2017-11-15 Nr. AB-21082-3-61-3-03916-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1156-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03916-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. D. (E. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. D. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 145 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, nepriimtinomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Maždaug 8 kv. m ploto Lukiškių TI-K kamerose buvo laikoma 4 ir daugiau asmenų, taip pažeidžiant vienam asmeniui privalomą 3,6 kv. m kamerų ploto normą.

3. E. D. nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo dvi dviejų aukštų, o karantino kameroje – trijų aukštų lovos, kurios užėmė 4 kv. m kamerų ploto ir maždaug 2,5–2,7 kv. m ploto sanitarinis mazgas, kuris negali būti įskaičiuojamas į gyvenamosios patalpos plotą. Be to, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele ir neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl kamerose visada tvyrojo nemalonūs kvapai, o asmenys, naudodamiesi tualetu bei prausdamiesi, neturėjo privatumo. Kamerose taip pat buvo prie grindų pritvirtintas staliukas su dviem atlenkiamomis kėdėmis, kurie užėmė dalį ir taip mažo laisvo kamerų ploto. Vienu metu prie stalo galėjo atsisėsti ir pavalgyti tik du asmenys.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo tinkamo vėdinimo, buvo drėgna, todėl nuo sienų bei lubų luposi ir krito tinkas su dažais. Ant sienų buvo pelėsio žymių. Lukiškių TI-K kamerose buvo tarakonų. Čiužiniai buvo šlapi nuo drėgmės, todėl nebuvo galima tinkamai išsimiegoti ir pailsėti.

5. E. D. akcentavo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, kurių kiekvienas surūkydavo maždaug po 15 cigarečių per parą. Į kameras nepatekdavo natūrali dienos šviesa, todėl skaitant skaudėdavo akis.

6. Pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas su kitos tautybės, kultūros, elgesio ir religijos asmenimis, todėl kildavo įtampa.

7. E. D. buvo įtariamasis, tačiau jis buvo laikomas, sparne, kuriame laikomi nuteistieji iki gyvos galvos ir laisvės atėmimo bausme nuteisti asmenys. Be to, pareiškėjas buvo laikomas rūsyje, kuriame buvo šalta ir drėgna. Šiukšlės buvo metamos į rūsį, todėl tvyrojo nemalonūs kvapai, buvo žiurkių, tarakonų.

8. Laikomas netinkamomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė didžiulių nepatogumų, neigiamų dvasinių išgyvenimų, psichologinį sukrėtimą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, emocinę depresiją, sveikatos pablogėjimą, jis tapo dirglus, nervingas, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, sutriko E. D. visavertis gyvenimas, sumažėjo socialiniai įgūdžiai ir pasitikėjimas savimi, jis negali ramiai miegoti.

9. Teismo posėdyje pareiškėjas E. D. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11. Atsiliepime Lukiškių TI-K paaiškino, kad E. D. dėl jam galbūt padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d., skundą teismui dėl žalos priteisimo pateikė 2015 m. liepos 30 d. Atsižvelgęs į tai, atsakovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

12. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanydama mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi teisės aktuose nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir teisės aktuose nurodytas inventorius.

13. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką yra atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Jiems duodamas reikalingas inventorius. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartis su juridiniais asmenimis, atliekančiais vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat iš valstybės biudžeto gavus tam skirtų lėšų. Neretai patys suimtieji ir nuteistieji piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose tenka iš naujo atlikti remontą.

14. Lukiškių TI-K kamerose yra lovos, stalai, taburetės, lentynos. Visos kameros yra įrengtos pagal miegamųjų vietų skaičių, o papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų įrengti ne visada įmanoma dėl kameros ploto. Sanitarinis mazgas nuo likusios kameros dalies yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvarka, padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinti patalpas, kameros vėdinamos per juos ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose neturi.

15. Atsakovo atstovas akcentavo, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais ir reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Teigė, kad E. D. patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo E. D. skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusi pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.

17. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis atskirais laikotarpiais, prasidėjusiais nuo 2011 m. spalio 6 d. ir trukusiais iki 2014 m. lapkričio 14 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015 m. liepos 28 d. Atsižvelgęs į teisės pažeidimo pobūdį, teismas sprendė, kad E. D. visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui. Atsakovo atstovui prašant, teismas reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2012 m. liepos 27 d. pritaikė senatį. Pareiškėjas jokių argumentų dėl praleisto ieškinio senaties termino nenurodė, o teismas jokių objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą taip pat nenustatė.

18. Išsamiai aptaręs Lukiškių TI-K kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotus bei jose laikytų asmenų skaičių, teismas padarė išvadą, kad per visą nurodytą laikotarpį vienam asmeniui tenkantis plotas teisės aktų reikalavimus iš esmės atitiko 94 paras, dar 25 paras 3,6 kv. m ploto reikalavimas nebuvo pažeistas iš dalies (ryte arba vakare), o visais kitais atvejais vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis. Taigi, Lukiškių TI-K administracija pažeidė E. D. subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas akcentavo, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos bei įrengti karšto vandens tiekimo sistemą. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kamerose, o tai reiškia, kad pareiškėjo teisė į privatumą jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu objektyviai galėjo būti pažeista.

20. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K mechaninės patalpų vėdinimo sistemos nėra, todėl kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Teismo vertinimu, natūrali kamerų vėdinimo sistema teisės aktų reikalavimus atitinka.

21. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl santykinės oro drėgmės yra abstraktūs. Byloje esantys Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, kad E. D. kalinimo laikotarpiais kameros Nr. 127, Nr. 280 ir Nr. 306 buvo tikrintos bei nustatyta, kad oro santykinė drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus; kitos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo tikrintos. E. D. kalinimo laikotarpiu jokių skundų įstaigos administracijai nereiškė. Teigė, kad nėra objektyvus pagrindo išvadai, jog atsakovo atstovo veiksmai, užtikrinant higienos normos reikalavimų laikymąsi, buvo neteisėti.

22. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu su prašymu jį apgyvendinti kartu su nerūkančiais asmenimis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar dėl to reiškė skundus.

23. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad skirstant asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų, pagal kuriuos asmenys nėra išskiriami dėl religijos ar tautybės, kadangi toks suimtųjų izoliavimas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam draudimui diskriminuoti asmenis dėl tautybės ir tikėjimo.

24. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad E. D. Lukiškių TI-K tam tikrą laikotarpį buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, taikomų vienam asmeniui tenkančiam plotui, ir asmens privatumo neužtikrinimo, o tai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjas patyrė papildomų fizinių nepatogumų ir teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, ko nebūtų atsitikę, jei jis Lukiškių TI-K būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme valstybė neveikė taip, kaip reikalavo teisės aktai, todėl yra pagrindas pripažinti, kad E. D. kilo tam tikros pasekmės, sudarančios pagrindą jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs pažeidimo trukmę, sukeltas pasekmes, taip pat atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, numatančią, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, turi būti atsižvelgiama ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai, teismas pripažino, kad 3 500 Eur atlygintinos neturtinės žalos dydis yra pakankamas pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.

III. 25. Pareiškėjas E. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

26. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatų ir prieštarauja teismų praktikai; priteista 3 500 Eur kompensacija nėra teisinga, o administracinė byla buvo išnagrinėta šališkai.

27. Teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį E. D. buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, kadangi šis laikotarpis buvo daug ilgesnis. Pažymi, kad teisė nepatirti nežmoniško elgesio yra absoliuti, todėl jai negali būti taikomi jokie apribojimai. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis jokio senaties termino nenustato, todėl jo negali nustatyti ir nacionalinė teisė.

28. Teismo išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, kad jo teisės nebuvo užtikrintos, nėra pagrįsta. Pažymi, kad visiškai apribota laisvė neleidžia asmeniui sužinoti apie jo teisių pažeidimą, asmuo tik gali jausti nepatogumus, tačiau tai nereiškia, kad jis supranta, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Nurodo, kad E. D. apie savo teisių pažeidimą bei jų gynimo būdus sužinojo tik 2015 m. Bijodamas, kad kalinimo sąlygos nebūtų dar labiau bloginamos, kalėdamas, pareiškėjas dėl pareigūnų veiksmų skųstis neišdrįso. Be to, pažeidimai yra tęstiniai, todėl 2014 m. lapkričio 14 d. padavus skundą teismui, senaties terminas negali būti praleistas. Akcentuoja, kad teismas nepaaiškino, kodėl netaiko 10 metų senaties termino.

29. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai atskirti nuo gyvenamosios patalpos, ir nepagrįstai jo užimamą plotą įskaičiavo į gyvenamąjį plotą. Atsakovas nepaneigė, kad higienos reikalavimai buvo užtikrinti. Teigia, kad Lukiškių TI-K visą laiką pažeidinėja teisės aktų reikalavimus ir tai yra konstatavę teismai. Ši institucija klaidina teismą apie tinkamą asmenų laikymo sąlygų užtikrinimą.

30. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Teismo argumentai dėl atsižvelgimo į žemą minimalią mėnesinę algą ir valstybės finansinę padėtį yra diskriminaciniai, o tokia diskriminacija nėra suderinama su Konvencijos 14 straipsniu.

31. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašo pareikėjo apeliacinį skundą atmesti.

32. Atsakovas savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kaita kamerose yra labai didelė, dažnai per vieną dieną asmenų skaičius, o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje kinta keletą kartų. Taigi, negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas pareiškėjui teko atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusio galbūt mažesnio kameros ploto nereiktų vertinti kaip tęstinio ir intensyvaus pažeidimo, dėl kurio E. D. galėtų patirti neturtinę žalą.

33. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad neturtinė žala nėra bet koks menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Be to, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas – pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

35. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų sąlygų E. D. jo kalinimo metu Lukiškių TI-K neužtikrinimo, atlyginimo priteisimo.

36. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo E. D. skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

37. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. Pirmosios instancijos teismas reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2012 m. liepos 27 d. pritaikė senatį. Teismas taip pat nustatė, kad nuo 2012 m. liepos 28 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas 94 paras gyvenamoji ploto norma buvo didesnė nei 3.6 kv. m gyvenamojo ploto, o 25 paras 3,6 kv. m ploto reikalavimas nebuvo pažeistas iš dalies (ryte arba vakare). Taigi, pareiškėjas 106,5 paros buvo laikomas nepažeidžiant nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto normos (3,6 kv. m), o visą likusį laikotarpį nuo 2012 m. liepos 28 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. pareiškėjui nebuvo suteikta nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma.

38. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kamerose, o tai reiškia, kad pareiškėjo teisė į privatumą jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu objektyviai galėjo būti pažeista visą jo buvimo laiką Lukiškių TI-K.

39. Apeliantas teigia, kad ieškinio senaties terminas negali būti taikomas, nes Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis jokio senaties termino nenustato, todėl jo negali nustatyti ir nacionalinė teisė, akcentuoja, kad teismas nepaaiškino, kodėl netaiko 10 metų senaties termino; jis negalėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą, kai jo laisvė apribota, suprasti, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Vertinant šiuos apelianto teiginius, pažymėtina, kad:

40.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.);

40.2. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną;

40.3. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015);

40.4. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę. (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas.

41. Atsižvelgus į pirmiau išdėstytus argumentus, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad tarptautiniai teisės aktai (Konvencijos 3 str.) ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.

42. Vertinant apelianto teiginį, kad jis negalėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą, kai jo laisvė apribota, suprasti, jog jo teisės yra pažeidžiamos, pažymėtina, kad Konvencija yra išverstas į lietuvių kalbą ir viešai paskelbtas teisės aktas. Be to, Konvencijoje garantuotas teisės yra įtvirtintos ir atitinkamuose Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsniuose. Pareiškėjo neturtinė žala pirmiausia kyla iš Lietuvos teisės aktų, juose nustatytų reikalavimų nesilaikymu. Pažymėtina, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti, vieši Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kalinimo sąlygas, įskaitant ir teisės aktus, reglamentuojančius minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, teisės į privatumą, orumą užtikrinimą, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika.

43. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

44. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus apeliantas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Vertinant apelianto teiginį, kad jis bijodamas, jog kalinimo sąlygos nebūtų bloginamos dėl pareigūnų veiksmų, skųstis neišdrįso, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, jog Lukiškių TI-K pareigūnai pareiškėjui būtų grasinę tuo atveju, jei pareiškėjas kreipsis į teismą. Pareiškėjas konkrečiau nedetalizuoja aplinkybių apie jam reikštus grasinimus dėl kreipimosi į teismą nagrinėjamoje byloje. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis delsė kreiptis į teismą, nes bijojo, jog su juo bus susidorota, yra nepagrįsta.

45. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2012 m. liepos 27 d.

46. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

47. Apelianto teiginys, kad atsakovas nepaneigė, jog higienos reikalavimai (santykinė oro drėgmė, vėdinimas ir kt.) buvo užtikrinti, atmestinas, nes byloje esančiuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose pareiškėjo nurodyti pažeidimai nefiksuoti (b. l 48–125). Atmestinas ir apelianto teiginys, kad Lukiškių TI-K visą laiką pažeidinėja teisės aktų reikalavimus ir tai yra konstatavę teismai, nes apeliantas nepaaiškina kaip kitose bylose, (konkrečiai kuriose bylose ir kada) nustatyti konkretūs pažeidimai įtakoja pareiškėjo teises, ypač atsižvelgiant į tai, kad buvę pažeidimai sistemingai Lukiškių TI-K administracijos yra šalinami. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad teisės aktai, reglamentuojantys asmenų, patalpintų į Lukiškių TI-K, gyvenamojo ploto normą nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo užimamą plotą atimti iš kameros ploto.

48. Apelianto nuomone, jam nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį, Teismo argumentai dėl atsižvelgimo į Lietuvos žemą minimalią mėnesinę algą ir valstybės finansinę padėtį yra diskriminaciniai, o tokia diskriminacija nėra suderinama su Konvencijos 14 straipsniu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos piliečiams yra taikomas pagrindinis šalies aktas – Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri reikalauja reguliuoti visuomeninius santykius taip, kad būtų užtikrinta visų piliečių gerovė, įskaitant atliekančių bausmę laisvės atėmimo vietose, bet ne tik jų. Konstitucijos 29 straipsnyje yra nustatyta visų piliečių lygybė įstatymui, teismui. Todėl, Vyriausybė rengdama valstybės biudžeto projektą pagal Konstituciją turi atsakingai ir teisingai planuoti lėšas, taip, kad nebūtų kuri nors visuomenės grupė privilegijuojama, o kita diskriminuojama, pavyzdžiui minimalias pajamas gaunantys asmenys, pensininkai ar kitos gyventojų grupės. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad 2013–2014 m. minimali mėnesinė alga buvo 1000–1035 Lt (290–300 Eur).

49. EŽTT taip pat yra pripažinęs, kad šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., EŽTT 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje Bilinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo byloje Stella ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.) 58, 61 ir 62 p.). Todėl apelianto argumentas, kad jam turėtų būti priteistas neturtinės žalos dydis analogiškas dydžiui, kuris priteisiamas valstybėse, kur pragyvenimo lygis yra žymiai aukštesnis, nėra pagrįstas.

50. Atsižvelgus į nustatytų pažeidimų mastą, trukmę, sunkumą, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kurios kompensavimui priteistina 7975 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui E. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 7975 Eur (septynis tūkstančius devynis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė