuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėdami ginčus dėl atleidimo iš valstybės tarnybos kai panaikinama pareigybė, teismai turi palyginti panaikintų ir įsteigtų padalinių funkcijas; panaikintų ir įsteigtų pareigybių aprašymus ir t. t. Teismas nevertino to fakto, kad PD PV (I t., b. l. 57-63) ir naujai įsteigto PD Žmogiškųjų išteklių valdybos (I t., b. l. 90-94) tikslai yra analogiški, o įsteigtas PD Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyrius iš esmės perėmė PD PV MS tikslus ir funkcijas (I t., b. l. 23-27). Teismas nevertino ir to, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. panaikinus PD PV Mokymo skyrių ir įsteigus PD Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyrių, pareigybių skaičiaus sumažinimo nebuvo, o atvirkščiai – padidėjo. Teismas, neatsižvelgdamas ir į tai, kad atsakovas savo 2016 m. vasario 10 d. atsiliepime nepaneigė pareiškėjos skunde pateiktų įrodymų ir argumentų dėl funkcijų tapatumo, konstatavo, kad PD Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės, į kurią pareiškėja sutiko būti perkelta, ir jos eitos PD PV MS vyresniojo specialisto pareigybės paskirtis ir funkcijos akivaizdžiai skiriasi, todėl padarė išvadą, kad buvo realus pareigybės panaikinimo faktas.

6. Nors teismas konstatavo, kad abiejų pareigybių paskirtys akivaizdžiai skiriasi, tačiau nenurodė, kokie tie neatitikimai. Atvirkščiai, abiejų pareigybių aprašymų lyginamoji analizė rodo, kad pareigybių paskirtys turinio prasme iš esmės yra analogiškos (nustatant, kam reikalinga naujoji pareigybė, lingvistiniu požiūriu pakeisti žodžiai iš esmės nepakeitė pareigybės paskirties dalies turinio, nes „Ugdymas“ reiškia sistemą, apimančią rezervo, karjeros, kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo planavimą ir organizavimą. „Strategija“ – mąstymo ir veiklos procedūros, padedančios siekti kokio nors tikslo ar spręsti kokį nors uždavinį. „Politika“– tam tikrų reikalų tvarkymo teorija ir praktika. „Procesas“ – yra priežastiniais ryšiais susijusių sistemos pokyčių eiga (http://terminai.vlkk.lt). Mokymo skyriaus vyresniojo specialisto „Kvalifikacijos kėlimo ir tobulinimo procesas“ apėmė policijos pareigūnų rengimo ir policijos sistemos darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo programų rengimo proceso organizavimą ir vykdymą).

7. Atsakovas savo atsiliepime nepasisakė dėl pareiškėjos skunde pateiktų įrodymų ir argumentų dėl funkcijų tapatumo, t. y. kad PV MS vyresniojo specialisto pareigybės aprašyme nurodytos funkcijos apėmė funkcijas, susijusias su kvalifikacijos tobulinimo programų rengimu, vertinimu, atnaujinimu ir kt., bei, kad visos vykdytos funkcijos yra to paties pobūdžio kaip ir naujai įsteigtos PD Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme nurodytos funkcijos. Neatsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad PD PV MS vyresniojo specialisto ir PD Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybių aprašymų lyginamoji analizė parodė, jog abiejų pareigybių funkcijos akivaizdžiai skiriasi, tačiau argumentų, kodėl daro tokią išvadą, nenurodė. Teismas nevertino pareiškėjos pateiktų įrodymų, kad nors pareigybės funkcijos ir jų pobūdis nebuvo nurodyti pareigybės aprašyme pažodžiui „de jure“, tai dar nesudarė pagrindo konstatuoti, kad funkcijos realiai nebuvo vykdomos „de facto“.

8. Atlikta abiejų pareigybių aprašymų lyginamoji analizė rodo, kad: a) trys PD PV MS vyresniojo specialisto 7.3. (dėl PD darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo plano rengimo); 7.14. (dėl pavadavimo) ir 7.15. (dėl visuomenės saugumo užtikrinimo ir kt.) punktuose numatytos funkcijos nuo 2016 m. sausio 1 d. tapo nebeaktualios visoms 8 naujai įsteigtoms PD Karjeros Skyriaus pareigybėms (I t., b. l. 74-76, 162-170); b) penkios parašytos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto ir Mokymo skyriaus vyresniojo specialisto pareigybių funkcijos yra analogiškos (to paties pobūdžio) (7.1. p., 7.2. p., 7.8. p., 7.10. p., 7.11. p.); c) šešios Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės 7.3, 7.4., 7.5., 7.6., 7.7. ir 7.9. punktuose nurodytos funkcijos nustatytos išskaidant vieną PD MS vyresniojo specialisto pareigybės 7.2. punkto funkciją. Visos šios nurodytos funkcijos buvo atliekamos vykdant MS vyresniojo specialisto funkcijas realiai „de facto“, nors jos pareigybės aprašyme nebuvo nurodytos pažodžiui, tačiau pareiškėja buvo įpareigota jas atlikti ir atliko pagal „de jure“ atsakovo priimtus administravimo aktus ar Policijos departamento vadovybės nurodymus kaip turinčiai tokias kompetencijas atlikti tokio pobūdžio funkcijas. Jos buvo atliekamos nuolatos, o ne epizodiškai (II t., b. l. 8-9; 10-12; 13-17; 18-19; 20-21; 23-24; 28-34). Be to, šie pateikti įrodymai įrodo, kad atsakovas savo 2015 m. gruodžio 11 d. rašte Nr. 5-S-12592 pateikė tikrovės neatitinkančius ir akivaizdžiai melagingus faktus, kad pareiškėjos pareigybės aprašyme nurodytos funkcijos neapėmė funkcijų, susijusių su kvalifikacijos tobulinimo programų rengimu, vertinimu, atnaujinimu ir kt. Taigi, naujai įsteigto PD Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme nurodytos visos 11 funkcijų yra to paties pobūdžio, kaip ir pareiškėjos pareigybės aprašyme vykdytos funkcijos, kurios apėmė ir funkcijas, susijusias su kvalifikacijos tobulinimo programų rengimu, vertinimu, atnaujinimu ir kt. Kadangi šios vykdytos funkcijos išliko, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareigybė ir joje buvusios funkcijos yra panaikintos realiai.

9. Teismas netyrė ir nevertino pareiškėjos skunde nurodytų argumentų dėl Policijos departamento Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei 12 kategorijos nustatymo pagrįstumo. Atsakovas savo atsiliepime taip pat nepateikė jokių argumentų (nutylėjo šį ginčą), kodėl šiai pareigybei buvo nustatyta 12 kategorija. Vertinant situaciją dėl pareigybių kategorijos lygio, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad pareiškėjos eitos PD PV MS vyresniosios specialistės pareigybės aprašyme „de jure“ buvo nurodyta 16 funkcijų, nors „de facto“ funkcijų buvo atliekama žymiai daugiau, ir pareigybei nustatyta 11 kategorija, tačiau įsteigto PD Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme yra tik 11 funkcijų, bet pareigybei nustatyta 12 kategorija. Akivaizdu, kad faktinis PD Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės funkcijų turinys, nustatant aukštesnę pareigybės kategoriją, neatitinka kiekybinės vertinimo rodiklių išraiškos, palyginus su PD PV MS vyresniojo specialisto pareigybės funkcijų turiniu, nustatant žemesnę pareigybės kategoriją, bei akivaizdu, kad turėdama 11 kategoriją ir atlikdama daugiau funkcijų nei yra numatyta įsteigtoje pareigybėje funkcijų, kompetencijos lygis pagal pareigybių vertinimo kriterijus negalėjo būti mažesnis nei 12 kategorija, o gal net ir 13 kategorija, lyginant su kitų pareigybių aprašymuose numatytomis ir realiai vykdytomis funkcijomis.

10. Teismas taip pat nevertino pareiškėjos skunde nurodytų argumentų dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo Nr. XII-1855 (įsigaliojusio nuo 2016 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos garantijos taikymo pareiškėjos atžvilgiu. Atsakovas savo atsiliepime nepasisakė dėl šio pareiškėjos keliamo ginčo. Naujo statuto 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta garantija („kai vietoje naikinamos pareigūno sąvokos neatitinkančios pareigybės steigiama karjeros valstybės tarnautojo pareigybė, kuriai priskiriamos to paties pobūdžio kaip ir naikinamos pareigybės funkcijos, pareigūno sąvokos neatitinkančias pareigas ėjusiam asmeniui turi būti siūloma eiti šias karjeros valstybės tarnautojo pareigas, ir jeigu jis sutinka, jis turi būti perkeltas į šias įsteigtas naujas karjeros valstybės tarnautojo pareigas“) turėjo būti taikoma tik konkrečiai pareigūnų grupei, t. y. pareigūnams, kurių pareigybės neatitiko Naujame statute numatytą pareigūno sąvoką.

Analizuojamu atveju tiek pareiškėjos (PD PV MS vyresniosios specialistės), tiek kitos PD PV MS statutinės valstybės tarnautojų pareigybės buvo įtrauktos į Vidaus reikalų ministro sudarytą ir 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 1V-680 patvirtintą statutinio valstybės tarnautojo sąvokos neatitinkančių pareigybių sąrašą (I t., b. l. 67-68). Atsakovo 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-759 visos PD PV MS statutinės valstybės tarnautojo pareigybės buvo panaikintos. Analizuojant Naujo statuto 3 straipsnio 3 dalies nuostatą, galima daryti prielaidą, kad įstatymo leidėjas įvertino, kad karjeros valstybės tarnautojų ir statutinių valstybės tarnautojų pareigybių vertinimo kriterijai yra skirtingi.

Karjeros valstybės tarnautojų pareigybių vertinimo kriterijai nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 patvirtinta Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika, o statutinių valstybės tarnautojų pareigybių vertinimo kriterijai nustatomi atskiru teisės aktu – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1V-575 „Dėl statutinių valstybės tarnautojų, išskyrus krašto apsaugos sistemos tarnautojus, pareigybių vertinimo kriterijų patvirtinimo“.

Todėl įstatymo leidėjas statutinio valstybės tarnautojo perkėlimą į karjeros valstybės tarnautojo pareigas nesiejo su pareigybės kategorija. Šiuo atveju įstatymo leidėjas numatė pareigūnams socialinę garantiją, kad jei pareigūnų pareigos neatitinka Naujajame statute numatytos pareigūno sąvokos nuo 2016 m. sausio 1 d. ir vietoj statutinio valstybės tarnautojo pareigybės įsteigiama karjeros valstybės tarnautojo pareigybė, kuriai priskiriamos to paties pobūdžio funkcijos, jis turi būti perkeliamas iš statutinio valstybės tarnautojų pareigų į karjeros valstybės tarnautojo pareigas.

Kadangi šiuo atveju įsteigta PD Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto, karjeros valstybės tarnautojo (A lygio 12 kategorijos), pareigybė iš esmės perėmė pareiškėjos – PD PV MS vyresniosios specialistės, statutinio valstybės tarnautojo (A lygio 11 kategorijos) pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jai yra priskirtos to paties pobūdžio, kaip ir pareiškėjos naikinama pareigybė, funkcijos, todėl pareiškėjos atžvilgiu turėjo būti pritaikytos Naujo statuto 3 straipsnio 3 dalies nuostatos.

11. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas siūlė pareiškėjai laisvas pareigas, kurioms keliamus reikalavimus ji atitiko, tačiau nepateikė jokių įrodymų šiai išvadai pagrįsti. Teismas tik konstatavo, kad siūlyti pareigas yra darbdavio pareiga. Kai pareiškėjai 2015 m. rugsėjo 1 d. buvo įteiktas 2015 m. rugpjūčio 31 d. įspėjimas Nr. 5-S-8307 (įspėjime nurodyto 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. 5-V-759 turinys 2015 m. rugsėjo 2 d. dar nebuvo skelbiamas (II t., b. l. 74)), pareiškėja siekė toliau tęsti tarnybą PD Žmogiškųjų išteklių valdybos karjeros valstybės tarnautojo pareigose, atsižvelgdama į Naujo statuto 3 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Tuo pačiu buvo atvira ir kitokiai alternatyvai – toliau tęsti tarnybą Policijos departamento statutinio valstybės tarnautojo pareigose. Tai įrodo jos išreikštas pageidavimas, išsiųstas 2015 m. spalio 9 d. el. paštu personalo funkcijas atliekančiai darbuotojai A. S. (I t., b. l. 22), tačiau nebuvo informuota apie atsakovo priimtą kokį nors sprendimą dėl pareiškėjos nurodytų pageidavimų. 2015 m. lapkričio 23 d. atsakovas jai el. paštu išsiuntė tik bendro pobūdžio informaciją apie tuo metu laisvas kitų juridinių asmenų statutinių ir karjeros valstybės tarnautojų pareigybes, kurioje informacijos apie atsakovą nebuvo.

Tokio pobūdžio pateikta nepilna informacija negalėjo būti pripažinta kaip konkretus atsakovo sprendimas pareiškėjos atžvilgiu, t. y. jai teikiamas siūlymas užimti (būti perkeltai) į konkrečias pareigas. Atsakovas informaciją apie jo įsteigtas naujas pareigybes ir esamas laisvas pareigybes pateikė tik 2015 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 5-S-11750. Atsakovas nuo pranešimo apie naikinamą pareigybę įteikimo iki šios pareigybės panaikinimo dienos (imtinai) siūlymo užimti laisvas (esamas ar numatomas) valstybės tarnautojo pareigas, kurias pareiškėja tinkama užimti, atsižvelgiant į bendruosius ir specialiuosius reikalavimus – nepateikė.

Atvirkščiai, pareiškėja turėjo pati susipažinti su atsakovo 2015 m. lapkričio 30 d. rašte Nr. 5-S-11750 pateikta informacija apie esamas laisvas pareigybes bei su įsteigtomis pareigybėmis, pati išanalizuoti su jai susipažinti pateiktų pareigybių turiniu, įvertinti ir įsivertinti, kokius bendruosius ir specialiuosius reikalavimus ji atitinka ir pan. (I t., b. l. 13). Tai atlikusi, pareiškėja, vadovaudamasi Naujo statuto 3 ir 4 straipsnių nuostatomis, sutiko eiti PD Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto, karjeros valstybės tarnautojo pareigas, pateikdama atsakovui 2015 m. gruodžio 9 d. tarnybinį pranešimą Nr. 5-PR2-2747 „Dėl pareigų siūlymo“ (I t., b. l. 16-17).

Atsakovas, teikdamas bendro pobūdžio informaciją apie kitų juridinių asmenų esamas laisvas pareigybes, buvo nesąžiningas pareiškėjos atžvilgiu, kadangi jis jau žinojo, kad daugelis pareigybių bus naikinama, t. y. galiojo jo nurodymas policijos įstaigoms nepriimti naujų darbuotojų į pareigas, buvo numatyta mažinti administracinių padalinių darbuotojų skaičių, suplanuoti Lietuvos kriminalinės policijos biuro struktūriniai pertvarkymai ir kt., bet vis tiek siųsdavo informaciją susipažinti kaip apie esamas laisvas pareigybes (II t., b. l. 44-56).

12. Atsakovas savo atsiliepime nutylėjo, o pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjos skunde nurodytų faktų dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ir pareiškėjos teisių bei teisėtų lūkesčių pažeidimo, kai vadovų veiksmai ir priimti sprendimai atitiko protekcionizmo, vienų asmenų diskriminavimo ir privilegijų teikimo kitiems asmenims, bei piktnaudžiavimo jam suteiktais įgaliojimais apraiškas. Atsakovas Vidaus reikalų ministerijai pateikė statutinio valstybės tarnautojo sąvokos neatitinkančių pareigybių sąrašą, t. y. pateikė panaikinti keturias PD PV MS statutines valstybės tarnautojų pareigybes:

A lygio 14 kategorijos (1 pareigybę), A lygio 13 kategorijos (1 pareigybę) ir A lygio 11 kategorijos (2 pareigybes) (iš kurių vieną užėmė pareiškėja), pagal Naują statutą kaip neatitinkančias pareigūno sąvokos, ir tuo remdamasis Vidaus reikalų ministras 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 1V-680 patvirtino vidaus reikalų įstaigų statutinių valstybės tarnautojų pareigybių, neatitinkančių 2016 m. sausio 1 d. įsigaliosiančiame Naujame statute nustatytos vidaus tarnybos sistemos pareigūno sąvokos, sąrašą, kuriame ir nurodė panaikinti keturias PD PV MS statutines valstybės tarnautojų pareigybes (I t., b. l. 67-68).

Tačiau atsakovas, pateikęs šį sąrašą Vidaus reikalų ministerijai, remdamasis Policijos departamento Personalo valdybos viršininko T. B. 2015 m. rugpjūčio 27 d. tarnybiniame pranešime Nr. 5-PR2-1823 „Dėl pareigybių pakeitimo“ pateiktu siūlymu (I t., b. l. 139), 2015 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-735 „Dėl Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Personalo valdybos steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ papildomai PD PV MS įsteigė dar 1 (penktą) statutinio valstybės tarnautojo pareigybę (I t., b. l. 143) ir 2015 m. rugpjūčio 28 d.

įsakymu Nr. 5-V-736 „Dėl Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Personalo valdybos vyriausiųjų specialistų (statutinių valstybės tarnautojų) pareigybių aprašymų patvirtinimo, lygių ir kategorijų nustatymo“ nustatė šiai, papildomai įsteigtai, vyriausiojo specialisto, statutinio valstybės tarnautojo A lygio 11 kategoriją bei patvirtino šios pareigybės aprašymą (I t., b. l. 144-147). 2015 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 5-TE-450 „Dėl perkėlimo“ nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. perkėlė PD PV MS vyresnįjį specialistą (statutinį valstybės tarnautoją, A lygio 11 kategorija) į to paties skyriaus vyriausiojo specialisto (statutinio valstybės tarnautojo, A lygio 11 kategorija) pareigas (I t., b. l. 182-183).

Tuomet atsakovas 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-759 panaikino penkias PD PV MS statutines valstybės tarnautojų pareigybes: skyriaus viršininko (1 pareigybė), vyriausiųjų specialistų (2 pareigybes) ir vyresniųjų specialistų (2 pareigybes), nenurodydamas pareigybių kategorijų (I t., b. l. 171, 175). Ši naujai įsteigta PD PV MS vyriausiojo specialisto pareigybė nebuvo įtraukta į šį Vidaus reikalų ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 1V-680 patvirtintą sąrašą, nors 2015 m. rugpjūčio 27 d. tarnybiniame pranešime Nr. 5-PR2-1823 buvo nurodyta, kad visos PD PV statutinės valstybės tarnautojų pareigybės bus įtrauktos į statutinio valstybės tarnautojo sąvokos neatitinkančių pareigybių sąrašus (I t., b. l. 67-68).

Vėlesniais įsakymais (numeriai vėlesni nei 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. 5-V-759, tačiau tos pačios datos – 2015 m. rugpjūčio 31 d. (II t., b. l. 76)), atsakovas pakeitė PD PV MS vyriausiojo specialisto kategoriją ir lygį iš A11 į A13 (2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. 767 (I t., b. l. 148-151)) ir PD PV MS vyriausiajam specialistui nustatė lygį ir kategoriją – A13 (2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. 5-TE-452 „Dėl pareigybės lygio ir kategorijos nustatymo“ (I t., b. l. 184-186)) ir tokiu būdu šiam vyriausiajam specialistui nesudarė kliūčių pretenduoti į lygiavertes pareigas nuo 2016 m. sausio 1 d. (I t., b. l. 187-189).

Šiuo konkrečiu atveju atsakovas neinformavo apie 2015 m. rugpjūčio 28 d. įsteigtą naują – papildomą PD PV MS statutinio valstybės tarnautojo vyriausiojo specialisto (A lygio 11 kategorija) pareigybę (vėliau kategoriją pakeitus į 13) ir tokiu būdu dirbtinai sukliudė pareiškėjai daryti karjerą, nes ji neturėjo galimybės siekti šių aukštesnių pareigų, nors pagal šį patvirtintą PD PV MS vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymą, ji atitiko tiek bendruosius, tiek specialiuosius pareigybės aprašymo reikalavimus. Tokiu būdu, buvo pažeisti Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalyje ir Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyti įstatymo viršenybės, teisėtumo, lygiateisiškumo, skaidrumo, karjeros principai, sudarant palankias sąlygas vienam PD PV MS statutiniam valstybės tarnautojui netrukdomai visiems PD PV MS pareigūnams įteikiamų įspėjimų apie naikinamas pareigybes metu gauti aukštesnę kategoriją (iš A lygio 11 kategorijos į A lygio 13 kategoriją) ir tokiu būdu nuo 2016 m. sausio 1 d. netrukdomai būti perkeltam į lygiavertes A lygio 13 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas.

Atsakovas pažeidė ir Statuto (galiojusio iki 2016 m. sausio 1 d.) 15 straipsnio nuostatas. Tokiais savo atliktais veiksmais ir priimtais sprendimais atsakovas pažeidė ne tik pareiškėjos teises ir teisėtus lūkesčius, bet ir 2014 m. liepos 18 d. atsakovo ir profesinių sąjungų atstovų pasirašytos Lietuvos policijos šakos kolektyvinės sutarties Nr. 5-IN-80/4-61/LPG-KS-1(14) 2 punkto nuostatas, kurios įtvirtino, kad abiejų šalių santykiai grindžiami sąžiningumo, tarpusavio pagarbos ir pasitikėjimo bei kt. principais (II t., b. l. 43), bet ir Lietuvos policijos pareigūno etikos kodekso 3, 12.10 punktų nuostatas.

Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., 113-114) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atmestini kaip visiškai nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo visų jos reikalavimų, įrodymų ir aplinkybių, kadangi pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam klausimui, tinkamai pritaikė susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuriuo atmetė pareiškėjos skundą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normas (ABTĮ 13 str. 1 d.) ne kartą pažymėta, kad teismas sprendime neprivalo pasisakyti dėl pareiškėjo ir kitų proceso dalyvių kiekvieno argumento. Įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą (ABTĮ 87 str. 4 d.) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-378/2014). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje ištirtų pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.) įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė pareiškėjos skunde suformuluotus reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus dėl įrodymų, kuriais pagrindė teismo išvadas, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis.

2. Atmestini kaip visiškai nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė jos nurodomų aplinkybių ir kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę. Tai, kad pareiškėja tuos pačius įrodymus vertina kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas priėmė nepagrįstą sprendimą.

3. Apeliaciniame skunde pareiškėja remiasi daugiausiai iš pirmosios instancijos teismui teikto skundo tais pačiais samprotavimais ir pamąstymais, kurie negali turėti įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teismas priėmė motyvuotą ir teisės normomis pagrįstą sprendimą, nes tinkamai išaiškino ir pritaikė proceso bei materialiosios teisės normas, todėl nėra pagrindo patenkinti apeliacinį skundą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja nesutinka su teismo sprendime pateikta argumentacija ir faktinių aplinkybių vertinimu, tačiau tokia pozicija nėra pagrindas pripažinti, jog teismo sprendimas yra neargumentuotas (nemotyvuotas). Policijos departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl pagrįstai priėmė sprendimą, kuriuo atmetė pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjos apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų vertinimu, bei ginčo santykių kvalifikavimu, todėl, iš naujo jų nekartodamas, tik papildo teismo sprendimo motyvus, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 5-TE-692, kurį ginčija pareiškėja, ji buvo atleista iš tarnybos, remiantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu, kuriame numatyta, kad panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir pareigūnas nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų.

Atleidžiant iš vidaus tarnybos VTS 53 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu, būtina užtikrinti VTS 56 straipsnio 5 dalyje numatytą garantiją, kad atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą galima tik tuo atveju, jeigu nėra galimybės jį perkelti į lygiavertes pareigas arba pareigūno sutikimu – į žemesnes pareigas.

Todėl kiekvienu konkrečiu atveju teisingam ginčo išsprendimui būtina nustatyti sąlygas, patvirtinančias atleidimo pagrįstumą.

Teismų praktikoje, nagrinėjant tokias bylas, laikomasi pozicijos, kad pirmiausia turi būti įvertinta, ar yra realiai įvykęs statutinio valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas. Remdamasis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, teismas, nevertindamas ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Be to, teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju. Konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kaip darbo sutarties nutraukimo svarbios priežasties, realumas nustatomas pagal tai, ar išliko funkcijos arba jų dalis darbovietėje, kurias atliko atleidžiamas darbuotojas (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A62-1061/2011).

Pareiškėjos atleidimui yra taikytinos ir 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo Nr. XII-1855 įgyvendinimo nuostatos, numatytos 3 straipsnyje.

Nagrinėjamoje byloje duomenų patvirtinančių, jog struktūriniai pakeitimai buvo atliekami siekiant pagrįsti pareiškėjos atleidimą iš tarnybos, nėra. Pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta kartu su kitomis, remiantis Vidaus reikalų ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 1V-680 „Dėl vidaus reikalų įstaigų statutinių valstybės tarnautojų pareigybių, neatitinkančių 2016 m. sausio 1 d. įsigaliosiančiame Naujame statute nustatytos vidaus tarnybos sistemos pareigūno sąvokos, sąrašo patvirtinimo“ bei Policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-759 „Dėl policijos departamento naikinamų pareigybių sąrašų patvirtinimo“. Minėtų įsakymų tikslas –panaikinti neatitinkančias nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliosiančiame Naujos redakcijos statute nustatytas vidaus tarnybos sistemos pareigūno sąvokos pareigybes, nesietinas su pareiškėjos asmeniu bei jos pareigybe, nes yra pagrįstos institucijos struktūriniais pakeitimais, todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai apie pareigybės panaikinimo formalumą yra nepagrįsti.

Policijos departamento 2015 m. gruodžio 21 d. komisijos posėdžio protokolas 5-P1-609, kuriuo yra grindžiamas pareiškėjos atleidimas iš tarnybos, patvirtina, kad pareiškėjai išreiškus pageidavimą užimti naujai įsteigtas Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto, karjeros valstybės tarnautojo, pareigybės (A lygio 12 kategorija) pareigas, komisija nepritarė šiam pareiškėjos pasirinkimui, kadangi šioms pareigoms nustatytas specialus reikalavimas – turėti pedagogo kvalifikaciją, kurios pareiškėja neturi. Naujo statuto (įgyvendinimo įstatymo) 3 straipsniu nustatyta, kad pareigūnas gali būti perkeltas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas šio straipsnio 2 ar 3 dalyje nurodytais atvejais, jeigu jis atitinka karjeros valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus. Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto, karjeros valstybės tarnautojo, pareigybei, į kurią pretenduoja pareiškėja, pagal šios pareigybės aprašymo 6.1 punktą nustatytas specialus reikalavimas turėti pedagogo kvalifikaciją (I t., b. l. 17). Švietimo įstatymo 2 dalies 20 punktu nustatyta, kad pedagogo kvalifikacija – Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka pripažįstama asmens turimų kompetencijų arba profesinės patirties ir turimų kompetencijų, reikalingų mokiniams ugdyti, visuma. Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad formalios kvalifikacijos įrodymas – diplomai, pažymėjimai ir kiti dokumentai:

1) išduoti kompetentingų institucijų, kurioms tai pavesta įstatymų ir kitų teisės aktų, ir patvirtinantys, kad įgyta profesinė kvalifikacija, taip pat paprastai valstybėse narėse sėkmingai baigtas profesinio rengimo kursas, arba

2) išduoti trečiosios šalies institucijų ir pripažinti valstybės narės, jei jo turėtojas turi atitinkamos profesijos valstybėje narėje trejų metų patirtį ir jei ta patirtis joje pripažįstama.

Todėl šio ginčo atveju pagal pareigybei nustatytą specialų reikalavimą pareiškėjos pedagogo kvalifikacija turėjo būti įrodinėjama ne tarnybinės veiklos stažu atitinkamose pareigybėse, bet formalios kvalifikacijos įrodymais, išduotais kompetentingos institucijos dokumentais. Tokių įrodymų pareiškėja nepateikė, todėl pagrįstai pripažinta, kad pedagogo kvalifikacijos pareiškėja neturi.

Taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėja negalėjo būti perkelta į pasirinktas pareigas, kadangi naujos pareigos yra aukštesnės kategorijos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad lygiavertėmis pareiškėjo užimamoms pareigoms gali būti laikomos tik to paties lygio ir tos pačios kategorijos pareigos. Tai reiškia, kad tik tokios pareigos, joms esant laisvoms laikotarpiu nuo tada, kai pareigūnas (pareiškėjas) buvo įspėtas apie užimamų pareigų panaikinimą, iki tada, kai pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos, atsakovo privalėjo būti pasiūlytos pareiškėjui, vykdant VTS 56 straipsnio 5 dalyje nustatytą reikalavimą. Nesant tokių pareigų arba pareiškėjui atsisakius jas užimti, pareiškėjui turėjo būti pasiūlytos žemesnio lygio arba žemesnės kategorijos pareigos (žr., pvz., 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1793/2012).

Komisijos išvada dėl pareigų lygio yra pagrįsta, nes pareiškėjos ankstesnės pareigos buvo A lygio 11 kategorijos, o naujos pareigos yra A lygio 12 kategorijos. Garantija užimti naujai įsteigtas pareigas pagal Statuto 56 straipsnio 5 dalį išlieka tik tuo atveju, jei jos yra lygiavertės. Ši nuostata nėra panaikinta ar pakeista ir 2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 įgyvendinimo 3 straipsniu. Dėl minėtų priežasčių pareiškėja negalėjo užimti Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto, karjeros valstybės tarnautojo, pareigybės (A lygio 12 kategorija), todėl kiti apeliacinio skundo argumentai nevertinami, kaip neturintys įtakos bylos baigčiai. Procedūrinių pažeidimų, paneigiančių pareiškėjos atleidimo iš vidaus tarnybos teisėtumą, nėra, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė