2019-12-04 Nr. AB-22833-3-62-3-00612-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2305-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00612-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 19 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. birželio 19 d. jis buvo laikomas Kauno TI, neužtikrinant teisės aktuose nustatytų laikymo sąlygų – kameros buvo netinkamai įrengtos ir eksploatuojamos, nebuvo tinkamo vėdinimo, jautėsi tualeto kvapas. Pareiškėjas pažymėjo, jog ieškinio senaties terminas tokio pobūdžio bylose netaikomas.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, jog atsakovo atstovas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas su reikalavimu priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų laikymo Kauno TI sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. birželio 19 d. kreipėsi į teismą tik 2018 m. kovo 26 d., prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas yra taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo atžvilgiu.

6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo laikymo Kauno TI laikotarpis (nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. birželio 19 d.), su kuriuo jis sieja neturtinės žalos atsiradimą, nėra vienkartinis ar kelias dienas trukęs atvejis, o pakankamai ilgas (beveik 3 metų) nepertraukiamo laikymo laikotarpis. Pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų grindžiami galimais neigiamais asmeniui veiksniais, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tokiomis sąlygomis laiką. Iš to teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas apie galimą savo teisių pažeidimą žinojo (turėjo žinoti) visą jo nurodytą laikymo Kauno TI laikotarpį.

7. Pareiškėjas turėjo pareikšti reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo teisme vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant šį terminą nuo 2014 m. birželio 19 d., t. y. iki 2017 m. birželio 19 d., o kreipėsi į teismą tik 2018 m. kovo 26 d. Tai reiškia, kad pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą per nepateisinamai ilgą (neprotingą) terminą.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą, nepateikė teismui prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nurodė, jog senaties terminas neturėtų būti taikomas, nes to nenumato Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija). Teismas įvertino, kad pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į Kauno TI administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų suvaržyta galimybė susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių galimus pažeidimus. Teismas sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. birželio 19 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. kovo 26 d., todėl praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už skunde nurodytą laikotarpį.

9. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į gyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad teisiniams viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo santykiams yra taikytinos nacionalinės teisės nuostatos (tame tarpe ir reglamentuojančios ieškinio senaties termino taikymą), kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus dėl šio termino netaikymo tuo pagrindu, jog jis nenumatytas Konvencijoje.

10. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui. Esant šioms aplinkybėms, teismas tenkino atsakovo atstovo prašymą, taikė pareiškėjo reikalavimui ieškinio senaties terminą ir atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už skunde nurodytą laikotarpį (nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. birželio 19 d.).

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas nurodo, kad ieškinio senaties terminas nėra taikomas reikalavimams, susijusiems su draudimų, numatytų Konvencijos 3 straipsnyje, pažeidimais (žmogiškumui), taip pat reikalavimams, kylantiems iš neturtinių teisių pažeidimo. Kalinimo Kauno TI sąlygos buvo žeminančios jo garbę ir orumą, žalojančios jo sveikatą. Pareiškėjas prašo ieškinio senaties termino netaikyti arba jį atnaujinti esant svarbioms jo praleidimo priežastims, nes apie savo teisių pažeidimus ir galimybę reikalauti kompensacijos jis sužinojo per televiziją, yra neišsilavinęs, apie EŽTT sprendimus, aiškinančius Konvencijos 3 straipsnį, neturėjo jokios informacijos. Į teismą su skundu kreipėsi ne 2017 m., o 2018 m., nes tuo metu buvo perkeltas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, pablogėjo sveikata, buvo patyręs šoką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui S. V. už kalinimą Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. birželio 19 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

14. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, susijusiu su ieškinio senaties taikymu, aktualia teismų praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2018 m. kovo 26 d. (b. l. 7), t. y. praleidęs senaties terminą.

15. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdamas, jog kalinimo Kauno TI sąlygos buvo žeminančios jo garbę ir orumą, žalojančios jo sveikatą; tokio pobūdžio reikalavimams ieškinio senaties terminas nėra taikomas. Pareiškėjas prašo ieškinio senaties termino netaikyti arba jį atnaujinti esant svarbioms jo praleidimo priežastims, nes apie savo teisių pažeidimus ir galimybę reikalauti kompensacijos jis sužinojo per televiziją, yra neišsilavinęs, apie EŽTT sprendimus, aiškinančius Konvencijos 3 straipsnį, neturėjo jokios informacijos, 2017 m. buvo perkeltas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, dėl ko pablogėjo jo sveikata, patyrė šoką.

16. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

17. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

18. Byloje nustatyta, ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį, kuriam jau buvo pasibaigęs senaties terminas.

19. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, taip pat atitinkamai nepateikė ir jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Nors pareiškėjas teigia apie savo teisių pažeidimą sužinojęs iš televizijos, tačiau, kaip jau buvo minėta prieš tai, o taip pat yra nurodyta ir pareiškėjo procesiniuose dokumentuose, pareiškėjas savo teisių pažeidimą (blogą kvapą, sklindantį iš tualeto, ir dėl to prastą savijautą) jautė kiekvieną dieną daugiau kaip 2,5 metų, taigi turėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, bei jas atitinkamai ginti kreipdamasis į teismą. Byloje nėra jokių duomenų, to nenurodo ir pareiškėjas, kad buvo apribotos jo galimybės gauti informaciją apie jo teises ir pareigas, rašyti ir teiki skundus ar prašymus. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė apie jo perkėlimą į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą 2017 metais priešingos išvados nesuponuoja, nes, pareiškėjo teigimu, jo teisių pažeidimas prasidėjo nuo 2011 m. lapkričio 24 d., todėl minėtas perkėlimas negalėjo lemti jo neveikimo visą šį laikotarpį iki skundo teismui pateikimo dienos.

22. Dėl pareiškėjo teiginių, kad senaties terminas negali būti taikomas, nes jis nėra įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, pasisakytina, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 189 p. (pareiškimo Nr. 36813/97)). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94); 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017; 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

23. Taigi, pirmosios instancijos teismui teisingai nepripažinus, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjo skundas pagrįstai atmestas. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog toks skundo atmetimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas netenkinti skundo reikalavimų.

24. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė