2016-10-28 Nr. AB-21175-3-64-3-01714-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1695-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01714-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. gegužės 26 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), kurį patikslino (b. l. 39–40, 42–43), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2004 m. sausio 22 d. iki 2004 m. gruodžio 22 d. buvo laikomas Šiaulių TI perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų: kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro, pareiškėjui tekdavo mažiau kameros ploto nei numatyta pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą (ne mažiau kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui). Kamerose nebuvo įrengtas tualetas, kuriame galima užsirakinti, todėl nebuvo privatumo naudojantis tualetu. Tokios laikymo sąlygos žemino pareiškėjo garbę ir orumą, prilygsta kankinimui, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Dėl nurodytų laikymo sąlygų pareiškėjas jautė nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus, t.y. patyrė neturtinę žalą kurios atlyginimui prašo priteisti 9000 eurų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Pareiškėjas prašė sprendžiant dėl senaties termino atsižvelgti į tai, kad jis „neperseniausiai“ sužinojo, jog gali kreiptis į teismą, nes atvykęs į pataisos namus gali normaliai pasiskaityti įstatymus. Taip pat prašė atsižvelgti į aplinkybes, jog jo išsilavinimas vidurinis, jis neturi teisinio išsilavinimo ir specialiųjų žinių. Pasak pareiškėjo, ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo jo pirmojo skundo teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo padavimo.

Atsakovo atstovas prašė taikyti senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 9–16) paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas atitinkamais laikotarpio nuo 2004 m. vasario 3 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. periodais. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. gegužės mėnesį (praėjus 11 metų po to, kai išvyko iš šios įstaigos), t.y. praleidęs senaties terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis esą nežinojo apie tariamą jo teisių pažeidimą, manydamas, kad jo teisės pažeistos, nepagrįstai ilgai negynė savo teisėtų interesų. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu (b. l. 49–51) pareiškėjo V. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas pažeidžiant teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas.

Iš Šiaulių TI 2015 m. birželio 2 d. pažymos Nr. 60/09-18832 (b. l. 18) teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2004 m. vasario 3 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d.

Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atsižvelgė į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senaties terminą.

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui, galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Atsižvelgęs į minėtas įstatymo nuostatas bei į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų nuo 2004 m. vasario 3 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas iš Šiaulių TI išvyko 2004 m. gruodžio 31 d., teismas nuo šio momento skaičiavo senaties terminą (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. gegužės 26 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 5), teismas konstatavo, kad pareiškėjas visą jo laikymo Šiaulių TI laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai daromus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 10 metų po išvykimo iš Šiaulių TI, todėl praleido ne tik senaties terminą reikalavimui pareikšti dėl neturtinės žalos priteisimo, bet ir bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 1 dalyje.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita; asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikymo Šiaulių TI metu jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, todėl teismas konstatavo, kad apie savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį; pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kodėl jis delsė kreiptis į teismą, neprašė atnaujinti senaties terminą, atsikirtimuose į atsakovo atsiliepimą (b. l. 39–40, 42–43) paaiškino tik tai, kad neturi teisinio išsilavinimo ir teisinių žinių, todėl esą neseniai sužinojo, jog gali kreiptis į teismą, o atsakovas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas turėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas prašė skaičiuoti senaties terminą nuo jo pirmojo skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, nagrinėdamas bylas dėl žalos atlyginimo, vadovaujasi Civilinio kodekso nuostatomis dėl senaties termino ir jo praleidimo pasekmių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą akcentavo, kad pareiškėjas privalo nurodyti objektyvias aplinkybes, pateisinančias 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymą, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1559/2014). Įvertinęs nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, suteikiančių pagrindą išvadoms, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Nagrinėjamu atveju nesant įrodymų, kad egzistavo ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių, teismas nenustatė pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo. Pabrėžė, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl konstatavęs, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos su reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, teismas nusprendė, kad yra pagrindas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.Teismo vertinimu, toks ilgas pareiškėjo delsimas kreiptis į teismą dėl tariamai jam padarytų nuoskaudų kompensavimo pinigais leidžia daryti prielaidą, kad pareiškėjo skunde nurodyti kaip patirti nepatogumai, išgyvenimai nebuvo pasiekę tokio laipsnio, kad CK 6.250 straipsnio ir Konvencijos 3 straipsnio taikymo požiūriu juos galima būtų įvertinti pinigine išraiška.

III. Pareiškėjas V. A. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 53–56), prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą, išnagrinėti jo skundą iš esmės bei jį tenkinti.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas akcentuoja, kad jis neturi teisinio išsilavinimo ir esą anksčiau neturėjo galimybių sužinoti į kokias institucijas gali kreiptis su skundais dėl savo teisių pažeidimo. Į Šiaulių TI pareigūnus kreipdavosi žodžiu, bet tai nebuvo veiksminga. Pasak apelianto apie savo teisių pažeidimą nuo 2004 m. vasario 3 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. sužinojo „neperseniausiai“ (pasak apelianto tai suprato radęs ir perskaitęs 2014 m. spalio 8 d. laikraštyje „Vakaro žinios“ straipsnį apie tai, kad Respublikos Prezidentė, apsilankiusi Šiaulių TI, pakraupo nuo suimtųjų laikymo sąlygų). Apeliantas atkreipė dėmesį į LVAT praktiką, kurioje pažymėta, kad dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo teismas gali spręsti ir savo iniciatyva ir kad teisės normos nenustato kriterijų kokios termino praleidimo priežastys laikytinos svarbiomis, kad šis klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Apelianto nuomone, teismas galėjo atnaujinti ieškinio senaties terminą savo iniciatyva.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartojo argumentus, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui, kad jo nurodytu 2004 m. laikotarpiu Šiaulių TI jis buvo laikomas nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis ir patyrė neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 65–67) atsakovo atstovas pažymi, kad pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Dėl senaties termino atsakovo atstovas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008 pateiktą teisės aiškinimą, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Taigi, vėliausiai pareiškėjas apie savo pažeidžiamas teises turėjo suvokti paskutinę nurodytos žalos atsiradimo dieną, tačiau į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 10 metų nuo jo išvykimo iš Šiaulių TI. Atsakovo atstovas mano, kad nagrinėjamu atveju pagal bylos aplinkybes teismui nebuvo jokio pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, todėl teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą (CK 1.131 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas 2015 m. gegužės 26 d. (pagal skundo išsiuntimo teismui datą ant voko) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 straipsniai), teigdamas, kad nuo 2004 m. sausio 22 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. buvo laikomas Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Atsakovo atstovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas pirmiausia nagrinėjo šio reikalavimo pagrįstumą. Nustatęs, kad pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2004 m. vasario 3 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. padavė teismui 2015 m. gegužės 26 d., t.y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir konstatavęs, kad nėra pagrindo atnaujinti šį terminą, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kurių jis negalėjo kreiptis į teismą anksčiau, nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Apelianto nuomone, jo nurodytos priežastys teismo turėjo būti įvertintos kaip svarbios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys ir šis terminas atnaujintas.

Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę ). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, ir pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 straipsnis) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz.,LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. Nr.A146-134/2014, 2016 m. rugpjūčio 5 d. Nr. A-1139-146/2016 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalis reglamentuoja, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Taigi teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Šiaulių TI, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikymo Šiaulių TI sąlygas nuo 2004 m. vasario 3 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į teismą tik 2015 m.gegužės 26 d., prašė teismo taikyti ieškinio senatį.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009 ir kt.). Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007).Kadangi įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai spręsdamas šį klausimą teismas turi diskreciją pripažinti arba nepripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis. Spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, teismas turi atsižvelgti į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes; jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-543; 2004 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2004, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Minėta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina ta diena, kada asmuo faktiškai suvokia (turi suvokti), kad atitinkamos jo teisės yra pažeidžiamos. Pagal teismų praktiką nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimą dieną atsižvelgiama į apdairus ir rūpestingas asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad suėmimo vykdymo (kalinimo) sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir konkrečioje paskirtoje gyventi tos įstaigos gyvenamojoje patalpoje laikomas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų 2004 m. vasario 3 d. – 2004 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu grindžiami tais pačiais galimais neigiamais asmeniui veiksniais (kameros perpildytos, jose šalta, drėgna, tamsu, trūksta oro, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tokiomis sąlygomis laiką, kai tokie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš jo nurodytų laikymo sąlygų Šiaulių TI 2004 m., kreipėsi į teismą 2015 m. gegužės 26 d., t.y. praėjus 10 metų ir beveik 5 mėnesiams po išvykimo iš Šiaulių TI, savo skunde ir jo patikslinime delsimą kreiptis į teismą bandydamas pateisinti subjektyviomis aplinkybėmis (turi vidurinį išsilavinimą, neturi teisinų žinių, todėl esą nežinojo savo teisių).

Iš Šiaulių TI pateiktos pažymos (b. l. 18) apie pareiškėjo laikymą Šiaulių TI laikotarpį nustatyta, kad pareiškėjo laikymas Šiaulių TĮ nuo 2004 m. vasario 3 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. nebuvo nepertraukiamas, o susidėjo iš 7 periodų tarp kurių yra 6 intervalai, kuriais pareiškėjas buvo išvykęs iš Šiaulių TI. Taigi, po kiekvieno pareiškėjo laikymo Šiaulių TI periodo, jam išvykus iš šios įstaigos, nurodytų galimų neigiamų veiksnių tiesioginis poveikis pasibaigdavo. Paskutinis pareiškėjo laikymo Šiaulių TI periodas yra ilgiausias (nuo 2004 m. birželio 16 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d.). Paskutinė diena, kurią pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI, yra 2004 m. gruodžio 31 d. Taigi pareiškėjas laikymo Šiaulių TI sąlygų, kurias nurodė savo 2015 m. gegužės 25 d. skunde teismui neigiamo poveikio (jei tokios sąlygos iš tiesų buvo) negalėjo nejausti kiekvieną laikymo atitinkamoje kameroje dieną, skundą dėl žalos atlyginimo turėjo paduoti teismui vėliausiai per tris metus, skaičiuojant nuo 2004 m. gruodžio 31 d. (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), t.y. iki 2007 m. gruodžio 31 d., o kreipėsi tik 2015 m. gegužės 26 d. Pareiškėjas kreipėsi į teismą per nepateisinamai ilgą (neprotingą) terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos pareikšti.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nagrinėjama situacija patenka į CK 1.131 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato pagrindą taikyti ieškinio senatį, skundas atmetamas vien tuo pagrindu. Taigi nustatęs pagrindą taikyti CK 1.131 straipsnio 1 dalį, teismas nenagrinėja ir nepasisako dėl skundo argumentų, kuriais grindžiamas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nustatęs, kad atsakovui reikalaujant, pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo už 2004 m. vasario 3 d. – 2004 m. gruodžio 31 d. laikotarpį pareikšti taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis), pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą vien šiuo pagrindu, t.y. nenagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentų, kuriais jis grindė reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kildinamos iš laikymo Šiaulių TI sąlygų.

Pasisakydama dėl apelianto argumentų dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo teisėjų kolegija pažymi, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog teismas ex officio (t. y. pagal pareigas, teismo iniciatyva) patikrino, ar nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleisto ieškinio senaties termino. Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal šios bylos aplinkybes teismui nebuvo pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui pareikšti dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2004 m. vasario 3 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., nes nei pareiškėjo skunde ir jo patikslinimuose, nei bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie objektyvias itin ženkliai praleisto senaties termino praleidimo priežastis.

Pagrindo tokioms išvadoms nesuteikia ir apelianto nurodyta aplinkybė, esą neturėdamas teisinių žinių (turėdamas tik vidurinį išsilavinimą) jis nesuprato, kad jo teisės pažeidžiamos ir dėl jų gynimo gali kreiptis su skundu į teismą, o apie savo teisių pažeidimą esą suprato perskaitęs publikaciją 2014 m. spalio 8 d. laikraštyje „Vakaro žinios“. Dėl šių apelianto teiginių teisėjų kolegija pažymi, kad suvokimui, ar suėmimo vykdymo (kalinimo) sąlygos prilygsta kankinimui (laikymo perpildytose kamerose ir kitais susijusiais aspektais) reikalingas atitinkamomis sąlygomis laikomo asmens subjektyvus konkrečių laikymo sąlygų suvokimas ir vertinimas, o ne teisinės ar kitokios specialiosios žinios.

Pareiškėjas yra jaunas asmuo (gim.1960 m.), taigi net ir jo nurodytas turimas vidurinis išsilavinimas yra pakankamas elementariam asmens suvokimui, kad teisinėje valstybėje asmuo gali kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir ginti savo teises, jei turi pagrindą manyti, kad jos yra pažeidžiamos. Atsakovo atstovas pateikė įrodymus, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų 2004 m. į įstaigos administraciją su prašymais, skundais ar peticijomis nesikreipė. Teismų praktikoje asmens išsilavinimas vertinamas kaip subjektyvi aplinkybė, neturinti įtakos termino paduoti skundą teismui praleidimui, nes asmuo galimai pažeistas savo teises gali ginti padedant kitiems asmenims (atstovams).

Pareiškėjas neteigia, kad jis neturi jokių artimų asmenų, kurie (esant reikalui) būtų galėję atstovauti pareiškėją patys ar surasti kompetentingą atstovą pareiškėjo galimai pažeistų Šiaulių TI teisių gynimui nepraleidžiant ieškinio senaties termino ar per kitą protingą terminą. Pagal bylos duomenis pareiškėjas 2004 m. gruodžio 31 d. iš Šiaulių TI buvo etapuotas į Vilniaus pataisos namus ir 2015 m. gegužės 26 d. skundą teismui dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų už laikotarpį nuo 2004 m. vasario 3 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. pateikė iš šios įstaigos.

Pagal galiojančius įstatymus laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo, be kita ko, turi teisę susirašinėti, skambinti telefonu, taip pat teisę į pasimatymus. Šie komunikavimo būdai asmeniui taip pat yra vienas iš variantų pasirūpinti savo galimai pažeistų teisių gynimu. Pareiškėjas skundą teismui dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų už laikotarpį nuo 2004 m. vasario 3 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. pateikė po itin ilgo laiko (2015 m. gegužės 26 d.) praleidęs ne tik sutrumnpintą (3 metų) bet ir bendrąjį (10 metų) ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 1 ir 8 d.).

Tai neatitinka rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio standartų, toks itin ilgas delsimas kreiptis į teismą nėra pateisintas jokiomis objektyviomis priežastimis. Teismas šiuo konkrečiu atveju neturėjo jokio pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė iš esmės tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas