2021-11-24 Nr. AB-25344-3-63-3-00142-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2157-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00142-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.7; 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Palangos skyriui, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja B. P. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 16S-489-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui J. B.“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad NŽT Sprendimu atkurtos nuosavybės teisės į J. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,9161 ha žemės, atlyginant pinigais – 1103,71 Eur. Pagal NŽT Palangos skyriaus 2019 m. gruodžio 11 d. pažymą „Dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamo turto vertės“ valstybinės išperkamos žemės 0,9161 ha plotas, į kurį Sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės, įvertintas 689,82 Eur, o pritaikius 1,6 indeksą, – galutinė vertė nustatyta 1 103,71 Eur.

3. J. B. nuosavybės teise turėtos ir natūra negrąžintos 0,9161 ha žemės vertė yra žymiai didesnė, nei nustatyta Sprendimu. Šią aplinkybę pareiškėja argumentavo tuo, kad NŽT 2017 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. 16S-96-(14.16.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui J. B.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,2001 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2001 ha (vertė – 12 848,00 Eur) žemės sklypą. Pareiškėja, būdama J. B. turtinių teisių paveldėtoja, privalėjo sumokėti 1 929,88 Eur gyventojų pajamų mokestį (mokestinė šio žemės sklypo vertė Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. rugsėjo 18 d. pažymoje nurodyta – 55 300 Eur). Pareiškėja įvertino, kad nepagrįstai taikomos skirtingos žemės vertės nustatymo metodikos, apskaičiuojant žemės vertę pinigais, kai atkuriamos nuosavybės teisės atlyginant pinigais ir kai buvusiam žemės savininkui (jo teisių perėmėjui) grąžinama žemė, perduodant nuosavybėn naują žemės sklypą, už kurio vertę turi būti sumokėtas gyventojų pajamų mokestis.

4. Teismo posėdžio metu pareiškėja akcentavo, kad Sprendimu nustatyta piniginė kompensacija už valstybės išperkamą žemę prieštarauja teisingumo ir lygiateisiškumo principams.

5. Atsakovas NŽT, atstovaujamos Palangos skyriaus, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja yra testamentinė piliečio J. B. turto paveldėtoja. Pareiškėjai nuosavybės teisės į jai tenkančią į buvusio savininko J. B. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį atkurtos pilnai. J. B. nuosavybės teisės buvo atkurtos: 1) Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 379 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui J. B.“, atkuriant nuosavybės teises į tenkančią žemės valdos dalį 0,7500 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,7500 ha žemės sklypą, esantį Klaipėdos apskrityje, (duomenys neskelbtini) (namų valdas); 2) Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. 2288 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui J. B.“, grąžinant nuosavybėn natūra laisvą (neužstatytą) 0,0922 ha žemės sklypo dalį (iš bendro sklypo ploto 0,4101 ha) turėtoje vietoje Klaipėdos apskrityje, (duomenys neskelbtini) (kitos paskirties žemė), ir natūra laisvą (neužstatytą) 0,0416 ha žemės sklypo dalį (iš bendro sklypo ploto 0,1852 ha) turėtoje vietoje Klaipėdos apskrityje (duomenys neskelbtini) (kitos paskirties žemė); 3) NŽT 2017 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. 16S-96-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui J. B.“, kuriuo nuspręsta atkurti J. B. (miręs) nuosavybės teise, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2001 ha žemės sklypą, esantį Palangos mieste, (duomenys neskelbtini) (pagal teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą suformuotų naujų žemės sklypų eilę).

7. Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika (toliau – ir Metodika).

8. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime (bylos Nr. 6/2010), išnagrinėjęs prašymą ištirti, ar Metodikos 4.2 punktas dėl nustatyto žemės vertės dydžio atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, konstatavo, kad Metodikos 4.2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 2 daliai.

9. Taigi, atsakovas įvertino, kad NŽT išnaudojo visas galimybes, siekdamas atkurti nuosavybės teises mirusio J. B. vardu į buvusio savininko J. B. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos valdytą žemę ir Skundžiamas sprendimas yra galutinis nuosavybės teisių atkūrimo procedūros užbaigimo rezultatas.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2020 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui J. B. (miręs) tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0.9161 ha žemės, atlyginant pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Teismas, iš į bylą pateiktų duomenų nustatė, kad:

12.1. Pareiškėja yra testamentinė J. B., mirusio (duomenys neskelbtini), turto paveldėtoja.

12.2. 1991 m. gruodžio 24 d. J. B. prašymo pagrindu buvo vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas į buvusio savininko J. B. iki žemės nacionalizacijos Kretingos apskr., (duomenys neskelbtini), valdytus 3,0 ha žemės, tačiau (duomenys neskelbtini) prašymą pateikusio asmens J. B. mirties momentu liko neišspręstas nuosavybės teisių į J. B. tenkančią žemės valdos dalį – 0.9161 ha žemės, atkūrimo klausimas.

12.3. Sprendimu atkurtos nuosavybės teises į J. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,9161 ha žemės, atlyginant pinigais už 0,9161 ha žemės – 1103,71 Eur.

13. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, kuriuo patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, 3 punktu ir toliau aptarė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį.

14. Teismas nustatė, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis nustatė (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.), kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo <...> Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

Nuo 2012 m. vasario 1 d. ši nuostata buvo pakeista, nustatant, kad, kai piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d., atitinkamai teisės akto redakcijos, galiojusios nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d., 21 straipsnio 4 dalis; atitinkamai teisės akto redakcijos, galiojančios nuo 2014 m. lapkričio 1 d., 21 straipsnio 5 dalis).

Nuo 2012 m. vasario 1 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Nuo 2014 m. lapkričio 1 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnis papildytas nauja 4 dalimi, kuri nustatė galimybę piliečiams iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį mieste, už kurią dar nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. vasario 1 d.) Nuo 2019 m. vasario 1 d. minėta nuostata pakeista, pakeičiant galimybės pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo terminą iki 2019 m. birželio 1 d.

15. Teismas pažymėjo, kad 1991 m. gruodžio 24 d. J. B. prašyme grąžinti žemę nurodyta, jog jis pageidauja, kad jo tėvui J. B. nuosavybės teise priklausiusi žemė būtų grąžinta turėtoje vietoje, t. y. būtų grąžinta natūra. NŽT Palangos žemėtvarkos skyriaus 2012 m. vasario 21 d. rašto Nr. 16SD-(16.16.104)-606 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“ turinys patvirtina, jog pareiškėja buvo informuota apie teisę pakeisti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Teismas, nustatęs, kad nėra ginčo dėl to, jog nuosavybės teisių į J. B. tenkančią žemės valdos dalį – 0.9161 ha žemės, atkūrimas 1991 m. gruodžio 24 d. J. B. prašyme 1991 m. nurodytu būdu negalimas, pareiškėjai nepareiškus valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, susiklostė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje reglamentuota situacija, numatanti, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai <...> nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Taigi, kaip nurodė teismas, šiuo aspektu Sprendimas atitinka Atkūrimo įstatymo nuostatas.

16. Pareiškėja teigė, kad Sprendimu nustatytas piniginės kompensacijos dydis (1103,71 Eur) už valstybės išperkamą žemę prieštarauja teisingumo ir lygiateisiškumo principams.

17. Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi, Metodikos 4.2.1 papunkčiu, Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimu ir priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju, apskaičiuojant valstybės išperkamos turėtos žemės vertę, buvo vadovaujamasi Metodika. Pažeidimų, kurie būtų padaryti taikant Metodikos nuostatas, byloje nenustatyta. Teismas pažymėjo ir tai, kad kompensacijos skaičiavimo Metodikos taikymo pažeidimų klausimas nekeliamas ir pareiškėjos skunde.

18. Įvertinęs tai, kad Lietuvos valstybė nėra prisiėmusi besąlyginio įsipareigojimo atlyginti už turėtą žemę rinkos verte, ko nenumato ir teisės aktai, pareiškėjos teiginį, jog Sprendimu nustatytas piniginės kompensacijos dydis už valstybės išperkamą žemę prieštarauja teisingumo ir lygiateisiškumo principams, teismas laikė nepagrįstu.

19. Teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo panaikinti nėra pagrindo.

III. 20. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

21. Pareiškėja akcentuoja, kad J. B. turėtos ir natūra negrąžintos 0,9161 ha žemės vertė yra didesnė nei nustatyta Sprendime. Valstybė, pareiškėjos vertinimu, nustatydama grąžinamos žemės vertės nustatymo įvertinimą (Metodika ir kt. teisės aktais) naudoja dvigubus standartus, t. y. viena metodika naudojama apskaičiuojant piniginę išmoką, kuri išmokama buvusiam žemės savininkui, o kita metodika naudojama apskaičiuojant žemės vertę, kai buvusiam žemės savininkui (jo teisių perėmėjui) grąžinama žemė parduodant nuosavybėn naują žemės sklypą, už kurio vertę reikia sumokėti gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM).

22. Pareiškėja apibendrina, kad valstybė, vykdydama piliečių nuosavybės teisių atkūrimo procesą, taiko dvigubus standartus. Valstybė, negrąžindama savininko turėtos žemės ir atkurdama pažeistas nuosavybės teises kitu būdu, privalo žemės vertę nustatyti vadovaujantis vienodais kriterijais. Pareiškėja paaiškina, kad valstybė nustatė tokią tvarką, kai ta pati asmens turėta žemė yra įvertinama skirtinga verte grąžinant žemę natūra, ekvivalentine natūra ir išmokant piniginę kompensaciją. Be kita ko, pareiškėja akcentuoja ir tai, kad valstybė šiuo atveju neturėtų gauti netiesioginės naudos taikant paveldėjimo mokestį.

23. Atsakovas NŽT pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsakovas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimu ir atkreipė dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog tais atvejais, jei nėra galimybės grąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra, teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo, nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą; teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos nuosavybės teisių atkūrimo natūra alternatyvos, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam nuosavybės teisių apsaugos principui (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. gruodžio 22 d., 1998 m. birželio 18 d., nutarimai; Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d., 2012 m. spalio 11 d. nutarimai; Konstitucinio Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutarimas Nr. KT46-N14/2014).

25. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo visas reikšmingas bylai aplinkybes, rašytinius įrodymus, teisingai taikė ir aiškino teisės aktus, teismų praktiką, tai yra visiškai atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o Apeliantės apeliacinio skundo argumentai neturėtų sudaryti pagrindo panaikinti šio sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui J. B. (miręs) tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0.9161 ha žemės, atlyginant pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad pareiškėjai nepareiškus valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, susiklostė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje reglamentuota situacija, todėl jos atžvilgiu buvo priimtas teisėtas ir pagrįstas Sprendimas atlyginti už žemę pinigais. Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad apskaičiuojant valstybės išperkamos turėtos žemės vertę, buvo vadovaujamasi Metodika. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

29. Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra testamentinė J. B., mirusio (duomenys neskelbtini), turto paveldėtoja. 1991 m. gruodžio 24 d. J. B. pateikė prašymą (toliau – ir Prašymas), kuriame nurodė, jog pageidauja, kad jo tėvui J. B. nuosavybės teise priklausiusi žemė būtų grąžinta turėtoje vietoje, t. y. grąžinta natūra. Taigi, minėto prašymo pagrindu buvo vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas į buvusio savininko J. B. iki žemės nacionalizacijos Kretingos apskr., (duomenys neskelbtini), valdytus 3,0 ha žemės. Prašymą pateikusio asmens J. B. mirties momentu liko neišspręstas nuosavybės teisių į J. B. tenkančią žemės valdos dalį – 0.9161 ha žemės, atkūrimo klausimas. Pareiškėja 2012 m. vasario 21 d. NŽT raštu „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“ Nr.16SD-(14.16.104)606 buvo informuota apie teisę pakeisti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Sprendimu atkurtos nuosavybės teisės į J. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,9161 ha žemės, atlyginant pinigais už 0,9161 ha žemės – 1103,71 Eur.

30. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nėra, pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės pateikia argumentus dėl Sprendimu nustatyto piniginės kompensacijos dydžio (1103,71 Eur) už valstybės išperkamą žemę.

31. Teisių kolegija visų pirma pažymi, kad remiantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi, kai valstybė atlygina piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama pagal Metodiką.

32. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kompensacijos dydžiu, teisėjų kolegija pažymi, jog tais atvejais, kai valstybė atlygina piliečiams už nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, kuris negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Nagrinėjamu atveju iš Sprendimo turinio matyti, kad apskaičiuojant valstybės išperkamos turėtos žemės vertę, NŽT vadovavosi Metodika.

33. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime akcentavo, kad, sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas, todėl atsižvelgiant į valstybės galimybes gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas), bet ribotą restituciją. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz. 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-668-858/2017, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-666-552/2018 ir kt.)

34. Be kita ko, pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnis neapriboja susitariančiųjų šalių laisvės nustatyti nuosavybės restitucijos mastą ir pasirinkti sąlygas, kuriomis jos sutinka atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises. Valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų. Konvencija negarantuoja teisės į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą; atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą gali būti gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė. Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų besąlyginiai reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais“, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimas dėl priimtinumo Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, 2009 m. birželio 30 d. nutarimas dėl priimtinumo Shub prieš Lietuvą).

35. Taigi, iš pateiktos Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudencijos pavyzdžių matyti, kad teisė į restituciją – nuosavybės teisių atkūrimą – nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų; Konstitucija ir Konvencija neįtvirtina teisės į visišką (rinkos verte) kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą; atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą gali būti gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė. Pažymėtina, kad taikant EŽTT jurisprudenciją šios bylos kontekste, nėra jokių pagrindų pripažinti, kad EŽTT Lietuvos teisinę situaciją tapačiais teisiniais aspektais galėtų įvertinti iš esmės kitaip, nei anksčiau pateikiami aktualūs Konvencijos nuostatų aiškinimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1804-415/2021).

36. Kaip nustatyta bylos medžiagoje, apskaičiuojant valstybės išperkamos turėtos žemės vertę, buvo vadovaujamasi Metodika. Pažeidimų, kurie būtų padaryti atsakovui taikant Metodiką, byloje nenustatyta, pareiškėja taip pat nenurodė jokių argumentų, kad atsakovas būtų neteisingai apskaičiavęs atlygintiną žemės vertę vadovaujantis Metodika. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos valstybė nėra prisiėmusi besąlyginio įsipareigojimo atlyginti už turėtą žemę rinkos verte, to nenumato ir teisės aktai, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad byloje Sprendimu yra nustatyta neteisinga valstybės išperkamos žemės vertė.

37. Kiti apeliacinio skundo argumentai nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės ginčui teisingai išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

38. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos B. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė