A-556-2625-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-2625/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02867-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.2; 2.7 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui Remigijui Tamošiūnui,

atsakovo atstovei Ivetai Labanauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Molėtų rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Molėtų rajono agentūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Molėtų rajono savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas, Administracija) su skundu (b. l. 1-7) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI prie FM) viršininko 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-8460 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas Sprendimas dėl išieškojimo į biudžetą 16 100 Lt priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo (toliau – ir SAARP įstatymas, Įstatymas) 4 straipsnio 4 dalimi bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011 m. kovo 9 d. prašymą Nr. (9-1)-D8-2316 išieškoti iš Molėtų rajono savivaldybės ne pagal paskirtį panaudotą Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos 16 100 Lt sumą, taip pat į tai, kad per Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. birželio 29 d. rašte Nr. (8.10)-8.16-105/(8.10)-4.2-7664 pasiūlytą 3 mėnesių terminą Molėtų rajono savivaldybė išieškotinos sumos 16 100 Lt į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą nesumokėjo.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Utenos RAAD, Departamentas) Molėtų rajono agentūra (toliau – ir Molėtų r. agentūra) atliko patikrinimą ir 2010 m. gruodžio 13 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (10-KD)-131 (toliau – ir Aktas). Akte nurodyta, kad patikrinus Molėtų rajono savivaldybės 2009 m. aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos (toliau – ir Specialioji programa, SAARP) lėšų panaudojimą nustatyta, jog 16 100 Lt panaudota ne pagal tikslinę paskirtį.

Aktas nesukelia jokių teisinių pasekmių Molėtų rajono savivaldybei, jis negali būti laikomas administraciniu aktu ir negali būti skundžiamas teismine tvarka. Dėl analogiško Utenos RAAD Akto panaikinimo 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinis teismas administracinę bylą Nr. 1-146-238-2011 nutraukė. Minėtoje nutartyje Panevėžio apygardos administracinis teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas bylos nagrinėjimo metu galiojančių Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d.

įsakymu Nr. D1-637 patvirtintų Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) 8 punktą, detalizuojantį Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies vykdymą, yra nurodęs, jog pagal minėtame punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą kiti viešojo administravimo subjektai (Aplinkos ministerija, Valstybinė mokesčių inspekcija), o ne specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo aktą surašęs Aplinkos ministerijos struktūrinis padalinys, turi teisę priimti patvarkymą (įpareigojimą) dėl lėšų išieškojimo, kuris ir būtų privalomas vietos savivaldybei, t. y. sukeltų jai materialiąsias teisines pasekmes.

LVAT nurodė, kad teismui gali būti skundžiamas būtent toks patvarkymas (įpareigojimas), kuriame kartu su kitais argumentais galėtų būti teikiami bei vertinami ir argumentai dėl patikrinimo akto atitikimo teisės aktų reikalavimams. Skundžiamas Sprendimas yra viešojo administravimo procedūros metu priimtas galutinis dokumentas ir pareiškėjui sukelia materialiąsias teisines pasekmes. Taip pat nurodė, kad 2011 m. liepos 4 d. gavo Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos priminimą apie pareigą sumokėti 16 100 Lt aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšų, bet lėšos nebuvo sumokėtos.

Pažymėjo, kad VMI prie FM priimdama skundžiamą Sprendimą rėmėsi Aktu, kurio nei turinys, nei forma neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. D1-637 2 punkte įtvirtintas įpareigojimas regionų aplinkos apsaugos departamentams per pirmąjį einamųjų metų pusmetį atlikti savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiųjų programų praėjusių metų lėšų panaudojimo pirminius patikrinimus, prireikus - detaliuosius patikrinimus savivaldybėse, patikrinimų aktus pateikti Aplinkos ministerijai.

Įsakyme yra numatyti pagrindiniai departamentų vykdomos Specialiosios programos kontrolės principai, todėl administravimo subjektai privalo vadovautis specialiomis normomis, reglamentuojančiomis specialius klausimus. Molėtų rajono agentūra 2009 metų savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos patikrinimą atliko ir patikrinimo aktą Nr. (10-KD)-131 surašė 2010 m. gruodžio 13 d. Atsižvelgiant į tai, kad patikrinimas buvo atliktas ir Aktas surašytas pažeidžiant įsakymo 2 punkte nurodytą terminą, darytas patikrinimas ir surašytas Aktas yra neteisėti.

Aktas buvo pateiktas savivaldybei 2010 m. gruodžio 15 d., jame buvo įtvirtinta, kad lėšos (16 100 Lt) buvo panaudotos ne pagal paskirtį. Akto skiltyje „Pagrindimas“ nurodyta, kad pagal Aplinkos ministerijos 2010 m. spalio 22 d. raštą Nr. (9-2)-D8-9968 - medžiotojų būreliai nėra miškų savininkai, valdytojai ar naudotojai, todėl savivaldybės, skirdamos lėšų medžiotojų būreliams iš savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiųjų programų, pažeidžia Įstatymo nuostatas. Molėtų rajono savivaldybės administracijoje 2009 m. gegužės 21 d.

įvyko Molėtų rajono laisvėje gyvenančių medžiojamų gyvūnų daromos žalos prevencinių priemonių vertinimo komisijos posėdis, kuriame dalyvavo ir šios komisijos narė, Molėtų rajono agentūros vyresnioji inspektorė D. D. Komisijos posėdyje buvo svarstomas klausimas dėl laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencinių priemonių diegimui finansinės paramos teikimo Molėtų rajono teritorijoje. Komisija nutarė Molėtų rajono savivaldybės Specialiojoje programoje 2009 m. numatytas lėšas siūlyti paskirstyti paraiškas pateikusiems subjektams (2009 m. gegužės 21 d. protokolas Nr. 1).

Posėdžio metu komisijos narė D. D. dalyvavo svarstant minėtą klausimą bei pritarė medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencinių priemonių diegimui ir finansinės paramos skyrimui protokole nurodytiems pareiškėjams, taip pat ir medžiotojų klubams. Šios aplinkybės patvirtina, kad Molėtų rajono agentūra pritarė, kad Specialiosios programos lėšos būtų naudojamos medžiojamų gyvūnų daromos žalos prevencijai, skiriant lėšas ir medžiotojų klubams. Pareiškėjo nuomone, tai yra akivaizdus teisinio tikrumo principo, kuris reikalauja, kad teisinių santykių subjektai būtų tikri dėl savo teisinės padėties, pažeidimas.

Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Specialiosios programos lėšos naudojamos finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones, kuriomis jie siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui (želdinių apdorojimas repelentais, aptvėrimas tvoromis ar apsauginėmis juostomis, želdinių, gerinančių laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas, veisimas ir kitos priemonės), įsigyti kartografinę ir kitą medžiagą, reikalingą pagal Medžioklės įstatymo reikalavimus rengiamiems medžioklės plotų vienetų sudarymo ar jų ribų pakeitimo projektams parengti.

Pareiškėjas vadovavosi Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 12 dalimi, Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi, 2 straipsnio 13 dalimi ir nurodė, kad remiantis sistemine minėtų teisės normų analize, Aplinkos ministerijos nuomonė dėl medžiotojų būrelių nepripažinimo miško plotų naudotojais yra klaidinga, nes medžioklės plotai yra miško plotai, o medžioklės plotų (miško plotų) naudojimas medžioklei yra viena iš miško plotų naudojimo rūšių. Asmenys, teisės aktų nustatyta tvarka įsigiję dokumentus, leidžiančius medžioti tam tikrame medžioklės plotų vienete, yra teisėti miško naudotojai, galintys Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Įstatymo nustatyta tvarka gauti finansinę pagalbą.

Pareiškėjas, pagal SAARP įstatymo 4 straipsnio nuostatas skyręs lėšas ir medžiotojų būreliams (klubams), elgėsi teisėtai, kadangi šie būreliai yra miško sklypų naudotojai. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai nei jos nuostatai, nei kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai nesuteikia teisės aiškinti teisės aktų nuostatų, kuriomis vadovavosi agentūros darbuotojai atlikdami patikrinimą ir rašydami Aktą. Bet kokie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos raštuose pateikti teiginiai yra tik šios institucijos specialistų nuomonė, tačiau Molėtų regiono aplinkos apsaugos departamentas traktavo juos tikrinimo metu kaip privalomą nurodymą.

Šiuo atveju Molėtų r. agentūra nesiekė užtikrinti teisėtumo aplinkos apsaugos srityje, nevykdė aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės, nekontroliavo, ar tikslingai naudojamos Specialiosios programos lėšos, o vykdė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pavedimą konstatuoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nurodytus tariamus pažeidimus. Dėl naujo teisės normų aiškinimo iki šiol buvę tinkami pareiškėjai paramai gauti - medžiotojų būreliai (klubai), aktyviausiai dalyvavę savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos priemonių įgyvendinimo procese, - nebegalės gauti paramos Medžioklės įstatymo 6 ir 12 straipsniuose numatytų medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemonių įgyvendinimui, o savivaldybė patirs finansinius nuostolius už 2009 m.

Vadovaujantis Rekomendacijų 4.2 punktu, Molėtų r. agentūra, atlikdama patikrinimą, turi nustatyti, ar Specialiosios programos lėšos panaudotos tiksline, t. y. aplinkosaugine paskirtimi. Todėl kyla klausimas, ar įgyvendintos medžiotojų klubų prevencinės priemonės (suderintos su sklypų savininkais, valdytojais), kuriomis buvo siekiama išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui, yra priskiriamos prie netinkamų aplinkos apsaugos priemonių. Apie tai, ar Specialiosios programos lėšos buvo panaudotos pagal paskirtį, spręstina ne pagal subjektą kuris gavo lėšas, bet ar lėšos buvo panaudotos pagal paskirtį.

Medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencinių priemonių diegimui Molėtų rajone finansinės paramos teikimo tvarka patvirtinta Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. B6-41. Medžiotojų klubai, teikdami paraiškas finansavimui gauti, paraiškas, o vėliau ir priemonių įdiegimo darbus, suderino su sklypų savininkais ir valdytojais, kurie tai patvirtino savo parašais darbų perdavimo - priėmimo aktuose. Taigi pareiškėjas, skyręs lėšas medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui prevencinėms priemonėms diegti, elgėsi teisėtai ir nėra jokio pagrindo vykdyti ginčijamą Sprendimą.

Specialiosios programos lėšos panaudotos SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytiems tikslams, todėl nėra jokio teisinio pagrindo šias lėšas išieškoti ne ginčo tvarka.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 31-33) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad SAARP įstatymas VMI prie FM numato pareigą gavus Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos teikimą vykdyti išieškojimą ne ginčo tvarka. Tačiau nei šiame įstatyme, nei Mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) ar VMI prie FM nuostatuose mokesčių inspekcijai nenumatyta nei teisė, nei pareiga vertinti Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos teikimo pagrįstumo. Mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką yra įtvirtinta MAĮ 33 straipsnio 8 punkte, todėl VMI prie FM viršininkas turėjo teisę priimti šioje byloje ginčijamą sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Šis sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, jame aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, jis pasirašytas tinkamai įgalioto asmens. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas atsakovu šioje byloje nurodo VMI prie FM, tačiau iš esmės skundžia Molėtų r. agentūros 2010 m. gruodžio 13 d. patikrinimo aktą Nr. (10-KD)-131, todėl nepasisako dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, kuriais skundžiamas Molėtų r. agentūros patikrinimo aktas, nes tai nėra mokesčių administratoriaus kompetencijos klausimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos RAAD atsiliepimu į skundą (b. l. 64-67) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Utenos RAAD nurodė, kad įstatymuose aiškiai nustatyta, jog už Specialiosios programos lėšų tinkamą panaudojimą yra atsakingas pareiškėjas. Galutinį sprendimą, ar Specialiosios programos lėšos panaudotos tinkamai ar ne, priėmusi Aplinkos ministerija, o sprendimą dėl lėšų išieškojimo iš pareiškėjo priėmusi Valstybinė mokesčių inspekcija laikėsi SAARP įstatymo 4 straipsnio nuostatų ir pagrįstai nukreipė pretenzijas pareiškėjui dėl netinkamai panaudotų Specialiosios programos lėšų pervedimo į valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos.

Aplinkybė, kad patikrinimas atliktas ne pirmąjį einamųjų metų pusmetį, o, remiantis Aplinkos ministerijos 2010 m. spalio 22 d. pavedimu, antrąjį metų pusmetį, lemiamos reikšmės neturi patikrinimo akto teisėtumui. Tai, kad atitinkamas regiono aplinkos apsaugos departamentas patikrinimą atliko ne per pirmą einamųjų metų pusmetį, nepanaikina fakto apie patikrinimo metu nustatytą Specialiosios programos lėšų panaudojimo pažeidimą. Pareiga regiono aplinkos apsaugos departamentams tikrinti, ar savivaldybės tinkamai naudoja Specialiosios programos lėšas, pasibaigus pirmajam metų pusmečiui, neišnyksta, todėl pareiškėjo argumentas dėl patikrinimo akto negaliojimo dėl to, kad patikrinimas atliktas ne per pirmąjį pusmetį, yra nepagrįstas ir teisiškai nereikšmingas.

Juolab, kad ir patikrinimas atliktas kaip tik vykdant Aplinkos ministerijos rašytinį pavedimą. Taip pat nurodo, kad vien tik formaliu procedūriniu pagrindu naikinant sprendimą būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir teisinės valstybės principai. Pareiškėjui yra puikiai žinoma Aplinkos ministerijos, kaip aplinkos politiką Lietuvoje formuojančio subjekto, pozicija dėl Specialiosios programos lėšų panaudojimo. Medžioklės plotų naudotojo ir miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sąvokos nėra tapačios, todėl medžioklės plotų naudotojai negali būti finansiškai remiami Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas iš Specialiosios programos lėšų skiriamą finansinę paramą sieja būtent su konkretaus sklypo (t. y. teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre) savininko, valdytojo ar naudotojo tame sklype taikomomis prevencinėmis priemonėmis. Tuo tarpu medžiotojų būreliai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai, nes būti medžiojamųjų išteklių naudotoju nereiškia būti miško sklypo naudotoju. Pažymėjo, kad, teismų praktikoje nagrinėjant analogiškus klausimus dėl Specialiosios programos lėšų panaudojimo, yra konstatuota, jog savivaldybės netinkamai panaudojo Specialiosios programos lėšas, skiriant jas medžiotojų būreliams, nes jie negali būti Specialiosios programos lėšų naudotojai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 23 d. sprendimu (b. l. 127-136) pareiškėjo skundą patenkino. Teismas panaikino VMI prie FM viršininko 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-8460 dėl išieškojimo mokestinės nepriemokos iš turto.

Teismas konstatavo, kad ginčas kilo dėl VMI prie FM viršininko 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-8460, kuriuo iš pareiškėjo Molėtų rajono savivaldybės administracijos nuspręsta išieškoti 16 100 Lt sumą, kuri susidarė panaudojant lėšas ne Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nustatytiems tikslams. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo, nustatančio Specialiosios programos lėšų šaltinius ir jų naudojimo tvarką, 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 3 straipsnio 1-6 punktais, 2 punktu (2003 m. birželio 10 d.

įstatymo Nr. IX-1607 redakcija, galiojusi nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 1 d.), 4 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 4 straipsnio 4 dalimi (2010 m. lapkričio 9 d. įstatymo Nr. XI-1104 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. sausio 1 d.), Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 7, 11-14, 18-19 dalimis, Miškų įstatymo 2 straipsnio 7, 9-12 dalimis. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo skundo teiginiais, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos aiškinimas, kad medžiotojų būreliai nėra miško sklypų naudotojai SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme, yra nepagrįstas: sąvokos „medžioklės plotų naudotojas“ ir „miško naudotojas“, kaip matyti iš minėtų Medžioklės ir Miškų įstatymų nuostatų, yra akivaizdžiai skirtingos, asmenys, esantys medžioklės plotų naudotojais ir miško naudotojais, turi skirtingas savo turiniu naudojimo teises – vieni turi teisę naudoti medžiojamųjų gyvūnų, kiti – miško išteklius, atitinkamai – SAARP įstatymo, kuriame naudojamos abi šios sąvokos, 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme medžiotojų visuomeninės organizacijos (medžiotojų būreliai) nėra miško naudotojai, įgyvendinantys žalos prevencijos priemones, kuriomis jie siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui (želdinių apdorojimas repelentais, aptvėrimas tvoromis ar apsauginėmis juostomis, želdinių, gerinančių laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas, veisimas ir kitos priemonės).

Tačiau minėta aplinkybė, t. y. minėtų Specialiosios lėšų skyrimas asmenims, kurie nėra tokių lėšų panaudojimo subjektai, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Kadangi žalos prevencijos priemonių, kuriomis siekiama išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui, sąrašas nėra baigtinis, be to, į jas patenka ir želdinių, gerinančių laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas, veisimas, galima teigti, į „kitų priemonių“ tarpą patenka ir maitinimas, papildantis laukinių gyvūnų natūralią mitybą, t. y. jų šėrimas.

Nagrinėjamoje byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčijamu sprendimu ne ginčo tvarka išieškoti 16 100 Lt, kurie Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais buvo skirti ir 2009 metais išmokėti medžiotojų visuomeninėms organizacijoms (medžiotojų būreliams, klubams), buvo panaudoti želdinių, gerinančių laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas, veisimui ir laukinių gyvūnų šėrimui, t. y. žalos prevencijos priemonių, kuriomis siekiama išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui, įgyvendinimui, kam pagal SAARP įstatymo nuostatas Specialiosios programos lėšos gali būti naudojamos.

Kadangi nėra pagrindo manyti, kad Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2009 metų Specialios programos 16 100 Lt buvo panaudoti nenumatytiems SAARP įstatyme tikslams, Valstybinė mokesčių inspekcija neturėjo teisės priimti sprendimo išieškoti jas ne ginčo tvarka, atitinkamai – ginčijamas sprendimas naikinamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p.). Taip pat teismas pažymėjo, kad skunde nurodyti formalūs Rekomendacijų pažeidimai, padaryti surašant 2010 m. gruodžio 13 d. patikrinimo aktą Nr. (10-KD)-131, savaime nėra pagrindas naikinti ginčijamą sprendimą.

III. Atsakovas VMI prie FM apeliaciniu skundu (b. l. 142-143) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepasisakė dėl VMI prie FM veiksmų priimant skundžiamą sprendimą, nenurodė kokius įstatymus ar kitus teisės aktus pažeidė VMI prie FM, taip pat nepasisakė, ar VMI prie FM, priimdama ginčijamą sprendimą, neviršijo savo kompetencijos.

2. Teismo sprendime nėra nurodyta, kokiems aukštesnės galios teisės aktams prieštarauja ginčijamas sprendimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos RAAD apeliaciniu skundu (b. l. 147-150) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad medžioklės plotų naudotojo ir miško sklypo savininko ar naudotojo sąvokos nėra tapačios, medžioklės plotų naudotojai negali būti remiami Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Medžiotojų būreliai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai, nes būti medžiojamų išteklių naudotoju nereiškia būti miško sklypo naudotoju. Medžiotojų būrelis atitinka Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintą medžioklės plotų naudotojo sąvoką. Medžiotojų būreliai ne tik negalėjo būti finansuojami iš Specialiosios programos lėšų, bet ir skirtas lėšas jie panaudojo ne daromos žalos prevencinių priemonių įdiegimui, kaip reikalauja įstatymas.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinius skundus (b. l. 157-160) prašo apeliacinius skundus atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas nurodo, kad apie tai, ar Specialiosios programos lėšos buvo panaudotos pagal paskirtį, spręstina ne pagal subjektą, kuris gavo lėšas, bet, ar lėšos buvo panaudotos pagal paskirtį. Specialiosios programos lėšos panaudotos SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytiems tikslams, todėl nėra jokio teisinio pagrindo šias lėšas išieškoti ne ginčo tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos RAAD atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 161-163) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas nepagrįstai neįtraukė trečiuoju suinteresuotu asmeniu Aplinkos ministerijos, nes būtent jos teikimu atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą. Aplinkos ministerija įgaliota spręsti, ar Specialiosios programos lėšos savivaldybėse panaudojamos pagal įstatymus ar juos pažeidžiant. Aplinkos ministerija formuoja aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės politiką Lietuvoje ir metodiškai vadovauja pavaldžioms institucijoms, pagal kompetenciją atliekančioms jų nuostatuose numatytas funkcijas. Teismas netinkamai taikė SAARP įstatymo 4 straipsnio 4 dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai tenkintini.

Nagrinėjamoje byloje yra keliamas klausimas dėl viešojo administravimo subjektų aktų, kuriais Molėtų rajono savivaldybė pripažinta netinkamai panaudojusia Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas ir nuspręsta šias lėšas išieškoti ne ginčo tvarka.

Nagrinėjamoje byloje Utenos RAAD Molėtų rajono agentūra 2010 m. gruodžio 13 d. patikrinimo aktu (b. l. 12) konstatavo, kad Molėtų rajono savivaldybės SAARP lėšos buvo panaudotos netinkamai. Po šio akto priėmimo Aplinkos ministerija 2011 m. kovo 9 d. raštu Nr. (9-1)-D8-2316 (b. l. 15) (toliau – ir Aplinkos ministerijos raštas) kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, prašydama išieškoti Molėtų rajono savivaldybės netinkamai panaudotas SAARP lėšas ne ginčo tvarka. Nurodytas Aplinkos ministerijos raštas yra vertintinas kaip Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatytas Aplinkos ministerijos teikimas VMI prie FM dėl SAARP lėšų išieškojimo. Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2011 m. birželio 29 d. raštu Nr. (8.10)-8.16-105/(8.10)-4.2-7664 (b. l. 10) nurodė Molėtų rajono savivaldybei sumokėti netinkamai panaudotas lėšas į Valstybės iždo sąskaitą. Molėtų rajono savivaldybei to nepadarius, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininkas 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-8460 (b. l. 9) nusprendė išieškoti į biudžetą Molėtų rajono savivaldybės administracijos netinkamai panaudotas SAARP lėšas.

Pažymėtina, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime taip pat nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje pažymėjo, kad pateiktos teisės aiškinimo taisyklės administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012 skiriasi nuo iki šiol egzistavusios LVAT praktikos ir nagrinėjamoje byloje yra tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas (efektyvumo siekis viešojo administravimo procedūroje ir ginčuose dėl jų) išplėtoti ir suformuoti vieningą teismų praktiką šioje srityje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A662-2003/2012) analogiško ginčo atveju nurodė, kad Aplinkos ministerijos teikimas procedūroje, kurios metu savivaldybė pripažįstama netinkamai panaudojusia SAARP lėšas, yra baigiamasis (galutinis) kompetentingo asmens sprendimas tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Šis baigiamasis sprendimas sukelia padarinius, nes būtent iš jo savivaldybei paaiškėja jai atsirandančių teisių ir kylančių pareigų turinys.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad RAAD patikrinimo aktas, kuriuo RAAD konstatuoja savivaldybės netinkamo SAARP lėšų panaudojimo faktą, yra dokumentas, atliekantis tarpinį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje, nes juo sudaromas pagrindas Aplinkos ministerijai galutinai įvertinti, ar buvo pažeistas Įstatymas, ir priimti galutinį sprendimą, įforminamą teikimu VMI prie FM. Pabrėžė, kad VMI prie FM veiksmai, kuriais VMI prie FM, vadovaudamasi Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, pasiūlo savivaldybei sumokėti lėšas, o vėliau išieško jas ne ginčo tvarka, yra viešojo administravimo subjekto veiksmai, kuriais viešojo administravimo subjektas atlieka vykdymo veiksmus.

VMI prie FM veiksmai priklauso išimtinai nuo Aplinkos ministerijos teikimo buvimo ir jais nėra kvestionuojamas teikimo turinys. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Aplinkos ministerijos teikimas pagal savo turinį, pobūdį ir sukeliamas teisines pasekmes iš esmės buvo individualus administracinis aktas, kuriuo (visiškai ar iš dalies) buvo patvirtinti RAAD nustatyti teisės aktų pažeidimai ir nustatyta konkreti savivaldybės grąžintina SAARP lėšų suma, t. y. apibrėžta viešosios piniginės prievolės apimtis ir ją vykdyti turintis subjektas.

Savo ruožtu Valstybinė mokesčių inspekcija, gavusi šį teikimą, turėjo įgaliojimus tik užtikrinti minėto sprendimo vykdymą (jei reikia – ir priverstine tvarka). Todėl VMI prie FM sprendimai ir veiksmai nagrinėjamu atveju galėjo būti kvestionuojami tik tiek, kiek VMI prie FM galbūt nesilaikė teisės aktais nustatytų aptariamo administracinio akto vykdymo taisyklių. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų patikrinimo aktuose išdėstyti argumentai gali būti laikomi sudėtine Aplinkos ministerijos sprendimo motyvų dalimi, jei pačiame Aplinkos ministerijos sprendime nėra pateikiami kiti motyvai.

Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje įtvirtintą taisyklę dėl Aplinkos ministerijos rašto pripažinimo individualiu teisės aktu, šioje byloje vertindama ginčijamo VMI prie FM sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, taip pat pasisako ir dėl Aplinkos ministerijos rašto, t. y. išsprendžia šį ginčą iš esmės.

Aplinkos ministerijos rašte yra pateiktas teisinis pagrindas (nurodyta Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis), faktas dėl SAARP lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, yra pateikiama nuoroda į Utenos RAAD Molėtų rajono agentūros 2010 m. gruodžio 13 d. patikrinimo akte konstatuotas aplinkybes. Aplinkos ministerijos rašto pagrindu esančiame Utenos RAAD Molėtų rajono agentūros 2010 m. gruodžio 13 d. patikrinimo akte nustatyta, kad Molėtų rajono savivaldybė netinkamai panaudojo SAARP lėšas, nes, skirdama 16 100 litus medžiotojų būreliams, pažeidė Įstatyme nustatytą pareigą SAARP lėšomis remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai konstatavo, kad miško naudotojų ir medžioklės plotų naudotojų sąvokos nėra tapačios, tačiau priėmė galutinį sprendimą, prieštaraujantį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje suformuotai praktikai.

Atsižvelgiant į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos paminėtoje administracinėje byloje išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad Molėtų rajono savivaldybės veiksmai, pervedant SAARP lėšas medžioklės plotų naudotojams, prieštaravo Įstatymo tikslams ir teisės normoms, o medžiotojų būreliai negali būti SAARP lėšų gavėjais pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Aplinkos ministerijos raštas yra laikytinas pagrįstai konstatuojančiu netinkamą SAARP lėšų panaudojimą savivaldybėje pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Pareiškėjo įvardyti, jo manymu, padaryti viešojo administravimo subjekto procedūriniai pažeidimai nagrinėjamu atveju nelaikytini esminiais, dėl kurių turėtų būti panaikintas administracinis aktas.

Dėl VMI prie FM sprendimo pažymėtina, kad juo VMI prie FM iš esmės vykdo pagalbinę (techninę) funkciją – išieško Molėtų rajono savivaldybės netinkamai panaudotas SAARP lėšas ne ginčo tvarka. VMI prie FM sprendimas atitinka bendruosius individualiam teisės (administraciniam) aktui keliamus reikalavimus: nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai (nuoroda Sprendime į gautą Aplinkos ministerijos raštą), pateiktas teisinis pagrindas (Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis), nurodomi motyvai (nurodoma, kad Molėtų rajono savivaldybė nesumokėjo išieškotinos sumos per 3 mėnesių terminą).

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliaciniai skundai tenkintini, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas naikintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinius skundus patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo Molėtų rajono savivaldybės administracijos skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius