2020-12-09 Nr. AB-23239-3-64-3-01097-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. AS-759-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01097-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. M. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas J. M. su skundu, kurį šalindamas skundo trūkumus, patikslino (toliau skundas ir patikslintas skundas kartu įvardijami skundu), kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2018 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. VPE_SP1-1949 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo J. M.“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2733 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2018 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. VPE_SP1-1949“.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo J. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 18 d. nutartimi pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą atmetė, o Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjas Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams pateikė 2020 m. rugsėjo 18 d. reikalavimą, kuriame prašė atsakyti, kada jam bus grąžintas klastojant įstatymus ir Lietuvos Respublikos Konstituciją prievarta bei grasinimais išreikalautas 45 Eur dydžio žyminis mokestis ir banko komisiniai atlyginimai. J. M. taip pat prašė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo paklausti, ar nebuvo pažeistas Konstitucijos 9 straipsnis, kadangi teisėjas, vadovaudamasis ne įstatymais, o prievarta bei grasinimais, reikalavo susimokėti žyminį mokestį. Pareiškėjas teigė, kad jis nori sužinoti, ar šiuo atveju nebuvo pažeista Konstitucija.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartimi pareiškėjo J. M. prašymo dėl žyminio mokesčio grąžinimo netenkino.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2018 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. VPE_SP1-1949 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo J. M.“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2733 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2018 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. VPE_SP1-1949“. Teismas 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimu J. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 18 d. nutartimi minėtą teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo skundas nepateko į Administracinių bylų teisenos įstatymo 36 straipsnyje nustatytų neapmokestinamų skundų sąrašą, jis, kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą dėl minėtų atsakovo sprendimų panaikinimo, sumokėjo 30 Eur žyminį mokestį. Kreipdamasis į teismą su apeliaciniu skundu, J. M. už skundo padavimą sumokėjo 15 Eur žyminio mokesčio.

Teismas paaiškino, kad nors sprendimas, dėl kurio panaikinimo pareiškėjas kreipėsi į teismą, vadinosi „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo J. M.“, tačiau teismas, nagrinėdamas bylą, nesprendė dėl J. M. paskirtos senatvės pensijos pagrįstumo / teisėtumo, nevertino, ar pagrįstai pareiškėjo nurodomas stažas nebuvo įskaitytas skiriant pareiškėjui pensiją, t. y. J. M. skundas nepriklausė Administracinių bylų teisenos įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytai neapmokestinamų skundų kategorijai. Teismas pažymėjo, kad vien atitinkamo sprendimo pavadinimas nelemia jo pobūdžio. Kaip buvo nurodyta 2018 m. rugsėjo 28 d. teismo sprendime, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo prašymas įskaityti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą pagal tipines sutartis, kurios buvo sudaromos su asmenimis, vykdančiais statybos darbus kaimo vietovėse, ir gautos pajamos prilyginamos draudžiamosioms pajamoms už laikotarpį nuo 1973 m. kovo mėnesio iki 1988 m. spalio mėnesio buvo atmestas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2-621/2014, o šioje byloje pareiškėjas nurodė, jog nesutinka būtent su skundžiamo atsakovo sprendimo dalimi, kuria jam į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą nebuvo įskaityti laikotarpiai nuo 1973 m. kovo 1 d. iki 1988 m. spalio 1 d., teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 dalimi, nevertino, ar pagrįstai pareiškėjo nurodytas stažas nebuvo įskaitytas, skiriant pareiškėjui pensiją. Papildomai teismas nurodė, kad patikslintame skunde pareiškėjas prašė teismą išspręsti skundą iš esmės, užskaitant gautas draudimo pajamas ir darbo stažą laikotarpiu 1973 m. iki 1990 m., tačiau teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartimi šį pareiškėjo reikalavimą buvo atsisakyta priimti, nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Apibendrindamas nurodytus argumentus, teismas konstatavo, kad administracinė byla Nr. I-4401-362/2018 buvo nagrinėjama ne dėl pensijų skyrimo ar atsisakymo jas skirti, o dėl individualaus administracinio akto panaikinimo, todėl pareiškėjo skundas ir apeliacinis skundas nepateko į Administracinių bylų teisenos įstatymo 36 straipsnyje nustatytų neapmokestinamų skundų sąrašą bei nėra pagrindo tenkinti J. M. prašymą bei jam grąžinti sumokėtą žyminį mokestį.

III. Pareiškėjas J. M. pateikė atskirąjį skundą, iš kurio turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka, jog jam neturi būti grąžintas už skundo ir apeliacinio skundo padavimą sumokėtas žyminis mokestis.

Pareiškėjas akcentuoja, kad iš jo grasinimais ir klastojant įstatymus bei Konstituciją buvo reikalauta sumokėti žyminį mokestį, o vėliau buvo nurodyta, kad J. M. žyminį mokestį sumokėjo savo noru. Pareiškėjas nesutinka, kad jo skundas nepatenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 36 straipsnyje nurodytų skundų kategoriją.

J. M. pažymi, kad atsižvelgiant į jo pateiktus prašymus, kitoje byloje jo sumokėtas žyminis mokestis buvo grąžintas, todėl pareiškėjas žino, kad klausimai, susiję su pensijomis, žyminiu mokesčiu nėra apmokestinami. J. M. nurodo, kad jam buvo išaiškinta, jog iki nurodyto termino nesumokėjus žyminio mokesčio, jo skundas bus laikomas nepaduotu. Akcentuoja, kad jam neprašant ir to nežinant, administracinė byla buvo nagrinėjama dėl individualaus administracinio akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 23 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta pareiškėjui grąžinti paduodant skundą ir apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį, teisėtumas bei pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo nustatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-21-525/2020, 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje eAS-588-602/2019, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, bylos nagrinėjimo išlaidas sudaro žyminis mokestis ir kitos bylos nagrinėjimo išlaidos. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą grąžinti jam sumokėtą žyminį mokestį, sprendė klausimą dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų, kurioms šiuo atveju priskirtinas žyminis mokestis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis dėl išlaidų atlyginimo per septynias kalendorines dienas nuo paskelbimo gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Nors Administracinių bylų teisenos įstatymo 152 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad jeigu skundžiama nutartis, įstatymo nustatyta tvarka priimta nagrinėjant bylą proceso šalims nedalyvaujant, atskirasis skundas gali būti paduodamas per septynias kalendorines dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos (nuorašo) įteikimo dienos, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nurodyta teisės akto nuostata neturi būti taikoma, kadangi Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 4 dalyje yra aiškiai įtvirtinta, jog pirmosios instancijos teismo nutartis dėl išlaidų atlyginimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui gali būti skundžiama per septynias kalendorines dienas nuo jos paskelbimo.

Nustatyta, kad skundžiama Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų nutartis

buvo paskelbta 2020 m. rugsėjo 23 d. (II t., b. l. 174–175), taigi atskirasis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dėl šios nutarties panaikinimo turėjo būti paduotas iki 2020 m. rugsėjo 30 d. įskaitytinai. Net ir teigiant, kad šiuo atveju teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartis turėtų būti skundžiama nuo jos įteikimo pareiškėjui dienos, mažai tikėtina, kad minėta nutartis, J. M. išsiųsta tą pačią dieną, kai buvo priimta, pareiškėją, gyvenantį tame pačiame mieste, kuriame yra teismo buveinė ir iš kurios buvo išsiųsta teismo korespondencija, galėjo pasiekti tik po daugiau nei dviejų savaičių.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismui 2020 m. spalio 15 d. pateikdamas atskirąjį skundą dėl teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutarties panaikinimo, J. M. buvo praleidęs tokio skundo padavimo teismui terminą ir jo atnaujinti neprašė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsniu, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reguliuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skyriuje nustatytas išimtis. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalies 1 punktą, apeliacinis (taigi, ir atskirasis) skundas nepriimamas ir grąžinamas apeliantui, jeigu jis buvo paduotas praleidus nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Jeigu Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalyje nurodyti trūkumai paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 8 dalis).

Iš pateikto teisinio reguliavimo matyti, kad termino atskirajam skundui paduoti praleidimas yra ne formalus, o imperatyvus pagrindas atsisakyti priimti tokį skundą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog terminas atskirajam skundui paduoti yra praleistas, negali nepaisyti šios aplinkybės, o tuo atveju, jeigu skundas yra priimtas praleidus nustatytus jo padavimo terminus ir pareiškėjas neprašo termino atnaujinti arba teismas atmeta tokį prašymą, bylos pagal atskirąjį skundą procesas turi būti nutraukiamas.

Nustačius, kad pareiškėjas atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 23 d. nutarties pateikė tik 2020 m. spalio 15 d., yra akivaizdu, jog atskirasis skundas buvo pateiktas praleidus jo pateikimo terminą, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo tokio atskirojo skundo priimti. Pažymėtina, kad kai termino praleidimo faktas yra akivaizdus, teismas neprivalo papildomai aiškintis kokių nors aplinkybių. Termino praleidimo fakto konstatavimas ir prašymo atnaujinti terminą nebuvimas yra pakankamos sąlygos atsisakyti priimti teismui paduotą skundą (prašymą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-850-968/2018).

Paaiškėjus, kad atskirasis skundas buvo nepagrįstai priimtas nagrinėti, kadangi buvo paduotas praleidus tokio skundo padavimo terminą, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 8 dalimi ir 151 straipsniu, bylos pagal atskirąjį skundą procesas turi būti nutrauktas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 138 straipsnio 8 dalimi ir 151 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Bylos pagal pareiškėjo J. M. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 23 d. nutarties procesą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė