2020-05-20 Nr. AB-10167-3-62-3-00239-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1835-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00239-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. M. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 35 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio iki 2018 m. birželio 5 d. bausmę atlikinėjo Alytaus PN, bendrabutyje Nr. 2, kuris yra pripažintas avarinės, blogos būklės. Jam teko mažiau gyvenamojo ploto nei 3,1 kv. m, buvo netinkamas gyvenamųjų patalpų apšvietimas, nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra. Langų rėmai buvo mediniai, nesandarūs, išpuvę, grindys medinės, išlūžinėjusios, sienos nuo drėgmės ištrupėjusios ir apipelijusios, buvo daug buitinių parazitų (tarakonų), netinkamai atitvertas sanitarinis mazgas, laiptų pakopos ištrupėjusios.

3. Procesiniame dokumente „Atsikirtimas į atsiliepimą“ papildomai nurodė, kad elektros instaliacija sukėlė pavojų gyvybei, kad po sporto tenka praustis šaltu vandeniu, kad nėra jokių užimtumų, jo gyvenama vieta yra 13-ta ir tai paneigia atsakovo nurodytą aplinkybę, jog miegamuosiuose gyveno ne daugiau nei 12 asmenų, kad atsakovo patekta nuotrauka yra ne to aukšto, kur jis gyveno. Dėl nurodytų sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Išreiškė nuomonę, kad sutrumpintas senaties terminas negali būti taikomas, nes neteisėti veiksmai buvo tęstiniai, be nutraukimo. Nurodė administracinių teismų sprendimus, kurie patvirtina, kad Alytaus PN veikė netinkamai.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas atsiliepime nurodė bendrabučio tipo patalpas (miegamuosius), kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas atliko paskirtą bausmę, gyvenamųjų patalpų plotus, miegamų vietų skaičių jose. Atsakovo skaičiavimais, vienam asmeniui turėjusi tekti ploto norma pažeista nebuvo. Pažymėjo, kad pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio tipo nerakinamose patalpose, kur nuteistieji gali laisvai judėti įstaigos teritorijoje. Alytaus visuomenės sveikatos centras atlikęs tikrinimus higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatė. Miegamieji ventiliuojami atidarius langus, juos ir kitas bendro naudojimo patalpas valo patys nuteistieji. 2-as bendrabutis nėra avarinės būklės, avarinės būklės pastate nuteistieji nebūtų apgyvendinami. 2018 m. liepos mėnesį buvo pradėti 2-o bendrabučio rekonstrukcijos darbai. Sanitariniai mazgai yra atskirai nuo miegamųjų, tualetai atskirti sienelėmis, ne žemesnėmis kaip 1,5 m. aukščio, ir kiekviena kabina visada turėjo duris, kurias nuteistieji gali užsidaryti. Pažymėjo, kad Alytaus PN buvo sudarę sutartį su V. M. individualia įmone, taip pat yra sudaryta sutartis su UAB „Alytaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kurios pastoviai ir pagal poreikį atliko ir atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ir deratizaciją. Pareiškėjas nėra kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl jo perkėlimo į kitą būrį ar lokalinį sektorių. Jam buvo suteiktos medicininės ir psichologinės paslaugos. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrindžia bei neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, nenurodo, kuo grindžiamas patirtos žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 6. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 15 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo Ž. M. teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl 35 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių, 1.131 straipsnio 2 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, nuo pat tokio pažeidimo pradžios, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2019 m. sausio 30 d. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą taikytas ieškinio senaties terminas. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio iki 2016 m. sausio 29 d. atmesta kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

8. Dėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto normos teismas vadovavosi Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktu. Atsakovas atsiliepime nurodė ir į bylą pateikė duomenis, kad: laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2018 m. balandžio 10 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 10-ą būrį 1-ą miegamąjį (3-iasis lokalinis sektorius, bendrabutis Nr. 2), kurio plotas 45,37 kv. m, yra įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,78 kv. m. gyvenamojo ploto; laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 10 d. iki 2018 m. birželio 5 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 16-ą būrį 2-ą miegamąjį (2-asis lokalinis sektorius, bendrabutis Nr. 2), kurio plotas 45,15 kv. m, yra įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,76 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas, gavęs atsakovo atsiliepimą, jo paskyrimo į atitinkamus būrius ir miegamuosius, miegamųjų patalpų plotų neginčijo, tačiau nurodė, kad jam buvo paskirta 13-a vieta 1-ame miegamajame, o tai reiškia, kad atsakovas meluoja jog buvo apgyvendinta 12 nuteistųjų. Teismas pažymėjo, kad 10-o būrio 1-o miegamojo plotui esant 45,37 kv. m, o 16-o būrio 2-o miegamojo plotui esant 45,15 kv. m, nepažeidžiant vienam asmeniui turėjusios tekti ploto normos (3,1 kv. m), galėjo būti apgyvendinta po 14 nuteistųjų (45,37/14=3,24; 45,15/14=3,23). Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad jam teko mažiau nei 3,1 kv. m gyvenamojo ploto, tačiau, kiek konkrečiai miegamuosiuose buvo apgyvendinta nuteistųjų, nenurodė. Teismas pažymėjo, kad ploto norma nebūtų pažeista nurodytuose miegamuosiuose apgyvendinus ir 14 asmenų (pareiškėjas nurodė, jog jo vieta buvo 13-a), todėl tiek pareiškėjo, tiek atsakovo pateiktais duomenimis, teismas padarė išvadą, kad Vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta, pareiškėjui turėjusi tekti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m) ginčui aktualiu laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose pažeista nebuvo.

9. Dėl patalpų neatitikimo higienos normų reikalavimams teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 16, 14, 17, 18 punktais. Atsakovas į bylą pateikė ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. 2016 m. gruodžio 7 d., ir 2015 m. gruodžio 8 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento (toliau – ir Alytaus visuomenės sveikatos centras) atliktų periodinių patikrinimų aktus. Patikrinimo aktuose konstatuojama, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų nėra vizualiai matomo pelėsio, kad karštas vanduo tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas, kad prausyklose įrengtos plautuvės, tiekiamas šaltas vanduo, kad nuteistiesiems leidžiama praustis dušinėse vieną kartą per savaitę. Minėti Patikrinimo aktai paneigė pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl patalpose buvusių vizualiai matomų pelėsių ir karšto vandens tiekimas nepažeidė HN 134:2015 18 punkto reikalavimų. Be to, Patikrinimo aktuose konstatuojama, kad patalpų valymui skirtas inventorius, skiriamos valymo priemonės, patalpas valo patys nuteistieji. Akivaizdu, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl patalpose buvusio pelėsio negali būti pripažinta atsakovo neteisėtais veiksmais.

10. Teismas pritarė atsakovo argumentui, kad pareiškėjo nurodytu 2008 m. vasario 27 d. aktu Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 pripažintas ne avariniu, bet blogos būklės. Tokį Alytaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. vasario 27 d. Valstybei nuosavybės teise priklausančio statinio pripažinimo avariniu akto vertinimą pateikia ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Nors Patikrinimo aktuose konstatuojama, kad 2-ajam bendrabučiui (šiame bendrabutyje buvo apgyvendintas pareiškėjas) yra būtinas kapitalinis remontas, tačiau jokios užuominos apie pastato avarinę būklę Patikrinimo aktuose nėra.

11. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad patalpose buvo netinkamas apšvietimas, netinkama oro temperatūra, kad po sporto tenka praustis šaltu vandeniu, nedetalizavo, kada konkrečiai jis jautė diskomfortą dėl, jo nuomone, netinkamo apšvietimo ar netinkamos oro temperatūros (pastebėta, kad karšto vandens tiekimas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas atitinka HN 134:2015 18 punkto reikalavimus, o reikalavimo daliai iki 2016 m. sausio 29 d. taikytas ieškinio senaties terminas), pareiškėjui prašant bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, teismui nebuvo galimybės nurodytų aplinkybių patikslinti, todėl argumentai dėl gyvenamosiose patalpose buvusio netinkamo apšvietimo, netinkamos oro temperatūros atmesti kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

12. Teismas pažymėjo, jog Patikrinimo aktuose nurodyti duomenys yra apie visas Alytaus PN patalpas ir nė viename iš jų higienos normų pažeidimai nekonstatuoti. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo pateiktais įrodymais, nes priešingų įrodymų pareiškėjas nepateikė. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas raštu būtų reiškęs pretenzijas Alytaus PN administracijai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, netinkamos elektros instaliacijos, ar kreipęsis į institucijas, galinčias patikrinti gyvenamųjų patalpų atitiktį higienos normų reikalavimams. Todėl pareiškėjo argumentai vertinti abstrakčiais ir nebuvo pagrindo, nurodytų aplinkybių apimtyje, konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

13. Dėl kenkėjų (tarakonų, graužikų) teismas vadovavosi HN 134:2015 20 punktu, Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (nauja redakcija nuo 2013 m. gegužės 1 d.; toliau – ir Aprašas), 11 punktu. Atsakovas į bylą pateikė Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 305-37, sudarytą tarp V. M. individualios įmonės ir Alytaus pataisos namų, ir sutartį dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo sudarytą su UAB „Alytaus profilaktine dezinfekcijos stotis“.

14. Teismas nurodė, jog atsakovas nepateikė įrodymų apie ginčui aktualiu laikotarpiu vykdytus dezinsekcijos darbus, nepateikė duomenų, jog yra pildomas Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas (Aprašo 3 priedas), teikiami užsakymai paslaugoms, įforminami prekių ar paslaugų priėmimo aktai, kitų įrodymų, galinčių paneigti parazitų (tarakonų) buvimą pataisos įstaigos patalpose. Teismas vertino, kad vien sutartys dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo, nepaneigia pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog patalpose buvo kenkėjų (tarakonų). Atsakovui nurodytų aplinkybių nepaneigus, buvo pagrindas konstatuoti HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą. Pareiškėjas dėl patalpose buvusių buitinių parazitų (tarakonų) galėjo patirti perteklinius nepatogumus.

15. Dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpoms, esančioms ne kamerų tipo patalpose, įrengimui, tačiau tiek nacionalinių teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pateiktuose vertinimuose, susijusiuose su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, konstatuota, kad žema (1,2 m aukščio) sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų dėl nesudarytų sąlygų privatumui. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad tualetai sanitarinėse patalpose yra atskirti ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, kiekviena kabina turi duris ir pateikė minėtą aplinkybę patvirtinančią fotonuotrauką. Nors pareiškėjas procesiniame dokumente „Atsikirtimas į atsiliepimą“ nurodė, kad atsakovo pateikta foto nuotrauka yra ne to aukšto, tačiau aplinkybės dėl netinkamo sanitarinio mazgo atitvėrimo nedetalizavo, nėra aišku, kokį atitvėrimą jis laiko netinkamu, kuo skiriasi jo aukšte sanitarinio mazgo atitvėrimas nuo pateikto fotonuotraukoje. Pagal pareiškėjo pateiktus abstrakčius ir deklaratyvius argumentus, teismas negalėjo nustatyti, kuo konkrečiai pasireiškė pareiškėjo teisių pažeidimas susijęs su sanitarinio mazgo atitvėrimu, todėl nebuvo pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų ir paties žalos fakto konstatavimui.

16. Dėl pareiškėjo nurodytų teismų procesinių sprendimų kitose administracinėse bylose teismas pažymėjo, jog teismas gali atsižvelgti tik į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, be to pareiškėjo nurodytose kitose administracinėse bylose buvo analizuotos kalinimo sąlygos kituose būriuose ir kitose gyvenamosios patalpos, nei nagrinėjamu atveju buvo apgyvendintas pareiškėjas, o tai suponuoja išvadą, kad faktinės aplinkybės nėra tapačios, todėl pareiškėjo prašymas atsižvelgti į jo nurodytus teismų sprendimus laikytas nepagrįstu.

17. Teismas nurodė, jog pagal bylos duomenis nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo sveikata ar emocinė būklė būtų pablogėjusi dėl skunde nurodytų kalinimo sąlygų Alytaus PN. Byloje nenustačius, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl patalpose buvusių buitinių parazitų, tarakonų) pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, nenustačius, kad teisės aktų pažeidimų sukelti nepatogumai pareiškėjui buvo itin intensyvūs, nesant pagrindo išvadai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas padarė išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės atsakovui neveikiant taip kaip teisės aktai įpareigojo veikti, laikytinos mažareikšmėmis ir šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktų reikalavimus atitinkančioje aplinkoje pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Todėl pripažinta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.

III. 18. Pareiškėjas Ž. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 15 d. sprendimą, bylą išnagrinėti iš naujo ir priteisti jo prašomą sumą neturtinei žalai atlyginti.

19. Pareiškėjo teigimu, pripažinus, jog kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, neturtinė žala turėjo būti priteista.

20. Nurodo, kad gyvenant Alytaus PN visada teko bijoti dėl savo sveikatos bei gyvybės, žiemą teko kęsti šaltį, nes buvo drėgna, langai nesandarūs, jų rėmai supuvę, vaikštant kieme reikėjo saugotis, kad neužkristų plyta, taip pat nebuvo užtikrintas 3,1 kv. m plotas vienam asmeniui ir Alytaus PN teikė melagingą atsiliepimą, be to, buvo šiurkščiai pažeisti higienos normos reikalavimai.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovas pažymi, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, buvo tinkamai išnagrinėta ir įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta žala.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio mėn. iki 2018 m. birželio 5 d., atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, nusprendė: reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos atliginimo už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio iki 2016 m. sausio 29 d. atmesti taikant ieškinio senatį; dėl reikalavimo atlyginti žalą, patirtą likusiu laikotarpiu, konstatavo HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą dėl patalpose buvusių buitinių parazitų (tarakonų). Teismas nusprendė, jog kadangi kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai nenustatyti, nagrinėjamu atveju pats pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tuo aspektu, kad nebuvo priteista jo prašoma suma (35 000 Eur), teigdamas, kad buvo pažeidžiami higienos normų reikalavimai, neužtikrintas 3,1 kv. m plotas.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

27. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, t. y. teismas pagrįstai konstatavo HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą, o pareiškėjo teiginius dėl per mažo gyvenamojo ploto, tualetų atitvėrimo, higienos normų pažeidimų (pelėsio, netinkamo apšvietimo, netinkamos oro temperatūros), blogos (avarinės) būklės atmetė kaip nepagrįstus. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą.

29. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė išvadas, t. y. laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

30. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, jo teigimu, Alytaus PN buvusius higienos normų pažeidimus, tačiau šių savo teiginių nebuvo detalizavęs nei skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde, o atsakovo pateikti duomenys, iš jų – ir Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, šiuos pareiškėjo teiginius paneigė.

31. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016 ir kt.; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93)).

32. Šiuo atveju pareiškėjui nurodžius tik bendro pobūdžio teiginius apie higienos normų reikalavimų pažeidimus, nepatikslinus, kokiose būtent patalpose, kokiu laikotarpiu buvo konkretūs pažeidimai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos teiginius atmetė kaip deklaratyvius.

33. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad buvo pažeidžiama gyvenamojo ploto norma, o atsakovas buvo pateikęs melagingus duomenis, tačiau šiuos teiginius detalizuojančių argumentų taip pat nepateikė. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, atsižvelgė ir į pareiškėjo teiginius, kad buvo apgyvendinta daugiau asmenų, nei buvo nurodęs atsakovas: pareiškėjas teigė, kad jam teko 13-ta vieta. Tačiau teismas nustatė, kad tiek pareiškėjo, tiek atsakovo pateiktais duomenimis, pareiškėjui turėjusi tekti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m) ginčui aktualiu laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose pažeista nebuvo, kadangi ji nebūtų pažeista ginčui aktualiose patalpose apgyvendinus ir 14 asmenų. Pareiškėjas nepateikė konkrečių argumentų, paneigiančių tokias pirmosios instancijos teismo išvadas.

34. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija, pirmiausiai, pažymi, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

35. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

36. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, atsakovo atstovo įvykdyti neteisėti veiksmai, pareiškėjo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018; 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018; kt.).

37. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018, 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-492/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018). Pavyzdžiui, EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškindamas ir apibendrindamas pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto skaičiavimo metodikos, be kita ko, atsižvelgęs į savo praktiką, nurodė ir tai, jog paprastai tik trumpas, atsitiktinis ir nedidelis (nežymus) reikalaujamos minimalios asmeninės erdvės sumažinimas gali paneigti griežtą Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją. Pavyzdžiui, 2012 m. sausio 17 d. sprendime byloje Fetisov ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 43710/07, 6023/08, 11248/08, 27668/08, 31242/08 ir 52133/08) (134-138 p.), kai kalinys buvo laikomas maždaug 2 kv. m plote 19 dienų (žr. toliau 2012 m. spalio 23 d. sprendimo byloje Dmitriy Rozhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 4265/06), 52-53 p.) arba 2013 m. spalio 17 d. sprendime byloje Vladimir Belyayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 9967/06) (33–36 p.), kai kalinys buvo laikomas 2,95 kv. m plote 10 dienų, o vėliau ne iš eilės 2,65 kv. m plote 2 dienas ir 2,97 kv. m plote 26 dienas, taip pat 2013 m. balandžio 9 d. sprendime byloje Kurkowski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 36228/06) (66–67 p.), kai pareiškėjas buvo laikomas maždaug 2,1 kv. m plote 4 dienas ir vėliau 2,6 kv. m plote dar 4 dienas EŽTT nenustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.

38. Nagrinėjamu atveju yra konstatuota, kad pareiškėjas galėjo patirti perteklinius nepatogumus dėl patalpose buvusių buitinių parazitų (tarakonų). Kitų pažeidimų, susijusių su konkrečiomis pareiškėjo kalinimo Alytaus PN sąlygomis, nenustatyta. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Alytaus PN byloje taip pat nenustatyti. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis psichologo ar psichiatro pagalbos. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

39. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

40. Apibendrindama, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė