2020-01-15 Nr. AB-904-3-61-3-01251-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2172-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01251-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Ž. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), už kiekvieną praleistą parą po 20 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2018 m. vasario 7 d. jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose, t. y. buvo pažeistas vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m minimalaus ploto reikalavimas. Tualetas kamerose buvo atitvertas ne aukštesne kaip 1,35 m sienele, atviras, todėl kameroje esantys asmenys galėjo ji stebėti. Kadangi kamerose neįrengta vėdinimo sistema, tvyrojo blogas kvapas. Kamerose nebuvo galimybės prieiti prie lango ir jį išvalyti. Languose buvo įrengtos grotos, ten kaupėsi šiukšlės, buvo sumažėjęs natūralios šviesos pralaidumas. Pareiškėjas teigė ne vieną kartą kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl nepakenčiamų kalinimo sąlygų, tačiau jos nebuvo gerinamos. Kamerose buvo drėgna, puvo čiužiniai, veisėsi parazitai, pelėsis, rūdijo metalinės lovos. Kamerų švaraus oro kiekis ir judėjimo greitis neatitiko teisės aktuose nustatytų normų. Kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o dirbtinis apšvietimas labai ryškus, nuo jo skaudėjo akis. Dirbtinio apšvietimo nebuvo galimybės išjungti, kadangi nebuvo jungiklių. Tokios kalinimo sąlygos pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas. Dėl minėtų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs nepatogumus, pažeminimą, t. y. neturtinę žalą, kurios atlyginimą prašė priteisti.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K paaiškino, kad įstaigos administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji.

Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtų lėšų iš valstybės biudžeto. Vadovaujantis teisės aktais, langų angose įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Nuteistieji (suimtieji) dažnai sugadina metalinį tinklą. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos.

Tokių vidinių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė, nei 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko nustatytus reikalavimus. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Postuose Nr. 7 (gyvenamosios kameros Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosios kameros Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosios kameros Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosios kameros Nr. 418–426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitinka reikalavimus. Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Gyvenamosiose kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis nustatytas normas. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.

Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai darė įtaką besiskundžiančiam asmeniui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinosios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – žalos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjo E. Ž. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo 868,50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), 1.3.1 punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m vienam asmeniui. Teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas periodiškai nuo 2017 m. birželio 26 d. iki 2018 m. vasario 6 d., iš viso 207 paras. Pareiškėjui minimalus plotas būnant Lukiškių TI-K buvo užtikrintas visas 207 paras. Todėl teismas nenustatė neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu.

8. Teismas nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015) nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Įrengimo taisyklės), 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

9. Teismas įvertino Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą standartus (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 p.), kuriuose kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Atsakovas, turėdamas pareigą pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą, kitų reikalavimų laikymąsi, nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytus teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo. Todėl visas abejones teismas vertino pareiškėjo naudai ir darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 m sienele. Kadangi pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 207 paras, iš kurių 110,5 paros kalėjo vienas, teismas sprendė, jog neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu pareiškėjas kalėjo 96,5 paras.

10. Pareiškėjas nenurodė konkrečių faktų, susijusių su galimu pareigūnų netinkamu elgesiu. Todėl teismas pareiškėjo pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio laikė neįrodytomis.

11. Teismas nustatė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamentas (toliau – ir NVSC) atliko grįžtamąjį patikrinimą kameroje Nr. 110, kurioje buvo laikomas pareiškėjas ir nustatė, kad grindų paviršius buvo vizualiai švarus, tai atitiko HN 134:2015 35 punkto reikalavimus. Patikrinimo išvadoje nurodyta, kad kameroje Nr. 110 teisės aktų pažeidimų nenustatyta. Teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kamerų neatitikimu higienos normų reikalavimams, nėra nustatytas. Duomenų apie kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nustatytus pažeidimus byloje nėra arba jie nebuvo nustatyti.

12. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Teismas vertino, kad ši aplinkybė patvirtina, jog Lukiškių TI-K rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose, atliko nuolatinį nariuotakojų ir graužikų naikinimą.

13. Teismas nurodė, kad Įrengimo taisyklių 14.1 punkte nustatyta, jog kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 73.5 ir 73.6 punktai nustato, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių: laikytis asmens higienos; tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą paaiškino, kad nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadina metalinį tinklą, padaro jame skylių ir tokiu būdu bando permesti daiktus, raštelius ar pan. iš savo gyvenamosios kameros kitiems asmenims. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos. Taip grotos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Tokių vidinių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių. Lukiškių TI-K Ūkio skyrius pranešime „Dėl E. Ž. skundo“ nurodė, kad kamerų įrengimas atitinka Įrengimo taisyklių ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, reikalavimus.

14. Teismas nurodė, kad iš byloje pateiktų pareiškėjo skundų Lukiškių TI-K ir atsakymų į juos matyti, kad pareiškėjas dėl kamerų neatitikimo higienos normoms Lukiškių TI-K administracijai skundų neteikė. Pareiškėjas teikė skundus dėl negalėjimo patekti į medicininę dalį ir dėl pasimatymo. Byloje pateikti Asmens sveikatos istorijos išrašai, patvirtina, kad pareiškėjui, kalint Lukiškių TI-K, jo sveikatos būklė buvo stebima, atlikti tyrimai, skirtas gydymas.

15. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pareiškėjo patirtus nepatogumus naudojantis tualetu mažo ploto kamerose, šio pažeidimo trukmę (96,5 paros). Byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 868,50 Eur.

III. 16. Pareiškėjas E. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo arba tenkinti jo skundą visiškai.

17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog pareiškėjas 110 parų kalėjo vienas ir už šį laikotarpį priteisdamas tik 868,50 Eur sumą, nepateikė racionalių argumentų, selektyviai taikė teisės normas ir ignoravo akivaizdžius pažeidimus. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė kreiptis į teismą bei teisė į teisingą teismą. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo atstovo atsiliepime į skundą išdėstytais teiginiais, kadangi teismai yra pripažinę kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnio bei nacionalinių teisės aktų nuostatas. Pareiškėjo nuomone, jam turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kamerų ploto. Teismas nepagrįstai vadovavosi Įsakymo nustatytu 3,6 kv. m normatyvu. Pareiškėjas tvirtina niekada kamerose nebuvęs laikomas vienas. Pareiškėjo nuomone, jam priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra per mažas. Pareiškėjas teigė, kad jo argumentai dėl neteisėtai neįrengtos ventiliacijos, netinkamo apšvietimo (dėl neteisėtai įrengtų grotų ant langų) apskritai nebuvo nagrinėti. Pareiškėjo nuomone, bylą reikia nagrinėti pirmosios instancijos teisme iš naujo, nes dėl per mažos priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos jis pageidauja didinti reikalavimo sumą ir prašyti priteisti procesines palūkanas.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

19. Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamoje byloje nenustatyta būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visuma. Pirmosios instancijos teismas ta apimtimi, kuria atmetė pareiškėjo skundą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, o pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ir aplinkybių.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo E. Ž. skundą atmesti.

21. Atsakovo atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K neturi teisinio pagrindo nepriimti atvykstančių suimtųjų ir nuteistųjų. Lukiškių TI-K nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo teisių pažeidimo dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų, nes jie įrengti pagal nustatytus teisės aktų reikalavimus, nuo 2017 m. įrengtos užuolaidos, o pareigūnai Lukiškių TI-K laikomus asmenis privalo nuolat stebėti. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.

Teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.), ir žalos asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.271 straipsnyje nustatyta valstybės ir savivaldybės institucijų civilinė atsakomybė be kaltės, todėl valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys.

Nurodytas atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas. Be to, teisės pažeidimo pripažinimas nepriteisiant atlyginimo pinigais taip pat gali būti pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą neturtinę žalą. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą.

Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

22. Pareiškėjas E. Ž. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti tenkinamas, tuščiažodžiauja. Apeliacinio skundo teiginiai dėl pareiškėjo patirtų nepatogumų, sietinų su jo paties elgesiu, yra žeminantys. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimai byloje akivaizdūs ir konstatuoti pirmosios instancijos teismo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas E. Ž. kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2018 m. vasario 7 d. Pareiškėjas prašė priteisti po 20 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną praleistą parą.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo 868,50 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo padarytas pažeidimas 96,5 paros neužtikrinus jam privatumo naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose. Kitus pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų teismas atmetė.

26. Apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė abi proceso šalis. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodytais argumentais, jis kamerose nebuvo laikomas vienas, jam turėjo tekti ne 3,6 kv. m kameros ploto, o 5 kv. m. Pareiškėjas teigia, kad nebuvo įvertinti jo argumentai dėl neįrengtos ventiliacijos ir perteklinių grotų ant langų, iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu bei nustatytu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Atsakovo nuomone, byloje nėra nustatyta būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visuma.

27. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

28. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

29. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

30. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės aktų reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

31. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas su pertraukomis nuo 2017 m. birželio 26 d. iki 2018 m. vasario 7 d., taigi iš viso 214 dienas (įskaitant ir tas dienas, kuomet Lukiškių TI-K praleido ne visą parą). Atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių (I t., b. l. 11–12), patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,68 iki 8,09 kv. m ploto. Nors pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo atstovo atsiliepime nurodytais duomenimis, nes jis kamerose niekada nebuvo laikytas vienas, tačiau nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų bei pagrįstų argumentų. Todėl teismas neturėjo pagrindo netikėti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis.

32. Asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime (Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“) nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šio įsakymo1.3.1 punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m vienam asmeniui. Įsakymo nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017 ir kt.).

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl vienam asmeniui tekusio kameros ploto tardymo izoliatoriuje, vadovaudamasis EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) atsižvelgia į plotą, skirtą sanitariniam įrenginiui kameroje, nustatydamas, ar minimalus kameros plotas, tekęs vienam asmeniui, tokiu būdu nebuvo mažesnis nei 3 kv. m ir nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tačiau nacionalinės teisės prasme, toks vertinimas neatliekamas (žr., pvz., 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, įvertinus Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų užimamą plotą (0,56 kv. m., I t., b. l. 14), pareiškėjui visais atvejais teko daugiau, nei 3 kv. m kamerų ploto, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, draudžiantis kankinimą ir kitokį nežmonišką elgesį.

34. Atsižvelgus į aptartą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, atmestini ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl kitokio, nei Įsakyme nustatytas 3,6 kv. m, ploto normatyvo taikymo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas plotas, turintis tekti vienam asmeniui ir pažeidimo šiuo aspektu konstatuoti nėra pagrindo.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus kitais jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K aspektais, atsakovo atsikirtimus bei pateiktus į bylą įrodymus, juos išsamiai ištyrė ir vertino. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė ir įvertino įrodymus dėl ventiliacijos atitikimo nustatytiems reikalavimams, grotų ant kamerų langų įrengimo, motyvavo, kodėl atmeta pareiškėjo argumentus. Pripažintina, kad byloje įvertinta įrodymų visuma, atsižvelgta į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-492/2017). Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne visus įrodymus vertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ar nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra pakankamai aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos inter alia (be kita ko, įskaitant) Konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose pažeidimą. Bylos duomenimis nepaneigta, kad ši teisė pareiškėjui nebuvo užtikrinta visą jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį. Pažymėtina, kad pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Atsakovo pateikti duomenys apie užuolaidų įrengimą 2017 m. Lukiškių TI-K kamerų sanitariniuose mazguose nagrinėjamoje byloje vienareikšmiškai nepatvirtina, kad jos buvo įrengtos kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas būtent jo laikymo jose metu. Įvertinusi pateiktus Lukiškių TI-K duomenis apie pareiškėjo laikymą įstaigoje (I t., b. l. 11–12), teisėjų kolegija sprendžia, kad sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjas buvo laikomas iš esmės visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. 214 parų. Taigi, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai byloje nustatyti, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.

37. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p.). Tačiau asmuo, kreipdamasis į teismą su prašymu priteisti neturtinę žalą dėl, jo nuomone, įkalinimo ar bausmės atlikimo įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), turi pareigą nurodyti visas reikšmingas, konkrečias ir detalizuotas, būtent jo kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, dėl kurių jam kilo realios neigiamos pasekmės.

38. Nagrinėjant tiek pareiškėjo, tiek atsakovo apeliacinių skundų argumentus dėl neturtinės žalos ir jos dydžio, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

39. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į bendrą šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius kaltinimus, kuriais remiasi pareiškėjas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3467-624/2016, 2016 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-788-146/2016).

40. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

41. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo kalintas 214 parų neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kuriuos jis teigia patyręs. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Teisėjų kolegija, įvertinusi Lukiškių TI-K padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistas adekvatus 868,50 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

42. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su atsakovo padarytais pažeidimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui priteistas 868,50 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra pagrįstas, atitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. Ž. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė