2015-11-03 Nr. AB-21223-3-61-3-02261-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-831-261/2015

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-02261-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 25

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Stasio Gagio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos prašymą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. S. dėl nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Druskinininkų savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas, Administracija) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir atsakovas, VDAI) 2014 m. kovo 14 d. nurodymą Nr. 2R-1220(2.13) „Dėl asmens duomenų tvarkymo“ (toliau – ir Nurodymas), kuriuo VDAI nurodė užtikrinti, jog asmens duomenys pagal valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro ir Administracijos 2006 m. sausio 16 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų teikimo internetu sutartį Nr. DT-NTR-440/06 (toliau – ir Sutartis) iš VĮ Registrų centro būtų renkami tik esant Sutartyje įtvirtintam duomenų gavimo tikslui, taip užtikrinant Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ, Įstatymas) 6 straipsnio reikalavimų įgyvendinimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Nurodymas buvo priimtas išnagrinėjus trečiojo suinteresuoto asmens V. S. skundą dėl Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiojo specialisto J. B. 2013 m. liepos 1 d. atlikto nekilnojamojo turto, esančio Druskininkų savivaldybės teritorijoje, priklausančio V. S., tikrinimo. Pažymėjo, jog patikrinimo tikslas buvo nekilnojamojo turto, esančio Druskininkų savivaldybės teritorijoje, adresų suteikimo tikslinimas. Šiuo atveju buvo reikalingi tik nekilnojamojo turto duomenys, o ne nekilnojamojo turto savininkų duomenys. Pareiškėjo teigimu, atsakovo argumentas, jog Sutartis nenumato, kad pareiškėjas gali gauti iš VĮ Registrų centro duomenis dėl adresų suteikimo žemės sklypams, yra nepagrįstas, kadangi pagal Sutartį Administracija yra duomenų gavėja, o VĮ Registrų centras yra duomenų valdytojas, kuris atsakingas už duomenų tvarkymą, todėl turėjo kreiptis į pareiškėją su pastabomis, tačiau Administracija jokių pastabų negavo, vadinasi, subjektas, atsakingas už duomenų tvarkymą, neįžvelgė pareiškėjo veiksmuose teisės aktų pažeidimo. Pažymėjo, kad Nurodymas teisines pasekmes sukelia tik pareiškėjui, o už duomenų tvarkymą atsakingam VĮ Registrų centrui – ne, nors tiek ADTAĮ, tiek Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas numato būtent VĮ Registrų centro atsakomybę. Tokiu būdu atsakovas ne tik neteisingai vertino faktinę situaciją, bet ir teisinį atsakomybės už duomenų valdymą reglamentavimą. Taip pat pareiškėjas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.193 str., sutartį turi teisę aiškinti sutarties šalys. Atsakovo argumentai yra tik subjektyvūs Sutarties aiškinimai ir vertinimai. Pabrėžė, kad turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu jos aiškinimu. Nurodė, jog VDAI nesikreipė į VĮ Registrų centrą, kaip Sutarties šalį, siekiant objektyviai ištirti Sutarties sąlygas. Pažymėjo, kad VĮ Registrų centro, kaip duomenų tvarkytojo bei Sutarties šalies, manymu abi Sutarties šalys veikė nepažeisdamos Sutarties. Pareiškėjo teigimu, nepažeidus Sutarties negalimas ir ADTAĮ 6 straipsnio pažeidimas. Administracijos nuomone, VDAI, nagrinėdamas V. S. skundą, taip pat padarė ir procesinį pažeidimą – praleido nustatytą skundo nagrinėjimo terminą.

Atsakovas VDAI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Nurodė, kad Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiasis specialistas J. B. 2013 m. liepos 1 d. atlikdamas duomenų peržiūrą pažeidė ADTAĮ 6 straipsnio reikalavimus – rinko V. S. asmens duomenis Sutartyje nenumatytu tikslu, todėl tokia peržiūra negali būti pripažįstama teisėta. Atsakovo teigimu, siekiant tinkamai įgyvendinti ADTAĮ 6 straipsnio nuostatas, Sutartis turėtų būti pakeista duomenų gavimo tikslu nurodant papildomą tikslą – adresų suteikimas žemės sklypams, butams ir kitoms patalpoms, pavadinimų suteikimas gatvėms, savivaldybės teritorijoje esantiems pastatams, statiniams ir kitiems objektams, šių adresų ir pavadinimų keitimas ar panaikinimas, arba nurodant, kad duomenys gaunami Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme nustatytoms savivaldybės funkcijoms įgyvendinti.

Apie tai VDAI 2014 m. balandžio 9 d. raštu informavo pareiškėją. Pasisakydamas dėl taikytinos atsakomybės subjekto, VDAI pažymėjo, kad Sutarties 2 punktu pareiškėjas įsipareigojo naudoti gautus duomenis Sutartyje nurodytu tikslu, sąlygomis ir tvarka, taigi, naudojant gautus duomenis Sutartyje nenurodytu tikslu, atsakomybė kyla duomenų gavėjui. Atkreipė dėmesį, jog VĮ Registrų centras negauna informacijos, kokiu konkrečiai tikslu Administracija vykdo kiekvieną peržiūrą ir negali atsakyti už tokių peržiūrų, kurios neatitinka Sutarties, teisėtumą.

Taip pat pažymėjo, kad VDAI pagal ADTAĮ 36 straipsnio 1 dalį prižiūri ir kontroliuoja kaip vykdomas šis įstatymas, todėl, atsižvelgiant ir į ADTAĮ 6 straipsnį, VDAI turi teisę vertinti, ar duomenų teikimo sutartyje yra nurodytas asmens duomenų naudojimo tikslas, teikimo ir gavimo teisinis pagrindas, sąlygos, tvarka ir teikiamų asmens duomenų apimtis, taip pat vertinti, ar duomenis gavėjas gavo tuo tikslu, kuris buvo nurodytas sutartyje ar duomenų gavėjo prašyme. Teigė, jog neturėdama kompetencijos vertinti, ar duomenis gavėjas gavo tuo tikslu, kuris buvo nurodytas sutartyje, VDAI negalėtų tinkamai prižiūrėti ADTAĮ 6 straipsnio įgyvendinimo bei spręsti duomenų teikimo teisėtumo klausimo.

Atsakovo manymu, sklypų, kurie nuosavybės teise priklauso savivaldybės gyventojams, numerių suteikimas yra atskira Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punkte įtvirtinta savivaldybės funkcija, kuri nėra laikytina savivaldybės nekilnojamojo turto administravimu. Taip pat pažymėjo, kad raštas, kuriuo buvo pratęstas skundo tyrimo terminas pareiškėjui buvo išsiųstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. S. atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Paaiškino, kad 2013 m. lapkričio 5 d., patikrinęs savo nekilnojamojo turto registro duomenų bazę, pamatė, kad buvo domėtasi jo nekilnojamuoju turtu, duomenis 2013 m. liepos 1 d. rinko Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiasis specialistas J. B.. Pažymėjo, kad detalusis jo sklypo planas buvo patvirtintas Administracijos direktoriaus 2007 m. sausio 17 d. įsakymu, kurį ruošė pats J. B., todėl Administracija nepagrįstai teigė, kad buvo neaiški (nežinoma) sklypo naudojimo paskirtis. Akcentavo, kad adresas – (duomenys neskelbtini) – sklypui buvo suteiktas dar 2007 m. balandžio 20 d., taigi nepagrįstai teigta ir tai, kad sklypui reikėjo suteikti adresą. Be to, norint patikrinti, ar yra suteiktas adresas pakanka pateikti nemokamą užklausą VĮ Registrų centrui, tačiau tam nebūtina tikrinti visus asmens duomenis. Papildomai nurodė, kad VDAI 2014 m. kovo 7 d. pranešimu jis buvo informuotas apie skundo nagrinėjimo termino pratęsimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino – panaikino VDAI Nurodymą.

Pirmosios instancijos teismas vertino faktines bylos aplinkybes, vadovavosi ADTAĮ 6 straipsniu, Sutarties 3.1.2.1 punktu, kuriame nustatyta, jog duomenų teikėjas įsipareigoja duomenų gavėjui teikti duomenis kitų savivaldybės nuostatuose numatytų funkcijų vykdymui – savivaldybės nekilnojamojo turto administravimui, VĮ Registrų centro 2014 m. kovo 28 d. raštu, kuriame VĮ Registrų centras, kaip Sutarties šalis paaiškindamas kaip supranta savivaldybės nekilnojamojo turto administravimo funkciją, patvirtino, kad abi šalys veikė nepažeisdamos Sutarties. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tinkamam ginčo išsprendimui taikytinos ir CK normos, reglamentuojančios sutartinius santykius, tarp jų ir CK 6.193 straipsnio 1 dalis. Įvertinęs visa tai, konstatavo, kad ginčo tarp Administracijos (duomenų gavėjo pagal Sutartį) ir VĮ Registrų centro (duomenų tiekėjo pagal Sutartį) nėra, abi šalys viena kitai pretenzijų dėl Sutarties vykdymo neturi, Sutarties vykdymo pažeidimų neįžvelgia. Sutiko su VĮ Registrų centro 2014 m. kovo 28 d. rašte pateiktais išaiškinimais dėl Sutarties 3.1.2.1 punkte įtvirtintos sąvokos „savivaldybės nekilnojamojo turto administravimas“. Papildomai pažymėjo, kad abi šalys susitarė, kad savivaldybės nekilnojamojo turto administravimas apima tokį nekilnojamąjį turtą, kuris yra visoje savivaldybės teritorijoje ir kurį ji teisės aktų nustatyta tvarka administruoja (t. y. suteikia gatvių pavadinimus, sklypų numerius, adresus, nustato ir administruoja mokesčiu ir pan.), tai yra ne tik valdo, bet ir kuris yra jos teritorijoje. Be to, teismo vertinimu, pati sąvoka „savivaldybės nekilnojamojo turto administravimas“ negali būti atsakovo susiaurinama iki sąvokos „savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto administravimas“, kadangi Sutarties šalys kategoriškai teigia susitarę kitaip.

Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Administracija 2014 m. kovo 3 d. rašte Nr. S12-806-(7.2) paaiškino, kad Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiasis specialistas J. B. 2013 m. liepos 1 d. tikrino žemės sklypus, kuriems pagal galiojančius teisės aktus reikia suteikti adresus, bei jau suteiktų adresų teisėtumą. Tikrinimo metu V. S. žemės sklypui jau buvo suteiktas adresas, tačiau siekiant išvengti pasitaikančių klaidų, kai adresai suteikiami žemės ūkio paskirties sklypams, buvo patikrinta žemės sklypo paskirtis, tai yra, ar žemės sklypas atitinka adreso objekto sąvoką. Įsitikinus, jog žemės sklypas atitinka adreso objekto sąvoką, jokie kiti veiksmai nebuvo atliekami ir V. S. asmens duomenys nebuvo naudojami. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė atsakovo teiginį, kad Sutartis nenumato, jog Druskininkų savivaldybės administracija duomenis iš VĮ Registrų centro galėtų gauti adresų suteikimo žemės sklypams, pavadinimų suteikimo gatvėms, savivaldybės teritorijoje esantiems pastatams, statiniams ir kitiems objektams, šių adresų ir pavadinimų keitimo ar panaikinimo tikslu. Priešingai, Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiasis specialistas J. B. 2013 m. liepos 1 d. peržiūrą atliko Sutartyje nustatytu tikslu – savivaldybės nekilnojamojo turto administravimas, apimančiu ne tik savivaldybės valdomą, bet ir jos teritorijoje esantį nekilnojamąjį turtą, todėl ši peržiūra negali būti pripažinta neteisėta. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad ADTAĮ 6 straipsnio pažeidimų nenustatė ir darė išvadą, jog skundžiamas Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos Nurodymas yra neteisėtas, todėl naikintinas.

III. Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismo sprendimu yra paneigiama VDAI teisė ir pareiga prižiūrėti ir kontroliuoti kaip yra vykdomas ADTAĮ, vertinti, ar duomenų valdytojo ir duomenų gavėjo tikslai, nurodyti asmens duomenų teikimo sutartyje, atitinka ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą asmens duomenų tvarkymo tikslų apibrėžtumo reikalavimą. Pažymi, jog sistemiškai vertinant ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 6 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad asmens duomenų naudojimo tikslas asmens duomenų teikimo sutartyje turi būti nustatomas taip, kad nekiltų abejonių dėl tikslo, kurio siekia duomenų gavėjas rinkdamas ir toliau tvarkydamas asmens duomenis.

2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad abi Sutarties šalys yra viešojo administravimo subjektai, kurių funkcijos yra nustatytos teisės aktais ir kurie turi vadovautis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatyme, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintuose Nekilnojamojo turto registro nuostatuose ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme numatytais duomenų teikimo ir naudojimo tikslais ir teisiniais pagrindais. VDAI nuomone, Sutarties šalys, kaip viešojo administravimo subjektai, neturi teisės įstatymo jiems suteiktų funkcijų aiškinti plečiamai, todėl šiuo atveju buvo būtina atsižvelgti ne į tai, kaip asmens duomenų teikimo ir gavimo tikslą supranta Sutarties šalys, bet į tai, kokias Administracijos funkcijų ribas Vietos savivaldos įstatyme apibrėžia įstatymų leidėjas. Mano, jog atsižvelgus į Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 3 ir 27 punktus, kuriuose yra išskirtos atskiros savivaldybės funkcijos, galima manyti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šias funkcijas sutapatino.

3. Nagrinėjamu atveju CK 6.193 straipsnio 1 dalis neturi būti taikoma, kadangi tarp Sutarties šalių yra susiklostę viešojo administravimo santykiai. Šiuo atveju Sutartis turi būti vertinama ne kaip tam tikrų civilinių teisinių santykių išraiška, bet kaip teisinis instrumentas, kurio pagalba įgyvendinamos viešojo administravimo funkcijos.

Pareiškėjas Druskininkų savivaldybės administracija atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad:

1. Nei teisės doktrinoje, nei Lietuvos įstatymuose, nei Lietuvos teismų praktikoje, sutartis, pasirašyta tarp kelių šalių, iš kurios joms kyla teisės ir pareigos, nėra traktuojama kaip kažkoks teisinis instrumentas, o ne kaip sutartis, neatsižvelgiant į tai, kokias funkcijas atlieka sutarties šalys. Be to, atsakovas nenurodo jokių teisinių argumentų, kurie paneigtų, kad pasirašyta Sutartis yra civilinių santykių objektas. Mano, kad atsižvelgiant į teismų praktiką bei teisinį reglamentavimą pagrįstai laikytina, kad VĮ Registrų centras, kaip duomenų valdytojas, ir Administracija, kaip duomenų gavėjas, yra Sutarties šalys, kurios, iškilus neaiškumams dėl Sutarties sąlygų, vadovaujasi CK 6.193 straipsnyje numatytu sutarties aiškinimo institutu. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra ADTAĮ 6 straipsnio pažeidimų, pareiškėjas veikė vykdydamas savo funkcijas, todėl Nurodymas yra nepagrįstas.

2. Sutiktina su atsakovo teiginiu, jog Sutarties šalys, kaip viešojo administravimo subjektai, nėra laisvos nustatyti tarpusavio teises, pareigas ir pagrindus. Pažymi, jog viena iš materialinės teisės normų, nustatančių Administracijos funkcijas – Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punktas, reglamentuojantis pareigą suteikti adresus žemės sklypams pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar kitos įgaliotos institucijos nustatytą tvarką. Ši įstatymų leidėjo numatyta pareiga ir buvo įgyvendinta V. S. skundžiamais veiksmais.

3. Sistemiškai taikant Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio ir ADTAĮ 36 straipsnio 3 dalies nuostatas, VDAI pagrindinis tikslas – prižiūrėti duomenų valdytojų, t. y. šiuo atveju VĮ Registrų centro, o ne duomenų gavėjų (šiuo atveju – Administracijos), veiklą tvarkant asmens duomenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, daro išvadą, jog apeliacinis skundas pagrįstas.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės gauti duomenis apie fiziniam asmeniui priklausantį nekilnojamąjį turtą. Nustatyta, kad Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiasis specialistas J. B. 2013 m. liepos 1 d. atliko trečiojo suinteresuoto asmens V. S. nekilnojamojo turto, esančio Druskininkų savivaldybės teritorijoje, tikrinimą ir suformavo šio nekilnojamojo turto registro išrašą (b. l. 13).

Pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį informacija apie konkretaus asmens turtą yra asmens duomenys ir yra saugomi šios įstatymo nustatyta tvarka (Įstatymo 3 str. 1 d. 2 p.).

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 3 dalies 5 punktu nustatyta, kad savivaldybėms duomenys apie visą asmens nekilnojamąjį turtą, daiktines teises į jį ir šių teisių turėtojus, gali būti teikiami tik savivaldybių funkcijoms atlikti. Pagal šio įstatymo 42 straipsnio 4 dalį Nekilnojamojo turto registro duomenys teikiami šio įstatymo ir Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka pagal duomenų teikimo sutartis.

Pareiškėjas savo skundą grindžia Sutartimi, 2006 m. sausio 6 d. sudaryta tarp Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo – VĮ Registrų centras (tiekėjas) ir Druskininkų savivaldybės administracijos (gavėjas). Pareiškėjas nurodo, kad pagal šios sutarties 3.1.2 punktą savivaldybė turi teisę gauti teikėjo duomenis savivaldybės funkcijų vykdymui. Taip pat pareiškėjas nurodė, jog minėto 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo tikslas buvo nekilnojamojo turto, esančio Druskininkų savivaldybės teritorijoje, adresų suteikimo tikslinimas ir šiuo atveju buvo reikalingi tik nekilnojamojo turto duomenys, o ne nekilnojamojo turto savininkų duomenys.

Sutarties 3.1.2 punktu nustatyta, kad teikėjas teikia gavėjui duomenis „kitų savivaldybės nuostatuose numatytų funkcijų vykdymui“: „Savivaldybės nekilnojamo turto administravimui“ (Sutarties 3.2.1.1 punktas) ir „žemės nuomos mokesčio administravimui“ (Sutarties 3.1.2.2 punktas). Šiais punktais yra sutarta kokiems tikslams duomenys teikiami „ kitų savivaldybės nuostatuose numatytų funkcijų vykdymui“. Taigi, adresų suteikimo privačiam žemės sklypui tikrinimas nepatenka į šiuos Sutarties punktus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl savivaldybės kompetencijos tikrinti adresų suteikimą žemės sklypams, kadangi tokia teisė kyla iš Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 27 punkto, pagal kurį savivaldybė suteikia adresus žemės sklypams, kuriuose pagal jų naudojimo paskirtį (būdą, pobūdį) ar teritorijų planavimo dokumentus leidžiama pastatų statyba, todėl pagal suteikta kompetenciją šiai funkcijai įgyvendinti savivaldybė gali tikrinti, ar adresai suteikti nepažeidžiant nustatytos tvarkos. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimą sudaro tai, kad minėtoje Sutartyje nėra sutarta dėl informacijos teikimo ir gavimo šiai savivaldybės funkcijai įgyvendinti, nors šios funkcijos įgyvendinimui tokių duomenų gavimas turėjo būti numatytas Sutartyje.

Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 6 straipsniu yra nustatyta, kad asmens duomenys šio įstatymo nustatytais atvejais teikiami pagal duomenų valdytojo ir duomenų gavėjo sudarytą asmens duomenų teikimo sutartį (daugkartinio teikimo atveju) (....). Sutartyje turi būti nurodytas asmens duomenų naudojimo tikslas, teikimo ir gavimo teisinis pagrindas, sąlygos, tvarka ir teikiamų asmens duomenų apimtis. Remiantis šiomis ADTAĮ nuostatomis, darytina išvada, kad Sutartis neatitinka imperatyvių teisės normų reikalavimų ir todėl 2013 m. liepos 1 d. pareiškėjas trečiojo suinteresuoto asmens V. S. duomenis apie jo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), rinko ir gavo neteisėtai.

Nustatęs šias aplinkybes atsakovas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui 2014 m. kovo 14 d. davė nurodymą Nr. 2R-1220(2.13) „Dėl asmens duomenų tvarkymo“ įgyvendinti Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 6 straipsnio reikalavimus, kad asmens duomenys pagal VĮ Registrų centro ir Administracijos 2006 m. sausio 16 d. sudarytą Nekilnojamojo turto registro duomenų teikimo internetu sutartį Nr. DT-NTR-440/06 iš VĮ Registrų centro būtų renkami tik esant Sutartyje įtvirtintam duomenų gavimo tikslui.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, patenkindamas pareiškėjo skundą ir panaikindamas atsakovo Nurodymą, netinkamai taikė ir aiškino ginčo santykiams taikytinas materialinės teisės normas ir tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 143 str.). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Remdamasi šiais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys